Paremkite LRLS sąrašą savo e-parašu.
Tai padaryti labai paprasta. Paremti galite ne vieną sąrašą. Jūsų duomenys bus saugūs (čia žinutė tiems, kurie bijote pasirašinėti popieriuje) su VRK.
Šiuo metu liberalai pirmauja. Laiko turime iki pirmadienio vakaro. Mūsų tikslas – surinkti visus reikalingus parašus ten. T.y. e-parašus. Padėkite pasiekti tą tikslą.
Dėl viso pikto dar rodau instrukciją (nors jums, manau, ten ir taip viskas aišku):
Šiuo metu turime 885 parašus:
Let’s common! 🙂
Na, tai štai, lrs.lt repozitorijoje atsirado tas tekstas, kurį taip vieningai priėmė Seimas aną ketvirtadienį.
Dar neišsinagrinėjau (to do list’e), bet blogiausias variantas nerealizavosi. Domas geriausiai tai apibūdino: teatru.
Tai štai: labai itin rekomenduoju perskaityti Blogo Domo išaiškinimą.
Jau rytoj vyks balsavimas dėl lietuviškosios ACTA. Jei paspausite šią nuorodą tai rasite paieškos rezultatus, kur ieškoma žodžio “kibernetinio”. Ten ir Remigijaus Šimašiaus pasiūlymai, ir Seimo teisės komiteto išvados…
Man atrodo, kad tas įstatymas yra visiškai neparuoštas ir priiminėjamas paskubomis. Kokia tai baisioji “naktinė reforma” 😀
Jeigu jums rūpi teisė gauti informaciją ir ją skleisti laisvai – nusiųskite nors keletą laiškelių jus imponuojantiems Seimo nariams.
UPD:
Įstatymas vakar nebuvo svarstomas.
Labadieną. Štai gyvenam sau ramiai… Na, kaip ramiai, na žiūrim vis į rytus, teroristus pavadiname teroristais, teroristai gal kiek supyksta, bet na, gyvename daug-maž ramiai.
Sakome, kad karas jau vyksta ir jau senokai. Ypatingai virtualioje erdvėje. Kyber-nusikaltėliai kyber-kariauja siųsdami visokias DDOS atakas ir daugeliui tai jau ima rūpėti.
Europos Sąjungai tai taip parūpo, kad netgi yra ruošiama tinklo ir informacijos saugumo direktyva. Direktyva dar nėra suformuluota galutinai, bet, kaip suprantu, tam ten dabar gan aukšti prioritetai.
Tai štai mūsų uolieji valdininkai nusprendė nieko nelaukti ir patys susiorganizavo savo kibernetinio saugumo įstatymą. Norai buvo geri, bet gavosi kaip visada.
Galite apie Europos Sąjungos valdininkus ir biurokratus sakyti ką norite. Galite galvoti, jog jie apipeliję kelmai kurorte su begale pinigų nieko nedaro, tik sėdi ir bezda. Bet šiuo atveju jie, į direktyvą įsiūdami asmens duomenų apsaugojimo saugiklius yra teisūs. Bent jau teisesni, nei mūsų uolieji valdininkai.
Pagal mūsų ruošiamą kyber saugumo įstatymą – policija įgauna daugiau galių ir galimybes persekioti Lietuvos Interneto vartotojus. Bet juk daugumos ir pavojingiausių DDOS atakų turime saugotis iš užsienio! Tai kaip dabar šių įgaliojimų praplėtimas padės? Gal mūsų STT turi duomenų apie kuriamus BotNet’us Lietuvoje ir nori tai užkardyti? Tikriausiai taip ir bus. O kaip jūs manote?
Štai, ES direktyvos projekte gan aiškiai yra išdėstyta:
While public administrations, because of their public mission, should exert due diligence in the management and the protection of their own network and information systems, this Directive should focus on critical infrastructure essential for the maintenance of vital economic and societal activities in the fields of energy, transport, banking, financial market infrastructures or health. Software developers and hardware manufacturers should be excluded from the scope of this Directive.
Direktyvos objektas yra kritinė infrastruktūra, kuri reikalinga gyvybingos ekonomikos ir socialinio aktyvumo palaikymui, tai yra tokiose srityse kaip: energija, transportas, bankai, finansinių rinkų infrastruktūra arba sveikata. Tai, kas su šiais dalykais nesusiję – ne šios direktyvos objektas.
O mes ką gi turime? Ogi turime tai, kad tas mūsų kyber saugumo įstatymas ne tik kad nepadės, bet dar ir pakenks. Nedraugiška šalis mūsų pačių rankomis galės dabar užp..i kiekvieną soc. tinklų aktyvistą, kovojantį mūsų (turiu omenyje laisvės ir demokratijos) pusėje.
Prieš keletą metų turėjome ACTA. Tie sutraukos nutarė kėsintis į mūsų Interneto laisvę naudodamiesi autorių teisių neapibrėžtumais ir baisiąja pedofilija. Tai dabar kažkas kėsinsis į mūsų laisvą Internetą naudodamiesi kyber grėsmėmis?
Žinoma, iš dalies džiaugiuosi, kad mūsų valdininkai imasi iniciatyvos taip greitai, bet man liūdna, kad jie nesugeba netgi persiskaityti ES direktyvų (kad ir projekto). Aš suprantu, kad galime turėti pakankamai gerą pozityvų spaudimą, pavyzdžiui iš prezidentūros. Bet gi negalima taip paskubomis konstruoti suklerusio triračio, jei dviratis jau išrastas!
O gal mūsų politinė kultūra ir išmanymas yra geresnis nei Europos Sąjungos valdininkų? Ir mes galime sukurti tokio lygio įstatymą geriau ir greičiau, nei lėtieji supeliję Europos Sąjungos biurokratai? Jeigu mūsiškiai taip mano, tai aš jiems pasiūlyčiau nusileisti ant žemės.
Mūsų skrajojimas padebesiais yra nemažiau pavojingas negu kvailas. Štai, Antanas Guoga, vidinės rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto narys (šis komitetas – vienas iš pagrindinių ES direktyvos kūrėjų) per Šaulių suorganizuotą konferenciją minėjo, jog mums ypatingai svarbu yra įgauti kitų ES narių (o ir pačios ES) pasitikėjimą šioje srityje. Tik tada jos su mumis dalinsis savo patirtimi ir sėkmės istorijomis. Kylant globalioms grėsmėms labai svarbus tokio paties lygio bendradarbiavimas. O šiuo metu mumis ES nepasitiki. Jeigu bus priimtas šis kyber saugumo įstatymas – pasitikėjimas mumis apskritai žlugs. Čia galime netgi ir sąmokslo teorijų prikurti.
Taip pat paklausykite ką apie tai kalba specialistai.
Kaip manote, ar galime mūsų politikus davesti iki sąmoningumo? Gal galime jiems trinktelėti taip kaip tai jau esame padarę?
Jau šį ketvirtadienį (2014-12-04) bus svarstomas šis įstatymo projektas. Pasakykime savo parlamentarams (bent jau tiems, už kuriuos balsavote) savo nuomonę apie tai!
Ketvirtadienį svarstysite kyber saugumo įstatymą (http://goo.gl/qgqQ70). Stebėsiu kaip balsuosite. Mes norime, kad balsuotumėte PRIEŠ, nes:
- šiuo įstatymu jūs įgalinsite jėgos struktūras neribotai naudotis privačiais asmenų duomenimis ir imtis represijų prieš bet kurį Interneto vartotoją be teismo sprendimo,
- šiuo įstatymu jūs atitolinsite Lietuvos ir ES tolimesnį bendradarbiavimą kyber saugumo srityje – mes prieš globalias grėsmes vieni palikti be ES pagalbos turėsime menkesnius šansus; mūsų šis paruoštas įstatymo projektas nesuderinamas su šiuo metu ruošiama ES direktyva (http://goo.gl/4Mkt0k),
- mes turime apsaugoti kritinę infrastruktūrą (energetikos, transporto, vieš. paslaugų sektorių), o ne represuoti privačius Interneto vartotojus.
Jeigu balsuosite PRIEŠ – tai bus paskata palaikyti jus ir per kitus rinkimus.
Aš, jūsų rinkėjas, noriu, kad ketvirtadienį svarstydami kyber saugumo įstatymą (http://goo.gl/qgqQ70) balsuotumte PRIEŠ. Šis įstatymas pažeidžia mano asmens laisves Internete, šis įstatymas yra nesuderinamas su būsima ES direktyva. Tikiuosi, kad būsite pakankamai protingi ir balsuosite PRIEŠ.
Jau šį ketvirtadienį (2014-12-04) svarstysite kibernetinio saugumo įstatymą (http://goo.gl/qgqQ70). Tikiuosi, kad padarysite manęs, kaip rinkėjo, vertą sprendimą. Šis įstatymas yra:
- nesuderinamas su ruošiama ES direktyva (http://goo.gl/4Mkt0k)),
- įgalina interneto cenzūrą ir interneto vartotojų represijas be teismo.
Stebėsiu balsavimo rezultatus. Man tai svarbu.
Bene paprasčiausias blynų receptas yra čirvinių blynų receptas: kiaušinis, pienas, cukrus ir miltai. Galimai yra ir sudėtingesnių, bet mes tokius kepame.
Šiaip čirviniai blynai reiškia kai ką daugiau, nei tiesiog kažkoks maisto gaminys. Bent jau tiems žmonėms, kuriems dar teko gyventi Sovietmečiu. Tai buvo bene vienas paprasčiausių būdų pasidaryti kažko skanaus.
Neseniai netyčia padariau vieną atradimą. Vaikai užsimanė čirvinių blynų. Bet paaiškėjo, kad nėra pieno. Užtai buvo bananinio “Miau” pieninio gėrimo:
– Wai not? – pagalvojau.
Ir gavosi taip, kaip nesitikėjau, kad gausis. Plakant kiaušinį ir tą gėrimą su mikseriu pasigamino tokios itin tirštos putos – panašiai, kaip grietinėlės. Įmečiau keletą šaukštų 405D miltų ir tas purumas neprapuolė:
Masę į čirvinių blynų keptuvę ir vuolią! Traškūs it sausainiai čirviniai blynai:
Dabar jau ir jūs žinote geriausių čirvinių blynų receptą.
Šiandien man buvo tėvadienis. Tai pirmą dienos pusę praleidau su vaikais, o per antrąją dienos pusę išlaikiau bendrųjų gebėjimų testą valstybės tarnybos departamente.
Nes, jeigu jau kandidatas esu į Vilniaus tarybą, tai noriu parodyti, jog esi neprastesnis, nei visi kiti išlaikę testą.
Gal kas iš kandidatų norėtų prisijungti ir išlaikyti šį testą?
Man atrodo, kad tai būtų visai naudinga informacija, kurią netgi būtų galima skelbti VRK (VRK galėtų tą info pasiimti iš VTD – taip ta informacija būtų tikresnė). Kaip manote?
Rinkėjams savanoriškas kandidatų apsisprendimas laikyti testą ir jį išlaikyti padėtų apsispręsti. Juk taip? O jeigu VTD gaus didesnį kiekį testų rezultatų, nei paprastai, tai valstybės tarnybos žmogiškųjų resursų bankas praturtės ir taip bus geriau mums visiems.
P.S. Testavimas iš tiesų buvo organizuotas labai puikiai. Praktiškai nebuvo kur prisikabinti. Na gal tik tai, kad, atėjęs, savo “Coffee inn’o” puodelį su “Pravda” turiniu, turėjau pasidėti ant grindų. Nebuvo jokių paviršių aplinkui, o mergina prie patalpos durų gan griežtai buvo užėmusi poziciją – jai reikėjo parodyti ID kortelę, kurios iškrapštymui man reikia dviejų rankų. Kažkodėl nepasiūlė palaikyti. Matyt jai ne kokie nors puodelių laikymai galvoje tada buvo. Tai čia nei kiek nesiskundžiu, jei jums atrodo, kad skųsčiausi. Juk parodęs pasą pasiėmiau tą savo “Pravdą” ir nusinešiau prie man patikusio kompiuterio.
P.P.S. Testas tikrai nėra labai paprastas. Loginių sekų užduotims pritrūko kiek laiko net. O vieną iš jų ilgokai sprendžiau, o kai radau atsakymą (manau, kad teisingą :0), tai net žvygtelėjau, kaip buvo smagu!
P.P.P.S. buvo keletas klausimų, kurių atsakymų žinojimas, mano galva, pridėtinės vertės jokios žinotojui nekuria: kokie tai kiekybiniai, viešųjų statistikų parametrai, kuriuos galima pasitikrinti internetuose, jei tik reikėtų. Bet jų nebuvo daug ir bendro vaizdo negadino. Tikiuosi čia neatskleidžiau per daug turinio? 😀
Prieš kažin-kiek metų buvo labai puiki lietuviškosios blogosferos tradicija: blogų reklamos savaitė arba blogorama. Patsai Lietuvos blogosferos Jo Visatybė buvo pradėjęs šią šaunią iniciatyvą.
Bet tada Google nutarė uždaryti savo readerį ir kažkaip žmonės ėmė nebeskaityti blogų. Suėjo visi į soc. tinklus. Bet aš nenusileidau ir susikroviau savo reader’io turinį į feedly. Tarp kitko – visai fainas readeris.
Ir tada, staiga, aš atradau savąjį internetinį dublikatą. Nepamenu kaip atradau, bet savo bloge jis rašo panašiomis temomis ir panašiu būdu kaip aš. Gyvena Kaune ir turi gan stiprią fiksaciją LED lemputėms. Šiek tiek su pavydu ir konkurencijos jausmu žiūriu kaip jis vieną po kito bene kas savaitę kepa po naują blogo įrašą. Teks man pasitempti – juoba, kad rinkimai artėja…
Užtat su nemenku pasididžiavimu ir malonumu perskaičiau pas jį, jog mane nominuoja “Best Blog Awardsu 2014“!!!
Awardsas turi taisykles:
Padarysiu dabar šiek tiek kaip Enorca (t.y. rašo apie vieną, bet paskui parašo apie kažką kito, tada dar apie trečio ir užbaigia kuo nors penktu, jei šešto nesugalvoja). T.y. įmesiu dar vieną visiškai nesusijusią temą. Kepėm su Dalia mes moliūgų pyragus: aš su kondensuotu pienu, o ji su Maskarponės sūriu. Tai čia bus keletas to fotkių.
Dar labai reikia ir noriu paminėti Blog Troll and Rock’n’Roll. Nors ir apmiręs, bet tai yra nerealaus nerealumo gerumas apie muziką.
Dar irgi labai noriu Ingridos Šimonytės blogą paminėti čia pas save. Ir Commonsense – nes jie yra geri mokytojai ir moko įdomių dalykų.
Taip… Ką ten dar reikia padaryti?
Ką nors pamiršau? Ne? Viskas? Tai let’s common!
Šįryt vilniečiai atsikėlę pajuto negerą kvapą.
Ne veltui. Oi ne veltui! Pasirodo kad tai yra chemtrailai!
Kažkas matyt nusivylė ir emigravo ir nebegarina acto.
Chemtrailų poveikio neprailgo laukti. Pykino, svaigo galva. Bet tada, staiga, užsimaniau McDonaldo maisto! Taip taip! Įsivaizduojate? Nueinu aš į makdonaldą, o ten, pasirodo, jau dirba CRU iš SŠA:
Bet programa nepasidavė. Patraukiau į KFC…
Dabar maudžia galvą ir mirga akyse. Bet manęs ne nugalėjo! Štai pabraižiau paprastą schemą kaip viskas buvo:
Mūsų nenugalėsi!
P.S. Jeigu puslapis neatsidaro, tai žinokit, kad čia slapti agentėliai dirba.
Buvau Forume One. Ačiū kolegai Tomui, mane pakvietusiam!
Buvo dar viena proga paklausyti dubstepo. Be dubstepo ten dar pasakojo apie tai ką ir kaip daryti, kad gautum melejonus pinigų. Bent jau pirmi du pranešėjai pasakojo apie tai.
Puikūs pranešėjai. Juoba, kad jų žinutę gavau (be to ką Andrius Tapinas labai taikliai apibendrino):
Kiti pranešėjai labai nesigyrė kiek uždirbantys, bet buvo aišku, kad mums turėtų atrodyti, jog daug. Tik niekaip negalėjau atsikratyti tokios nuojautos, jog jiems jau kiek atsibodo visi šitie susirinkę varguoliai… Tačiau sąskaitos pačios gi nesusimokės.
Čia aš vis dar apie du pirmuosius penktadieninius pranešėjus. Jie man buvo labai įdomūs tuo aspektu, kad labai puikiai išnaudoja kunda-lakunda fenomeną: sukuria ženklų sistemą, kurioje esant neįmanoma jos pačios analizuoti. Jie yra labai geri kunda-lakunda taikytojai ir visai neblogi enciklopediniai pavyzdžiai, kuriais bus galima papildyti Pipediją.
Jūs čia tik nesugalvokite, kad aš juos kaip nors menkinu. Kunda-lakunda, tai jums ne koks nors šuns papas! Čia bliamba SEMIOTIKA! Be to jie gal netgi negyvena toje savo ženklų ir prasmių sistemoje.
Žinoma, taip rašau dar ir dėl to, kad man gavosi kažkaip nemokamai paklausyti tų pranešėjų. Patekau į ten kaip kokis tai varguolis pas prakutusius startupus ir draivą draivinančius šventinius bankuchenus. Patekau ten su batais iš “Batų kalnas”, džinsais iš “Marks and Spencer” ir džemperiu iš Amerikos, kurį paslaugūs lietuviai perka su belenkokiom nuolaidom shopping mall’uose ir siunčia paštu tėvynėn. O ką? Geras džemperis!
Einam toliau.
O toliau buvo Fredrik Haren. Šitas man patiko labiau. Pardavinėjo subtiliau. Sakė, kad parašysiąs knygą, nes dabar toks metas, kai maždaug pusė žmonių jam sako, kad apie globalumą kalbėti jis pavėlavo kokiais 20-50 metų, o kiti, kad per anksti. Knygos pavadinimas tikriausiai bus toks:
Kad ir ką ten begalvotum apie žmones – geri jie ar blogi sau ar kitiems žmonėms, bet man patinka tai ką apie tai sako Eliyahu M. Goldratt’as: people are good (žmonės yra geri). Todėl užskaitau. Be to man kažkokiu būdu tai susisieja ir su Mat Persson “Best strategy is no strategy”:
Padariau atradimą: vienas švedas galvoja panašiai kaip kitas švedas 😀 Kažkaip čia man gavosi taip, kad apie geriausią man pranešimą aš prirašysiu čia mažiausiai. Matyt man reikia dar apie tai pagalvoti.
Toliau.
Bičas iš Microsoft’o: išklausiau gan trumpą jo pranešimą ir išlėkiau vaikų iš darželio susirinkt. Tiesą sakant nelabai išklausiau. Būtų tiksliau, jei pasakyčiau, kad pažiūrėjau vieną jo atsineštą klipą apie Microsoft’o viziją. Va tas klipas man ir sukėlė minčių srautą.
Va šitą parodė:
Tame video aš pamačiau viską, ko nemėgstu apie Windows‘us ir apskritai operacinių sistemų ir apps’ų tendencijose. Visokie tech. vizionieriai rodo inspiracinius video apie tai kaip ten jų gadžetai kalbasi ir kaip ten perkam visokius gražius daiktus, kurie vienas per kitą persišviečia, sukinėjasi, blizga, šokčioja, mirga, pypsi. Būktais baisiausiai jie ten visi prasmingi ir dėdė su blizgiaisiais akiniais ar teta su griežtu kostiumėliu ten viską labai aiškiai supranta ir baisiai daug padaro mosikuodami rankomis holografiniuose vaizdiniuose.
Jūs kada nors matėte tikrai gerą programerį savo darbo vietoje prie kompo? Vadybininką? Inžinierių? Jeigu matėte, tai, manau, suprantate kaip toli visi tie blizgučiai nuo realaus gyvenimo. Žinoma, norėčiau visai pasimosikuoti holografiniuose vaizdiniuose kelias minutes ir pašokinėti ant didžiulių raidžių, kad savo kojomis suvesčiau žodį “labas”. Kelias minutes – bet ne ilgiau.
Studijų metais turėjau galimybės pamatyti kaip dirba su PhotoShop’u įgudęs žurnalo darbuotojas: kairė ranka ant klaviatūros, dešinė ant mauzo arba ten kur tas pieštukas ant spec pagrindo (tingiu ieškoti kaip vadinasi), žymeklis ekrane juda ten šen, įjungiami ir išjungiami keisčiausi dialogai, dešinė ranka vos-vos juda, kairė ranka spaudžioja įvairias klavišų kombinacijas – kažką daro, o galutinis rezultatas po truputį įsigimdo į egzistenciją. Mačiau ir vieną programuotoją, kuris dirbo su dviem monitoriais (vienas pastatytas šonu – nes taip matosi ilgesnė dalis teksto, nes taip lengviau jį skaityti), spalvos tik tekste, dialogų langai asketiški, programuotojo pirštai laksto gan greitai – gan dažnai spaudžiamas alt+tab’as, mauzas paimamas retkarčiais.
Tai dabar įsivaizduokite tuodu dirbančius su visokiom holografijom. Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad kol holografijas stumdantis nutemptų kokį nors daiktą iš vienos vietos į kitą, tai mauzą klikinantis jau padarytų dešimt sprendimų, o klaviatūrą spaudantis aprašytų visą sąlygą. Žinoma, yra tas estetiškumo ir grožio pojūtis, kai, regis, gali tampyti tą patį langą per darbalaukį vien dėl to, kad tai gražu ir sukelia malonumą. Ir jis, aišku, yra svarbus, bet tikrai ne svarbiausias. Svarbiausia, mano galva, yra padaryti kažką. Kažką sukurti. Turėti tokias priemones, kurios tą kūrybą realizuoti leistų efektyviai, kad kuo mažiau apribotų.
Nemėgstu priemonių, kurios riboja. Kuriomis galima padaryti tik vienaip ir ne kitaip. Kai viskas yra paruošta ir pats ką nors pasireguliuoti neturiu galimybių. Man atrodo, kad geriau išmokti truputį kažko galingame įrankyje ir tuo naudotis, negu turėti paprastą įrankį ir išnaudoti visas jo galimybes.
Tas video ką tik paneigė tai ką parašiau. Bet tiksliau – ne. Tas žmogus yra tiek geras, kad sugebėjo iš triratuko padaryti HarleyDavids’oną kokį tai. Ir nemanau, jog to video autorius nuolat dirba su Wordu.
Štai pavyzdžiui aš, kai mane užpuola kūrybiškumas, memus gaminu su InkScape’u arba The Gimp’u. Gaunasi va taip:
Aišku – ne stebuklas, bet kaip padaryti judantį gif’ą su Wordu aš net neįsivaizduoju.
Žodžiu, velniop tuos blizgučius! Darykit blizgančius žaidimus. O jei norite, kad “shit” būt “get done”, tai duokite gerus efektyviai leidžiančius dirbti įrankius o ne plastkinius smėlio dėžės žaisliukus. Padarykit didelį raudoną mygtuką įtaisomą ant stalo ar sienos į kurį nuotaikos neturėdamas galėčiau trinktelti, kad telikas įsijungtų, nes tas bjaurybė distancinis vėl kažkur dingęs (na, arba kažką panašaus į tai). Duokite išvyniojamą/išlankstomą/pripučiamą klaviatūrą prie mano planšetinio devaiso, kad galėčiau rašyti blogą rinkdamas ~260 simbolių per minutę, o ne tapšnojant dviem nykščiais per virtualią klviatratraraaa.
Nors ką aš čia su savo “Batų kalno” batais jums aiškinu. Sekite 10 žingsnių planu, darykit tuos blizgučius, parašykit knygą ir užsidirbkit melejonus…
Arba “Atsargiai, mirę dinozaurai!”. Tai pasakojimas apie mirusius dinozaurus, kurie gadina mums gyvenimus. Virtualius gyvenimus – o tuo pačiu ir realius. Dabar šie du pasauliai, šie du gyvenimai labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Kaip? Ogi, manding, šiame straipsnyje ir tai šiek tiek atskleista.
Pamenate ACTA? SOPA, PIPA ir kitas baisybes?
Taip pat užsiminiau apie galimą visų tų baisybių prigimtį.
Tos baisybės mums atsilieptų visuotiniu reguliavimu ir gal net aiškinimu ar galima gimdyti vaikus ar ne.
Juoba, kad Lietuvos teisėtvarka autorinių teisių srityje yra netobula.
Visokie totalitariniai režimai suinteresuoti Interneto cenzūravimu. Jie važiuoja į WCIT ir ten bando pridergti. Visa laimė, kad jiems tai ne visai pavyksta.
Pamėginau visa tai kiek apibendrinti ir tada “Veslo Klasėje” pasirodė šis straipsnis:
Su redaktoriaus leidimu, bet be redaktoriaus paredagavimų siūlau tą straipsnį ir jums. Tikiuosi bus naudinga ir įdomu.
Apie tai perspėja Interneto kūrėjai. Vienas iš jų Vint Cerf[1] praneša:
These persistent attempts are just evidence that this breed of dinosaurs, with their pea-sized brains, hasn’t figured out that they are dead yet, because the signal hasn’t traveled up their long necks.
(Šie pakartotiniai bandymai [įtakoti Interneto laisvę] tėra tik įrodymas to, jog šios rūšies dinozaurai dar nesuprato, kad yra mirę, nes signalas jų ilgais kaklais dar neatėjo iki jų pupos dydžio smegenų; citata iš http://www.reuters.com)
Negyvi dinozaurai, kuria fantasmagoriškus vaizdinius apie iš išgąsčio mirkčiojančias akis. Dideles akis su greitai lakstančiais vyzdžiais, išduodančiais nuojautą apie kažko blogo artėjimą. Tos nuojautos kažkokiu būdu pasiekė jų smegenis anksčiau negu nervinis signalas iš jų didžiulių kūnų.
Viena – šiek tiek ramiau, kad jie mirę. Kita – baisu, nes tonas sveriantys kūnai griūdami pridarys daug žalos. Jau dabar jų priešmirtiniai šokiai visus gąsdina. O jeigu ta agonija tęsis ilgiau, tai viską, ką iki šiol kūrėme, kuo džiaugėmės, gali būti išlaužyta negyvai. O dar kiek, atsiprašant, prišiks… O jei taip ir nudvės mums ant galvų? Ką darysime su ta puvena? O paskui… Ai užteks tų alegorijų.
Tad, kas tie negyvi dinozaurai su vis dar mirkčiojančiomis akimis ir kodėl jie kėsinasi į mūsų Internetą? Kaip juos nuvaryti į mirties slėnį?
Bet pirmiausiai pasekime tų dinozaurų pėdsakais: pažiūrėkime kas pastaruoju metu vyko ir vyksta Interneto reguliavime.
I.
Prieš metus, vasarį visas pasaulis ir Lietuva protestavo prieš ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement). Tai dokumentas, kuris buvo ruošiamas už uždarų durų. Tačiau informacija buvo nutekinta ir visa Interneto bendruomenė sujudo. Sujudo prieš dokumentą, kuris sukurtų teisinį pagrindą Interneto cenzūrai ir represijoms prieš Interneto vartotojus.
II.
2012 metų gruodį Dubajuje vyko pasaulinė ITU konferencija WCIT-12. Buvo sukurtas „Wcitleaks“. Šiame internete buvo skelbiama viskas, ką pavyko išvarvinti apie konferencijai ruošiamus dokumentus. O išvarvino nemažai informacijos apie ruošiamus pakeitimus, kurie sukurtų teisinį ir techninį pagrindą Interneto cenzūrai ir represijoms prieš Interneto vartotojus.
Naujas ITR[2] būtent dėl to ir nebuvo pasirašytas, o tarp nepasirašiusių yra ir Lietuva.
III.
Šiuo metu didžiausiems JAV interneto tiekėjų tinkle veikia “Six-strikes” sistema. Šios sistemos esmė yra ta, kad jeigu kur vartotojai įtariami (pabrėžiu: įtariami) nelegalaus turinio turėjimu, gavimu ar platinimu yra pradžioje perspėjami. Vėliau, jei, anot stebėtojų, vartotojo elgesys nesikeis, tai kitais smūgiais (strike’ais) būtų mažinama vartotojo interneto greitaveika. Galų gale prieiga prie interneto gali būti apskritai atjungiama.
Ir visa tai tik įtarimų pagrindu – be jokio teismo sprendimo. Ir tai, anot šios sistemos kūrėjų, tėra perspėjimai bei švietimas.
Vartotojas gali pasiskųsti, bet skundas būtų priimamas tik sumokėjus tam tikrą sumą (35 USD). O tai reiškia, kad bet kuris vartotojas pagal nutylėjimą gali būti paskelbtas kupranugariu. O jei šis norės įrodyti priešingai – teks sumokėti 35 USD. Ar pavyks įrodyti – nežinia. Tai kažkuo panašu į laikmenų apmokestinimą autoriniais mokesčiais.
Be to, tam kad ši sistema veiktų, į Internetą diegiamos specialios stebėjimo priemonės. Tai yra represijos prieš Interneto vartotojus – nesvarbu ar jų kokia nors kaltė įrodyta ar ne.
IV.
Europos Parlamente atsirado iniciatyvų uždrausti pornografiją Internete. Kovo 12 ES Parlamentas balsavo dėl lyčių stereotipų pašalinimo ES. Šiame dokumente buvo įsiūta ir formuluotė, kurios esmė buvo uždrausti visas ir bet kokias pornografijos formas regione – tame tarpe ir Internete.
Pornografija internete – tai atskira multimilijoninė industrija, dažnai veikianti ir “pilkojoje” teisės zonoje. Bet šio reiškinio ribojimas – tai jau cenzūra Internete.
Instinktai, prievarta, apgavystės esančios šioje industrijoje – atskiro straipsnio tema. Bet tokia formuluotė yra ydinga: uždrausti bet kokias pornografijos formas medijoje, įgalinant Interneto paslaugų tiekėjus stebėti ir bausti vartotojus.
Štai tokią, panašią formuluotę ir atmetė ES. Ir tai ne be paprastų žmonių spaudimo – buvo organizuojamos akcijos, kai buvo siunčiama daugybė protesto e-pašto žinučių (šios buvo dar ir blokuojamos).
V.
Europos Parlamentas ir Taryba ruošia direktyvas dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygio visoje Sąjungoje užtikrinimui, (Nr. COM/2013/48). Pagal šias direktyvas asmens duomenų saugumas ir nusikaltimų virtualioje erdvėje reguliavimai gali atsidurti vienos valstybinės organizacijos rankose.
———————-
Ką šie smirdantys pėdsakai reiškia? Kas čia vyksta? Kodėl?! Na, kaip visada, norint išsiaiškinti kas vyksta, reikia prisiminti kas vyko.
Interneto raida
Internetas, kurį turime dabar, pradžioje buvo tik lokalus mokslinis projektas išaugęs į globalų reiškinį. Augo ir vystėsi stichiškai. Jeigu kas nors ir planavo ką ir kaip daryti tai tik lokaliai. Tiesiog stengdavosi prisitaikyti prie situacijos.
Įvairūs lokalūs turinio tiekėjai rinko ir gamino turinį. Dideli ir ypač dideli telekomai (nes jie turėjo ir turi infrastruktūrą) pajunginėjo didelius ir vis didesnius duomenų perdavimo resursus to turinio perdavimui ir komutavimui.
Turinys, tai duomenys didžiulėse duomenų saugyklose. Turinį gamina paprasti interneto vartotojai su savo mažytėmis duomenų saugyklomis, ir įvairaus plauko bei dydžio kompanijos su didesnėmis saugyklomis. Na, dar robotai. Na, gal dar ateiviai apsimetę katėmis.
Turinį duomenų perdavimo kanalais surenka ir perduoda įvairaus dydžio kompanijos. Robotai turinio neperduoda, nebent užkemša perdavimo kanalus savo turiniu. Ateiviams, apsimetusiems katėmis, perduoti duomenis yra žeminantis darbas, todėl jie tai leidžia daryti žmonėms.
Duomenų perdavimo ir telefonijos rinkos žaidėjai labai greitai suprato, jog tai reiškinys pakeisiantis jų gyvenimus. Kad tai greitasis traukinys, į kurį reikia suspėti. Jeigu į šį traukinį nesuspėsi – liksi atokioje kaimo vietovės stotelėje, apšnerkštais kampais. O kitas traukinys gali ir apskritai neatvažiuoti.
Be to, įmonė, kuri pas save tinkle turės daugiau interneto, galės daugiau jo parduoti smulkesniems, galės jo parduoti daugiau, nes galės parduoti pigiau.
Tai 1998-2000 reiškinys. Tada radosi daugybė naujų įmonių, kurias steigė visi kas netingėjo. Viskas prasidėjo nuo naujo verslo Internete šauklių Amazon ir eBay. Tai kompanijos, kurios sugebėjo išnaudoti pagrindinius Interneto privalumus: bet kuris interneto vartotojas gali įsigyti prekių. Ir be jokių tarpininkų – tiesiog apeinant didžiulę mažmeninės prekybos industriją. Tas bet kuris, tai tas žmogus iš 0,4% žmonijos populiacijos 1995 metais, kai buvo įkurtos šios dvi kompanijos[3]. Amazon ir eBay kompanijos tapo tokiomis sėkmingomis, kad jų įkūrėjai tapo milionieriais, o vėliau milijardieriais per rekordiškai trumpą laiką.
Pradedantys verslininkai, studentai ir šiaip kas tik nori, paakinti tokios sėkmės, kūrė savo verslą. Registravo visokias firmas, kurių pagrindinė veikla – verslas Internete. Pagrindiniai klientai – Interneto vartotojai. Šios kompanijos buvo vadinamos dotkomais (.com).
Tai buvo nauja niša – naujas verslas ir niekas nežinojo šios rinkos potencialaus dydžio ar veikimo principų. Nežinojo, nes pats verslo modelis dar tik kūrėsi.
Prasidėjo savotiškai beprotiškos lenktynės tarp „wall-street’o“ nepagamintų prekių pardavėjų-komersantų ir ekonomikos dėsnių. “Tapk didelis ir greitai” (arba GBF: Get Big Fast) – tai buvo pagrindinis naujai besisteigiančių dotkomų šūkis ir tikslas. Ir tas tikslas buvo pateisinantis bet kokias priemones. Šios didžiulio masto ruletės žaidėjai daug vilčių dėjo į vis spartėjantį informacinių technologijų vystymąsi. .
Duomenų kiekiai iš tiesų augo didžiuliais tempais. Nemažai investuotojų nutarė investuoti į tinklą, matydami tokiais tempais kylančius duomenų kiekius Internete. Tiesė šviesolaidinius tinklus – užkasė arba paskandino (jūros ar vandenyno dugne) daugybę investicijų. Jie tikėjosi, kad ši nauja, žaibiškais tempais auganti, industrija nesustos. Deja. Didžioji dalis dotkomų bankrutavo.
Sprogus šiam burbului paaiškėjo, jog į stuburinę pasaulio infrastruktūrą investuoti nereiks dar gerus 15 metų. Iš dalies ir dėl pačių šviesolaidžių bei lazerių vystymosi. 1’ąja šviesolaidžių karta pavyko perduoti iki 45 Mb/s (1975). O štai 4’ąja – 14 Tb/s[4] (2006). Tai lėmė didmeninio[5] interneto kainos smukimą. Kainos krito taip sparčiai, kad palyginimui tektų pasitelkti promiles, o ne procentus. Tuo tarpu paskutinės mylios (ta vieta, kuri yra nuo jūsų kompiuterio iki tiekėjo stuburinio tinklo) tiekėjai investuoti labai neskubėjo.
Galingas ir egocentriškas stuburinis tinklas pastatytas buvo taip, kad sugebėtų daug smulkių vartotojų nukreipti į keletą stambių turinio šaltinių (pvz. Amazon). Bet Interneto evoliucija lėmė tai, jog labai dideli duomenų srautai decentralizavosi – daugiausiai dėl P2P technologijos.
Dabar turinio tiekėjų didžiausias apribojimas – galutinio vartotojo laikas. Kai prieš keletą metų apribojimas buvo siauriausioje duomenų perdavimo srauto vietoje – prieigoje iki galutinio vartotojo.
Pavyzdžiui: anksčiau, norimo muzikinio įrašo, turėjai ieškoti fiziškai nuėjęs į specializuotą parduotuvę. Dar prieš eidamas, apie to muzikinio kūrinio egzistavimą ir laikmenos buvimo vietą, turėjai sužinoti iš draugo arba iš radio/tv stoties. Ar gal net iš laikraščio ar žurnalo. Parduotuvėje už mėgstamą įrašą reikėdavo pakloti gan didelę sumą pinigų (pavyzdžiui geros vakarienės gerame restorane sumą). Kiek vėliau reikėjo žinoti geras vietas Internete, o suradus tai, ko buvo geista – laukti valandas ar net paras, kol atsisiųs. Negana to – už duomenų kiekį dar sumokėti Interneto tiekėjui. Taip taip – anksčiau reikėjo mokėti ir už papildomus megabaitus. Ar dar tai atsimenate?
Žmonės kaupė muziką, video turinį diskuose (CD, o kiek vėliau DVD) ir turėjo didžiules mediatekas namie. Taip buvo patogiau, nei bandyti iš naujo ieškoti to Internete ir juo labiau ilgai siųstis. O dabar kiek iš jūsų fiziškai einate prie savo media lentynos ir traukiate iš ten diską su savo įrašytu filmu, muzika ar žaidimu? Dabar juk greičiau yra susirasti tai internete ir keliais tapštelėjimais ar spragtelėjimais atsisiųsti.
Šiandien turime ir mes kompaktų spintelę, kuri per paskutinius metus numigravo į visišką namų užkampį, o ant jos didžiulis vazonas su bambuku.
Tad dabar turinio tiekėjas džiaugiasi, kad jam vartotojas skiria laiko, o tuo pačiu ir savo pinigus. Taigi – kova dėl vietos prieigoje jau pasibaigė.
Šiuo metu vienas labai išsiskiriantis iš bendrojo konteksto dalykas yra balso perdavimas – arba telefonija. Ten vis dar mokame už minutes. Kaži ar ilgai tai tęsis.
Minučių melžiamos karvės pasenusios ir sulysusios, bet seni ir dideli telekomai jas vis dar melžia. Melžia, nes alternatyva – interneto ožkos. O gal tik ožiai… Telefonas dar kitoks ir tuo, jog jis labai paplito ir tapo neatsiejamu įpročiu. Bet seni įpročiai dingsta, kai atsiranda naujų. Dabar milijonai muzikos kūrinių pasiekiami už kelis litus, o spintelės su kompaktais važiuoja į sandėliuką ar tiesiog į šiukšlyną.
Taigi, minučių kainos krito drastiškai, o į rinką atėjo nauji žaidėjai: virtualūs operatoriai ir mažmeninės prekybos centrai. Šie naujos rūšies žaidėjai ėmė atiminėti ir taip sulysusias senas telekomų karves. Atiminėja, nes šie plėšrūnai turi apyvartinių lėšų turi, o tos minutės jiems tėra eilinė prekė lentynoje su neįtikėtinai didele pelno marža.
Daugelis telekomų optimizavosi, ėmė diferencijuoti savo produktų portfelį. Ėmė pardavinėti ne tik telefoniją ir internetą, bet ir televiziją bei kitas IT paslaugas. Ateityje galbūt taps ir turinio tiekimo kompanijomis. Galbūt telekomai ims gaminti turinį arba pirks turinio teikimo kompanijas, jei neiššvaistys pinigų įvairių barjerų statyboms.
Tačiau keistis sugeba toli gražu ne visi. O ypač dideli istoriniai operatoriai su savo griozdiškomis struktūromis ir sudėtingais tinklais. Tinklais, kurie buvo tobulinami ir optimizuojami keičiantis rinkai, todėl apaugę daugybe sluoksnių taukų. Antsvoris trukdo judėti, apkrauna širdį ir šiaip padidina infarkto tikimybę.
Širdies ligomis sergantys, vis dar daug pinigų turintys, bet jau nuostolingai dirbantys monstrai ėmė panikuoti. Vietoje to, kad darytų racionalius sprendimus ėmė daryti kvailystes. Kai kurie, pavyzdžiui, nusprendė paminti Interneto neutralumo principą. Jie mat sumojo apmokestinti Skype duomenis siunčiamais jų tinklais. Jie ėmė politikuoti ir užsiiminėti lobizmu – stumti tokias iniciatyvas kaip „siunčiančioji pusė moka“ į ITU konferenciją.
O čia dar prasidėjusi pasaulinė ekonomikos recesija…
Štai mūsų dinozaurai, kurių ieškojome. Seni dideli istoriniai telekomai, nepastebėję, jog traukinys jau nuvažiavęs. Stoję į gynybinę poziciją: ne, neduosiu – mano! Statantys barjerus natūraliai rinkos raidai.
Kai kurie iš jų jau pavėlavo keistis ir traukinys jau nuvažiavo. Jie dar nežino, kad negyvi. Nežino, nes signalas, jų ilgais kaklais, išsikerojusiais visokiais departamentais, padaliniais, valdiškų įstaigų mąstymu dar neatkeliavo iki jų pupos dydžio smegenų, vis kartojančių mantrą “to bigg to fall”.
Bet tai dar ne viskas.
Yra dar ir kitų dinozaurų. Daug plėšresnių, žiauresnių ir piktesnių.
Tai režimai. Kad ir, pavyzdžiui tie, kurie WCIT-12 konferencijoje siūlė nepalankius Internetui sprendimus. Tai: Kremliaus režimas, Egipto, Arabų šalių, Dramblio Kaulo Kranto, kitų post sovietinių šalių režimai, priklausantys Regioninei bendradarbiavimo tarybai (tai yra muitų sąjungai).
Didžiausias ir bjauriausias interneto dinozauras: Kremliaus režimas. Tiesa, viena keista išsigimusi ir bene pati šlykščiausia būtybė, t.y. Š. Korėjos režimas nedalyvavo ITU. Bet tai gal dėl to, kad ten nėra Interneto.
Štai, pavyzdžiui, apie Rusiją mes galime gauti informaciją iš interneto. Informaciją apie įvykius ar jų giluminę analizę iš žymių šios šalies mąstytojų ar kitų insaiderių. Galime gauti tą informaciją, kol Kremliaus pseudo-demokratijos žaidimai įgauna vis įdomesnes ir neįtikinamesnes formas. O ten žaidžia tikri profesionalai su labai didele patirtimi ir didžiuliais resursais: tai ir gervės, saugomos aukščiausių Rusijos pareigūnų, sėkmingai pasiekiančios tikslą; tai ir miškų gaisrai sėkmingai gesinami iš sraigtasparnių; tai ir tiesioginės transliacijos su prezidentu, kur pastarasis duoda nurodymus generolams, kur duoda velnių prasikaltusiems valdininkams, kad daleido tokią situaciją.
Štai Rusijos valdžia sėkmingai susitvarkė su naftos magnatais, kurie skurdino liaudį ir vogė iš valstybės biudžeto. Bet va išlenda tokie Navalnai ir gadina visą reikalą.
Balsavimai demokratiški teisingi ir rezultatai labai geri… Bet va išlenda visokie su aifonais – prifilmuoja ir į Internetus deda be jokio atsiklausimo.
Viena didžiausių Rusijoje blogų platformų LiveJournal nupirko investicinė grupė, kuri priklauso vienam oligarchui. Šis yra didžiausio (bent jau taip jį piešia media) Putino priešo Abramovičiaus draugas. Tai verslininkas ir filantropas (čia irgi gal tik dėl medijos – nežinia) Aleksandras Mamutas. Šis verslininkas visiškai nesigėdija kritikuoti Kremliaus politikos. Kaip ir jau a.a. Abramovičius, kuris, oficialiais duomenimis po įvairių įvykių kai kuriose šalyse, nusižudė.
Maži įtrūkimai viešųjų ryšių plane užglaistomi nesunkiai. Tiksliau taip buvo anksčiau. Dabar bet kuris asmuo turi visas galimybes tą įtrūkimą nufotografuoti, pamatuoti, aptarti ir patalpinti savo socialinio tinklo ar, pavyzdžiui, LiveJournal paskyroje. Ir šitaip regis niekam iki tol nežinomas asmuo pasiekia milijoninę auditoriją.
Bet Interneto uždaryti lengvai nepavyksta. Netgi paskelbus jį esant Amerikos spec. tarnybų projektu.
Kita šalis – JAV. Daugelyje sričių JAV yra demokratijos pavyzdžiu. Nesu tikras tik dėl skandalingo visuotinio savo piliečių stebėjimo. JAV jau kurį laiką drebina skandalai – NSA (Nacionalinio Saugumo Agentūra) stebi kiekvieną kiekvieno JAV piliečio ir ne piliečio elgesį elektroninėje erdvėje. Ką tai reiškia?
Žmonės internetą ir išmaniąsias technologijas taiko visose savo gyvenimo srityse. Visose. O tai reiškia, jog JAV valdžia galimai stebi viską ką veikia jų piliečiai. Tas žodis turi dar vieną sinonimą: totaliai. Gaunasi tokia totalitarinė demokratija. Bet yra skandalas – o tai geras požymis.
Kita totalitarinė struktūra, kuri, iš pirmo žvilgsnio, neturi nieko bendra su IT – maisto pramonės gigantai. Šie gigantai turi tiek pinigų, kad gali JAV konkresą priversit priimti įstatymus. Įstatymus, pagal kuriuos už bet kokius jų prasikaltimus, jų nubausti negali niekas.
Užtai jie gali bausti kiekvieną ūkininką, į kurio lauką buvo atneštos jų autorinėmis teisėmis ginamos žiedadulkės.
Šie dinozaurai valdo didžiąją Pasaulio maisto atsargų ir gamybos dalį. Tai yra viena pagrindinių lobistinių jėgų, stūmusių liūdnai pagarsėjusį autorių teisių gynimo aktą (ACTA). Paruoštą taip, kad atitiktų jos interesus, kad galėtų kontroliuoti kiekvieną Interneto baitą. Čia šiti bjaurybės bando supriešinti autorius ir vartotojus.
Greičiau leiskime tiems svirduliuojantiems beviltiškiems drimboms padvėsti. Ir neužauginkime naujų dinozaurų.
Kol žmonės aiškinasi kas yra vieša vieta, o kas yra informavimo priemonė mes turime suprasti, jog kaip niekada iki šiol, savo rankose turime tai, kas yra atsparu viešam smegenų plovimui. To, ką turime, labiausiai bijo visokios stagnacinės struktūros. Mes turime laisvą ir neutralų Internetą! Ir mūsų bendras tikslas yra išsaugoti jį tokiu.
Be laisvo Interneto korupcinės organizacijos kristalizuosis ir kurs naujas sveiku laisvu protu nesuvokiamas gulago ekonomikas. Tokias kaip Šiaurės Korėjoje. Ten gulaguose egzistuoja jau trečia karta žmonių už tai, kad jų prosenelių giminės pabėgo į užsienį. Šiaurės Korėjoje, kur Interneto nėra.
Būkime pilietiški, dalyvaukime protestuose prieš Interneto suvaržymą, balsuokime – reikškime savo valią. Vartokime tuos produktus ir taip, kad tai skatintų laisvą rinką. Mūsų interesas yra neleisti vienose rankose sukaupti tiek įtakos, kad jie galėtų nebekreipti į mus dėmesio.
O tuos, kurie negali keistis, palydėkime iki mirties slėnio, kad ten, dainuodami savo mirties giesmes, negalėtų mūsų mindyti ir dusinti savo pūvančiais kūnais.
_________________________
