Nors KPŠ turėjo būti vakar, o ir yra kažko ką galima būtų parodyti, bet va nebuvo kada jo čia sudėti. Bet kitą savaitę jau gal ir pavyks.
Tai štai, nors KPŠ turėjo būti vakar, bet čia toks truputį KPŠ. Tai tiesiog mano žingsnių garsas einant į darbą. Kai lauke ~-20 laipsnių celsijaus, sniegas po mano batų padais labai garsiai girgžda.
O nuotraukoje matomas kažkoks patrakėlių tramplinas, kuris yra šalia Akropolio, tiksliau šalia nacionalinio Vilniaus stadiono:
Savaime kažkaip prisiminiau vaikystę, kuri iki 11 metų kaip tik ir buvo sovietmetyje. Vaikystėje žaisdavome žaidimus. Pagalvojau, kad reikia apie tai parašyti. Juoba, kad kažkada žaidžiau su sūnumis paplūdimyje ir buvo puiki proga prisiminti vieną žaidimą, kurio tiksliai nepamenu, bet gal jūs padėsite?
Vienas iš “Tūkstančių”
Kažkuo tas žaidimas primena beisbolą.
Žaidimų pavadinimu “Tūkstantis” buvo ne vienas. Nesu tikras ar mano aprašomas žaidimas šitaip vadinosi:
Iškast reikia pailgą duobutę grunte (smėlyje, molyje, vejoje ar panašiai)
Apibrėžti gan didelį ratą aplink tą duobutę taip, kad ji atsidurtų centre
Tada skersai pailgos duobutės įdėti neilgą pagaliuką
Tada su ilgesniu pagaliu užkabinant už to trumpesnio, vedant per tą duobutę išmetamas trumpasis pagaliukas iš rato
Tą lekiantį pagaliuką gaudo oponentas. Jei pagauna – gauna kažkiek taškų. jei ne, tai negauna. Bet kuriuo atveju atsistojęs jis tada turi atsistoti toje vietoje kur nukrito (arba buvo pagautas) pagaliukas. To žaidėjo tikslas yra įmesti pagaliuką į ratą, o rate stovinčio žmogaus tikslas tą pagaliuką išmušti su turimu rankose pagaliu.
Jei pagaliukas atmušamas – tas kur už rato vėl stengiasi iš ten įmesti pagaliuką.
Ai dar buvo matuojama kiek žingsnių yra nuo nulėkusio pagaliuko iki rato… Kuo daugiau žingsnių, tuo daugiau taškų tam, kuris atmušė arba kuris įmetė.
Jei pagaliukas yra įmetamas į duobutę, tai tada pelnoma iškarto 1000 taškų. O gal mažiau. Nepamenu. Gal kas atsimenate tikslesnes taisykles?
“Durnius”
Žaisdavome ir banalųjį kvadratą.
Nesu tikras ar taip vadinosi tas žaidimas. Bet kažkas įžeidžiantis pavadinimas buvo – niekas nenorėjo būti tas žaidėjas su kamuoliu:
Vienas žaidėjas būna su kamuoliu
Kiti žaidėjai sugula ant nugaros pakalnėje (pas mus kieme kaip tik buvo puikus tam kalniukas)
Žaidėjas su kamuoliu stengdavosi pataikyti į bet kurį gulintį su kamuoliu.
Gulintys galėdavo kamuolį atmušti su kojomis – taip dažniausiai ir įvykdavo.
Kol kamuolio turėtojas bėga gaudyti atmušto kamuolio – visi gulintys gali atsistoti ir bėgti kur nori; bet vos tik kamuolys pagaunamas – visi turi sugulti.
Žaidėjas su kamuoliu negali judėti su kamuoliu – turi būtinai išmesti, o kol kamuolys ne rankose – visi sugulę gali bėgti.
Šiame žaidime gal irgi buvo kokia tai taškų sistema. Tik aš jos nepamenu.
“Vienas lietimas”
Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą 😀
Žaidimas su kamuoliu. Dar šitam žaidimui reikia vartų – gali būti su virpstais, o galima apsieiti ir su dviem mokyklinėm kuprinėm:
Vartuose vienas vartininkas, o kiti žaidėjai aplinkui
Aplinkui žaidžiantys žaidėjai kamuolį galėdavo liesti tik vieną kartą (nesu tikras ar ore galima buvo ir daugiau)
Aplinkui žaidžiančių žaidėjų tikslas pataikyti į vartus vienu tuo lietimu
Jei kuris nors žaidėjas pataiko už vartų – jis keičiasi su vartininku.
Vartininkas daro tiek pritūpimų, kiek įvarčių buvo gavęs.
Įvarčių arba taškų kiekis priklausydavo ir nuo to kokia kūno vieta buvo įmušama (galva buvo berods 5 taškai)
Jei žaidžiama su virpstais tai dar priklauso nuo to ar su virpstu buvo pelnytas įvartis (tada daugiau taškų) ir su kuriuo virpstu (viršutinis daugiau) arba jei pataikydavo į “deviatkę” (viršutinis vartų kampas) tai būdavo berods tie 9 taškai.
“Baudos”
Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos. Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome.
Na, šitas žaidimas itin paprastas ir visi jį turbūt iki šiol žino:
Žaidėjas meta į krepšį iš pasirinktos vietos
Jei pataiko – sekantis žaidėjas turi mesti iš tos pačios vietos, jei pataiko – ir kitas iš ten turi mesti (žaidėjų kiekis neribojamas principe);
Jei visi pataiko iš tos pozicijos, tai baudą gauna tas pirmasis įmetęs, arba baudą gauna tas, kuris nepataiko iš ten.
Ta vieta iš kurios visi buvo įmetę pavadinama susmirdusia ir iš ten mėtyti nebegalima.
Prizai arba baudos tame žaidime priklauso jau nuo fantazijos.
Dar yra kažkokia “baudų” variacija, kur mėtoma nesvarbu iš kur, tik mesti privaloma ore – t.y. pagauti ir mesti kamuolį galima tik ore. Įmetęs eina mesti nuo baudų linijos, kol padaroma klaida ir ten skaičiuojami taškai o ne baudos…
“33”
Irgi krepšinio žaidimas:
Metama nuo baudos linijos.
Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai nuo žemės atšokusį vieną kartą (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui);
Tada metama iš tos pozicijos, kurioje buvo pagautas kamuolys
Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai neatšokusį nuo žemės (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui)
Jei sumetami visi trys kartai – turi teisę kartoti, kol padarys klaidą.
Taškai skaičiuojami taip: už pirmą metimą 2 taškai, už antrą lyg ir 1, kaip ir už trečią… O gal visi vienodai skaičiuojami – nepamenu
Kai kurie sutarti taškų kiekiai dega. T.y. jeigu surenkamas tas taškų kiekis ir padaroma klaida (arba buvo neįmestas kuris nors serijos metimas ir negaunama teisė tęsti), tai visi taškai dega. Degdavo berdos 13, 21 ir 30.
Surinkti reikėdavo 33 taškus.
Na, o tada pritūpimai ir panašūs reikalai.
“Durnius” arba “šūdas”
Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai 😀
Dažniausiai žaisdavome mokykloje pertraukų metu:
Tas kas turi trintuką, tas yra “durnius” arba “šūdas”
Tas žaidėjas turi tikslą paversti “durniumi” arba “šūdu” kitą žaidėją, todėl laksto, gaudo juos po visą mokyklą ir stengiasi mesdamas pataikyti į jį trintuku.
Paprastai liudininkai aplinkui mato ką palietė trintukas.
Tai vienas ekstremalesnių žaidimų, nežiūrint į jo paprastumą. Azartas pagaudavo taip, kad buvo lakstoma nežiūrint nieko – laiptinėje peršokant ištisas laiptų eiles. Kai žaisdavome jau 11’ai ar net 12’ai tai dramblių bėgimo garsas būdavo įspūdingas ir šiurpindavo visus. Visos mokytojos ir vadovybė mokyklos stengėsi visaip užgniaužti šį žaidimą.
Tai štai išsikepėm anądien keksų. Tik receptą ėmiau ne iš to blogo, o iš šokoladinio varškės pyrago. To pyrago ne varškės sluoksnio skonis ir faktūra visai kaip kekso.
Visa esmė, yra sutrinti sviestą su cukrumi:
Sviestą triname su cukrumi. Geriausia – iki baltumo. Čia buvo sviesto ir užsilikusio margarino šaldytuve mišinys. Kažkiek 😀
Tada į ten reikia dėti kiaušinius ir išmaišyti:
Paskui įdėti jogurto:
Čia į visą tą sviesto, cukraus ir kiaušinių mišinį įpiltas jogurtas (belekoks – šaldytuve radau su persikais)
Dar įdėti džiovintų vaisių:
Dar pridėjau džiovintų spanguolių. Gavosi va tokia nevienalytė masė.
Miltų (kažkiek iš akies – svarbu, kad nebūtų per daug) dar kepimo miltelių. KEPIMO MILTELIŲ būtinai reikia įdėti. Na, o paskui sudėti į formeles:
Pridėjau miltų (kažkiek :)) ir gavosi tokia gan tiršta masė, kurią sudėliojom į formeles.
O kepti 180 laipsnių pagal Celsijų įkaitintoje orkaitėje kol iškeps:
Gavosi tiesiog puikūs! Minkštučiai, ne sausi, su pusiau traškia, pusiau tąsia plutele. mmm… Tiesiog puikiai gavosi!
Silikoninėse formelėse liko šiek tiek sviesto/margarino mišinio. Panašu, kad per mažai kiaušinių/miltų dėjau. Bet skonis dėl to tik geresnis! Daugiau miltų ir kiaušinių gali reikšti kietesnį ir ne tokį skanų keksą.
Nepamirškite užsisegti atšvaito, kai einate tamsiu paros metu netoli gatvės. Kadangi pastaruoju metu Vilniuje, kaip ir tikriausiai visoje Lietuvoje neprašvinta beveik, tai užsidėkite atšvaitus visada, kai eisite pro duris.
To tikrai reikia! Ypač kai lyja ir visur šviečia automobilių lempos, blizga asfaltas ir visur pilna visokių keistų atspindžių.
Štai taip matomi pėstieji. Fotografijoje galima dar įdėmiai viską apžiūrėti, o vairuojant automobilį – viskas vyksta akimirksniu.Štai taip atrodo gatvės vairuotojui.
Tai vaizdai iš vakar ryto (~8 val).
Buvo progos nuvažiuoti vakar iš ryto į Santariškes. Nei vieno žmogaus su atšvaitu. Visi vaikšto belekaip ir belekur. Toks savotiškas blankių šešėlių-dvasių teatras.
Nors norėjau tai kepti taip vadinamą meatza – mėsos picą. Tai kai iš mėsos suformuojamas padas, o tada ant viršaus dedami piciniai priedai. Lietuviškų tokio dalyko receptų greitai neradau. Radau angliškų, bet tingėjau aiškintis kai kuriuos žodžius.
Tai štai internetuose radau kažkokį mėsos pyragą pas seforeceptai.lt. Receptas patiko dėl kokybiškos pustrapės tešlos (ingredientai davė suprasti, kad tikrai bus gera: 130g sviesto 400g miltų, 130g grietinės, 1 kiaušinio trynys, kepimo milteliai) ir varškės.
VARRRRRŠKĖĖĖSSS! Varškė, varškė, varškė, varškė! Kažkaip gerai man gaunasi su ta varškė. Ne veltui straipsnis apie varškės apkepą (specialiai nededu nuorodos) yra mano rekordinis peržiūrų kiekiu.
Dariau viską gan griežtai pagal receptą. Tik grietinės pasirodo neturėjau pakankamai tai pakeičiau grietinėle (nes jos tai turėjau). Į tešlą dėjau ~80 gramų grietinės (40 proc. riebumo – mes tik tokią mėgstam), o likusi dalis – grietinėlė.
VARRRŠKĖĖĖĖ! (200g) su įtarkuotu parmezanu (50g) ir grietinėle (100g)
Į varškės sluoksnį dėjau tik grietinėlę, nes grietinė baigėsi. Varškę naudojau maksimalaus riebumo, kokį randame parduotuvėse – 15 proc. Turguje galima gauti dar riebesnės. Kažkada su ja iškepiau savo tą apkepą. Gavosi žiauriai skanu. Kuo riebesnė varškė – tuo geriau. O ir tekstūra tos riebiosios yra visai kita: švelnesnė ir tokia minkštesnė.
Į mėsą dėjau blanširuotus smulkintus tris pomidorus, o ne konservuotus, nes neturėjau.
Svogūnai keli, česnakai keli, ~400g kiaulės sprandinės, trys blanširuoti ir susmulkinti pomidorai.
Daugiau nuo recepto lyg ir nenukrypau. Tiesa, neturėjau ten kažkokio tupervarės, tai pynę padariau pats. Nesigavo labai gražiai, bet užtai skaniai.
Paruošta šauti į krosnį. Tešlos padas, tada varškės sluoksnis, tada mėsos sluoksnis ir mano pseudo pynė.
Įdomu dar tai, kad patepti reikia viską tryniu, o ne tiesiog kiaušiniu plaktu. Taip parašyta recepte. Manau, kad gerai parašyta – išties apskrudimas labai skanus. Kiek skanesnis, nei kiaušinio plakinio.
Štai taip atrodo iškepęs. Kepiau keliom minutėm ilgiau nei recepte – t.y. ~45 minutes 200 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje. Buvo baisu, kad neiškeps gan storas padas. Kitą kartą dėčiau plonesnį jį ir kepčiau trumpiau.
Ir vienas patarimas pabaigai: nevalgykite jo karšto. Karštas jis ne koks. Toks rūgštokas ir varškės skonis keistas. O štai šaltas jis tiesiog puikus! Primena man kiek angliškus mėsos pyragėlius, kuriuos valgiau, kai ten buvau nutranzavęs padirbėti vienoje betono figūrėlių manufaktūroje.
Štai čia jis prapjautas. Čia fotografuota kai karštas. Karštas jis nelabai, o štai šaltas – puikus!
Tiesa, vaikai kol kas nevalgė, nes buvo sotūs. Matysime, kaip bus kitą dieną.
Su pasikeitusia data! Nepamirškite formose pildyti 2014, o ne 2013. Tai bene didžiausias pasikeitimas mūsų kasdieniniame gyvenime įvykęs per tą praėjusią petardų naktį. Čia neskaičiuoju tų, kurie susisprogdino plaštakas, veidus, pergėrė, persivalgė, sudalyvavo eismo įvykyje ar panašiai. Jiems ir jų artimiesiems – mano nuoširdžios užuojautos.
Atėjo pavasaris. Sužinojau, jog protingi ir iniciatyvūs žmonės į orbitą planuoja paleisti pirmąjį lietuvišką palydovą. Pagal planą šis jau turėjo būti orbitoje, bet paleidimas buvo atidėtas. Iki paleidimo liko:
Čia buvo tiek likę, kai dariau skrynšotą.
Kadangi pakeitėme vaikų darželį (eina abudu dabar į valstybinį – apie tai vėliau), tai maršrutas į darbą kiek pasikeitė. Tai dabar grįždamas namo kartais lipu į kalną.
Čia jau užlipau į kalną.
Mane kaimynai išrinko DNSB pirmininku. Tai ta proga teko palypėti į biurokratijos kalną. O išrinko tai tikriausiai dėl panašių straipsnių į šį. Taip. Ir šiemet paburnojau ant šildymo 😀
Paaiškinimas kuo skiriasi bendrijos pirmininkas nuo bendrijos valdybos pirmininko.
Dariau valgyt retkarčiais kaip ir pernai. Tai ta proga dar dalinau patarimus kaip panaudoti varškę ir pieną, nes Rusija uždraudė pieno produktų importą iš Lietuvos. Ir beje, varškės apkepo receptas buvo ir 2013 labiausiai lankomas straipsnis mano bloge. O kategorija “virtuve” lenkia net puslapį “apie” :/ Gal dėl to mane Vapiano pakvietė į savęs pristatymą. Gal dėl to mane surado ir toks Plovas Meistras, kai kažkada parašiau apie mano matytą plovo gamybos procesą.
Tai čia dėl to žemiau dabar yra keletas, mano nuomone labiausiai pasisekusių gaminių:
Nuostabaus skonio burgeris su plėšyta kiauliena, pomidoru ir svogūnais ir puria, ką tik iškepta bandele… Retai kada valgau ką nors skaniau.Žodžiu reikia kepti ilgiau negu atrodo, kad jau iškepė 🙂VarškėčiaiO čia jau stambiu planu apversti
Dar labai populiarus (mano masteliais) straipsnis buvo apie tai kaip Ūkininkus nori piratais paversti. Tą nori padaryti visokie įstatymdaviai su visokiais copyraiterių lobistais.
Arrrrrrr! Mano kumelesarrrrrršššššš!!
Savo kailiu išbandžiau copyraiterių 6-strikes metodą. Youtūbas papyko ant many ir apribojo gan bjauriai galimybes uplaudinti video. Dabar tų apribojimų nebeturiu. Tuos disputinius video teko išimti iš youtūbės. Dabar, tiesa, kaip tik turiu vieną disputą, kur įdėjau Led Zeppelin dainos ištrauką į savo video. Tai šį kartą paspaudžiau ne “Aknowledge”, bet “Dispute”. Žiesim kas gausis 😀
6 straikai
Šiais metais buvau gerokai apleidęs Penktadienio Schemos rubriką. Galgi šiemet pavyks ją plačiau paplėtoti.
Metodas Nr3. Variantas B
Pradėjau šiek tiek parašinėti į NK (tiksliau pradėjau dar 2012, bet šiemet tai tęsiau). Kažkaip net nesitikėjau, kad pas juos galėsiu kada nors ką nors parašyti, kai varčiau jų popierinius žurnalus (seniai-seniai) – tada jie buvo patys geriausi apie IT rašantys žurnalai. Tai va parašiau apie video redagavimo programkes windowsuose, nuostabią atviro kodo prezentacijų darymo programkę, apie programuotojų žargoną (tiesa, ten kiek apsijuokiau su kai kuriais variantais, bet paskui pasitaisiau :D), kaip geras botnetas internetą išmatavo.
Internetas
Ir pabaigai, video, kurį pagaminau su tuo pačiu WAX’u. O pagaminau tiesiog šiaip sau, nes smagu, juoba kad prisiminiau aš apie jį važiuodamas automobiliu. Mat klausiau kaip tik Žinių radijo – ten Asta Dudurytė kalbino aplink pasaulį autostopu keliavusius jaunuolius. Man ta tema šiek tiek artima, mat ir pats tranzavau…
– Dideli ir maži gyvena visai čia pat. Labai arti. Taip arti, kad net nesimato. Ir kartą… Pala, nori, kad jie pas mus ateitų ar, kad mes pas juos?
– Dideli ir maži prisivalgė pipirų ir pateko pas mus!
– Gerai. Sutrynė kartą vienas didelis ir vienas mažas pipirą. Tada netyčia pauostė ir kad nusičiaudės: aaAAAApči! Taip stipriai nusičiaudėjo, kad pateko pas mus!
Su sąlyga, kad didelis iš kito išmatavimo, tai jam reikia viską paaiškinti:
– O ką reiškia “guliu”?
– Na, kai guliu…
Tada įsikišu į dialogą ir aš:
– Žmonės, kai diena, dažnai būna stati. Vaikšto, sėdi ir panašiai. Na, nebent ligoninėje – ten daugiausiai guli. Todėl ir sako – “paguldė į ligoninę”. Kažkada seniai-seniai gyveno žmonių protėviai homos ir jie vaikščiojo keturiomis. Bet homos kiek vėliau suprato, kad stačiomis vaikščioti yra daug geriau ir tapo homos erectus, nes tada galima su rankomis daug ką daryti – pavyzdžiui paploti katučių.
Plekšt-plekšt – paplojam kartu.
– O kai pavargstame vaikščioti stati, tada prigulame pailsėti. Pailsi kiek stuburas, raumenys atsipalaiduoja ir panašiai… – tęsiu.
– O mes niekada negulim. – Vėl kalbu pagyvenusio begemoto balsu. – Mes, dideli, nemokam gulėt. Todėl ir paklausiau. Bet dabar jau supratau, ką reiškia gulėti.
******************************
Čia buvo ištrauka iš mūsų pokalbio su sūnumi. Šiuo metu tai populiariausia pasaka prieš miegą. Gaila tik, kad nelabai migdo. Tiksliau migdo, bet ne sūnų, o mane. Būna, kad išgirstu:
– Tėti! Pasakok! – būnu jau lengvai užsnūdęs ir jau pradėjęs su didelėmis pauzėmis pasakoti savo sapnus. Kažką panašaus į: “o tada jie pamatė… pamatė mašiną… važiavo… važiavo… ciklai programoje….”
Jaunėlis mano pasakos ir dialogo su vyresnėliu klauso kol kas pasyviai.
Tie dideli ir maži tai visai iš kito išmatavimo todėl kurti galima bet ką ir bet kaip. Klausinėti galima visko. Todėl tai yra labai gera pasaka. Aš pats tuos didelius ir mažus įsivaizduoju kaip balkšvame pilkšvame rūke esantį didelį ir mažą siluetą. Vis tiek šiek tiek panašius į mus – didelius ir mažus. Nežiūrint į tai, kad tie anie iš kito išmatavimo.
Daugiausiai turinio toms keistoms istorijoms prikuriu kol kas aš pats. Sūnus daugiausiai reaguoja reaktyviai, t.y. atsakinėja į didelio ir mažo uždavinėjamus klausimus apie įvairius dalykus. Kad ir kokios keistos tos istorijos bebūtų – jos mano sūnui įdomios.
******************************
Didelio arba mažo žodžius skaityti pagyvenusio begemoto ir ežio balsu.
Didelis:
– Ką čia darai?
– Rašau. – Atsakau.
Tada paklausia ir mažas:
– O ką reiškia “rašau”?
– Na, kai užkoduoji informaciją, atsiradusią galvoje, raštu.
– O kam ją koduoti? Ji tampa geresne, kai ją užkoduoji?
Tada kiek pagalvojęs atsakau:
– Aha. Tada tą informaciją gali gauti kiti žmonės. Tiksliau ne tą, o kiek kitokią. Visi tie kodavimai ir perkodavimai sudėtingas dalykas, tai niekada labai gerai ir nesigauna. Bet stengiamės.
Į ekskursiją šią buvo kviečiami žmonės iš klaikiai pretenzingos ir slaptos socialinių tinklų grupės. Tad, jei nesate šios elitinės grupės nariu, tai šio pakvietimo negavote. Ir vėliau negalėsite mėgautis šios itin slaptos organizacijos teikiamais privalumais.
Enorca apie šį įvykį jau viską surašė. Surašė, kol aš meditavau ties anksčiau parašytais sakiniais. Nepamiršo ir visokių garažinių autoservisų, kurie šildosi degindami viską kas papuola[3]. Ir net nesigėdija savo juodų tirštų dūmų rūkstančių iš kamino. Nesigėdija, nes yra galimai artimi kokiai nors miesto valdžiai. Tokį tai smirdžių autoservisą matėme prie pat antrojo troleibusų parko.
Kai yra konfliktas, tai konfliktuojančios pusės būna, kad ima rėkauti. Rezultatus geresnius pasiekia tie, kas pasiruošęs rėkavimams, o ne nuoširdūs.
Visos ekskursijos idėja (bent jau mano galva) buvo sužinoti kaip galima daugiau apie troleibusus. Tai dar buvo ir anos ekskursijos tęsinys. Apie troleibusus ir kontaktinį tinklą dabar tikrai žinome daugiau. Sužinojome viską iš žmonių, su ryškiaspalvėm uniformom ir šalmais, kurie dirba pamaininį darbą.
Augusto Didžgalvio nuotrauka.
Tie žmonės kalbėjo apie savo kasdieninį darbą. Kalbėjo ir rodė, todėl interpretacijoms ar demagogijai ten vietos nebuvo. Tai šie rūstūs kontaktinio tinklo inžinieriai mus netgi pavaišino tortu, arbata ir kava. Pavaišino nežiūrint net į tai, kad algos vėluoja jau mėnesį (prieš keletą dienų buvo pagaliau atiduota alga už spalį).
Galima nueiti ir kalbėtis su visokiais direktoriais ar skyrių viršininkais. Šie žmonės pasakys jums tik tai ką jie nori, kad jūs sužinotumėte. Direktoriai ar skyrių viršininkai jums gali pripasakoti, kad štai kontaktinis tinklas ir troleibusai yra baisiai brungu. O štai ekologiškieji autobusai yra pigu. T.y. iš jų kalbos taip lengvai neatskirsi, kur yra karvės blynai, o kur tiesa.
Sako, kad vienam autobusui paprastai reikia >300 litrų kuro per dieną ir tai neužtenka. Dar aušinimo skysčio ir alyvos tonomis. O ten toliau matosi autobusai. Remontuojami autobusai troleibusų parko garaže, kuris nepritaikytas autobusams – žmonės duobėje turi būti susirietę, nes autobusai žemesni.
Marius, kuris suorganizavo ir aną ir šitą ekskursijas, pats yra persismelkęs pesimizmu: visą informaciją, kuri, regis, yra už troleibusus, jie sugeba persukti taip ir pateikti ją mums, lyg tai būtų nenaudinga troleibusams. Tie “jie” yra visi žmonės, kurie skleidžia savo karvių blynus, blokuoja investicijas į kontaktinį tinklą ir troleibusų parką. Ir kaip Enorca rašė – stumia troleibusus iš Vilniaus. It kokios stambios suplukusios davatkos bažnyčioje maldininkus savo storais užpakaliais po truputį, lyg niekur nieko priverčia užimti tik stovimą poziciją (tikra girdėta istorija).
Tai nufaktinimo mašina. Mes turime įtarimų apie tai kas suka tos mašinos rankenėlę.
Troleibusų parkas ir kontaktinis tinklas tapo savo efektyvumo įkaitais. Kontaktinio tinklo laidai tiesioje linijoje laiko ~30 metų, ant posūkių ~15. Troleibusai, kurie neturi daug judančių detalių (būdinga visoms elektrinėms transporto priemonėms) gali būti naudojami daugiau negu 30 metų. Ir dabar tie keli senoliai vis dar geros techninės būklės.
Štai ateina koks nors nufaktinimo specialistas ir sako jums:
– Pažiūrėkite kokie negražūs ir seni troleibusai! Kaip jie darko mūsų nuostabaus Vilniaus vaizdą! O dar tie baisūs laidai pakabinti mums virš galvų!
– Mums reikia naujų autobusų, varomų ružavų vienaragių bezdalais, kurie degdami virsta ekologiškais fėjų pabarstais!
– O be to mes turėsime modernų tramvajų! Arba metro…
Tada dar išvaro iš gatvių daugybę troleibusų, palieka juos stovėti parkuose, prisiperka tų ružavų vienaragių bezdalais varomų autobusų už meleonus ir džiaugiasi efektyviu Vilniaus puošimu. Paskui specialiai blokuoja investicijas į troleibusų parką ir kontaktinį tinklą, nes veikiantį dalyką nugriauti sunkiau. Tai ne efektyvus projektinis ar inžinerinis sprendimas. Čia yra politinis savanaudinis sprendimas. Panašių sprendimų gynėjai dar sako: vagia, negražiai elgiasi, bet vis tiek daro gera ir mums visiems.
Užtai, kad Kalėdos.
Tarp kitko, įdomus dalykas: kuo daugiau kontaktiniame tinkle važiuojančių troleibusų, tuo mažesnės bendrosios kontaktinio tinklo priežiūros išlaidos tenkančios vienam troleibusui (kuris gali važiuoti ~30 metų be didesnių išlaidų remontui). Autobusai tokiu efektu negali pasigirti: kuo daugiau autobusų, tuo daugiau ekologiškų fėjų pabarstų. Čia reikia prisiminti Jo Visatybės užuominas apie tai, kad troleibusai yra per pigūs, todėl nenaudingi.
Dabar gi tiek pirmame tiek antrame troleibusų parkuose remontuojami daugiausiai autobusai. Ekologiškieji autobusai remontuojami tam nepritaikytose patalpose: duobės per mažos (susirietę žmonės turi remontuoti autobusus), aktyvus vėdinimas nenumatytas (spėkite kodėl). O ir patys pastatai atrodo panašiai kaip prasčiausio rajono baisiausia chrušiofkė, kurioje gyvena atnaujinimą blokuojantys, Chruščiovo laikus menantys troliai.
Augusto Didžgalvio nuotrauka. Antrojo troleibusų parko garažo vartai. O po kairei matote autobusą, o ne troleibusą.Enorcos fotkė. Nors ji fotkino tą laivą, bet aš, pamiršęs nufotkinti administracijos pastatą, šiuo atveju rodau būtent jį.
Man įdomu kada sovietiniais metodais dirbantys žmonės kris veidais į savo pačių gamintus karvių blynus. Tiksliau ne įdomu, o norisi, kad tai įvyktų kaip galima greičiau. Tikiuosi, kad mūsų ekskursijos ir postai internetuose padės tam įvykti nors truputėlį greičiau.
O čia dar nuotraukų iš ekskursijos:
Augusto Didžgalvio nuotrauka. Užrašai ant asfalto antrajame troleibusų parke.Augusto Didžgalvio nuotrauka. Susidomėjimo antakį keliąs blogeris Skirmantas ir skubančių elektronų greitkelį rodantis monteris Kęstas.
Augusto Didžgalvio nuotrauka. Kontaktinio tinklo kreipiančioji.
Augusto Didžgalvio nuotrauka. Pati galingiausia ir efektyviausia detektyvų priemonė: rašiklis ir užrašinė.Jurgio Švilpos nuotrauka. Antrojo troleibusų parko gyventojas(-a).
Jurgio Švilpos nuotrauka. Stipriose rankose laikoma skubančiųjų elektronų užtvaras. (a.k.a. izoliatorius). Monteriai sako, kad kažkam sulūžo plaktuko rankena, tai prašė pakeisti. Nepakeitė. Teko pačiam pirkti. Dabar plaktukas yra asmeniškas. Kaip Afonios iš to paties vardo filmo apie sovietūchą.Jurgio Švilpos nuotrauka. Pagrindiniai kontaktinio tinklo elementai: strypas, kuriuo čiuožia troleibuso ūsai, strypus jungiančioji, testeris…
Jurgio Švilpos nuotrauka. Degimo kameros. Šitie daiktai dedami ant tų vietų, kur ūsas peršoka per izoliatorius ar šiaip tarpus jungimo elementuose. Ten susidaro kibirkštys, kurios sudega šiose kamerose.Štai čia yra slaptoji kontaktinio tinklo pamainos bazė.
Kontaktinio tinklo reikalavimai rašyti ranka ir rusiškai.Kontaktinio tinklo reikalavimai rašyti ranka ir rusiškai.Kontaktinio tinklo reikalavimai rašyti ranka ir rusiškai.Kontaktinio tinklo laikymo vamzdžių skerspjūviai.
Vilniaus kontaktinio tinklo schema.
_________________________________________
[1]– Jurgis buvo su fotoaparatu Canon, kurį gavo dovanų gimtadienio proga.
[2]– Augustas irgi atėjo su fotoaparatu Canont ir ne tik su juo. O jam šio fotoaparato niekas nedovanojo…
[3]– problema gan aktuali Vilniui. Daugybė visokių garažinių ir kitokių budulių mažuose nameliuose verčia mus kvėpuoti savo deginamų kaliošų ir atrabotkės tvaiku.
Su sąlyga, kad daug įdomaus KPŠ’o per praėjusią savaitę nenutiko, tai o vieną tokį didelį lietuvišką KPŠ’ą radau, tai principe tik jį ir papostinsiu dabar.
Ir pats įrašas tuo pačiu bus KPŠ ir turinys KPŠ. Su KPŠ jus visus!
O be perspėjimo tai irgi niekaip: žemiau matysite KPŠ ir laikykite save perspėtais, nes negalėsite to atmatyti.
Jūsų dėmesiui puiki rašna. Bet ne rašmoj, o žiniatinklyje.
Pateikta viskas reikšmėraštiškai jūsų teismui.
Ir nebūkit čia apsimesdariais iš sudegusios vaidyklos, o kalbėkit gražiai lietuviškai.
Tikras gabuolis sudarė šį sąrašą. Matyt sudarinėdamas pastarąjį jis prasmėženkliškai niūniavo mintyse nuostabią dievirpą “Trys daugiai”.
Mirksė po mirksės, kapsė po kapsės gabuoliškos mintys vis lankė jo mąstalą.
Reikia, kad ponia vytė sušauktų visus tautarnius iš visų tautarnijų ir nedalalamąją jėgainę greičiau statyt imtų!
Paspaudę pateksite į KPŠ. PERSPĖJU! Pateksite į KPŠ!
Sugalvojome sūnaus gimtadieniui iškepti pyragą, o ne pirkti kokį nors tortą ar ten šakotį.
Pirkti nenorime, nes su pirktiniais tortais ir ten visokiais jų ingredientais yra daugybė problemų: kai kurie vaikai gali būti alergiški, kokie nors produktai gali būti pasenę ir maži skrandžiai gali neatlaikyti apkrovos ir panašiai.
Apskritai darželių politika tortų atžvilgiu yra gan griežta, todėl nusprendėme patys iškepti ką nors.
Prieš kepant nusprendėme, kad reikia kepti kokį nors varškės apkepą ar panašų dalyką (alergiškų varškei nedaug būna žmonių). Dalia pasiūlė paieškoti šokoladinio varškės pyrago. Nu tai va ir suradome štai šį šokoladinį varškės pyragą.
Iškepiau kažką panašaus, nes namie neradau kakavos, o į parduotuvę eiti nebesinorėjo. Ir dar užtingau kaitinti šokoladą, tai tiesiog sumečiau gabaliukais į tešlą.
Darželyje torto neliko nei gabaliuko (nors kepiau ir dvigubą porciją) – gyrė. Todėl progai pasitaikius iškepiau jį dar kartą. Ir vėl nedėjau kakavos, o šokolado netirpinau – tiesiog įdėjau daugiau gabalų į tešlą ir vėl dariau dvigubo dydžio.
Proporcijos ir darbo eiga nuorodoje aukščiau, o čia, kaip visada, tiesiog eigos fotkės:
Čia yra sviestas su cukrumi sumaišytas ir ištrintas iki baltumo ir pusę kiaušinių porcijos sumaišyta jauO čia jau su pilna porcija kiaušinių. Tiesa, kiaušiniai kažkokie XXL’iniai pas mus pasitaikė, tai gal kiek skystokai gavosi :/
O čia va matome kaip yra sumaišoma cukraus ir sviesto masė su kiaušiniu (vien dėl garso įdėjau video, o kadangi filmavau viena ranka, o kita maišiau, tai atrodo lyg maišė vaikas ar šiaip kažkoks žmogus su sutrikusia judesių koordinacija):
Atskirai sumaišome (visai kaip keksai) sviestą, kepimo miltelius ir šokolado gabalus (dėjau truputį juodo ir truputį pieniško).Gaunasi tokia pyrago keksinė masėO čia varškės įdaras. Čia gal kiek nevisai tiksliai pagal receptą vėlgi padariau. Patingėjau atskirai cukrų su kiaušiniu išplakti. Tai panašu, kad tai buvo klaida. Ne kritinė, bet geriau atskirai ištrinti sviestą su varške, o kiaušinius su cukrumi išplakti irgi atskirai, o tik paskui sumaišyti.Kepimo formą ištepiau sviestu. Gal ir nereikėjo to daryti, bet padariau.Tepam pusę kekso masės į formą.O čia jau įpiltas varškės viduriukas ir užtepta kekso masė iš viršaus.Tą tirštą masę ant kiek mažiau tirštos masės lygiai tepti nebuvo lengva.
Tą tirštą masę ant kiek mažiau tirštos masės lygiai tepti nebuvo lengva.Kept reikėjo ilgiau negu recepte.Žodžiu reikia kepti ilgiau negu atrodo, kad jau iškepė 🙂
Nors atrodo jis visiškai kitaip negu originaliame recepte, bet buvo skanus. Kiaušiniai buvo labai dideli ir keksų masė buvo kiek skystesnė, nei galėjo būti.
