Žmonėms neturintiems laiko žiūrėti tą video pateikiu trumpą santrauką:
Internetas buvo sukurtas inžinierių ir mokslininkų ir remiamasi buvo laisvos informacijos principu.
Yra tokia pasaulinė organizacija ITU, kuri yra daug senesnė už internetą ir telefoną. Ji sena kaip telegrafas. ITU, tai buvęs UIT, kas reiškia „The International Telegraph Union“. Ir ši organizacija yra uždara – joje dalyvauja tik valstybių galvos. Reikalai ten sprendžiami už uždarų durų ir visuomenė supažindinama yra tik jau su padarytais sprendimais ir jų rezultatais. Visiška laisvos informacijos priešingybė.
Tai dabar valstybių[2] galvos sprendžia ar išplėsti ITU galias. Iki šiol ši organizacija teikdavo rekomendacijas ir aprobuodavo įvairius protokolus. Paprastai tariant – užsiėmė sertifikavimu ir standartizavimu – tam kad technologijas tarpusavyje „susišnekėtų“.
Kalbama apie tokias galias, kaip atjungimo nuo Interneto dėl įvairių priežasčių, kaip tarptautinių žmogaus teisių pažeidimo ar panašiai. Čia gal ir gerai, kad žmogaus teisės ginamos, bet tai leistų vyriausybėms turėti galimybę atidžiau sekti ir stebėti Internetą įvairiomis priemonėmis. Pavyzdžiui blokuoti jūsų mylimiausių kačiukų nuotraukas internete grindžiant tai tuo, jog tai spamas. Na arba kokius nors video reportažus iš kokių nors protestų kokiame nors Egipte ar Rusijoje ar… Lietuvoje.
Jei nepaspausite „like“ ant mano FB profilio, tai būsite Tėvynės išdavikais!
Interneto paslaugų tiekėjai taip pat turės daugiau galių ir galės sekti ką, kada ir kur naršote ir blokuoti tai ką nori.
Visą šitą galių praplėtimą labiausiai stumia tos valstybės, kurios pas save jau dabar cenzūruoja Internetą: Rusija, Kinija, Iranas[3]…
Mes irgi taip verksime, kai numirs koks nors valdžiažmogis, jei nesiimsime veiksmų dabar. O jei neverksime...
________________
[1]– daug kas patį „Google“ tapatina su Internetais. Tai kiek nelabai gerai. Patys Google irgi gali tapti grėsme laisvam Internetui, bet kol kas jie rodosi mums geriečiais. Kaip bus ateityje – matysime.
[2]– video filme mačiau Italijos, Turkijos, Brazilijos, Nigerio, Egipto, Kinijos, Suomijos, Prancūzijos, Rusijos, Amerikos, PAR.
Informacijos perdavimo procese visada dalyvauja trys dalykai:
Informacijos šaltinis
Perdavimo kanalas
Informacijos gavėjas.
Balsuojant ir informacijos šaltinis, ir gavėjas yra žmonės[1]: vienas jų sako kitam, ką jis palaiko ir už ką balsuoja, o kitas tai užregistruoja ir patvirtina, tada balsuotojas supranta, kad jo perduota informacija sėkmingai pasiekė adresatą. Informacijos perdavimo kanalo terpė čia gali būti oras ar šviesa (tai yra garsas arba tekstas). Balsuotojas, gavęs patvirtinimą iš balso gavėjo, įsitikina, kad jo perduota informacija pasiekė adresatą ir buvo nepakeista[2].
Balsavimo slaptumui užtikrinti būtina, kad informacijos gavėjas nežinotų, kas yra informacijos šaltinis[3], todėl reikia atskirti šiuos du asmenis. Tuo pačiu svarbu laiduoti, kad per tą filtrą praeitų tik informacija apie balsuotojo sprendimą (o ne apie balsuotoją) ir informacijos niekas tame kanale nepakeistų ar kitaip neiškraipytų. Tam mums reikalingi tretieji asmenys, stebintys ir valdantys perdavimo kanalą.
Turime dilemą: tam, kad užtikrintume informacijos autentiškumą, svarbu ją „surišti“ su informacijos šaltiniu, o norėdami garantuoti balsavimo slaptumą, turime atskirti informacijos šaltinį nuo informacijos:
Tai yra problemų debesis pagal TOC . Šis problemų debesis kuriamas iš kairės į dešinę, o sprendžiamas iš dešinės į kairę. Žaibas (tarp „D“ ir „D“) rodo prieštaravimą, arba dilemos esmę: dalykus, kurie negali egzistuoti tuo pačiu metu ir kurie reikalingi bendram tikslui pasiekti. Mėlyni laukeliai („B“ir „C“) sako ko reikia siekti norint turėti bendrąjį tikslą. Na, o „E“ laukeliu papildžius problemų debesį dilema išsprendžiama. Loginės formuluotės gelsvo fono laukeliuose yra pagalbinės konstruojant dilemą.
Tad jeigu šiame problemų debesyje viskas yra teisinga, tai didžiausias rūpestis ir darbas yra užtikrinti „E“, t.y. turi būti „labai“ objektyvi trečioji šalis, kuri laiduotų informacijos atitiktį reikalavimams „B” bei „C“.
Kaip galėtumėm užtikrinti „E“, t.y. turėti kuo objektyvesnę trečiąją šalį?
Galiojanti mūsų balsavimo sistema
Visi balsavę žinome: gauname rinkėjo pažymėjimą (arba negauname) rinkimų dieną (arba išankstinio balsavimo laikotarpiu) einame prie balsadėžės, parodome asmens dokumentą, gauname iš komisijos biuletenį, einame į kabiną, užpildome biuletenį, išeiname iš kabinos, metame biuletenį į urną – pilietinė pareiga atlikta.
Paveiksliukai iš commonsense.lt, 15min.lt, linksmiau.net, vrk.lt
Tretieji asmenys tai tie žmonės, kurie dalina biuletenius rinkėjams, kurie atidaro urnas, kurie suskaičiuoja balsus, kurie perduoda informaciją apie juos į VRK. Pati VRK taip pat yra trečiasis asmuo, paskelbiantis rezultatus. Būna, kad tie tretieji asmenys išneša biuletenius iš rinkimų apylinkių, kad specialiai gadina biuletenius, blogai suskaičiuoja ir panašiai.
O dar būna ir „karuselės“, kai žmonės išsineša biuletenius, atneša balsų pirkėjui, kuris pažymi, ką reikia, tada kitas įmeta jį į balsadėžę, o tuo pačiu atneša naują tuščią, kurį vėl pirkėjas pildo ir duoda kitam žmogui.
Dar būna, kad piliečiai yra paliepiami balsuoti už kokį nors kandidatą grasinant susidorojimais, taip pat reikalaujama atnešti įrodymą, jog balsuota „teisingai“[4].
Žodžiu, netobula sistema. Patys matome, kokie skandalai po pastarųjų rinkimų. Keliose apygardose rinkimai pripažinti negaliojančiais, keliose balsai perskaičiuojami. Bet viena šioje sistemoje nekinta – visur dalyvauja žmonės.
Balsavimo sistema naudojant šiuolaikines informacines technologijas
Jau aptarėme kas yra informacijos šaltinis ir informacijos gavėjas balsavimo atveju. Tai žmonės.
Informacinės technologijos yra taip pat tie patys trys elementai: informacijos šaltinis, perdavimo kanalas ir informacijos gavėjas, tik informacijos perdavimo kanale tų „trijų dalykų“ gali būti daug ir tai ne žmonės.
Pavyzdžiui, informacija apie žodį „TAIP“, gavėją iš siuntėjo galėtų pasiekti tokiu keliu:
Kairėje viršuje yra informacijos siuntėjas, o dešinėje viršuje – gavėjas.
Tas žmogeliukas prie kompiuterio yra nykštukas, kuris gyvena kompiuteryje<[5], ir jis:
Pamato, kad parašėte „TAIP“;
Tuoj pat praneša kitam nykštukui, kad šis paimtų žodį „TAIP“ ir nuneštų jį į saugyklą;
Trečias nykštukas iš saugyklos paėmęs tą „TAIP“ nuveža į logistikos centrą, dar vadinamą „internetais“.
Logistikos centre labai daug nykštukų ir jie tampo savo krovinius nepavargdami.
Jūsų „TAIP“ galų gale patenka į jūsų draugo kompiuterį, kuriam siuntėte tą žodį – tiksliau, į jo kompiuterio saugyklą,
Iš jūsų draugo kompiuterio saugyklos nykštukai krovinį perduoda vienas kitam ir paskutinysis prilipdo „TAIP“ prie ekrano.
Jūsų draugas, taip pat gali tokią pačią informaciją atsiųsti per savo nykštukus jūsų nykštukams, kurie prilipdo ją jūsų ekrane. O piktasis trolis prisijungęs prie logistikos centro irgi ten kažką daro, bet mes jaučiamės saugūs už savo ugniasienių ir antivirusų.
Baisokas išėjo paveiksliukas. Iš tiesų tai viskas yra kiek gražiau ir kartu baisiau – priklausomai nuo to kur žiūrėsit[6]. Kai tiek daug informacijos šaltinių, perdavimo kanalų ir gavėjų, visus juos kontroliuoti pasidaro ypatingai sunku.
Informacija, kuria jūs daugiausiai naudojatės kompiuteryje yra suskaitmeninta. Visos informacinės technologijos paremtos skaitmeninio signalo tai yra suskaitmenintos informacijos apdorojimu. Skaitmeninta informacija, tai informacija paversta skaitmeniniu kodu arba „nuliukais-vienetukais“.
Mūsų šiuolaikinės informacinės technologijos, pažvelgus pakankamai giliai, paremtos dvejetainiu kodu, jame yra tik du simboliai: „0“ ir „1“. Pavyzdžiui „žodis“ gali būti užrašytas „nuliukais-vienetukais“: 1001111001101111011001000110100101110011[7]. Šis žodis, matome, yra daug ilgesnis už lotyniškos abėcėlės raidėmis užrašytą, bet informacija mūsų šiandieniniuose kompiuteriuose (taip pat kitokiuose daiktuose, kurie dirba su skaitmeninta informacija) yra apdorojama ir perduodama tokiais greičiais, kad mūsų analoginiai receptoriai (akys, ausys ir pan.) net nevirptelėtų.
Suskaitmenintas „žodis“ yra 40 bitų[8] dydžio arba 0,04 kilobito, arba 0,00004 megabito, o jeigu jūsų kompiuteris sugeba perduoti ir įrašyti informaciją kokių 100 megabitų per sekundę greičiu (na, maniškis su SSD disku tai gali – ką tik pažiūrėjau), tai jis per tą vieną sekundę gali 2 500 000 kartų perduoti žodį „žodis“.
Viena „Haris Poteris. Išminties akmuo“ knyga „sveria“ ~143,95 KB (e-knyga), o tai reiškia, kad per 1 sekundę kompiuteris jums gali perduoti apie 694 tokio dydžio knygas. Ir tas 694 knygas jūsų kompiuteris per tą pačią sekundę gali perkelti iš vienos disko vietos į kitą, irba gali perkelti jas į kompiuterį jūsų draugui (na, užtruktų gal ilgiau nei sekundę – gal kokias 1,007 sekundės)[9].
Plika akimi nepamatysite, ką daro jūsų kompiuteris ir niekaip nesuprasite, kas jame vyksta. Tai padaryti galima tik naudojant įvairius interpretatorius-dekoderius, kurie sugeba informaciją iškoduoti ir pateikti mums suprantama forma (dažniausiai ekrane arba garsiakalbyje).
Interpretatorių–dekoderių kiekio informacijos perdavimo ir apdorojimo greičiai reikšmingai (nagrinėjamame kontekste) neriboja, tad informacijos perdavimo kanale jų darbo jūs savo receptoriais negalėsite niekaip pamatyti ar užfiksuoti. Tam specialistai telkiasi pagalbon įrankius, kuriuos jie manosi visiškai valdą, t.y. susiprogramuoja kažką ir iš įvairių požymių bei kitų loginių operacijų pagalba išsiaiškina, ar mato šaltinį, ar tik eilinį interpretatorių, kuris emuliuoja šaltinį.
Dabar ir tokie dalykai kaip virtualūs kompiuteriai yra norma. Tai yra kompiuteriai kompiuteriuose: dirbdamas su virtualiu kompiuteriu niekaip negalėsite patikrinti, ar jis yra virtualus ar ne, jei koks nors administratorius, sukonfigūravęs tą virtualią mašiną, nuspręs jums to nerodyti. O tas administratorius nesupras, kad pats dirba virtualioje mašinoje, jei yra dar kitas administratorius, kuris padarė virtualų kompiuterį, kuriame dirba pirmasis administratorius. Na, nebent tie administratoriai susitiks serverinėje ir prisijungs tiesiai prie kompiuterio kokia nors standartizuota sąsaja, kuri gali būti suprogramuota kokio nors administratoriaus, kuris…
Begalinis atspindys. Kuriame veidrodžio atspindyje esame? Tai galima atsekti pagal kokybę – kiekvienas atspindys vis prastesnis. Skaitmeninėje informacijoje kokybė neprarandama.
Kita skaitmeninio signalo ar informacijos savybė yra ta, kad jie gali būti kopijuojami visiškai nepakeičiant originalo. Ne taip kaip analoginis signalas – ten gyva galybė visokių triukšmų ir kitokių virpėjimų. Kopijuoti analoginį signalą ar informaciją galima tik su tam tikru tikslumu ir niekada idealiai[10]. Pavyzdžiui jūsų uždėtas „X“ balsavimo biuletenyje yra toks unikalus, kad niekas daugiau, net jūs pats, lygiai tokio paties kiek besistengsite nupiešti nebegalėsite. Žinoma, jeigu nusistatysite pakankamai griežtus tikrinimo kriterijus.
Skaitmeninėje informacijoje tokių patikrinimo kriterijų nėra, yra tik „1“ arba „0“ ir viskas. O tai reiškia, jog dirbant su skaitmenine informacija neįmanoma atsekti, kas nuo ko ir kur buvo nukopijuota, t.y. neįmanoma atgalinė proceso analizė[11].
Jeigu į e-balsavimo sistemą įdiegtumėm papildomus stebėjimo mechanizmus, kurie būtų tie patys IT sprendimai, mes turėtumėm vieną sistemą ir dar vieną meta-sistemą, kurią paveikti yra lygiai taip pat sunku arba lengva, kaip ir pirmąją. Kaip ir visas kitas, kiek jų vienų ant kitų bekrautumėm.
O čia jau visai baisus paveiksliukas:
Jūsų kompiuteris gali dirbti piktajam troliui, kuris savo zombiais ima iš jūsų kompiuterio duomenis ir teikia jums savo duomenis, nors jūs matote tik savo geruosius nykštukus.
Kompiuterį arba kitą šiuolaikinę sistemą, kuri apdoroja informaciją, galėtumėm sulyginti net su tokia filosofine koncepcija kaip Šriodingerio katė. Nežinosime, ar katė mūsų kompiuteryje gyva ar mirusi, t.y. ji tuo pačiu metu bus ir gyva, ir mirusi, mūsų balsas bus ir „TAIP“ ir „NE“ vienu metu:
Visiems jau seniai kyla įtarimai, kad kompiuterius ir internetą sukūrė katės, todėl šis paveikslas tą tik patvirtina.
Tik Šriodingerio katės atveju jos gyvybė priklauso nuo radioaktyvaus elemento, o balsavimo atveju rezultatasi priklausys nuo to, kas gali paspausti mygtuką, sudaužantį nuodų buteliuką.
Mišri sistema
IT pagalba gali būti pasitelkiama kopijuojant užpildytus biuletenius ir atliekant skaičiavimą, atsietą nuo rankinio. Galbūt tokie mišrūs sprendimai dar labiau išsunktų nesąžiningų žmonių išteklius ir jų poveikis rezultatams būtų mažesnis.
Bet galimybės keisti e–balsavimo rezultatus lieka tos pačios. Galbūt galima būtų e-balsavimo rezultatus laikyti tik patariamaisiais, bet matom, kas yra patariamasis referendumas – reikalingas tarsi šuniui penkta koja.
Bandymai pritaikyti IT sprendimus rinkimuose – tai tarsi papildomos kojos šuniui: turi jų nemažai, bet naudos iš to nedaug.
Išvados
Kad ir kokia netobula yra klasikinė rinkimų sistema, ji vistiek tobulesnė už bet kokią elektroninio balsavimo sistemą (vertinant kontrolės galimybes), nes joje bent jau yra ką perskaičiuoti, interpretatorių (trečiųjų šalių) kiekis yra patikrinamas, informacija yra koduojama ir perduodama taip, kad žmogaus jutimais jos perdavimą įmanoma užregistruoti, o tai reiškia, kad bet kuris žmogus gali stebėti procesą ir jį analizuoti.
Mišrioje sistemoje IT sprendimai būtų tik pagalba klasikinei – papildoma kontrolė, papildomas trečiųjų asmenų galimos įtakos ribojimas. Bet tokios sistemos efektyvumas yra labai abejotinas – įdiegti prireiks daug pastangų, o nauda miglota. Kuo daugiau kontrolės mechanizmų, kuo sudėtingesnė sistema – tuo daugiau galimybių ją paveikti.
DUK
Ar e-balsavimas patogesnis, nes galima balsuoti namuose?
E-balsavimas leidžia žmonėms balsuoti namuose. Bet namuose dabar balsuoja senyvi žmonės, kurie negali nueiti iki apylinkių. Aš, tiesą sakant, nežinau, ar yra žmonių, balsuojančių neteisingai, jei pas juos ateina surinkti balsų į namus.
Ar e-balsavimas patogesnis, ir emigrantams nereiks ieškoti atstovybių?
Didžiausia problema, kurią išspręstų e-balsavimas, tai emigrantų, esančių toli nuo Lietuvos atstovybių, pilietinės valios reiškimas. Bet tikrai pilietiški ir susirūpinę Lietuvos piliečiai žino, kad rinkimai būna kas 4 metus, balsavimo diena žinoma iš anksto (o be to įmanomas išankstinis balsavimas). O jeigu žmogui ne visai įdomu kas vyksta Lietuvoje, tai…
„Prieš atsirandant elektroninei bankininkystei irgi buvo skeptikų…“
Taip. Ir prieš atsirandant automobiliams irgi buvo skeptikų. Bet kaip tai susiję su e-balsavimu? Ta „e“ raidė ir viskas. Kiti reikalavimai yra visiškai skirtingi.
„Ar partijos galės siųsti savo stebėtojus stebėti balsavimų skaičiavimo?“
Taip. Tik jie stebės, kaip ūžia vėsintuvai ir mirga lemputės, o ekrane galės žiūrėti jų mėgstamą filmą – bent jau laikas bus praleistas naudingai.
[1]– O jei tai pasikeis, tai tada mus valdys mašinos.
[2]– Kas tas balso gavėjas? Čia galima būtų parašyti ir„gavėjai“, nes jų yra keli: kandidatas, tarpininkai (pavyzdžiui, VRK) pats balso „siuntėjas“ ir kiti balsuotojai. Žodžiu visi kandidatai, ir visi balsuotojai, ir visi tarpininkai…
[3]– Informacijos gavėjas dar turi būti tikras, kad balsuoja žmogus, o ne koks nors ateivis ar katės, ar mašinos, bet turi nežinoti, kuris tiksliai žmogus.
[4]– Tiems žmonėms patarčiau pažymėti „teisingą“ kandidatą, nufotografuoti, o paskui ant biuletenio nupiešti mėgstamą animacinio serialo herojų prieš metant į urną…
[5]– Tiems, kas nežino, paaiškinu: kompiuteryje gyvena daug mažų nykštukų, kuriuos veisia silicio slėnyje, tie nykštukai minta elektra ir nešioja informacijos bitus savo iXad planšetėse, arba kaip pavaizduotame paveiksliuke: savo iXad kompiuteriuose, kuriuose taip pat gyvena nykštukai, kurie nešioja informaciją savo…
[6]– O internete galima žiūrėti į daug kur. Pavyzdžiui į Wikipedia, į kačiukus, į ministrų blogus, į Pipediją, į Delfi ar į kokią nors Internetų kloaką, kur vien tik visokios baisybės ir šlykštynės.
[7]– Visai smagu kartais tiesiog sugalvoti „ką norėčiau padaryti“ ir tai surasti Internete jau padarytą. Na, pavyzdžiui, rašydamas šį straipsnį sugalvojau, jog būtų gerai jums parodyti kaip žmonių kalba užrašytas „žodis” gali būti užkoduojamas dvejetainėje sistemoje. Tereikėjo paieškoti kažko panašaus į „transform letters into machine code“ ir radau šį visai puikų daiktą.
[9]– Čia jeigu gyvenate Lietuvoje, tai tikėtina, kad taip ir būtų, nes Lietuvoje 100 Mb/s greitaveika jau niekas nebesigiria.
[10]– Pavyzdžiui šiuolaikiniai televizoriai moka rodyti „High Resolution“ filmus, kur ant žmogaus veido matosi kiekvienas plaukelis ar spuogelis, bet priėjus prie ekrano ir prikišus veidą prie pat ekrano – matome mirgančius taškelius.
[11]– Skaitmeninės informacijos autentiškumui užtikrinti yra kuriami įvairūs matematiniai modeliai, pavyzdžiui, e-parašai ir panašiai. Originale užfiksuojama data yra anksčiausia. Bet visi šie modeliai turi vieną didelį trūkumą – jie yra atsiejami nuo žmogaus. Pavyzdžiui, jūsų e-parašo raktas yra sertifikato išdavimo įmonės saugykloje, kurias šios įmonės saugo po 9 užraktais (taip jos sako). Tas parašas, o tiksliau, jūs pats sau nebe priklausote, ir jumis naudotis ta įmonė galėtų su jumis nepasitarusi. O be to bet kokį matematinį modelį galima išspręsti pasitelkus ta pačia matematika. Sprendimas tik laiko klausimas (tiesa, gan rimtas – nesikeičiant turimoms sąlygoms (pvz. naudojant patį galingiausią žmonijai dabar žinomą super-kompiuterį), kai kurių modelių sprendimas užimtų daugybę metų, bet niekas nėra užtikrintas, kad sąlygos nepasikeis, o jei pasikeis, tai niekas nebus užtikrintas, kad matematinio modelio autoriai suspės jį patobulinti, kol kokie nors negeri žmonės suspės sprendimu pasinaudoti).
Užduoda man klausimus žmonės. Aš sakau, jog manau gerai. Aš sakau, jog Andrius Užkalnis rašo įdomiai, kabina temą gerai ir aiškiai[1]. Tada manęs dar paklausia: „O ką manai apie jo stačiokiškumą ir jo paties norą murkdytis tame purve?“ Tada aš sakau, kad man taip neatrodo.
Va štai, pats Andrius nelabai leidžiasi į analizes ar ginčus ir sako atsi…it „[…] prarūgusio snukio moralizuotojai, vypsantys seno arklio dantimis, kompulsyvūs taikdariai ir taikintojai arba šilto šlapimo temperatūros gerumo propaguotojai[…]“ (citata iš „Atsakymas skaitytojai, dėl kurios aš nerašau“).
Aš jį suprantu, nes jis yra Išimtis Nr.1. Aš taip pat labai džiaugiuosi ir mėgaujuosi Andriaus Užkalnio naudojamais naujadarais ir epitetais, kurių jis pasistengia panaudoti tiek, kiek gali[2]. O taip pat aš sau VISADA prisiskiriu šias Andriaus Užkalnio mintis: „Protingiems žmonėms čia smagu“ (citata iš to paties „Atsakymas skaitytojai, dėl kurios aš nerašau“).
Pakalbėkime.
Padarome taip: aš burtų keliu (užsimerkęs skrūlinsiu-skrūlinsiu apačion ir paspausiu, o tada pažiūrėsiu – kur pataikiau) išrinksiu iš savo readerio tris Andriaus Užkalnio straipsnius ir parodysiu kaip juos skaitau.
Skaitome: „[…] Jie girių paslapčių nepažįsta ir nesupranta medžių kalbos, ir ne tik: jie nesupranta jokios kalbos apskritai.[…]“. Poezija. Žinote tą „Coda“ dainą? Man labai patiko ji vaikystėje – niūniuodavau ir dainuodavau „Tuuuuu giiirių paslaptis pažįįįsti!! Iiiiir medžių kalbąąą suprantiiii“.
Pataikiau ant straipsnio, kur dvi nuorodos ir „matote? Aš teisus buvau!“ žinutė. Tie, kurie nusipirko „Air Baltic’o“ bilietų ir prarado pinigus, apie šį straipsnį tikriausiai turi savo nuomonę. Jiems galėtų būti pikta, kad pinigus prarado.
Bet gi juk perspėjo. PERSPĖJO! Nematau ko čia pykt.
O man girių paslaptys pakuteno juoko kauliuką. Kas tada belieka? – Tik pritariamai-besistebint krutinti galvą ir vartyti akis skaitant šias eilutes: „Tai leiskit aš jūsų paklausiu: kokių dar reikia jums užuominų, ženklų ir užrašų ant sienos, kad suprastumėte, jog ten žaidimas baigtas? Klausimas, žinoma, retorinis. Atsakymas yra liūdnas: eilinį kartą matysime glušiausių, labiausiai siaurakaktiškų, labiausiai užsispyrusių visuomenės narių apmokestinimą bukumo mokesčiu, surenkamu oro bendrovių kasose.“ (citata iš „airBaltic paskelbė bankrotą, bet Lietuvoje niekam neįdomu“).
Čia kiek piktokai krutina galvą aktorius iš Holivudo. Bet tinka.
Ankštos gatvelės kažkur, kur hieroglifais rašo, nuotrauka.
Skaitome perspėjimą: „[…]Tie, ką ypatingai siutina mano rašymuose asmeniškumai ir „pažiūrinės nuošnekos”, turėtų toliau neskaityti, nes minėtosios bjaurasties dozė šiame straipsnyje gali pasirodyti pavojinga sveikatai[…]“. Nu. Kas neaišku? Bus didelė bjaurasties dozė. Perspėjo. Vistiek skaitote? :/
O aš skaitau, nes manęs nesiutina. Nesuprantu kodėl kitus turėtų siutinti. Gal tas perspėjimas siutina? Siutina? Tada rekomenduoju bent mėnesį ar du nevartoti alkoholio, nes, tai jums kenkia.
Tiesą sakant, užtaikiau ant to straipsnio, kur viskas tiesiog kaip ant delno: autorius nusirengia ir parodo koks jis – su visa savo bebriška šypsena. Kodėl jis toks. Aš, kažkodėl jaučiuosi turįs kažką bendro su juo, nes man rusiška klasika ir visokie Elektronikai buvo bjauri nuobodybė. O stori dideli aktoriai su aptiažkėmis ir ląstais, lakstydami ten-šen ir visokias mimikas rodydami, manęs nelinksmino (pamenu vaikystėje labai pralinksmino, kai ant sekso kortų vonioje, kur ankšta ir karšta, nes gyvatukas, su fotodidintuvu ir fototechninio popieriaus pagalba užlipdžiau savo klasiokių veidus).
Man visada labiau patiko pieštiniai multikai, kad ir „Nų pogody“ – į visokias dvasingas lėles tik dabar galiu ramiai žiūrėti ir mėgautis sau pačiam padarytomis įžvalgomis apie lėlių autorių galvas ir jausmus.
O recenzijas rašyti jis moka. Net jei jam nepatinka leidinys, parašo taip, kad man susidaro kartais įspūdis, jog man šis patiktų. Nors kelionių gidu atveju kažkodėl atvirkščiai: tai kol kas ne man. Kažkaip kol kas nelabai. Sakau kol kas, nes gali būti, kad dar nesubrendau tam žanrui. O jei nesubręsiu tai irgi gerai. Turiu ką veikti ir be to.
Naujas rytas. Fotkintas tikriausiai mobiliuoju telefonu (kaip ir kitos Andriaus Užkalnio nuotraukos)
Ach tiksliai! Juk tos nuotraukos daromos mobiliuoju telefonu! O dar tie telefono instagraminiai ir kitokie efektai! Kaip jis drįsta! Tas baisiausio prastumo kokybės nuotraukas deda į laikraštį! Į LAIKRAŠTĮ!
Straipsnis apie rinkimus. Visi tada rašė apie rinkimus (neseniai tik neberašo). Joo… Įdomūs rinkimai buvo. Bet apie tai vėliau.
Čia, matyt, galima įsižeisti užtai, kad skirsto žmones į dvi kategorijas: geri ir blogi. Nors net E. M. Goldratt sakė, jog visi žmonės yra geri. Žydai yra protingi. O tas buvo vienas protingesnių. Ir abejoju ar Andrius pasakytų kitaip.
Bet yra žmonės, kurie numato keletą ėjimų į priekį, o yra ir žmonių, kurie nemato nei vieno. Aš irgi balsavau už tuos, kurie sveiko proto. Mano pasirinkimas irgi būtų už konservatorius, jei nebalsuočiau už liberalus. Čia aš esu šališkas, todėl, jums, nirštantiems dėl tokios nelygybės, daug padėti negaliu. Jūs galėtumėte tik padėti sau kituose rinkimuose nebalsuodami už atsilupėlius. Šitaip padėsite ir visiems kitiems.
Vienas žmogus mane pamokė nežiūrėti iš aukšto į prastesnius už save: skarmaluotus, purvinus, keistuolius ir elgetas. O Užkalnis, kaip nebūtų keista, nemoko atvirkščiai – jis sako „galvok savo galva – dogmų nėra“. Arba nesako taip – nesvarbu. Svarbu, kad aš taip suprantu. Imu tai kas man reikalinga – virinu naujas jungtis savo pilkuose drebučiuose.
Pakalbėjome
Taip išeina, jog svarbiausias esu aš – skaitytojas, o ne rašytojas. O rašytojas Andrius geras, nes skaityti jį lengva ir malonu (na, gal išskyrus kai kurias recenzijas). Aprašo ir apibūdina dalykus iš kelių pusių, bet per daug į lankas nenuvairuoja – minties nepametu. Mintį Užkalnis gražiai masažuoja, kaip geras kepsnių specialistas jaučio išpjovą krumpliais[5].
Štai toks yra Užkalnis mano akimis. Žmogus, apie kurį dabar visi žino. Apie kurį visi turi savo nuomonę.
Andrius Užkalnis. Karalius. Karūną ir skeptrą davėme jam. Tegyvuoja karalius!
P.S. O pastebėjote kiek kabučių pridėjau? O matėte Andriaus straipsnį apie kabutes? 🙂 Kaip manote, ar aš esu vienas iš jo išjuokiamų personažų?
____________________
[1]– Daugelyje savo straipsnių. Yra vienas kitas dalykas, dėl kurio su Andriumi nesutinku, bet tai paprastai būna pasirinkimo reikalas, pvz.: varškės tortas ar šokolado tortas – kas skaniau?
[2]– Man dabar net kilo maištinga mintis, jog dėl tų epitetų, kuriuos žmonės, dėl kokių nors priežasčių prisiskiria sau, labai pyksta. Aš nesakau, jog aš toks švarus ir šventas. Prisiskiriu ir sau keletą (ar bent jau prisiskyriau). Tačiau iš savęs juoktis man labiausiai patinka.
[3]– Scrollbarą nudraginau iki vidurio readeryje ir pasirinkau daug maž vidurinį postą.
[4]– Ai tiesiog pasirinkau ne patį naujausią bet naujesnį postą.
[5]– Tikiuosi, jog esu teisus ir išpjovas jie masažuoja krumpliais ir kad tai yra gerai.
Bet kaip gi galima nepagarbiai galvoti ir rašyti apie turtingus žmones? Kad ir kaip atrodytų koks nors Romanovas, Bosas, Bronius ar Uspaskich, bet jie tai turtingi! Antai kiek pinigų turi – televizoriuje viską net parodė!
Štai, kad ir balsavimo rezultatai:
Meleonai iš tinklinių pardavimų
Iš 33 respondentų net 4 uždirba melejonus (kažkur “j” raidė prapuolė apklausoje, bet gal VLKK atleis)! Nieko neuždirba 24 žmonės ir 4 uždirba mažiau už nulį. Tad iš ko tie 4 uždirba melejonus? Man tai čia viskas aišku.
Tačiau dar įdomiau yra tai, kad tinklinio pardavimo dalyvis yra tik vienas:
Štai tas, turtingiausias žmogus šioje apklausoje!
Čia kažkaip gaunasi, kad tie 4 žmonės sumažėja iki 1. Panašu, jog turime (arba turėjome) vieną itin dosnų ir turtingą žmogų.
Žinoma, jūs atspėjote! Tai Kalėdų Senelis!
Rytoj pagalvokite apie mirusius artimuosius, pasigrožėkite žybsinčiomis kapinėmis, kad ir per televizorių.
Paskambinkite kam nors ir pasakykite jam, jog jums įdomu kaip jis laikosi. Galbūt tai tas, kuris uždirba >0 iš tinklinio pardavimo sistemos…
<— Čia viskas bus apie šio žurnalo reklamą, nes tai yra puikus žurnalas.
Vieni geriausių mano vaikystės prisiminimų arba happy moments, kuriuos prisimenu, tai atostogos Kiaušų kaime (Anykščių rajonas).
Pats ryškinau vonioj. Tas medis, kur dešiniau, tai tas kaštonas, tik gerokai apgenėtas jau. Nuotrauka daryta gerokai vėliau po tų mano skaitymų medyje.
Žvejyba prūde su nulupta lazdyno rykšte, į kurią įkalti įstrižai vinukai laikydavo žilką (mes valą tik taip vadindavome ir dabar taip vadinu), žiedai būdavo daromi iš aliumininės vielos, kurios pilna senelio dirbtuvėse arba už tvarto (elektros perdavimo linijos kažkur buvo sukombinuotos truputėlį), o žiedus privyniodavome “Moment” klijuose išmirkytu siūlu arba tiesiog mėlynąja lipniąja juostele (tada, kiek atsimenu, tos tokios būdavo tik mėlynos). Pasivaikščiojimai prie Jalmos, susipažinimas su apsiuvomis (tokios kirmėlės gyvenančios vandenyje – kartais vietoje sliekų naudodavom).
Buvo ir tokių pramogų. Lankas - puodas be dugno, kamuolys - medinė kaladė, sportbačiai inkaro.
Tačiau pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kaime, tai palėpės. Palėpėse (jų buvo keletas), buvo sukrauti žurnalai ir knygos. Knygos ir žurnalai išmėtyti bet kaip ir visur. Kas kartą užėjęs ten ir pasirinkęs kokį nors kampą patyrinėjimams vis rasdavau ką nors įdomaus, o radęs ką nors skaitomo skaitydavau kuriame nors kambaryje “ant aukšto” arba pasiimdavau su savimi į kaštoną, kuriame įsikūręs tarp šakų skaitydavau. Buvo ten ir žurnalų. “Nemuną” vartydavau, nes ten retkarčiais pasitaikydavo erotikos. Visokias ten “Tarybines moteris” mesdavau šalin.
Tokia štai mano ta iliustruota istorija, tai yra vaikystės prisiminimai. Kiti gi happy moments, susiję su skaitymu, pažinimu ir žurnalais buvo jau namie. Prenumeruodavom mes tada “Mokslas ir gyvenimas” (ar tai panašiai). Skaitydavau su didžiausiu malonumu tą žurnalą. Kaip ir knygą “Mokslas ir visata” arba “Žemė ir jos gelmės” – pačios mėgstamiausios knygos buvę namie – o ypač astro-fizikiniai straipsniai. Dabar yra žurnalas “Iliustruotasis mokslas“. Prenumeravau jį kokius metus, kol supratau, jog nebesugebu perskaityti, o mano vaikai dar per maži šiam žurnalui.
Istorijos mokykloje nemėgau, nors mokėmės jau nebe komunizmą ir ne Lenino raštus. Inžinerija, tikslieji mokslai – tai regis buvo tai, kas apčiuopiama ir svarbu. Istorijos mokiausi per mažai, negu reikėtų. Tas “reikėtų” kiek subjektyvus, bet šiuo atveju tai tikrai yra mažiau negu reikėtų. “Nemokantys istorijos pasmerkti jos kartojimui” – ar kažkaip panašiai kažkas yra pasakęs (čia štai mano istorijos žinių spragos šviečiasi). O gal čia natūralu ir įprasta domėtis istorija tada, kai prieštaravimų ir protestų amžius praeina, kai savo saviraiškos poreikius imi kreipti sąmoningesne kryptimi?
Socialiniai tinklai čia man ateina į pagalbą: Baltasis Vaiduoklis, Leo Lenox, Aurelijus Katkevičius – žmonės, kurie sugeba papasakoti apie istoriją taip, kad suprantu kiek daug praradau ja nesidomėdamas vidurinėje. Jie sugeba parodyti priežastis ir ryšį su pasekmėmis, kad ir kiek metų tarp šių dviejų dalykų yra praėję. Man atrodo, jog tai ir yra istorijos mokslo pagrindas – ne įvykių datos ar vardai ir pavardės. Nes tos datos ir tie žmonės, tiksliau jų veiksmai turi savo vietą priežasčių-pasekmių grandinėje – visas malonumas ir svarbumas surasti tas grandines.
Aš tikiuosi, jog mano sūnūs (o ir kiti būsimi vaikai, pvz. dukros) ims domėtis istorija dar vaikystėje ir mokysis kartu su manimi istorijos iš jos įdomiosios pusės. O tam tikrai padėda “Iliustruotoji istorija“, kurios žurnalus archyvuosiu saugiai į lentyną, nes tai žurnalai, kurie nesensta, kurie turi išliekamąją vertę.
Tad vieni geriausių mano šiuo metu happy moments’ų yra abu miegantys vaikai vienu metu, “Iliustruotoji istorija” ir arbatos puodelis (čia kai “Verslo klasė” jau perskaityta)…
Čia pirmasis numeris
P.S. Dovanotas žurnalas “Pasakojimai apie istoriją” irgi puikus. Paskaitę šio žurnalo galėsite nueiti pas draugus ar kolegas ir pasakyti “ar žinojote, kad…”, visos merginos ir kolegos tada jums šypsosis ir norės jūsų kompanijoje praleisti kuo daugiau laiko:
Pasakojimai apie istoriją (nemokamas žurnalas prie "Iliustruotoji Istorija")
P.P.S. Aš šio žurnalo pernumeratą gavau, nes esu aktyvus soc. tinklo dalyvis ir sugebėjau pasinaudoti proga. Tačiau aš jį prenumeruosiu, kai tik baigsis nemokami.
P.P.P.S. Ar žinote kuo skiriasi šiitai nuo sunitų ir kokio velnio jie nori iš pasaulio ir kodėl tokie dalykai Afganistane yra įmanomi? Kokią mėsą valgė katalikai pasininko metu? Kodėl apie bebrus sklando tos legendos?
<– Čia šitas tiksliai iliustruoja ką aš pagalvojau, kai Amway seminare, jo pranešėja pasakė: “Tik neskaitykite to, kas parašyta internete, nes ten, kur nėra vardo, tai tas pats, kas užrašai tualete. Ne taip kaip kompaktai ar knygos (rodo kompaktus ir knygas)”. O radau tai internetuose ir kas to paveiksliuko autorius aš nežinau, o dar jį kiek ir sudarkiau, nes kitaip nevisas tekstas telpa į “featured image”.
Taip jau gavosi, kad sudalyvavau dviejuose pristatymuose ir paskui dar pasėdėjau vieno seminaro pabaigoje, kuriuos organizuoja Amway (arba Alticor, arba Quixtar, arba dar ten kažkas) pardavimo tinklo dileriai.
Įspūdį paliko. Po pirmojo pristatymo dar net galvojau, kad gal vertėtų pabandyti, bet patingėjome (kartu su žmona dalyvavome tame daikte). Tai buvo gan seniai – gal kokiais 2004.
Per antrąjį pristatymą žavėjausi pardavėjo sugebėjimais – dirbo iš tiesų puikiai. Suderinti judesiai, žvilgsnis, mimika, balsas, brėžiniai, skaičiai… Tai buvo puiku! Mano didžiausi komplimentai!
Nuėjęs į seminarą neatsikračiau jausmo, kad tai kažkokia sekta, nes ore tarsi tvyrojo “O taip! Išgelbėk mano sielą! Noriu pinigų aktyvių investicijų!”. Pranešėja irgi buvo puiki, tik visiškai kitokia – jos arkliukas buvo emocinė kalba: nuoširdumas, šiltumas, švelnus išsiblaškymas. Tai irgi buvo puiku.
Taigi, kadangi aš esu tas, kaip šio posto “Featured Image”, tai specialiai panaršiau internete ir radau va tokių įdomybių:
Ir koks tai rusas Marksman, kuris tiesiog stebino išsamumu ir detalėmis. Pavargau spausti дальше, kiek ten pas jį prirašyta!
Aš jokiu būdu nesakau, kad ten visiška tiesa ir kad Amway yra sukčiai ir jie verčia kentėti 99.9 proc. žmonių, kuriuos įtraukia į savo tinklą, bet šis youtūbas padarė įspūdį:
O paskui šitas dar įspūdį padaro:
Mes irgi turime LOC’o kažkokio produktų vonioje. Labai ilgai laiko. Nes nenaudojam. Produktas, kuris gerai veikė, tai buvo orkaičių valiklis, kuris labai neblogai išvalo keptuvės dugną[1].
Na, ir pabaigai, būtų visai įdomu, jei sudalyvautumėte apklausoje:
________________________
[1]– Ir tebūnie prakeiktas tas[2], kas sugalvojo “korio” struktūrą keptuvės dugnui iš skirtingų metalų, į kur prilenda prikepusių suodžių ir tada nei keptuvė nei kaitlentė nebenusivalo
[2]– Prakeiksmą panaikinsite, jei kas savaitę prisistatysite prie mano namo durų ir pakeisite mano nešvaraus dugno keptuvę į naują arba išvalysite ją taip, kad suodžių nepaliktų ant kaitlentės
Daug kas matėte mano rinkiminės agitacijos video. Daug kas žino, jog kuriant kokį nors filmą visada lieka atraižų. Tai aš va sulipdžiau kažką iš tų atraižų.
Buvo neapsakomai smagu ir malonu gauti tokias nuotraukas ir žinutes:
Ačiū visiems įrašiusiems 102!
Jūs visi nuostabūs!
Ačiū man padėjusiems už pamokas ir brangų laiką, ir už neįkainuojamas pastangas!
Ačiū, Dalia, už kantrybę…
Na, o rezultatai: opozicija laiminti visus rinkimus, švytuoklė, švytuojanti mažesne amplitude ((c) Aurelijus), Internetai, Internetų partija. Buvo įdomu, bus dar įdomiau! Šiek tiek prasimankštinome. Labai svarbu neleisti sau po apšilimo sustingti.
