Mano žmonos mama labi iniciatyvi ir veikli moteris. Sužinojusi, jog kandidatuoju ji beveik nenustebo (mano mama nustebo labiau). Kadangi moteris ji veikli, o ir Skuodo rajone žmonės ten nepėsti (pvz. “Šaulių” būrio vadas Robertas Šakalys, Skuodo meras Stasys Vainoras, kuris kaip paaiškėjo yra Liberalų Sąjūdžio narys ir taip pat kandidatuoja šiemet į Seimą, kandidato numeris 18, sąrašo numeris, primenu, pirmas), tai jie kažkokiais būdais sukontaktavo su PAG-16 CKB grupės vadu[1] Erlandu Snieškum ir sutarė perduoti per KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-ąją rinktinę Afganistano vaikams vilnonių kojinių ir visokių ten kitokių rūbelių, kurių tos šalies vaikams ir ypatingai Goro provincijos vaikams labai reikia. Tai mano žmona irgi numezgė keletą kojinių ir aš taip pat nuvažiavau perduoti jų.
Maniau, kad reiks nuvažiuoti, iškilmingai įteikti savo dovanas, atsistoti kur nors prie vėliavų, kas nors pasakys griausmingą kalbą, visi paplosim, papozuosim prieš spaudą ir išsiskirstysim.
Bet viskas buvo kitaip. Viskas buvo daug geriau! Pasitiko mus savo šiltu žvilgsniu vadas Erlandas Snieškus, palydėjo iki konferencijų salės, skardžiu ir griežtu balsu pasakojo apie kareivines, apie kariuomenę, tada susėdome visi ir mums ėmė pasakoti apie Afganistaną.



Prezentacija buvo labai įdomi, tokia įdomi, kad gali būti, jog jums bus įdomios tos prezentacijos nuotrupos, kurias pavyko man atsiminti/užsirašyti. Viskas kas čia žemiau yra tezių kratinys. Nutariau jų neredaguoti (bent jau kol kas), nes aš pats Afganistane nebuvau, o bandydamas kažką redaguoti dar iškraipysiu mintis…
Apie Afganistano misiją
Lietuva vadovauja “Afganistano Goro provincijos atkurimo grupei”, o Lietuvai Goro provincijoje padeda Amerika, Ukraina, Japonija ir Gruzija.

Lietuviai su vietiniais elgiasi gražiai: nesistengia nei kurti nei rodyti savo viršenybės.
Afganistane per Sovietų-Afganistano karą mirė ~1 milijonas žmonių per 10 metų, o nuo NATO misijos pradžios 100 kartų mažiau per tą patį laikotarpį.
ISAF, tai International Security Assistance Force, o apie šios organizacijos tikslus ir misiją skaityti galite jų internete.
Lietuva šioje misijoje nuo 2005 metų. Lietuvos atsakomybė Goro provincijoje auga, nes JAV patraukia dalį savo karių dėl politinių priežasčių (rinkiminiai pažadai). Japonus mūsų politikai pritraukė: kažkokiais būdais įkalbėjo jų atstovus atvažiuoti į Afganistaną, o kai japonai pamatė kaip gyvena afganai, tai iškarto suprato, kad turi padėti ir labai nuoširdžiai padeda.
Mūsų mandatas baigiasi 2013 gruodžio 31. Ar jį pratęsti spręs būsimasis Seimas.

Žalia – musulmonų spalva, juoda/raudona – itin mėgstama talibų, nes tai griežtumą įkūnijančios spalvos. Ir net jeigu padovanosi vienam afganui raudonų/juodų temų chalatą, tai jis gali tos dovanos ir nepriimti, nes jos simbolizuoja Talibano rėžimą, kuris kažkada bandė suvienyti Afganistaną, bet galų gale supriešino jo gentis su savimi. Talibu tikslas buvo įvesti griežtą islamo teisę visose gyvenimo sferose, o tai reiškia – jokios televizijos, laikraščių ar radijo, mokyklos tik berniukams ir išimtinai religijos mokslai, vyrams – privaloma nešioti barzdą (tam prižiūrėti buvo įsteigta religinė policija).
Afganistane 1000 žmonių tenka 46.6 naujagimiai (Lietuvoje 10), Afganistane 1000 žmonių tenka 160 mirčių (Lietuvoje 7). Iki 5 metų vaikui jie net vardų neduoda, dėl pernelyg didelio mirtingumo, nes nėra jokių visiškai ligoninių, gydytojų ar ko nors panašiai – jei mirė, tai tokia Alacho valia. 47 metai – vidutinė gyvenimo trukmė Afganistane.
Afganistane didelis užkrečiamų ligų pavojus, nes kanalizaciją nuveda ir valgo iš tos pačios upės. Yra vienas kitas turtingas, tai dažniausiai susiję su narkotikais arba ginklais.

Vidutinė alga 150 lt/mėn. Tokią gauna vidutinis afganas.
Religija yra viskas jų gyvenime, kaip pasakė mula, taip ir bus, nes visi beveik neraštingi, o tie kurie raštingi tai tik koraną skaito.
Mergaitė šeimoje – nelaimė, nes ja rūpintis reiks iki kol pavyks ją parduoti kokiam nors vyrui. Mergaites parduoda vos tik sulaukusias mėnesinių. Ištekėjusi moteris niekam negali rodyti nei veido, nei kojų . Dažniausias vyro vedybų amžius 35 metai, nes reikia ilgai taupyti, kol gali nusipirkti žmoną: pirmiausia taupo vyriausiam sūnui, tada jauniausiam ir pan. Žmona Goro provincijoje kainuoja ~10 kUSD. Moterį vežti bagažinėje normalu. Paplitusi kraujomaiša, nes iš giminių perkant galima nusiderėti.
Anekdotas: eina afganas, o žmona priekyje jo per keliolika metrų. Sutinka kitą afganą, tas ir klausia, ką jis darąs, jis ką nežinąs Korano mokymo? Tada tas pirmasis ir atsako, jog kai Koraną rašė minų dar nebuvo.
Vyras turi teisę dėl kokių nors priežasčių išmesti moterį, tada ji grįžta į savo šeimą, kurioje ja nelabai džiaugiasi, nes tai reiškia, kad reikia ją išlaikyti. Vyras su moterimi gali išsiskirti viešai pasakęs 3 kartus žodžį “Išsiskiriu”.Jei moteris nori išsiskirti, tai ji pasodinama į kalėjimą, jei turi vaikų, tai jie kartu su mama įkalinami.
Labai trūksta vandens ir žiauriai atšiaurios sąlygos: sniegas, karštis, sausros ir potvyniai. Iš principo tas Koranas taip baisiai nemoko, bet jis yra iškreiptas dėl pernelyg didelio tamsumo ir neraštingumo, todėl visi klauso ką mula pasakys, o ką jis pasako ir kaip paskui kaimiečiai interpretuoja taip ir gaunasi.
Kai Afganistaną valdė talibai būdavo net barzdų policija, kuri žiūrėdavo ar koks afganas nepasikirpęs barzdos ir jei jo amžiui barzda būdavo per trumpa – gaudavo lazdų. Talibų politika buvo visus laikyti tamsoje ir naudoti juos savo reikmėms, auginti fanatikus savižudžius.
Dabar Goro provincijoje, kuri savo plotu prilygsta pusei Lietuvos yra 700 mokyklų, iš kurių 10 procentų turi stogą. Goro provincijoje berods gyvena 600-800 tūkstančių gyventojų, o dėl registracijos nebuvimo tas skaičius yra tik apytikslis, nes gyventojai suskaičiuoti iš palydovo: kiekvienas užregistruotas namas, tai ~10 žmonių.
Magistraliniuose keliuose automobilių vidutinis greitis yra ~10 km/h. Tam kad nuvykti iš Chaghcheran’o į Herat’ą (~340 km) reikia 2 dienų, tam kad nuvykti iš to paties Chaghcherano į Kabulą (~440 km) reikia 3 dienų – tai vasaros metu, kai keliai sausi ir upiu vagos išdžiūvusios. Žiemą ar pavasarį tas praktiskai neįmanoma
Afganistane viską valdo gentys. Talibai bandė gentis suvienyti, bet nuteikė jas prieš save. Talibanui pasitraukus gentys dabar pykstasi tarpusavyje, pvz, jei kelias eina per dviejų genčių įsivaizduojamą ribą, tai šios gentys dėl to kelio pykstasi, o kadangi daugelis neraštingų ir niekas nežino kas iš tiesų kam priklauso, tai kaip kas pasako – tai taip ir nusprendžia. Trumpiau – akmens amžiaus gentys su šiuolaikiniais ginklais.
Afganistanas šiaip jau labai turtingas visokiomis iškasenomis ir žemės labai derlingos, bet joks verslas į tokį pavojingą kraštą neinvestuoja.
Randama labai daug sprogmenų – juos visus naikina. Sakoma, kad tiek daug, jog užtektų užminuoti visą pasienį.
Žemę aria su mediniais plūgais įkinkytais jaučiais.Pelningiausia auginti aguonas, tačiau siekiant sumažintį narkotikų gamybą vietiniams buvo liepiama auginti kitas kultūras. Kviečius auginti sunkiau ir pelno mažiau nei iš aguonų. Aguonų laukus naikino amerikiečiai, dėl ko vietiniai buvo labai nepatenkinti. Žmonės pradėjo reikalauti padengti pinigais tą skirtumą, kurį jie gautų augindami aguonas jei jau atėmė pragyvenimo šaltinį.
Amerikiečiai bijo afganų, todėl elgiasi pagal nusistatytas savo saugumo taisykles. Afganai mėgsta kalbėti iš arti, į veidą, nori matyti akis, todėl geriau nusiimti akinius. Amierikiečiai bijo afganų, afganai bijo amerikiečių – uždaras ratas.
Lietuviai gi stengiasi eiti be šalmų į žmones (su kepurėmis), nusiima akinius, žiūri į akis, dalina laikraščius (kuriuos kiek paskaito, jei moka skaityt, jei ne, tai keik pažiūri paveiksliukų, bet paskui sudegina prakurai); važiuoja atsargiai, neliepia pasitraukti, todėl lietuvius afganai gerbia labiau nei amerikiečius, kurie keliuose laksto greitai (dėl tų pačių saugumo taisyklių).
Namus stato iš molio ir žolės/šiaudų. Medžiai ten itin reti. Degina jie viską – visas atliekas, kurias surenka ir iš NATO bazių. Kai kurie JAV bepročiai šaudo į koraną savo bazėse ir tiesiog išmeta jį (vietoje to, kad sudegintų). Afganai dėl to labai nemėgsta amerikiečių ir sklinda labai bjaurūs gandai.
Didžiausias dėmesys nukreiptas į švietimą, kuris kol kas sunkiausiai pasiekiamas vietiniams.
Elektra ir kitais dalykais bazę aprūpina indų, pakistaniečių subrangovai.
Mūsiškiai bazėje žaidžia futbolą su afganais. Dažniausiai pralošia afganams, nes jie pripratę aukštikalnėse ir ilgai neuždūsta. Kartą laimėjo lietuviai, tai teko duoti dovanų ir tikėtis, kad jų naktį neužpuls. Neužpuolė, reiškia viskas baigėsi gerai.
Potvynių metu nuo kalnų bėgantis vanduo paplauna afganų namus, kurie pasitaiko srovei ant kelio.
Anksčiau kalnai ir jų gyvenamosios vietovės būdavo daugiau apaugę medžiais, bet per sunkius laikus juos iškirto, atsirado erozija ir dabar tai atstatyti dar sunkiau. Anksčiau ir žemės ūkis buvo išvystytas: augino daug figų, citrusinių vaisių.
Baltas tiurbanas – ženklas, jog buvo Mekoje. Kaimas renka pinigus, kad galėtų išsiųsti seniūnus, nes grįžęs padeda bendruomenei bendrauti su Alachu.
Pagrindinė transporto priemonė: asiliukai ir motoroleriai.
Jei kartą į kaimą kareiviai atvežė dovanų, tai kitą kartą irgi geriau atvežti, nes kitaip vietiniai gali ir stiklą išdaužyti. Du pirštai (kaip “pergalė” tik pirštai atsukti į save) iškelti rodo padėkos, pozityvų ženklą. Negalima rodyti nykščio į viršų arba “OK” (akis baisi kažkokia). Negalima rodyti padų, nes nešvaru – didelis įžeidimas parodyti padus pašnekovui.
Bet kurią labdarą kareiviai atiduoda tiesiai vaikams į rankas, tada iš jų niekas neatima. O jei duosi kokiems nors seniūnams, tai pusė ir liks pas seniūną.
Labai daug policininkų. Nors šis darbas skurdžiai apmokamas, bet bent jau pastovios pajamos. Kariuomenė gerbiama, policija ne. Kariuomenė patraukiama sudėtingesnėm užduotim.
Lietuviai dideli darbdaviai: duobę kasa afganai, nes jiems nedaug sumoki, darbą padaro, nereikia kareivio iš tarnybos atitraukt, o jiems tai dideli pinigai. Taip pat skatina vietinį verslą: kurą, statybines medžiagas perka iš vietinių ir dar kažką (tai ką sutaria iš anksto, o sandėrius atlieka paprastai prie karinės bazės vartų).
Dantistė labai daug dirba. Bazė itin daug duoda bendruomenėms, stengiamasi kiek galima laikyti didesni atstumą su tais žmonėmis, nes vistiek kažkada gi teks iš ten pasitraukti.
Afganistane dideli du dalykai: šunys ir varnos, o visa kita smulkūs/mažiukai.
Žiemą kelią nukasa vietiniai gyventojai už maistą.
Afganų supratimas apie higieną savotiškas: upėje plauna mašiną, o šalia pat skalbia ir semia vandenį maistui; kanalizacija irgi itin paprasta – t.y. išvedami vamzdžiai iš namų tiesiai į gatvę.
Lietuvių administruojamame rajone nebežūna žmonių kasdien, o tai yra didelis laimėjimas.
Čia nuotraukos darytos Lietuvos kareivių misijoje:
- Biblioteka
- Įrenginys sunkvežimyje
- Afganistane yra kompiuterių
- Du afganų berniukai maivosi
- Afganistano gentys Goro provincijoje. Ribos teorinės, nes paprotinė teisė ir rašytinių dokumentų trūkumas sako, kad kas stipresnis ir kas garsiau rėkia, tai tas teisesnis.
- Čia Afganistano ir Goro provincijos (žr. viduryje) dydžių palyginimas su Europos šalimis
- Dar dovanų afganų vaikams
- Afganistano misijos ir vadovaujančios šalys. Lietuva – pati mažiausia šalis vadovaujanti atskiram regionui
- Afganistano policininkai. Profesija nėra nei itin gerbtina, nei gerai apmokama, bet užtikrinanti pastovias pajamas.
- Afganistano policininkai: mokymai.
- Afganistano policininkai. Moko elgtis su ginklais, kad užtaisyto nelaikytų ir neatsitiktų nelaimingų atsitikimų, kaip šalia esančio draugo pašovimas…
- Afganistano sausrų grėsmės lygiai (atkreipti dėmesį į Goro provinciją)
- Dar vaikų su šalikais.
- Kareiviai stengiasi dovanas atiduoti į rankas vaikams, iš jų niekas neatims, o valdininkams išdalinti neverta duoti.
- Afganistano potvynių grėsmė (vėlgi žr. Goro provinciją)
- Aguonos aukštikalnėse nelabai derlingos, bet auga.
- Medinis plūgas ir jaučių kinkinys drasko molį
- Šiek tiek apie logistiką ir atstumus
- Bendra foto su vėliavomis fone
- Berniukas su padovanota striuke ir kuprine
- Regis tuščiame kaime atvykus iškarto atsiranda būrelis vaikų
- Tas kur su baltu tiurbanu – buvęs Mekoje.
- Odontologė darbo turėjo iki kaklo
- tgabenta humanitarinė parama, nukentėjusiems nuo pavasario potvynio afganams.
- Goro apylinkės
- Geriausia mašina – motociklas
- Goro apylinkės
- Goro greitkelis palankiomis klimatinėmis sąlygomis
- Čia Goro provincijos greitkelis žiemą. Sniegas nukastas rankomis už maistą.
- Mergaičių mokykla po stogu 3
- Čia jau pasiturinčio afgano namai
- Goro apylinkės
- Goro apylinkės
- Goro apylinkės
- Goro apylinkės
- Goro apylinkės
- Goro apylinkės
- Goro apylinkės
- Upės vagoje yra automobilis, ten tikriausiai jį plauna, būtų nekeista, jei ten pat būtų ir moterys semiančios vandenį maistui.
- Misijos ženkliukas
- Moteris panorusi išsiskirti su vyru ar panašiai, sėdi kalėjime kartu su vaiku
- Čia Lietuvos vadovaujamas PAG vykdo projektą, kurio tikslas pastatyti vandens pralaidą, kad vanduo nuo kalno neužlietų kaimo, bet nubėgtų po keliu ir taip nepadarytų nuostolio
- Karė ir afganų vaikai
- Goro provincijos įstaiga gavo vertingos paramos iš mūsų karių
- Bendra foto su Afganistano valdininkais.
- Kareivis ir afganų vaikai
- Yra ir klajoklių genčių, klajojančių su gyvulių banda
- Lietuviai vaikšto po žmones, dalina laikraščius ir dar kažką (akinius paskui nusiėmė).
- Lietuviai vaikšto po žmones, dalina laikraščius ir dar kažką
- Goro apylinkės
- Vienos mergaitės turtingesnės, kitos jaunesnės… Beje, bruožai kai kurių genčių beveik europietiški.
- Mergaitės puošiamos, visaip rodomos, kad nupi… kad vyrai greičiau vestų. Žali motyvai labai populiarūs, o čia jos gieda Afganistano himną.
- Mergaičių mokykla lauke
- Mergaičių mokykla po stogu 2
- Mergaičių mokykla po stogu
- Mergaičių mokykla lauke 2
- Būsima nuotaka ir jau ištekėjusios
- berniukų mokykla be stogo
- Moterų rankdarbiai – itin gražūs, tik trūksta siūlų. Kareiviai gauna joms siūlų, tos parduoda gaminius turguje (perka dažniausiai tie patys kareiviai), o moterys atnešančios į namus pinigų gauna aukštesnį statusą
- Civiliai atvažiuoja pasisvečiuoti
- Naujas motociklas
- Ką tik įžengę nešame iškilmingai kojines ir kt. vilnonius rūbus
- Vis dar nešame kojines
- Afganistano mergaitės papuoštos ir labai gražios
- Afganų vaikai su dovanomis, prašo dar vienos į porą 😉 Ištiesų, tai tas ženklas reiškia tą patį ką mūsų nykštys į viršų
- Maišus iškrauna iš mašinos
- Čia ta pati vieta: vienu metų laiku sniegas ir speigai iki -40, kitu metų laiku dykuma su karščiais iki +40, pavasarį potvyniai ir gal tik rudeniop kiek žalia
- Rutina: rado sprogmenų, veža naikinti.
- Vietinės statybos: pirmiausiai apsibrėžiamos ribos iš molio ir visokių šiaudų
- Šulinys su pompa
- Berniukai daugiausiai mokomi skaityti Koraną ir tik Koraną skaito.
- Afganų vaikai jau su dovanomis
- Afganistano vėliava
- Čia Afganistano reljefas ir aukštingumas (Goro provincija irgi kalnuose)
- Moterys bagažinėje – normalus dalykas, valdant Talibano rėžimui
Grįžtam prie lietuviškų vilnonių kojinių
Man susidarė įspūdis, jog tos mūsų kelios vilnonės kojinės ir megztinukai nėra tik kažkokių ryšių su visuomene akcija. Tie daiktai iš tiesų pravers afganų vaikams, kuriems šios dovanos atiduodamos tiesiai jiems į rankas.
___________________
[1]– Kapitonas Erlandas Snieškus, PAG-16 civilių ir karių bendradarbiavimo grupės vadas.

Tezės visai nieko, tik tų kojinių “istorija” pateikta ne tokia, kokia iš tikrųjų buvo. Kuo čia dėtas kandidatas į Seimą S.Vainoras (Skuodo rajono meras), nesupratau: rajone akciją organizavo jaunųjų šaulių būrio vadas Robertas Šakalys. Meras tik sutiko transportą skirti (iš biudžeto pinigėlių) ir palydėti pasišovė. S.Tumelio uošvė -- viena iš tų moterų, kurios kojines mezgė. Kaip Tumelis prie tos akcijos “prikibo” -- irgi neaišku, kadangi gyvena ne Skuodo rajone. Matyt, uošvienė “priklijavo”. Tikra akcijos istorija -- rajono laikraštyje “Mūsų žodis”.
Seime reikia tokių, kurie nemeluoja. Deja, nematau jų…
Augenijau, ištiesų, vėliau buvau susitikęs su vadu Erlandu Snieškumi ir jis patvirtino, jog visą šį reikalą organizavo Šaulių būrys, o tiksliau Robertas Šakalys (su kuriuo aš ir pats asmeniškai pažįstamas). Straipsnio pradžią pataisiau. Kai rašiau šį straipsnį aš tik žinojau, jog mačiau Skuodo merą ir savo žmonos mamą ten, kuri man ir pasiūlė sudalyvauti šiame renginyje.
Be to mano žmona, mano uošvienės dukra yra taip pat mosėdiškė ir ji taip pat numezgė kojinių, kurias nunešiau ir iškilmingai atidaviau Afganistano vaikams (ten nuotraukoje matosi krepšiukas, kurį nešu).
Aš juk ir neslepiu, kad tai buvo man paranku -- graži akcija, o jei ji bus asocijuojama su mano asmeniu, tai tik džiaugsiuosi. Pristatymas, kurį padarė vadas, buvo itin puikus, todėl aš jį ir pasistengiau kaip galima plačiau aprašyti savo tinklaraštyje. Pats Erlandas Snieškus, kuris tą pristatymą ir darė man patvirtino, jog viską surašiau teisingai (tą ką surašęs buvau neteisingai -- pataisiau ;)). Jei jums dar per mažai argumentų dėl kaip aš ten “prikibau”, tai laikykite mane žiniasklaidos atstovu, o mano tinklaraštį ta media, kuriai aš atstovauju.
Kuo “Mūsų žodis” istorija yra tikresnė negaliu pasakyti, nes neskaičiau to straipsnio tame laikraštyje, bet jeigu jūs pateiktumėte faktus, kurie prieštarauja mano straipsnyje išdėstytus tai turėtumėm apie ką diskutuoti.