Žmonės sako, kad politika yra purvinas reikalas.O ką jūs galvojate apie politiką ar apie politikus? Kokios emocijos vyrauja, jei apie tai pagalvojate?
Ar pats(-i) galėtumėte tapti politiku(-e)?
Kaip manote, kokių savybių tam reikia?
Aš štai sakau, kad tapti politiku nesunku. Užtenka vidutinio intelekto. Dar reikia emocinio intelekto, arba kitaip – jausti žmonių nuotaikas ir mokėti malti liežuviu. Paskui dar reikia darbštumo ir gebėjimo bendrauti. Dar reiktų kokio nors nuolatinio pajamų šaltinio – bent jau pradžioje.
Daugiau net nesugalvoju ko reiktų pradedančiam politikui.
Tačiau geram politikui reikėtų daugiau. Savo minimaliąją kartelę antai siūlo Andrius Tapinas:
- Kad būtų skaidrus ir nesusitepęs
- Politikas turi turėti planą kuriuo bus mažinama socialinė atskirtis, alkoholio vartojimas, skatinama ir auginama ekonomika, gerinamas švietimas ir sveikatos apsauga.
- Šiek tiek žinių apie dabartinę ekonominę padėtį Lietuvoje.
- Asmeninės savybės: kalbų mokėjimas, knygų skaitymas, darbo patirtis.
Ir vis tiek tai tik minimali kartelė. Bet mums juk reikia ne mažiausiai gerų, bet kuo geresnių žmonių. Tokių reikia ten, kur lemiamas šalies, o tuo pačiu ir mūsų likimai. Ar sutinkate?
Mums reikia tokių žmonių, kuriems gerai sekasi, kurie protingi ir kurie įrodo tai savo pavyzdžiu: turi sėkmingą verslą ar gerą darbą, o aplinkui visi nori būti šalia. Tokių, kaip sako Rimvydas Valatka.
Ar pažįstate tokių? Kiek iš jų galvoja apie aktyvesnį dalyvavimą politikoje?
Aš manau, kad jūs dar pažįstate nemažai ir tokių, kurie keikia valdžią, gyvena iš kokių nors pašalpų arba viskas, iš ko mėgino užsidirbti, nesisekė ir bankrutavo. Kiek tokių mėgina įsitraukti į politiką?
Mums labai trūksta gerų politikų. Ir matyt tai yra ženklas, nes geri ir garsūs publicistai rašo panašia tema. Čia aš ne apie save, čia aš apie ponus Tapiną ir Valatką.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių neskaitėte ar nenorite skaityti šių protingų žmonių, tai žinokite, kad jie rašo viską labai teisingai. Be to juodu sieja viena bendra detalė. Ta bendra detalė sieja beveik visus žiniasklaidos straipsnius apie politikus. Tie straipsniai visada būna rašomi iš rinkėjo pozicijos. Ir čia viskas normalu ir taip turi būti. Nes jie (tie rašytojai) ir yra rinkėjai, o ne politikai (arba dar ne politikai). Politikai gi nedažnai būna gerais publicistais ir rašo jie, žinoma, iš politiko pozicijos. Net jei mėgina rašyti iš rinkėjo, tai atrodo nenuoširdžiai ir netiki jais visi. Sako, kad va ir vėl meluoja, vėl pažadus tuščius dalina.
Žurnalistai ir feisbukininkai rašo taip, kad rinkėjas yra tarsi klientas, kur klientas visada teisus ir reikalauja tinkamo aptarnavimo, bei tinkamos prekės. Čia taip pat viskas labai teisinga. Nesiginčykit ir dėl to, kad klientas visada gaus geresnį aptarnavimą ir kokybiškesnę prekę ten, kur konkurencija didesnė. Tas pats ir politikoje – gerų kandidatų bus tik tada, kai čia turėsime pakankamai didelę konkurenciją. O geri kandidatai (arba politikai) tai tokie, kurie:
- sąžiningi,
- protingi,
- gražūs,
- įtaigūs,
- darbštūs,
- kurie sugebėtų chaosą paversti tvarka,
- kurie galėtų padėti žmonėms vystyti ekonomiką,
- nukreiptų jėgas tinkama linkme
- …
Žodžiu tokie, kurie padarytų taip, kad viskas šviestų ir žydėtų.
Tai jei sutariame, kad mums reikia būtent tokių politikų, tai dabar išsiaiškinkime kokia pas mus konkurencija ir ką daryti.
Pirmiausiai konkurencija turi būti didelė, o ją, žinia, didina ne tik kandidatų kiekis ar jų kokybė, o ir reiklūs klientai versle, o politikoje – rinkėjai.
Dabar dar turime išsiaiškinti kas tas reiklumas ir kokio jo būna. Pradėkime nuo tokių, kokiais jūs nesate, nes jei būtumėte, tai čia neskaitytumėte. Pradėkime nuo tokių reiklių rinkėjų, kurie reikalauja, kad jiems tiesiog duotų duonos ir žaidimų už nieką. Gaila, bet tokių jų nemažai: jei kuriam politikui pavyksta konsoliduoti šiuos balsus – mandatas užtikrintas.
Šių rinkėjų kandidatai ir yra tie, kurie rėkauja populistinius lozungus, kuriems visokios rašytojų kartelės nė motais.
Nors tokių reiklių ir nemažai, bet tų, kurie dirba, kuria ir džiugina aplinkinius – daugiau. Antraip jau seniai būtumėm bankrutavę.
Na, o dabar apie jus. Apie rinkėjus, kurie protingi, gebate analizuoti, matote priežasčių ir rezultatų ryšius, suprantate kokiais turi būti politikai, kad šie būtų verti jūsų. Pagalvokite kaip jūs padedate šioje gerų politikų rinkoje didinti konkurenciją?
Čia žurnalistai skuba jums į pagalbą (nes jūs labai užsiėmę ir užsiėmusios ir ne visada turite laiko sukti sau galvos tokiais dalykais). Antai savo straipsniuose jie, duodami patarimus rinkėjams kaip bendrauti su politikais ir ko iš jų reikalauti, mėgina šią konkurenciją vystyti. Ne-ne! Tai ne tiems blogiems rinkėjams jie rašo. Jie rašo jums. Tie blogi neskaito tokių straipsnių, jiems tos kartelės nė motais. Skaitykite ir būkite reiklūs.
Bet ir aš turiu idėjų kaip didinti tą konkurenciją. Net jei rašau iš politiko pozicijos, bet taip pat esu rinkėjas ir to nepamirštu visada.
O idėja labai paprasta: tapkite politiku. Aha jau girdžiu “kam man to reikia, nelįsiu į tą mėšlo krūvą” – ir panašiai. Tai jei ten mėšlo krūva, tai kas esate jūs, jei leidžiate, kad taip būtų? Kuris rinkėjas? Ar tas kuris galvoja ką daro? Ar tas kuris tik refleksiškai reaguoja į aplinką?
Grįžtam prie klausimo, kurį uždaviau pradžioje: ar pats(-i) galėtumėte tapti politiku(-e)? Ar norėtumėte?
Ko reikėtų, kad norėtumėte? Kas jus motyvuotų tapti politiku? Aš čia klausiu tų, kuriems dabar gyvenime sekasi gerai, jus mėgsta aplinkiniai ir turite puikių karjeros galimybių. Nes, kaip jau išsiaiškinome, mums reikia būtent tokių. Nes rinkėjams reikia sąžiningų, protingų, gražių, įtaigių, darbščių politikų, kurie sugebėtų chaosą paversti tvarka, kurie galėtų padėti žmonėms vystyti ekonomiką, nukreiptų jėgas tinkama linkme, kad viskas šviestų ir žydėtų.
Aš čia tuos klausimus jums uždavinėju, nes savo atsakymus aš turiu. Gal mano atsakymai padės jums surasti savuosius? Man pagrindinis motyvas yra patriotizmas. Galite juoktis, bet taip yra. Ir ne šiaip sau koks nors altruistinis, o visai paprastai savanaudiškas patriotizmas. Man ši sąvoka yra gan savanaudiška – jeigu aš noriu naudos savo žmonių bendruomenei, kuriuos sieja bendri interesai (pavyzdžiui tautiškumas, geografinė vieta, jurisdikcija, t.y. valstybė), tai reiškia tą naudą gausiu ir pats. Ir stengtis dėl tokių žmonių verta, nes grąžos tikrai bus, tol kol tos bendros vertybės ir interesai sieja.
Dar ryšiai. Ryšiai yra ta nauda, kurią gauna politikai. O ryšiai yra didelė vertybė. Politikai patys pasirenka ką jiems daryti su tais ryšiais, bet būtų gerai, kad ryšių naudojimas būtų naudingas valstybei, o ne kokiai nors siaurai interesų grupei (kas šiaip jau žalinga valstybei).
Kiti motyvai – tai saviraiška ir savirealizacija. Nežiūrint to, kad pajamos dar nesiekia Valatkos užbrėžto 2000 EUR/mėn po mokesčių (tiesa, nedaug trūksta iki tos ribos, o įskaitant tarybos nario užmokestį – lyg ir viršija).
Bet dabar politika nešvari. Politika Lietuvoje vertinama labai negatyviai, o jums juk nereikia to negatyvumo. Antai kažkada kolega (ne politikas) praeidamas pajuokavo: “tai dar nesėdi?”. Atsakiau, kad dar ne. “Politika… politika…” – mąsliai nutęsė kolega. Ir kas gi galėtų ar norėtų į ten dabar lįsti? Antai socialiniuose tinkluose pasiūliau keliems grumpy rinkėjams patiems ateiti į politiką, nes ten nėra už ką balsuot, tai man atsakė štai taip: “ko??? :DDD Ko į tą purviną intrigų dvarą? 😀 Būti dar vienu klounu papezusiame cirke?”
Bet ar jums patinka, kai tie žmonės jums reguliuoja gyvenimą?
Štai mums uždaras ratas:
Į politiką lenda visokie niekšeliai ar statytiniai.
Tada juos keikia žmonės, nuotaikas paryškina ir išdžiausto žurnalistai.
Padorūs žmonės nenori nieko bendro turėti su tuo purvu,
Todėl į politiką vėl lenda visokie niekšeliai ir statytiniai, nes padorūs žmonės ten neina.
Toks rudas ratas gavosi
O ką jeigu būtų taip:
Į politiką eina žmonės, kurie siekia savirealizacijos, kurie siekia suteikti naudos savo šaliai.
Tada žmonės…
Va čia ir supratau, kad nebus taip, jog žmonės bus proaktyviai patenkinti ir ką nors girs, o žurnalistai kartu džiaugsis dėl to viešai.
Bet iš kur tada gauti motyvacijos? Kaip save išreikšti ar realizuoti? Ar užteks patriotizmo ar džiaugsmo ryšiais? Ar užteks baimės, kad pagaus, jeigu tapsi korumpuotu? Jei užteks kažkokios vidinės motyvacijos, tai ar ilgam?
Su šia dilema, manau, susiduria ne tik politikai, bet ir įvairaus lygio ar rango vadovai – gan retai gauni teigiamų emocijų iš žmonių, kurie paskendę savo atskiruose pasauliuose ir viską vertina iš ten. Juoba, kad apie viršininkus jie turi savo atskiras nuomones. Tiesa, komercinėse įmonėse geri vadovai labai vertinami ir jų motyvacija gan stipriai paremiama pinigais.
Mano galva reikalas yra pačiame politike arba vadove. Kur ir kokių atsakymų žmogus ieško – kokioje aplinkoje. Atsakymas aplinkoje. Aplinka kalta. Rimtai – aplinka kalta. Arba aplinka yra atsakymas. Kur politikas ar vadovas ieško grįžtamojo ryšio ir kokių atsakymų jis tikisi – pagal tai ir daro išvadas. Tą reikia daryti protingai ir atsakingai, nes kitaip išvados bus klaidingos. Politikui surasti tą gerą aplinką sunku. Sunkiau nei ne politikui. Žmogus turintis didesnę įtaką yra uždaromas informaciniame burbule: jam sakoma tai, kas naudinga sakytojui ir dažnai tai nesutampa su realybe.
O iš ko jūs tikitės informacijos apie savo veiklą? Iš kur ją gaunate? Ar sugebate suprasti kaip ta informacija ten gimsta ir kaip ateina iki jūsų? Jei taip, tai jūs galite patekti į geresnįjį ratą, kuriame į politiką eina geri žmonės. Tame rate galėsite išreikšti ir realizuoti save, kur gausite tiek grįžtamojo ryšio, kad niekur kitur jo neįmanoma tiek gauti.
Taigi, politika yra tiek nešvari ir tiek švari, kiek sugebi įvertinti aplinką iš kurios gauni grįžtamąjį ryšį. O šito išmokti iš knygų ar pamokomu straipsnių – labai sunku. Bet jeigu sugebėsite daug ką įvertinti teisingai – gausite daug grąžos. Todėl priimkite iššūkį – tapkite politiku.
