Iš tėvų parsivežiau vengerkų. Vengerkos – tai pačios geriausios man žinomos slyvos: nedidelės, mėlynos, kietesnės, nei visos kitos ir žiauriai skanios.
Tų slyvų užderėjo tėvams nemažai, tai man įpylė gerus kelis kilogramus. Gaila buvo, kad supus, tai nutariau išlukštenti kauliukus ir su savo lėtaeige sulčiaspaude išspausti sultis. Iš pradžių nesitikėjau nieko itin gero, bet gavosi geriau nei tikėjausi.
Išspaudas surinkau, sumaišiau su šiek tiek cukraus, pakaitinau ir suformavęs dviem šaukšteliais slyvos formos gabaliukus sudėjau pakaitinti į orkaitę. Gavosi tokios keistos slyvos be kauliukų.
Slyvomis užsiėmiau sekmadienį. Laikas labai greitai prabėgo 😀
Tada dar prisiminiau, kad šokoladiniai pyragai su slyvų džemu labai skanu. Dariau jau savo patikrintą kekso tešlą su improvizacija: įdėjau šiek tiek moliūgo ir ištirpinto šokolado.
Kekso tešla su moliūgu gaunasi tokia šlapia ir minkšta. Per kiek laiko sukrenta, bet skonis nesuprastėja. Na, o tas slyvų džemas, tai beveik su bet kuo skanus 😀
Skirmantas Tumelis
Sudėtingi dalykai susideda iš paprastų. O patys sunkiausi yra paprasti dalykai.