Mano žmonos mama labi iniciatyvi ir veikli moteris. Sužinojusi, jog kandidatuoju ji beveik nenustebo (mano mama nustebo labiau). Kadangi moteris ji veikli, o ir Skuodo rajone žmonės ten nepėsti (pvz. “Šaulių” būrio vadas Robertas Šakalys, Skuodo meras Stasys Vainoras, kuris kaip paaiškėjo yra Liberalų Sąjūdžio narys ir taip pat kandidatuoja šiemet į Seimą, kandidato numeris 18, sąrašo numeris, primenu, pirmas), tai jie kažkokiais būdais sukontaktavo su PAG-16 CKB grupės vadu[1]Erlandu Snieškum ir sutarė perduoti per KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-ąją rinktinę Afganistano vaikams vilnonių kojinių ir visokių ten kitokių rūbelių, kurių tos šalies vaikams ir ypatingai Goro provincijos vaikams labai reikia. Tai mano žmona irgi numezgė keletą kojinių ir aš taip pat nuvažiavau perduoti jų.
Maniau, kad reiks nuvažiuoti, iškilmingai įteikti savo dovanas, atsistoti kur nors prie vėliavų, kas nors pasakys griausmingą kalbą, visi paplosim, papozuosim prieš spaudą ir išsiskirstysim.
Bet viskas buvo kitaip. Viskas buvo daug geriau! Pasitiko mus savo šiltu žvilgsniu vadas Erlandas Snieškus, palydėjo iki konferencijų salės, skardžiu ir griežtu balsu pasakojo apie kareivines, apie kariuomenę, tada susėdome visi ir mums ėmė pasakoti apie Afganistaną.
Ką tik įžengę nešame iškilmingai kojines ir kt. vilnonius rūbusVis dar nešame kojinesBendra foto su vėliavomis fone
Prezentacija buvo labai įdomi, tokia įdomi, kad gali būti, jog jums bus įdomios tos prezentacijos nuotrupos, kurias pavyko man atsiminti/užsirašyti. Viskas kas čia žemiau yra tezių kratinys. Nutariau jų neredaguoti (bent jau kol kas), nes aš pats Afganistane nebuvau, o bandydamas kažką redaguoti dar iškraipysiu mintis…
“Tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk” – berods šitokia yra lietuviška patarlė. Taigi, vienas ministras parašė į Google plus soc. tinklą, jog visi, kas nori aplankyti kalėjimą, lai registruojasi, o aš tuo tarpu padėsiąs sukoordinuoti visą tą reikalą.
Priregistravau žmonių 21, o panašiai ir atėjo.
Vidun jau buvo užėję keli, todėl čia tik 11 (aš 12'as kitoje fotokameros pusėje). Jei kas nenorite būti mano bloge, sakykit - užblurinsiu.
Iš visų prie vartų surinko pasus ir nusinešė į vidų. Tada griežtu ir skambiu balsu kvietė mus LTIKdarbuotojas Romas Ostanavičius vardais/pavardėmis kvietė po tris užeiti į KPP[1], kur mus išrengė, apieškojo… Juokauju 🙂 – mums išdavė po popieriuką, kuriame buvo šiek tiek paso duomenų, numeris ir dar kažkas… Tą popieriuką prisakė saugoti, nes tik su juo atgausime savo pasą, sakė. O popieriuką įsegs į kažkokį dokumentą ir padės ilgalaikiam saugojimui dar sakė.
Taip pat paliepė telefonus, fotoaparatus, pinigines ir rankinukus padėti į saugojimo spinteles, užsirakinti ir raktą pasiimti. Suzirzė paskutinės trečiosios durys ir mes patekome į vidų, į vidinį Lukiškių kiemą. Čia mane jau pradėjo lankyti keistas jausmas, sakantis, kad čia kažkaip viskas yra kitaip, kad reikia iš čia dingti… Susivaldžiau. Trumpom replikom ar juokeliais pasidalindami įėjome pro kitas duris, ten koridoriumi dar į kitas duris, tada kiek laiptais, tada vėl durys ir įėjome į buvusios cerkvės patalpas.
LTIK cerkvės vieta (iš http://www.spec.lt)
LTIK cerkvės vidus (iš http://www.balsas.lt)
Cerkvės viduje ant stalo LTIK komplekso maketas. Atėjo direktorius Viktoras Davidenko ir kartu su prižiūrėtojų viršininku Daliumi Lenkaičiu papasakojo apie kiekvieno komplekso dalies paskirtį ir pasidalino keliomis įdomesnėmis istorijomis, pvz.: Iš LTIK pasutinį kartą buvo pabėgta 1998 metais (dar užsiminė, jog visi, visi be išimties šį klausimą užduoda), kai vienas kalinys iš kito išmoko visus anketinius duomenis, jie patys buvo gan panašūs, kažką užsiklijavo ant nosies ir jį išleido. O giminės to tikrai išleidžiamojo vistiek niekur neišėjo, tada jų paklausė, ko jie čia laukią. Tada paaiškėjo, kad tas žmogus, kuris išėjo – ne jų giminė. Tą žmogų paskui rado Panevėžyje už ~6 mėnesių.
Dar papasakojo, jog (berods) kaliniai liaudies meistrai statybų metu ant linoleumo sugebėjo nupaišyti Kristaus atvaizdą, kuris puošia tos pačios cerkvės fasadą iš išorės, bet mažai kas žino, jog ten tas paveikslas yra, nes mažai kas pakelia akis priėję prie LTIK.
Kristus ant Linoleumo
Dar papasakojo, jog LTIK, pastatytas praėjusio amžiaus pradžioje buvo pats moderniausias kalėjimas visoje Carinėje Rusijoje. Pačiame komplekse buvo numatytas ir pastatas, kuriame administracija ir kalėjimo prižiūrėtojai taip pat ir gyveno. Aš suprantu, jog logistika taip išsisprendžia neblogai, bet dirbti ir gyventi kalėjime, tai kažkaip gaunasi, kad mažai kuo skiriasi ir nuo nuteistųjų…
Papasakojo, jog mūras ir plytos, kurie buvo naudoti statybose yra itin tvirti – įbrėžti ar įkirsti su plaktuku ne taip paprasta, kertant šis atšoka it nuo akmens.
Viename korpuse yra nuteistieji iki gyvos galvos, tame tarpe vienintelė moteris – Bružaitė. Tarp iki gyvos galvos sėdinčių yra visiškai neprognozuojamų ir išvedami jie iš kameros tik su antrankiais. Čia man prieš akis stojo Holivudinių filmų scenos, kur oranžiniu kombinezonu aprengtas kalinys surakintomis rankomis ir kojomis vedamas tamsiais koridoriais.
Tiesa, tie niūrūs Holivudo koridoriai tai visai gerai atrodo. Šitas irgi visai gerai atrodo nuotraukoje. Realiai jie visiškai slegiantys, ypač, kai įsivaizduoji kiek čia kalinių jais vaikščioja ir kokios jų mintys apie tuos koridorius...
Jei nesuklydau užsirašydamas, tai šiuo metu LTIK’e kali ~1500 kalinių[2], o tai reiškia, jog kompleksas yra perkrautas. Užsirašiau, jog 10 kv metrų tenka 10’iai kalinių – nesu tikras ar teisingai užsirašiau.
Dar yra viena įdomi, man negirdėta teisės atėmimo bausmė: savaitgalinis kalėjimas. Yra kalinių, kurie kali tik savaitgaliais: nuo pirmadienio iki penktadienio dirba ir gyvena kažkur kitur, o savaitgalį praleidžia LTIK’e.
Yra komercinė įmonė, kuri nuomojasi patalpas LTIK’e, jos darbo jėga – kaliniai, o jie gamina avilius ir kažkokius inkilus[3] su mažom skylutėmis (kurių dydis itin kruopščiai reglamentuotas) musėms, kuriuos perka kažkokie užsieniečiai iš tos įmonės.
Pasakojo, jog kai kurie kaliniai išetapuoti į kitas įkalinimo įstaigas, pvz. į kolonijas ar pataisos namus, sako, jog Lukiškėse jiems buvę geriau, nes čia jie turi nors truputį privatumo.
Kalėjimas turi gal kokius 3 rūšių reglamentus kokių kalinių negalima laikyti kartu, todėl gaunasi taip, kad vienoje kameroje kali 4 kaliniai, o kitoje – 2.
LTIK’as turi rentgeno aparatą, tokį patį kaip oro uostai – daiktams tikrinti[4]. Nuteistųjų daiktai ir drabužiai ten patikrinami. Nuteistieji kali su savais drabužiais, reglamentuojamas tik jų svoris – negali būti daugiau nei 30 kilogramų. Viena lankytoja (kažkada buvo spaudoje nuaidėję) striukėje turėjo pistoletą, kurį, žinoma, aparatas aptiko. Ji sakė, jog tiesiog pamiršo tą ginklą palikti…
Kalėjime gryni pinigai uždrausti. Įmanomos tik sąskaitose esančių pinigų operacijos – kalinys parašo ką už kiek nori gauti (ten yra ir parduotuvė), įmeta į medinę dėžutę tą raštelį (tų dėžučių ten dar kelios yra: “Psichologinė pagalba”[5], “paštas” ir dar kažkokia, kurios nespėjau užsirašyti), kalėjimo darbuotojas raštelius susirenka, patikrina kalinių sąskaitas, padaro pavedimus, sukrauna produktus, gauna iš kalinio parašą ant akto, jog tai yra tai ko jis tikisi ir kalinys turi prekes. Parduotuvėje nėra maisto, kurį reiktų šildyti, nes kamerose nėra galimybės pasišildyti maistą, negali būti jokių ryšio priemonių ir dar ten kažko negali būti.
Nusivedė tada mus koridoriais ir laiptais iki dar vienos apvalios patalpos, kuri, pasirodo, kažkada buvo Katalikiška koplyčia, kur specialiame balkonėlyje kunigas laikydavo mišias. Tai tos patalpos grindys išklotos 108 metų senumo plytelėmis, kurios atrodė beveik kaip naujos palyginus su aplinkui esančiomis naujesnėmis plytelėmis, kurios buvo nusitryne baisiausiai. Čia vėl buvo prisiminta senų laikų kokybė.
Apžiūrėjome pasivaikščiojimo patalpas, kurias visas dengia grotų ir tinklinės tvoros derinys. Kiekvienoje pasivaikščiojimų patalpoje yra po skersinį kampe prisitraukimams daryti, viename iš jų buvo suolas su monolitiška štanga (blynai, tiksliau metaliniai cilindrai privirinti prie skersinio, pati štanga uždarame rėme).
Po laiptais pamatėme aptvertą grotomis suolelį. Šis suolelis yra auklėjamoji priemonė nerimstantiems – ten pasodinami nuteistieji gan greitai nurimsta, minėjo prižiūrėtojai…
Kalėjimo rėžimas: 6 valandą keltis, 6:10 pusryčiai, 22 valandą skelbiamas miegas. Kompiuteriu, kas turi gali naudotis nuo 18:30 iki 21:00. Kompiuteriai yra griežtai be jokių ryšio priemonių.
Ant kiekvienų kamerų durų iš išorės yra elektros įjungimo/išjungimo jungiklis ir radio taško reguliatorius.
Tada ėjome iš vieno pastato į kitą vidiniu kiemu, į kurį nukreipti kamerų langai.
Raudonai pažymėjau, kur ėjome. Nors galiu klysti... Bet lygtais ta vieta ėjome...
Didžiausią įspūdį man ir paliko šis perėjimas. Eini, ir jauti, kad į tave susmeigta daugybė žvilgsnių. Tas pojūtis pagrindžiamas dar ir kalinčiųjų šūksmais ir įvairiais garsais, mėgdžiojančiais kai kuriuos gyvūnus, komplimentai merginoms…
Nuteistieji kamerose gali turėti televizorių, kurį žiūrėti gali bet kada ne miego metu.
Aplankėme koplyčią, kuri ten veikia nuo 2000 metų, sienų freskas piešė nuteistieji. Piešiniai kaip piešiniai, nėra ten ko komentuot, kaip sakė Aistė.
Kalėjimo administracija per dieną formina ~100 žmonių, tai ir naujai atvažiavę nuteistieji ir etapuojami. Biurokratija itin griežtai reglamentuota, dokumentai archyvuojami irgi itin griežtai (tie popieriukai, kuriuos mes atidavėme išeidami taip pat yra įsegami ilgalaikiam saugojimui).
Kastų sistema išlikusi, bet Lukiškėse ji mažiau aktuali, nes čia žmonės labiau izoliuoti vieni nuo kitų.
Apžiūrėjome dvi kameras: vieną po kosmetinio remonto, o kitą po kapitalinio.
Erdvi LTIK kamera
Ta kamera erdvi atrodo tik nuotraukoje. Iš tiesų įėjus į ją, regis nėra kur nė apsisukti. Mane ten ir vieną klaustrofobija imtų kankinti ilgiau pabuvus – itin slegiantis interjeras.
Dar kiek papasakojo ir apie sovietų laikų karcerius, kuriuose gultas prisukamas spec. užraktais prie sienos, suolas ir stalas pritvirtinti prie grindų, valgyti karštą maistą duodavo kas antrą dieną, o kas antrą duona su vandeniu (iš čia posakis apie “лётный день” ir “не лётный день”)
Direktorius papasakojo, jog dabartiniai kaliniai nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad dabar mažiau raštingi. Anksčiau, sako, per prievartą raštingumo įdiegdavo, o dabar pasitaiko nuteistųjų baigusių vos kelias klases vis dažniau.
Tai jau po viskam viskas čia. Matosi, kad kai kuriuos žmones ekskursija paveikė itin stipriai.
Dar pramogai štai tokį gif’uką sulipdė man http://makeagif.com/ (ne visai patogus, bet vienas iš tų, kuriuos naudoti yra greičiau, nei pačiam lipdyti gifus su gimp’u):
Štai kaip byra iš kalėjimo
Vėliau patys aktyviausi ekskursantai patraukė į Žveryną, kurio bare pavadinimu “Jalta” žiūrėjome filmą:
Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ – apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Režisierius įsiklauso į kalinių istorijas, kuriose persipina gyvenimo klaidų, bausmės ir kūrybos kaip savotiškos laisvės formos, leitmotyvai.
Sumaitotų likimų, nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo prasmės paieškų ir atgailos motyvai sužadina atjautą ir verčia susimąstyti apie tai, ar iš tiesų mes, tariamai normalūs ir respektabilūs visuomenės piliečiai, nenuteisiame šių kažkada suklydusių žmonių negrįžtamai visiems laikams…
Supranti, kad filme kalbama ne tik apie užuojautą, klaidas ir jų atpirkimą, bet ir apie priešingus, kur kas labiau morališkai kontroversiškus dalykus, kurių niekaip neredukuosime į paprastas „gera-bloga“, „moralu-amoralu“, „simpatijų-antipatijų“, „juoda-balta“ opozicijas.
Pasaulį rodydamas kalinių, arba socialinio dugno akimis, Jansas perkelia žiūrovą į tokį kontekstą, apie kurį paprastai nieko nenorime žinoti – pavaišina pilno metro formatu tirštos specifinės, kontroversiškos tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologinius popierėlius, neperšančia vienos tiesos ir iš anksto paruoštų atsakymų, o būtent tokios dokumentikos, verčiančios (susi)mąstyti, trūksta mūsų masinės komunikacijos medijose ir visuomeninėje sąmonėje.
Čia Evaldas Jansas pristato savo filmąŠių namų šeimininkas sutiko mus ramiai
Aktyviausi ekskursantai, nuėję į tą filmo peržiūrą susipažino ir su vienu teisingumo ministerijos darbuotoju.
O po filmo peržiūros Evaldas Jansas mums papasakojo labai gyvenimišką istoriją apie psichikos sutrikimą turinčias moteris, vienos grupės muzikantą, vieną buvusį nuteistąjį, meną, gimines ir seksą.
Diena buvo turininga. Rekomenduoju šią ekskursiją visiems sąmoningiems piliečiams.
Atnaujinimas:
Internetuose, tiksliau pas http://www.balsas.lt radau tą patį maketą ir plyteles, kurios 108 metų ir labai geros:
LTIK maketasČia tos baisiai geros plytelės (ant grindų)
____________________
[1]– KPP, tai Kalinių Priėmimo Punktas: vietos ne per daugiausiai, o durys su elektroninėm spynom – trys, padalinančios erdvę į dvi zonas: pirmojoje atiduodami pasai, gaunami popieriukai, o antrojoje paliekami daiktai ir gaunamas gan griežtas ginkluoto prižiūrėtojo žvilgsnis…
[2]– kitoje vietoje užsirašiau kad 1200 kalinių… Ten toje kitoje vietoje dar užsirašiau, jog LTIK’e yra 3000 kv metrų skirtų kaliniams ir sovietmečiu čia buvo sukišta apie 2800 kalinių.
[3]– Nes aviliai bitėms, todėl čia inkilai. Nors šiaip inkilai yra paukščiams, bet aš ne specialistas…
[4]– Sakė man, jog rentgeno aparatai tai tik tie kur ligoninėse, o čia visai ne rentgeno aparatas, o… kažkaip kitaip užvadintas aparatas, kurio spinduliuotė labai maža (5 lygio radiacijos kažko), todėl vaisingumui nekenkia, ko buvo pradžioje labai baimintasi.
[5]– Vienoje iš aikštelių buvo pakabintas informacinis lapas, kuriame gan detaliai išaiškinta kas yra psichologas, kas yra psichiatras, kas yra psichologinė pagalba. Romas sakė, kad nuteistiesiems reikia dažnai labai detaliai viską aiškinti, o tai, kiek supratau, vienas dažniausiai detalių paaiškinimų reikalaujanti sritis.
Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.
Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?
Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.
DNR užprogramuoja daugybę informacijos. Mokslininkai, sako, kad į DNR sugebėjo užkoduoti kažkokią knygą...
Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.
Mama su vaiku kažkur plaukia. Gali būti, kad tas kūdikis mamai nugaros net vandenyje neapsisioja.
Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].
Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:
Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.
Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.
Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.
Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.
Biurokratijos jūra - kaip nepaskęst?
Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.
O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?
_________________________
[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.
[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą
Nelengva dalia teko Praveniškių ir Rumšiškių apylinkių gyventojams – patvirtinus Rumšiškių miestelio ir gretimų teritorijų bendrąjį planą, dešimtmečiams tapo užkonservuota apie 100 žemės savininkų gyventojams priklausančių sklypų.
Vietos gyventojai ir nekilnojamojo turto valdytojai prašo surasti sprendimą, kad jie galėtų pakeisti savo turimos žemės sklypų paskirtį ir nepralošti, belaukdami kol prasidės planuojami zoologijos sodo ir žemės ūkio bei edukacinių parodų centro statybos darbai.
Kauno priemiestinės ir Kauno marių rekreacinės zonos planavimas pradėtas dar prieš 30 metų. Bene prieš tiek metų buvo dar svarstoma zoologijos sodą įrengti tarp Rumšiškių ir Pravieniškių: ten tarp geležinkelio, Pravienos upelio ir plento. Tokiai traukos zonai labai svarbu turėti gerą susisiekimą, vietą automobiliams ir įvairiai kitokiai infrakstruktūrai, juk ten ir laukymės ir valstybinis miškas.
Norai ir siekiai buvo geri: išnaudoti turimą turtą kaip galima efektyviau, pritraukti investicijas
Prieš porą metų senai vizijai įkvėpta naują viltis tapti realybe. Atrodo, kad ateityje, visgi, pavyks rekreacinę zoną pritaikyti žmonių poreikiams ir pritraukti į kraštą daugiau investicijų.
Rumšiškių miestelio bendrojo plano darbai buvo patvirtinti Kaišiadorių rajono savivaldybės Administracijos direktoriaus įsakymu dar 2010 rugpjūčio pabaigoje. Teritorijų planavimo ėmėsi Kauno Technologijos Universiteto (KTU) architektūros ir statybos institutas (ASI). Lygiai po metų – 2011 spalio pabaigoje, bendrojo plano koncepcijai buvo pritarta. Čia KTU ASI darbo rezultatas, kurį pilnu dydžiu rasite čia.
KTU ASI tyrinėjimų ir darbo rezultatas.KTU ASI tyrinėjimų rezultatas bendresniu planu.
KTU architektūros ir statybos instituto atstovai užsiminė, jog Zoologijos sodui būtų skirta ~200 ha žemės, jame gyvūnai būtų sąlyginai laisvi, o žmonės nuo jų atitverti – t.y. visai kitokia, nei dabar esančio Kaune zoologijos sodo koncepcija.
Panašiai į tokį sprendimą. Žinoma, bus jis kur kas geresnis, bet šiuo atveju tos grotos, tie žmonės narve ir žodis "Pravieniškės" kuria labai įdomias asociacijas... 😉
Be zoologijos sodo imtasi galvoti, kaip išnaudoti seniau buvusio gyvulininkystės komplekso plotą: dabar ten gan chaotiška situacija – pilna visokių įmonių, jų iškabų. KTU ASI siūlo šią vietą skirti žemės ūkio parodų ir edukacijos centrui.
O štai Lietuvos liaudies buities muziejus atitinka aukščią tarptautinį lygį – ekspozicija čia puikiai suderinta su reljefu, puikiai išspręsta logistika. Planą rengusieji KTU architektai etnografiniame kaime jokių pertvarkymų nenumato – visas dėmesys sutelktas į tai, kaip panašiai sutvarkyti ir aplinkines teritorijas
Visa tai puiku ir nacionalinės reikšmės objektai skiriami turi būti svarbiems dalykams. Bet reikia apsispręsti kurie dalykai yra svarbiausi.
Leisime žemei dirvonuoti?
Ar jūs sutiktumėte laukti 10 metų, jei norėtumėte pasistatyti kokios, kad ir ūkinės paskirties pastatą savo žemėje? Galų gale, kai jau dešimtmečius kalbame apie gamtą tausojančią rekreacinę zoną Lietuvos liaudies buities muziejaus pašonėje, kodėl čia esančiuse žemės ūkio paskirties sklypus dar ilgiems metams pasmerkiame dirvonuoti purvynais?
Rumšiškių gyventojų interesai neturėtų būti nustumiami į šalį, aiškinant, jog graži ateitis ir nacionalinis interesas yra aukščiau už žmonių interesus. Logiška, kad gaspadorius savo kieme nori tvarkytis pagal save, todėl visokie teisių į nuosavybę ir jos valdymą suvaržymai atrodo nepagrįsti ir nuvilia gyventojus.
Darbai turi atitikti deklaruojamus gražius tikslus, todėl reikia pakeisti teisinę nuostatą, kad Rumšiškių ir Praveniškių apylinkių gyventojai nebūtų suvaržyti keisti ir gražinti kraštovaizdį, kol jame įsikurs zoologijos sodas, iškils žemės ūkio edukacinis centras, bus pradėti tiesti keliai.
Tikėtina ir tai, kad per dešimtį metų žmonės sugalvos, kaip uždirbti iš savo valdomo neklinojamo turto – kodėl turime iš jų atimti tokią galimybę?
Žinoma, kad nelengva veiksmus suplanuoti teisingai ir padaryti išmintingus sprendimus, kurie tiktų ir patiktų visiems. Bet juk tam ir reikia kalbėtis, aiškintis su žmonėmis kas jiems nepatinka ir kokie sprendimai leistu laimėti visoms pusėms.
Žymus mokslininkas ir mąstytojas apribojimų teorijos pradininkas Eliyahu M. Goldratt teigia, jog visos dilemos gali būti išspręstos tokiu būdu (kai laimi abi pusės), jeigu teisingos prielaidos ir pati dilema suformuluota teisingai. O šitie dalykai gali būti atlikti tik gerai išanalizavus situaciją.
Kokį sprendimą pasiūlysime Rumšiškėms? Aš už win-win (laimi abi pusės) sprendimą. Aš už gyventojų interesus, o šis projektas tikrai gali būti ir bus atitinkantis šiuos interesus.
Ne toks buvo pokalbis, bet kažkiek panašus. Žodžiu, po nebežinau nei kiek metų ištaikiau progą su visa šeima nueiti į cirką. Į Baltijos Cirką – dabar jų palapinė Vilniuje prie Akropolio. Kiek suprantu, tikresnių ir cirkiškesnių cirkų nebūna: vagonėliai aplinkui cirko palapinę, kurioje apvali scena, o žiūrovų – tiek, kiek telpa.
Apvali cirko scena, prietema, aplinkui vaikai ir suaugę. Paskui priėjo moteriškė ir uždraudė griežtai fotografuoti, tad daugiau nuotraukų apie cirko numerį nebebus.
Iš principo, viskas yra gerai jau vien dėl to, kad galų gale radome progą pamatyti tikrą keliaujantį cirką gyvai, pamatyti tą užtemdytą sceną, pajusti gyvūnų kvapą… Bet mes dar turėjome ir misiją: įvertinti savo visiškai subjektyviai mėgėjiška eksperto akimi, ar gyvūnams šiame cirke gerai. Ar jie įbauginti, ar dresuojami abipusės pagarbos principais.
Buržujus rodo vegetarų ir žaliavalgių sutartinį ženklą - demonstracinį veido nusiplėšimą, kuris reiškia, kad "nevalgau nieko kas turi veidą". Ten dešiniau tada matosi Linas (žaliųjų partijos atstovas) ir Saulius besikalbantis su Rokiškiu
Atvyko blogų (arba tinklaraščių, arba traščių arba viešrašių) grandai: Buržujus, Saulius, Rokiškis ir aš prie jų su visa šeima. Dar atvyko ir Arkadijus Vinokuras, kuris nustebino mus visus pareiškęs, kad kandidatuoja į Seimą. Man atrodo, kad ir aš nustebinau jį, kai pasakiau, jog ir aš kandidatuoju į Seimą.
Čia Petras Variakojis kartu su Arkadijum
Pats cirko numeris buvo įspūdingas vien dėl to, kad sėdėjome prie pat scenos ir matėme visas smulkmenas, girdėjome žingsnius, tramplinų barškesį, klounų šūksnius. Mano abudu sūnūs žiūrėjo net išsižioję, plojo rankomis ir net džiaugsmingai šūkčiojo. Jiems cirkas tikrai patiko. Kitą dieną vis paklausdavo: “eisime į cirką?”. Matyt, kad būtinai eisime dar, kai tik bus galimybė.
Taigi, prie reikalo. Ar gyvūnai cirke skriaudžiami? Kiekvienas iš mūsų turėjo savo išankstinę nuomonę ir panašu, jog po viso cirko ir pokalbių prie vagonėlių, gyvūnų trumpa revizija tų nuomonių pernelyg nepakeitė.
Gyvendami ant kelio ir nuolat gastroliuojantys žmonės dar sugeba su savimi vežiotis vazonines gėles!
Kadangi mes, dalyvavę šioje revizijoje, visi rašome savo blogus, tai savo nuomones parašysime ten. Maniškė buvo labiau neutrali, tiksliau, aš nedaug težinojau apie gyvūnų laikymo sąlygas cirkuose ar šiaip cirko istoriją susijusią su gyvūnais. Esu tik girdėjęs, kad anksčiau su jais tikrai buvo elgiamasi žiauriai, net pats Petras Variakojis pripažino, kad anksčiau buvo “gyvūnų tramdymas”, o dabar “pasirodymai” ir jau vien tai rodo pasikeitusį požiūrį, apie tai, jog gyvūnai yra labiau partneriai, negu pavaldiniai.
Iš fiziologinės pusės mus tikino, jog gyvūnai yra pašerti ir tikrai sotūs. Apžiūrėti turėjome progą tik beždžionių ir papūgų vagonėlius. Daugiau nesižvalgėme, nes artistai po pasirodymo norėjo pasiilsėti, buvo jau vakaras ir šaltoka, visi laukė kada galės pailsėti, tad mums ten jau buvo kiek nejauku ilgiau būti.
Beždžionėlė gimusi Lietuvoje. Sako, kad gyvūnai nesiporuoja ir nesidaugina, jei jiems blogai.
Na, gerai, tikiu. Jeigu būtų blogai – nesiporuotų. Į vagonėlį nelindome, nes žmogus (nepamenu vardo), dirbantis su beždžionėmis su jomis ir gyvena, tad lįsti neprašytiems į svečius nelabai norėjosi. Vaikai labai užsimanė paglostyti beždžionėlę ir tą progą jie gavo, tai šitaip mes prisidėjome prie papildomo streso tai mažylei, bet tikiuosi, kad ji greitai mus užmiršo.
Čia mes su Augustu ir papūga papūgų vagonėlyje. Papūga itin įdėmiai stebėjo mano akis. Snapas jos gan didelis ir laikyti ją buvo kiek baisoka. Džiaugiausi, kai iš manęs ją paėmė lygiai taip, kaip džiaugiausi, kai davė palaikyti.
Papūgos šeriamos vaisiais, ryžiais ir panašu, kad neatrodė labai liūdnos. Nutarėme, kad su paukščiais turi būti viskas OK, nes paukščiai kaip katės – jų nepriversi prievarta nieko daryti. Tikriausiai mes teisūs 😉
Paukščiai šeriami dar ir šitais vikšrais. Kas tai per vikšrai nesupratau, bet supratau, kad jų dauginti dresuotojui pačiam nepavyksta, tad tenka pirkti.Galvą iškiškusi papūga pro narvo viršų, nevisai supratau ar ji gali išlipti iš jo kada panorėjusi ar ten tik galva telpa...
Klausiau iš kur tas papūgas dresuotojas gavo, tai atsakė, kad iš įvairių šalių ir būtinai su dokumentais. O su dokumentais jos labai brangios. Pirko sakė iš Vengrijos iš kažkokios Afrikos šalies, iš dar kažkokių ten Europos šalių. Žodžiu, kaip tie paukščiai pateko į Europą ir iš kur pas juos dokumentai ten atsirado tai niekas taip ir nežino, bet esmė tame, kad dabar jos su dokumentais ir visiškai legalios.
Kalbą nusukus nuo gyvūnų gerovės į artistų gerovę paaiškėjo daugelis dalykų apie patį cirką, t.y. apie tai kaip jis organizuojamas ir ką reiškia “Europos Cirkų Asociacijos” pažymėjimas, kurį turi “Baltijos Cirkas”.
Kalbuosi su Petru Variakoju, o Linas viską klauso.
Į “Europos Cirkų asociaciją” įstoja tik tie cirkai, kurie atitinka daug visokių reikalavimų, tarp kurių elektros, vandens ir kitų patogumų teikimas į namelius ant ratų. Ir tik tie cirkai, kurie sugeba užtikrinti patogumus gauna progos gauti geriausius cirko artistus į savo gastroles. Į tokius cirkus kaip “Baltijos Cirkas” atvažiuoja artistai iš įvairių valstybinių cirkų (pvz. Baltarusijos, Rusijos ir kt.) ir rodo savo gastroles. Paskui, matyt, važiuoja į kitus cirkus, o tada dalyvauja savo cirkų gastrolėse…
Na, ir žinoma, tos asociacijos reikalavimuose turi būti kažkas ir apie gyvūnų gerovę, bet to patikrinti laiko neturiu.
Išvados: Papūgos tikrai jaučiasi gerai, beždžionės tikriausiai gerai, nes poruojasi ir dauginasi. Šunys… Šunys atrodė gražiai, lojo linksmai, aplankyti nespėjom. Žirgai… Žirgų aplankyti irgi nepavyko, bet dėl jų gerovės mums daugiausiai klausimų ir kilo. Gal dėl to, kad jie patys didžiausi ir jais pasirūpinti sunkiausia, gal dėl to, kad jų akys pasirodymo metu mums pasirodė paklaikusios (dėl to žinoma galima ginčytis, nes gyvūnų mimika nėra tokia išraiškinga kaip žmonių ir paklaikusios akys gali rodyti ne tik paklaikimą, bet ir pvz. kokį nors azartą ar pan.), kad į dresuotojos judesius jie reagavo krūpčiodami kartais, nors buvo labai paklusnūs ir tos rykštės dresuotoja nepaleido, o tik gan švelniai bagsnojo per kojas ar per šonus.
Daliai baisiausi momentai buvo, kai žirgai būdavo vieni išleidžiami į sceną ir jie gan greitai įlėkdavo ir regis tuoj į mus įlėks, bet apsisukdavo ir imdavo ratus sukti, kol scenoje pasirodydavo dresuotoja. Tai galbūt irgi ženklas to, kaip puikiai moka žirgus dresuoti – t.y. jie vieni, patys scenoje moka palakstyti ir nepanikuoja arba apatiškai nesustoja.
O žmonės – artistai mums šypsojosi ir labai daug priekaišto, kad “trukdote čia mums gyventi” labai daug nebuvo.
Vėliau su žmona dar sutarėme, jog teisus Saulius sakydamas, kad cirkas- tai lengvas taikinys, visi jį mato tokį ryškų, todėl ir kalba. Bet mažai kas kalba apie kankinamus naminius gyvūnėlius šeimose, pvz. žiurkėnus ir šiaip jūrų kiaulytes, kurias nuolat gainioja, bučiuoja, riša kaspinėlius ir panašiai. Nekalba daug apie šuniukus, kuriuos visiški atmatos išmeta iš savo namų arba, kaip pastebėjo vienas žmogus google plius soc. tinkle: kai kurie iš tų atmatų, grįžę po vasaros sezono iš savo sodų, kuriuose laikė gyvūnus, juos dabar palieka valkatauti.
Žinia, kad jei Seime dirbi, tai kitų darbų turėti negalima – tik tą vieną Seimo nario. O tai reiškia, kad dabartiniam darbdaviui negalėsiu dirbti tų darbų, kuriuos dirbau.
Darbdavį perspėjau, jog einu į rinkimus ir siekiu Seimo nario mandato. Darbdavys paprašė surašyti viską ką darau, kad galėtų užsitikrinti, jog procesai nesugrius ir nebus patirta neplanuotų nuostolių.
Svarsčiau kaip čia pateikti informaciją apie savo darbus. Žinoma, pats paprasčiausias būdas būtų kaip nors grafomaniškai supilti krūvą raidžių, žodžių ir sakinių į vieną pastraipą be skyrybos ženklų taip kad iš to teksto gautųsi koks nors nepadorus paveiksliukas. Na, gal nebūtų tai taip paprasta… Čia šiaip idėja toptelėjusi dabar į galvą, kuri galėtų būti naudinga kokiems nors piktiems ant savo darbdavio žmonėms. O aš toks nesu. O kadangi aš toks nesu, tai visus savo darbus ir ypatingo svarbumo funkcijas, be kurių griūtų visi darbdavio procesai ir kol darbdavys bandytų juos atstatyti, jį ištiktų bankrotas… Oi, kiek užsisvajojau…
Taigi, kadangi mes su darbdaviu tarpusavyje jaučiame abipusę pagarbą, tai aš visus savo darbus sudėliojau struktūriškai į visokiausių formų ir spalvų figūras, kurias sujungiau priklausomybių rodyklėm ir į kurias pridėliojau visokių nuorodų į resursus (dokumentus ten ir intranetus bei kontaktus) ir visa tai užseivinau kažkokiu kreivu html’u, tai visą tą gėrį galima matyti per IE ir visaip ten daryti.
Tai štai, “penktadienio schema” rubrikoje mano funkcijos pas darbdavį (iš tiesų, ten kur nieko nereiškiantys žodžiai, tai darbdavio versijoje ten kiti žodžiai, o čia pricenzūruota, nes patys suprantate kodėl):
Pagrindinis, funkcijų žemėlapisFunkcijos detalizacijaKitos funkcijos detalizacijaProblemų šalinimo eskalacijos procesasČia procesų ir procedūrų žemėlapis, ten kur nuorodos, tai ten atskira procedūra/procesas. Iki pirmojo punktyro: informacijos perdavimas, toliau įvedimas ir galų gale išvedimas. Ten kur ne nuorodos tai sistemos.
Čia nufilmuotas tas html’as ant IE kaip atrodo:
O čia procesų ir procedūrų žemėlapis užlipdytas ant sistemų input’o/output’o – atskiras html’as, nes aptingau apjunginėti, o nuorodose ten procedūrų procesų analizė, t.y. galimų rizikų įvertinimai ir kontrolės na ir žinoma nuoroda į pačią procedūrą:
Taigi, nors tie html’ai atrodo kaip Web1, bet visai patogu šitaip saugoti kiek sudėtingesnį procesą.
Štai atėjo rugsėjo pirmoji! Mokinukai jau su gėlėm eina į mokyklas… Ir taip toliau ir panašiai.
Na, o mes pirmąją dienos pusę pasivažinėję, grįžę namo išsikepėme obuolių pyragą. Dabar ypatingai sezoninis kepinys. Tas pyragas dar gali būti vadinamas kiaušiniene su obuoliais[1], nes šiam pyragui reikia 5 kiaušinių, 2 stiklinių cukraus ir 1 stiklinės miltų. Na ir, žinoma, daug obuolių.
Šį kartą aš net nulupau obuolių žievę, nes jie jau pradėję pūti ir jau buvo drozofilomis apnikti – dar viena prielaida kepti šį pyragą:
Čia nulupti obuoliai su pašalintomis sėklomis - mečiau iš karto į formą, tam kad žinočiau, kiek tų obuolių ruošti. O jų reikia ruošti tiek, kad vienu sluoksniu padengtų visą dugną. Kai jau paruošiau obuolių tiek, kiek reikia, juos dar kiek pasmulkinau ir apibarsčiau trupučiu cinamono.5 kiaušiniai ir 2 stiklinės cukraus atrodo štai taip.O štai taip atrodo išplakti kiaušiniai su cukrumi, o jau miltų 1 stiklinė įberta taip pat.Išmaišiau miltus ir su gauta mase kaip įmanoma tolygiau apliejau obuolius formoje.Na, o čia jau iškepęs obuolių pyragas arba kiaušinienė su obuoliais. Kepiau 180 laipsnių pagal Celsijų temperatųroje ~45 minutes.Visai pamiršau paminėti, jog obuoliai buvo sudėti ant kepimo popieriaus. Čia jis labai reikalingas. Be jo jums gausis visiška kiaušinienė su obuoliais...Dar nuo šilto pyrago kepimo popierius gan lengvai nusiima. Smaližiai dar gali tą popierių gali pagramdyti ir pasimėgauti obuolių pyrago šlapiais trupiniais.Čia visi gabaliukai, su nuimtu popieriumi - lėkštėje. Skanaus!
_____________________
[1]– O dar, tą pyragą galima vadinti “ministro” pyragu. Specifinė slapta blogerių ložė žino apie ką aš…
2012 metų Seimo rinkimai vyks spalio 14 dieną. Aš, Skirmantas Tumelis, esu kandidatas į Seimo narius. Mane iškėlė Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis.
Tėvas – maisto pramonės inžinierius, mama – gydytoja. Brolis – programuotojas.
Mokiausi Alytaus Volungės vidurinėje mokykloje, po to Kauno technologijų universitete, kur apgyniau telekomunikacijų ir elektronikos inžinieriaus bakalaurą. Tada įstojau į matavimų magistrantūrą, kurios vėliau atsisakiau, nes tais pačiais metais, kai baigiau, įsidarbinau AB “Lietuvos Telekomas”.
Baigęs antrą kursą vasaros atostogoms išvažiavau autostopu į Angliją, kur planavau uždarbiauti ir užsidirbti kompiuteriui ir kitokioms gerybėms. Atsivežiau truputį daugiau pinigų negu išsivežiau, juos skyriau B kategorijos vairuotojo pažymėjimui gauti. A kategorijos vairuotojo pažymėjimą gavome su draugu Alytuje, kai dar buvau 16 metų. Turėjo tėvas tokį “Voschod” motociklą, su kuriuo važinėdavome žvejoti, perkaitinom cilindrą, tada jį archyvavome kaime malkinėje, iš kurios jį vėliau kažkas pavogė.
Trečiame kurse pagal autorinę sutartį dirbau žurnalų redakcijoje “Oho”. Po paskaitų suvedinėjau tekstą iš rankraščių, nes tą daryti pakankamai gerai moku[1].
Taigi, baigęs mokslus, įsidarbinau AB “Lietuvos Telekomas”, kuris vėliau tapo TEO LT, AB. Iš pradžių dirbau tarptautinių paslaugų pardavėju, prekiavau su užsienio operatoriais, tada perėjau į kitą skyrių dirbti projektų vadovu, šiuo metu juo ir esu.
Matavimai. Norint suprasti kur esi ir kaip tau sekasi – būtina matuoti. Bet koks progresas turi būti vertinamas remiantis šiais matavimais Ir atlikto darbo rezultatus vertinti remiantis šiais matavimais.
Valstybės IT ūkis šiuo metu yra decentralizuotas, kiekviena valstybinė įmonė ar ministerija turi atskirų IT sistemų, kurios tarpusavyje visiškai “nesikalba”. Mano tikslas – šias sistemas suintegruoti. Žinau, kad toks projektas vyko (gal dar ir vyksta), bet rezultatai prasti. Aš turiu kompetencijų šioje srityje. Be to pritraukiantAKL bendruomenę bus sutaupyta daugybė pinigų ir laiko. Pavyzdys, pagal kurį galima dirbti yra estų X-road.
Esu visiškai nepriklausomas ir neturiu jokių interesų išskyrus Lietuvos ir mano rinkėjų interesus. Todėl ši programos dalis bus vykdoma gerai.
Komentaruose klausti galite kandidato ko norite – kiek spėsiu atsakysiu.
_________
Už šį tinklaraštį niekam nieko nemoku, mane gina BATGA-A ir todėl aš čia galiu pasakoti apie tai, kad esu kandidatas į Seimą 2012 metų rinkimuose.
[1]– Yra toks šaunus žaidimas “Lietutis”, tai tiesiog su standartiniais nustatymais ką tik šiek tiek (~5 minutes) pamaigiau ir mano rezultatai tokie: 286.2 simb/min – 97.97% tikslumas
