Austėja Landsbergienė, tai ne tik vardas ir pavardė. Tai ir prekės ženklas.
Aš tai keletą kartų pakartojau blogerių susitikime, kurį suorganizavo ta pati Austėja savo naujoje Karalienės Mortos mokykloje. Pakartojau keletą kartų, nes man pasirodė, kad per mažai dėmesio į tai buvo atkreipta pirmąjį kartą.
Čia galiu tai pakartoti kiek noriu kartų: Austėja Landsbergienė – tai ne tik vardas ir pavardė, tai prekės ženklas.
Austėjos blogą žino kiekviena supermama. Jeigu jūs esate supermama ir jūs nežinote Austėjos blogo, tai jūs nevisai dar supermama. Dabar, kai jau ten apsilankėte ir viską įdėmiai perskaitėte – galite vadintis supermama. Užtai jums net galima būtų išrašyti sertifikatą.
Su pačia Austėja turėjau laimės susitikti kokius tris kartus. Vieną kartą Rokiškio gimtadienio šventėje, į kurią netyčia buvo užsukęs tuometinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kitą kartą tiesiog šiaip prie kavos puodelio pakalbėjome apie kažką. Na ir trečias kartas buvo Karalienės mortos mokykloje kartu su:
- skeptiškuoju Leo Lenox’u,
- susikaupusiuoju ir viską įdėmiai stebinčiuoju Gyvenimo Stebėtoju,
- Rokiškiu,
- Arvidu,
- Aušra (asmenine Austėjos asistente),
- žurnalistu Aurimu Peredniu su jo sūnum,
- mama Ieva, kurios atžalos lanko Vaikystės Sodą ir ši moteris rimtai žiūri į savo darbą.
Iš to paskutinio, trečiojo susitikimo sužinojau daugiausiai apie pačią Austėją. Pasirodo mokykloje ji mokėsi bene geriausiai iš visų ir galėjo pasiekti viską ką tik norėjo, bet kažkodėl nusprendė pasirinkti pedagogikos kryptį. Ir daug kas jos šio pasirinkimo nesuprato.
Tie, kažko nesupratę, dabar sako: “ahaaaa…. tai štai kaip čia viskas yra!”. O viskas yra taip, kad Austėja dabar turi “Vaikystės sodas” darželių tinklą, žinanti daugybę dalykų apie pedagogiką. Tiek daug, kad bene niekas daugiau už ją Lietuvoje nežino. Bent jau man taip atrodo. Aš ją sulyginčiau nebent tik su ponu Ken’u Robinsonu:
Man šis žmogus tapo autoritetu iš karto, kai pamačiau šitą jo ted’o šneką.[1]
Nuo to laiko, kai aš ėjau į mokyklą daug kas Lietuvoje pasikeitė. Ir daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Štai vienas iš tų puikių dalykų yra kūrybinės partnerystės projektas. Turėjau laimės pabuvoti viename iš jų organizuotų renginių Litexpo rūmuose. Iš ten išėjau savotiškos pozityvios afekto būsenos, trykštančios saldainių vaivorykšte.
Vaikystės sodo darželių tinklas, o ir pati Karalienės Mortos mokykla yra tai, kas arčiausiai mano įsivaizduojamo idealo. Mano vaikai kol kas eina į Taškių – ne į Vaikystės Sodo tinklo darželį. Bet man patinka, kad daugelis principų, apie kuriuos kalbėjome pas Austėją yra taikomi ir Taškiuje. Apie šį darželį sužinojau tame pačiame forume, į kurio aprašymą nuorodą rasite aukščiau. Renginio dūzgių metu sužinojau, jog yra toks darželis Lietuvos vaikų ir jaunio centre.
Leisiu sau paspekuliuoti ir pasakyti, jog šis darželis, kurį lanko mano vaikai, tikriausiai daug ką nusižiūrėjo iš Vaikystės Sodo tinklo ir bando tai savotiškai atkartoti.
Tą išdavė ir viena smulkmena, apie kurią papasakojo Austėja. Ji papasakojo, jog Vaikystės Sodo auklėtiniai į pasivaikščiojimus lauke eina nesusikibę rankomis, o vorele. Vorele ir pasidabinę šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir dažnai įsikabinę į kokią nors virvutę: pavyzdžiui pasiūtą slieką su rankenomis. Ir tai yra, pasirodo, labai svarbus dalykas. Šituo jie užkrėtė visus kitus darželius. Aš tai žinau, nes visai netyčia mačiau maniškį linksmai linguojantį įsikibusį tokį daiktą su savo chebra į planetariumą.
Visi geri dalykai turi savo kainą. Mūsų keturių asmenų šeimai šis geras dalykas kainuoja >2000 lt/mėn. Ir nei vieno lito negaila. Vienintelė problema – juos turėti. Gyvenimo Stebėtojas apie tai užsiminė, sakydamas, jog tai mokykla danguje (žr. nuorodą aukščiau).
Jeigu tęsčiau mūsų lankomo darželio lyginimą su, pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykla, tai pastebėčiau, jog mūsiškiame visa infrastruktūra idealiai tinka vaikui: yra įvairių salių (a.k.a. erdvių) visokiems užsiėmimams, yra baseinas, darželis praktiškai centre. Mano sūnūs jau spėjo aplankyti daugiau visokių muziejų ir vietų, negu aš: lėlių muziejus, karo mašinų muziejus, planetariumas, botanikos sodai aplink Vilnių ir t.t.
Kas kartą pasirašydamas ant popieriuko, jog leisiu savo vaikui keliauti į kokią nors vietą (biurokratija pas mus didelė ir plati), aš jaučiuosi lyg padaręs kažkokį gerą darbą ar suvalgęs ką nors žiauriai skanaus. Toks labai malonus jausmas užplūsta, jog mano sūnūs gauna viską, ką galiu geriausio jiems duoti.
O štai vienas itin didelis skirtumas tarp mūsų lankomo darželio ir Karalienės Mortos mokyklos yra tai, jog pas mus tik darželis. O ten MOKYKLA! Tai reiškia, jog tie patys principai, kurie veikia, bus taikomi ir vėliau. Vėliau – augant ir vystantis jaunam protui ir kūnui.
Kai kurios mamos mokyklų tiesiog bijo. Kai kurios mamos tai vadina labai paprastai – mėsmalė. Mėsmalė, tai toks įrankis į kurį įdedami skirtingo dydžio skirtingi gabalai mėsos, o iš kito galo išlenda sutrinta ir sumaišyta vienodai atrodanti masė.
Išties nekeista, kad 80% Vaikystės Sodo tinklo darželių auklėtinių tėvų pareiškė norą lankyti Karalienės Mortos mokyklą.
Šiuo metu šios mokyklos pastate vyksta vidaus apdailos darbai. Viršutiniame aukšte yra gan didelė patalpa sporto salei, kiekviename aukšte po daugybę patalpų klasėms ir kitokiems reikalams.
Kažkurie iš šio renginio dalyvių fotografavo kažką (aš šį kartą neturėjau kuo), bet tik Arvidas paviešino vieną:
Darželio patalpoje, kurioje diskutavome su Austėja visur buvo priklijuoti užrašai: ant grindų – “grindys”, ant lubų – “lubos”, ant lentynų – “lentyna” ir taip toliau. Pasirodo šitaip maži žmonės išmoksta susieti raides ir žodžius su daiktais.
Austėja čia gali pasakyti: “trust me – I’m a scientist” (tikėkite manimi – aš mokslininkas). Ir tai iš jos lūpų būtų visiškai patikima. Jos mokslinėm žiniom neleido abejoti diskusijos tarp Leo ir Austėjos. Šie du kalbėjo apie kažkokias Pizos skales, reitingus, universitetus, mokymo metodus, emocinį intelektą, mokymo įstaigų kokybės rodiklius ir kt.
Na, tie rodikliai man irgi nėra visai svetima tema. Jau svarsčiau apie tai kaip galima būtų matuoti mokymo įstaigas.
O pedagoginį universitetą reikia nugriauti, sukasti ir apipilti rūgštimi, kad daug metų ten niekas neaugtų. Čia ne mano žodžiai. Tas, kieno jie yra parašys manau apie tai daugiau. Ir iš tiesų – kodėl nėra fizikos universiteto? Arba kokio nors galvijų universiteto?
Štai Vaikystės Sodo tinklas ruošia savo mokytojus patys. Negana to jie dar reguliariai veda seminarus tėvams (~1 kartą per mėnesį). Taigi, tai yra kompleksinis požiūris į vaiko raidą.
Tai štai, kaip ir baigėsi nuorodos ta tema mano bloge. Belieka tik pasidžiaugti koks aš gudrus:
O jei rimčiau, tai ši tema man įdomi (spėkite kodėl). Ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių pokyčių iki šiol buvusioje konvejerinėje švietimo sistemoje.
Karalienės Mortos mokykla – tai vėliavnešė mokykla, kuri jau dabar kurią didžiulę naudą net ir tiems vaikams, kurie jos nelanko ir nelankys.
Turiu dar vieną labai aiškų ir pasiekiamą tikslą.
_____________________________________
[1]– Austėja ir pati nevengia pakalbėti prieš auditoriją apie tai ką daro:
Bet…už 24000 litų galima du kartus per metus pamatyti kokią egzotišką vietą. Mano giliu įsitikinimu -- vaiką geriausia lavina kelionės. O ir taip mėgiamą jūsop toleranciją geriausiai ugdoma susitinkant kitų kultūrų žmones.
O sakai, kad 3 ir 2 metai jau laikas?
Esame buvę Norvegijoje, kai mažius dar buvo negimęs, o vyresnėlis buvo ~1,2 metų. Atsimenu, kad buvo daugiau bėdos nei smagumo.
Kelionėse išties išmokstama labai daug.
Mes mažę vežėmės į Uzbekija kai jai buvo 1,5 metų.
dabar jai 4 metai ir ji aplankė apie 10 šalių. Išsivystymu lenkia bendraamžius.
Aš visą kaltę dėl to verčiu ant tavęs, Stebėtojau. Čia tu kelionių maniakas. Žinai kaip ir ką aplankyti. Ką parodyti, kaip elgtis kelionėje. Tau tai patinka. Tiesa?
Gal aš overprotektinu, bet negaliu savęs nugalėti ir man yra didelis darbas ir vargas varyti su visa chebra į parką ar šiaip kur Vilniuje pasivaikščioti. Ką jau kalbėti apie kokią nors ilgesnę kelionę.
Įsivaizduoju dabar, kad vaikai mano pakankamai dideli, kad galėtų pasirūpinti savimi ir mes varinėjame su kokiomis moto transporto priemonėmis arba dviračiais po Lietuvą, su nakvynėmis palapinėse. Atrodo labai gerai.
Dabar su tokiais mažiais… Kad ir po kokius nors kurortus su viešbučiais -- nelabai.
gal kiek atsipalaiduok, tikrai galimai persistengi su tėvyste. Nepiktai sakau.
Leisk sūnums patirti nuotykius.
Aš suprantu. Stengiuosi, bet man sunkiai gaunasi. Kovoju su savimi 🙂
Puiku. Atrodo atsiranda tinkamų ugdymo įstaigų 🙂 Vienok lupikavimas, bet antravertus gal šioje vietoje valstybė norėtų prisidėti…
Jei bandytum lįsti į tą biurokratinį aparatą, tai Karalienės Mortos mokyklą atidarytum galbūt 2020’ais.
O dabar įtempkite savo parserį -- sudėtingas sakinys:
jeigu aš manau teisingai, o manau, kad ši mokykla turėtų pasiekti tokių rezultatų, kad jos akivaizdus pranašumas bus toks ryškus, kad bus neįmanoma nematyti, tai mes turėsime naudos vien dėl to, kad tą mokyklą štai taip nutarė Austėja atidaryti.
Vaikštinėdamas po tą mokyklą ir įsivaizduodamas viso to mastą, o dar prisimindamas visą Vaikystės sodo tinklą suprantu, jog tai visai nelupikavimas ir kaži kada bus tas finansinis pelnas.
Keista, bet galų gale randu savyje pritarimą Skirmanto mintims apie Austėjos mokyklos ateitį.
Pirmą kartą ko gero. Sveikinu. Matyt kažką ne taip suvalgiau pietums…
Pritarimą kam tiksliau? Šitam sakiniui:
jeigu aš manau teisingai, o manau, kad ši mokykla turėtų pasiekti tokių rezultatų, kad jos akivaizdus pranašumas bus toks ryškus, kad bus neįmanoma nematyti, tai mes turėsime naudos vien dėl to, kad tą mokyklą štai taip nutarė Austėja atidaryti.
?
Reklama ir tiek, matomai per antrą susitikimą pokalbis apie kažką, gerai kišenę papildė:) Kodėl manote, kad tą pasivaikščiojimo būdą “Taškius” ar kiti darželiai nusižiūrėjo nuo Austėjos? Juk iš esmės Austėja tos ugdymo sistemos ir metodų tai pat nesukūrė, o veikiau “pasiskolino” iš užsienio mokyklų, o Lietuvoje dauguma šių principų taikoma tiek privačiose, tiek valstybinėse ugdymo įstaigose. JUk viskas priklauso nuo pedagogų, kiek jie žingeidūs, kiek jie siekia toulėti ir domisi savo pasirinkta veikla. Jau ne vienus metus dirba Šiuolaikinis mokymo centras, Vilniaus Prancūzų mokykla ir kt. privačios ugdymo įstaigos. O šiaip visuomet vardan objektyvimo reiktų ne klausyti ką kalba paradinis “prekinio ženklo” fasadas, o žvilgtelti į vidų ir platesnį kontekstą. Bet kai pagalvoji, kam tas objektyvumas, kai valgyti norisi…
Birute, gal galėtumėte man paaiškinti kaip galima pasiskolinti metodologiją? Pasiskolino, o paskui atidavė?
Na, o projekcijos mano kišenėn yra nieko vertos. Bet atspindi jūsų asmenybę. Panašiai būtų, jeigu aš pasakyčiau, jog jūs esate Šiaurės Korėjos spec. tarnybų kišenėje ir parašėte šį komentarą jų paliepimu.
Man vaikų ugdymas yra įdomi tema. Tai ką daro Austėja man patinka. Man patinka ką daro ir mūsų dabartinis darželis. Valstybiniuose darželiuose tokių pedagogų, rasti sunkiau, nes pati valstybinių darželių sistema yra neskatinanti tobulėti taip, kaip privačių.
Jeigu dar koks nors darželis pasikvies pas save mane -- aš mielai atvyksiu. Man labai įdomu.
Labai teisingai apibūdinote, kad tai “prekinis ženklas” Valio, kad yra tokių įstaigų, o aš vienok džiaugiuosi, kad yra visai nemažai ir kitų, kurios visiškai nenusileidžia daugiausiai besireklamuojančiai. Jūs matyt jaunas tėtis, o aš jau keturių vaikų mama, todėl man žinomi darželiai, kurie jau prieš 15 metų buvo tikras stebuklas ir tebėra. Viename jų teko didelis džiaugsmas ir savo trejetą vaikų leisti (privatus, dabar deja tapęs valstybiniu). Kai atsirado Austėjos darželiai, nuolat pasidomėdavau kasdienos veikla. Patikėkit, mūsų darželis krūvą jos gerų dalykų buvo įgyvendinęs kaip jau minėjau prieš gerą 15 metų. Tad čia rašiusi komentarą, kad daugelis dalykų darželyje paimti iš užsienio visiškai nestebina. Kaip ir jūsų “Taškius”, manau, taip pat daugelį dalykų paėmė iš užsienio pavyzdžių.
Ir tas pats ėjimas vorele mažiausiųjų -- dar dabar tebeturi mūsų darželis šaunųjį atrestauruotą drakoniuką, kuris startavo gal net ir prieš 20 metų.
Ką noriu tuo pasakyti? Nenoriu sumenkinti darželio tinklo, viskas ten turbūt gerai, bet kad tai kažkoks vienintelis stebuklas, tai jau tikrai ne. Ir tegu tėveliai nedejuoja, kad tokioms kosminėms sumoms neturi pinigėlių, netingėkite ir pasidomėkite darželiais Vilniuje, tikrai rasite mažesnėmis kainomis ir net valstybinių ne ką prastesnių.
Sakot, kokia supermama, jei neskaitė Austėjos blogo? Skaičiau iki tol, kol jis tiesiog tapo reklaminiu bukletu. Deja, jau nebeatsiverčiu geri pora metų, nes nieko, išskyrus “užslėptą reklamą” nerandu. O gaila. Anksčiau būdavo visai kitaip. Su malonumu skaitydavau. Bet prekinis ženklas to reikalauja.
Tad sėkmės jums ir šaunu, kad yra tėčių normaliai besidominčių vaikų ugdymu. Savo laiku ir aš apkeliavau bene 15 Vilniaus darželių, ieškodama saviškiams geriausio 🙂 Ir radau. Linkiu to ir kitiems, surasti sau geriausią!
Na štai ruduo ir domisi darželiais žmonės vėl!
Mes kiek domėjomės tai pigiausias privatus buvo 750 lt/mėn vienam vaikui. Paskui pabrango.
Pas mus Šeškinėje yra ~10 valstybinių darželių aplinkui padoriu atstumu -- bet nei į vieną negavome ilgai vietos. Kol galų gale gavome dvi vietas į Gelvonėlį.
Vis bręsta-bręsta straispnis apie valstybinius ir privačius darželius. Bet niekaip nepribręsta. Bet aš nesijaučiu taip, kaip man atrodo, jog jaučiatės jūs. T.y. nemanau, kad dabartinis mūsų darželis yra toks pats geras, kokie buvo mūsų išbandyti privatūs.