Berašant apie pasekmes ir priežastis man toptelėjo mintis, kad galiu imti ir tą vyruką valgantį picą su gazuotu saldintu gėrimu, tortu ir čipsais užkelti ant priežasčių-pasekmių schemos.
Gavosi fatališkai. Nepersivalgykime. Ne veltui tai vienas iš Dievo įsakymų!
Jei nuolat persivalgysit ir jums skaudės skrandį, tai mirsite nuo alkoholizmo arba nuo narkotikų.
Išėjimas iš mirties ciklų yra ypatingai sunkus. Tad jeigu jau nusidėjote ir persivalgėte – sekite žalia rodykle, veržkitės iš persivalgymo ciklo, nes raudonos punktyrinės rodyklės yra labai neryškios ir jomis, iš alkoholizmo ar narkomanijos ciklų retai kam pavyksta išeiti.
Mano abudu sūnūs motinos pienu buvo maitinami iki 9 mėnesių. Taip gavosi visai natūraliai – vaikams nebeužteko motinos pieno, reikėjo primaitinti, o tada apskritai perėjome prie normalaus maisto. Nepritempė iki vienerių metų, o Pasaulio sveikatos organizacija sako kad reikia bent 2 metus maitinti. Nesigilinau labai kuom jie grindžia tokį ilgą laiką, bet man tai atrodo itin sunki užduotis motinai, juoba kad ir to pieno kokybė bei reikšmė ne tokia didelė, kai vaiko virškinimo sistema jau veikianti ir kai jau gali pasisavinti naudingąsias medžiagas iš sudėtingesnio maisto, kai jau moka gamintis antikūnius pats.
Kitas požiūris – psichologinis. Išties galima teigti, jog noras ilgiau žindyti nei vieneri metai yra labiau motinos sprendimas, nei kūdikio poreikiai. Sprendimas gali būti paremtas įvairiais faktoriais: neramus vaikas, nurimstantis tik žįsdamas krūtį, o čiulptuko neįsiūlant (mums beje, nei vienam sūnui nepavyko įsiūlyti jokio čiulptuko), kitos psichologinės motinos sąlygos (nesakau “problemos”, nes poreikis meilei ir artumui nebūtinai yra blogai).
Trečias požiūris – estetinis. Kai kurie žmonės sako, jog nuogos krūtys, arba kūdikio žindymas krūtimi juos trikdo. Bet juk buvo laikai ir žmonės, kuriuos trikdydavo moterys su kelnėmis ir net turinčios teisę balsuoti! Pasirodo Niujorke yra atskiras įstatymas leidžiantis moteriai vaikščioti topless arba nuoga iki pusės (nuo viršaus, nuo galvos), taip kaip tą gali daryti vyrai, jei tik tai ne kokia nors komercija (įdomu kodėl):
Estetinio požiūrį paplėtojant dar galima surasti ir galimai seksualinę potekstę (sveikas, Froidai[1]). Žinant, jog pvz. Jungtinėje Karalystėje galioja precedentinė teisė ir ten šiuo metu vyksta Olimpiada, galima būtų pafantazuoti, jog sportininkai matydami maitinančias moteris nebegalės pilnavertiškai sportuoti, todėl viešai krūtimi maitinančios moterys gali pakenkti jų rezultatams, tad viešai maitinti krūtimi olimpiados metu būtų draudžiama. Kur gi ne: visos ligos dėl nervų arba iš meilės (žinoma, jeigu jūsų vaistininkas arba gydytojas nepasakė kitaip).
O čia puikieji “Little Britain” ir “Harvey Pinher wants bitty now” (kas nemokat angliškai pakentėkit iki 1’20”):
Manau, kad toks vaizdas sutrikdytų ne vieną olimpinių rekordų siekiantį sportininką…
__________________________
[1] – Žmonės sako arba rašo “Sveikas Froidai”, kai nori pasirodyti protingi ir papasakoti ką nors “nepatogaus” susijusio su seksu
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)
Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti 50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).
Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?
Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis
Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo! Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?
Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.
Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?
Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.
Mano vaiko ateitis
0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.
2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:
Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.
Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų. Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.
7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.
11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.
18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.
Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).
Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.
Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvojaČia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.
Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.
<–Studentas iš Panevėžio sako, kad jis geras mielas, pūkuota ir šiltas.
Nuvilnijo per lietuvišką internetą nedidukas skandaliukas. Tokių, tikiu, kas dieną įvyksta po keletą. Šis mane sudomino, nes parašė commonsensai.
Dar sudomino ir tuo, jog tai ne apie kačiukus, ne apie šunyčius ir kitas internetines grožybes, bet vistiek yra šiltai, maloniai ir gerai[4].
Asmenybės kuria istoriją ar kokios nors jėgos pasikviečia joms reikalingas asmenybes?[1]
Jeigu pakeistumėm “ar” į “ir” ir išmestumėm klaustuką gautumėm atsakymą į šį klausimą. Aš dar imčiau ir pakeisčiau tas “kokios nors” į “asmenybių sukurtos”. Tada gaunasi toks sakinys:
Asmenybės kuria istoriją ir jų sukurtos jėgos pakviečia joms kitas reikalingas asmenybes.
Aš taip pat esu iš tų, kurie tiki gerąja žmonių prigimtimi. Aš žinau, kad manęs kai kurie žmonės imtų ir paklaustų: “o tai iš kur Pasaulyje tiek daug blogio?” Atsakymas itin paprastas: dėl kitų priežasčių. Tiesiog dėl kitų, paprastai taip – toks požiūris.
Andriaus Kleivos suorganizuotas Blogout (jau 5’tąjį kartą) ir jame dalyvavę žmonės visi yra asmenybės. Tele-2 tai žino. Jie žino, jog komercija puikiai dera su charizma, kurią turi žmonės, paskui kuriuos eina kiti.
Saviraiškos poreikio genami stiprūs žmonės rado puikią terpę išreikšti save: tinklaraščius. Kaip tik toks žmogus yra Altajus – jo motyvacija saviraiška, noras padaryti daugiau ir geriau. Šiam žmogui pritaikyti “gerosios prigimties” taisyklę natūralu.
Štai tokios taisyklės kitam žmogui, tokiam Insider iš pirmo žvilgsnio pritaikyti negalima: vargšas studentas, užtikrintas savo sėkme ir panaudojęs FaceBook esančias reitingavimo spragas sprendė kokiu skirtumu jam laimėti prieš Altajų Tele-2 skelbtame konkurse.
Tai aš tai juk nežinojau, kad jeigu visur daiktus ištampysiu ir visur prišiukšlinsiu, tai taip negalima...
Atvejis, sakyčiau, gan tipinis: taisyklės yra tam, kad jų nesilaikytumėm, išnaudosiu visas spragas savo naudai, kas nedraudžiama tas galima.
Juk nu, kaip, nu kvaili tie norvegai – palieka automobilį atrakintą ir net rakteliai spynelėj! Na, eik ir pasiimk![2]
Labai trumparegiškas požiūris. Kodėl? Ogi todėl, kad Tele-2 nori efektyviai panaudoti visus savo išteklius rinkodarai. Galiu garantuoti, kad jiems svarbu ir tie 1200 LTL (net jei tų litų ten mažiau, nors… suskaičiuojant ne tik banalią įrenginio rinkos vertę, bet ir laiko investicijas ir dar ką nors, tai tikrai gautųsi gal ir daugiau, gal ir n x 1200 LTL). Jeigu jiems nepavyks savo vardo sugretinti su charizmatiška asmenybe, paskui kurią eina kiti, o sugretins su apsukriu studentu, kuris pakankamai talentingas, tam kad sugebėtų savo naudai panaudoti technines spragas, tai… Galiu garantuoti, kad svarbu, nes jei tie 1200 LTL sugadins jų vardą, tai nuostolis bus ne 1200 LTL (o daug daugiau – čia parašau, jei kam ne visai aišku, kad daugiau).
Kodėl blogai, kad Tele-2 patirtų nuostolį, jei šios firmos vardas būtų sugadintas kokio nors apsukraus talentingo studento[3]? Todėl blogai, kad savo rinkodaros lėšas nukreips kitur, į efektyvesnius kanalus. O čia ir dvigubas neigiamas efektas – kris “like” vertė, nebegalės Insider’is naudotis šiuo savo įrankiu (teks ieškoti kito įrankio arba kito darbo) ir bus papildomai nemotyvuojamas šviesuomenės branduolys – juk tam, kad šviesuomenė šviestų, jos smegenims reikia įvairių mikroelementų, kurių maiste už 1200 LTL per mėnesį nėra.
Užtai neblogas dalykas yra tai, jog Insider’is parodė, jog FaceBook turi tobulinti ir tobulinti savo įrankius. Nors… Kaži ar ištobulins juos taip, kad talentingi ir apsukrūs trumparegiški studentai nesugebės surasti ar sukurti spragų. Parazitai, jei tik sugeba visada sunaikina savo šeimininką.
Ne, šio straipsnio apie parazitus, sunaikinančius savo šeimininkus, nebaigsiu. Užbaigsime aukšta nata: šiltai, maloniai ir gerai: juk kokį turime lietuvišką Internetą! Ne tik kad šviesolaidžiai visur iškaišioti, bet ir kas turi didžiausią intelektualią įtaką jame! Moralūs, mąstantys, žiūrintys pakankamai toli, kad priimtų teisingus sprendimus žmonės.
[2] – Nežinau ar tai tiesa. Tiesiog tai buvo iš nugirsto pokalbio kažkur kažkada. Iš pokalbio, kuriame dalyvavo vienas apsukrus žmogus, pabuvojęs Norvegijoj (o gal Švedijoj? – kažkur Skandinavijoje). Gali būti, kad tokie apsukrūs žmonės padarė taip, kad norvegai (ar gal švedai ar šiaip kažkurie skandinavai) dabar taip jau nebesielgia. Kodėl tai blogai? Todėl, kad iš šių žmonių buvo atimtas labai svarbus dalykas – pasitikėjimas, be kurio bet kokio darbo ar pastangų efektyvumas krenta arba tiesiog yra nulinis – save palaikanti sistema, nereikalaujanti kontrolės tiesiog sugadinama.
[3] – Dar gal reikėtų paaiškinti kodėl vardas firmos būtų sugadintas, jei jis būtų sugretinamas su faktu, jog kažkoks Insider apgavo juos pasinaudojęs technines spragas? Paimkime šitą patį pavyzdį su Altajumi: Altajus nusivylęs nesąžiningu konkursu pareiškė, kad daugiau nedalyvaus panašiuose konkursuose. Kodėl jis taip nusprendė? Žinoma, galima jo paties paklausti, bet galima ir pačiam suprasti, jog neigiamos emocijos, kylančios iš to, jog dėl gan paprastos smulkmenos Altajų išvadino sukčiumi (net jei sąmoningai jis supranta, kad tai yra visiška netiesa ir nesąmonė), bus gretinamos su konkursą paskelbusia firma, arba bent jau konkurso metodu. O jei šis žmogus parodys jį sekantiems, jog jis nusivylęs kažkuo, tai labai nedaug šansų, jog jį sekantys pasirinks Tele-2. Rinkodara toks dalykas – pinigai leidžiami jai tam, kad didėtų pardavimai, jei pinigai nusės nuomonės neformuojančiuose arba neigiamą nuomonę formuojančiuose, tai bus nuostolis. Jaučiu per sudėtingai paaiškinau… Jei ko nesupratot ar prieštaraujat – paklauskit arba prieštaraukit komentaruose arba dar nueikite paskaitykite ką Artūras šia tema parašęs.
[4] – Čia visko nesuprasite, jei neskaitysite nuorodų.
Taigi, išvažiavome atostogų į Italiją. O šitą postą pradėsiu ne nuo stogų o nuo vieno įdomaus dalyko, tai nemokamo geriamo vandens čiaupų. Tokie štai dalykai yra kažkuriuose kurortiniuose miesteliuose Italijoje:
Yra gazuoto, paprasto ir šalto. Labai svarbu per karščius gerti daug vandens.
O stogai įdomūs tuo, kad ten ant bene kiekvieno stogo yra po “grėblį” – decimetrinių bangų anteną, bangų, kuriomis transliuojama skaitmeninė televizija. Italija jau išjungė savo analoginę tv:
Trys grėbliai ant vieno stovo - įprastas stogo atributas.Čia Veros namo stogas (pas Verą gyvenam).Čia antenos kažkokiame mažame miestelyje.Dar viena antena ant stogoŠtai dar vienas stogas ir dar antenųDar antenų ant dar stogųAntenos antenos antenos...
Dabar mįslė. Atspėkite kas čia:
Spėkite kas čia per daiktas
Štai čia degalų kainos (pas mus, žinokite, mažesnės…):
Štai kiek kainuoja degalai Italijoje
Tai štai, toks va brangus benzinas, tiek daug žmonės turi skaitmeninių televizorių, o internetas tik va toks:
Aš tokio jau neatsimenu Lietuvoje
Martyna pasakojo, kaip nusipirko ji internetą iš kažkokio mob. operatoriaus kur kaina 15 eurų mėnesiui. Tai ten jai paskui mėnesio sąskaita pasidarė 250 EUR! Du šimtai penkiasdešimt eurų! Jai ten sakė, kad už sujungimus ten atskirai skaičiavo, tai ten duomenų daugiau atsisiuntė…
Apie šviesolaidį čia lietuvės nieko nežino. Italų paklaust nepavyko, nes italai kalba tik itališkai, o aš itališkai nelabai suprantu nelabai ir kalbu.
Tad nors pas mus dar rodo analoginę televiziją, bet degalai pigesni ir internetas toks, kad bet kokiame užkampyje jis pas mus dešimtimi kartų geresnis nei čia, Italijoje kurortiniame miestelyje iš D raidės (kažkaip Dečenzano ar panašiai, nežinau kaip VLKK siūlytų užrašyti ar ištarti Decensano).
Šiandien, už poros valandų vyks Blogout. Tai renginys, kuriame norėjau būtinai sudalyvauti, juk jame susirenka visas blogosferos elitas! Tinklaraštininkai arba blogeriai, tai aktyvūs visuomenės nariai, kuriems įdomu, kuriems rūpi, žmonės iš kurių gaunu pačią subjektyviausiai objektyviausią informaciją. Internetas būtų nuobodi biblioteka, be šių tinklaraščių:
Simona Skersytė, simuten.blogas.lt (ten kažkokia nuoroda gavosi į kažkokius dantų balinimus, tai atsiprašau, kadangi neturiu laiko gilintis ir kadangi nevisai suprantu ar ten blogas ar jau neblogas, tai nededu čia nuorodos)
Pats nerealiausias tinklaraštininkas iš visų a… Andrius Kleiva! Girdėjau, kad tinklaraštį rašyti jis pradėjo dar būdamas pradinėse klasėse. O dabar (iš nuotraukos sprendžiant, Nobelio premija turėtų gauti ~30’ies) organizuoja tokius renginius. Beat that!
Na va, kol dėliojau nuorodas nesusilaikiau paskaitinėti nors po vieną naujausią straipsnį iš kiekvieno blogo – užtrukau… Tad iki Blogout liko vos valanda! Žiauriai gailiuosi, kad negaliu sudalyauti… Bet sako įrašys viską (dėkojame korėjiečiams)! Nekantriai lauksiu įrašo.
Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.
Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.
“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.
Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų. Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…
Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.
Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.
Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.
Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.
Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:
1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).
2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).
3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)
4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.
5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)
6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%
7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).
8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).
9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.
Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).
Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.
Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.
Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.
Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.
Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.
______________________
1– Baimė tai gan stiprus varikliukas. Jei kas matėte “Monsters INC.” tai ten irgi monstrai gyvenantys spintose mito vaikų baime, bet vos supratę, kad gali gyventi ir iš juoko, kuris yra daugybę kartų energingesnis, ėmė vaikus juokinti. Teisingai sako Pixar’as: baimė yra silpnesnė už juoką, baimė temdo akis, baimė neleidžia būti savikritiškam, baimė neleidžia tobulėti.
2– Čia mat Mindaugas nutarė sužaisti arkliu ir specialiai atsisėdo prie sieninės kojos – sakė, kad nematys prezentacijos, kurios viena skaidrė švietė ant sienos, kas matyt dėl tokio akiplėšiškumo išvedė iš pusiausvyros visą tarnybą. O šiaip ta pati skaidrė švietė visas pusantros valandos, kol vyko mūsų susitikimas.
Kleckas aka Buržujus dėjo Penktadienio internetus vakar. Kaip daugelis – puikūs internetai. Krizenau prunkščiau ir ašarą juoko braukiau (kaip ir daugelis iš jūsų).
O kadangi pamačiau tuos kalakutus:
Kalakutai valdo dubstepą. Galėjo ir ilgiau. Bet man šovė į galvą mintis, kad mes galime padaryti dar geriau nei tie kalakutai. Daugelis mūsų turime mikrofonus (nu nes kitaip Skaipu nepakalbėtumėme), o save gerbiančios operacinės turi standartinius garso įrašymo įrankius (Windows pvz. turi “Sound Recorder”). Tad imkite ir įrašykite savo dubstepą, duokite man nuorodą ir aš susiradęs kokį nors garso mikseriavimo įrankį sudėsiu viską į vieną puikų dubstepą. Tai puiki proga atrodyti kvailai (ypač įrašinėjant savo semplus) – nepraleiskite.
Aš savąjį kol įrašiau – visą monitorių apspjaudžiau:
Sakau: galite imti tai ir įrašyti savo, tam, kad ritmas būtų išlaikytas (mažiau darbo paskui su mikseriavimu) ir įmeskite paskui į soundcloud’ą (su leidimu atsisiųsti) ar dar kaip nors padarykite tai pasiekiamu.
Telefonu daromos nuotraukos yra įdomios tuo, kad išsitraukęs telefoną gali nufotografuoti bet ką bet kada, nes telefonas visada ir visur yra šalia. Čia jau buvau vieną kompliaciją parodęs. Atėjo metas kitai.
Galėtų tai būti kiekviename viešame WCO taip atrodo prieš naudojimą (kaip atrodė po naudojimo nerodysim). Atkreipsiu dėmesį dar į tai, kad ten toks liežuvėlis atsilenkia, kuris pamerkiamas į vandenį - labai geras sugalvojimas! Jūs juk suprantate kodėl?Čia kolegė paprašė kompą sutvarkyti, nes ans besikraudamas parodo bluescreen'ą ir vėl restartinasi. Esmė tame, kad bluescrynas atsiranda vos sekundei ir dingsta, o aš galvojau, kad ten debuginimo informacijos rasiu, tad nufotkinau su telefonu ir supratau, kad nieko gero iš to bluescreen'o. Tiesa, pavyko irgi ne iš karto, nes telefonas vėluoja fotkinti irgi ~sekundę, todėl paspausti turėjau dar prieš atsirandant mėlynajam džiaugsmui. Pavyko iš kokio 5 karto. Labai savimi džiaugiausi, kad galų gale pavyko...Kirmėlė su daugybe kojųWindows'ai...Čia didžiulės varnos (ar gal net krankliai). Nuotraukoje nesimato, bet tie paukščiai tikrai dideli ir karkia irgi labai sodriai. Leidosi nufotkinami su mobilke ir nuskrido įtarę kažkokią klastą. Gailėjausi, kad nepasiėmiau EOS'o... Bet kurią nors dieną prigriebsiu.
