Štai ėjau vakar į darbą ir pafotografavau. Bet gavosi ne taip, kaip matėsi fotoaparato ekrane. Keista ane? Fotoaparato ekrane matosi vienaip, o kompiuteryje kitaip…
Tai štai ėjau vakar atgal namo ir nutariau ištaisyti akivaizdžias man klaidas.
Visų pirma reikėjo sumažinti ISO jautrumą, nes 1600 buvo per daug ir tai matėsi akivaizdžiai.
Visų antra reikėjo mažiau skubėti, nes namo dar nevėlavau.
Visų trečia jau buvo žinomi objektai (fotografavau tuos pačius) ir kompozicijas buvo lengviau kurti.
Visų ketvirta dar nutariau nufotografuoti ir seną apleistą pradėtą statyti pastatą.
Visų penkta štai kas gavosi:
Atn.: Adis papostprocessino keletą fotkių ir aš jas čia dedu, nes man patiko jo pažaidimas (o iš tų nuorodų po kelių dienų dings).
Atn.: An paminėjo, kad jai labai įdomūs ofisų langai. Man irgi taip pasirodė. Todėl aš juos iškirpau. Dar kiek pareguliavau kontrastą ir saturation.
Nežiūrint to, kad fotoaparatas geresnis – fotografas tas pats. Todėl tokie ir rezultatai. Ir tik po tokių sesijų pradedu suprasti ką dariau negerai, ką reikėtų pataisyti…
Nors ne! Čia objektyvas lievas! 🙂 Šis tas gavosi vistiek ir tuo šiuo galiu pasidalinti su jumis. Nelabai gėda.
(Spauskit “shift” ir skrūl-skrūl) Tai čia tokią panoraminę nuotrauką pavyko sulipdyti. Lipdžiau su The gimp’u (naudojau move/transfrom/erase)
Štai toks Vilniaus verslo uostas iš po tilto/viaduko.
Štai toks Vilniaus verslo uostas mane pasitinka kas rytą. Būna ir gražesnis. Bet fotoaparatą pasiėmiau šiandien :/
Vairuotojai, važiuokite atsargiai, nes aš jus fotografuoju nuo šlaito 🙂
Yra ekstremalaus vairavimo mėgėjų, kurie nesidrovi pasivažinėti ir tokiomis vietomis (ten ne kelias).
Pabudęs Vilnius keliasi.
Kelias į Vilniaus verslo uostą pro vieną brangiausių tokių stadionų pasaulyje.
Google kiek atnaujino savo analytics’us ir aš ta proga susidėliojau sau dashboard’ą patogiai.
Viena iš statistikų, kuri man atrodo įdomi tai paieškos žodžiai, kuriais pas mane ateina lankytojai. Ne, jie ne tokie kaip pas Rokiškį. Tokiu kiekiu neprotingų žmonių pasigirti negaliu. Netgi atvirkščiai – galiu pasigirti itin protingais ir pragmatiškais lankytojais.
Šį mėnesį pas mane šimtai žmonių atėjo ieškodami varskes apkepas. Toliau pagal dažnumą yra skirmantas tumelis. Tava, matote. Ir išties, itin paprastu varškės apkepo receptu neseniai su jumis dalinausi. Na gal ne taip jau ir neseniai – daugiau negu du mėnesiai praėjo.
Galbūt niekas daugiau internete neturi varškės apkepo? Na, nesvarbu. Vistiek tai didžiulė sėkmė, kuria labai džiaugiuosi!
Paakintas tokios sėkmės aš šiandien išviriau šeimai ir sau varškėčių. Tai dar paprastesnis receptas nei apkepo. Varškėčiai gavosi puikūs! Švelnūs, minkštučiai – šilkiniai!
Va jums receptas:
250 g riebios varškės. Kuo labiau grūdėta – tuo man skaniau. Aš kepiau su 15 proc. riebumo varške.
2 kiaušiniai
1 šaukštas su kaupu grietinės. Bet ne bet kokios grietinės, o riebios grietinės. 40 proc. riebumo grietinės – mums ji pati skaniausia.
5 šaukštai sijotų miltų. Aš naudojau 550 C.
1 žiupsnį druskos
cukraus (pagal skonį)
Visa tai reikia išmaišyti. Turi gautis nekočiojama, bet tiršta masė – sunkiai maišoma su šaukštu. Jei reikia pareguliuokit su miltais arba grietine.
Apskritai tai skanių varškėčių paslaptis, tai tešlos minkštumas. Ji turi būti minkšta – nekočiojama, bet tirštesnė negu blynų.
Darome varškėčius:
Štai kokie man gavosi:
Metame į verdantį vandenį:
O žinote kuo varškėčiai dar yra gerai? Ogi tuo, kad juos galima paruošti rytdienai ir jie šaldytuve palauks be jokių skonio ar kokybės praradimų. Gal net skanesni bus:
Iškilusius varškėčius reikia dar pavirti ~5 minutes (priklauso nuo dydžio). Pervirti negalima – bus pažliugę ir neskanūs.
Štai kokie jie gavosi man:
Turi gautis tokie minkšti, kad liežuviu spaudžiant prie gomurio – susispaustų, bet tuo pačiu ir kramtomi – nepavandeniję. Kuo didesni varškės gabaliukai – tuo skaniau.
Vaikams ypatingai patiko. Sušveitė viską ką išviriau. Tikiuosi rytoj irgi viską suvalgys.
Į šį KPŠ’ą kuriame irgi perspėju, kad žemiau pamatysite KPŠ.
Grįžo japonai.
Su tuo mus sveikinu.
Štai pirma japonė:
Čia toks daiktas, kuriuo galima valyti klaviatūrą (tikriausiai). Turiu tokią dėžutę – silikonas toks tirštas. Labai juokinga būna, kai bandau jį sukišti atgal į dėžutę.
Neseniai savo youtūbe profaile gavau pranešimą, jog į mano įkeltus video klipus turi kokių tai teisių kai kurios leidybinės firmos. Pavyzdžiui šis video, kurį nufilmavau TOC organizuotame seminare:
Gavau štai tokį pranešimą:
Your video may include music that is owned by a third party.
Here are the details:
“Tuccillo-Bambola – Original Mix”, sound recording administered by: 0:02
Spinnin’ Records
Kontor Records
Blanco y Negro (Base79)
justente
Dar kas ne mažiau svarbu – visas tas video buvo „private“. O neskelbiau jo iki šiol, nes apie jį tiesiog pamiršau. Tai štai priminė.
Kiek suprantu, pagal galiojančius įstatymus, dabar tie Records’ai gali eiti pas TOC ir jiems paaiškinti, jog jie nelegalų turinį rodė savo seminare. O su sąlyga, jog tai buvo kažkokios firmos reklama, tai jie gali būti nukreipti į tą firmą, kuri pasikreips tada į tuos šokėjus ir… Paaiškės, kad viskas ten nupirkta.
Arba paaiškės, kad aš čia padariau didžiausią nusikaltimą, nes viešai paskelbiau šį video klipą su tuo audio garsu. Paaiškės, kad aš esu piratas.
Manau, jog su panašiais piratavimais, kuriuos čia aprašiau daugelis iš mūsų esame susidūrę, o svarbiausiai tai yra kiekvieno bent kiek aktyvesnio Internete esančio žmogaus kasdienybė. Retas kuris dabar pasakys, jog nežino kas tie piratai, kas tos autorinės teisės ir kad Internete krūvos nelegalaus turinio.
Tačiau taip pat manau, jog ne visi žinome kad yra ir kitokių piratų. Štai čia žymiai aiškiau pasidaro kodėl ir prie ko ten buvo žemės ūkis ir ACTA.
S. (Script)
Jau rašiau apie tai, kad autorinių ir gretutinių teisių įstatymas Lietuvoje yra, švelniai tariant, keistas. Keistas tuo, kad autoriai privalo pasirašyti sutartis su jų teises administruojančiomis asociacijomis, kurios, kaip nekeista yra dar ir ne pelno siekiančios organizacijos, t.y. savo liūto dalį nuo pelno turi sunaudoti tik administracijos išlaidoms.
Tai štai, ūkininkas kokios nors sėkmingos atrankos būdu iš sertifikuotos bulvių sėklos per daugybę metų atrinks bulves, kurios nebijo Kolorado vabalo. Norėdamas iš to savo gyvenimo darbo pasipelnyti jis nutars pardavinėti savo sėklą brangiau, negu kitas bulves, kurios bijo to vabalo. Bet taip gausis, jog bebaimių bulvių tiesiai pardavinėti jis negalės, o sertifikuoti jų irgi negalės, nes jis, pavyzdžiui, nėra mokslinių tyrimų centras. O sėklos autoriai, sužinoję apie tą ūkininką galės laisvai iš jo tų bulvių pasivogti ir pardavinėti kaip savas, nes jie įrodys, jog sėklos originalas yra jų.
Čia žinoma kraštutinis ir gal kiek fantastinis atvejis. Kaip ir tas, kad tuščias duomenų laikmenas apmokestina vien dėl to, kad ten gali būti įrašytas autorinių teisių ginamas turinys. Kaip ir tas, kad netrukus visos daržovės ir vaisiai bus apmokestinti sėklos tiekėjų autorinėmis teisėmis, nes žmonės gali išsiimti sėklas iš tų augalų ir nelegaliai juos augintis ir juo labiau dalintis!
Netrukus jaunų šeimų vyrai privalės užsiregistruoti kaip sėklos tiekėjai, kad nebūtų pažeistos jų senelių arba valstybės, kurios piliečiu esate, autorinės teisės. O ir šiaip kiekvienas lytinę brandą pasiekęs jaunuolis su veikliais spermatozoidais privalės sumokėti nepelno siekiančiai žmogaus genetikos fondo autorių teisių administravimo asociacijai mokestį.
Man apskritai dabar nesuprantama kaip iki šiol mes daleidžiame (taip, tai priešdėlis da) tokią betvarkę, kai kiekvienas gali mylėtis su kuo panorėjęs, kai kiekvienas tame Internete gali pažiūrėti ką panorėjęs ar net parašyti ką panorėjęs ir net AUGINTI ANT PALANGĖS PRIESKONIUS!
Čia senas, visi pažengę internetų naršytojai tai yra matę, bet aš tik dabar pamačiau:
Geri garsai. Štai kas būna, kai į vandenį įmetamas labai karštas metalo rutuliukas:
Mušamasis:
Perspėjimas: čia yra KPŠ. Disclaimeris: aš už moteris ir už visas* galimybes joms.
*- na kaip visoms… Na toms, kurių jos nori. Taip gerai?
O čia ateities televizija:
Atnaujinta:
Visai pamiršau! Va šitą:
LR ATPK 207 str.: “Sistemingas raginimas arba kurstymas žodžiu, raštu arba kitokiu būdu Lietuvos Respublikos piliečius emigruoti į užsienį –užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.”
Šiandien įsijungiau Kuchnia TV. Nežiūrėkite, kad tai rusiškas kanalas – dėl to jis ne geresnis, bet nėra labai blogas, nes daug rodo pirktų (o gal pasiskolintų) Vakarų Europos, o ir Amerikos, o ir kitų šalių virtuvinės produkcijos. Turi ir savo autorinių laidų, kurių kai kurios irgi gal visai neblogos.
Ten rodė šiandien laidą, kurios pavadinimo neprisimenu, kur rodė pačius geriausius (populiariausius ar žymiausius) Amerikos hot dog’ų ir kitokio greito maisto gamintojus ir pardavėjus. Tai toje laidoje buvo ir vienas greito maisto gamintojas, kuris gamino burgerius su plėšyta kiauliena. O štai ten mano nervai ir neatlaikė.
Pirkome ~kilogramą sprandinės, kurį užpričmuožyjau gurum masala prieskonių mišiniu ir karštoje keptuvėje apkepiau kiekvieną mėsos šoną, kad sultingumas viduje išliktų, įsukau į foliją ir į orkaitę, kurioje 180 lapsnių pagal celsijų temperatūroje kepiau ~4 valandas.
Burgeriams dar reikia bandelių, kurias irgi nutarėme išsikepti. Tam paėmėme receptą iš knygutės, kurią žmona nupirko dovanoms, bet pasilikome sau:
4 su puse stiklinių (650-700 g) kvietinių (550 C) miltų
4 šaukšteliai sausų mielių
250 ml miltų pieno
2 šaukštai sviesto
125 ml vandens
kiaušinio trynys
2 šaukštai cukraus
1 šaukštelis druskos
Pienas su vandeniu turi būti šilti, kaip ir sviestas. Visa tai sumaišome, palaukiame kol iškils, tada dar kartą permaišome, formuojame rutuliukus, kuriuos suplojame ir dedame į blėką:
Tada reikia dar reikia palaukti, kol jos iškils ir tada kepti. Taip jos bus dar puresnės.
Grįžtame prie mėsos.
Mėsa labai graži bet tik mėsos skonio, nes prieskoniai tik ant plutelės. Bet tai ne bėda, nes tiek druską, tiek kitokius prieskonius reikia dėti suplėšius visą mėsą.
Įdarui dar pasiruošiau pamarinuotų svogūnų, kurių nedėjau į bendrą puodą, nes vaikai svogūnų nelabai mėgsta mano. Kol kas. Svogūnus supjausčiau, įpyliau sušio padažo (ten actas su kažkuo) ir dar truputį obuolių acto, ir cukraus, ir druskos.
O štai čia rezultatas:
Ir lyg tyčia šaldytuve radome kokakolos! Ir tai buvo nuostabu…
Sveikinu sulaukus pirmojo šiais metais KPŠ. Nors gal tai ir ne pirmasis visai, bet užtai tikrasis!
Prie japonų jungiasi keistas suomis, kuris čia atliks dainą berods vokiškai (ačiū už parodymą Pijui Krūminui):
Čia yra apie Indiją ir indus. Pilnametražinis multikas. Gero jums pažiūrėjimo (ačiū Arūnui Brazauskui). Totaliai indiški dialogai. Aš bendrauju su dviem ar trim indais (palaiko softą vieną), tai nors aš jų nepažįstu ir bendrauju per atstumą, bet po šio multiko man atrodo, kad aš juos dabar suprantu. Suprantu, kad nesuprasiu: magija persidengia su dalinai sveiku protu ir atvirkščiai. Nerealus dalykas:
Čia dar primenu, jog perspėjimas dėl to, jog čia KPŠ ir kad paskui nesakytumėte, jog neperspėjau – galioja.
Čia dažniausiai lenkų kalboje naudojamas žodis. Perspėju jog tas lenkiškas žodis panašus į lietuvių kalboje naudojamą keiksmažodį, nors kitose kalbose jis nereiškia nieko blogo, o, pavyzdžiui, posūkį ar vingį (ir dar perspėju, jog to čia nemažai):