Vilnonės kojinės Afganistano vaikams

Mano žmonos mama labi iniciatyvi ir veikli moteris. Sužinojusi, jog kandidatuoju ji beveik nenustebo (mano mama nustebo labiau).  Kadangi moteris ji veikli, o ir Skuodo rajone žmonės ten nepėsti (pvz.  “Šaulių” būrio vadas Robertas Šakalys, Skuodo meras Stasys Vainoras, kuris kaip paaiškėjo yra Liberalų Sąjūdžio narys ir taip pat kandidatuoja šiemet į Seimą, kandidato numeris 18, sąrašo numeris, primenu, pirmas), tai jie kažkokiais būdais sukontaktavo su PAG-16 CKB grupės vadu[1] Erlandu Snieškum ir sutarė perduoti per KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-ąją rinktinę Afganistano vaikams vilnonių kojinių ir visokių ten kitokių rūbelių, kurių tos šalies vaikams ir ypatingai Goro provincijos vaikams labai reikia. Tai mano žmona irgi numezgė keletą kojinių ir aš taip pat nuvažiavau perduoti jų.

Maniau, kad reiks nuvažiuoti, iškilmingai įteikti savo dovanas, atsistoti kur nors prie vėliavų, kas nors pasakys griausmingą kalbą, visi paplosim, papozuosim prieš spaudą ir išsiskirstysim.

Bet viskas buvo kitaip. Viskas buvo daug geriau! Pasitiko mus savo šiltu žvilgsniu vadas Erlandas Snieškus, palydėjo iki konferencijų salės, skardžiu ir griežtu balsu pasakojo apie kareivines, apie kariuomenę, tada susėdome visi ir mums ėmė pasakoti apie Afganistaną.

Prezentacija buvo labai įdomi, tokia įdomi, kad gali būti, jog jums bus įdomios tos prezentacijos nuotrupos, kurias pavyko man atsiminti/užsirašyti. Viskas kas čia žemiau yra tezių kratinys. Nutariau jų neredaguoti (bent jau kol kas), nes aš pats Afganistane nebuvau, o bandydamas kažką redaguoti dar iškraipysiu mintis…

Apie Afganistano misiją

Lietuva vadovauja “Afganistano Goro provincijos atkurimo grupei”, o Lietuvai Goro provincijoje padeda Amerika, Ukraina, Japonija ir Gruzija.

Lietuviai su vietiniais elgiasi gražiai: nesistengia nei kurti nei rodyti savo viršenybės.
Afganistane per Sovietų-Afganistano karą mirė ~1 milijonas žmonių per 10 metų, o nuo NATO misijos pradžios 100 kartų mažiau per tą patį laikotarpį.

ISAF, tai International Security Assistance Force, o apie šios organizacijos tikslus ir misiją skaityti galite jų internete.

Lietuva šioje misijoje nuo 2005 metų. Lietuvos atsakomybė Goro provincijoje auga, nes JAV patraukia dalį savo karių dėl politinių priežasčių (rinkiminiai pažadai). Japonus mūsų politikai pritraukė: kažkokiais būdais įkalbėjo jų atstovus atvažiuoti į Afganistaną, o kai japonai pamatė kaip gyvena afganai, tai iškarto suprato, kad turi padėti ir labai nuoširdžiai padeda.

Mūsų mandatas baigiasi 2013 gruodžio 31. Ar jį pratęsti spręs būsimasis Seimas.

Žalia – musulmonų spalva, juoda/raudona – itin mėgstama talibų, nes tai griežtumą įkūnijančios spalvos. Ir net jeigu padovanosi vienam afganui raudonų/juodų temų chalatą, tai jis gali tos dovanos ir nepriimti, nes jos simbolizuoja Talibano rėžimą, kuris kažkada bandė suvienyti Afganistaną, bet galų gale supriešino jo gentis su savimi. Talibu tikslas  buvo įvesti griežtą islamo teisę visose gyvenimo sferose, o tai reiškia – jokios televizijos, laikraščių ar radijo, mokyklos tik berniukams ir išimtinai religijos mokslai, vyrams – privaloma nešioti barzdą (tam prižiūrėti buvo įsteigta religinė policija).

Afganistane 1000 žmonių tenka 46.6 naujagimiai (Lietuvoje 10), Afganistane 1000 žmonių tenka 160 mirčių (Lietuvoje 7). Iki 5 metų vaikui jie net vardų neduoda, dėl pernelyg didelio mirtingumo, nes nėra jokių visiškai ligoninių, gydytojų ar ko nors panašiai – jei mirė, tai tokia Alacho valia. 47 metai – vidutinė gyvenimo trukmė Afganistane.

Afganistane didelis užkrečiamų ligų pavojus, nes kanalizaciją nuveda ir valgo iš tos pačios upės. Yra vienas kitas turtingas, tai dažniausiai susiję su narkotikais arba ginklais.

Vidutinė alga 150 lt/mėn. Tokią gauna vidutinis afganas.

Religija yra viskas jų gyvenime, kaip pasakė mula, taip ir bus, nes visi beveik neraštingi, o tie kurie raštingi tai tik koraną skaito.

Mergaitė šeimoje – nelaimė, nes ja rūpintis reiks iki kol pavyks ją parduoti kokiam nors vyrui. Mergaites parduoda vos tik sulaukusias mėnesinių. Ištekėjusi moteris niekam negali rodyti nei veido, nei kojų . Dažniausias vyro vedybų amžius 35 metai, nes reikia ilgai taupyti, kol gali nusipirkti žmoną: pirmiausia taupo vyriausiam sūnui, tada jauniausiam ir pan. Žmona Goro provincijoje kainuoja ~10 kUSD. Moterį vežti bagažinėje normalu. Paplitusi kraujomaiša, nes iš giminių perkant galima nusiderėti.

Anekdotas: eina afganas, o žmona priekyje jo per keliolika metrų. Sutinka kitą afganą, tas ir klausia, ką jis darąs, jis ką nežinąs Korano mokymo? Tada tas pirmasis ir atsako, jog kai Koraną rašė minų dar nebuvo.

Vyras turi teisę dėl kokių nors priežasčių išmesti moterį, tada ji grįžta į savo šeimą, kurioje ja nelabai džiaugiasi, nes tai reiškia, kad reikia ją išlaikyti. Vyras su moterimi gali išsiskirti viešai pasakęs 3 kartus žodžį “Išsiskiriu”.Jei moteris nori išsiskirti, tai ji pasodinama į kalėjimą, jei turi vaikų, tai jie kartu su mama įkalinami.

Labai trūksta vandens ir žiauriai atšiaurios sąlygos: sniegas, karštis, sausros ir potvyniai. Iš principo tas Koranas taip baisiai nemoko, bet jis yra iškreiptas dėl pernelyg didelio tamsumo ir neraštingumo, todėl visi klauso ką mula pasakys, o ką jis pasako ir kaip paskui kaimiečiai interpretuoja taip ir gaunasi.

Kai Afganistaną valdė talibai būdavo net barzdų policija, kuri žiūrėdavo ar koks afganas nepasikirpęs barzdos ir jei jo amžiui barzda būdavo per trumpa – gaudavo lazdų. Talibų politika buvo visus laikyti tamsoje ir naudoti juos savo reikmėms, auginti fanatikus savižudžius.

Dabar Goro provincijoje, kuri savo plotu prilygsta pusei Lietuvos yra 700 mokyklų, iš kurių 10 procentų turi stogą. Goro provincijoje berods gyvena 600-800 tūkstančių gyventojų, o dėl registracijos nebuvimo tas skaičius yra tik apytikslis, nes gyventojai suskaičiuoti iš palydovo: kiekvienas užregistruotas namas, tai ~10 žmonių.

Magistraliniuose keliuose automobilių vidutinis greitis yra ~10 km/h. Tam kad nuvykti iš Chaghcheran’o į Herat’ą (~340 km) reikia 2 dienų, tam kad nuvykti iš to paties Chaghcherano į Kabulą (~440 km) reikia 3 dienų – tai vasaros metu, kai keliai sausi ir upiu vagos išdžiūvusios. Žiemą ar pavasarį tas praktiskai neįmanoma

Afganistane viską valdo gentys. Talibai bandė gentis suvienyti, bet nuteikė jas prieš save. Talibanui pasitraukus gentys dabar  pykstasi tarpusavyje, pvz, jei kelias eina per dviejų genčių įsivaizduojamą ribą, tai šios gentys dėl to kelio pykstasi, o kadangi daugelis neraštingų ir niekas nežino kas iš tiesų kam priklauso, tai kaip kas pasako – tai taip ir nusprendžia. Trumpiau – akmens amžiaus gentys su šiuolaikiniais ginklais.

Afganistanas šiaip jau labai turtingas visokiomis iškasenomis ir žemės labai derlingos, bet joks verslas į tokį pavojingą kraštą neinvestuoja.

Randama labai daug sprogmenų  – juos visus naikina. Sakoma, kad  tiek daug, jog užtektų užminuoti visą pasienį.

Žemę aria su mediniais plūgais įkinkytais jaučiais.Pelningiausia auginti aguonas, tačiau siekiant sumažintį narkotikų gamybą vietiniams buvo liepiama auginti kitas kultūras. Kviečius auginti sunkiau ir pelno mažiau nei iš aguonų. Aguonų laukus naikino amerikiečiai, dėl ko vietiniai buvo labai nepatenkinti. Žmonės pradėjo reikalauti padengti pinigais tą skirtumą, kurį jie gautų augindami aguonas jei jau atėmė pragyvenimo šaltinį.

Amerikiečiai bijo afganų, todėl elgiasi pagal nusistatytas savo saugumo taisykles. Afganai mėgsta kalbėti iš arti, į veidą, nori matyti akis, todėl geriau nusiimti akinius. Amierikiečiai bijo afganų, afganai bijo amerikiečių – uždaras ratas.

Lietuviai gi stengiasi eiti be šalmų į žmones (su kepurėmis), nusiima akinius, žiūri į akis, dalina laikraščius (kuriuos kiek paskaito, jei moka skaityt, jei ne, tai  keik pažiūri paveiksliukų, bet paskui sudegina prakurai); važiuoja atsargiai, neliepia pasitraukti, todėl lietuvius afganai gerbia labiau nei amerikiečius, kurie keliuose laksto greitai  (dėl tų pačių saugumo taisyklių).

Namus stato iš molio ir žolės/šiaudų. Medžiai ten itin reti. Degina jie viską – visas atliekas, kurias surenka ir iš NATO bazių. Kai kurie JAV bepročiai šaudo į koraną savo bazėse ir tiesiog išmeta jį (vietoje to, kad sudegintų). Afganai dėl to labai nemėgsta  amerikiečių ir sklinda labai bjaurūs gandai.

Didžiausias dėmesys nukreiptas į švietimą, kuris kol kas sunkiausiai pasiekiamas vietiniams.

Elektra ir kitais dalykais bazę aprūpina indų, pakistaniečių subrangovai.

Mūsiškiai bazėje žaidžia futbolą su afganais. Dažniausiai pralošia afganams, nes jie pripratę aukštikalnėse ir ilgai neuždūsta. Kartą laimėjo lietuviai, tai teko duoti dovanų ir tikėtis, kad jų naktį neužpuls. Neužpuolė, reiškia viskas baigėsi gerai.

Potvynių metu nuo kalnų bėgantis vanduo paplauna afganų namus, kurie pasitaiko srovei  ant kelio.

Anksčiau kalnai ir jų gyvenamosios vietovės būdavo daugiau apaugę medžiais, bet per sunkius laikus juos iškirto, atsirado erozija ir dabar tai atstatyti dar sunkiau. Anksčiau ir žemės ūkis buvo išvystytas: augino daug figų, citrusinių vaisių.

Baltas tiurbanas – ženklas, jog buvo Mekoje. Kaimas renka pinigus, kad galėtų išsiųsti seniūnus,  nes grįžęs padeda bendruomenei bendrauti su Alachu.

Pagrindinė transporto priemonė: asiliukai ir motoroleriai.

Jei kartą į kaimą kareiviai atvežė dovanų, tai kitą kartą irgi geriau atvežti, nes kitaip vietiniai gali ir stiklą išdaužyti. Du pirštai (kaip “pergalė” tik pirštai atsukti į save) iškelti rodo padėkos, pozityvų ženklą. Negalima rodyti nykščio į viršų arba “OK” (akis baisi kažkokia). Negalima rodyti padų, nes nešvaru – didelis įžeidimas parodyti padus pašnekovui.

Bet kurią labdarą kareiviai atiduoda tiesiai vaikams į rankas, tada iš jų niekas neatima. O jei duosi  kokiems nors seniūnams,  tai pusė ir liks pas seniūną.

Labai daug policininkų. Nors šis darbas skurdžiai apmokamas, bet bent jau pastovios pajamos. Kariuomenė gerbiama, policija ne. Kariuomenė patraukiama sudėtingesnėm užduotim.

Lietuviai dideli darbdaviai: duobę kasa afganai, nes jiems nedaug sumoki, darbą padaro, nereikia kareivio iš tarnybos atitraukt, o jiems tai dideli pinigai. Taip pat skatina vietinį verslą:  kurą, statybines medžiagas perka iš vietinių ir dar kažką (tai ką sutaria iš anksto, o sandėrius atlieka paprastai prie karinės bazės vartų).

Dantistė labai daug dirba. Bazė itin daug duoda bendruomenėms, stengiamasi kiek galima laikyti didesni atstumą su tais žmonėmis, nes vistiek kažkada gi teks iš ten pasitraukti.

Afganistane dideli du dalykai: šunys ir varnos, o visa kita smulkūs/mažiukai.

Žiemą kelią nukasa vietiniai gyventojai už maistą.

Afganų supratimas apie higieną savotiškas: upėje plauna mašiną, o šalia pat skalbia ir semia vandenį maistui; kanalizacija irgi itin paprasta – t.y. išvedami vamzdžiai iš namų tiesiai į gatvę.

Lietuvių administruojamame rajone nebežūna  žmonių kasdien, o tai yra didelis laimėjimas.

Čia nuotraukos darytos Lietuvos kareivių misijoje:

Grįžtam prie lietuviškų vilnonių kojinių

Man susidarė įspūdis, jog tos mūsų kelios vilnonės kojinės ir megztinukai nėra tik kažkokių ryšių su visuomene akcija. Tie daiktai iš tiesų pravers afganų vaikams, kuriems šios dovanos atiduodamos tiesiai jiems į rankas.

___________________

[1]– Kapitonas Erlandas Snieškus, PAG-16 civilių ir karių bendradarbiavimo grupės vadas.