Ponia Lidžita parašė puikų straipsnį apie teisėkūros Lietuvoje problemas. Tada temą pasigavo Rokiškis ir paryškino dar labiau kas yra totalitarizmas ir kas yra demokratija.
Aš skaičiau tuos straipsnius ir galva linksėjau. Kol linksėjau, visai šalia, čia pat po langais nutiko toks įvykis, kurį mestelėjau į feisbuką, o ten šis susilaukė nemažo populiarumo tarp įvairių feisbuko įžymybių. Kai kurie netgi itin skausmingai sureagavo. Matyt ten aptariamos problemos gan aktualios.
Ir tos temos visai susijusios su šiomis dvejomis paradigmomis, kurias aptarinėjo Lidžita ir Rokiškis:
- Pagal nutylėjimą viskas, kas nedraudžiama yra leidžiama, t.y. turimas draudimų sąrašas. Demokratinė paradigma.
- Pagal nutylėjimą viskas, kas neleidžiama yra draudžiama, t.y. turimas leidimų sąrašas. Totalitarinė paradigma.
Dabar aš tą visą man po langais įvykusį įvykį išskaidysiu į atskirus faktus, o vėliau paanalizuosiu tomis dvejomis paradigmomis:
- Kiemas susideda iš dviejų dalių: servitutinio kelio ir vidinio kiemo su žiedo formos apvažiavimu, kur stovėti negalima. Bendrija nusprendė užstatyti įvažiavimus kliūtimis (klombomis), kad ten automobilių eismo apskritai nebūtų (sprendimas paremtas praktika – kol buvo silpniau užtverta arba neužtverta – automobiliai ten važiuodavo):
Čia viso kiemo išaiškinimas - Atvažiavęs svetys rado privažiavimą prie klombų laisvą (paprastai jos irgi būna užstatytos automobiliais) ir, tas klombas patraukęs, įvažiavo į kiemą.
- Atvažiavo kitas žmogus ir tą vietą, pro kurią įvažiavo svetys – užstatė savo automobiliu.
- Svetys, kažkiek patriukšmavęs, iškvietė policiją.
- Policija iškvietė automobilių nutempimo tralą.
- Kiti daugiabučių gyventojai, pastebėję judesį kieme, pasisiūlė patraukti savo automobilius nuo kitų vietų, pro kurias svetys galėtų išvažiuoti iš kiemo, nes to žmogaus visi nerado (to, kuris užstatė kelią, kuriuo įvažiavo svetys). Svetys nesutiko pasinaudoti kitų žmonių pasiūlymais.
- Vienas daugiabučio gyventojas patraukė savo automobilį, kuris stovėjo šalia originalų įvažiavimą užstačiusio automobilio, bet svetys nesutiko juo pasinaudoti taip pat. Policijos pareigūnai pasakė, kad negali siūlyti žmogui važiuoti šaligatviu (nors tralo vairuotojas sėkmingai pasinaudojo tuo šaligatviu):
Čia yra už policininkų ir būrelio žmonių yra laisva vieta, pro kurią laisvai būtų tilpęs išvažiuoti svetys. Policininkai sakė, kad negali siūlyti to kelio svečiui, nes ten mat yra šaligatvis. Taip. Tas stambesnių trinkelių išgrįstas plotas labai skiriasi, nuo šalia esančio smulkesnėmis trinkelėmis ir vadinamas šaligatviu. - Tralas užsikėlė jau netrukdantį automobilį ir išvažiavo, o svetys išvažiavo tuo keliu, kuriuo ir įvažiavo.
“1.” faktinė aplinkybė yra demokratinėje paradigmoje: kieme važiuoti automobiliams buvo galima tol, kol buvo uždrausta betoninėmis klombomis.
“2.” faktinė aplinkybė yra taip pat demokratinėje paradigmoje: jei kliūtis galiu pašalinti, tai reiškia, kad galiu pravažiuoti.
“3.” faktinei aplinkybei irgi taikyčiau tą pačią paradigmą, jei žiūrėčiau iš užstačiusiojo pusės (matau laisvą vietą (tikriausiai nematau kieme esančio svečio transporto), tai reiškia, kad galiu čia palikti savo automobilį). Tačiau iš svečio pusės gaunasi taip, kad išvažiavimas iš kiemo yra draudžiamas tol, kol nebus “gautas leidimas” arba, kol nebus patrauktas automobilis. Gavęs totalitarinę paradigmą žmogus, žinoma, susinervina, nes tokia paradigma yra nesąmonė ir žmonių kankinimas.
Ta aplinkybė, kad nepavyko rasti užstačiusiojo yra gan svarbi šiame reikale, bet iš aptariamų paradigmų – nelabai.
“4.”, “5.” ir “6.” faktinės aplinkybės susijusios su 3’iąja ir yra totalitarinėje paradigmoje, t.y. mėginama gauti išvažiavimo leidimą. Išskirčiau dar tik tą aplinkybę, kad svečias nepasinaudojo kitų žmonių pasiūlytais leidimais, nes matyt nepasitikėjo jais, nes buvo piktas ir apskritai totalitarinė paradigma verčia žmones elgtis neracionaliai.
“7.” faktinė aplinkybė vėlgi totalitarinėje paradigmoje. Tik čia leidimo važiuoti taip vadinamu šaligatviu neturi svečias, o policijos pareigūnai to leidimo duoti nenori, nes šaligatviais važinėti draudžiama. Nors dar neaišku ar tikrai reikia to leidimo (tralo vairuotojui nereikėjo). Bet kuriuo atveju manoma, jog jo lyg ir reikia.
“8.” faktinė aplinkybė tos pačios totalitarinės paradigmos pasekmė: akla biurokratija – jei jau gauta paraiška leidimo gavimui, tai leidimą ir duosime, nežiūrint netgi į tai, kad aplinkybės pasikeitė. Žinoma, totalitarinės paradigmos atveju – nepasikeitė, nes tuo šaligatviu važiuoti leidimo nėra.
3 faktinės aplinkybės demokratinėje paradigmoje, o 6 totalitarinėje (3’ioji ir demokratinė ir totalitarinė priklausomai nuo požiūrio taško).
Gaunasi taip, kad pradžioje lyg ir norėta elgtis pagal demokratinę paradigmą, bet paskui nusivažiuota į visišką totalitarinės paradigmos absurdą. Ir tai, matyt, yra gan karštų reakcijų feisbuke priežastis. Tiesa, daugelis piktų komentatorių buvo totalitarinės paradigmos šalininkais. Ir aptarinėjo pirmąją faktinę aplinkybę. Čia išrinkau keletą jų (kalba netaisyta):
- Kiemo žemė yra savivaldybės žinioje, o ne bendruomenės nuosavybė. Visokių klombų statymams reikia gauti leidimus.
- Dabar kievienas netingintis rašyti skundus jūsų bendriją gali dulkinti per visus galus dėl kiekvieno savavališko krustelėjimo valstybinėje žemėje.
- Siaip pizdukai bendruomeniski as labai tikiuosi, kad kazkas pazopins jus su jusu klombom uz neteisetus apsitverimus.
- Dar stebiuisi, kaip Jūsų niekas neužtampė teismais. Ir šiaip, kas Jums davė teisę užtverti kiemą, betoniniais kolumburais?
- […]tokiu atveju ir aš pareiškimo neatsiimčiau, per aplinkui nevažiuočiau, o prašyčiau nutempti automobilį, kuris pastatytas ne vietoje. Tiesiog auklėjamaisiais tikslais.
- Yra nubrėšta aiški įstatymo gairę ir jos laikytis privalo visi. Sutvarkote visa dokumentacija, o likusias problemas paliekate spręsti pareigūnams.
Keletas buvo ir priešingų komentarų, bet jų mažuma. Viena yra aišku: totalitarinėje paradigmoje žmonės yra žymiai piktesni ir mažiau racionalūs. Tokia tai yra jos savybė matyt. Antai žmonės pamatę, jog svetys nesinaudoja gan racionaliais pasiūlymais pradeda patys elgtis neracionaliai ir parašo kontr-paraišką dėl 2’ios faktinės aplinkybės teigdami, kad čia leidimo irgi reikėjo. Gavosi tokia neracionalumo šventė.
Išvados. O kokios gi išvados? O jos gi tokios, kad Lidžita yra teisi:
Paskutiniu metu manęs neapleidžia nuojauta, kad Lietuvai daugelio vilčių įgyvendinti nepavyko ir dabar mes jau judame ne progreso, o regreso keliu.
Tai itin aiškiai matyti teisėkūroje, kuri nuo 2000 m. kokybine prasme ėmė judėti žemyn, teisės taikyme, kuris tapo chaotišku ir neprognozuojamu, ir žmonių – valstybės santykyje, kuriame vis daugėja leidimų, imperatyvų, nepagarbos žmogaus teisėms.
Ir tai yra blogai. Galbūt tai koks nors natūralus ciklas, kai išeinama iš visiško bardako į kažkokią tvarką, tada kažkuriuo momentu vėl imama stagnuoti, o tada… O tada yra dabar. Dabar mums reikia nuspręsti ar degraduosime ar progresuosime. Ar pasirinksime demokratinę ar totalitarinę paradigmą?
Aš už demokratinę. Nes ji racionali. Nes tai yra ta paradigma dėl kurios mes kovojome, kuria mes nusprendėme pakeisti sovietinį totalitarinį chaosą.
Norint turėti demokratinę paradigmą labai svarbu atsiminti šią svarbią taisyklę: neracionalus kitų elgesys neturi tapti mūsų neracionalaus elgesio priežastimi.
Kaip skirtumą įvardinčiau ir tai, kad linkstama garsiai reikšti savo nepasitenkinimą feisbuke ar žiniasklaidoje, tačiau nesiimama ginti savo teisių.
Nesupratau koks šio komentaro kontekstas. Ar kalbama apie skirtumą tarp dviejų paradigmų? Nepavyko man suprasti kaip garsus nepasitenkinimo reiškimas feisbuke ar žiniasklaidoje ir savų teisių gynimas susijęs su šiomis paradigmomis.
http://i1.alfi.lt/30156/27/88.jpg
Gal galite, Igori, paaiškinti kaip Grindos vadovas susiję su šiuo blogo įrašu?
Ši istorija labai gerai iliustruoja tai, kad žmonės vis dar nesupranta, kad nėra vien tik balta ar juoda. Jei konkrečiau rašyti, tai Jūsų sprendimas užtverti kieme esantį apvažiavimą buvo priimtas (čia mano spėjimas) VISŲ ŠIO KIEMO gyventojų bendru nutarimu, kuris niekaip neįtakoja kitų piliečių (ne šio kiemo gyventojų) gyvenimo kokybės. Pats sprendimo įgyvendinimas, žinoma, nebuvo tobulas, ką ir patys pripažinot, bet kaip sakoma “gyveni ir mokaisi”. Bet aš sakyčiau, kad tai yra demokratijos apraiška, kuri tikrai nepažeidžia pamatinių nuostatų. Autobusiuko vairuotojas, Jūsų nelaimei, pasitaikė griežtos rankos šalininkas. Jis Jūsų sprendimo netobulumą išsprendė savaip, atitraukdamas klombas, ir tam tikra prasme pažeisdamas bendruomenės sprendimą. Bet vis gi derėtų pastebėti, kad šis pažeidimas buvo atliktas ne iš blogų paskatų, o tik norėdamas atlikti savo darbą. Ir iki šio taško aš nieko blogo nematyčiau, nes viskas buvo išsprendžiama. Bet vis gi gerbdamas šią (kiemo) bendruomenę jis galėjo tik pabarti ir pasiūlyti, kaip elgtis tokiose situacijose ir taip prisidėti prie bendro tikslo. Suma sumarum, mano kuklia nuomone, kiekvieno individo ar jų grupės sprendimai, kurie nepažeidžia bendrųjų nuostatų, turėtų būti pripažįstami kaip laisvos teisės apraiška.
Labai teisingas komentaras. Būtent taip ir aš galvoju. Ir netgi aš galvoju, kad tas klombas galima pasitraukti, kai reikia ką nors trumpam atvežti (paskui nepamirštant jas sugrąžinti atgal). Tik čia va būtent taip ir gavosi, kad sprendimo netobulumas išryškėjo užstačius įvažiavimą ir paskui sprendžiant bėdą taip vadinama “kieta ranka”.
Bet ką nors sukontempliuosiu. Iš vienos pusės baisu, kad tas klombas ims stumdyti visi kada netingės ir kiemą okupuos automobiliai, o iš kitos pusės -- svarbu palikti laisvą priėjimą į kiemą.