Viešėdami Italijoje pridarėme gausybę nuotraukų. Atrinkau ir surūšiavau jas. Geresnes rodau jums.
Apskritai tai visur labai stebino akį rėžianti žaluma ir prižiūrėti visi sodai – gyvatvorės apkarpytos, vejos nupjautos, daug visur gėlynų ir visur žalia-žalia. Matyt kurortinius miestelius, turizmo vardan, prižiūri kažkaip centralizuotai, nes nu negali būti, kad visi italai taip rūpinasi savo sodais, vejomis ir gyvatvorėmis!
Kai nuvažiuoja turistai į kokią nors šalį, tai būtinai prifotografuoja pastatų. Aš irgi ne išimtis. Štai jums rinkinys kurortinių Itališkų fasadų (paspaudus ant nuotraukų, jos didinasi):
O čia bažnyčia tame pačiame kaimelio miestelyje, pro kurį važiavome pas ūkininką.
Bingo pastatas.
Kitame miestelyje yra Bingo salonas. Kaip suprantu Italijoje gan stiprios loterijos tradicijos ir “Bingo” yra viena iš populiariausių pramogų, kurias renkasi ir jaune ir seni.
O čia karabinierių pastatas – niekuo neišsiskiriantis iš kitų.
Na, nors viena freska.
Čia yra gatvelė mažo jau nebe kurortinio miestelio gatvelė. Čia mes važiuojam tuo miesteliu pas ūkininką, kuris laiko ~100 karvių ūkį.
Na, o čia kitas namas su ne mažiau įspūdingo violetumo žiedais.
Ženklas, jog čia karabinierių pastatas.
O štai čia jau Karabinierių pastatas – regis įsikūręs paprastame daugiabutyje.
Kaip ir sakiau – langines.
Daugelis langų turi langines.
Dar viena charakteringa vieta.
Tiesiog užrašas.
Visos gyvatvorės visuose kurortiniuose miesteliuose itin gražiai prižiūrėtos. Panašu, jog ten viskas vykdoma privalomuoju centralizuotuoju būdu.
Visur žalia, nes visur drėkina.
Štai kas nutinka nelaistomai vejai.
Dar vienas kiek įdomesnis namelis “miegamuosiuose” rajonuose. Antena, kaip matome, yra.
Čia “miegamieji” rajonai Decenzane
Čia gan charakteringas namas, charakteringame skersgatvyje Decenzano miestelyje Italijoje.
O čia yra policijos nuovada. Ne karabinierių, o policijos.
Štai koks erelis ant akmens.
Čia kokio tai karabinieriaus skulptūra
Ta pati galva kitu kampu. Visai graži ir įdomi skulptūra.
Štai ši galva gali būti ir nekaro tematikos
Dar vienas paminklas ir vėl karo tematika…
O čia tų dviejų paminklų ansamblis iš kiek tolėliau.
Su ereliais statulų nemažai. Čia irgi matyt karo tematika kažkokia.
Čia dar vienas karo tematikos paminklas
Čia tikriausiai paminklas susijęs su karu – tokių bus dar vienas kitas.
Prie fasadų bus ir statulos. Labai nesidomėjau ką jos reiškia, jei norėtumėte parodyti savo išprusimą, galėtumėte komentaruose parašyti.
Varpinė iš kiek tolėliau
Varpinė danguje
Charakteringa vieta – kvadratinės formos varpinės
Realybėje tas namas atrodo kur kas įspūdingiau. Nepavyko gražiai nufotografuoti, na bet gal vistiek nors truputį gražu
Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti 50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).
Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?
Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.
Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo! Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?
Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.
Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?
Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.
Mano vaiko ateitis
0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.
2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:
Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.
Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų. Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.
7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.
11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.
18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.
Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).
Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.
Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.
Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.
Mūsų smalsuolis Augustas retkarčiais nustverdavo jį į savo mažus delniukus.
– Augustai, šitas daiktas yra tėčio ir mamos, negalima jo imti… – sakydavome.
Ir išties – nenorėjome, kad jis imtų šį vis dar gerą daiktą ir jį sudaužytų arba apterliotų maistu arba kitaip sugadintų. Tačiau, po kelių mėnesių vis pažaisdami parodėme kaip su juo galima fotografuoti, Augusto pirščiukai įgudo paspausti užrakto mygtuką ir laikyti jį įspaudus tiek kiek reikia (pirmais bandymais rankos net drebėdavo iš pastangų kaip galima stipriau paspausti tą mygtuką, kad fotoaparatas suveiktų). Kairė ranka beveik visada užstoja blykstės lempą. Labai daug vaikui džiaugsmo suteikia galimybė nufotografuoti vaizdą ir kelias sekundes jį pamatyti sustabdytą fotoaparate, tad ėmėm nedrausti imti fotoaparatą jam į rankas ir pačiam fotografuoti tai ką jis nori.
Dabar paėmiau kortelę ir žiūriu ką turime, o turime visai įdomių kadrų. Įdomu ir tai, jog galime daug maž įvertinti, kaip jam atrodo pasaulis iš jo požiūrio taško, tad štai jos:
Augustas nufotografavo mano ranką
Štai kaip aš atrodau jam kartais.
Paties fotoaparato apsitrynusi dėtuvė Augustui pasirodė įdomi.
Dėtuvės kraštas šaligatvio fone
O čia į kompoziciją dar ir pėdos galas.
Baisiai įdomi fotoaparato dėtuvė
Čia yra senelio kojos
Dangus
Tai yra mūsų opelio priekinių durų apatinis kampas iš vidaus su degančia lempute
Nešvarus priekinis automobilio stiklas su manęs kraštu
Mūsų automobilio prietaisų skydelis
Čia yra priekinis mūsų automobilio stiklas su kažkokių žolelių pundeliu, kurios ten ne visai turėjo būti paliktos, bet jau kai palikome, tai jau neberenkame…
<–Studentas iš Panevėžio sako, kad jis geras mielas, pūkuota ir šiltas.
Nuvilnijo per lietuvišką internetą nedidukas skandaliukas. Tokių, tikiu, kas dieną įvyksta po keletą. Šis mane sudomino, nes parašė commonsensai.
Dar sudomino ir tuo, jog tai ne apie kačiukus, ne apie šunyčius ir kitas internetines grožybes, bet vistiek yra šiltai, maloniai ir gerai[4].
Asmenybės kuria istoriją ar kokios nors jėgos pasikviečia joms reikalingas asmenybes?[1]
Jeigu pakeistumėm “ar” į “ir” ir išmestumėm klaustuką gautumėm atsakymą į šį klausimą. Aš dar imčiau ir pakeisčiau tas “kokios nors” į “asmenybių sukurtos”. Tada gaunasi toks sakinys:
Asmenybės kuria istoriją ir jų sukurtos jėgos pakviečia joms kitas reikalingas asmenybes.
Aš taip pat esu iš tų, kurie tiki gerąja žmonių prigimtimi. Aš žinau, kad manęs kai kurie žmonės imtų ir paklaustų: “o tai iš kur Pasaulyje tiek daug blogio?” Atsakymas itin paprastas: dėl kitų priežasčių. Tiesiog dėl kitų, paprastai taip – toks požiūris.
Andriaus Kleivos suorganizuotas Blogout (jau 5’tąjį kartą) ir jame dalyvavę žmonės visi yra asmenybės. Tele-2 tai žino. Jie žino, jog komercija puikiai dera su charizma, kurią turi žmonės, paskui kuriuos eina kiti.
Saviraiškos poreikio genami stiprūs žmonės rado puikią terpę išreikšti save: tinklaraščius. Kaip tik toks žmogus yra Altajus – jo motyvacija saviraiška, noras padaryti daugiau ir geriau. Šiam žmogui pritaikyti “gerosios prigimties” taisyklę natūralu.
Štai tokios taisyklės kitam žmogui, tokiam Insider iš pirmo žvilgsnio pritaikyti negalima: vargšas studentas, užtikrintas savo sėkme ir panaudojęs FaceBook esančias reitingavimo spragas sprendė kokiu skirtumu jam laimėti prieš Altajų Tele-2 skelbtame konkurse.
Atvejis, sakyčiau, gan tipinis: taisyklės yra tam, kad jų nesilaikytumėm, išnaudosiu visas spragas savo naudai, kas nedraudžiama tas galima.
Juk nu, kaip, nu kvaili tie norvegai – palieka automobilį atrakintą ir net rakteliai spynelėj! Na, eik ir pasiimk![2]
Labai trumparegiškas požiūris. Kodėl? Ogi todėl, kad Tele-2 nori efektyviai panaudoti visus savo išteklius rinkodarai. Galiu garantuoti, kad jiems svarbu ir tie 1200 LTL (net jei tų litų ten mažiau, nors… suskaičiuojant ne tik banalią įrenginio rinkos vertę, bet ir laiko investicijas ir dar ką nors, tai tikrai gautųsi gal ir daugiau, gal ir n x 1200 LTL). Jeigu jiems nepavyks savo vardo sugretinti su charizmatiška asmenybe, paskui kurią eina kiti, o sugretins su apsukriu studentu, kuris pakankamai talentingas, tam kad sugebėtų savo naudai panaudoti technines spragas, tai… Galiu garantuoti, kad svarbu, nes jei tie 1200 LTL sugadins jų vardą, tai nuostolis bus ne 1200 LTL (o daug daugiau – čia parašau, jei kam ne visai aišku, kad daugiau).
Kodėl blogai, kad Tele-2 patirtų nuostolį, jei šios firmos vardas būtų sugadintas kokio nors apsukraus talentingo studento[3]? Todėl blogai, kad savo rinkodaros lėšas nukreips kitur, į efektyvesnius kanalus. O čia ir dvigubas neigiamas efektas – kris “like” vertė, nebegalės Insider’is naudotis šiuo savo įrankiu (teks ieškoti kito įrankio arba kito darbo) ir bus papildomai nemotyvuojamas šviesuomenės branduolys – juk tam, kad šviesuomenė šviestų, jos smegenims reikia įvairių mikroelementų, kurių maiste už 1200 LTL per mėnesį nėra.
Užtai neblogas dalykas yra tai, jog Insider’is parodė, jog FaceBook turi tobulinti ir tobulinti savo įrankius. Nors… Kaži ar ištobulins juos taip, kad talentingi ir apsukrūs trumparegiški studentai nesugebės surasti ar sukurti spragų. Parazitai, jei tik sugeba visada sunaikina savo šeimininką.
Ne, šio straipsnio apie parazitus, sunaikinančius savo šeimininkus, nebaigsiu. Užbaigsime aukšta nata: šiltai, maloniai ir gerai: juk kokį turime lietuvišką Internetą! Ne tik kad šviesolaidžiai visur iškaišioti, bet ir kas turi didžiausią intelektualią įtaką jame! Moralūs, mąstantys, žiūrintys pakankamai toli, kad priimtų teisingus sprendimus žmonės.
[2] – Nežinau ar tai tiesa. Tiesiog tai buvo iš nugirsto pokalbio kažkur kažkada. Iš pokalbio, kuriame dalyvavo vienas apsukrus žmogus, pabuvojęs Norvegijoj (o gal Švedijoj? – kažkur Skandinavijoje). Gali būti, kad tokie apsukrūs žmonės padarė taip, kad norvegai (ar gal švedai ar šiaip kažkurie skandinavai) dabar taip jau nebesielgia. Kodėl tai blogai? Todėl, kad iš šių žmonių buvo atimtas labai svarbus dalykas – pasitikėjimas, be kurio bet kokio darbo ar pastangų efektyvumas krenta arba tiesiog yra nulinis – save palaikanti sistema, nereikalaujanti kontrolės tiesiog sugadinama.
[3] – Dar gal reikėtų paaiškinti kodėl vardas firmos būtų sugadintas, jei jis būtų sugretinamas su faktu, jog kažkoks Insider apgavo juos pasinaudojęs technines spragas? Paimkime šitą patį pavyzdį su Altajumi: Altajus nusivylęs nesąžiningu konkursu pareiškė, kad daugiau nedalyvaus panašiuose konkursuose. Kodėl jis taip nusprendė? Žinoma, galima jo paties paklausti, bet galima ir pačiam suprasti, jog neigiamos emocijos, kylančios iš to, jog dėl gan paprastos smulkmenos Altajų išvadino sukčiumi (net jei sąmoningai jis supranta, kad tai yra visiška netiesa ir nesąmonė), bus gretinamos su konkursą paskelbusia firma, arba bent jau konkurso metodu. O jei šis žmogus parodys jį sekantiems, jog jis nusivylęs kažkuo, tai labai nedaug šansų, jog jį sekantys pasirinks Tele-2. Rinkodara toks dalykas – pinigai leidžiami jai tam, kad didėtų pardavimai, jei pinigai nusės nuomonės neformuojančiuose arba neigiamą nuomonę formuojančiuose, tai bus nuostolis. Jaučiu per sudėtingai paaiškinau… Jei ko nesupratot ar prieštaraujat – paklauskit arba prieštaraukit komentaruose arba dar nueikite paskaitykite ką Artūras šia tema parašęs.
[4] – Čia visko nesuprasite, jei neskaitysite nuorodų.
Taigi, išvažiavome atostogų į Italiją. O šitą postą pradėsiu ne nuo stogų o nuo vieno įdomaus dalyko, tai nemokamo geriamo vandens čiaupų. Tokie štai dalykai yra kažkuriuose kurortiniuose miesteliuose Italijoje:
O stogai įdomūs tuo, kad ten ant bene kiekvieno stogo yra po “grėblį” – decimetrinių bangų anteną, bangų, kuriomis transliuojama skaitmeninė televizija. Italija jau išjungė savo analoginę tv:
Dabar mįslė. Atspėkite kas čia:
Štai čia degalų kainos (pas mus, žinokite, mažesnės…):
Tai štai, toks va brangus benzinas, tiek daug žmonės turi skaitmeninių televizorių, o internetas tik va toks:
Martyna pasakojo, kaip nusipirko ji internetą iš kažkokio mob. operatoriaus kur kaina 15 eurų mėnesiui. Tai ten jai paskui mėnesio sąskaita pasidarė 250 EUR! Du šimtai penkiasdešimt eurų! Jai ten sakė, kad už sujungimus ten atskirai skaičiavo, tai ten duomenų daugiau atsisiuntė…
Apie šviesolaidį čia lietuvės nieko nežino. Italų paklaust nepavyko, nes italai kalba tik itališkai, o aš itališkai nelabai suprantu nelabai ir kalbu.
Tad nors pas mus dar rodo analoginę televiziją, bet degalai pigesni ir internetas toks, kad bet kokiame užkampyje jis pas mus dešimtimi kartų geresnis nei čia, Italijoje kurortiniame miestelyje iš D raidės (kažkaip Dečenzano ar panašiai, nežinau kaip VLKK siūlytų užrašyti ar ištarti Decensano).
Priklausomybė nuo interneto, nuo galimybės pasiekti informaciją ir draugus bet kur ir bet kurioje vietoje, yra stipri. Štai atostogauju Italijoje, prie Lago di Garda – kaip pas mus Druskininkai, tik čia ne Nemunas, o didžiulis ežeras ir krūva, tiksliau visa galybė kurortinių miestelių, kurių pavadinimų nesugebu atsiminti. Žinau, kad važiuosime už kelių minučių į Sirmione, ten prie jos pilies, einant vienu jos šonu prieisime ypatingai gražų pliažą iš vulkaninių akmenų, į vietą, kurią žino nedaug turistų.
Gyvename pas draugę, į Italiją išvažiavusią dar prieš ~15 metų, tad čia ji viską žino. Vienas blogas dalykas – internetas pas ją tik UMTS arba GPRS (įsikišau į usb portą kokią tai anteną su sim kortele viduje), o ir dar kitoks, nei pas mus:
O su sąlyga, jog internetas prastokas (švelniai tariant), tai aš čia nededu nuotraukų, o nuorodas į G+, kur jau tas kelias nuotraukas sudėjau. Parašysiu gausiau jau Lietuvoje.
Šiandien, už poros valandų vyks Blogout. Tai renginys, kuriame norėjau būtinai sudalyvauti, juk jame susirenka visas blogosferos elitas! Tinklaraštininkai arba blogeriai, tai aktyvūs visuomenės nariai, kuriems įdomu, kuriems rūpi, žmonės iš kurių gaunu pačią subjektyviausiai objektyviausią informaciją. Internetas būtų nuobodi biblioteka, be šių tinklaraščių:
Simona Skersytė, simuten.blogas.lt (ten kažkokia nuoroda gavosi į kažkokius dantų balinimus, tai atsiprašau, kadangi neturiu laiko gilintis ir kadangi nevisai suprantu ar ten blogas ar jau neblogas, tai nededu čia nuorodos)
Pats nerealiausias tinklaraštininkas iš visų a… Andrius Kleiva! Girdėjau, kad tinklaraštį rašyti jis pradėjo dar būdamas pradinėse klasėse. O dabar (iš nuotraukos sprendžiant, Nobelio premija turėtų gauti ~30’ies) organizuoja tokius renginius. Beat that!
Na va, kol dėliojau nuorodas nesusilaikiau paskaitinėti nors po vieną naujausią straipsnį iš kiekvieno blogo – užtrukau… Tad iki Blogout liko vos valanda! Žiauriai gailiuosi, kad negaliu sudalyauti… Bet sako įrašys viską (dėkojame korėjiečiams)! Nekantriai lauksiu įrašo.
Turėjome prieš keletą metų su draugais tokią pramogą: “Vakarienės klubas”. Viskas prasidėjo nuo to, kad gan švieži naujakuriai Vilniuje mėgome lankytis pas draugus svečiuose ir ten žinoma kažką valgydavome ir gerdavome. Vėliau kai visi vedėme ir visos ištekėjo, kas išvažiavo, šeimose ėmė rastis vaikai ir klubas apmirė.
O štai sekmadienį, prieš tą lietų, kai čia, Vilniuje, tvyrojo baisiausia tvankuma, mes įsijungę savo kondicionierių susitvarkėme namus ir aš ėmiau svarstyti ką čia nuveikus, kad tik nereiktų į kiemą eiti.
Nutariau, kad reikia skambinti draugams, kurie tikriausiai kenčia nuo tos tvankumos į svečius ir tuo pačiu pasidarytumėm ką nors skanaus vakarienei. Ir gavosi puikiai! Gal net vakarienės klubo atgaivinimo pradžia!
Namie turėjome sprandinės, bulvių… Nutarėme padaryti mėsos troškinį su alumi. Užmačmožytą mėsą įvairiais prieskoniais sudėjome į keptuvę, apkepinome kiaulės taukuose (kurių gavome pirkę kaime pusę kiaulės ir paskui kaitindami kresnas). Tada sumetėme mėsą į puodą su šiek tiek verdančio vandens:
Išvažiavimas su šeima kur nors ilgesniam laikui (pavyzdžiui savaitei į Šventąją) prilygsta karinės operacijos planavimo ir vykdymo mastams. Bet kad ir kiek yra akivaizdžių pragmatiškų argumentų ko nors nedaryti, darymą motyvuoja ilgalaikių naudų supratimas. Ilgalaikės naudos supratimas yra tai, kas mus leidžia vadinti protingomis būtybėmis.
Turėjau apie tai galvoti tomis sunkiomis, tarsi dramblys, minutėmis.
Didžioji dalis nepasitenkinimo, bent jau mano atveju, kildavo iš savigraužos, kai galvodavau kaip man sunku ir koks aš vargšas. Žinote, tokia paaugliška dėmesio stoka, tokie nuvertinimai, tokia savigyna. Ta būsena iš principo nieko gero neduodanti, ta būsena, iš kurios tiesus kelias degradacijai. Tai va, čia ne ta savigrauža, čia kitokia -grauža. Čia retkarčiais perdėto tėviško rūpesčio, jaudulio, kai nuo tavęs beveik 100 proc. priklausančių vaikų kontrolė drastiškai sumažėja papuolus į kitą, mažiau kontroliuojamą, nepažįstamą aplinką. Čia ir tas pyktis, kai šaltas ir šiltas vanduo bėga iš skirtingų čiaupų (čia mat taip yra, nes treileriai pirkti buvo Anglijoje) ir plaunant sūnaus užpakalį vandenį reikia sumaišyti saujoje arba prašyti pagalbininko padaryti šilto vandens mišinį plastmasiniame butelyje, iš kurio piltų vandenį ant kūdikio užpakalio. Čia internetuose esu matęs tos problemos sprendimų, bet deja, neturėjau lipnios juostos, o pirkti parduotuvėje vis pamiršdavau.
Tad, nieko pernelyg rimto, dėl ko turėčiau būti surūgęs visų atostogų metu. Na, gal kiek rimtesnė priežastis yra tai, jog vyresnysis mūsų gan skausmingai reaguoja į uodų įkandimus. Tiksliau organizmas jo toks: įgėlus uodui, ta vieta ištinsta, paskui susidaro gan stambi limfos sankaupa (tokia kaip pūslelė), tada užsideda toks šašiukas, kuris maždaug per savaitę ar daugiau užgyja palikdamas žymę, kuri matosi dar keletą savaičių. Galiu dabar visus įkandimus suskaičiuoti eilės tvarka: vienas virš kairiojo antakio, vienas tarp antakių (lyg trečia akis būtų – šis įkandimas ištinęs įtempė veido odą kiek iškreipdamas veido mimiką ir į vaiką buvo tiesiog skauda žiūrėti), vienas į kairį skruostą, vienas į dešinį smilkinį, vienas į kaklą po smakru, vienas į dešinę koją ties blauzdos kaulu, vienas į dešinės kojos didįjį pirštą. Gerai kad bent jau nesikasė jis tų žaizdelių ir neatrodė, kad jam tas vietas labai skaudėtų. Jaunėliui, tuo tarpu, neįkando nei vienas uodas arba jo organizmas kitoks – nes nei vieno įkandimo nesimatė.
Bene priešpaskutinę naktį gan stipriai lijo naktį ir stipraus lietaus lašų triukšmas į skardinį treilerio stogą suteikė ir romantiškai nostalgiškų minčių: Treilerio romantika by Skirmantas Tumelis
Knarkimas, tuo tarpu vienodai bjauriai įkyrus kaip ir uodo zyzimas prie ausies.
Užtai su oru pasisekė: nebuvo žiauriai karšta, reti debesys slėpė itin tiesioginius svilinančius saulės spindulius todėl nei aš, nei vaikai nenusvilome.
Na, o pabaigai šiek tiek ornitologijos. Prie mūsų treilerio augo didžiulis raudonųjų serbentų krūmas. Prie to krūmo buvo kažkokie du šuliniai – aš įtariu, kas ten per šuliniai ir kodėl tas serbentų krūmas toks didžiulis… Tai va, tame serbentų krūme man kažkokiu tai būdu žiūrint į besileidžiančią saulę, šakų tankmėje pavyko įžiūrėti lizdą, o lizde ir paukštuką.