Taigi šurmuliuoja Internetai apie tai ar bausti vaikus fizinėmis bausmėmis reikia/galima ar negalima.
Štai pas parlamentarą Remigijų Šimašių turėjome neblogą fleimą diskusijų. Ten kalbėdami apie fizinių bausmių šeimose uždraudimą, fizinėms bausmėms pritariantys sakė, jog tai tik nereikalingas kišimasis į šeimos reikalus. Berods keletas žmonių, kaip pavyzdį rodė ir save: “mane auklėjo fizinėmis bausmėmis ir ką? Ir va visai sveikas ir protingas išaugau.” Sakyčiau visai savikritiškas požiūris. Ar ne?
Neslėpiu agonijos ironijos, nes aš esu šiuo atveju irgi prieš fizines bausmes. Juoba, kad manęs nebaudė fizinėmis bausmėmis ir štai koks aš užaugau sveikas ir protingas! Na gal ir gavau diržo ar lupti kokį kartą ar du, bet tai buvo atsitiktinumas ir ne kokia nors taisyklė.
Tai kuris dabar geresnis – tas kur luptas ar neluptas? Gi už vieną luptą duoda >10 neluptų! Sena lietuvių patarlė, sakanti, jog reikia tris kartus per dieną vaiką lupti ir vieną kartą – valgyti. Tada užaugs tikrai geras. Tikriausiai tas, už kurį duoda >10 prastesnių.
Kas gi tas, kuris duoda neluptų už luptus? Pakalbėkime.
Vasalų, tarnų ir feodalų ponų santvarkoje labiausiai buvo vertinami tie tarnai, kurie buvo nuolankiausi ir darbščiausi. Bet kokie išsišokėliai – tai visokie sukilėliai ir nusistovėjusios tvarkos ardytojai yra visiškai nevertingi. Aukštesnės klasės (ar net rasės) žmonėms nereikia tarnų, kurie užduoda klausimus. Jiems reikia vykdančių užduotis: užauginai – atidavei. Arba – paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai. Paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai.
Viskas buvo labai paprasta: bet kas, kuris užduos klausimą “kodėl?” arba “kam to reikia?”, arba “o kas jeigu?” yra potencialiai pavojingi. Pavojingi, nes supras, kad galima ir nepaklusti.
Taigi, jeigu tarnas užduoda klausimą – jam reikia periferinės nervų sistemos stimuliacijos, suteikiant pokyčius subjekto kūne ir šitaip vystant sąlygine refleksija paremtus pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Kitaip tariant – jei užduodi klausimus – gauni beržinės košės. Arba bizūno. Arba lazdų. Kaip kur ir kaip kada.
Nenuostabu, kad mylintys tėvai savo vaikams patys suteikdavo tokios periferinės nervų sistemos stimuliacijos vien iš meilės. Nes svetima stimuliacija galėdavo pasibaigti ir visišku tiek centrinės tiek periferinės nervų sistemos gedimu – kitaip tariant mirtimi. Juk nėra tėvui ir motinai didesnės nesėkmės, nei jų palikuonių mirtis. Tad reikia siekti, kad tai nenutiktų. Net jeigu tai reiškia trumpalaikį skausmo sukėlimą savo vaikams.
Aš šiaip tai net nekalbėsiu apie tuos žmones, kuriems į jų vaikus nusispjauti ir muša savo palikuonis vien dėl to, kad yra tiesiog idiotai. Šitus, kaip sakoma, tik grabas ištiesins. Tačiau šiems vaikams reikalinga pagalba.
Na, o visi kiti, mieli tėvai ir mamos, jeigu nenorite, kad jūsų palikuonis mirtų nuo svetimų rimbų ar lazdų, tai geriau jau paauklėkite savo sūnų ar dukrą fizinėmis bausmėmis – kad suprastų kas tai yra, kad paklustų besąlygiškai, kad neuždavinėtų kvailų klausimų. Juo labiau, jeigu pats esate tik įsakymams paklūstantis varžtelis, kodėl manote, kad jūsų vaikai gali būti geresni už jus? Kam jam suteikti geresnes sąlygas, jeigu jūs užaugote sveikas ir protingas prastesnėmis? Nėra jokio tolko kitaip elgtis! Ar tikrai nėra?
Problemos ir jų sprendimo būdai
Problemas lengviausia išspręsti, nustačius priežasčių pasekmių sąsajas ir ką nors pakeičiant priežastyse. Kovojant su pasekmėmis priežastys nesikeičia, o problema, gaminanti pasekmes ir toliau lieka.
Fizinių bausmių atveju viskas veikia paprastai: jeigu už poelgį gaunama lupti, tai sekantį kartą to daryti nesinorės, nes bus baisu vėl gauti lupti. Nelabai svarbu kaip tas poelgis įtakoja jį ar jo aplinkinius. Jis žino, kad gaus lupti ir to užtenka. Iš mušančiojo pozicijos problemos sprendimas taip pat akivaizdus: paklusti, arba pašalinti skriaudiką.
Aš, žinoma, džiaugiuosi tais puikiais žmonėmis, kurie suprato, jog lupti vaikystėje gavo, nes buvo už ką ir dėl to neturi jokių problemų. Galbūt jie tų neigiamų emocijų ir pykčio ant savo skriaudikų nebelaiko. Galbūt jiems taip iš tiesų atrodo. Aš pakratęs savo atmintį neatsimenu nieko gero apie tas fizines bausmes. Matyt per mažai gavau.
Viskas labai paprasta, kai mums reikia tiesiog varžtelių sistemai. Varžteliai skirti konkrečiam dalykui. O jei sulinkęs – galima ištiesinti. Varžtelių taip lengvai nesulaužysi.
Man labai patiko keletas socialinių reklamų transliuotų per Lietuvos televizijas:
Visi su kuriais aptarinėjome šių socialinių reklamų turinį sutiko, kad jos įtaigios ir stiprios. Dėl automobilio mušimo diržu gal kiek yra daugiau nuomonių, nes mat analogija per daug prasta. Atseit vaikas ne mašina – jį galima mušti diržu. Bet aš asmeniškai šią reklamą suprantu kaip absurdo išryškinimą. Neadekvačių priemonių panaudojimo absurdo išryškinimą.
Prisiminiau kažkur (galbūt “Iliustruotoji istorija” žurnale, o gal pas Justę) skaičiau apie tai, kad viduramžiais sužeidimus padarytus ginklais gydydavo aprišdami tą įrankį, kuriuo buvo padaryta žaizda. Atseit, jeigu gydomas bus durklas, tai žaizda irgi užgis. Tai buvo aiškinama kažkokiais religiniais išvedžiojimais. Dabar, kai pagalvoju, net keista, suprantu, jog ir dabar atsirastų žmonių tikinčių šia teorija.
Žmonės ir dabar tiki, kad fizinėmis bausmėmis auklėti yra teisinga. Bet ar jie šitaip išsprendžia problemas? Ar tik dar labiau jas pagilina? Aš manau, jog pagilina.
Štai, pavyzdžiui, vienas iš G+ žmonių parašė:
Mane vaikystėj lupo reguliariai,na neva kai “buvo už ką”, ne už bet ką. Išmokau vieną dalyką labai gerai-to niekada nedarysiu savo vaikam.
Šitam žmogui, panašu, jog fizinės bausmės padarė teigiamą įtaką – jis suprato, kad šitaip jis nesielgs su savo vaikais. Čia, tikiuosi, irgi suprantate, jog tai ironija. Juk suprantate?
Varžtelis ar kūrybiška asmenybė?
Daug protingų žmonių kalba apie besikeičiantį požiūrį į švietimo sistemą. Apie tai, kad mums konvejerinių varžtelių nebereikia. Apie tai, kad kūrybiškumas yra raktas į ateitį. Štai vienas iš tokių TED’e:
Ir tai ne vienintelis žmogus pasakojantis apie tai. Bet šis man daro įspūdį vien tuo, kad man patinka kaip jis prezentuoja, tai kaip jis pasakoja savo mintis. Paprastai tokie žmonės, turėdami tokį talentą, yra protingi ir jų idėjos vertos dėmesio.
Taigi, ko tikitės iš savo atžalos: kūrybiškumo ar buko paklusnumo? Aš renkuosi kūrybiškumą. Prisipažinsiu – nelengva. Retkarčiais tiesiog užstaugiu ant savo sūnų. Retkarčiais kyla noras užploti gerai per subinę. Nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju. Ir stengiuosi pasikeisti taip, kad tokios nebesikartotų. Užtenka vien to, kad matau, kaip mano vaikai į tuos mano protrūkius reaguoja. O reaguoja jie paprastai: ta pačia agresija.
Gerai yra tik tai, kad analizuodamas save post factum randu įdomių dalykų. Dalykų apie kuriuos be tų įvykių taip paprastai nepagalvočiau. Pyktis paprastai kyla tik iš to, kad aš turiu savo įsivaizduojamą pasaulio ir namų tvarką ir esu įsitikinęs, kad apie tai visi žino iki pačių smulkmenų. O jeigu kas nors toms taisyklėms nepaklūsta – aš susierzinu. Vietoje to, kad paaiškinčiau – rodau agresiją. Kaip minėjau – nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju.
Valstybė ir jos institucijų politika šeimos atžvilgiu
Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra valstybės kišimasis į šeimos reikalus. Tiesą sakant čia matau daugiau blogų dalykų negu gerų. Vien dėl to, kad valstybės kišimasis į šeimos reikalus irgi labai paprastas: jei yra problemų – atimam vaiką. Problema išspręsta.
Žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Ar kažkaip panašiai sako TOC konsultantai a.k.a. komonsensėjai (man atrodo jie irgi iš kažko tą tiesą sužinojo, o paskui įsitikinę jos veikimu – ėmė patys platinti). O valstybinėje tarnyboje ta taisyklė veikia taip gerai, kaip niekur kitur taip gerai neveikia. Jeigu tarnyba matuojama pagal tai kiek daug vaikų atėmė iš asocialių šeimų, tai jie ir stengsis tą rodiklį gerinti, nežiūrint net į savo sąžinės ar sveiko proto balsą.
Šiuo metu žiūrima iš institucijų požiūrio taško. Lyg jos būtų svarbesnės už asocialiose šeimose augančius vaikus. Bet juk taip nėra, juk institucijų problemos mažesnės nei skriaudžiamų vaikų. Kai problemos pasekmės yra kenčiantis vaikas – neturime jo versti kentėti dar daugiau atseit spręsdami problemą ar jos pasekmes.
Taip jau sutapo, kad politinės partijos, kurios nariu esu vieno tokio skyriaus vienas toks vadovas (taip-taip tas pats, į kurio Gplus postą yra nuoroda šito tl;tr viršuje) <pasiūlė galimą problemos sprendimą. O dar vienas toks kitas žmogus komsomolkėj paplatino tokio sprendimo išaiškinimą.
Tai va, tas pats Remigijus Šimašius (apie kurį jau rašau čia trečiąjį kartą) savo bloge rašė ir apie tai kas yra įstatymas ir kaip reikia jo laikytis. Bet kaip padaryti, kad tas požiūris atsirastų vykdomosios valdžios sraigtelių galvose? Tikriausiai reikia priversti juos įstatymus suprasti ir vykdyti ne aklai, o pagal kontekstą, suprantant visuomenės interesą ir ginant nukentėjusius. Už neteisingą įstatymo interpretavimą duoti rykščių? Bet ar ne taip ugdomi varžteliai?
Priminsiu: žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Jeigu aiškiai parodysime, kad:
- geriausias sprendimas yra neskriaudžiamas vaikas šeimoje,
- visi kiti, tai tik išlygos – mažesnės problemos,
- institucijos yra tik įrankis o ne tikslas,
tai bent jau turėsime prielaidas gyventi ne varžtelių ir sraigtelių pasaulyje, o žmonių.
Pats įdomumas šeimų skirstymas į asocialias. Aš, kaip tėvas, galvoju ar leisti į pagrindinę mokyklą. Man nepriimtina pati mokomoji sistema. Netgi pradinių klasių programa kelia abejonių- kokį žmogų suformuos. Ir čia prasideda marazmai- pirmiausiai teisinė pusė. Pagrindinis mokslas yra privalomas (iki 10 klasės), EU pradinis (4 klasės). Aš, kaip tėvas, negaliu savo vaiko mokinti taip kaip man priimtina, o ne šabloniškas mokymas. Antra- sąmoningas pasirinkimas neleisti į mokyklą vaiko prilyginamas asocialiai šeimai- pradėtų lankytis visokia valdžiažmogiai, tikrinantys ar turiu teliką. Ir nesvarbu, kad mano pajamos gerokai viršyja jų.
Išeitis yra privačios mokyklos, ar mokytojai į namus. Gal ir pasinaudosiu, nors keistai pats principas suformuotas- turiu mokėti mokyklų, kurios man nepriimtinos, išlaikymui, ir jei noriu savo atžalas žmonėmis užauginti, vėl turiu mokėti. KPŠ?
Aš ne prieš mokslą, aš prieš valstybinį mokslą, kurio programa nepriimtina. Jau nekalbant apie kultūros perliukus- alkoholis, narkotikai. Bet aš asocialus, nes man nepriimtina tos šūdmokyklės.
P.S. privačios mokyklos tikriausiai gera išeitis, kaip ir medicinos paslaugos- valdiškos “nemokamos” yra vertos uždaryti. Ne, gydytojai ne prie ko- gerų daug dirba, stebuklus kartais padaro, ir įrangos yra. Pati eilių, požiūrio į klientą sistema yra pavyzdys, kaip neturi būti. Aš moku pinigus privačiom gydyklom (kaip beje ir valdiškom, niekas manęs neklausė, ar aš jomis noriu naudotis),ir gaunu gerą rezultatą.
Na truputį išsiplėčiau, bet kaip asocialiam, viskas galima 😀 Tik laisvės rinktis mokslą, mokesčius už mokslą, kryptį jau valstybės reikalas- juk vaikas yra valstybės nuosavybė…
Taigi. Dirbsiu taip, kad mano vaikai irgi galėtų gauti tokį išsilavinimą, kokio linkiu jiems aš pats. Apie tai jau kiek rašiau rašydamas apie laimę kūrybiškume ir apie vienos mamos problemas.
Kokio amžiaus paties atžalos? Tos kūrybiškumo dirbtuvės gal vis dar veikia. Galiu sužinoti kuriose mokyklose tikrai 🙂
Gruodį bus 6. Vieną teturiu (kolkas, dirbu tuo klausimu 😀 ).
Paskaičiau komentarus. Apie paaiškinimą vaikams, kai jie jau pakankamai suaugę, kad suprastų. Ne velnio, jie supranta viską nepriklausomai nuo amžiaus, tik reikia mokėti jų kalbą. Pvz. pas dantistę buvom, mažė stebėjo kaip mamai taiso dantis, aš jai ten aiškinu, kad mama pakenčia, susitvarko ir paskui neskauda nieko, o dantistė sako, kad neaiškinčiau suaugusių kalba, tik pakenksiu. Reikia aiškinti vaikų kalba. Ir dantistė pati neužsiima vaikų dantų tvarkymu, rekomendavo kitą, kuri užsiima vaikų dantų gydymu. Rezultatas geras, nes paruošta psichologiškai ir žino kaip kalbėti su vaiku.
Problema, kad tėvai nemoka vaikų kalbos.
Kitas dalykas, kodėl susisiaurinot iki fizinio mušimo? Juk įstatymų pataisose pridėta visokių nepamatuojamų dalykų:
http://teisinga.info/pakramtei-kramtuske-priklijuok-prie-kaktos/
Visi bijo kramtoškių ant kaktos, nes tiesiog nori bukai priešintis.
Bet kokiam įstatymui galime ekstrapoliuoti kraštutinius variantus ir visi jie atsirems į kokį nors valdžiažmogį, nuo kurio valios viskas priklauso.
Kazino, pavyzdžiui, irgi visi visus stebi, bet galų gale, vistiek yra kažkas, kurio niekas nestebi.
Valdžia tai nėra mistinis darinys iš kokių nors virusų kolonijų it ateiviai iš kosmoso. Tai tie patys žmonės.
Kramtoškės ant kaktų atsiras tada, kai bus blogas įstatymo įgyvendinimas. Čia, mano nuomone, tas variantas, kai įgyvendinimas ir procedūros yra svarbesnės, nei paties įstatymo formuluotė (žr. berods trečiąją nuorodą į R. Šimašiaus blogą).
Na kažin ar visi bukai priešintis nori.
Aš manau jog didžiausia problema yra ne įstatyme numatyta esmė (smurtas prieš vaiką), o pati įstatymo subjektyvi interpretacija. O subjektyvumas iš inspektorių ar policininkų. O vaikais “rūpinsis” pagal skundą. O skundžia kaimynai. O inspektoriams/policininkams reikia ataskaitas užpildyti. Suprantant kur lenkiu?
Pačioje sistemoje negalima kišimosi į privatų gyvenimą įteisinti, kol tai labai subjektyvu, priklauso nuo žmonių sprendimų, o nėra objektyvios kokios tai programos, kriterijų, vienodos lentelės kaip tai įvertinti. Ir tai nėra mano pasisakymas už “auklėjimą” beržine koše. Aš sakau, kad pati sistema subjektyvi, tai yra ydinga ir daugiau problemų gali pridaryti nei išspręsti.
Objektyviau galima vertinti tik tikrai asocialių šeimų mėlynuotus vaikus, čia viskas aišku. Tačiau kokio vyriško organo kištis į normalių šeimų, tegu retkarčiais ir pratrūkstančių, vidų?
Taigi va aš ir pas Šimašių G+ diskusijoje svarsčiau apie tai kaip ką ir kada matuosime. Bet iš sisteminės pusės, kaip minėjau, dar svarbesnis ir teisingesnis sprendimas yra keisti pačių inspektorių ir įstaigų matavimus taip, kad jos būtų suinteresuotos ne vaikus atiminėti, o labiau šviesti. Dėl viso pikto dar nuoroda į tą straipsnį, kur apie tai kalbama.
Kažkokia netikslinė auditorija čia pas tave renkasi, Skirmantai…
“Niekada ir negalvojau bausti savo atžalų fizinėmis bausmėmis -100% (8 Balsai)”
hehehehehe ;)))
Viskas normaliai:
Kai mane augino, neteko gauti „beržinės košės“. Bent jau tikrai neatsimenu. Ir mama nuolat pabrėždavo, kad jie mane sugebėjo išauklėti nenaudodami diržo. O juk tuo metu tai buvo labai normalu -- negavęs per užpakalį, žmogumi juk negalėjo tapti. Aišku, žmonės vistiek senesnio kirpimo, tai be pabarimų bei sugėdinimų neapsieita.
Po šito aš nusprendžiau, kad ir savo vaikams smurto nenaudosiu. Tačiau mane, kaip ir daugelį, kiek trikdo baimė, kad visokie valdininkai tikrai persistengs, ir už tai, kad vaikas pravirko parduotuvėj, nes kažko (ko jis būtent tuo metu ir tai akimirkai užsinorėjo) negavo, tėvai neteks savo tikrai mylimo vaiko. Man kartais atrodo, kad kai kas įsivaizduoja, kad vaiką reikia tik lepinti. Tai, manau, nėra geras požiūris…
Ta pirmoji dalis, ta diskusija Gplius’e, kur buvo diskutuojama apie įstatymišką smurto prieš vaikus šeimoje reguliavimą man ne visai patinka. Tiesa, taip ir parašiau.
Aš norėčiau, visgi, kad pirmiausiai įsigaliotų tos procedūrinės/struktūriškos institucinės pataisos. O tada galbūt reikėtų priimti ir įstatymą dėl smurto šeimoje.
Nesu pilnai įsigilinęs į visus tuos įstatyminius reguliavimus. Gal aš esu neteisus -- gal tie procedūriniai/struktūriniai pakeitimai neįmanomi be to pirmojo įstatymo pakeitimo.
O dėl pabarimų ar sugėdinimų -- tai, manau, normalu. Kaži ar įmanoma idealiai viską daryti. Net dabar, kai neturime totalitarinio valdymo.
nesu įsigilinęs į niuansus -- kur blogumas, kad vaikas matys ir supras bausmių skalę ir (prevenciškai) žinos, kad radikaliu atveju gali sulaukti fizinės bausmės?
Suvokimas nėra blogai.
Vienas iš fizinės bausmės blogumų, tai priežasčių ir pasekmių ryšių atsiejimas.
Pavyzdžiui: pridarė nuostolių -- sudaužė televizorių ir gavo lupt. Kai pridarau nuostolių, t.y. sudaužau televizorių -- skauda. Po kelių dienų, tarkim, atsiranda naujas televizorius -- vėl galima žiūrėti multikus. Tai kai sudaužau televizorių -- skauda, bet multikus paskui vistiek galiu žiūrėti. […] užkalbėjimai gydo vėžį. 😀
bausmės tam ir yra bausmės, kad jos nėra susietos su pažeidimo turiniu -- tiesiog jos turi būti poveikio intensyvumu susietos su pažeidimo mastu ir tas ryšys paaiškintas.
lieku nesupratęs, kokią žalą tokiu atveju daro fizinė bausmė.
jeigu psichologinio ir fizinio smurto taikyti negalima, tai ką toje bausmių skalės vietoje siūlo “pažangūs vaikų psichologai”?
Tai tu sakai, kad gerai, o aš sakau kad blogai.
Teks eit konsultuotis su pažangiais vaikų psichologais. Bet mano galva silpna vieta yra “tas ryšys paaiškintas”. Man atrodo, jog tai padaryti sunku stimuliuojant periferinę nervų sistemą 😀
Vo tau pažangių vaikų psichologų: Žinių radijo laida su Austėja.
Paaiškinti kodėl tai, ką vaikas padarė yra blogai ir kodėl to nereiktų daryti.
Fizinės bausmės iš esmės tik ugdo sąlyginį refleksą (darysi -- skaudės), o neugdo žmogaus sąmoningumo. Taigi mušdamas geriausiu atveju išauginsi šunį, kuris paliepus gulės ir tupės, o ne iš tikro atsakingą, savo veiksmų pasekmes suprantantį žmogų.
Be to, mušimas ugdo priešiškumą ir nepasitikėjimą tėvais, kurie vaikui iš esmės yra artimiausi žmonės ir kurie jam turėtų daryti tik gera, o ne bloga. Dėl to, labai tikėtina, kad mušamo vaiko santykiai su tėvais bus gerokai šaltesni ir mažiau artimi.
Ir, last but not least, fizinėmis bausmėmis “auklėjamas” vaikas tai supras kaip normalų “auklėjimo” metodą, todėl nuo jo gaus jam nepatikę klasiokai, o kada nors ir pats tėvas, kaip nors negerai pasielgęs, gali gauti į paakį nuo paauglio sūnaus. 🙂
p.s. “Diržo nesu nei karto gyvenime gavęs ir užaugau normaliu žmogumi”. Ir mokiausi ne todėl, kad tėvai už nesimokymą būtų mušę ar terorizavę sėdėjimu už nugaros, bet dėl to, kad man (vaikui suprantama kalba) buvo paaiškinta, kad kitaip būsiu neišsilavinęs nevykėlis, dirbsiu juodą, prastai apmokamą darbą ir nieko gero gyvenime nematysiu. Labai veiksmingas ir motyvuojantis argumentas buvo. 😀
Dėmesys dar daug ką gydo. Vaikams dėmesys reikalingas panašiai taip kaip valgymas ar geras miegas.
Reikia netingėti. O paskui ir pačiam būna labai smagu.
nejaugi jūs neįsivaizduojate fizinės bausmės, kuri iš esmės yra spektaklis, be jokio realaus fizinio skausmo?
apie kokias “mėlynes paakiuose” jūs čia kliedite?
Tai, jei fizinio skausmo nėra, tai čia ne fizinė bausmė, o tik gestas parodyti savo nepasitenkinimui. T.y. Efektas būtų tas pats, kaip pasakyti, kas negerai griežtesniu balsu. Bet čia jau ne fizinė bausmė. 🙂
Tikra fizinė bausmė (ta pati “beržinė košė”) dažniausiai būna daugiau ar mažiau skausminga ir žeminanti. Ir vaikui, bet koks mušimas ar kitoks žeminimas tikrai bus daugiau mažiau lygus tikram mušimui (tos pačios mėlynės paakyje įstatymui) ar kito žeminimui.
Liutaurai, kiek suprantu turi teisinį išsilavinimą. Aš suprantu, kad gali pasakyti, jog pilietis pats veidu trenkė į kumštį vargšui tavo ginamajam. Ir kad pasitaręs su savo dvasiomis, bei sušokęs šamaninį šokį tu įrodysi tai.
Bet tai nepakeis fakto, kad tavo ginamasis trenkė kumščiu piliečiui.
Fizinė bausmė be fizininio skausmo sukėlimo… Hm. O jei tai pavadintumėm pagrasinimu sukelti fizinį skausmą fizine bausme. Tai būtų tas pats ar jau ne?
Beje, matei pats pasiūlymo formuluotę tikslią?
Turbūt daugelis sutiks, kad pilnametystė (jei tiksliau -- skirstymas į vaikus ir suaugusius) yra ne šiaip sau: tik gimęs žmogus yra daugiau mažiau daržovė, o suaugęs yra pilnai pajėgus suvokti prižasties-pasekmės ryšius, atsakomybes ir t.t.. Aš pats būdamas vaiku tikrai daug ko nesupratau, ką suprantu šiandien. Bet juk tas virsmas iš vaiko į suaugusį neįvyksta per nakt -- tai yra ilgas augimo procesas.
Pažangi vaikų psichologė Ausitėja kaip pagrindinę auklėjamąją (ne baudžiamąją) preimonę siūlo pokalbį. Pokalbis tikrai nėra blogas dalykas, tačiau iš to išplaukia du dalykai:
* Nors pokalbis yra puiki priemonė padėti vaikui pasiekti supratimą, tačiau pats pokalbis nėra nuobauda. Pokalbis gali sukelti nemalonius jausmus (gėdą) ir atima laiko. Daug. Tačiau būtent laiko vaikai turi tiek apsčiai, kad jo neskaičiuoja, todėl laiko praradimas gali sukelti tik susierzinimą, kad vaje mane užlaiko, tai pažaist negaliu.
* Pokalbio taikymas auklėjimui implikuoja tai, kad pašnekovas yra pajėgus ne tik išklausyti, bet ir suprasti perduodamą informaciją. Kitaip sakant, yra pakankamai suaugęs. O kam dar jis yra pakankamai suaugęs? Nuo kurio subrendimo lygio ar amžiaus jau tiesiog nebegalime drausti savo atžaloms rūkyti, gerti, mylėtis (bonusas auginantiems dukras :]]] )?
Suaugusiujų pasaulyje bausmės dar ir kaip egzistuoja -- viskas, ko negalima, asocijuojasi su kažkokia labai konkrečia asmenine bausme, dažniausiai pinigine. Piniginė bausmė save išsilaikančiam suaugusiajam yra labai nuostabus dalykas -- bausmės mastas yra aiškus, tačiau konkretus bausmės būdas (mažiau alaus, atostogų Kretoje nebuvimas) paliekamas pačiam suaugusiajam. Taigi bausmė yra neatsiejamas bent jau suaugusiojo gyvenimo atributas. Būdami geri tėvai mes kaip ir turėtume savo atžalas bausmės ir ypač jos neišvengiamumo išmokyti. Tačiau išsiaiškinome, kad pažangus auklėjimo būdas “pokalbis v0.7beta” kaip bausmė neveikia. Žinoma, atžalai galima to paties pokalbio metu išaiškinti kas tai per daigtas yra bausmė.
Darote neteisingą prielaidą, iš kurios po to išeina neteisingos išvados. Vaikas nėra kvailas, ar tuo labiau daržovė. Vaikas yra mažas suaugęs ir jei jam mokėsi paaiškinti, jis viską labai puikiai supras. Bet tam reikia laiko, o jo, kitaip nei vaikams, suaugusiems trūksta. Todėl jiems atrodo paprasčiau “duoti diržo” ir tikėtis, kad padės. Bet pačios tik piktžolės auga. 🙂
Ir vaikas nuo suaugusio skiriasi daugiausia tuo, kad jis per mažai žino ir todėl pats (be suaugusių pagalbos) mažai supranta. Bet jis nėra koks neprotingas žvėriukas, kurį tik truktelėjimu už grandinės galima sudrausminti.
Principe taip. 😀
Vieną dalyką dar pridursiu: mes, suaugę, mokomės remdamiesi savo patirtimi -- savo dėžėje turimais daiktais.
Vaikai į dėžę dar tik krauna daiktus. Tai yra ir trūkumas bet ir didžiulis privalumas tuo pačiu.
Prisiminiau vieną pasaką, lavinančią loginį mąstymą (tikriausiai jau visi ją žinote, bet jei nežinote tai pabandykite atsakyti į klausimus patys -- labai smagu):
http://www.personalityquiz.net/profiles/refrigerator.htm
Arba yra va vertimas (bet ten atsakymai iš karto matosi, tai biškį lievai):
http://www.sportopsi.com/content/view/97/27/
Vaiko elgesys atitinka jo protinius sugebėjimus. Žmonės ir mobilūs pasidaro gan vėlai palyginus su jų tais pačiais protiniais sugebėjimais.
Žinoma, jeigu pasakosite vaikui, jog jo neadekvatus situacijos vertinimas, implikuotas esamos brendimo būsenos paradigmos, kuria prielaidas klaidingam elgesiui, kuris neatitinka modernaus sociumo taisyklių…. tai tikriausiai nepasieksite laukiamo rezultato.
Su nuobaudomis nėra viskas taip sudėtinga. Reikia sukurti kokią nors siekiamybę ir žaidimo taisykles. Ir, žinoma, pačiam tų taisyklių laikytis. Vaikai labai daug išmoksta iš savo tėvų. Žinoma, jei su jais bendrauja ir jeigu tėvai skiria jiems dėmesio. Ai išmoksta jeigu ir neskiria dėmesio. Bet išmoksta netikėtų dalykų.
Dabar galvoju apie savo vaikyste, ir fizines bausmes kuriu teko sulaukti. Tai skirtingi dalykai islenda man.
Man sugebedavo viska paaiskinti suprantama kalba. As zinojau kas yra teisinga. Reikalas kitas -- as tiesiog izuliai darydavau tai, kas man atrode smagu.
Tevai man puikiai isaiskino, kad vogti negalima. As tai zinojau. Bet vis tiek megau nudziauti tai kiausini is svetimo tvarto, tai baranka is kaimynu virtuves, tai dar ka nors. Beje, buvau tame reikale labai isradingas. Ikliuvau gal tik karta -- tevai prigavo. Gavau dirzo, kartu gavau dar ir ramu paaiskinima, kodel mano elgesys netinkamas, + buvau priverstas nueiti pas kaimynus ir atsiprasyt. Nezinau, ar cia pamokymai mane paveike, ar dirzas, bet nuo tada man pats vogimas nustojo buti idomus ir as nustojau ta daryti.
Kitas atvejis -- atsikalbinejimas. Tevai gal ir nebuvo patys geriausi psichologai, taciau taip yra su 95% tevu o gal ir daugiau. Tad jeigu manes kazko prasydavo, ko as nenoredavau daryti, as pasidarydavau baisiai piktas ir naglas ir puldavau akiu draskyti.
Uz atsikalbinejima dirzo gaves nesu, gal del to iki siol likau piktas ir megstantis atsikalbineti.
Siaip dirzo esu gaves kokius 4 kartus. Metu buvo 4-6. Veliau jau nebegavau, nes tokio amziaus vaikams jau tas dirzas “pofik” ir skatina nebent agresija. Visus kartus gavau uz kazkoki konkretu atveji, o ne uz tai kad “buvai negeras jau ilgai, ir cia paskutinis lasas”. Visais atvejais man buvo paaiskinta, uz ka as gaunu. Ir nepamenu, kad man is tikruju butu skaudeje -- is tikro cia buvo labiau psichologine priemone. As manau, kad man tas “atseit dirzas” nepakenke, gal netgi padejo kazkiek susivokti, ivertinti nusizengimo ir bausmes adekvatuma kazkoki.
Taciau, nors iki siol jauciuosi toks visai kurybingas, vaikysteje to kuribingumo man nelabai islavino, kas veliau jau ir vaikysteje ir paauglysteje leme mano ivairius kompleksus -- drovuma, uzdaruma, nenora savo kurybingumo rodyti kitiems, sudetingus santykius naujoje mokykloje, sunku bendravima su nepazistamais ir t.t.. Bet cia kaltas ne dirzas, ir apskritai ne kazkokie auklejimo metodai. Cia veikiausiai itakos turejo tos savybes, kurios kai kuriems zmonems naturalios -- tevai stengesi nuslepti, ir stengesi aukleti teisingai, bet aisku vaikas budamas vistiek matai viska, ir darai isvadas.
Pavyzdziui, zinojau paprastus dalykus. Jei darysiu kazka kad ir kurybingo, bet nepageidautino -- mama verks. O jei kazka labai savarankisko -- mama butinai jaudinsis, ir bus kazkur netoliese. Ir vienas ir kitas atmusa bet koki nora uzsiimti veikla. Plius, jeigu grizes is kiemo papasakosiu ka veikiau -- velgi isprovokuosiu kazkokia emocija, veikiausiai jauduli. O as to visai nenorejau. Tevas, savo ruoztu, bet kokia mano kurybingumo apraiska bandydavo skatinti -- jis ant tiek rimtai priimdavo mano vaikiskas keverzones ir kuryba, kad man pasidarydavo nebedrasu, todel as paskui stengdavausi jokiu savo apraisku nebedemonstruoti. Pavyzdziui, 5-6 klasej mano literaturos rasineliai pasizymedavo ilgu turiniu ir nevarzomomis fantazijomis (btw, skaityt mokejau nuo 3.5 metu -- ne silebizavot, o knygas, is pradziu eilerastukus visokius, paskui jau ir rimtesnes). Nu tai 10-11 metu budamas jau galedavau sukurpt sestoko lygiui netgi labai nebloga sci-fi arba fentezy (PFAF serijos itaka). Teva pazinojo visas rajonas, tame tarpe ir mokytojos. Jos savo susizavejimus mano rasineliais raportuodavo tevui, o tas savo ruoztu siek tiek tai pervertindavo ir del to as jausdavausi nepatogiai.
Galiausiai as pasidariau geras namiseda vaikas, kuris nekelia tevams problemu -- klauso, nesimusa, nesikolioja, nevaiksto i diskotekas ir t.t. Bet dirzas niekuo prie sito neprisidejo.
I klausima, kaip auklesiu savo vaikus, atsakymo vienareiksmisko as nezinau. Daug kas aiskina, kad negalima imtis dirzo, o reikia aiskinti. Ka daryti, jei aiskini, ir netinkamas elgesys kartojasi? Ka daryti, jei vaikas sumano zviegti parduotuveje, nes tu jam nenuperki ledu? Kai vaikas atsikalbineja nes “kitiems vaikams tevai leidzia, o man ne”? Ir dauguma kitu atveju, kurie is esmes yra individualus.
Zinau viena, kad kokia bausme betaikyciau, vaikas zinos uz ka, ir koks elgesys yra teisingas. Bei kad su zmona busim vieningi ir nesigincysim vaiko akyse del jo auklejimo -- manau kad tai itin zalinga. Bet koks konkreciai bausmes/auklejimo metodas -- ar neskausmingas dirzas, ar kompo uzrakinimas, ar tiesiog ilgas pokalbis, ar grieztas zodis -- labai tures priklausyti nuo situacijos.