Moliūgų sriuba. Rėmiausi Beatos receptu. Tik nedėjau salierų ir naudojau Provanco kvapniųjų žolelių mišinį (mairūnai, čiobreliai, bazilikai, raudonėliai, rozmarinai). Bulioną viriau iš dviejų kalakuto blauzdų.
Mano skoniui gavosi labai skaniai. Tik vaikai kažkodėl neaprūvino. Keista, nes jaunėlis moliūgų tyres kūdikystėje kapojo kaip geras. Na, ne tai ne. Pats visą suvalgiau 😀
O čia tasai troškinys su alumi. Gavosi irgi labai skaniai. Tie juodi gabaliukai – džiovintos slyvos. Vyresnėlis suvalgė visą lėkštę.
Su sąlyga, kad liko kalakuto virtos blauzdos nutariau padaryti iš jų įdarą virtiniams. O virtinius nutariau virti garuose, kad gautųsi kokie tai mantai ar tai kinietiški koldūnai.
Kalakuto blauzdos ir kraštas tešlos.
Tai štai tos vakarykštės blauzdos ir kraštas tešlos. Tešlą dariau taip: nuplikiau truputį miltų verdančiu vandeniu įbėriau dar neplikytų miltų ir kiaušinį vieną ir truputėlį druskos.
Mėsą nuo kaulų nupjausčiau, pakepinau vieną svogūną ir truputį cukinijos:
Cukinijos ir svogūno galėjau įdėti daugiau – būtų šlapesnis įdaras. Dabar gavosi čiut-čiut sausokas.
Na, o tada svogūnus ir kiek patroškintas po dangčiu cukinijas ir kalakuto blauzdų mėsą, truputėlį druskos ir pipirų subėriau į puoduką ir sumaliau su blenderiu. Man būtų buvę skaniau tiesiog supjaustyti tos mėsos gabaliukai, bet galvojau apie vaikus.
Štai tokia masė iš kalakuto, svogūno ir šiek tiek cukinijos.
Na, o tešlą pjausčiau su “Grant’s” stikline, nes tada gaunasi tokie trikampiai ir tai yra įdomiau 😀
Tai va kokie gaunasi tešlos gabaliukai
Mantai gavosi va tokie kinietiški koldūnai:
Va tokie mantai gavosi.
Visus tuos virtinukus dėjau į garų puodą, kurį kažinkadais pirkome už vieną iš pirmųjų lipdukų akcijų:
Sumečiau ir išsigandau kad prilips, nes vieną norėjau pataisyt, ale jis prilipęs buvo. Bet kai išvirė tai tai ten visai gražiai atsikrapštė.
Na, o tada į lėkštę sviesto, grietinės ir skanaus:
Skaniai gavosi. Tešla gavosi tokia tampri, įdaras toks… kalakutiškas. Kaip minėjau – kiek sausokas. Bet pasėmus daugiau grietinės/sviesto – gerai!
Rytoj nuo 12:00 prie Baltojo tilto (Vilniuje) bus rengiama puiki šventė: “Diena be rūpesčių“.
Tai vienos iš paskutinių, o tiksliau priešpaskutinės vasaros dienos proga rengiama šventė. Žinoma, rugpjūčio pabaiga, ruošiant vaikus mokyklai – pats tas rūpesčių metas tėvams. Tačiau planuojantys savo veiklą tėvai jau tikriausiai pasirūpino viskuo, kuo reikėjo. Tad, šeštadienis, rugpjūčio 30 – diena be rūpesčių!
Toje šventėje organizuojame vieną iš atrakcionų. Beorganizuojant atrakcioną paaiškėjo, kad daug visokių dalykų reikia, kad kiti dalykai įvyktų. Tad, pasirinkau Cause and Effect diagram (esu truputį panašią į tai schemą nupaišęs pirmojoje penktadienio schemoje):
Norite sužinoti kaip pavyks iš tikrųjų? Sekite mano FB/G+ ir gal pamatysite nuotraukas. Ateikite, sudalyvaukite ir pamatykite!
O čia sugalvojome tokias taisykles su diclaimer’iais:
Dalyvauti gali kiekvienas asmeniškai.
Dalyvauti gali komandos po tris žmones.
Dalyviai privalo registruotis.
Reikia čiuožti.
Čiuožti galima ant bet ko (siūloma ant tam skirtos specialios trasos, po savimi pasikišant kokį nors slidų daiktą).
Apdovanojimai bus už:
Čiuožimo originalumą (vaikų, suaugusių ir komandų*)
Didžiausią nučiuožtą** atstumą (vaikų, suaugusių ir komandų)
Žiuožimo greitį (vaikų, suaugusių ir komandų)* – komandas sudaro 3 žmonės. Rezultatas skaičiuojamas, kai visi trys pasiekia finišą (nesvarbu kartu ar paeiliui).
** – čiuožimo atstumo didinimui nenaudojant kojų ar rankų, ar kitos išorinės jėgos tarp starto ir finišo.
Kiekvienas pats atsako už savo ir savo vaikų saugumą ir sveikatą.
Kiekvienas asmeniškai yra atsakingas už savo turtą (telefonai, rūbai ir pan.)
Slydimo mišinio tiekimą reguliuoja organizatoriai.
Teisėjai – organizatorių paskirti asmenys.
P.S. Jei norit atsineškit ant ko čiuošit. Gi bus apdovanojimas už originalumą.
P.P.S. Bus šilčiau, nei šiandien.
P.P.P.S. Čiuožykla oficialiai nuo keturių
Žinia, šis projektas susilaukęs ir įvairių skandalų: kodėl tiek mažai objektų, kodėl tiek daug lėšų, sraigtasparniai.
Šiemet ta renovacija stipriai suaktyvėjo. Visi suprantame, kad renovacija – tai gerai. Bet mes juk viską norime išsiaiškinti patys. Ar tikrai gerai? Ogi gerai, nes:
Įsivaizduokite, kad tas rudas kairejė yra apverstas medis. Arba medžio šaknis. Jei norite galite daugiau šakų užpavadinti ar net pripaišyti. Paspaudus DIDINASI.
Paryškinu vieną tezę:
Jeigu pastatai bus apšiltinami, tai mažiau juos šildyti reiks
Čia dabar ją paplėtosiu.
Anądien sudalyvavau daugiabučių namų renovacijos (apšiltinimo) seminare. Organizavo štai šie žmonės. Aš, gi, žinia esu DNSB pirmininkas, tai man čia labai įdomu buvo. Net nežiūrint į tai, kad mūsų namai pastatyti 2005-2006 metais. Mums renovacijos dar nereikia. Bent jau teoriškai.
Tai štai to seminaro vedėjai parodė kai kuriuos ne itin sėkmingos renovacijos pavyzdžius:
Čia, antai, žalias kažkoks pelėsis ar tai samanos. Čia, kaip paaiškėjo seminaro metu, yra tinko technologija. Tam kad nežaliuotų reikia labai daug įvairių gerų sprendimų padaryti. Ir kas juos visus sužiūrės?Plyšiai, kuriuos čia lyg ir paukštukai padarė. Foto iš Delfi.
Seminare akcentuojama buvo tai, kad užsakovai (paprasti žmonės arba bendrijos) turi labai atsakingai pasirinkti renovacijos administratorių, o šis turi labai atsakingai sudaryti renovacijos sutartį su rangovais. Mat šitomis visomis kompensacijomis valdžia kiek pakeitė rinką ir dabar ne rangovai konkuruoja dėl objektų, o objektai dėl jų.
Dabar renovuotojai jums gali suteikti tokias paslaugas, kokių iš jų nesitikėjote. Ypač jeigu jų nelaikysite ant trumpo pavadžio, jeigu patys netapsite specialistais ir sutartyse nenumatysite iki smulkmenų įvairių techninių detalių.
Rangovai dabar suinteresuoti užbaigti projektus kaip galima greičiau ir kaip galima mažesniais kaštais. Nes kitas jau eilėje.
Ir štai, mes turime dilemą: norime kaip galima daugiau, bet tuo pačiu norime ir kaip galima kokybiškiau. O kai turime dilemą, tai ją einame spręsti į dilemų sprendiklį:
Pasekmių dilema. Ką daryti, kad geriau būtų su tuo ką turime.
Principe tai visas seminaras buvo apie tai, kad jeigu norite pastatus renovuoti taip, kad juos šildyti reiktų mažiau, tai:
turite pasirinkti gerą renovacijos administratorių ir
Netgi tokios geros intencijos visokiais kompensacijų mechanizmais atsisuka kitu galu. Ypač, jeigu renovacija atlikta, kompensacijos sumokėtos, o rezultatas toks pats, koks buvo prieš renovaciją. Tai būtų blogiausia, kas galėtų nutikti.
Prie bendro gero galime prisidėti visi. Valdžia padeda kaip išmano. Mums reikia priimti tą pagalbą kaip išmanom. Arba…
Arba dilemą nukelti kitur. Aukščiau aprašytąją mes turime, nes tvarkomės su valdžios sprendimų pasekmėmis. O ką, jeigu valdžia padarytų va taip:
O čia pirminė valdžios dilema.
Tai, kad valdžia kompensuoja gyventojams jų išlaidas renovacijos projektams reiškia, jog jie labiau orientuojasi į kiekybę ir greitį. Klausiate kodėl? O todėl, kad žmonės, norintys renovacijos ne visada būna specialistais. O todėl, kad jiems sukurti standartiniai projektai. O todėl, kad rangovai, savo ruožtu, suinteresuoti įvykdyti standartinį projektą kaip galima greičiau, kaip galima mažiau išleisti tam pinigų ir kaip galima greičiau imtis kito projekto.
O jeigu valdžia galėtų skirti kompensacijas rangovams? Ir jeigu tos kompensacijos būtų tokios, kiek sutaupo žmonės renovuotame pastate? Ir jeigu kompensacijos būtų mokamos >5 metus po objekto pridavimo pagal sutaupytus faktus?
Juk tada rangovai būtų suinteresuoti dirbti kaip galima kokybiškiau – kaip ir žmonės, gyvensiantys renovuotame pastate. Rangovai, norintys gauti kuo daugiau kompensacijų turėtų rinkoje dirbti ilgai. Kuo ilgiau rangovas rinkoje – tuo daugiau bent jau patirties jis turi. O valdžia būtų suinteresuota mokėti rangovams gyventojų sutaupytus pinigus, nes valdžia nori kelti Lietuvos ekonomiką.
Ką manote?
2014-08-18 UPD: čia su ponu Siaubu pakalbėjome komentaruose ir man gavosi dar viena dilema:
Dilema Nr.3. Čia reikia, kad valstybei reiktų mažiau visokių popierių tam kad renovaciją būtų galima pradėti. Žinoma, darbo sauga ir kokybė turi būti užtikrinama.
Vienas esminių dalykų, kurį aš išgirdau iš Roberto (Adminstos darbuotojo), tai kad gaisro atveju prioritetas turi būti teikiamas ne kokiam nors ten turtui, o gyvybei.
Na, tai lygtais akivaizdus dalykas, bet jį reikia akcentuoti ir kartoti tol, kol tai virs pasąmonės lygio informacija.
Visos gesinimo sistemos pritaikomos tik tam, kad žmonės galėtų pasišalinti iš gaisro vietos, o ne tam, kad gesintų ar užgesintų jį.
Svarbiausia žinutė: nemėginkite patys gesinti gaisro, jeigu galite pasišalinti iš gaisro vietos ir jeigu gyvybei negresia pavojus.
Nebent jūs gaisrininkas atliekantis savo pareigą.
Čia reikia va taip daryti, kai gaisras.
Nesu profesionalas ir nesu tikras, jog schema yra tiksli ir kad ko nors svarbaus nepraleidau. Jeigu kažką praleidau – sakykite čia komentaruose.
O čia štai visas mūsų išbandymas:
P.S. Youtūbėje ~2’16” užrašiau, kad skambintumėte bendrijos pirmininkui, jeigu gaisro nematote. Tada pagalvojau ir supratau, kad gal geriau skambintumėte priešgaisrines sistemas prižiūrinčiai įmonei (mūsų atveju Adminstos dispečerinei: (8 5) 2788402).
Seniai seniai, dar 2001-aisiais metais “Codmasters” išleido kultinį žaidimą ““Severance: Blade of Darkness” (BoD). Rašau, kad kultinį, nes kiek žiūrėjau šio žaidimo apžvalgų kituose tinklaraščiuose, tai jie taip rašo.
Man jis irgi kultinis. Bet aš tai nesu joks autoritetas tikriems geimeriams. Be BoD esu žaidęs “Doom 2“, “Quake (2, 3)”, “Colin McRae 2.0″, “StarCraft“, “Call of Duty” ir dar vieną kitą smulkmę. Kaip matote – anoks aš geimeris. Tad ne man rašyti recenzijas apie kompiuterinius žaidimus.
Tai ir nerašysiu recenzijos. Tiesiog aprašysiu savo įspūdžius ir įkelsiu vieną kitą gameplay video.
Pats žodis “severance” reiškia atskyrimą ar padalinimą. Šiuo atveju kalba eina apie įvairių kūno dalių atskyrimą nuo kūno, jų mėtymą į šonus ir trykštantį kraują. Žaidime nukirtus galvą monstrui, iš jo kaklo dar kurį laiką pulsuoja kraujo čiurkšlės. Būna, kad monstras nukerta ranką ar galvą jūsų herojui – tada iš ten irgi pulsuoja kraujo čiurkšlės. Taip, tai tas žaidimas, ant kurio galima bumbėti, kad tai skatina vaikų žiaurumą ir gamina iš jų maniakus. Aha. Tad preventyviai dar reikėtų į psichiatrinę ligoninę uždaryti ir Stepheną Kingą ir visus kitus rašytojus, kurie prigalvoja visokių baisybių. Nes nu kaip gali sveikas žmogus tokių baisybių prirašyti?
Aš irgi manau, kad ne. Personažas ir rašytojas – skirtingi subjektai. O kas būna, kai uždraudžiama galvoti apie ką nors ar kalbėti, mes, postsovietinio bloko gyventojai, jau žinome. Be to realybė kartais būna daug baisesnė nei bet kokie filmai ar vaizdai kompiuteriniame žaidime.
Gyvenimas yra žiaurus, bet šis žaidimas yra daugiau smagus, nei žiaurus. Bent jau man.
Taigi, jei rašyčiau recenziją, tai reikėtų apibūdinti paties žaidimo rūšį. Kadangi tai ne recenzija, tai man to padaryti nebūtina, juoba, kad parašyta Vikipedijoje (žr. pirmąją nuorodą). Ir be to, tai yra trečio asmens nuotykių ir kautynių tipo žaidimas.
Esminis šio žaidimo akcentas – visokios smūgių kombinacijos, kaunantis su monstrais. Pavyzdžiui: smogti kardu į kairį šoną, tada stryktelėti į dešinį šoną ir atgal vienu metu. Padarius tokią kombinaciją, jūsų personažas smogs stipriau ir įdomiau, bei atskirs visokias monstrų kūno galūnes įdomiau beigi gražiau. Taip, čia tas žaidimas, nuo kurio kenčia ne tik pelė, bet ir klaviatūra.
Kita esminė šio žaidimo pusė – mįslės. Reikia atspėti kur eiti, kur surasti kokią runą, kur padėti slapti ginklai.
Nors žaidimas ir labai senas (vis tik 13 metų senumo), bet grafika jame yra stebėtinai gera (mano gameplay’uose trūkinėja kiek vaizdas, bet čia labiau kompiuterio bėda: ir žaidimo leidimui ir jo filmavimui jau pritrūko resursų).
Ypač ypatingai geras dailininko darbas (José Luis Vaello Bertol), bei judesių fizikos varikliukas. Tuos bjaurybes trolius (o taip pat tamsos riterius, orkus ir kitas šlykštynes) klišai šokuojančius ir bjauriai rėkiančius, tiesiog nagai niežti perpjauti kardu ar perkirsti kirviu. Ar persmeigti ietimi. Ar strėle.
Šitie orkos stiprūs priešai:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Čia yra kažkoks monstras, kuris nešasi ant kupros kaukolių, spjaudosi ugnimi, moka teleportuotis ir viena jo galūnė yra didelis vienas nagas:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Tamsos riterius irgi nelengva nugalėti. Ypač kai jų daugiau negu vienas puola tave vienu metu:
José Luis Vaello Bertol piešinys
O čia yra vienas iš herojų, kuriuos valdo žaidėjas – Barbaras:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Čia gi yra kitas žaidėjo valdomas personažas – Amazonė:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Trečias herojus, kurį galite valdyti – nykštukas:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Dar yra ir ketvirtas – riteris. Bet jo eskizų internetuose neradau, todėl tiks ir šio straipsnio featured image esantis riteris.
Štai čia kaip tik truputis gameplay’aus kovojant su barbaru prieš riterius. Šie nėra tamsos riteriai – šie šiaip kažkokie parsidavėliai tamsiajai pusei:
Kai kuriuos iš jų nugalėti lengviau, o kai kuriuos sunkiau. Prieš daugelį iš tų monstrų reikia taikyti skirtingą taktiką. Sunkiausia kovoti, kai monstrų būna daug. Bet ne bėda – kuo daugiau monstrų nugalėsit, tuo daugiau patirties įgausit. Patirtis matuojama lygiais. Esu girdėjęs, kaip geimeriai tai vadina mana. Tad kuo daugiau manos taškų pelnysite – tuo sudėtingesnius bei stipresnius smūgius su geresniais ginklais galėsite smogti.
Ginklų šiame žaidime gyva galybė. Kas kartą radus naują kardą, kirvį ar ietį norisi greičiau išbandyti ir pažiūrėti kaip veiks prieš monstrus. Vieni smagesni prieš vienus, kiti smagesni prieš kitus. Kiti apskritai šlamštas…
Dažnai tenka labai daug klaidžioti, kol randamas išėjimas ar runa. Čia į pagalbą gali ateiti internetai ir paieškos sistemos.
Patį žaidimą galite nusipirkti iš puikiojo “Good Old Games” už šešis baksus. Ten sumokėti reikia vien dėl to, kad senus gerus žaidimus laiko ir pritaiko juos naujoms operacinėms sistemoms ir vaizdo plokštėms.
Šis žaidimas labai gerai padeda išsikrauti. Tegu kenčia pelė ir klaviatūra, bet ne aplinkiniai žmonės.
Na, tai kas norėtumėte paskersti kokį orką ar trolį, ar tamsos riterį ar kitą šlykštynę?
Štai čia matome Barbarą mosikuojantis ledine dalge beigi dideliu kardu:
Štai čia Amazonė kaunasi su vampyru. Kai pataikai tam bjaurybei į skydą, tai nuima gyvybės. Kai jis kerta Amazonei su savo dalge, tai jam gyvybė auga, o Amazonei, žinoma, mažėja:
O šiaip tai Amazonę valdyti bene smagiausia. Ji vikri ir jos ginklai ilgi, bei galingi, kombinacijos stiprios (ten apačioje matote jėgos kiekį – kas kartą padarius daug smūgių ar sudėtingesnę/galingesnę kombinaciją reikia pailsėti):
Žaidime yra ir klaidų. Galima retkarčiais užstrigti žemėse ar sienose, bet per daug tai nenervina (žinoma, jei seivinatės pakankamai dažnai):
Visame žaidime reikia ieškoti specialių runų. Suradus visas (berods šešias), priešpaskutiniame lygyje gausite stebuklingą Ianos kardą, kurį galima mėtyti į priešą, šauti juo įvairios galios energijos pliūpsnius. Tas kardas ypatingai praverčia pačiame finaliniame lygyje, kai susikaunama su visos bjaurasties valdovu.
Visos tos bjaurasties valdovas padarytas irgi labai išmaniai – nėra jis ten koks nors šlykštus didelis monstras. Šlykštūs ir dideli monstrai, tai tik jo parankiniai. O jis pats – toks kūdas kiek suvargęs diedukas, su tamsiomis akimis. Išties, net pagaugai nuėjo nugara, kai pirmą kartą jį pamačiau.
Žaidimą paveš bet koks šiuolaikinis kompiuteris. Kompiuteryje žaidimas užima ~830M. Tiesa, dėl to kad jis senas, pasileidžiant jį ten reikia kiek video nustatymus pakaitalioti. Man geriausiai veikė su šitokiais nustatymais:
Važiuodamas iš Alytaus į Vilnių ties Naujaisiais Valkininkais paėmiau du tranzuotojus. Vaikiną ir už kelių kilometrų – merginą.
Tais retais atvejais, kai galiu – visada tikiuosi, kad ką nors pavyks pavežti. Dalinai ir dėl to, kad ir pats keliavau autostopu. O dar ir dėl to, kad tai yra išskirtiniai bendravimo atvejai. Tai yra tie atvejai, kai bendraujantieji perlipa savo saugumo arba patogumo zonas.
Visada stengiuosi paimti tranzuotojus ir tada dažnai atsirandu ten, kur vyksta stebuklai.
Na, ne tai kad gavau pinigų ar pripažinimo. Čia buvo kitoks stebuklas. O tiksliau pažinimo džiaugsmas: supratau, kad vos viena (ar net mažiau) karta už mane jaunesni kai kurie žmonės jau gyvena visiškai kitoje paradigmoje, nei aš.
Štai, pavyzdžiui, tokie paprotinimai mano vaikystėje buvo gan dažni:
– Mokykis vaikeli, kitaip teks valyti tualetus.
– Jeigu nepasistengsi Vidurinėje – neįstosi ir visą gyvenimą teks valyti tualetus.
Tiesa, prie “neįstosi” dar retkarčiais pasakoma “į gerą universitetą”. Mano aplinkoje, kurioje augau, stojimas į aukštąją mokyklą, nuolatinis darbas su nuolatinėmis pajamomis buvo tiesiog būtinas ir neginčytinas dalykas. Aš, savo ruožtu, taip pat jaučiausi, kad tai yra būtinas dalykas, kurį turiu pasiekti. Tai yra: turiu baigti vidurinę, įstoti į aukštąją, gauti diplomą ir tada gauti darbą su nuolatinėm pajamom.
Štai čia va laimingo žmogaus etalonas. Na, gal nenoriu aš čia pamokomu balsu sakyti “ne piniguose laimė” ir dar durnesniu nuvalkiotu it mokyklos plovimo grindų skuduras užbaigimu: “… o jų kiekyje”. Čia gal labiau apie tai, kad savirealizacija yra įdomiau, o pinigai tik įrankis.
Ta mano avantiūra studijų metais (žr. nuorodą pačioje pradžioje) kainavo labai daug mano pastangų. Visą tą mėnesį patyriau didesnį ar mažesnį stresą. Visą tą mėnesį buvau už savo komforto zonos ribų. Visi tie “turi baigti aukštąją”, “turi susirasti gerą darbą” ir panašūs teiginiai buvo mano galvoje. Ir vis dar yra. Tai ir dabar yra mano dominuojantis požiūris. Gal dėl to, ten Anglijoje ir sekėsi man ne taip jau puikiai: įsidarbinau gan sunkiam fiziniam darbui už 60 svarų per savaitę. Ten po gan ilgų klajonių desperacija mano akyse matyt jau buvo gan ryški – kaži ar ką geresnio būčiau tada radęs.
Su dominuojančiais požiūriais yra toks dalykas: jis toks dominuojantis, kad per jį labai sunku ką nors kitko pamatyti. Viskas vertinama atsispiriant nuo to požiūrio. Tie gan reti atvejai, kai įstengiama pažvelgti kitaip vadinami išlipimu iš dėžės (“out of the box”).
Man atrodo, kad aš žvilgtelėjau už tos dėžės tą kart, kai pavežiau tuos du jaunuolius iki Vilniaus.
– O labas! Geras!
– Labas! Iš kur tu čia? Geras!
– Ai čia važiavau į tokį renginį [nepamenu kaip vadinasi]…
– Geras! Tai aš iš to renginio! Tavęs nemačiau…
– Nu tai aš iki jo nenuvažiavau. Tiesiog pamačiau gražų upelį miške ir pasilikau.
Tai čia buvo dviejų jaunuolių, tranzuotojų, kuriuos paėmiau iki Vilniaus pokalbis. Iš pradžių paėmiau vaikiną – už kelių kilometrų merginą. Čia ta mergina, kuri nenuvyko į renginį, nes bekeliaudama pamatė labai gražų upelį ir nutarė ten pabūti. Pauogavo, pagrybavo, pavaikštinėjo, pernakvojo miške miegmaišyje ir štai jau tranzuoja atgal į Vilnių*.
Tai nėra labai taip jau stebinančiai ekstremalus dalykas. Antai pankai visokie ar avantiūristai, kuriuos pamatai per televizorių ir ekstremalesnių dalykų prigalvoja. Bandant save įsivaizduoti jų vietoje dažnai net nupurto.
Iš Discovery serijų “Naked and Scared”. Ten porą žmonių patupdo kur nors džiunglėse nuogus ir leidžia pasiimti po vieną daiktą (peilį, katiliuką, skeltuvą ar pan.) ir jie turi išbūti džiunglėse ar dykumose 21 dienąČia ištrauka iš “Ex Drummer”. Šį filmą žiūrint mane dažnai aplankė tas nemalonus jausmas, kai empatija priverčia pasijusti itin nemaloniai.
Tie jaunuoliai nėra kokie nors išgyvenimo laukinėje gamtoje specialistai ir fanatikai ir tikrai jau ne asocialūs. Jie pozityvūs. Jie eina į rinkimus (beje, balsuoja už konservatorius ir Liberalų sąjūdį:)), mokosi. Bet tuo pačiu yra kažkokie laisvesni nei aš. Ne, čia ne tas variantas, kur dykaduoniauja ir yra išlaikomi tėvų. Jiems šis pagąsdinimas netinka: palauk, atsisėsi ant savo šiknos, tai tada […išsigąsi ir suprasi, kad švaistei laiką veltui ir dabar reiks galvą nulenkus eiti valyti tualetų…].
Jaunuolis antai kuria savo verslą – rengs stovyklas vaikams gamtoje (su visais “safety first” ir panašiais atributais). Mergina mokosi induizmą VU, bet manau, kad ir su ja viskas bus tvarkoj. Bus tvarkoj, nes daro tai kas patinka (čia labai tinka į šią temą vienas Remigijaus Šimašiaus postas Feisbuke).
O be to, pagalvokite, kokiomis sąlygomis tokie jaunuoliai gali rastis. Daug kas Lietuvoje yra tikrai labai gerai! Šis staiga toptelėjęs supratimas mane labai pradžiugino.
Džiaukitės gyvenimu ir jūs. Nepamirškite retkarčiais išlipti iš savo komforto zonos. Darykite kaip galima daugiau dalykų, kurie jums patinka**.
________________
* – Šiaip jau visai gali būti, kad aš neteisingai daug ką supratau. Bet galgi kažkaip panašiai viskas ten ir įvyko.
** – Iškrypėliams, asocialiems maniakams ir pan. netaikoma
Sekdamas Ukrainos įvykius pastebėjau vieną dalyką. Tai yra tokį dalyką, kurį galime pavadinti drambliu kambaryje.
Prisimenate pasaką apie lapę, kuri apsimetė negyva? Tada ji buvo įmesta į vežimą su žuvimi, ten priėdė. Tada kažkokiu būdu įsisuko į žmogaus sandėlį ir suėdė grietinę. Paskui ar prieš tai ten dar buvo diskursas su vilku, kuriam ji pasiūlė žvejoti su uodega. O dar tas epizodas, kai beuodegis primuštas vilkas nešė gudrią priėdusią lapę ant kupros.
Muštas nemuštą neša.
Pasakos moralas tas, kad žuvies prisiėdus ir grietinės prisilaižius, pridariusi nuostolių lapė liko be jokios bausmės. O vilkas, kuris nieko blogo nepadarė, gavo mušti, buvo alkanas ir dar nešė apgavikę.
Kremliaus režimo propaganda atvirai meluoja džiaustydama nebūtas Kijevo nuodėmes, kurios iš tiesų yra Kremliaus. Tai yra tas dramblys, tas akivaizdus dalykas, kurį dažnai būna labai sunku pastebėti.
Soc. tinkluose jau dalinausi vienu gan įžūlaus propagandinio melo pavyzdžiu (ačiū Dainiui):
Kremliaus režimo melagingos propagandos žinutė aiški (žr. youtubo pabaigą): Kijevo chuntos nusikaltėliai savo karius privertę kovoti iki paskutinio – nei žingsnio atgal. Bet kas, išdrįses nepaklusti – nušaunamas.
2. Praeitą naktį Rusijos pasieniečiai apšaudė 300 teroristų grupę, kuri bandė prasiveržti iš Donbaso į RF.
Putinas, kaip visada, žaidžia keliais ėjimais. Teroristams tokie susidorojimai – signalas, kad kelio atgal į Rusiją jiems nėra, ir samdiniams teks kautis Ukrainos žemėje iki galo. Tarptautinei bendruomenei tai pasidemonstravimas – atseit, štai kaip šauniai mes saugome sieną! Tiesa, nepatikslinama, kad „įėjimas“ į Ukrainą per šią sieną iš Rusijos pusės veikia labai sklandžiai.
Na, o Rusijos kvailiukams–samdinukams ir jų prorusiškiems broliukams Donbase tai ryški iliustracija: Putinas juos parduoda. Ir išeitys dvi – arba dvėsti neaišku dėl ko, arba sudėti ginklus ir gelbėti savo niekam naudingus kailius.
Aš tai pastebiu nebe pirmą kartą. Tiesa, dažniausiai vėliau, kai tiesa paaiškėja post-factum. Matydamas Kremliaus režimo propagandą visada stengiuosi tokius dramblius pastebėti. T.y. priešiška propaganda, turėdama aiškų tikslą, per visokius multi-diskursus duoda tokią informaciją, kurios nenori ir nesitiki duoti. Manau ir tikiuosi, kad tuos multi-diskursus iššifruoja ir Ukrainos informacinio pasipriešinimo grupė.
Kaip visada, perspėju, kad toliau matysite KPŠ. Laikykite save perspėtais. Nes tai ką pamatysite, tai negalėsit atmatyt.
Gyvatė klozete:
Gyvatė klozete
Šitą performansą tai jau visi matėt tikriausiai. Ar bent jau dauguma. Perspėju, kad truputįNSFW.
Liaudies menas spėkit kur:
Dėdė Xuilo smaugia mešką.
Laimikis:
Sužvėjojo žmogus kirmėlę
Įprastas darbo dienos vakaras (irgi truputį NSFW):
Ferma:
Vyksta maitinimosi seansas.
Kognityvinis disonansas tarp to kas yra žmogus ir to kas atrodo kaip žmogus:
Tiesiog…
Jis dirba stovimą darbą. Gabus vaikas:
High-grade national WTF:
Nu tai kaip ir galime pasidžiaugti, kad turime ne ką prastesnio KPŠ.
Suoliukas:
Į kolekciją prie “Bad taxidermy”
Čia lygtais realus politikas per realią televiziją:
Gliukus kpšus:
Na, man jau viskas aiškiau dabar.
Skauda akis žiūrėti:
Skauda akis žiūrėti.
Emocijos, tos emocijos:
Vegetarai apgaudinėjami:
Verslininkų sąmokslas. Arba paukštis buvo vegetaras.
Figūrėlės kiekvieno savo profesiją mylinčio gydytojo lentynoje:
Žmonės tiesiog prigalvoja bet ko.
Spalvota varlė:
Meilė:
Love…
O tai yra labai prabangios ausinės prabangiam reivui klausyti:
Nuostabios ausinės. Spauskit ant paveiksliuko. Ans yr nuoroda.
Stebuklingas vanduo. Užsisakykite kas nors, pasakykite ar padėjo:
Ūkiškieji anglai:
Štai kaip Anglijoje žmonės yra ūkiški ir jiems nereikia pigių rusiškų dujų.
Labai ilgas žodis, kuris buvo skaitomas 3 valandas (ten su savo nebeprisikiškiakopusteliaudamas galit slėptis). Pasakykite vėliau man kas nors kas išklausėte nuo pradžios iki galo (p.s. tas, jog tai yra “in English” irgi tikriausiai KPŠ):
Tokių Anglijoje nedariau:
Asocialių žmonių kiemo puošmena.
Krypy… Kažkas apie meną ir fiziką:
Standartizacijos ir konvejerizacijos rezultatai:
Tie vokiečiai visko prigalvoja. Net žolę ir tą moka jau tiesti kaip asfaltą.
Nu čia, tai multikas toks:
Čia irgi yra paveiksliukas nuoroda. Ten rasite liūdniausių pasaulyje tatuiruočių kolekciją:
Spauskit ant paveiksliuko ir daugiau pamatysite liūdnų tatuiruočių
Jūs visada norėjote tai sužinoti, bet tik dabar sužinosite:
Paspauskite ir sužinosite
Čia kažkoks tai menas (truputį NSFW), o paspaudus paveiksliuką pamatysite daugiau:
Jos vardas tikriausiai Ala ar tai Ana. Nepamenu. Spauskite – pamatysite daugiau. Truputį NSFW.
Pati efektyviausia viešojo transporto priemonė Vilniuje šiuo metu yra troleibusas. Tas troleibusas yra 9Tr pagamintas 1981 metais.
33 metų elektroautotransporto priemonė. Kiek suprantu, pagrindinės detalės – originalios.
Troleibuso variklio skyriuje matosi keletas jungiklių grupių. Kai vairuotojas spaudžia akceleratoriaus pedalą – palaipsniui įsijungia vis daugiau jungiklių ir į elektrinį variklį perduodama daugiau el. energijos.
Tie jungikliai ten, matyt, junginėjasi priklausomai nuo greičio. Jei įsijungtų visi vienu metu – troleibuso ratai nuolat prasisukinėtų pradedant važiuoti, o keleiviai sugriūtų į troleibuso galą.
Štai variklio skyrius. Tiksliau valdymo skyrius. Jungikliai, saugikliai… Varikliai kažkur ties ratais. Nuolat judančių detalių nedaug – tik variklis ir ratai. Todėl tai yra itin efektyvi transporto priemonė.
Šis troleibusas pats efektyviausias, nes jam jau 33 metai, o jis vis dar važiuoja. Jis vis dar važiuoja, nes jo konstrukcija genialiai paprasta ir patikima.
Ta proga troleibusas.lt portalo savininkas pasikvietė visus norinčiu pasivažinėti tuo senuoju 33 metų senumo troleibusu. Tarp pasivažinėjančiųjų buvau ir aš.
Principe tai nieko ten labai faino ar dvasingo važinėtis senu troleibusu. Troleibusas kaip troleibusas. Gal kiek kietesne pakaba – jaučiasi daugelis duobių ir kalnelių. Bet tai ko norėti iš 33 metų senumo viešosios transporto priemonės. Įdomi buvo to pasivažinėjimo metu organizuota viktorina.
Ir gal net ne viktorina, o tai, jog į jos klausimus žmonės atsakinėjo neįtikėtinai tiksliai. Klausimai buvo maždaug tokie:
Kokia ilgiausia pasaulyje troleibusų linija?
Koks troleibusų maršrutas trumpiausias Lietuvoje?
Kuriais metais ten gamino kažkokius troleibusus?
Koks kontaktinio tinklo laido storis?
Ir panašiai. Kitų klausimų net neatsimenu. Bet esmė ta, kad troleibusai su savo kontaktiniu tinklu, tai ne tik itin efektyvi transporto priemonė, bet ir tradicija, tai yra žmonės. Žmonės pasišventę savo darbui
Tai yra didžiulė vertybė ir turtas. Nėra jokios prasmės griauti turimą infrastruktūrą ir pradėti statyti ten kokias nors bėgines elektroautotransporto priemones. Požeminės ar antžeminės turi savo gerų savybių, bet kaina per didelė šiandieniniam Vilniui. Be to mes turime troleibusus. Troleibusai yra labai gerai! Pigu ir efektyvu. Na, gal reikėtų dar kiek padirbėti, kad būtų gera ir patogu.
O čia keletas fotkių iš to pasivažinėjimo senu, 1981 metais pagamintu 9Tr troleibusu:
O čia tas 9Tr troleibusas prieš atidarant jo valdymo skyrių. Bei dvi keleivės antrame plane.Troleibusas.lt savininkas lipdo GoPro kamerą. Tikriausiai greitai bus koks nors klipas.Na o čia laimėtas varžtelis už atsakytą į vieną iš viktorinos klausimų. Tuos varžtelius buvo galima paskui išsikeisti į prizą, bet man ten buvo be šansų ką nors laimėti. Atsakiau į klausimą, jog kontaktinio tinklo laido diametras yra 10 mm 🙂Armonikinės durys ir vaizdas į naujesnį troleibusą, kuris šiaip jau irgi yra labai senas, jeigu kalbėtumėm autobusų terminais.
