Vilniaus troleibusai žlugdomi! Vilniuje troleibusų gali nebelikti labai greitai.
>50 metų statytas ir plėtotas kontaktinis tinklas ir patys troleibusai gali tapti tik istorija.
Na ir dar, dėl viso pikto, pasakau ketvirtą kartą, kad troleibusų gali nelikti.
Štai tokios nuotaikos buvo rūsčiuose kontaktinio tinklo brigadininkų veiduose ir piktuose žodžiuose.
Su dviem šių vyrų brigadomis susitikome praėjusį šeštadienį.
Su brigadininkais susitikome mes: aš, Justė, Marius, logistikos mokslų studentas Jurgis [1] ir Augustas Didžgalvis [2].
Į ekskursiją šią buvo kviečiami žmonės iš klaikiai pretenzingos ir slaptos socialinių tinklų grupės. Tad, jei nesate šios elitinės grupės nariu, tai šio pakvietimo negavote. Ir vėliau negalėsite mėgautis šios itin slaptos organizacijos teikiamais privalumais.
Enorca apie šį įvykį jau viską surašė. Surašė, kol aš meditavau ties anksčiau parašytais sakiniais. Nepamiršo ir visokių garažinių autoservisų, kurie šildosi degindami viską kas papuola[3]. Ir net nesigėdija savo juodų tirštų dūmų rūkstančių iš kamino. Nesigėdija, nes yra galimai artimi kokiai nors miesto valdžiai. Tokį tai smirdžių autoservisą matėme prie pat antrojo troleibusų parko.
Rezultatus geresnius pasiekia tie, kas pasiruošęs rėkavimams, o ne nuoširdūs.
Visos ekskursijos idėja (bent jau mano galva) buvo sužinoti kaip galima daugiau apie troleibusus. Tai dar buvo ir anos ekskursijos tęsinys. Apie troleibusus ir kontaktinį tinklą dabar tikrai žinome daugiau. Sužinojome viską iš žmonių, su ryškiaspalvėm uniformom ir šalmais, kurie dirba pamaininį darbą.
Tie žmonės kalbėjo apie savo kasdieninį darbą. Kalbėjo ir rodė, todėl interpretacijoms ar demagogijai ten vietos nebuvo. Tai šie rūstūs kontaktinio tinklo inžinieriai mus netgi pavaišino tortu, arbata ir kava. Pavaišino nežiūrint net į tai, kad algos vėluoja jau mėnesį (prieš keletą dienų buvo pagaliau atiduota alga už spalį).
Galima nueiti ir kalbėtis su visokiais direktoriais ar skyrių viršininkais. Šie žmonės pasakys jums tik tai ką jie nori, kad jūs sužinotumėte. Direktoriai ar skyrių viršininkai jums gali pripasakoti, kad štai kontaktinis tinklas ir troleibusai yra baisiai brungu. O štai ekologiškieji autobusai yra pigu. T.y. iš jų kalbos taip lengvai neatskirsi, kur yra karvės blynai, o kur tiesa.
O ten toliau matosi autobusai. Remontuojami autobusai troleibusų parko garaže, kuris nepritaikytas autobusams – žmonės duobėje turi būti susirietę, nes autobusai žemesni.
Marius, kuris suorganizavo ir aną ir šitą ekskursijas, pats yra persismelkęs pesimizmu: visą informaciją, kuri, regis, yra už troleibusus, jie sugeba persukti taip ir pateikti ją mums, lyg tai būtų nenaudinga troleibusams. Tie “jie” yra visi žmonės, kurie skleidžia savo karvių blynus, blokuoja investicijas į kontaktinį tinklą ir troleibusų parką. Ir kaip Enorca rašė – stumia troleibusus iš Vilniaus. It kokios stambios suplukusios davatkos bažnyčioje maldininkus savo storais užpakaliais po truputį, lyg niekur nieko priverčia užimti tik stovimą poziciją (tikra girdėta istorija).
Troleibusų parkas ir kontaktinis tinklas tapo savo efektyvumo įkaitais. Kontaktinio tinklo laidai tiesioje linijoje laiko ~30 metų, ant posūkių ~15. Troleibusai, kurie neturi daug judančių detalių (būdinga visoms elektrinėms transporto priemonėms) gali būti naudojami daugiau negu 30 metų. Ir dabar tie keli senoliai vis dar geros techninės būklės.
Štai ateina koks nors nufaktinimo specialistas ir sako jums:
– Pažiūrėkite kokie negražūs ir seni troleibusai! Kaip jie darko mūsų nuostabaus Vilniaus vaizdą! O dar tie baisūs laidai pakabinti mums virš galvų!
– Mums reikia naujų autobusų, varomų ružavų vienaragių bezdalais, kurie degdami virsta ekologiškais fėjų pabarstais!
– O be to mes turėsime modernų tramvajų! Arba metro…
Tada dar išvaro iš gatvių daugybę troleibusų, palieka juos stovėti parkuose, prisiperka tų ružavų vienaragių bezdalais varomų autobusų už meleonus ir džiaugiasi efektyviu Vilniaus puošimu. Paskui specialiai blokuoja investicijas į troleibusų parką ir kontaktinį tinklą, nes veikiantį dalyką nugriauti sunkiau. Tai ne efektyvus projektinis ar inžinerinis sprendimas. Čia yra politinis savanaudinis sprendimas. Panašių sprendimų gynėjai dar sako: vagia, negražiai elgiasi, bet vis tiek daro gera ir mums visiems.
Tarp kitko, įdomus dalykas: kuo daugiau kontaktiniame tinkle važiuojančių troleibusų, tuo mažesnės bendrosios kontaktinio tinklo priežiūros išlaidos tenkančios vienam troleibusui (kuris gali važiuoti ~30 metų be didesnių išlaidų remontui). Autobusai tokiu efektu negali pasigirti: kuo daugiau autobusų, tuo daugiau ekologiškų fėjų pabarstų. Čia reikia prisiminti Jo Visatybės užuominas apie tai, kad troleibusai yra per pigūs, todėl nenaudingi.
Dabar gi tiek pirmame tiek antrame troleibusų parkuose remontuojami daugiausiai autobusai. Ekologiškieji autobusai remontuojami tam nepritaikytose patalpose: duobės per mažos (susirietę žmonės turi remontuoti autobusus), aktyvus vėdinimas nenumatytas (spėkite kodėl). O ir patys pastatai atrodo panašiai kaip prasčiausio rajono baisiausia chrušiofkė, kurioje gyvena atnaujinimą blokuojantys, Chruščiovo laikus menantys troliai.
Man įdomu kada sovietiniais metodais dirbantys žmonės kris veidais į savo pačių gamintus karvių blynus. Tiksliau ne įdomu, o norisi, kad tai įvyktų kaip galima greičiau. Tikiuosi, kad mūsų ekskursijos ir postai internetuose padės tam įvykti nors truputėlį greičiau.
O čia dar nuotraukų iš ekskursijos:
Užrašai ant asfalto antrajame troleibusų parke.
Susidomėjimo antakį keliąs blogeris Skirmantas ir skubančių elektronų greitkelį rodantis monteris Kęstas.
Kontaktinio tinklo kreipiančioji.
Pati galingiausia ir efektyviausia detektyvų priemonė: rašiklis ir užrašinė.
Stipriose rankose laikoma skubančiųjų elektronų užtvaras. (a.k.a. izoliatorius).
Monteriai sako, kad kažkam sulūžo plaktuko rankena, tai prašė pakeisti. Nepakeitė. Teko pačiam pirkti.
Dabar plaktukas yra asmeniškas. Kaip Afonios iš to paties vardo filmo apie sovietūchą.
Pagrindiniai kontaktinio tinklo elementai: strypas, kuriuo čiuožia troleibuso ūsai, strypus jungiančioji, testeris…
Degimo kameros. Šitie daiktai dedami ant tų vietų, kur ūsas peršoka per izoliatorius ar šiaip tarpus jungimo elementuose. Ten susidaro kibirkštys, kurios sudega šiose kamerose.
_________________________________________
[1]– Jurgis buvo su fotoaparatu Canon, kurį gavo dovanų gimtadienio proga.
[2]– Augustas irgi atėjo su fotoaparatu Canont ir ne tik su juo. O jam šio fotoaparato niekas nedovanojo…
[3]– problema gan aktuali Vilniui. Daugybė visokių garažinių ir kitokių budulių mažuose nameliuose verčia mus kvėpuoti savo deginamų kaliošų ir atrabotkės tvaiku.
Ačiū, kad dalyvavote, ir be abejo ačiū už pasakojimą! Internetams naudinga išgirsti nešališko žmogaus pasakojimą apie visokius dalykus, tarp jų galbūt ir tokius -- pilną pas mus visokiausių mitų, kurie turbūt ne šiaip sau atsiradę 🙂
Buvo tikrai įdomu ir gal net svarbu apsilankyti tokioje vietoje.
Aš tik dar pamiršau paminėti dar vieną techninį dalyką. Ogi tai, kad srovės stiprumas mažėja didėjant atstumui. Ir todėl kontaktinis tinklas, kuriuo čiuožia troleibuso ūsas turi būti pakankamai storas.
Jį labai storą daryti nepraktiška, todėl daug efektyviau yra maitinimo šaltinius išdalinti efektyviais atstumais.
Tai kaip ir papildomos išlaidos -- daug feeder’ių (maitinimo šaltinių) kontaktiniame tinkle (berods sakė, kad vidutiniškai kas 300 m ane?).
Tačiau, atsiradus gedimui kuriame nors feederyje -- labai greitai galima kelis izoliatorius nuimti ir troleibusai važiuos, o gedimą galima neskubant pašalinti per nakt ar kelias naktis.
Niekur nedings tas kontaktinis tinklas, tik trumpam susitrauks, o po to ar tramvajus nepasiteisins, ar kažkokia nauja karta troleibusų atsiras ir tada vėl savivaldybės sociopatai užsikeps atkūrinėti kontaktinius tinklus. N+k kartų matytas scenarijus, kai biurslas mokesčių mokėtojams tą patį daiktą parduoda kelis kartus.
Kitaip tiesiog nebus, nes valdžioje ir viešajame sektoriuje būna tik durniai (visokie idealizmai ir pasiaukojimai yra laikytini durnumo forma) arba korupcionieriai. Pasirinkimas tipiškai būna tik šių dviejų savybių stiprume bei komplektacijoje tūlame biurokrate ir net pasiekus utopiją, kai beveik nebelieka korupcionierių ir dirba minimaliai durni, anksčiau at vėliau viskas nusirita į tą patį mėšlą iš kurio buvo ilgai lipama.
😀 Jūs mane ką tik galimai išvadinote durniumi 😀
Bet man dėl to tik smagu 😀
Ponas Tumeli, aš jus ne galimai o labai konkrečiai vadinu durniumi. Tik galvon man nesutelpa, kodėl jums turėtų būti nuo to smagu?
Smagu, nes žmonės supranta. Ne tik aš vienas! 😀
Ai, ir dar, nes alternatyva durniui blogesnė…
Nei vienas nei kitas nėra gerai. Čia kaip turėt pasirinkimą tarp: būti negyvai sugraužtam žiurkių ar laukinių šunų. Čia vat ir yra ta situacija, kai reikia mąstyti outside the box ir suvokti, kad išeitis ne mėginti rinktis mažesnį blogį, o tiesiog blogio nesirinkti.
Tai kai pasiklausau daug maž adekvačių žmonių kalbų savo aplinkoje, tai man toks jausmas, kad jūs visi už tos dėžės gyvenat.
Nors nepraleidžiate progos pawaininti apie durnus sprendimus ar pasityčioti iš kokio durniaus klouno.
Aš kažkur kažką praleidau? Kažkur pasirašiau po kokiu nors kontraktu, kuris man draudžia kritikuoti politinius sprendimus?
Suvokimas, kad valdžia yra amoralus priespaudos aparatas, kurio neįmanoma pakeisti, visiškai nekoreliuoja su teise ją kritikuoti.
Apskritai tai tik arši kritika ir nejudėjimas iš vietos yra geriausias, taikiausias išsilaisvinimo būdas.
Turite ne tik teisę kritikuoti, bet ir pakeisti kurį nors klouną. Tą norėjau labiau akcentuoti.
Tiesa, pakeisti negalite, nes nenorite būti cinišku korupcionieriumi arba tiesiog durniumi. Todėl jums lieka tik būti protingu bei nesusitepusiu ir kritikuoti.
O beje, apie tuos anksčiau buvusias kontaktinio tinklo perturbacijas norėtųsi daugiau detalių.
Kažką jūs mano žodžiuose išskaitėte ko nebuvo: kalbėjau tik retoriškai, kad biurslas: a) yra nepasotinamas; b) mąsto tik itin trumpalaikiais tikslais; c) turi labai, labai ribotus mąstymo pajėgumus; dėl to a priežastis didina visokių aferų skaičių, b priežastis verčia jas sukti nepadoriai dideliais mastais, c garantuoja, kad jos kartosis, kaskart apsimetinėjant taburetėm, kad šįkart jau tikrai pasiteisins.
A… Na, aš galvojau, kad kokią nors įdomią buvusią istoriją apie trūlikus ir kontaktinį tinklą papasakosite.
Be jokios abejonės galima visus pridūrkus pakeisti. Bet čia yra laikinas sprendimas, kaip pleistras ant durtines žaizdos. Vienam tumeliui ar šimašiui yra šimtai vėsaičių, bradauskų, komskių ir dagių, todėl yra nulis garantijų, kad jie, kuriam laikui nustumti nuo valdžios į ją nebegrįš.
Tikriausiai tikite, kad užtektų išrinkti tinkamus žmones ir jie visą procesą pastatytų ant tinkamų bėgių, dėl ko jokie durniai ir korupcionieriai valdžion neitų. Tai čia panašiai kaip nuolat mušamos žmonos tiki, kad gali pakeisti jų išgamas vyrus. Politikoje viskas gali akimirksniu apsisukti 180 laipsnių, nepriklausomai nuo šalies progresyvumo. Tas vyko Irane, kuris buvo modernesnė už dabartinę Turkiją, Zimbabvėje, kurios pragyvenimo lygis buvo aukštesnis nei dabartinės Lietuvos. Tas pats vyksta Kanadoje, valstybėje, kuri stovi vienuose iš aukščiausių gerovės reitingų, kurios moderniausiame mieste – Toronte merauja demokratiškai išrinktas Rob Ford, šalia kurio Zuokas atrodo kaip etiškiausias visų laikų politikas.
Rinkimai yra tokia iliuzija, kad lygtai čia galima kažkur kažką pakeisti, bet iš esmės, perfrazuojant B. Hicksą yra ginčijamasi dėl skirtingų marionečių, kai lėlininkas yra tas pats. Pats efektyviausias būdas kovoti su visais valstybiniais šūdais yra tiesiog nedalyvauti (kaip rinkėjui ar kandidatui) rinkimų procese, visai įmanomas teisėtais būdais minimizuoti mokėtinų mokesčių sumą ir neimti jokios valstybinės paramos. Kai atsiras kritinė masė žmonių, kurie nežais politikų žaidimų, pas kuriuos užteks savigarbos kas 4 metus nesiklaupti ant kelių ir nemaldauti nors trupučio to, kas jėga buvo iš jų atimta, kurie galės savarankiškai tvarkytis savo gyvenimuose, tada visi durniai ir korupcionieriai praras savo išgalvotas galias ir pradings visam laikui iš laisvos visuomenės gyvenimo.
Pagaliau prisiruošiau atsakyti.
Kas ten pasakė, kad demokratija yra visiškai netinkama ir prasta sistema, bet tai yra geriausia ką galima turėti. Ar kažkaip panašiai.
O jūsų idėja viską ignoruoti, manding, netinkama. Ir gal net pavojinga. Deja jūsų siūlomas Okamo skustuvo metodas atkertant sistemą nuo resursų, mano manymu, turėtų tik didesnę žalą. Čia panašiai, kaip buvo šaukimai boikotuoti Statoilą, nes tada benzinas atpigs.
Praktikoje suveikusias aš kažkodėl sugalvoju tik proletarines revoliucijas. Tai yra ta kritinė masė. Protingų žmonių, darančių valingus sprendimus kritinė masė tokia pati utopija kaip komunizmo rytojus. Nors croud sourcing’as ir anonymousai susidarę ir sugebantys egzistuoti dėl IT primena šiek tiek tai, kas gali turėti tikrai didelę įtaką ateityje ir keičiantys viso pasaulio paradigmą.
Bet kokie sudėtingi procesai susideda iš daugybės paprastesnių sudedamųjų ir visi tie 180 laipsnių sukinėjimaisi turi priežastis, kurias įmanoma išspręsti. Tai yra bent jau mažesnė utopija šiandien.
Štai pagaliau užgimė rašinėlis su statiškais ir judančiais vaizdeliais: http://www.troleibusas.lt/?p=1626 🙂
Labai įdomiai susiskaitė 🙂 Šaunuolis autorius.
Ačiū už pagyrimą.