Šį šeštadienį lijo. Ir vėjas pūtė… Tad laukan nėjom – užtai gaminom daug valgyt, klausėm džiazo ir kitaip dūkom.
Pastebėjau vieną dalyką: kai mūsų miegamųjų rajonų pilkų blokų namai sušlampa ir dėl to patamsėja, tai išryškėja balti plastikiniai langų rėmai, kurie beveik šviečia bendrame fone (ypač jei jau vakarėja). Tada tie namai pasidaro trumpam savotiškai gražūs:
Aš kaip ir kokį trečią šeštadienį traukiau iš šaldytuvo aviuko stuburo galą, viriau bulioną, su bulvėm ir morkom. Bet kad nebūtų taip liūdna, nutariau dar iškepti karamelizuotų bananų įdaro pyragą (neseniai mačiau per eilinį kažkokį Oliverio šou per tv). Bananai? Skanu! Karamelė? Skanu! Garantuota sėkmė! Tiesa, Oliveris tame savo šou ėmė jau iškeptą sausainį iš parduotuvės, na o aš, kadangi neturiu tokio ir kadangi nenoriu per vėsų orą lijant su vaikais eiti paduotuvėn, tai daug lengviau jį yra išsikepti: susiradau internetuose kapotos tešlos receptą, tad taip ir padariau:
Atsisijojom 250 g miltų. Augustas labai padėjo.Miltai į kapoklę, čia dar nesimato 150 g margarino (nes sviesto neturėjau tuo metu) ir 50 g cukraus pudros (nors reikia 100 g, pagal receptą, bet tingėjau plėšti naują cukraus pudros pakelį)Tai va tokia ji liko po tešlos (iš kriauklės keliavo tiesiai į indaplovę, nes margarinuotus miltus plauti nemalonumas)Tą tešlą į maistinę plėvelę ir į šaldymo kamerą (nes margarinas)Po kokios valandos ar daugiau, traukiau lauk, kočiojau tešlą ir įmečiau į tortinę formąOrkaitę įkaitinam iki 200 laipsnių celsijausAnt 200 kepiau ~10 minučių, o paskui ~15 minučių ant 180 laipsnių. Ir gavosi va taip. Sukrito kraštai 😉 reikėjo nedaryti jų apskritai, arba pupų/žirnių bert...
Na, o įdaras va toks:
Įpyliau šiek tiek vandens keptuvėn ir supyliau cukraus. Visą ką radau namie (buvo paprasto ir demerero (ar kaip ten vadinasi), tai ir supyliau), nes pasirodo jis jau į pabaigą buvo. Dar svarsčiau ar cukraus pudrą (kurios buvo) galima pilti į karamelę?Kitokion kapoklėn sudėjau tris bananus ir truputį pieno įpyliauKaramelę keptuvėje pakepinau iki kol nesimatė cukraus granulių, tada supyliau bananų/pieno plakinį ir dar geras 10-15 minučių pakepinau.
Supyliau tą įdarą ant sausainio ir dar uždėjau juodųjų serbentų uogienės, nes pagalvojau, kad rūgštelė čia nepatrukdysTas daiktas pakepė dar orkaitėje (180) apie 20 minučių ir gavosi va toks rezultatasČia jis prapjautas. Šiltas nelabai skanus. Bet atvėsęs - net labai fainas. Dar riešutai čia labai tiktų, bet žmona nemėgsta, o aš kaip ir tingėjau juos ruošti (turim stalčiui kažkur kažkokių neluptų migdolų)
Na, o kad vakarui nebūtų taip visai jau liūdna, pagaminau carbonara padažą makaronams:
Itin improvizuota carbonara: svogūnai, morkos, šoninė rūkyta, pjaustyta virta aviena (nuo stuburo galo, iš kurio viriau sultinį), žinoma, parmezano įtarkavau ir įmušiau vieną kiaušinio trynį. Kepant, kad skysčiau būtų šiek tiek šliūkštelėjau to paties avienos sultinio.Matosi Augusto ranka, atliekanti judesį lėkštė-burna-lėkštė. Maisto kritikas šią mano improvizaciją įvertino itin palankiai. O ir aš pats ja džiaugiuosi - virta pakepinta aviena pjaustyta smulkiais gabaliukais atsiskleidė maloniais faktūros ir skoniniais pojūčiais.
Sekantis šeštadienis bus paskutinis, kai žmona eina į kursus. Reiks gal kaip nors ypatingai atšvęsti… Gal turit kokių idėjų?
Skirmantas Tumelis
Sudėtingi dalykai susideda iš paprastų. O patys sunkiausi yra paprasti dalykai.
Turiu id4ja, gal4si 6vest savo sūnaus gimtadienį:)