Aš esu iš tų namų šeimininkų, kurie leidžia sau retkarčiais įsukti medvaržtį, prikalti vinį ar užglaistyti kokią nors sieną.
Pats darbo procesas suteikia malonumo. Rezultatai – kiek rečiau.
Savo butą įsirenginėjome savo ir giminių jėgomis. Vėliau, paaiškėjus kelioms pastato sienų ydoms kai kurias sienas apšiltinau iš vidaus.
Tie remontai lydi mus nuo tada, kai įsikūrėme savo šiame bute. Todėl namuose prisikaupė nemažai visokių įrankių, varžtų ir panašių daiktų. Šiuos daiktus laikiau trijose vietose: įrankių dėžėje, plastmasiniame kibire ir tokioje pintoje dėžėje. Žodžiu įrankiai neturėjo savo vietos.
Gimę vaikai į namus įnešė dar šiek tiek daugiau chaoso ir daiktų įvairiose vietose. Namuose entropija stipriai padidėjo.
Besilankydami aną dieną IKEA prekybos centre, apžiūrinėdami makaronų dėžutes, plastikinių maišelių laikyklę, mes su žmona nutarėme, jog reikia imtis ryžtingesnių veiksmų entropijos mažinimui.
Aš pradėjau nuo savo ūkio: įrankių ir visokio kitokio statybinio šlamšto. Štai viskas, ką užgyvenom ir ko neišmetėm nuo ~2007 metų:
Austėja Landsbergienė, tai ne tik vardas ir pavardė. Tai ir prekės ženklas.
Aš tai keletą kartų pakartojau blogerių susitikime, kurį suorganizavo ta pati Austėja savo naujoje Karalienės Mortos mokykloje. Pakartojau keletą kartų, nes man pasirodė, kad per mažai dėmesio į tai buvo atkreipta pirmąjį kartą.
Čia galiu tai pakartoti kiek noriu kartų: Austėja Landsbergienė – tai ne tik vardas ir pavardė, tai prekės ženklas.
Austėjos blogą žino kiekviena supermama. Jeigu jūs esate supermama ir jūs nežinote Austėjos blogo, tai jūs nevisai dar supermama. Dabar, kai jau ten apsilankėte ir viską įdėmiai perskaitėte – galite vadintis supermama. Užtai jums net galima būtų išrašyti sertifikatą.
Šitą galite atsispausdinti, pasirašyti ir įsidėti į savo CV.
Su pačia Austėja turėjau laimės susitikti kokius tris kartus. Vieną kartą Rokiškio gimtadienio šventėje, į kurią netyčia buvo užsukęs tuometinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kitą kartą tiesiog šiaip prie kavos puodelio pakalbėjome apie kažką. Na ir trečias kartas buvo Karalienės mortos mokykloje kartu su:
mama Ieva, kurios atžalos lanko Vaikystės Sodą ir ši moteris rimtai žiūri į savo darbą.
Iš to paskutinio, trečiojo susitikimo sužinojau daugiausiai apie pačią Austėją. Pasirodo mokykloje ji mokėsi bene geriausiai iš visų ir galėjo pasiekti viską ką tik norėjo, bet kažkodėl nusprendė pasirinkti pedagogikos kryptį. Ir daug kas jos šio pasirinkimo nesuprato.
Tie, kažko nesupratę, dabar sako: “ahaaaa…. tai štai kaip čia viskas yra!”. O viskas yra taip, kad Austėja dabar turi “Vaikystės sodas” darželių tinklą, žinanti daugybę dalykų apie pedagogiką. Tiek daug, kad bene niekas daugiau už ją Lietuvoje nežino. Bent jau man taip atrodo. Aš ją sulyginčiau nebent tik su ponu Ken’u Robinsonu:
Man šis žmogus tapo autoritetu iš karto, kai pamačiau šitą jo ted’o šneką.[1]
Nuo to laiko, kai aš ėjau į mokyklą daug kas Lietuvoje pasikeitė. Ir daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Štai vienas iš tų puikių dalykų yra kūrybinės partnerystės projektas. Turėjau laimės pabuvoti viename iš jų organizuotų renginių Litexpo rūmuose. Iš ten išėjau savotiškos pozityvios afekto būsenos, trykštančios saldainių vaivorykšte.
Vaikystės sodo darželių tinklas, o ir pati Karalienės Mortos mokykla yra tai, kas arčiausiai mano įsivaizduojamo idealo. Mano vaikai kol kas eina į Taškių – ne į Vaikystės Sodo tinklo darželį. Bet man patinka, kad daugelis principų, apie kuriuos kalbėjome pas Austėją yra taikomi ir Taškiuje. Apie šį darželį sužinojau tame pačiame forume, į kurio aprašymą nuorodą rasite aukščiau. Renginio dūzgių metu sužinojau, jog yra toks darželis Lietuvos vaikų ir jaunio centre.
Taškius
Leisiu sau paspekuliuoti ir pasakyti, jog šis darželis, kurį lanko mano vaikai, tikriausiai daug ką nusižiūrėjo iš Vaikystės Sodo tinklo ir bando tai savotiškai atkartoti.
Tą išdavė ir viena smulkmena, apie kurią papasakojo Austėja. Ji papasakojo, jog Vaikystės Sodo auklėtiniai į pasivaikščiojimus lauke eina nesusikibę rankomis, o vorele. Vorele ir pasidabinę šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir dažnai įsikabinę į kokią nors virvutę: pavyzdžiui pasiūtą slieką su rankenomis. Ir tai yra, pasirodo, labai svarbus dalykas. Šituo jie užkrėtė visus kitus darželius. Aš tai žinau, nes visai netyčia mačiau maniškį linksmai linguojantį įsikibusį tokį daiktą su savo chebra į planetariumą.
Vaikystės Sodas.
Visi geri dalykai turi savo kainą. Mūsų keturių asmenų šeimai šis geras dalykas kainuoja >2000 lt/mėn. Ir nei vieno lito negaila. Vienintelė problema – juos turėti. Gyvenimo Stebėtojas apie tai užsiminė, sakydamas, jog tai mokykla danguje (žr. nuorodą aukščiau).
Jeigu tęsčiau mūsų lankomo darželio lyginimą su, pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykla, tai pastebėčiau, jog mūsiškiame visa infrastruktūra idealiai tinka vaikui: yra įvairių salių (a.k.a. erdvių) visokiems užsiėmimams, yra baseinas, darželis praktiškai centre. Mano sūnūs jau spėjo aplankyti daugiau visokių muziejų ir vietų, negu aš: lėlių muziejus, karo mašinų muziejus, planetariumas, botanikos sodai aplink Vilnių ir t.t.
Kas kartą pasirašydamas ant popieriuko, jog leisiu savo vaikui keliauti į kokią nors vietą (biurokratija pas mus didelė ir plati), aš jaučiuosi lyg padaręs kažkokį gerą darbą ar suvalgęs ką nors žiauriai skanaus. Toks labai malonus jausmas užplūsta, jog mano sūnūs gauna viską, ką galiu geriausio jiems duoti.
O štai vienas itin didelis skirtumas tarp mūsų lankomo darželio ir Karalienės Mortos mokyklos yra tai, jog pas mus tik darželis. O ten MOKYKLA! Tai reiškia, jog tie patys principai, kurie veikia, bus taikomi ir vėliau. Vėliau – augant ir vystantis jaunam protui ir kūnui.
Kai kurios mamos mokyklų tiesiog bijo. Kai kurios mamos tai vadina labai paprastai – mėsmalė. Mėsmalė, tai toks įrankis į kurį įdedami skirtingo dydžio skirtingi gabalai mėsos, o iš kito galo išlenda sutrinta ir sumaišyta vienodai atrodanti masė.
Išties nekeista, kad 80% Vaikystės Sodo tinklo darželių auklėtinių tėvų pareiškė norą lankyti Karalienės Mortos mokyklą.
Šiuo metu šios mokyklos pastate vyksta vidaus apdailos darbai. Viršutiniame aukšte yra gan didelė patalpa sporto salei, kiekviename aukšte po daugybę patalpų klasėms ir kitokiems reikalams.
Kažkurie iš šio renginio dalyvių fotografavo kažką (aš šį kartą neturėjau kuo), bet tik Arvidas paviešino vieną:
Emocijų mokymosi įranga
Darželio patalpoje, kurioje diskutavome su Austėja visur buvo priklijuoti užrašai: ant grindų – “grindys”, ant lubų – “lubos”, ant lentynų – “lentyna” ir taip toliau. Pasirodo šitaip maži žmonės išmoksta susieti raides ir žodžius su daiktais.
Austėja čia gali pasakyti: “trust me – I’m a scientist” (tikėkite manimi – aš mokslininkas). Ir tai iš jos lūpų būtų visiškai patikima. Jos mokslinėm žiniom neleido abejoti diskusijos tarp Leo ir Austėjos. Šie du kalbėjo apie kažkokias Pizos skales, reitingus, universitetus, mokymo metodus, emocinį intelektą, mokymo įstaigų kokybės rodiklius ir kt.
O pedagoginį universitetą reikia nugriauti, sukasti ir apipilti rūgštimi, kad daug metų ten niekas neaugtų. Čia ne mano žodžiai. Tas, kieno jie yra parašys manau apie tai daugiau. Ir iš tiesų – kodėl nėra fizikos universiteto? Arba kokio nors galvijų universiteto?
Štai Vaikystės Sodo tinklas ruošia savo mokytojus patys. Negana to jie dar reguliariai veda seminarus tėvams (~1 kartą per mėnesį). Taigi, tai yra kompleksinis požiūris į vaiko raidą.
Tai štai, kaip ir baigėsi nuorodos ta tema mano bloge. Belieka tik pasidžiaugti koks aš gudrus:
Smartass SEO
O jei rimčiau, tai ši tema man įdomi (spėkite kodėl). Ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių pokyčių iki šiol buvusioje konvejerinėje švietimo sistemoje.
Karalienės Mortos mokykla – tai vėliavnešė mokykla, kuri jau dabar kurią didžiulę naudą net ir tiems vaikams, kurie jos nelanko ir nelankys.
Turiu dar vieną labai aiškų ir pasiekiamą tikslą.
_____________________________________
[1]– Austėja ir pati nevengia pakalbėti prieš auditoriją apie tai ką daro:
Tikriausiai tai bus ne naujiena, jei jums pasakysiu, jog pienas mūsų parduotuvėse gaunamas melžiant įvairius žinduolius.
Tai negalioja tam pienui ir jo milteliams, kuris gaminamas iš sojos pupelių.
Tai štai: dažniausiai vartojama, varškė, grietinė, sūris, išrūgos, kazeinas ir kitoks gėris gaunamas iš žinduolių pieno. Nesu tikras kas ir kodėl sugalvojo, kad žinduoliai duodantys mums pieno masiniam vartojimui yra karvės. Gal tas, kuris sugalvojo, tai sugalvojo dėl to, kad jos daugiausiai to pieno duoda. Gal dėl to, kad jų naudingumo koeficientas aukščiausias?
Tai štai buvau tokiame seminare. Ten išgirdau rimtų mokslininkų pasakojimų apie tai, kaip jie didina karvių naudingumo koeficientą ir kaip valdo šalutinių produktų sukeltus nenaudingus efektus.
Karvės įėjimų/išėjimų grubi analizė (nugvelbta iš PRIFYSGOL Aberystwyth universiteto atstovo prezentacijos)
Štai šis paveiksliukas yra viso seminaro leitmotyvas. Karvė ėda, šika, myža, riaugėja ir duoda pieno. Žinoma, daug energijos sunaudoja metabolizmui, bet šiuo atveju rimti mokslininkai dėl palyginus nedidelio kiekio šiame kontekste neanalizuoja. Galbūt tai labiau analizuojama mėsinėse kultūrose.
Labai tikiuosi, kad abejojančių pieno kilme, perskaičiusiųjų iki čia stipriai sumažėjo. Tiksliau to pieno, kurio daugiausiai vartojame, kilme.
REDNEX = REduction Nitrogen EXcretion (azoto išskyrimo mažinimas) – taigi tai visai ne rudakakliai nevalos kaimiečiai, kaip juos pašiepiamai vadina amerikiečiai. Man pačiam buvo kiek netikėtas požiūrio taškas, iš kurio žiūri tie rimti dėdės ir tetos, kalbėję šiame seminare. Šiame seminare, pagrindinis požiūrio taškas yra azotas. Azotas, kaip cheminis elementas surišantis metabolizme naudojamas maistines medžiagas ir atsilaisvinantis atgal per karvės nasrus (taigi metanas neturi azoto, ačiū Rimbui) ar šlapimo bei išmatų šalinimo angas kitokiais N-junginiais.
Kitas – kiek stambesnis požiūrio taškas, tai žmonės. Tiksliau jų kiekis. O dar tiksliau žmonių maistas. Pienas – vienas pagrindinių baltymų ir kalcio šaltinių. Šitiek daug žmonių pasaulyje yra ne vien todėl, kad buvo sugalvotos ir išvestos grūdinės kultūros, bet ir dėl to, kad buvo išvestos gyvulių kultūros.
Taigi, turime pasitelkti efektyvius maisto gamybos metodus, jei norime išsimaitinti. Juoba, kad mūsų anot Wikipedia jau ~7 milijardai.
Žmonės pastebėjo, jog tiesiog paprastuoju būdu didinant maisto kiekį karvei, pieno ima nebedaugėti (pasidaro mažiau nei tie 25% – žr. paveiksliuką aukščiau). Užtai išmatų ir šlapimo padaugėja žymiai. Suprato, jog vien maisto kiekis problemos nesprendžia – reikia gerinti ir maisto kokybę. Ir ne tik kokybę bet ir režimą. Neužtenka net ir to, todėl kišame nagus ir į genetiką.
Tarp kitko – diskusijoje buvo svarstoma ar Lietuvai reikia gerinti karvių genetiką ar pašarų kokybę ir režimą. Lietuviai buvo už genetiką, o užsieniečiai tvirtino, kad labiau reikia gerinti pašarus ir režimą.
Tai štai lazerinėmis technologijomis ginkluoti mokslininkai ėmė analizuoti pašarus, rinkti duomenis ir daryti išvadas:
Štai taip pašarus tyrinėja lazeriais ir tai yra PRIFYSGOL Aberystwyth universiteto dalyks...
Bet kuom mes tą savo melžiamą karvę bešertumėm – vis tiek bus išmatų ir šlapimo. Ir vis tiek jo bus labai daug. Tiek daug, kad bet kokia natūrali ekosistema būtų suardyta negrįžtamai[1]. Daugiausiai ir aktyviausiai ekosistemos ardyme dalyvauja azotas. Žodžiu azotas yra BLOGAI!
Bet jeigu augalai negaus azoto – jie negalės sintetinti organinių junginių. Jei augalai negalės sintentinti organinių junginių – karvės negalės jų įsisavinti. O jeigu karvės negalės jų įsisavinti, tai neįsisavins. O jeigu neįsisavins tai ir pieno mažiau duos. O žmonės tada badaus. Todėl azotas yra GERAI!
Tai gerai ar blogai? Ogi gerai, jeigu jis surištas tam tikruose junginiuose. O blogai, jeigu palaidas kitokiuose. Azotas dirvožemyje labai greitai surišamas į GERUS junginius. O atmosferoje atsipalaidavęs koks nors amoniakas ar metanas – BLOGAI.
Paprastai tariant – visur šikantys ir myžantys nekontroliuojamai žmonių laikomi didžiuliai kiekiai galvijų (ir kitų gyvūnų) yra BLOGAI.
Čia turime ir kitą moralinę dilemą: jei norime kontroliuoti gyvūnų į atmosferą išmetamus nepageidaujamus azoto junginius – privalome juos laikyti uždarus, rinkti ekskrementus ir padėti azotui (šiaip jau ir kitiems elementams, kaip fosforas) rištis į nekenksmingus junginius. Bet gyvūnai geriausiai jaučiasi laisvėje… Daugiau laisvų gyvūnų – daugiau nepageidaujamų azoto junginių ekosistemoje, o mažiau gyvulių apskritai – daugiau bado (tarkim).
Paskui mes aplankėme vieną didžiausių fermų Lietuvoje Bernatoniuose.
Olandai štai kiaulių ekskrementus džiovina ir pardavinėja. Šūdų granules gamina ir pardavinėja. Dar degina biokuro katilinėse. Olandai į šūdus ir myžalus žiūri rimtai – jei koks ūkininkas būtų pagautas taškant srutas ant žemės (netgi pavasarį) – jam grėstų kalėjimas. Olandijoje organines trąšas privaloma įterpti į dirvožemį – kad kuo trumpiau ir mažiau sąveikautų su oru. Mat ekskrementai sąveikaudami su oru (t.y. vykstant aerobinėms reakcijoms) – išsiskiria bloguosius azoto junginius.
Mėšlo granulės (nugvelbiau iš Olando Fridtjof de Buisonjé prezentacijos)Mėšlo, tiksliau srutų tręšiamašinė (iš www.ars.usda.gov)
Tad itin svarbu, kad gyvulių ekskrementai kuo trumpiau sąveikautų su oru – jie renkami į specialius rezervuarus, o į dirvožemį įterpiami (o ne šiaip iškratomi, kaip mėšlas kaime[2]). Panašiai kaip toje fermoje, kur buvome – karvės gyvena ant grindų su tarpais, į kuriuos krenta ekskrementai, kurie vėliau stumiami į srutų upes, kurios vėliau surenkamos specialiuose rezervuaruose[3].
Nežiūrint to, kad Lietuvoje yra tokio dydžio fermų, kokių neturi net Olandija – jų yra daug mažiau, nei ten. Net ~72 procentai visų Lietuvoje karvių, iš kurių pieną perka jo perdirbėjai, gyvena pas “ūkininkus”, kurie laiko vieną ar dvi jų. Manoma, jog tai viena iš prielaidų, dėl kurių mūsų pieną taip gerai perka užsieniečiai. Mat maistas įvairesnis ir neužterštas įvairiais sintetiniais priedais.
Užtai mes tikriausiai mažiausiai kontroliuojame blogąsias azoto junginių emisijas į vidaus vandenis ir atmosferą. Bet kiekiai, palyginus su kitomis Europos šalimis – nedideli:
Azoto blogų junginių perteklius Europoje. Žinoma, aš tai nežinau jų matavimų metodikos 😀
Žemės ūkio verslas – ne toks paprastas dalykas: nuo lazerių iki genetikos. O ir šiuolaikinė lietuviška ferma nė iš tolo neprimena mano vaikystėje matytą sovietinę fermą Kiaušų kaime, kur srutos tekėjo upeliu į šalia esantį prūdą, kuriame mes maudėmės ir gaudėm žuvis iš lazdyno rykštės pagamintomis meškerėmis.
Šiuolaikinė maisto pramonė – tai suderinti procesai, kur medžiagų perteklius (pavyzdžiui, kaip monetų kalyklose liekantis “rėtis”) atiduodamas į žaliavų apdorojimo procesus – taip mažinant atliekų emisijas.
Man savaime kilo klausimas – ar tie 7 milijardai žmonių ne didesni blogųjų azoto junginių laisvintojai, nei visi tie gyvuliai sudėjus juos kartu. Pasirodo ne. Po pokalbio su tuo pačiu šauniu olandu išsiaiškinome, jog žmonės paprastai tuštinasi fiksuotose vietose į anaerobinę aplinką. Vėliau visa tai sistemingai valoma (kiek išvaloma – kitas klausimas) ir nukenksminama. Ačiū klozeto ir kanalizacijos išradėjams! Tokia, regis, smulkmena ar net kitu atveju patogumas – išgelbėjo Pasaulį…
Seminaro metu jo dalyviams kilo klausimas: kiek daug įmanoma gerinti karvių naudingumo koeficientą? Profesorius amerikietis atsakė, kad biologija suteikia praktiškai beribes galimybes, bet tada reiktų aukoti daug etinių dalykų – karvės taptų nebepanašios į karves.
Galbūt ateityje taip ir bus – turėsime kokias keturias termobranduolines elektrines, gaminančias žmonijai reikalingą energiją ir kokias aštuonias gigantiškas sferines karves levituojančias aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, gaminančias, tiksliau sintetinančias mums maistą:
Sferinės karvės maitinančios žmoniją.
Tai, principe, tiek ir norėjau papasakoti jums šiandien 😀
_______________________
[1]– Skubu paaiškinti, kodėl tai blogai. Ekosistemoje tarp jos dalyvių vyksta įvairūs mainai ir dėl to ore turime tam tikrą dujų mišinį, kuriuo kvepuojame, o įvairios organinės medžiagos įvairiais pavidalais ir koncentracijomis – tai maistas. Jeigu ekosistema bus suardyta – keisis medžiagų koncentracijos, jų junginiai ir vieta. Tai gali grėsti tuo, kad nebus kuo kvėpuoti ir nebus ko valgyti ir tada visi sirgs ir mirs.
[2]– Tiesa, mėšlas kaime pavasarį – nėra toks blogas dalykas. Šis susipresavęs per visą žiemą vykstant anaerobinėms reakcijoms turi jau daug azoto geruose junginiuose.
[3]– Tų rezervuarų turinys turi būti permaišomas kartas nuo karto. Olandas pasakojo, jog itin svarbu užsiimti teisingą poziciją tai darant – būti ne pavėjui. Antraip išlaisvinti junginiai gali gan stipriai nunuodyti. Jei neklystu jis kalbėjo apie vandenilio sulfidą (H2S).
Pas mus per Kalėdas su žmona dovanos būna natūriniais mainais.
Ne, ne, ne tą turėjau omenyje, ką jūs dabar pagalvojote.
Kalbame apie kažką mielo, ką sau nusiperkame, bet apsimetame, kad nupirkome vienas kitam.
Tai aš šiemet galvoju pirkti batus lietuviškai žiemai/rudeniui/pavasariui iš www.aic.lt.
Ne tai kad blogi tie, kuriuos pirkau prieš 6 metus ir tampau sezono metu kiekvieną dieną. Tarnauja puikiai! Tik vidus kiek pradėjo plyšti, na vidpadį dar pasikeičiau. Tiesiog padas per tuos metus žiauriai sukietėjo ir batai tapo labai slidžiais. Va, kaip tik šlapdriba drimba, o tai reiškia, kad galbūt ir prisnigs greitai. Šie sukietėję padai net ant sniego slidūs.
Lavoro batai mano senieji gerieji, bet dabar jau slidieji.
Pernai pirkau „kates“ – užsidėjus viskas čiki. Tik jas nuimt-uždėt vargas (na, negaliu su jomis per asfaltus žygiuot – kažkas viduje neleidžia).
Batų priedas. Paimta iš www.aic.lt
Tai štai, svarstau išleisti kokius ~400 pinigų batams. Žiūriu-žiūriu aš tą „Armijos ir Civilių“ internetą. Žiūriu-žiūriu ir niekaip neišsirenku. Gal ką patartumėte?
Reikia kad būtų šilti ir patogūs. Reikia kad nesuplyštų bent jau tris sezonus. Išvaizda beveik nesvarbi. Na, gal dar aulas galėtų būti pusaukštis – taip šilčiau ir per sniegus mauroti smagiau būtų.
Vienas mano draugas gyrėsi kažkada, jog buvo nusipirkęs keletą porų visiškai vienodų batų, kad kai vieneri suplyš, bus galima imti kitus. Tie batai jam patikę, todėl ir pirko keletą porų tų pačių batų. Man tai paprastas ir logiškas sprendimas. Bet kiek aš tą istoriją pasakoju moterims – daugelis stebisi.
„Kaip vienodus? Tokius pačius?“ – klausia. Na taip. Vienodus. Tokius pačius.
Kaip tai vienodi?
Aš irgi norėčiau tokių pačių, jei ne tie padai… O be to tokių pačių nėra.
Žmonėms neturintiems laiko žiūrėti tą video pateikiu trumpą santrauką:
Internetas buvo sukurtas inžinierių ir mokslininkų ir remiamasi buvo laisvos informacijos principu.
Yra tokia pasaulinė organizacija ITU, kuri yra daug senesnė už internetą ir telefoną. Ji sena kaip telegrafas. ITU, tai buvęs UIT, kas reiškia „The International Telegraph Union“. Ir ši organizacija yra uždara – joje dalyvauja tik valstybių galvos. Reikalai ten sprendžiami už uždarų durų ir visuomenė supažindinama yra tik jau su padarytais sprendimais ir jų rezultatais. Visiška laisvos informacijos priešingybė.
Tai dabar valstybių[2] galvos sprendžia ar išplėsti ITU galias. Iki šiol ši organizacija teikdavo rekomendacijas ir aprobuodavo įvairius protokolus. Paprastai tariant – užsiėmė sertifikavimu ir standartizavimu – tam kad technologijas tarpusavyje „susišnekėtų“.
Kalbama apie tokias galias, kaip atjungimo nuo Interneto dėl įvairių priežasčių, kaip tarptautinių žmogaus teisių pažeidimo ar panašiai. Čia gal ir gerai, kad žmogaus teisės ginamos, bet tai leistų vyriausybėms turėti galimybę atidžiau sekti ir stebėti Internetą įvairiomis priemonėmis. Pavyzdžiui blokuoti jūsų mylimiausių kačiukų nuotraukas internete grindžiant tai tuo, jog tai spamas. Na arba kokius nors video reportažus iš kokių nors protestų kokiame nors Egipte ar Rusijoje ar… Lietuvoje.
Jei nepaspausite „like“ ant mano FB profilio, tai būsite Tėvynės išdavikais!
Interneto paslaugų tiekėjai taip pat turės daugiau galių ir galės sekti ką, kada ir kur naršote ir blokuoti tai ką nori.
Visą šitą galių praplėtimą labiausiai stumia tos valstybės, kurios pas save jau dabar cenzūruoja Internetą: Rusija, Kinija, Iranas[3]…
Mes irgi taip verksime, kai numirs koks nors valdžiažmogis, jei nesiimsime veiksmų dabar. O jei neverksime...
________________
[1]– daug kas patį „Google“ tapatina su Internetais. Tai kiek nelabai gerai. Patys Google irgi gali tapti grėsme laisvam Internetui, bet kol kas jie rodosi mums geriečiais. Kaip bus ateityje – matysime.
[2]– video filme mačiau Italijos, Turkijos, Brazilijos, Nigerio, Egipto, Kinijos, Suomijos, Prancūzijos, Rusijos, Amerikos, PAR.
Sieną šiltinau. Sienos ilgis: 4050 mm, o aukštis 2850 mm, sudauginus tuos skaičius gauname 11542500 mm2, arba ~12 kvadratų (kaip sako patyrę prorabai). Su sąlyga, kad esu patyręs jau su sienų klijavimais, tai į statybinių prekių parduotuvę važiavau tik kartą į dieną ir čekius surinkti nebuvo labai sunku.
1 dieną (tiksliau penktadienio vakarą) pirkome:
Nr.
Dalykas
kiekis
kaina
pastabos
1
Šiukšlių maišai 60l talpos
15
4.32
Šiukšlėms, žinoma
2
Pirštin verst kiaul odos
2
10.08
Rankoms, žinoma. Prireikė vienos poros – tėvui. Aš nenaudojau, bet ir sienos neskutau 😉
3
Klijai polistiren CT84 850ml
4
118
Vienu buteliu per daug gavosi.
4
Hermet univ akril extra WH/BA 310ml
1
8.29
Vienu per mažai, tai teko pirkti kitą dieną dar vieną.
5
Šepet ran/rau 462291-6/3008 2 65mm simplie
1
3.59
Galvojome šitu metaliniu šepečiu skusime dažus, bet tai buvo nepraktiška. Be reikalo pirkome.
6
Šepet rank SP14514BOOSE SMNER PL ža/mėl
1
12.09
Be reikalo pirkome dėl tos pačios priežasties, kaip ir aukščiau esantį šepetį.
7
Valikl putu penosil remov 340 ml
1
19.09
Šito pritrūko, nes kai išsiterliojau putomis tapkes ir ėjau plauti jas (ten prie to removerio yra specialus antgalis, kur galima purkšti ne pistoletu) ir kažkaip kreivai įspaudžiau ir tas daiktas išsipurškė visas. Gerai kad buvau laiptinės balkone. Valytojos jau atsiprašiau.
8
Skystis antipelėsin Schimel-Spray 500ml
1
17.58
Šito negailėjau ir purškiau visur (ant lubų, sienų ir ant visų langų rėmų) riebiai, kad žinotų tas pelėsis su kuo messina! Tad pritrūko truputėlį. Teko kitą dieną dar vieną pirkt.
9
Popier šl LKE324/224/PS19K NR 16 20cm
1
1.68
Šitą galvojome išbandyti sienos skutimui (itin stambus švitriakas), bet neprireikė, nes geriausia sienų skutimo priemonė yra lenktas kaltas, kurį pirkau dar aną sieną remontuodamas ir špakliuotės, kurios buvo pirktos dar butui įsirenginėti seniai-seniai.
10
Plėvelė 4x5m 0.04mm
1
11.39
Uždengėme baldus, kad nereiktų jų nešti į kitą kambarį. Taip… Turime jų tik du.
11
Putplastis Finnfoam FI 20x600x1250 P
16
91.36
Pagrindinė izoliacinė medžiaga – toks sutankintas putplastis[1].
12
Plokštė MGO 4x1220x2280 (240)
5
54.1
Keistoji, įdomioji magnio oksido plokštė. Jamiau pačią ploniausią, kad kuo mažiau naudingojo kambario tūrio prarastumėm (ir nereiktų špakliuoti putplasčio). Ir, beje, 1220 mm yra tilpimo į Omegos (universalo) bagažinę riba. 2280mm – netilpo, tad pririšome bagažinę, kad nesimakaluotų, o važiuot netoli, tad ne bėda!
Viso:
351.6
Viso:
288.3
Šitiek išleidęs būčiau, jei būčiau nusipirkęs medžiagų tiek kiek reikia ir tų, kurių reikia.
2’ą dieną (šeštadienį) pirkome:
Nr.
Dalykas
kiekis
kaina
pastabos
1
Skystis antipelėsin Schimel-Spray 500ml
1
17.58
Nes pritrūkau.
2
Maišel šiukš 60l užrišami
15
4.32
Nes maniau, kad pritrūks. Bet nepritrūko. Namų ūkyje vis tiek pravers.
3
Juosta dažymo vagner 38mm 40m
1
3.79
Nepanaudojom… Nes nespėjo išdžiūti sienos viršus ir ji nelipo prie šlapio paviršiaus, o mes skubėjome. Tiksliau panaudojau ją apsauginio popieriaus pritvirtinimui prie grindų.
4
Popier uždengim 80G/M2 96cmx25m OKKO
1
9.4
Apsauginis popierius uždengimui grindų. Prieš tai naudojome maišelius, bet jie nelabai praktiški.
5
Pistoletas putoms metal F-205
1
37.91
Nes iš ano remonto likęs užsikišęs pasirodo :/ Tai jau trečias pistoletas. Šįkart praploviau jį itin atidžiai.
Viso:
73
Viso:
30.77
Čia be maišų tik ir be pistoleto, kurio nebūtų reikėję, jei būčiau jį gerai išvalęs praėjusį kartą.
3’ą dieną (sekmadienį) pirkome:
Nr.
Dalykas
kiekis
kaina
pastabos
1
Maišel poliet 400(2*100)640 su logo
1
0.29
Maišelis. Kad nereiktų visko rankose nešt
2
Gruntas giluminis sutvirt bri KO 2l
1
7.13
Dar turėjau grunto iš praėjusio remonto, tai tą visą sunaudojom, nes šįkart jį pyliau į antipelėsinio skysčio išplautą buteliuką, nes taip pasirodė paprasčiau išpurkšti sieną nei teptuku terlioti, bet kaip vėliau paaiškėjo, taip ir sąnaudos didesnės…
3
Šluostė šepečiui picobello 27cm
1
34.91
Tai yra šluostė mano Leifheit kotui grindims plauti. Su remontu tai mažiau susiję, bet panaudojau. Čia jų internetai.
4
Ašmen lauž kompl 10504596 T 18mm
3
2.98
Statybinis peilis tokiuose projektuose yra „must have“. O su sąlyga kad atšipo, tai teko pirkti naujų ašmenų.
Įdėklai rozetėms, nes kai senas ardėm, tai reikėjo išlaužt viską, o reikėjo išlaužt viską, nes kitaip nebūtų už ko laikytis rozetėms, kiek pastorėjus sienai.
Hermet univ akril EXTRA WH/BA LT 310ml
1
8.29
Čia antras, nes vieno neužteko.
Valikl putu penosil remov 340ml
1
19.09
Nes aną kažkaip nesėkmingai išpurškiau ant laiptinės balkono grindų…
Dažai Akril harmony A 2.7l
1
98.8
Dažai sienai. Manau, jog geri dažai.
Pasta Tonavimo avatint RX/FA1 60ml
1
0.6
Tą pastą kažkodėl atskirai pardavinėja
Pasta Tonavimo avantint YX/LA1 170ml
1
1.7
O čia užsirašau ir pravers tai nes tada žinosiu kokia tiksliai spalva. Nors dažų kodas iš paletės gal praverstų labiau… Reiks užsirašyt kažkur.
Volel su rank vel VV-001/04-1-333 23cm
1
10.93
Volelis tokio dydžio buvo pats tas tokiai sienai.
Vonelė 32x36cm
1
6.64
Be vonelės dar neteko dažyti. Tikriausiai nebūtų patogu be jos.
Čia irgi televizoriaus instaliacijai, nors prireikė tik vieno – buvo galima panaudoti ir abu, bet nutariau optimizuti neuždengto kabelio tarpus 😉
Viso:
224.1
Viso:
199.4
Čia be putų valiklio, kurio nebūtų reikėję, jei nebūčiau kažkaip kreivai paspaudęs ano ir be vieno lovelio, kurio irgi nepanaudojau.
Išvados
Taigi štai kas gaunasi: 648.63 išleista pinigų, o 518.37 būtų išleista, jei planavimas būtų geresnis. Blogas planavimas man kainavo 130.26 litus. Nurašau tai į skubėjimą. Nors, jeigu būtų geras planavimas, tai mažiau ir skubėti reikėtų.
Na ten dar atsuktuvai ir visokie kitokie smulkūs įrankiai, kuriuos namuose turi kiekvienas „pasidaryk pats“ klubo atstovas. Tuos į sąmatą įtraukti galima būtų, bet per daug vargo, tad apsimetame, jog jie buvo už dyką.
Į parduotuvę važiavimas kas dieną gali būti ir gero planavimo rezultatas, nes pas mus, Lietuvoje, statybinių prekių parduotuvės dirba ir savaitgaliais, o patikrinus daiktų išeigą praktiškai galima daryti korekcijas ir šitaip įsigyti daiktų tiek kiek reikia ir tų, kurių reikia.
O be to įrankiai, technologijos, medžiagos visokios ir kitokie dalykai vyrams yra toks pats fetišas kaip moterims batai ar kosmetika. Vyrai (t.y. aš ir dauguma, kuriuos pažįstu) gali stovėti pusvalandį prie medsraigčiųmedvaržčių lentynos, tada prieiti arčiau, paimti medsraigčiųmedvaržčių pakuotę, pažiūrėti iš arčiau, pirštais išskirti vieną medsraigtįmedvaržtį – jį gerai apžiūrėti. Tada padėti tai į lentyną, paimti kitą – vėl padėti. Atsitraukti per žingsnį, kažką murmėti po nosimi ir vėl žiūrėti pusvalandį. Tada paimti kažką iš tos lentynos. Bet tada gali staiga pastebėti kitą medvaržčiųmedsraigčių lentyną! Ten laiko gali sugaišti lygiai tiek pat. Paimti iš tos kitos lentynos tų metalo gabaliukų su sraigtu, skirtu įsriegimui į ką nors, nunešti pirmuosius prie pirmosios – ten kurį laiką ieškoti jų vietos ir pakabinti ten kur jam priklauso (žinoma, jei vieta rasta). Tada gali prieiti prie gruntų lentynos ir medituoti ten.
Meditacinės dar yra įvairių įrankių, benzopjūklų, grąžtų, glaistų, elektros instaliacijos prekių lentynos. Kitos gi: tapetai, baldai, šviestuvai, plytelės ir panašiai yra moterų zona – ten vyrams nepatinka.
Jeigu aš galėčiau (matyt galėsiu kada nors), tai turėčiau didžiulę sieną garaže arba sandėlyje su laikikliais, kurie specialiai skirti kiekvienam specialiam įrankiui, didžiulę profesionalią spintą ant ratukų su stalčiais, pilnais visokių smulkių įrankių, specialių rūbų keletas komplektų, įrankių laikymo diržų, spec. batų, pirštinių, akinių, suvirinimo aparatą, kopėčių ir stelažų visokių, darbo stalą su varstotu… Na, suprantate, tokį dalyką kaip drabužių ir batų spinta moterims. Nesvarbu, kad kurio nors įrankio gali prireikti tik kartą gyvenime. Ta patalpa būtų daugiau skirta meditacijoms.
________________
[1]– Šilumos laidumo koeficiento deklaruojamoji vertė: 0,033 W/ m*k. Stipris gniuždant: Ne mažiau 250 kpa. Degumo klasifikacija: E. Paskirtis : Naudojama rūsio sienų, cokolių, pamatų blokų, grindų ant grunto šilumos izoliacijai; sutapdintų stogų, palėpių šilumos izoliacijai. Kilmės šalis: Suomija. O dar geras jis tuo, kad netrupa. Čia finnfoam aprašymas pas gamintoją.
Mes su žmona pirkome butą Šeškinėje iš PST name, kuris buvo pastatytas lygtais 2005 metais. Tais metais, kai nekilnojamojo turto burbulas buvo įpusėjęs pūstis ir butų kainos dar nebuvo pasiekusios aukščiausio savo taško (mūsiškis dabar kainuoja daugiau, negu pirkome).
Tas nekilnojamojo turto burbulas blogai veikė statybų rangovus. Matyt jie labai skubėjo arba darė taip, kaip pigiau ir mažiau pastangų, nes pinigus vistiek uždirbdavo tokius pačius.
Vėliau kiek paaiškėjo, jog tai tokia yra technologija statybų – „vėdinamas fasadas“ vadinasi. Tai jis toks buvo vedinamas, kad net švilpė. Padariau prielaidą, jog bloga yra ta siena (juoba, kad kai statė mūsų namą, tai pro tą sieną, per mūsų būtent butą buvo medžiagų padavimas, tad buvo užlipdyta paskutinė visame name).
Gyvenom-gyvenom mes su ta apšiltinta siena. Džiaugėmės, nes iš tiesų buvo daug šilčiau. Bet dar praėjusią žiemą pastebėjome, jog kita lauko siena (siena į laiptinę ir laiptinės „balkoną“) ėmė pelyti!
To bjauraus pelėsio pas mus ėmė rastis ir apie visus langus. Langai prastoki – prasta šiluminė varža, nes kai lauke kiek vėsiau tai aplink kraštus kondensuojasi vanduo. Čia štai vaizdeliai iš praėjusios žiemos per šalčius:
Fauga langai per statybų burbulą statyti
Negerai. Išsikviečiau tėvą, žmoną su vaikais atidaviau mamai, kojas į rankas ir pirmyn! Į statybinių prekių parduotuvę.
Pirmiausiai nusipirkome pelėsį naikinantį preparatą. O kadangi esame vyrai, tai ėmėm patį geriausią ir stipriausią, t.y. natrio hipochlorito tirpalo, kur ~5 proc. aktyvaus chloro (>30% baliklis chloro pagrindu) pavadinimu:
„KOMETA“
O verda šitą nuodą vokiečių firma pavadinimu „Pufas“. Rekomenduoju. Veikia gerai. Smirda dar geriau, bet kai dirbi, tai nešalta…
Pufas „Kometa“Langų kraštus nuvaliau su popieriumi ir ištepiau akrilu
Čia aš tuos langų kraštus taip terliojau, kol tėvas ruošė sieną (pats bjauriausias darbas – skusti dažus). Ach, tiesa, mes juk parduotuvėje pirkome putplasčio ir kažkokio naujoviško dalyko: magnio oksido su stiklo pluošto tinkliuku.
Žaliava: tankus putplastis ir magnio oksido plokštės
Tad, kol aš nevisai gražiai terliojau langus tėvas skuto sieną.
Skutama sienaVa kiek šiukšlių nuskutus sieną
Aš nežinau kaip jūs, bet mes, planuodami darbus mąstėme apie tai, kaip užklijuosime plokštes vienas, paskui kitas, užglaistysim, nušveisim, jei reiks ir nudažysim, na dar galvojau, jog truputį pabraukysime dažus, kad nevargti per daug. Viskas. Mąstyti apie lengviausius ir bene greičiausiai atliekamus darbus visada kažkaip gerai gaunasi. O, kad reikia išimti rozetes, tada iššluoti šiukšles, nuimti lentyną, televizorių, kad daiktus reiks patraukti, paskui viską uždengti, tada saugotis, kad neužkliūtumėm už ne vietoje padėto daikto tai prisimename, kai tą reikia padaryti.
O gramdant sienas ir valant langus klausėmės Queen.
Viens-viens-viens polistirolą paukšt-taukšt...Sutankintas putplastis (ar polistiroloas) lietuviškas! Geras šitas. Rekomenduoju.Purškėm šitaip va ir vakaip su Ceresit CT84.Išklijavom visą sieną putų polistirolu, o į specialiai paliktus tarpelius dar klijų-klijų!Siūles apipjaustėme ir pradėjome klijuoti magnio oksido plokštes.Na, štai magnio oksido plokštės suklijuotos ir dar siūlės gruntu apipurkštos. O ten matote, kaip spintos problemą išsprendėm.O čia štai ta aukščiau minėta spintos problema.Liko žaliavos... Dvi polistirolo plokštės ir magnio oksido plokščių liko. Gal kam reikia? Liko ir klijų-putų pusantro butelio.
O klijuojant if fiugenšturmvafelfliumoktopusindami klausėme Led Zeppelin.
Į pabaigą visai pavargome. Rozetes įstatėme taip kaip įsistatė (kiek kreivokai). Net grindjuostės nebepriklijavome, nes reikėjo skubėti parsivežti vaikų iš bobutės, juoba, kad kaip buvo pranešta telefonu, vyresnėlis sirguliuoja, tad nusivėlinti negalima…
Viską užbaigėme per dvi dienas. Tiksliau per dvi su trupučiu: penktadienio vakare buvome parduotuvėje ir pirkome medžiagų. Šeštadienį buvo nušveista siena ir apklijuoti langai, ir suklijuotas putplastis, ir magnio oksidas, ir buvo užglaistytos siūlės, ir dar važiavau į parduotuvę, nes kiek statybinių prekių bepirktum vistiek reiks tris kartus važiuoti. Trečią kartą važiavau jau sekmadienį, per kurį nušveitėme siūles, gruntavome, dažėme, dėjome rozetes atgal, kabinome televizorių, tvarkėme, plovėme ir keikėmės, nes jau buvome labai pavargę ir tada aš dar prisiminiau visokias vadybos metodologijas ir procesų valdymą, kurio pas mus nebuvo, todėl visokius įrankius rinkau iš visokių kampų ir pakraščių…
Štai taip atrodo spinta, kai viską užbaigėme.Štai taip atrodo televizorius kai viską užbaigėme
Manau, jog žinau koks yra alkoholio poveikis žmogui. Turiu omenyje socialinį poveikį[1]. Apie tai žinau ne tik aš. Didelė dalis mano draugų ir pažįstamų tai supranta.
Alkoholizmas yra liga. Su lengvesnėmis jos formomis esu susidūręs tiesiogiai. Apie šios ligos sunkesnes formas skaičiau Jono Katkevičiaus “Ties bedugne“. Šią knygutę rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač tiems, kurie galvoja, jog kartą į savaitę su draugais alučio iki paryčių, tai čia normaliai, nes juk reikia atsipalaiduoti nors truputį – išmesti tą mėšlą, susikaupusį per darbo savaitę, iš savęs.
Žinokite, kad jau pasiekėte ribą, kai jau imsite ieškoti pateisinamos priežasties vartoti alkoholį. Kai pagausite save mąstant, jog išgerti darbiniuose vakarėliuose yra “legalu” ir šeima, bei kiti artimi žmonės neturi teisės jūsų už tai teisti.
Artėja šventės. Facepalm season is comming. Ankstesniame poste publikuota apklausa parodė, jog daugelis mano blogo skaitytojų mieliau būtų patys facepalm’o priežastimi, nei patirtų svetimos gėdos jausmą:
Balsavimo rezultatai (didinasi paspaudus)
Mokė mane visi žmonės, jog negalima kažkuo kaltinti savo skaitytojų[2]! Negalima, nes niekam neįdomūs save už kitus teisesniais laikantys žmonės.
Tai aš jūsų, mano brangieji, atsiprašau iš karto. Atsiprašau, bet supraskite ir visos mūsų alkoholinės kultūros beprasmiškumą: “man gėda matyti savo kolegas, kurie negrabiai stengiasi išlipti iš savo komforto zonų ir atverti savo kompleksus, todėl aš prisigersiu ir nė nepajusiu, kaip dėl manęs, mano kolegos, pajus tą patį jausmą”. Vėliau dar sako: “blogas buvo vakarėlis, jei iš ryto nebuvo gėda”.
Čia, supraskite, jau yra alkoholizmo požymis: “gydau tuo, nuo ko susirgau”. Šis paradoksas nėra nei šmaikštus nei veikiantis. Čia, atleiskite, jau galima net ir suicidinių savigraužos požymių įžvelgti: “manęs nieks nemyli, todėl aš nusižudysiu”. Man ši frazė tapati “gydau tuo, nuo ko susirgau”.
Iracionalus elgesys būdingas žmonėms, kurie bėga nuo problemų vietoje to, kad jas spręstų. Vartoti alkoholį dideliais kiekiais įvairiuose vakarėliuose yra iracionalu[3]. Gal geriau padainuokime dubstepą, jei jau norime, kad dėl mūsų žmonės patirtų svetimos gėdos jausmą?
Artėja Kalėdiniai vakarėliai visokie. Neracionalaus elgesio periodas artėja.
Tai atsisiunčiau va šitą excelį. Ir pažiūrėjau, kaip keitėsi šilumos sąnaudos lyginant 2010 11 mėn su 2011 11 mėn VALDIŠKOSE įstaigose. T.y. ten, kur jokie administratoriai nebuvo keičiami, kur gi turėtų niekas nesikeisti. Ir spėkit ką? Ogi pasikeitė! Spėkit kaip? Teisingai! O dar toks A. Zuokas važinėja po daugiabučius ir aiškinasi, ką ten tie administratoriai šūdo primalė, kodėl daugiau namai sunaudojo šilumos. Taigi, rodau kur Artūrui važiuot:
85 MWh (2010 11) vs. 135 MWh (2011 11)
Čia tik laimėtojas tarp seimo pastatų, va kiti Seimo pastatai:
