Sveikinu sulaukus pirmojo šiais metais KPŠ. Nors gal tai ir ne pirmasis visai, bet užtai tikrasis!
Prie japonų jungiasi keistas suomis, kuris čia atliks dainą berods vokiškai (ačiū už parodymą Pijui Krūminui):
Čia yra apie Indiją ir indus. Pilnametražinis multikas. Gero jums pažiūrėjimo (ačiū Arūnui Brazauskui). Totaliai indiški dialogai. Aš bendrauju su dviem ar trim indais (palaiko softą vieną), tai nors aš jų nepažįstu ir bendrauju per atstumą, bet po šio multiko man atrodo, kad aš juos dabar suprantu. Suprantu, kad nesuprasiu: magija persidengia su dalinai sveiku protu ir atvirkščiai. Nerealus dalykas:
Čia dar primenu, jog perspėjimas dėl to, jog čia KPŠ ir kad paskui nesakytumėte, jog neperspėjau – galioja.
Čia dažniausiai lenkų kalboje naudojamas žodis. Perspėju jog tas lenkiškas žodis panašus į lietuvių kalboje naudojamą keiksmažodį, nors kitose kalbose jis nereiškia nieko blogo, o, pavyzdžiui, posūkį ar vingį (ir dar perspėju, jog to čia nemažai):
Mano vyresnysis sūnus labai mėgsta žaisti kompiuteriu. Jam dabar 3 metai.
Moka naudotis pele, uždaryti/atidaryti langus, pascroolinti moka[1]. Ir viso šito išmoko žaisdamas kompiuterinius žaidimus.
Pirmas žaidimas, kurį pavyko mano sūnui žaisti buvo toks GCompris. Kaip tyčia tada pas mus namie buvo naujas mamos kompiuteris į kurį diegiau Linux operacinę sistemą.
Pasismaginęs su tuo Ubuntu nutariau kiek pailsėti ir leisti zyziančiam šalia sūnui daryti kažką panašaus, ką darė tėtis – tai yra spoksoti į spalvotą ekraną, spaudyti klaviatūra ir judinti pelę. Kad sūnui būtų nors truputėlį smagiau, įvedžiau žodį „žaidimas“ (o gal „game“) į synapsis (tai programa, per kurią Ubuntu instaliuojamos programos) ir ten radau „GCompris“ žaidimą, kuris buvo apibūdintas, kaip mokomųjų žaidimų paketas.
Pats kompiuterinius žaidimus pradėjau žaisti gal tik 14-16 metų, kai atsirado „kompiuterinių žaidimų salonai“.
Alytuje (miestas, kuriame augau) man buvo žinomos dvi vietos: ten kur dideli televizoriai („Vidzgirio“ parduotuvė) ir maži televizoriai – šalia esančio daugiaaukščio pirmo aukšto bute.
Tai buvo tie kompiuteriai, kur viskas klaviatūroje, kur žaidimas įkraunamas iš juostinės kasetės. Gal „Santakomis“ tai vadinosi.
Pamenu pražaidžiau visus 10 rublių (nesu tikras, bet lygtais 1 rublį kainuodavo 15 minučių žaidimo, o buvo tai kokie gūdūs 90-ieji), kuriuos buvau gavęs gimtadienio dovanų iš močiutės. Daug bart gavau dėl to[2].
Pilnaverčiu kompiuteriu[3], kuriame brolis galėjo suinstaliuoti Windows (berods 3.1) teko žaisti per vasaros atostogas po 11 klasių (brolis iš bendrabučio jį atsivežė).
„Praėjau“ visą „Doom 2“ single player’į ir gerokai prasitreniravau žaidimu, kurio paskirtis – mokyti rinkti tekstą QWERTY klaviatūra. Iki šiol nesigailiu, kad jį tada taip intensyviai žaidžiau (daugiau nebuvo ką žaist nes doom’ą visą praėjau, o daugiau žaidimų nebuvo ir interneto nebuvo pas mus). Dabar, kiek apšilęs, galiu beveik be klaidų rinkti ~280 simbolių per minutę su lietuviškais rašmenimis (žinoma ir dėl to, kad vėliau daug praktikos turėjau IRC).
Aš ir pats mačiau studijų metais keletą studentų, kurie tik žaidė žaidimus, nesimokė, o paskui juos jų tėvai kažkur išvežė.
Tačiau kompiuterinis raštingumas dabar yra reikalingas ne mažiau negu tas „tikrasis“ raštingumas rašikliu. Daugeliu atvejų ir svarbesnis.
Žinutė nueinanti gavėjui per sekundės dalis – galimybė per kelias minutes įvykdyti keletą nuotolinio informacijos apsikeitimo sesijų. O juk anksčiau reikėdavo rašyti ant popieriaus, perduoti kam nors kad nuneštų, paskui, kad grąžintų atsakymą. Žinoma, sprendimus geriausia būdavo priimti susitikimuose – bet kiek susitikimų per dieną galima padaryti? Tai kada dirbt? Mums sėdint šios paradigmos akyje sunku net įsivaizduoti kaip informacijos technologijos paspartino viską.
Enciklopedijos, žodynai pasiekiami keliais pelės paspaudimais, blogų rašymas – savo minčių sklaida platesnei auditorijai (ne tik eilėraščiai mylimai merginai ar dvasingiems literatams paklaikusiomis akimis). Tai labai greitai tapo „savaime aišku“. Tokį lengvą „atsipeikėjimą“ galite pajusti pabandę pasinaudoti Google paieška, kokia ji būtų 60’ais metais:
Tai pasiekiama kiekvienam iš mūsų. Ir kiekvienam tam, kuris mįslingai kraipydamas galvą sako, jog reikia gyventi „tikrą“ gyvenimą, kad reikia „tikrų“ dalykų, o ne tų „plastmasių“.
Taip kalba arba tie, kurie užstrigę praėjusiame šimtmetyje, įsižeidę ant visos aplinkos išreiškia savo protestą ir barsto galvą pelenais; arba kiti, besimėgaujantys šiuolaikinio progreso vaisiais, Internete[4] prisiskaitę įvairių ezoterinių išminčių. Išminčių apie žvaigždžių išsidėstymus, magiją, kurią žmonija be reikalo pamiršo ir eina tiesiai pražūtin, kurie pranašauja vis pasaulio pabaigas.
Taip atsiranda ir žmonės, kurie sako, kad negalima tikėti tuo kas Internete parašyta, kad pirktų jų knygeles ir pirktų tik jų produktus ir į tinklą verbuotų kitas aukas.
Nesu aš ir iš tų, kurie niekintų tuos „tikrus“ dalykus, kaip knygelės, molis, lipdukai, magnetukai, konstruktoriai ir panašiai. Pilnos grindys šito gero.
Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus jau moka valdyti pelę, kad supranta ekrane judančių figūrų ir jų tarpusavio ryšių koncepcijas. Man svetimas informacijos technologijų stigmatizavimas, kad ir vyresnių (dažniausiai) asmenų pamokomas moralizavimas, kaip pavyzdį naudojant jau senokai Internete pasirodžiusio video siužeto, kur vaikas bando versti žurnalą taip kaip i-kažkame ir vaikui, žinoma, nepavyksta. Sako, kad nemokės realių dalykų daryti. Tikriausiai galvoje turi šieno arba mėšlo vežimą, malkų skaldymą ir panašiai, nes referuoja į panašias vaikystės nuoskaudas, kurias jiems teko patirti, o mums, baltarankiams – ne.
O dabar mano vaikams nėra (t.y. nemačiau) geresnio žaidimo nei GCompris, kuris įdomiau ir geriau padėtų vaikui išmokti naudotis kompiuteriu. Šis žaidimas, tai pirmas Linuxe esantis žaidimas, kurį aptikau, kurio aprašyme kalbama apie vaikų edukaciją – atviro kodo nemokama programa įtraukta į UNESCO administruojamą nemokamos programinės įrangos sąrašą.
O kas yra dar svarbiau – vaikui patinka tuos žaidimus. Linux arba mokamoje Windows versijoje yra ~140 įvairiausių mokomųjų žaidimų.
Geriau vieną kartą pamatyti, negu apie tai daug kartų paskaityti. O dar geriau pabandyti. Štai kelių, ten esančių, žaidimų apžvalgos:
__________
[1]– O tarp kitko, iš Kinijos visai neseniai atvažiavo karoliukai, kuriuos Augustas kažkokiu būdu nupirko. Gerai kad žmonai jie patiko, tad tranzakcijos neatšaukinėjo, kai pastebėjome pirkimą.
[2]– Ai su tais močiutės rubliais vis problemų prisidarydavau… Antai dar kiek anksčiau pirkau kokius du kilogramus irisų, kuriuos slėpiau stalčiuje, kol mama atrado ir vėl išrašė nemažai velnių.
[3]– Tada tai buvo 120 Mhz taktinio dažnio pentium mikroprocesorius su ~512 MB kietuoju disku (o gal ir mažesniu), ~8 Mb RAM ir tokiu specialiu filtru, kad nuo ekrano radiacija neitų į akis – ar dar kas atsimenate tokius? Šeima surinko tada visus ~3000 litų tam žvėriui.
[4]– Ir tie žmonės šį žodį naudoja kaip bendrinį. Ką jie įsivaizduoja tai sakydami aš net neįsivaizduoju.
Štai atrieda Nauji metai
Nauji metai, nauja laimė
ir Kalėdos jau praėjo;
šventės su šeima;
prisivalgėm ir atsigėrėm
spanguolių kisieliaus
aguonpienio
ir visokio kitokio ten maisto
Buvo turtingi metai įvairiais įvykiais. Tai jau tikrai. Visos patogumo zonos sienos ir ribos buvo suspardytos, susprogdintos, sulaužytos, sudegintos, sutryptos ir išmėtytos pavėjui. Tai buvo nerealiai puiki patirtis. Visiems rekomenduoju!
Dar prieš prasidedant 2012 metams į Internetų eterį išėjo puikus mini serialas (15 serijų) apie šildymą Vilniuje (prisidėjau ir aš savo 8-ąja serija). Prodiuseriai dar nežino ar šiemet bus kitas sezonas.
Blogeriai išklausė kaip savo darbą vertina ir tobulina viena inspekcija. Apie tai parašiau aš ir Leo Lenox. Matyt kažką rašė ir Delfi, bet aš nemačiau.
Blogas Domas rašo retai bet įdomiai. Jis įdomus vien jau dėl to, kad yra Lietuvos interneto patriarchų ir dar kažkokio soc. tinklo (:)) projektuotojas. Jis rašo ir angliškai.
Džokeris ant stalo – nežinau kaip jis atsirado mano readeryje, bet va paskaičiau vieną jo straipsnių – gerą plunksną turi.
Encoros blogas. Justės Latauskienės blogas. Visi nuo jos Gpliuse alpsta tiesiog. Vieni nuo britkumo (kai kurie postai apie ligas, spuogus ir parazitus), kiti nuo smagumo (dėl to paties ir dėl jos komiksų).
Ieva stebuklų šalyje. Puikūs paveiksliukai ir dar puikesni komentarai. Tikras merginos dienoraštis. Galite bandyti skaityti, norėdami perprasti moterų mąstymą, bet vistiek neperprasite.
Ingrida Šimonytė. Nepatvirtinti šaltiniai tvirtina, jog tai tikrai ji. O be to ir matosi, kad ji. Sezono naujiena – na, tiesiog visas SKANDALAS (gerąja prasme)!
Powiukė. Internetų ir kitų gerų dalykų mėgėja. Apie naujienas, įdomumus ir trendus.
Remigijus Šimašius. Pats teisingiausias teisingumo ministras (buvęs), o dabar Seimo narys. Visada įdomiai ir visada užkabina.
Rokiškis. Buvo paskelbta amnestija. Galite (kol vėl neužbanys) eiti greitai viską skaitytis ir jei kyla noras komentuoti bet ką ir ne į temą, tai parsisiųskite viską į savo kietąjį diską, nes gausite baną ir lauksite sekančios amnestijos. O kol lauksite – galėsite skaityti iš savo kietojo disko.
Kreivarankis. Dabar savo grafomaniją patenkina Gpliuse, todėl retai rašo į blogą.
Troy. Tai yra toks vyriškis. Kuris turi aštrią plunksną. Ir matyt sunkią ranką 😉
Buržujus. Žinoma. Kaip mes be jo penktadienio internetų ir kitų įdomybių?
WCIT-12 (World Conference on International Telecommunications) pasibaigė.
Priminsiu, jog tai pasaulinė konferencija, kurios metu šalys narės nustato tarptautinių komunikacijų reguliavimo gaires. Šios konferencijos rezultatas yra dokumentas pavadinimu „ITR“ (International Telecommunications Regulation).
Štai tas būsimas ITR’as ir sukėlė gan didelį laisvo Interneto bendruomenės[1] sujudimą ir nerimą.
Man viskas prasidėjo nuo to, jog pasklido žinia apie valstybių norą praplėsti ITU atsakomybių ribas ir puoliau šaukti, jog Internetas pavojuje.
Bet pagrindinį dalyką galiu pasakyti aš jums pats:
Taip pat galiu pasakyti, jog tai yra gerai. Užtai prisipažinsiu, jog pačios ITU konferencijos vaizdo įrašų ar sesijų išklotinių nežiūrėjau, neskaičiau (juk reikia dar kiek pamiegoti ir su vaikais pažaisti). Užtai gan įdėmiai skaičiau Access’o blogą.
Tai reiškia, jog šiame straipsnyje informacija yra vienpusė – remtasi vienu šaltiniu. Bet aš esu blogeris (negi aš blogesnis nei koks delfis?:)) ir man galima remtis vienu šaltiniu. Tad, jeigu atsiras pro-Rus-Kin-Kaza-Afr-Mex-Arge… pro-cenzūrininkų[2] – lai tėškia viską į komentarus su savo kontrapozicijomis ir citatomis ir nuorodomis.
Tad nebūsiu labai originalus ir viską išdėstysiu ta pačia struktūra, kuria viską išdėstė ir mano skaityto blogo rašytojas:
Gerai, ypač gerai yra tai, kad mes (t.y. jūs ir mes ir kiti laisvo Interneto entuziastai užsienyje) kėlėme triukšmą, kad teikėme savo nuomonę mūsų delegacijai, kad mūsų delegacija yra patikima (kaip paminėjo vienas komentatorius mano asmeniniame bloge), nes balsavo gerai.
Visas šis triukšmas neabejotinai turėjo įtakos tam balsavimui, nes jis turėjo realios įtakos pačiai konferencijai.
Tad štai kas gerai:
Ponia Patricia Benoit-Guyot, kuri atidarė konferenciją, tarė įžanginį žodį:
„[…]Over the preceding months, the world has expressed a great interest in the outcomes of this conference. Its collective eyes and ears are focusing attentatively on us, but I feel very confident that we will not disappoint them.[…]“[3]. Ponia sako, jog Pasaulis išreiškė didelį susidomėjimą šia konferencija ir jos rezultatais, kad ji supranta, jog Pasaulinė bendruomenė stebi juos ir ji jaučia, jog yra labai užtikrinta tuo, jog ši konferencija nenuvils tos bendruomenės.
Konferencijoje dalyvavo ponas BAN KI-MOON – generalinis UN (United Nations) sekretorius
ITR’o preambolėje buvo įtrauktas sakinys, ginantis žmogaus teises:
„[…]affirm their [member states] commitment to implement these Regulations in a manner that respects and upholds their human rights obligations.[…]“ – Čia sako, kad šalys (konferencijos narės) patvirtina savo įsipareigojimą diegti bet kokius reguliavimus taip, kad jie gins ir neprieštaraus žmogaus teisėms.
Nežiūrint į tai kad „patvirtinti savo įsipareigojimą“ gali skirtis nuo „shall take into account their international obligations relation to universal human rights“- originaliai Access’o siūlytos formuluotės, kuri yra neabejotinai kiek stipresnė (ar ne, teisininkai?).
Į dokumentą nepateko jokios formuluotės, kurios keistų ar plėstų „Interneto“ ar „tarptautinių kelių (srautų)“ sąvoką.
Į dokumentą nepateko visokie Rusijos ir jai pritariančių delegacijų pasiūlymai, dėl teisės jėgos irba saugumo struktūroms žinoti Interneto srautų maršrutus, Interneto tikslios architektūros ir struktūros. O jei būtų patekę, tai tada jėgos struktūros galėtų nevaržomai visus sekti ir su duomenimis, siunčiamais duomenų perdavimo kanalais, daryti ką nori.
ETNO (European Telecommunications Network Operators) pasiūlymas dėl „siunčiančioji pusė moka“[4] nepateko į dokumentą (ITR).
Į dokumentą nepateko ir teisių dėl “manage the naming, numbering, addressing, and identification resources used within their territories for international telecommunications.”[5] perdavimo ITU. Šiuo metu tuo rūpinasi tokia ICANN (Internet Corporation for Assigned Names and Numbers). Anot Access ši organizacija yra geresnė už ITU, nes „ICANN is a multi-stakeholder entity, it is better suited to address these issues“. Aš pats tiksliai negaliu pasakyti kas tas „multi-stakeholder“, t.y. kokia tiksli šios sąvokos prasmė, bet tai kažkas apie daug akcininkų, kuriems rūpi ir kurie turi sprendimo teisių ir kurie ICANN atveju gali būti net kokios nors žmogaus teisių organizacijos (gal).
Dokumente yra dėmesio žmonėms su negalia ir besivystančioms mažoms šalims, kurios pačios negalėtų vystyti telekomunikacijų infrastruktūros.
Į ITR’ą pavyko įtraukti ir sąlygą, jog visi reguliavimai tarptautinėse telekomunikacijose gali būti vykdomi tik tol, kol tai nereguliuoja turinio.
Kas blogai
Blogai yra tai, kad visas ITU ir jo WCIT-12 „elgėsi“ labai reaktyviai ir tik reagavo į tarptautinės bendruomenės nuogastavimus bei reikalavimus. Maždaug „oi, aha, žinoma, taip-taip – padarysime, mes su jumis sutinkame, pasistengsime…“, o ne „oi, tiksliai, o juk galime ir šitaip ir anavataip; ačiū, kad perspėjote apie grėsmes – štai ir čia galėtumėm padaryti dar va šitaip ir anavataip“ – t.y. proaktyviai.
Blogai tai, kad sunkiai sekėsi nuspręsti dėl fundamentalių dalykų, kad daugybė energijos ir pastangų buvo švaistoma ginčams, dienotvarkės reguliavimams ir įvairių gudrybių naudojimams.
Galbūt dėl šių tampymųsi pačioje konferencijos pradžioje konferencijos pirmininkas itin keistu būdu priėmė vieną rezoliuciją. Kiek aš supratau, tai jis atsistojęs prezidiume paprašė konferencijos dalyvių pasakyti savo nuomonę (angliškai tai užrašyta taip: to take the temperature of the room) apie jo atsineštą rezoliuciją pakeliant balsavimo lapukus. Berods ispanams pasidomavus ar tai buvo balsavimas, nes balsavimo atveju jie galbūt būtų elgęsi kitaip – buvo pareikšta, jog tai tikrai nebuvo balsavimas.
Kitą dieną ta rezoliucija buvo pateikta kaip priimta balsavimo būdu (nors niekas nesuprato, jog balsuoja, nebuvo siūloma susilaikyti ir nebuvo paskelbtas tokio „balsavimo“ rezultatas).
Toliau apie tai kas blogai:
JAV ir Kanada pasiūlė pačioje konferencijos pradžioje pirmiausiai susitarti dėl konferencijos dokumento taikymo srities. O tai išprovokavo ilgas diskusijas ir įvairius pasiūlymus su visokiomis teisinėmis plonybėmis, tokiomis kaip: ar rekomendacijos bus teikiamos „reguliavimo tarnyboms“ ar „pripažintoms reguliavimo tarnyboms“ ir panašiai[6].
Į ITR „prasmuko“ tokia sąvoka kaip Calling line identification – nelabai svarbu ką tai reiškia. Svarbu tai, jog šios sąvokos nėra ITU konstitucijoje. O tai reiškia, kad sąvoka gali būti interpretuojama laisvai ir kaip parankiau, pavyzdžiui, jėgos (blogiausiu atveju) struktūroms.
Blogai buvo apibrėžtas spamas (šlamštas) ir kova su juo: „Member States should endeavour to take necessary measures to prevent the propagation of unsolicited bulk electronic messages and minimize its impact on international telecommunication services“:
„Electronic messages“, šiuo atveju irgi yra neaprašyta sąvoka ITU konstitucijoje. Tad, to žodžio interpretacijos gali nueiti ir iki Interneto reguliavimo. Kaip žinia turinio reguliuoti nevalia, nes antraip atsiras galimybės kokių nors žmogaus teisių gynėjų aktyvistų perspėjimo žinutes laikyti spamu ir jas blokuoti.
„Necessary measures“ – dar viena daugiaprasmė sąvoka, leidžianti daryti ką norima.
„Minimize its impact“ – tas pats.
Buvo įtraukta dalis, kuri aprašo galimybę keistis informacija tarp šalių dalyvių. Neaprašyti jokie apribojimai, o tai reiškia, jog galima dalintis bet kokia informacija – net ir ta, kuri yra apsaugota asmens apsaugos įstatymais.
Ta dalis, kurioje kalbama apie žmogaus teises yra tik pačioje preambolėje. O tai reiškia, jog specifiniais atvejais, jos taikymas ir jos laikymasis gali būti nebūtinas – pavyzdžiui kaip su spam aprašymu ir priemonėmis, kurių galima imtis kovojant su tuo blogu dalyku, kurios gali tapti daug, žymiai daug didesniu blogu dalyku.
Keistas konferencijos pirmininko elgesys (“kambario temperatūros pamatavimas”) priimant rezoliucijas, kurių rezultatas: „resolving to instruct the Secretary-General to continue to take the necessary steps for ITU to play an active and constructive role in internet governance“ – generalinis ITU sekretoriatas skatinamas aktyviau ir konstruktyviau valdyti Internetą. Tai nėra gerai, nes ITU yra uždara valstybių dalyvių konferencija, nežiūrint to, kad po sukelto triukšmo tapo atviresne. Jos valdymo struktūra šiuo požiūriu yra ydinga, nes neatitinka „multistakeholderism’o“, kurio reikalauja tarptautinės laisvo Interneto organizacijos, tokios kaip Access.
Išvados
Labai daug pavyko padaryti dalykų, kurie leis ir toliau mums turėti Internetą, kuriuo džiaugiamės ir kurį mylim. Mūsų Internetų katės ir toliau lankys mūsų Feisbuko ir Google plus’o, ir Diasporos… Blogų… ir Pinterest… ir dar ten belekokias paskyras bei Interneto (iš)vietas. Galėsime dalintis savo džiaugsmais, išmintimi, pažinimu.
Bent jau tikrai iki 2015 sausio. Nes tas naujasis ITR’as negalės įsigalioti anksčiau.
Pavyko bjauriems lobistams pridėti ir bjaurių dalykų į tą ITF’ą. Užtai mes jo nepasirašėme. Valio mūsų delegacijai!
Bet daug dalykų gali nutikti iki 2015. Štai, Ženevoje vyks WTPF[7]. Access’ai sako ten bus ir raportuos. Na, o aš pasistengsiu nepamiršti perskaityti.
O jūs irgi man padėsite. Juk taip?
___________
[1]– Tai buvo google, Access ir blogeriai, kurie daug geresni blogeriai nei aš.
[2]– Tai žinoma nevykęs pajuokavimas. Galima gi turėti pagrįstą priešingą nuomonę ir nebūti pro-cenzūrininku. Ar galima?
[3]– Šitą pats girdėjau, nes kantrybės pažiūrėti atidarymo pradžią turėjau.
[5]– tai yra labai svarbus dalykas dabartiniam Internetui. Kritiškai svarbus. Kaži ar yra svarbesnių, o jei yra tai nedaug.
[6]– tai detaliau aprašyta tokiame .nxt, kas irgi yra labai didelis Internetas. O tai dar reiškia, jog rėmiausi dar vienu šaltiniu – valio!
[7]– Aha 😉 aš irgi perskaičiau WTF pradžioje. Būtų visai šaunu, jei būtų ir KPŠ konferencija. O juk ištiesų tai World Telecommunication/ICT Policy Forum t.y. pasaulio telekomunikacijų valdymo/politikos forumas. Net nežinau kaip išversti, bet kiekvienas kompiuterių žinovas žino kas yra policijos, tad manau, jog tai čia ir yra.
Šis KPŠ yra paskutinis prieš pasaulio pabaigą ir Kalėdas. Tad bus ypatingas ir tuo, kad KPŠ bus labai daug. Ir net labai baisaus Kalėdinio KPŠ.
Kažkas juk gamina tuos paveiksliukus apie visokius lėkštus blizgučius, senelius šalčius, eglučių žaisliukus ir panašius dalykus, nuo kurių tikrieji menininkai nuleidžia rankas galvas ir eina gerti pigaus vyno.
Ach, tiesa, juk reikia perspėti! Perspėju, kad žemiau čia pamatysite KPŠ*
* – kiek daugiau nei praėjusį ir užpraėjusį kartą.
Kaip žadėjau, toliau bus daug Kalėdinio ir kitokio KPŠ, nuo kurio menininkams susuka vidurius. Vidurius susukti nuo to gali bet kam. Tad skrūlinkite atsargiai ir dėl patirtos žalos jūsų psichikai aš atsiriboju.
Tai tokia terapija.
Kai galite tą nevalingą veiksmą atlikti mintyse
Ir po šios terapijos
Jūs tapsite stipresniu(-e)
Jūs suprasite, kad visa tai matėte ir jūs dar gyvas(-a)
Ir todėl galėsite ramiai laukti rytojaus
Nes rytoj nenutiks nieko tokio
Nieko tokio, kam nesate pasiruošęs(-usi)
Nes Pasaulyje negali nutikti blogesnių dalykų
Ar labiau šokiruojančių vaizdų
Kurie sužalotų jūsų sąmonę
Dėl kurių jums svyra rankos
Ar apima apatija
Dėl kurių jums galėtų ir nesvirti rankos
O kaip tik kilti…
Vis aukščiau…
Ir aukščiau…
Pajusti pulsuojančias venas…
Pirštų galiukais glamonėti šiltą
Ir ploną
Kaklo
Odą
Švelniai drebančiomis rankomis
Spustelėti
Tarsi pasitreniruoti
Iš pradžių trumpai
Tada kiek ilgiau
Kiek stipriau
Pajusti kaip pulsas padažnėja
Kvėpavimas taip pat
Tada nykščiais
Apčiuopti stemplę
Pajusti paviršutiniškesnį
Ir tankesnį
Kvėpavimą
Dar kelias sekundes
Švelniai, sukamaisiais judesiais
Glamonėti kaklo nelygumus
Tada nustoti judinti nykščius
Ir pradėti iš lėto
Didinti spaudimą
Dar truputį
Stipriau
Ir stipriau
Kitais pirštais
Pajusti vis tankėjantį
Ir tankėjantį
Pulsą
Nykščiais
Pajusti, kad
Kvėpavimo jau
Nėra
Tai štai. Visa ši terapija tam, kad taip neimtumėte galvoti, vos pamatę ką nors panašaus.
Čia apie tai, kad baisiai didelis portalas „Time“ surengė metų žmogaus balsavimą internetu (už rezultatų paskelbimą G+’e ačiū Aurelijui). Bet tada atėjo 4chan ir gavosi taip, kaip matote.
Aš dabar imu abejoti – ar tikrai balsavimas Internetu toks blogas dalykas? Juk 4chan malačiai! Gal jie geresnę valdžią mums išrinktų?
Ir nėra ko čia bumbėti kad nesąmonės ir supermama ar Austėjos blogas, nes jau tokiu tampu: galvoje tik sauskelnės, piešinukai, supynės, baby tv, mašinytės, motociklai ir knygutės.