Penktadienio schema #14

Šiandien schema, kurios idėja man kilo, kai su Adminsta tikrinome mūsų namų priešgaisrines sistemas.

Vienas esminių dalykų, kurį aš išgirdau iš Roberto (Adminstos darbuotojo), tai kad gaisro atveju prioritetas turi būti teikiamas ne kokiam nors ten turtui, o gyvybei.

Na, tai lygtais akivaizdus dalykas, bet jį reikia akcentuoti ir kartoti tol, kol tai virs pasąmonės lygio informacija.

Visos gesinimo sistemos pritaikomos tik tam, kad žmonės galėtų pasišalinti iš gaisro vietos, o ne tam, kad gesintų ar užgesintų jį.

Svarbiausia žinutė: nemėginkite patys gesinti gaisro, jeigu galite pasišalinti iš gaisro vietos ir jeigu gyvybei negresia pavojus.

Nebent jūs gaisrininkas atliekantis savo pareigą.

Čia reikia va taip daryti, kai gaisras.
Čia reikia va taip daryti, kai gaisras.

Nesu profesionalas ir nesu tikras, jog schema yra tiksli ir kad ko nors svarbaus nepraleidau. Jeigu kažką praleidau – sakykite čia komentaruose.

O čia štai visas mūsų išbandymas:

P.S. Youtūbėje ~2’16” užrašiau, kad skambintumėte bendrijos pirmininkui, jeigu gaisro nematote. Tada pagalvojau ir supratau, kad gal geriau skambintumėte priešgaisrines sistemas prižiūrinčiai įmonei (mūsų atveju Adminstos dispečerinei: (8 5) 2788402).

Apie skirtingus požiūrius

Važiuodamas iš Alytaus į Vilnių ties Naujaisiais Valkininkais paėmiau du tranzuotojus. Vaikiną ir už kelių kilometrų – merginą.

Tais retais atvejais, kai galiu – visada tikiuosi, kad ką nors pavyks pavežti. Dalinai ir dėl to, kad ir pats keliavau autostopu. O dar ir dėl to, kad tai yra išskirtiniai bendravimo atvejai. Tai yra tie atvejai, kai bendraujantieji perlipa savo saugumo arba patogumo zonas.

Visada stengiuosi paimti tranzuotojus ir tada dažnai atsirandu ten, kur vyksta stebuklai.

Čia padariau su mano mėgstamu sozi



Šį kartą stebuklas vėl įvyko.

Na, ne tai kad gavau pinigų ar pripažinimo. Čia buvo kitoks stebuklas. O tiksliau pažinimo džiaugsmas: supratau, kad vos viena (ar net mažiau) karta už mane jaunesni kai kurie žmonės jau gyvena visiškai kitoje paradigmoje, nei aš.

Štai, pavyzdžiui, tokie paprotinimai mano vaikystėje buvo gan dažni:

– Mokykis vaikeli, kitaip teks valyti tualetus.
– Jeigu nepasistengsi Vidurinėje – neįstosi ir visą gyvenimą teks valyti tualetus.

Tiesa, prie “neįstosi” dar retkarčiais pasakoma “į gerą universitetą”. Mano aplinkoje, kurioje augau, stojimas į aukštąją mokyklą, nuolatinis darbas su nuolatinėmis pajamomis buvo tiesiog būtinas ir neginčytinas dalykas. Aš, savo ruožtu, taip pat jaučiausi, kad tai yra būtinas dalykas, kurį turiu pasiekti. Tai yra: turiu baigti vidurinę, įstoti į aukštąją, gauti diplomą ir tada gauti darbą su nuolatinėm pajamom.

Štai čia va laimingo žmogaus etalonas
Štai čia va laimingo žmogaus etalonas.
Na, gal nenoriu aš čia pamokomu balsu sakyti “ne piniguose laimė” ir dar durnesniu nuvalkiotu it mokyklos plovimo grindų skuduras užbaigimu: “… o jų kiekyje”. Čia gal labiau apie tai, kad savirealizacija yra įdomiau, o pinigai tik įrankis.

Ta mano avantiūra studijų metais (žr. nuorodą pačioje pradžioje) kainavo labai daug mano pastangų. Visą tą mėnesį patyriau didesnį ar mažesnį stresą. Visą tą mėnesį buvau už savo komforto zonos ribų. Visi tie “turi baigti aukštąją”, “turi susirasti gerą darbą” ir panašūs teiginiai buvo mano galvoje. Ir vis dar yra. Tai ir dabar yra mano dominuojantis požiūris. Gal dėl to, ten Anglijoje ir sekėsi man ne taip jau puikiai: įsidarbinau gan sunkiam fiziniam darbui už 60 svarų per savaitę. Ten po gan ilgų klajonių desperacija mano akyse matyt jau buvo gan ryški – kaži ar ką geresnio būčiau tada radęs.

Su dominuojančiais požiūriais yra toks dalykas: jis toks dominuojantis, kad per jį labai sunku ką nors kitko pamatyti. Viskas vertinama atsispiriant nuo to požiūrio. Tie gan reti atvejai, kai įstengiama pažvelgti kitaip vadinami išlipimu iš dėžės (“out of the box”).

Man atrodo, kad aš žvilgtelėjau už tos dėžės tą kart, kai pavežiau tuos du jaunuolius iki Vilniaus.

– O labas! Geras!
– Labas! Iš kur tu čia? Geras!
– Ai čia važiavau į tokį renginį [nepamenu kaip vadinasi]…
– Geras! Tai aš iš to renginio! Tavęs nemačiau…
– Nu tai aš iki jo nenuvažiavau. Tiesiog pamačiau gražų upelį miške ir pasilikau.

Tai čia buvo dviejų jaunuolių, tranzuotojų, kuriuos paėmiau iki Vilniaus pokalbis. Iš pradžių paėmiau vaikiną – už kelių kilometrų merginą. Čia ta mergina, kuri nenuvyko į renginį, nes bekeliaudama pamatė labai gražų upelį ir nutarė ten pabūti. Pauogavo, pagrybavo, pavaikštinėjo, pernakvojo miške miegmaišyje ir štai jau tranzuoja atgal į Vilnių*.

Tai nėra labai taip jau stebinančiai ekstremalus dalykas. Antai pankai visokie ar avantiūristai, kuriuos pamatai per televizorių ir ekstremalesnių dalykų prigalvoja. Bandant save įsivaizduoti jų vietoje dažnai net nupurto.

Iš Discovery serijų
Iš Discovery serijų “Naked and Scared”. Ten porą žmonių patupdo kur nors džiunglėse nuogus ir leidžia pasiimti po vieną daiktą (peilį, katiliuką, skeltuvą ar pan.) ir jie turi išbūti džiunglėse ar dykumose 21 dieną
Čia ištrauka iš
Čia ištrauka iš “Ex Drummer”. Šį filmą žiūrint mane dažnai aplankė tas nemalonus jausmas, kai empatija priverčia pasijusti itin nemaloniai.

Tie jaunuoliai nėra kokie nors išgyvenimo laukinėje gamtoje specialistai ir fanatikai ir tikrai jau ne asocialūs. Jie pozityvūs. Jie eina į rinkimus (beje, balsuoja už konservatorius ir Liberalų sąjūdį:)), mokosi. Bet tuo pačiu yra kažkokie laisvesni nei aš. Ne, čia ne tas variantas, kur dykaduoniauja ir yra išlaikomi tėvų. Jiems šis pagąsdinimas netinka: palauk, atsisėsi ant savo šiknos, tai tada […išsigąsi ir suprasi, kad švaistei laiką veltui ir dabar reiks galvą nulenkus eiti valyti tualetų…].

Jaunuolis antai kuria savo verslą – rengs stovyklas vaikams gamtoje (su visais “safety first” ir panašiais atributais). Mergina mokosi induizmą VU, bet manau, kad ir su ja viskas bus tvarkoj. Bus tvarkoj, nes daro tai kas patinka (čia labai tinka į šią temą vienas Remigijaus Šimašiaus postas Feisbuke).

O be to, pagalvokite, kokiomis sąlygomis tokie jaunuoliai gali rastis. Daug kas Lietuvoje yra tikrai labai gerai! Šis staiga toptelėjęs supratimas mane labai pradžiugino.

Džiaukitės gyvenimu ir jūs. Nepamirškite retkarčiais išlipti iš savo komforto zonos. Darykite kaip galima daugiau dalykų, kurie jums patinka**.

________________

* – Šiaip jau visai gali būti, kad aš neteisingai daug ką supratau. Bet galgi kažkaip panašiai viskas ten ir įvyko.
** – Iškrypėliams, asocialiems maniakams ir pan. netaikoma

Laiškas Europos parlamentarams apie Ukrainą

Einate, paspaudžiate kam siunčiate, užrašote vardą/pavardę/emeilą ir siunčiate:

http://ukraine.tribuna.lt/

Kartojat kitam gavėjui.

Kol atsibos.

P.S. Tekstą galite redaguoti. Čia jums pora greitosiomis suruoštų zagatovkių:

#1

I <Vardas Pavardė> apply to you. To parliamentarian of Europe. To your conciseness.

Please hear Ukraine. Please hear people of Ukraine.

Ukrainian people being murdered by criminals.

Ukrainian people need help!

PLEASE TAKE ACTIONS AGAINST MURDERERS !

Please read this. This is how Ukrainian people struggle for their freedom.

Translation from one of the Maidan activists Yulia Babich letter:

Just a few words, since now it’s not FB I care most about…
But I cannot keep silent about the fact, that I live among the most wonderful people in the Universe…
Yesterday they took me away from the Maidan… Nobody listened to my „I won‘t go“…  they cursed me a great deal and pushed out of the burning Trade Union House…
In the nick of time…
When leaving, a grenade had exploded nearly in a meter from me…

During those minutes I did realize what are friends for. They don’t have to be near at all times, but they always are when there’s a need…

No, I didn’t run away from the Maidan…
I dragged against his will a wounded soldier to a hospital…
Despite two wounds and almost 40 degrees (104 Fahrenheit) fever and barely able to stand, he still wanted to stay and resist…
Almost black from soot, in a armor vest, with a helmet…
He wasn’t afraid, he simply could not care less…

Rail car… Free of charge…
Clean, well-groomed people entered the car together with us…
I didn’t expect such reaction…
Someone suggested to soldier to bend his head, so nobody would see his black face…
Someone just positioned himself to cover him from unnecessary eyes…
Someone came and said “thanks”… And helped to cross the street…

Friends of friends took us in, I’ve never seen them before in my life, and I never felt safer…

And, it’s been a day, since we are staying with them… At a very small apartment…
They will have to clean their bath from our soot for a long time, but they don’t complain…
They don’t complain that the whole place reeks of medicines…

While today a doctor… one of the best in his field… called in to check the wounded…
And refused to accept a single penny… He just asked: will we manage, will we survive…
“But of course”, said my fighter…
While I just hugged the old doctor. He went through Afghanistan, Chechnya, now he goes through Ukraine…

PS. Our fighter is much better. Tomorrow I’m going to Maidan…

#2

I am Lithuanian. We are one of the youngest members of EU.

We fought for that right >20 years ago! We won!

People are fighting in Ukraine for their freedom now! That happens here – in Europe!

People are murdered in Ukraine!

Please do something to stop the massacre!

People are shot by a snipers and machine guns:

http://www.youtube.com/watch?v=T6IbEIBhb8o

http://youtu.be/0DxkDiAcSF8

These, who been shot, who are with home-made shields, in improvised formations, armed only with a sticks and with the faith for freedom are regular Ukrainian people:

Translation from one of the Maidan activists Yulia Babich letter:

Just a few words, since now it’s not FB I care most about…
But I cannot keep silent about the fact, that I live among the most wonderful people in the Universe…
Yesterday they took me away from the Maidan… Nobody listened to my „I won‘t go“…  they cursed me a great deal and pushed out of the burning Trade Union House…
In the nick of time…
When leaving, a grenade had exploded nearly in a meter from me…

During those minutes I did realize what are friends for. They don’t have to be near at all times, but they always are when there’s a need…

No, I didn’t run away from the Maidan…
I dragged against his will a wounded soldier to a hospital…
Despite two wounds and almost 40 degrees (104 Fahrenheit) fever and barely able to stand, he still wanted to stay and resist…
Almost black from soot, in a armor vest, with a helmet…
He wasn’t afraid, he simply could not care less…

Rail car… Free of charge…
Clean, well-groomed people entered the car together with us…
I didn’t expect such reaction…
Someone suggested to soldier to bend his head, so nobody would see his black face…
Someone just positioned himself to cover him from unnecessary eyes…
Someone came and said “thanks”… And helped to cross the street…

Friends of friends took us in, I’ve never seen them before in my life, and I never felt safer…

And, it’s been a day, since we are staying with them… At a very small apartment…
They will have to clean their bath from our soot for a long time, but they don’t complain…
They don’t complain that the whole place reeks of medicines…

While today a doctor… one of the best in his field… called in to check the wounded…
And refused to accept a single penny… He just asked: will we manage, will we survive…
“But of course”, said my fighter…
While I just hugged the old doctor. He went through Afghanistan, Chechnya, now he goes through Ukraine…

PS. Our fighter is much better. Tomorrow I’m going to Maidan…

Please…

STOP THE CRIMINALS!

STOP THE VIOLENCE!

TAKE ACTION!

Kruvini įvykiai Ukrainoje

Vakar prasidėjo Kijevo nepriklausomybės aikštės (arba “Майдан Незалежности“) šturmas.

Janushesku nutarė žudyti žmones masiškai. Panašu, kad yra įspraustas į kampą.

Visą naktį tęsėsi kruvini susidūrimai, gaisrai. Sužeista tūkstančiai žmonių.

Tai yra tėvas ir sūnus vakar vakare.
Tai yra tėvas ir sūnus vakar vakare. Содель Влад nuotrauka.
“Друзья, на вот этих фотографиях преподаватель ФТИ, доктор технических наук, профессор, член НАН Украины, старший научный сотрудник Кузнецов Михаил Юрьевич. И судя по всему его сын.”
Atkreipkite dėmesį į moters striukę. Šviežia, šio ryto nuotrauka..
Atkreipkite dėmesį į moters striukę. Šviežia, šio ryto nuotrauka.

Mes galime padėti Ukrainos žmonėms.

Galime padėti labai paprastai: pasidalinkite šiuo youtube video įrašu:

Taip pat galite paaukoti Ukrainos laisvės kovotojams. Padėkime jiems! Parodykime, kad jie ne vieni!

Ukrainai reikia pagalbos!

Lietuvoje turėtum būti labai asocialus, kad nežinotum apie įvykius Ukrainoje. Šią “on-line” revoliuciją kiek galiu stebiu aš ir daugelis kitų protingų ir adekvačių žmonių.

Į Ukrainos valdžią atėję nusikaltėliai valdo šalį savo kriminalinėmis poniatkėmis. Žmonės išėjo protestuoti. Žmonės šąla ir protestuoja “Maidan’o” aikštėje jau keletą mėnesių. Juos kankina, žudo ir kitaip terorizuoja Janushesku.

Ukrainos laisvės kovotojams reikia pagalbos! Janushesku užvaldęs visą didžiąją Ukrainos žiniasklaidą, todėl reikia socialinės medijos pagalbos.

Čia yra kvadratinėmis raidėmis parašyta, jog tai yra “liaudies ligoninė”.

“Liaudies ligonine” tai vadinasi vien dėl to, kad ant žodžio “Maidan” stovi Janushesku filtras ir dėl jo gali puslapiuką uždaryti (neklauskite kaip – taip kalba žmonės Ukrainoje kovojantys dėl laisvės).

Reikia palaikinti ir pašarinti. Šiuo kanalu ta ligoninė renka savanorišką pagalbą (medikamentus ir panašius dalykus).

Ši ligoninė veikianti ir gelbsti gyvybes. O yra žmonių, norinčių padėti protestuotojams Ukrainoje, bet nežino kur tiksliai kreiptis ir kuo geriausia padėti. Per čia geriausia yra tai sužinoti ir aukoti.

PLATINAM!!1

Liaudies ligoninė
Liaudies ligoninė

Darban

Aš irgi mėgstu fotografuoti Vilnių

Tik aš dažniausiai jį matau tokį, koks jis yra tarp mano namų ir darbo. Savotiškai gražus ir įdomus.

Vaikų darželį vėl pakeitėm. Gavom abiem vaikams po vietą valstybiniame.

Nors jaučiau, kad tai downgreidas, bet kišenė nulėmė sprendimą. Tame darželyje viskas yra geriau, nei galvojau. Žinoma, ne taip gerai, kaip Taškiuje, bet… Pasinaudosime patarimais daugiau keliauti.

Naujas darželis – naujas maršrutas. Einu dabar pro tą patį miškelį, bet per kitą jo vietą. Leidžiuosi per patį to kalnelio statumą. Ten yra toks takelis žvyruotas.

Tai štai jums filmas… Su savo kompiuteriuku filmavau, tai kokybė prastoka. Nedarykite full-screen. Šis daiktas gi puikiausiai tiktų ir mano KPŠ‘ui (kuris, beje, ateinantį ketvirtadienį bus – nebent nutiks koks force majeure’as):

Remontai. Tęsiam toliau.

Tai susileaninau visus savo įrankius ir kitus žaislus.

Dabar sėdžiu ir rašau. Pavargęs, bet patenkintas. Patenkintas, nes pavyko padaryti viską ką planavau.

Šaltais žiemos vakarais sėdint prie kompiuterio labai šaldavo kojos. Siena, prie kurios yra kompiuteris irgi brokuota. Apmūryta fibo blokeliais, bet vėjo izoliacija nepadaryta pakankamai gerai. Tas pats kas ir miegamajame. Bet ten sienas mes užlipdėme ir problema buvo išspręsta.

Tai čia ėmiausi to paties problemos sprendimo:

Subraižiau su montiruote/viniatraukiu sieną, kad putoms būtų kur įsikabinti. Pilnai nuskusti dažus (kaip tai padarė su ana siena tėvas) pritrūkau motyvacijos.
Subraižiau su montiruote/viniatraukiu sieną, kad putoms būtų kur įsikabinti. Pilnai nuskusti dažus (kaip tai padarė su ana siena tėvas) pritrūkau motyvacijos.
Finfoam (pagaminta Lietuvoje!), magnio oksido plokštės, o suklijuota viskas specialiomis ružavomis putomis.
Finfoam (pagaminta Lietuvoje!), magnio oksido plokštės, o suklijuota viskas specialiomis ružavomis putomis.
Figenfiuleriu užfigenfiulerinau siūles. Gavosi geriau negu buvo gavęsi anksčiau, bet dar neidealiai. Šioje srityje svarbiausia yra praktika.
Figenfiuleriu užfigenfiulerinau siūles. Gavosi geriau negu buvo gavęsi anksčiau, bet dar neidealiai. Šioje srityje svarbiausia yra praktika.
Tadaaam!!! Nutarėm tapetus klijuot. Užklijavom šiuos aštrius piktus spyglius.
Tadaaam!!! Nutarėm tapetus klijuot. Užklijavom šiuos aštrius piktus spyglius. P.S. Su rozetėmis visada daug darbo, tai šį kartą irgi netrumpai kankinausi, kol jas sugrūdau tiek gražiai, kiek pavyko.

Visam tam prireikė trijų dienų ir ~200 litų.

Bet tai dar ne viskas ką planavau. Viena tokia siena, kurią turime buvo papuošta Augusto darbu. Žaidė jis mat su mediniu plaktuku. Ką jis ten norėjo prikalti – neaišku, bet siena buvo nusėta duobutėmis.

Ne visai gražiai atrodė. Sugalvojau, kad reikia imti ir padaryti tą sieną piešimo siena. Susiradome dažų parduotuvėje juodų mokyklinės lentos dažų (bet žinokit prabangybė kokia: 55 litai už 1 kg Tikkurila dažų!), šiek tiek apglaisčiau sieną ir nudažiau:

Siena-lenta. Buvo dar, tiesa, žalių dažų, bet juodi geriau - spalvos visos geriau matysis.
Siena-lenta. Buvo dar, tiesa, žalių dažų, bet juodi geriau – spalvos visos geriau matysis.

Ir dar… Buvome IKEA’oj. Pirkom lentynų:

Ir dar dėžių pirkom
Ir dar dėžių pirkom
Ir dar viena - kitoje pusėje. Kad nebūtų per mažai.
Ir dar viena – kitoje pusėje. Kad nebūtų per mažai.

Va tiek prisiremontavau per šią savaitę. Kuriam laikui tikrai užteks.

Susiinventorizavau dabar leaninu

Tai štai kaip susileaninau po inventorizacijos.

Kaip ir beveik jau kasmet – vis paklijuoju kokią nors sieną prieš žiemą, kad tik būtų šilčiau ir pigiau. Tai tas paleaninimas, žinokite, padėjo stipriai.

Nežinau ar teisingai supratau ką reiškia tas LEAN, bet kuo mažiau mudos, tuo daugiau naudos.

Nusipirkau senukuose už ~25 litus tą stendą – pigi plastmasė, bet geras dalykas:

Paleaninau biškutį
Paleaninau biškutį

Kol kas balkone. Negavau dar leidimo to daryti tualete. Jei gausiu – pernešiu viską į tenai.

O visa tai vakar atrodė štai taip:

Tai štai tiek tų daiktų. Nei daug nei mažai.
Tai štai tiek tų daiktų. Nei daug nei mažai.

Kibiro atsisakyti nepavyko. Bet teisinuosi tuo, kad beveik visą tą kibiro turinį planuoju sunaudoti per šias kelias dienas, o papildymo pirkti neplanuoju…