Į pavadinimą surašiau tag’us, nes tai, pagalvojau, gali būti šmaikštu. Visas šis įrašas yra baisiai šmaikštus, nes apie anekdotus.
Politikai valtyje:
Politikai užsiėmę:
Agurkų nemėgsta:
Sportas – sveikata:
Ant kelmelio:
Politinė psichodelika:
Gaunu skambučių:
Kai kalba užeina apie piratus, dalinimąsi informacija, ACTA, SOPA, autorių teises, visokias kolektyvinio autorių teisių administravimo agentūras ir panašius dalykus, aš visada prisimenu vieną svarbų kūrinį. Paprastą kūrinį, kuris toks rimtas ir gilus, kad paprastai apie jį nereikia daug kalbėti. Bet manęs paprašė draugai iš Google+, kad papasakočiau apie tai plačiau. Todėl parašysiu jums.
Kadaise vienas iš naujosios eros filosofų Steven Levy parašė apie hakerių vertybes. Tai buvo seniai, dar 1984 metais (man tada buvo 5 metai ir aš dar vaikščiojau į darželį), tačiau dabar šio žmogaus įvardinimai tampa svarbiais kiekvienam, kas tik naudojasi internetu. Tai kaip ateities manifestas – jis kalba apie visų mūsų teisę ir laisvę žinoti, pasirinkti ir mąstyti. Apie teisę dalintis informacija ir žiniomis. Apie svarbiausią mūsų teisę – pažinti pasaulį ir kurti.
Visa tai telpa 6 trumpuose ir paprastuose punktuose, kurie yra tokie paprasti ir teisingi, kad net keista, kaip kažkas galėjo juos įvardinti prieš ketvirtį amžiaus, kai kompiuteriai atrodė lyg mistinės mašinos iš fantastinių filmų. Paskaitykite juos, tai juk paprasčiausios tiesos:
Pasaulis keičiasi ir dabar šiame vertybių sąraše žodį “hakeris” galime keisti į žodį “žmogus”, nes visos šios tiesos tampa tiesomis kiekvienam.
Naujųjų laikų vertybės yra nesuderinamos su tomis nuostatomis, kurios prasmingai atrodė XIX amžiuje. Informacija sklinda vis laisviau – nesvarbu, ar tai būtų idėjos, ar muzika, ar programos. Kiekvienas nori dalintis informacija, kiekvienas nori mąstyti ir kiekvienas tai gali. Bet kokie ribojimai ima atrodyti, kaip absurdas.
Keistai atrodo, kai interneto laikais atsiranda totalitariniai bandymai įvesti įstatymus, draudžiančius apsikeitimą informacija. ACTA buvo būtent toks atvejis. Keistai atrodo, kai dėl kažkokių nesuvokiamų priežasčių įvairios kompanijos gali užpatentuoti visiems įprastus dalykus, pvz., apvalius telefonų kampus ar mums įprastas šypsenėles 🙂
Mes jau turime pasaulinę atviro kodo bendruomenę, o žmonės, esantys skirtinguose pasaulio kampeliuose, gali dirbti kartu – interneto dėka. Mes turime atviro kodo kūrėjus ir Lietuvoje. Kai kuriuos iš lietuvių, kuriančių atvirą kodą, pasaulyje žino milijonai. Pasaulis keičiasi, keičiasi ir Lietuva. Bet tai įmanoma tik tada, kai informacija yra laisva. Kai idėjos ir mintys yra laisvos visiems.
Keistai atrodo, kai Lietuvos įstatymai nesuteikia autoriams teisės patiems spręsti, kaip naudoti savo kūrinius. Keistai atrodo, kai pasauliui įprasta Creative Commons licencija Lietuvoje kažkodėl negali veikti. Keistai atrodo laikmenų apmokestinimas ir iš svetimo darbo pampstančios agentūros, kurios esą gina autorius, o išties tik parazituoja, apribodamos tų pačių autorių galimybes. Absurdiškai atrodo, kai kokie nors menami autorių teisių gynėjai ima aiškinti, kad milijonas žmonių Lietuvoje yra nusikaltėliai.
Ar aš nusikaltėlis vien dėl to, kad nusiperku kortelę savo fotoaparatui? Jie sako, kad nusikaltėlis ir jie apmokestina tą kortelę. Ar nusikaltėlis yra vaikas, kuris sugalvojo internete pažiūrėti filmukus? Jie sako, kad nusikaltėlis ir jie ieško, kaip tą vaiką nubausti. Ar nusikaltėliai yra dešimtys tūkstančių Linkomanijos vartotojų? Jie sako, kad taip ir jie nori uždaryti tą puslapį. Jiems patogu, kai nusikaltėlių daug – šitaip jie gali apiplėšti kiekvieną.
Laikas pažvelgti realybei į akis: pasaulis pasikeitė. Todėl ir įstatymus turime pakeisti taip, kad baigtume beprasmį karą prieš pusę Lietuvos gyventojų, vadinamų piratais. Žinau, kad galime pradėti naują – laisvės – erą, kurioje suklestėtų talentingi autoriai ir jų vartotojai.
Ketvirtadienį 2012-10-04 dieną vyko tokia konferencija (pow w jau spėjo apie šią konferenciją parašyti[1]). Pavadinimą sugalvojome su Džiugu Paršoniu telefonu.
Aš pats jokių konferencijų iki šiol neorganizavau – jose tik dalyvaudavau. Viskas prasidėjo nuo to, kad susitikome mes su Džiugu ir su Remigijum Šimašium… O paskui prasitęsė tokiu IVPK atstovo tokios sistemos pristatymu[3].
Tame susitikime su Džiugu ir ministru (pastarajam išbėgus su reikalais) prie mūsų prisijungė “Atviro Kodo Lietuvai” prezidentas Mykolas Okulič Kazarinas, kuris dar plačiau atskleidė valdiškų įstaigų informacinių sistemų problematiką. To susitikimo metu nusprendėme, kad reikia, būtinai reikia konferencijos šia tema. Ir reikia kaip galima greičiau.
Tai aš su Džiugu ir Remigijaus Šimašiaus pagalba suorganizavome šią konferenciją: pasikvietėm pranešėjus susirinkome Teisingumo Ministerijos konferencijų salėje (apie konferenciją viešai sugebėjau pranešti paskutinę dieną prieš jai įvykstant, bet už tai transliavome viską į Internetą[5]).
Pateikiu jums tuos įrašus, kuriuos pavyko išsaugoti ir prezentacijas, kurias kol kas pavyko gauti.:
Žinau, kad daug ką svarbaus praleidau, nes neturėjau laiko dar kartą išklausyti visos konferencijos ir surašyti pagrindines tezes. Bet labai tikiuosi ir laukiu jūsų komentarų ir papildymų.
Taigi, ką daryti, kad atvirasis kodas taptų populiaresniu (ypač valdiškose įstaigose, nes tai yra viešas interesas)? Kaip sumažinti valdžios ir jų darbdavių – žmonių atskirtį?
Ką daryti, kad valdiškų įstaigų darbas taptų efektyvesniu, kad mūsų resursai būtų išnaudojami efektyviau?
Ką daryti, kad patentai nežudytų technologijų? Kaip baigsis Samsung’o ir Apple byla?
Kokia turi būti intelektinės nuosavybės teisė ir ką daryti, kad autoriai kurtų ir kurtų daug ir kurtų kokybiškai?
Kaip turėtumėm spręsti šias problemas? Kaip jūs manote?
Kita konferenciją organizuoti bus paprasčiau, nes problemos jau identifikuotos ir antras blynas dažniausiai būna jau nebe prisvilęs.
P.S. Džiugo ir Mindaugo prezentacijų dar negavau, bet vos tik gausiu – paskelbsiu..
_________________
Mano žmonos mama labi iniciatyvi ir veikli moteris. Sužinojusi, jog kandidatuoju ji beveik nenustebo (mano mama nustebo labiau). Kadangi moteris ji veikli, o ir Skuodo rajone žmonės ten nepėsti (pvz. “Šaulių” būrio vadas Robertas Šakalys, Skuodo meras Stasys Vainoras, kuris kaip paaiškėjo yra Liberalų Sąjūdžio narys ir taip pat kandidatuoja šiemet į Seimą, kandidato numeris 18, sąrašo numeris, primenu, pirmas), tai jie kažkokiais būdais sukontaktavo su PAG-16 CKB grupės vadu[1] Erlandu Snieškum ir sutarė perduoti per KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-ąją rinktinę Afganistano vaikams vilnonių kojinių ir visokių ten kitokių rūbelių, kurių tos šalies vaikams ir ypatingai Goro provincijos vaikams labai reikia. Tai mano žmona irgi numezgė keletą kojinių ir aš taip pat nuvažiavau perduoti jų.
Maniau, kad reiks nuvažiuoti, iškilmingai įteikti savo dovanas, atsistoti kur nors prie vėliavų, kas nors pasakys griausmingą kalbą, visi paplosim, papozuosim prieš spaudą ir išsiskirstysim.
Bet viskas buvo kitaip. Viskas buvo daug geriau! Pasitiko mus savo šiltu žvilgsniu vadas Erlandas Snieškus, palydėjo iki konferencijų salės, skardžiu ir griežtu balsu pasakojo apie kareivines, apie kariuomenę, tada susėdome visi ir mums ėmė pasakoti apie Afganistaną.
Prezentacija buvo labai įdomi, tokia įdomi, kad gali būti, jog jums bus įdomios tos prezentacijos nuotrupos, kurias pavyko man atsiminti/užsirašyti. Viskas kas čia žemiau yra tezių kratinys. Nutariau jų neredaguoti (bent jau kol kas), nes aš pats Afganistane nebuvau, o bandydamas kažką redaguoti dar iškraipysiu mintis…
Continue reading Vilnonės kojinės Afganistano vaikams
Viena ministerija sugalvojo, kad žmones reikia supažindinti artimiau su kalėjimais, o tiksliau su Lukiškių tardymo izoliatoriumi kalėjimu.
“Tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk” – berods šitokia yra lietuviška patarlė. Taigi, vienas ministras parašė į Google plus soc. tinklą, jog visi, kas nori aplankyti kalėjimą, lai registruojasi, o aš tuo tarpu padėsiąs sukoordinuoti visą tą reikalą.
Priregistravau žmonių 21, o panašiai ir atėjo.
Iš visų prie vartų surinko pasus ir nusinešė į vidų. Tada griežtu ir skambiu balsu kvietė mus LTIKdarbuotojas Romas Ostanavičius vardais/pavardėmis kvietė po tris užeiti į KPP[1], kur mus išrengė, apieškojo… Juokauju 🙂 – mums išdavė po popieriuką, kuriame buvo šiek tiek paso duomenų, numeris ir dar kažkas… Tą popieriuką prisakė saugoti, nes tik su juo atgausime savo pasą, sakė. O popieriuką įsegs į kažkokį dokumentą ir padės ilgalaikiam saugojimui dar sakė.
Taip pat paliepė telefonus, fotoaparatus, pinigines ir rankinukus padėti į saugojimo spinteles, užsirakinti ir raktą pasiimti. Suzirzė paskutinės trečiosios durys ir mes patekome į vidų, į vidinį Lukiškių kiemą. Čia mane jau pradėjo lankyti keistas jausmas, sakantis, kad čia kažkaip viskas yra kitaip, kad reikia iš čia dingti… Susivaldžiau. Trumpom replikom ar juokeliais pasidalindami įėjome pro kitas duris, ten koridoriumi dar į kitas duris, tada kiek laiptais, tada vėl durys ir įėjome į buvusios cerkvės patalpas.
Cerkvės viduje ant stalo LTIK komplekso maketas. Atėjo direktorius Viktoras Davidenko ir kartu su prižiūrėtojų viršininku Daliumi Lenkaičiu papasakojo apie kiekvieno komplekso dalies paskirtį ir pasidalino keliomis įdomesnėmis istorijomis, pvz.: Iš LTIK pasutinį kartą buvo pabėgta 1998 metais (dar užsiminė, jog visi, visi be išimties šį klausimą užduoda), kai vienas kalinys iš kito išmoko visus anketinius duomenis, jie patys buvo gan panašūs, kažką užsiklijavo ant nosies ir jį išleido. O giminės to tikrai išleidžiamojo vistiek niekur neišėjo, tada jų paklausė, ko jie čia laukią. Tada paaiškėjo, kad tas žmogus, kuris išėjo – ne jų giminė. Tą žmogų paskui rado Panevėžyje už ~6 mėnesių.
Dar papasakojo, jog (berods) kaliniai liaudies meistrai statybų metu ant linoleumo sugebėjo nupaišyti Kristaus atvaizdą, kuris puošia tos pačios cerkvės fasadą iš išorės, bet mažai kas žino, jog ten tas paveikslas yra, nes mažai kas pakelia akis priėję prie LTIK.
Dar papasakojo, jog LTIK, pastatytas praėjusio amžiaus pradžioje buvo pats moderniausias kalėjimas visoje Carinėje Rusijoje. Pačiame komplekse buvo numatytas ir pastatas, kuriame administracija ir kalėjimo prižiūrėtojai taip pat ir gyveno. Aš suprantu, jog logistika taip išsisprendžia neblogai, bet dirbti ir gyventi kalėjime, tai kažkaip gaunasi, kad mažai kuo skiriasi ir nuo nuteistųjų…
Papasakojo, jog mūras ir plytos, kurie buvo naudoti statybose yra itin tvirti – įbrėžti ar įkirsti su plaktuku ne taip paprasta, kertant šis atšoka it nuo akmens.
Viename korpuse yra nuteistieji iki gyvos galvos, tame tarpe vienintelė moteris – Bružaitė. Tarp iki gyvos galvos sėdinčių yra visiškai neprognozuojamų ir išvedami jie iš kameros tik su antrankiais. Čia man prieš akis stojo Holivudinių filmų scenos, kur oranžiniu kombinezonu aprengtas kalinys surakintomis rankomis ir kojomis vedamas tamsiais koridoriais.
Jei nesuklydau užsirašydamas, tai šiuo metu LTIK’e kali ~1500 kalinių[2], o tai reiškia, jog kompleksas yra perkrautas. Užsirašiau, jog 10 kv metrų tenka 10’iai kalinių – nesu tikras ar teisingai užsirašiau.
Dar yra viena įdomi, man negirdėta teisės atėmimo bausmė: savaitgalinis kalėjimas. Yra kalinių, kurie kali tik savaitgaliais: nuo pirmadienio iki penktadienio dirba ir gyvena kažkur kitur, o savaitgalį praleidžia LTIK’e.
Yra komercinė įmonė, kuri nuomojasi patalpas LTIK’e, jos darbo jėga – kaliniai, o jie gamina avilius ir kažkokius inkilus[3] su mažom skylutėmis (kurių dydis itin kruopščiai reglamentuotas) musėms, kuriuos perka kažkokie užsieniečiai iš tos įmonės.
Pasakojo, jog kai kurie kaliniai išetapuoti į kitas įkalinimo įstaigas, pvz. į kolonijas ar pataisos namus, sako, jog Lukiškėse jiems buvę geriau, nes čia jie turi nors truputį privatumo.
Kalėjimas turi gal kokius 3 rūšių reglamentus kokių kalinių negalima laikyti kartu, todėl gaunasi taip, kad vienoje kameroje kali 4 kaliniai, o kitoje – 2.
LTIK’as turi rentgeno aparatą, tokį patį kaip oro uostai – daiktams tikrinti[4]. Nuteistųjų daiktai ir drabužiai ten patikrinami. Nuteistieji kali su savais drabužiais, reglamentuojamas tik jų svoris – negali būti daugiau nei 30 kilogramų. Viena lankytoja (kažkada buvo spaudoje nuaidėję) striukėje turėjo pistoletą, kurį, žinoma, aparatas aptiko. Ji sakė, jog tiesiog pamiršo tą ginklą palikti…
Kalėjime gryni pinigai uždrausti. Įmanomos tik sąskaitose esančių pinigų operacijos – kalinys parašo ką už kiek nori gauti (ten yra ir parduotuvė), įmeta į medinę dėžutę tą raštelį (tų dėžučių ten dar kelios yra: “Psichologinė pagalba”[5], “paštas” ir dar kažkokia, kurios nespėjau užsirašyti), kalėjimo darbuotojas raštelius susirenka, patikrina kalinių sąskaitas, padaro pavedimus, sukrauna produktus, gauna iš kalinio parašą ant akto, jog tai yra tai ko jis tikisi ir kalinys turi prekes. Parduotuvėje nėra maisto, kurį reiktų šildyti, nes kamerose nėra galimybės pasišildyti maistą, negali būti jokių ryšio priemonių ir dar ten kažko negali būti.
Nusivedė tada mus koridoriais ir laiptais iki dar vienos apvalios patalpos, kuri, pasirodo, kažkada buvo Katalikiška koplyčia, kur specialiame balkonėlyje kunigas laikydavo mišias. Tai tos patalpos grindys išklotos 108 metų senumo plytelėmis, kurios atrodė beveik kaip naujos palyginus su aplinkui esančiomis naujesnėmis plytelėmis, kurios buvo nusitryne baisiausiai. Čia vėl buvo prisiminta senų laikų kokybė.
Apžiūrėjome pasivaikščiojimo patalpas, kurias visas dengia grotų ir tinklinės tvoros derinys. Kiekvienoje pasivaikščiojimų patalpoje yra po skersinį kampe prisitraukimams daryti, viename iš jų buvo suolas su monolitiška štanga (blynai, tiksliau metaliniai cilindrai privirinti prie skersinio, pati štanga uždarame rėme).
Po laiptais pamatėme aptvertą grotomis suolelį. Šis suolelis yra auklėjamoji priemonė nerimstantiems – ten pasodinami nuteistieji gan greitai nurimsta, minėjo prižiūrėtojai…
Kalėjimo rėžimas: 6 valandą keltis, 6:10 pusryčiai, 22 valandą skelbiamas miegas. Kompiuteriu, kas turi gali naudotis nuo 18:30 iki 21:00. Kompiuteriai yra griežtai be jokių ryšio priemonių.
Ant kiekvienų kamerų durų iš išorės yra elektros įjungimo/išjungimo jungiklis ir radio taško reguliatorius.
Tada ėjome iš vieno pastato į kitą vidiniu kiemu, į kurį nukreipti kamerų langai.
Didžiausią įspūdį man ir paliko šis perėjimas. Eini, ir jauti, kad į tave susmeigta daugybė žvilgsnių. Tas pojūtis pagrindžiamas dar ir kalinčiųjų šūksmais ir įvairiais garsais, mėgdžiojančiais kai kuriuos gyvūnus, komplimentai merginoms…
Nuteistieji kamerose gali turėti televizorių, kurį žiūrėti gali bet kada ne miego metu.
Aplankėme koplyčią, kuri ten veikia nuo 2000 metų, sienų freskas piešė nuteistieji. Piešiniai kaip piešiniai, nėra ten ko komentuot, kaip sakė Aistė.
Kalėjimo administracija per dieną formina ~100 žmonių, tai ir naujai atvažiavę nuteistieji ir etapuojami. Biurokratija itin griežtai reglamentuota, dokumentai archyvuojami irgi itin griežtai (tie popieriukai, kuriuos mes atidavėme išeidami taip pat yra įsegami ilgalaikiam saugojimui).
Kastų sistema išlikusi, bet Lukiškėse ji mažiau aktuali, nes čia žmonės labiau izoliuoti vieni nuo kitų.
Apžiūrėjome dvi kameras: vieną po kosmetinio remonto, o kitą po kapitalinio.
Ta kamera erdvi atrodo tik nuotraukoje. Iš tiesų įėjus į ją, regis nėra kur nė apsisukti. Mane ten ir vieną klaustrofobija imtų kankinti ilgiau pabuvus – itin slegiantis interjeras.
Dar kiek papasakojo ir apie sovietų laikų karcerius, kuriuose gultas prisukamas spec. užraktais prie sienos, suolas ir stalas pritvirtinti prie grindų, valgyti karštą maistą duodavo kas antrą dieną, o kas antrą duona su vandeniu (iš čia posakis apie “лётный день” ir “не лётный день”)
Direktorius papasakojo, jog dabartiniai kaliniai nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad dabar mažiau raštingi. Anksčiau, sako, per prievartą raštingumo įdiegdavo, o dabar pasitaiko nuteistųjų baigusių vos kelias klases vis dažniau.
Dar pramogai štai tokį gif’uką sulipdė man http://makeagif.com/ (ne visai patogus, bet vienas iš tų, kuriuos naudoti yra greičiau, nei pačiam lipdyti gifus su gimp’u):
Vėliau patys aktyviausi ekskursantai patraukė į Žveryną, kurio bare pavadinimu “Jalta” žiūrėjome filmą:
Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ – apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Režisierius įsiklauso į kalinių istorijas, kuriose persipina gyvenimo klaidų, bausmės ir kūrybos kaip savotiškos laisvės formos, leitmotyvai.
Sumaitotų likimų, nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo prasmės paieškų ir atgailos motyvai sužadina atjautą ir verčia susimąstyti apie tai, ar iš tiesų mes, tariamai normalūs ir respektabilūs visuomenės piliečiai, nenuteisiame šių kažkada suklydusių žmonių negrįžtamai visiems laikams…
Supranti, kad filme kalbama ne tik apie užuojautą, klaidas ir jų atpirkimą, bet ir apie priešingus, kur kas labiau morališkai kontroversiškus dalykus, kurių niekaip neredukuosime į paprastas „gera-bloga“, „moralu-amoralu“, „simpatijų-antipatijų“, „juoda-balta“ opozicijas.
Pasaulį rodydamas kalinių, arba socialinio dugno akimis, Jansas perkelia žiūrovą į tokį kontekstą, apie kurį paprastai nieko nenorime žinoti – pavaišina pilno metro formatu tirštos specifinės, kontroversiškos tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologinius popierėlius, neperšančia vienos tiesos ir iš anksto paruoštų atsakymų, o būtent tokios dokumentikos, verčiančios (susi)mąstyti, trūksta mūsų masinės komunikacijos medijose ir visuomeninėje sąmonėje.
Aktyviausi ekskursantai, nuėję į tą filmo peržiūrą susipažino ir su vienu teisingumo ministerijos darbuotoju.
O po filmo peržiūros Evaldas Jansas mums papasakojo labai gyvenimišką istoriją apie psichikos sutrikimą turinčias moteris, vienos grupės muzikantą, vieną buvusį nuteistąjį, meną, gimines ir seksą.
Diena buvo turininga. Rekomenduoju šią ekskursiją visiems sąmoningiems piliečiams.
Internetuose, tiksliau pas http://www.balsas.lt radau tą patį maketą ir plyteles, kurios 108 metų ir labai geros:
____________________
Žinia, kad jei Seime dirbi, tai kitų darbų turėti negalima – tik tą vieną Seimo nario. O tai reiškia, kad dabartiniam darbdaviui negalėsiu dirbti tų darbų, kuriuos dirbau.
Darbdavį perspėjau, jog einu į rinkimus ir siekiu Seimo nario mandato. Darbdavys paprašė surašyti viską ką darau, kad galėtų užsitikrinti, jog procesai nesugrius ir nebus patirta neplanuotų nuostolių.
Svarsčiau kaip čia pateikti informaciją apie savo darbus. Žinoma, pats paprasčiausias būdas būtų kaip nors grafomaniškai supilti krūvą raidžių, žodžių ir sakinių į vieną pastraipą be skyrybos ženklų taip kad iš to teksto gautųsi koks nors nepadorus paveiksliukas. Na, gal nebūtų tai taip paprasta… Čia šiaip idėja toptelėjusi dabar į galvą, kuri galėtų būti naudinga kokiems nors piktiems ant savo darbdavio žmonėms. O aš toks nesu. O kadangi aš toks nesu, tai visus savo darbus ir ypatingo svarbumo funkcijas, be kurių griūtų visi darbdavio procesai ir kol darbdavys bandytų juos atstatyti, jį ištiktų bankrotas… Oi, kiek užsisvajojau…
Taigi, kadangi mes su darbdaviu tarpusavyje jaučiame abipusę pagarbą, tai aš visus savo darbus sudėliojau struktūriškai į visokiausių formų ir spalvų figūras, kurias sujungiau priklausomybių rodyklėm ir į kurias pridėliojau visokių nuorodų į resursus (dokumentus ten ir intranetus bei kontaktus) ir visa tai užseivinau kažkokiu kreivu html’u, tai visą tą gėrį galima matyti per IE ir visaip ten daryti.
Tai štai, “penktadienio schema” rubrikoje mano funkcijos pas darbdavį (iš tiesų, ten kur nieko nereiškiantys žodžiai, tai darbdavio versijoje ten kiti žodžiai, o čia pricenzūruota, nes patys suprantate kodėl):
Čia nufilmuotas tas html’as ant IE kaip atrodo:
O čia procesų ir procedūrų žemėlapis užlipdytas ant sistemų input’o/output’o – atskiras html’as, nes aptingau apjunginėti, o nuorodose ten procedūrų procesų analizė, t.y. galimų rizikų įvertinimai ir kontrolės na ir žinoma nuoroda į pačią procedūrą:
Taigi, nors tie html’ai atrodo kaip Web1, bet visai patogu šitaip saugoti kiek sudėtingesnį procesą.
Ir, žinoma, kitos penktadienio schemos:
2012 metų Seimo rinkimai vyks spalio 14 dieną. Aš, Skirmantas Tumelis, esu kandidatas į Seimo narius. Mane iškėlė Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis.
Kandidatuoju daugiamandatėje, tai yra pagal sąrašus, ir vienmandatėje, 59’oje Kaišiadorių-Elektrėnų apygardoje.
Trumpai apie save (kiek daugiau negu Apie puslapyje)
Gimiau Alytuje. Ten augau žiemom, o vasarų metu Kiaušuose ir Zizėnuose.
Tėvas – maisto pramonės inžinierius, mama – gydytoja. Brolis – programuotojas.
Mokiausi Alytaus Volungės vidurinėje mokykloje, po to Kauno technologijų universitete, kur apgyniau telekomunikacijų ir elektronikos inžinieriaus bakalaurą. Tada įstojau į matavimų magistrantūrą, kurios vėliau atsisakiau, nes tais pačiais metais, kai baigiau, įsidarbinau AB “Lietuvos Telekomas”.
Baigęs antrą kursą vasaros atostogoms išvažiavau autostopu į Angliją, kur planavau uždarbiauti ir užsidirbti kompiuteriui ir kitokioms gerybėms. Atsivežiau truputį daugiau pinigų negu išsivežiau, juos skyriau B kategorijos vairuotojo pažymėjimui gauti. A kategorijos vairuotojo pažymėjimą gavome su draugu Alytuje, kai dar buvau 16 metų. Turėjo tėvas tokį “Voschod” motociklą, su kuriuo važinėdavome žvejoti, perkaitinom cilindrą, tada jį archyvavome kaime malkinėje, iš kurios jį vėliau kažkas pavogė.
Trečiame kurse pagal autorinę sutartį dirbau žurnalų redakcijoje “Oho”. Po paskaitų suvedinėjau tekstą iš rankraščių, nes tą daryti pakankamai gerai moku[1].
Taigi, baigęs mokslus, įsidarbinau AB “Lietuvos Telekomas”, kuris vėliau tapo TEO LT, AB. Iš pradžių dirbau tarptautinių paslaugų pardavėju, prekiavau su užsienio operatoriais, tada perėjau į kitą skyrių dirbti projektų vadovu, šiuo metu juo ir esu.
2012 rinkimų į Seimą kandidato programa
Iš principo pritariu daugeliui šios programos nuostatų. O nuo savęs pridedu:
_________
Už šį tinklaraštį niekam nieko nemoku, mane gina BATGA-A ir todėl aš čia galiu pasakoti apie tai, kad esu kandidatas į Seimą 2012 metų rinkimuose.
Vienas iš populiariausių, seniausiu ir visokių -ausių muzikantų, aktorių ir autorių Andrius Mamontovas šių metų pradžioje nusprendė kurti dar vieną autorių teisių kolektyvinio administravimo asociaciją NATA. Kaip rašo 15min, Andrius Mamontovas pareiškė, jog kurti savo asociaciją pavadinimu NATA išprovokavo tos pačios LATGA-A[1] elgesys. Taigi, turime dar vieną asociaciją.
Visi kaip vienas, kiek girdžiu, vis tvirtina, kad Lietuvos muzikos ir pramogų verslo rinka yra itin maža, todėl muzikantams ir panašiems kūrėjams čia sunku dirbti ir gyventi iš to dalyko. Maža rinka – mažai pinigų, bet asociacijų jau trys (LATGA-A, AGATA, NATA ir keturios, jei skaičiuoti BATGA-A). Kam jų tiek reikia?
Šių metų pradžioje, jei prisimenate, Lietuvoje o ir visoje Europoje ir Pasaulyje vyko daug dalykų su ACTA[2], kuri Europos Parlamente balsavimu buvo atmesta:
Dar esu minėjęs, kas galimai labiausiai suinteresuotas panašiais dokumentais kaip ACTA įsigaliojimu. Ir tai yra visokios muzikos industrijos, įrašų kompanijos, joms į parankę ne pelno siekiančios autorinių teisių asociacijos ir galų gale tikrieji banginiai: komercinių patentų klikos – patys didžiausi pasaulio visokių -cidų ir GMO gamintojai kaip Monsanto ir panašiai. Taigi ši velniava su visa ta ACTA, SOPA ir PIPA labiau gal yra muzikos industrijos neslepiamų konvulsijų pasekmė, kaip ir dar 1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas priimtas autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuriame yra toks 65 straipsnis…
Tai kam gi Lietuvoje reikia trijų autorių teisių administravimo asociacijų? Per daug pinigų pas mus šioje savo sultyse verdančioje mažoje rinkoje? Kam išvis reikalingos tos asociacijos, kurios kaip kokie reketuotojai pasiima savo nalogą iš autorių, atiduodami jiems tarsi išmaldą kas liko nuo jų “administravimo” išlaidų? Kodėl pats autorius negali pasiimti savo pinigų? Kodėl reikia dalintis su kažkokiais parazitais? Kodėl Andrius Mamontovas nutarė inicijuoti dar vienos asociacijos steigimą vietoje to, kad užsiregistruotų paprasčiausią IĮ?
O pasirodo negalima – autorius negali pats susirinkti savo kūryba uždirbtų pinigų. Negali, nes Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, to nenumato. Не положено! Štai ištrauka iš šio įstatymo (aš suprantu, ten daug sauso teksto, po citata rasite mano išvadų, tad jei tingite skaityti įstatymą, tiesiog praleiskite šią citatą):
[…]
65 straipsnis. Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo taikymo sritis
1. Autoriai, atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir kiti autorių teisių bei gretutinių teisių subjektai turi teisę perduoti savo turtines teises kolektyviai administruoti šiems tikslams specialiai įsteigtoms autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (toliau – kolektyvinio administravimo asociacijos).
2. Kolektyvinis teisių administravimas gali būti taikomas:
[…]
2) literatūros ir meno kūrinių transliavimui, retransliavimui, kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką), taip pat kūrinių ir gretutinių teisių objektų padarymui viešai prieinamų kompiuterių tinklais (internete);
[…]
4) kūrinių ir gretutinių teisių objektų kabelinei retransliacijai, išskyrus atvejus, kai tai yra pačių kabelinės retransliacijos operatorių programos;
[…]
6) fonogramų, išleistų komerciniais tikslais, transliavimui, retransliavimui ir kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką);
[…]
10) kūrinių atgaminimui reprografijos būdu (fotokopijavimo ar kitu panašiu būdu popieriuje);
11) knygų ir kitų leidinių panaudai bibliotekose;
[…]
13) audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimui asmeniniais tikslais;
[…]
3. Šio straipsnio 2 dalies 4, 6, 10, 11 ir 13 punktuose nurodytos teisės įgyvendinamos tik kolektyvinio administravimo būdu.
4. Tuo atveju, kai autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas nėra suteikęs įgaliojimų jokiai kolektyvinio administravimo asociacijai įgyvendinti jo išimtinę teisę leisti kūrinio ar gretutinių teisių objekto kabelinę retransliaciją, laikoma, kad tokius įgaliojimus turi kolektyvinio administravimo asociacija, Lietuvos Respublikos teritorijoje administruojanti tokio pobūdžio teises. Toks autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas turi tokias pačias teises ir įsipareigojimus pagal kabelinės retransliacijos operatorių ir kolektyvinio administravimo asociacijos sudarytas sutartis kaip ir kiti teisių subjektai, kurie yra suteikę tai asociacijai tokius įgaliojimus. Jei išimtines teises į kūrinių ar gretutinių teisių objektų kabelinę retransliaciją Lietuvos Respublikoje administruoja daugiau negu viena kolektyvinio administravimo asociacija, autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas gali pasirinkti, kuri iš tų asociacijų bus laikoma įgaliota administruoti jo teises.
[…]
Įsivaizduokime kad esate autorius, sukūrėte gražią dainą ar melodiją ir patalpinote ją į internetą, be jokių licencinių apribojimų. Na, tiesiog šiaip, nes tokia jūsų saviraiška. Kažkam tai labai patiko, jis atsisiuntė tą kūrinį ir pamatęs, jog nėra jokių licencinių apribojimų, paėmė ir paleido tą kūrinį groti savo restorane. Į tą restoraną užėjo kokios nors autorių teisių administravimo asociacijos atstovas (na, pavyzdžiui LATGA-A, AGATA arba NATA) ir nutarė sutikrinti ar restorano savininkas nepažeidžia kokių nors licencijų, ar moka asociacijai už visus viešai skelbiamus kūrinius[3].
Žinoma, asociacijos atstovas pastebi, jog už tą kūrinį, kurį jūs įdėjote į Internetą, o restorano savininkas atsisiuntęs retransliavo ar kitaip viešai paskelbė, asociacija pinigų negauna. Tad, kokio nors LATGA-A atstovas patikrinęs, jog su tokiu autoriumi sutarties nesudarę (kaip autorius nesudaręs ir su kitomis asociacijomis), jis gali drąsiai pareikalauti lygiai tiek pat pinigų, kiek jis reikalauja už kokio nors kito autoriaus leidžiamą muziką, na pavyzdžiui tiek pat kiek ir už Ščiogolovaitės, Radži, Cicino, Paškevičiaus ar Žvagulio leidžiamus kūrinius. O jūsų jie turi teisės net nepaklausti. Viską ką jūs galėtumėte, tai apie tai sužinojęs, pareikalauti savo dalies už tą užmokėtą sumą irba pakeisti asociaciją.
Na tai kas? – sakysite jūs. – Gal dar geriau! Neplanavau gauti pinigų, o čia, žiū, atsirado galimybė gauti porą litų iš kur net neplanavau gauti!
Tas tai tiesa. Ir ypač jums bus gerai, jei jūs nieko daryti nemokate, o tik esate kol kas labai darbštus ir kokie nors muzikos industrijos prodiuseriai jus gerai “išssuko”.
Bet o kas, jeigu jūs esate pradedantis kokio nors rock-blues-jazz-metal-pop-acid naujo stiliaus pradininkas? Jeigu jūs tik pradėjęs savo veiklą, niekam nežinomas, bet norite, kad jus išgirstų kaip galima platesnė auditorija? Ką, jeigu jūsų auditorija dažniausiai būna įvairiose viešose vietose? Kas jeigu tų viešų vietų (na, pvz. restoranų) savininkai jūsų nežino ir nenori mokėti pinigų už jūsų muziką?
Jūs norėtumėte pasakyti, kad jums dabar pinigų nereikia – jūs tik grokit! Bet jums restorano savininkas atsakytų, kad o ką jis pasakys kokiai nors AGATA’i? Arba LATGA-A’i? Arba NATA’i? Jis privalės jiems sumokėti, jei tie pareikalaus… Ir sumokėti tiek kiek jie pareikalaus.
Tad, jeigu esate koks nors pradedantysis ir norite savo žinomumą didinti, jums belieka tik skelbtis kur nors Internete, pvz. soc. tinkluose… Ir galite tai daryti, nes EP atmetė ACTA. Nes, jeigu būtų ratifikavęs, o Lietuva, žinoma, būtų ratifikavusi irgi, tai:
Na, o dabar, jeigu galvojate kažką uždirbti iš savo kūrybos ir nenorite mokėti kažkokiems parazitams už kenkimą pradedantiems, tai aš jums rekomenduoju daryti kaip daro jau patyrę kūrėjai: steikite savo autorių kolektyvinio administravimo asociaciją ir pats tapkite parazitu!
______________________________
Gyriausi, kad į mane šovė pats teisingiausias ministras Lietuvoje ir paskui šoviau pats į Grumliną, nors dauguma paukščių išskrido į Pietus, nes labai norėjau šaut.
Labai patiko kažkaip. Noriu dar. Ir man neuždraus niekas! Nežiūrint į tai, kad į Grumliną jau šovė Giedrė. Giedrės piktapaukštis tik sužeidė Grumliną. O maniškis – galutinai pritvojo:
Žinoma, tokių didelių kiau… žmonių nepritvosi taip paprastai. Neapsieita be nuostolių. Ragatkė sulūžo.
Dabar nebegaliu taip toli šaut. Tenka ieškoti taikinio arčiau. Negaliu ilgai taikytis, nes viskas sulūžę, tai taikausi į didelį blogą, į visą vaikų darželį, į Austėją!
Panašu, kad dabar jau į nieką daugiau šauti nebegalėsiu (na nebent su klijais paklijuot ir lipnia juosta apsukt)…
Dar kai buvo vasara ir buvo karšta, tai laikėme langus pravirus – net ir savo balkono stiklus pravėrėm. Tai štai vieną dieną į balkoną ėmė ir įskrido kregždutė! Įskrido ir išskristi negali, mat stiklai balkono gan švarūs ir nesimato jų. Vargšė visa nuvargusi ir išsigandusi tupėjo kampe, o jos draugės skraidė aplinkui lauke ir nesumojo kaip jai (nors, gal ten ir jis buvo – nežinia) padėti. Paėmiau atsargiai ją (jį) į delną ir išleidau pro pravirąjį langą – kregždė nulėkė tolyn, tiek ją ir tematėm, tiesa, keliant saujoj (apdariai nepaėmiau už užpakalio) toji purptelėjo ant balkono grindų truputį savo baimės.
Ir tai ne pirmas kartas. Negerai. Nutarėme imtis priemonių: girdėjau, kaip kažkoks ornitologas pasakojo, jog ant stiklų namų, jei jie jau švarūs tokie, kad beveik nesimato, reikėtų užklijuoti kokio nors plėšraus paukščio lipduką. Tai mes susiradome kažkokį erelį, atsispausdinome su savo nespalvotu spausdintuvu ir priklijavome ant balkono sienos. Nuo tada kregždės nebe įskrenda. Byla išspręsta!
Bet kur gi tau… Kregždės, pasirodo, tėra smulkmė: Lietuvoje skraido kur kas pavojingesni PIKTIEJI PAUKŠČIAI (be šitų, jeigu ką, dar ant Neries žiemą vaikšto pingvinai)! Šie gi yra įvairių dar porūšių (vieni iš jų kažkokie juodi – matyt patys baisiausi) ir jie specialiai skraido pas žmones! Įsivaizduojate?! Skrenda tiesiai pas žmones! Tiksliau ten, kur juos pasiunčia jų tuometinis šeimininkas.
Ir vis dėlto gerai, kad langą pravėriau, nes būtų su visais stiklais įlėkę. Taigi nuostolis koks ir neteisybė! Nežiūrint į tai, kad į mane tuos paukščius paleido pats teisingiausias Lietuvos ministras.
Taigi… Įlėkė tie paukščiai ir prasidėjo sąmyšis: Augustas su Bernardu tuoj pat stvėrė tuos paukščius labai skaniai valgyti. Tiesa, jaunesniajam paukščiukus tenka pasmulkinti, nes bijome, kad neužspringtų. O didysis kerta net ausys linksta. O kas dar yra labai keista, tai su paukščiais atsirado (nežinau ar įlėkė su tais paukščiais ar iš anksčiau pas mus kaip nors atsirado) ir kažkokios žalios kiaulių galvos su… su kiaušiniais! Nesupratau, ar tai tų paukščių kiaušiniai ar kiaulių. Kiaulės kiaušinių, kiek žinau, nededa, bet tikiu, kad mielai suvalgytų. Tikriausiai tie paukščiai dėl to ir pikti. Nežiūrint to mes ir tas kiaules ir tuos kiaušinius taip pat įvertinome teigiamomis skoninėmis savybėmis.
Atsižvelgdami į tai, jog nauda iš tų paukščių gavosi didesnė nei nuostolis (lango juk neišdaužė) ir nors didžioji dalis paukščių išskrido į pietus, vistiek nusprendžiau ir aš neatsispirti pagundai ir šauti nors tuos kelis, iš kurių pas pas mus atskrido į… Į Kauną! Mano studijų miestą. Kaunas tolokai (100 km Lietuvoje jau atstumas), tad taikytis teko ilgai. Vedžiojant taikiklį ten-šen ranka sustojo ties didesniu ir ryškesniu nei visi kiti taikiniu: toks lyg su akiniais, lyg su odine liemene, lyg žemėlapį atsivertęs, lyg fotoaparatu spragsintis, lyg savo citroeną plaunantis, lyg pirštą iškėlęs dangun kažkokią sentenciją sakantis, lyg lego kaladėles dėliojantis, lyg liežuvį pro lūpų kamputį iškišęs kažkokį plakatą su moteriška figūra bežiūrintis, lyg su gotra, lyg su kaubojaus skrybėle, toks lyg ir nemažas bet visur suspėjantis… GRUMLINAS! Va! Na, laikykis! Ir tais žemėlapiais nesidangstyk – supliš ir bus nuostolis – čia tau ne kokios nors kregždutės…
Taip jau gavosi, kad Grumlinas jau buvo pašautas kartą. Gal dėl to ir pavyko man jį iškarto patiesti – sužeistas mat buvo. Bet užtai ragatkė sulūžo!
