Arba “Atsargiai, mirę dinozaurai!”. Tai pasakojimas apie mirusius dinozaurus, kurie gadina mums gyvenimus. Virtualius gyvenimus – o tuo pačiu ir realius. Dabar šie du pasauliai, šie du gyvenimai labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Kaip? Ogi, manding, šiame straipsnyje ir tai šiek tiek atskleista.

Pamenate ACTA? SOPA, PIPA ir kitas baisybes?

Taip pat užsiminiau apie galimą visų tų baisybių prigimtį.

Tos baisybės mums atsilieptų visuotiniu reguliavimu ir gal net aiškinimu ar galima gimdyti vaikus ar ne.

Juoba, kad Lietuvos teisėtvarka autorinių teisių srityje yra netobula.

Visokie totalitariniai režimai suinteresuoti Interneto cenzūravimu. Jie važiuoja į WCIT ir ten bando pridergti. Visa laimė, kad jiems tai ne visai pavyksta.

Pamėginau visa tai kiek apibendrinti ir tada “Veslo Klasėje” pasirodė šis straipsnis:

Su redaktoriaus leidimu, bet be redaktoriaus paredagavimų siūlau tą straipsnį ir jums. Tikiuosi bus naudinga ir įdomu.

Musų Internetą puola dinozaurai! Mirę dinozaurai!

Apie tai perspėja Interneto kūrėjai. Vienas iš jų Vint Cerf[1] praneša:
These persistent attempts are just evidence that this breed of dinosaurs, with their pea-sized brains, hasn’t figured out that they are dead yet, because the signal hasn’t traveled up their long necks.
(Šie pakartotiniai bandymai [įtakoti Interneto laisvę] tėra tik įrodymas to, jog šios rūšies dinozaurai dar nesuprato, kad yra mirę, nes signalas jų ilgais kaklais dar neatėjo iki jų pupos dydžio smegenų; citata iš http://www.reuters.com)

Negyvi dinozaurai, kuria fantasmagoriškus vaizdinius apie iš išgąsčio mirkčiojančias akis. Dideles akis su greitai lakstančiais vyzdžiais, išduodančiais nuojautą apie kažko blogo artėjimą. Tos nuojautos kažkokiu būdu pasiekė jų smegenis anksčiau negu nervinis signalas iš jų didžiulių kūnų.

Viena – šiek tiek ramiau, kad jie mirę. Kita – baisu, nes tonas sveriantys kūnai griūdami pridarys daug žalos. Jau dabar jų priešmirtiniai šokiai visus gąsdina. O jeigu ta agonija tęsis ilgiau, tai viską, ką iki šiol kūrėme, kuo džiaugėmės, gali būti išlaužyta negyvai. O dar kiek, atsiprašant, prišiks… O jei taip ir nudvės mums ant galvų? Ką darysime su ta puvena? O paskui… Ai užteks tų alegorijų.

Tad, kas tie negyvi dinozaurai su vis dar mirkčiojančiomis akimis ir kodėl jie kėsinasi į mūsų Internetą? Kaip juos nuvaryti į mirties slėnį?

Bet pirmiausiai pasekime tų dinozaurų pėdsakais: pažiūrėkime kas pastaruoju metu vyko ir vyksta Interneto reguliavime.

I.
Prieš metus, vasarį visas pasaulis ir Lietuva protestavo prieš ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement). Tai dokumentas, kuris buvo ruošiamas už uždarų durų. Tačiau informacija buvo nutekinta ir visa Interneto bendruomenė sujudo. Sujudo prieš dokumentą, kuris sukurtų teisinį pagrindą Interneto cenzūrai ir represijoms prieš Interneto vartotojus.

II.
2012 metų gruodį Dubajuje vyko pasaulinė ITU konferencija WCIT-12. Buvo sukurtas „Wcitleaks“. Šiame internete buvo skelbiama viskas, ką pavyko išvarvinti apie konferencijai ruošiamus dokumentus. O išvarvino nemažai informacijos apie ruošiamus pakeitimus, kurie sukurtų teisinį ir techninį pagrindą Interneto cenzūrai ir represijoms prieš Interneto vartotojus.
Naujas ITR[2] būtent dėl to ir nebuvo pasirašytas, o tarp nepasirašiusių yra ir Lietuva.

III.
Šiuo metu didžiausiems JAV interneto tiekėjų tinkle veikia “Six-strikes” sistema. Šios sistemos esmė yra ta, kad jeigu kur vartotojai įtariami (pabrėžiu: įtariami) nelegalaus turinio turėjimu, gavimu ar platinimu yra pradžioje perspėjami. Vėliau, jei, anot stebėtojų, vartotojo elgesys nesikeis, tai kitais smūgiais (strike’ais) būtų mažinama vartotojo interneto greitaveika. Galų gale prieiga prie interneto gali būti apskritai atjungiama.
Ir visa tai tik įtarimų pagrindu – be jokio teismo sprendimo. Ir tai, anot šios sistemos kūrėjų, tėra perspėjimai bei švietimas.
Vartotojas gali pasiskųsti, bet skundas būtų priimamas tik sumokėjus tam tikrą sumą (35 USD). O tai reiškia, kad bet kuris vartotojas pagal nutylėjimą gali būti paskelbtas kupranugariu. O jei šis norės įrodyti priešingai – teks sumokėti 35 USD. Ar pavyks įrodyti – nežinia. Tai kažkuo panašu į laikmenų apmokestinimą autoriniais mokesčiais.
Be to, tam kad ši sistema veiktų, į Internetą diegiamos specialios stebėjimo priemonės. Tai yra represijos prieš Interneto vartotojus – nesvarbu ar jų kokia nors kaltė įrodyta ar ne.

IV.
Europos Parlamente atsirado iniciatyvų uždrausti pornografiją Internete. Kovo 12 ES Parlamentas balsavo dėl lyčių stereotipų pašalinimo ES. Šiame dokumente buvo įsiūta ir formuluotė, kurios esmė buvo uždrausti visas ir bet kokias pornografijos formas regione – tame tarpe ir Internete.
Pornografija internete – tai atskira multimilijoninė industrija, dažnai veikianti ir “pilkojoje” teisės zonoje. Bet šio reiškinio ribojimas – tai jau cenzūra Internete.
Instinktai, prievarta, apgavystės esančios šioje industrijoje – atskiro straipsnio tema. Bet tokia formuluotė yra ydinga: uždrausti bet kokias pornografijos formas medijoje, įgalinant Interneto paslaugų tiekėjus stebėti ir bausti vartotojus.
Štai tokią, panašią formuluotę ir atmetė ES. Ir tai ne be paprastų žmonių spaudimo – buvo organizuojamos akcijos, kai buvo siunčiama daugybė protesto e-pašto žinučių (šios buvo dar ir blokuojamos).

V.
Europos Parlamentas ir Taryba ruošia direktyvas dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygio visoje Sąjungoje užtikrinimui, (Nr. COM/2013/48). Pagal šias direktyvas asmens duomenų saugumas ir nusikaltimų virtualioje erdvėje reguliavimai gali atsidurti vienos valstybinės organizacijos rankose.

———————-

Ką šie smirdantys pėdsakai reiškia? Kas čia vyksta? Kodėl?! Na, kaip visada, norint išsiaiškinti kas vyksta, reikia prisiminti kas vyko.

Interneto raida

Internetas, kurį turime dabar, pradžioje buvo tik lokalus mokslinis projektas išaugęs į globalų reiškinį. Augo ir vystėsi stichiškai. Jeigu kas nors ir planavo ką ir kaip daryti tai tik lokaliai. Tiesiog stengdavosi prisitaikyti prie situacijos.
Įvairūs lokalūs turinio tiekėjai rinko ir gamino turinį. Dideli ir ypač dideli telekomai (nes jie turėjo ir turi infrastruktūrą) pajunginėjo didelius ir vis didesnius duomenų perdavimo resursus to turinio perdavimui ir komutavimui.

Turinys, tai duomenys didžiulėse duomenų saugyklose. Turinį gamina paprasti interneto vartotojai su savo mažytėmis duomenų saugyklomis, ir įvairaus plauko bei dydžio kompanijos su didesnėmis saugyklomis. Na, dar robotai. Na, gal dar ateiviai apsimetę katėmis.

Turinį duomenų perdavimo kanalais surenka ir perduoda įvairaus dydžio kompanijos. Robotai turinio neperduoda, nebent užkemša perdavimo kanalus savo turiniu. Ateiviams, apsimetusiems katėmis, perduoti duomenis yra žeminantis darbas, todėl jie tai leidžia daryti žmonėms.

Duomenų perdavimo ir telefonijos rinkos žaidėjai labai greitai suprato, jog tai reiškinys pakeisiantis jų gyvenimus. Kad tai greitasis traukinys, į kurį reikia suspėti. Jeigu į šį traukinį nesuspėsi – liksi atokioje kaimo vietovės stotelėje, apšnerkštais kampais. O kitas traukinys gali ir apskritai neatvažiuoti.

Be to, įmonė, kuri pas save tinkle turės daugiau interneto, galės daugiau jo parduoti smulkesniems, galės jo parduoti daugiau, nes galės parduoti pigiau.

Dotkomai

Tai 1998-2000 reiškinys. Tada radosi daugybė naujų įmonių, kurias steigė visi kas netingėjo. Viskas prasidėjo nuo naujo verslo Internete šauklių Amazon ir eBay. Tai kompanijos, kurios sugebėjo išnaudoti pagrindinius Interneto privalumus: bet kuris interneto vartotojas gali įsigyti prekių. Ir be jokių tarpininkų – tiesiog apeinant didžiulę mažmeninės prekybos industriją. Tas bet kuris, tai tas žmogus iš 0,4% žmonijos populiacijos 1995 metais, kai buvo įkurtos šios dvi kompanijos[3]. Amazon ir eBay kompanijos tapo tokiomis sėkmingomis, kad jų įkūrėjai tapo milionieriais, o vėliau milijardieriais per rekordiškai trumpą laiką.

Pradedantys verslininkai, studentai ir šiaip kas tik nori, paakinti tokios sėkmės, kūrė savo verslą. Registravo visokias firmas, kurių pagrindinė veikla – verslas Internete. Pagrindiniai klientai – Interneto vartotojai. Šios kompanijos buvo vadinamos dotkomais (.com).
Tai buvo nauja niša – naujas verslas ir niekas nežinojo šios rinkos potencialaus dydžio ar veikimo principų. Nežinojo, nes pats verslo modelis dar tik kūrėsi.

Prasidėjo savotiškai beprotiškos lenktynės tarp „wall-street’o“ nepagamintų prekių pardavėjų-komersantų ir ekonomikos dėsnių. “Tapk didelis ir greitai” (arba GBF: Get Big Fast) – tai buvo pagrindinis naujai besisteigiančių dotkomų šūkis ir tikslas. Ir tas tikslas buvo pateisinantis bet kokias priemones. Šios didžiulio masto ruletės žaidėjai daug vilčių dėjo į vis spartėjantį informacinių technologijų vystymąsi. .

Duomenų kiekiai iš tiesų augo didžiuliais tempais. Nemažai investuotojų nutarė investuoti į tinklą, matydami tokiais tempais kylančius duomenų kiekius Internete. Tiesė šviesolaidinius tinklus – užkasė arba paskandino (jūros ar vandenyno dugne) daugybę investicijų. Jie tikėjosi, kad ši nauja, žaibiškais tempais auganti, industrija nesustos. Deja. Didžioji dalis dotkomų bankrutavo.

Sprogus šiam burbului paaiškėjo, jog į stuburinę pasaulio infrastruktūrą investuoti nereiks dar gerus 15 metų. Iš dalies ir dėl pačių šviesolaidžių bei lazerių vystymosi. 1’ąja šviesolaidžių karta pavyko perduoti iki 45 Mb/s (1975). O štai 4’ąja – 14 Tb/s[4] (2006). Tai lėmė didmeninio[5] interneto kainos smukimą. Kainos krito taip sparčiai, kad palyginimui tektų pasitelkti promiles, o ne procentus. Tuo tarpu paskutinės mylios (ta vieta, kuri yra nuo jūsų kompiuterio iki tiekėjo stuburinio tinklo) tiekėjai investuoti labai neskubėjo.

Galingas ir egocentriškas stuburinis tinklas pastatytas buvo taip, kad sugebėtų daug smulkių vartotojų nukreipti į keletą stambių turinio šaltinių (pvz. Amazon). Bet Interneto evoliucija lėmė tai, jog labai dideli duomenų srautai decentralizavosi – daugiausiai dėl P2P technologijos.

Dabar turinio tiekėjų didžiausias apribojimas – galutinio vartotojo laikas. Kai prieš keletą metų apribojimas buvo siauriausioje duomenų perdavimo srauto vietoje – prieigoje iki galutinio vartotojo.

Pavyzdžiui: anksčiau, norimo muzikinio įrašo, turėjai ieškoti fiziškai nuėjęs į specializuotą parduotuvę. Dar prieš eidamas, apie to muzikinio kūrinio egzistavimą ir laikmenos buvimo vietą, turėjai sužinoti iš draugo arba iš radio/tv stoties. Ar gal net iš laikraščio ar žurnalo. Parduotuvėje už mėgstamą įrašą reikėdavo pakloti gan didelę sumą pinigų (pavyzdžiui geros vakarienės gerame restorane sumą). Kiek vėliau reikėjo žinoti geras vietas Internete, o suradus tai, ko buvo geista – laukti valandas ar net paras, kol atsisiųs. Negana to – už duomenų kiekį dar sumokėti Interneto tiekėjui. Taip taip – anksčiau reikėjo mokėti ir už papildomus megabaitus. Ar dar tai atsimenate?

Žmonės kaupė muziką, video turinį diskuose (CD, o kiek vėliau DVD) ir turėjo didžiules mediatekas namie. Taip buvo patogiau, nei bandyti iš naujo ieškoti to Internete ir juo labiau ilgai siųstis. O dabar kiek iš jūsų fiziškai einate prie savo media lentynos ir traukiate iš ten diską su savo įrašytu filmu, muzika ar žaidimu? Dabar juk greičiau yra susirasti tai internete ir keliais tapštelėjimais ar spragtelėjimais atsisiųsti.

Šiandien turime ir mes kompaktų spintelę, kuri per paskutinius metus numigravo į visišką namų užkampį, o ant jos didžiulis vazonas su bambuku.

Tad dabar turinio tiekėjas džiaugiasi, kad jam vartotojas skiria laiko, o tuo pačiu ir savo pinigus. Taigi – kova dėl vietos prieigoje jau pasibaigė.

Šiuo metu vienas labai išsiskiriantis iš bendrojo konteksto dalykas yra balso perdavimas – arba telefonija. Ten vis dar mokame už minutes. Kaži ar ilgai tai tęsis.

Minučių melžiamos karvės pasenusios ir sulysusios, bet seni ir dideli telekomai jas vis dar melžia. Melžia, nes alternatyva – interneto ožkos. O gal tik ožiai… Telefonas dar kitoks ir tuo, jog jis labai paplito ir tapo neatsiejamu įpročiu. Bet seni įpročiai dingsta, kai atsiranda naujų. Dabar milijonai muzikos kūrinių pasiekiami už kelis litus, o spintelės su kompaktais važiuoja į sandėliuką ar tiesiog į šiukšlyną.

Taigi, minučių kainos krito drastiškai, o į rinką atėjo nauji žaidėjai: virtualūs operatoriai ir mažmeninės prekybos centrai. Šie naujos rūšies žaidėjai ėmė atiminėti ir taip sulysusias senas telekomų karves. Atiminėja, nes šie plėšrūnai turi apyvartinių lėšų turi, o tos minutės jiems tėra eilinė prekė lentynoje su neįtikėtinai didele pelno marža.

Daugelis telekomų optimizavosi, ėmė diferencijuoti savo produktų portfelį. Ėmė pardavinėti ne tik telefoniją ir internetą, bet ir televiziją bei kitas IT paslaugas. Ateityje galbūt taps ir turinio tiekimo kompanijomis. Galbūt telekomai ims gaminti turinį arba pirks turinio teikimo kompanijas, jei neiššvaistys pinigų įvairių barjerų statyboms.

Tačiau keistis sugeba toli gražu ne visi. O ypač dideli istoriniai operatoriai su savo griozdiškomis struktūromis ir sudėtingais tinklais. Tinklais, kurie buvo tobulinami ir optimizuojami keičiantis rinkai, todėl apaugę daugybe sluoksnių taukų. Antsvoris trukdo judėti, apkrauna širdį ir šiaip padidina infarkto tikimybę.

Širdies ligomis sergantys, vis dar daug pinigų turintys, bet jau nuostolingai dirbantys monstrai ėmė panikuoti. Vietoje to, kad darytų racionalius sprendimus ėmė daryti kvailystes. Kai kurie, pavyzdžiui, nusprendė paminti Interneto neutralumo principą. Jie mat sumojo apmokestinti Skype duomenis siunčiamais jų tinklais. Jie ėmė politikuoti ir užsiiminėti lobizmu – stumti tokias iniciatyvas kaip „siunčiančioji pusė moka“ į ITU konferenciją.

O čia dar prasidėjusi pasaulinė ekonomikos recesija…

Dinozaurai

Štai mūsų dinozaurai, kurių ieškojome. Seni dideli istoriniai telekomai, nepastebėję, jog traukinys jau nuvažiavęs. Stoję į gynybinę poziciją: ne, neduosiu – mano! Statantys barjerus natūraliai rinkos raidai.

Kai kurie iš jų jau pavėlavo keistis ir traukinys jau nuvažiavo. Jie dar nežino, kad negyvi. Nežino, nes signalas, jų ilgais kaklais, išsikerojusiais visokiais departamentais, padaliniais, valdiškų įstaigų mąstymu dar neatkeliavo iki jų pupos dydžio smegenų, vis kartojančių mantrą “to bigg to fall”.

Bet tai dar ne viskas.

Yra dar ir kitų dinozaurų. Daug plėšresnių, žiauresnių ir piktesnių.

Tai režimai. Kad ir, pavyzdžiui tie, kurie WCIT-12 konferencijoje siūlė nepalankius Internetui sprendimus. Tai: Kremliaus režimas, Egipto, Arabų šalių, Dramblio Kaulo Kranto, kitų post sovietinių šalių režimai, priklausantys Regioninei bendradarbiavimo tarybai (tai yra muitų sąjungai).

Didžiausias ir bjauriausias interneto dinozauras: Kremliaus režimas. Tiesa, viena keista išsigimusi ir bene pati šlykščiausia būtybė, t.y. Š. Korėjos režimas nedalyvavo ITU. Bet tai gal dėl to, kad ten nėra Interneto.

Štai, pavyzdžiui, apie Rusiją mes galime gauti informaciją iš interneto. Informaciją apie įvykius ar jų giluminę analizę iš žymių šios šalies mąstytojų ar kitų insaiderių. Galime gauti tą informaciją, kol Kremliaus pseudo-demokratijos žaidimai įgauna vis įdomesnes ir neįtikinamesnes formas. O ten žaidžia tikri profesionalai su labai didele patirtimi ir didžiuliais resursais: tai ir gervės, saugomos aukščiausių Rusijos pareigūnų, sėkmingai pasiekiančios tikslą; tai ir miškų gaisrai sėkmingai gesinami iš sraigtasparnių; tai ir tiesioginės transliacijos su prezidentu, kur pastarasis duoda nurodymus generolams, kur duoda velnių prasikaltusiems valdininkams, kad daleido tokią situaciją.

Štai Rusijos valdžia sėkmingai susitvarkė su naftos magnatais, kurie skurdino liaudį ir vogė iš valstybės biudžeto. Bet va išlenda tokie Navalnai ir gadina visą reikalą.

Balsavimai demokratiški teisingi ir rezultatai labai geri… Bet va išlenda visokie su aifonais – prifilmuoja ir į Internetus deda be jokio atsiklausimo.

Viena didžiausių Rusijoje blogų platformų LiveJournal nupirko investicinė grupė, kuri priklauso vienam oligarchui. Šis yra didžiausio (bent jau taip jį piešia media) Putino priešo Abramovičiaus draugas.  Tai verslininkas ir filantropas (čia irgi gal tik dėl medijos – nežinia) Aleksandras Mamutas. Šis verslininkas visiškai nesigėdija kritikuoti Kremliaus politikos. Kaip ir jau a.a. Abramovičius, kuris, oficialiais duomenimis po įvairių įvykių kai kuriose šalyse, nusižudė.

Maži įtrūkimai viešųjų ryšių plane užglaistomi nesunkiai. Tiksliau taip buvo anksčiau. Dabar bet kuris asmuo turi visas galimybes tą įtrūkimą nufotografuoti, pamatuoti, aptarti ir patalpinti savo socialinio tinklo ar, pavyzdžiui, LiveJournal paskyroje. Ir šitaip regis niekam iki tol nežinomas asmuo pasiekia milijoninę auditoriją.

Bet Interneto uždaryti lengvai nepavyksta. Netgi paskelbus jį esant Amerikos spec. tarnybų projektu.

Kita šalis – JAV. Daugelyje sričių JAV yra demokratijos pavyzdžiu. Nesu tikras tik dėl skandalingo visuotinio savo piliečių stebėjimo. JAV jau kurį laiką drebina skandalai – NSA (Nacionalinio Saugumo Agentūra) stebi kiekvieną kiekvieno JAV piliečio ir ne piliečio elgesį elektroninėje erdvėje. Ką tai reiškia?
Žmonės internetą ir išmaniąsias technologijas taiko visose savo gyvenimo srityse. Visose. O tai reiškia, jog JAV valdžia galimai stebi viską ką veikia jų piliečiai. Tas žodis turi dar vieną sinonimą: totaliai. Gaunasi tokia totalitarinė demokratija. Bet yra skandalas – o tai geras požymis.

Kita totalitarinė struktūra, kuri, iš pirmo žvilgsnio, neturi nieko bendra su IT – maisto pramonės gigantai. Šie gigantai turi tiek pinigų, kad gali JAV konkresą priversit priimti įstatymus. Įstatymus, pagal kuriuos už bet kokius jų prasikaltimus, jų nubausti negali niekas.
Užtai jie gali bausti kiekvieną ūkininką, į kurio lauką buvo atneštos jų autorinėmis teisėmis ginamos žiedadulkės.
Šie dinozaurai valdo didžiąją Pasaulio maisto atsargų ir gamybos dalį. Tai yra viena pagrindinių lobistinių jėgų, stūmusių liūdnai pagarsėjusį autorių teisių gynimo aktą (ACTA). Paruoštą taip, kad atitiktų jos interesus, kad galėtų kontroliuoti kiekvieną Interneto baitą. Čia šiti bjaurybės bando supriešinti autorius ir vartotojus.

Ką daryti?

Greičiau leiskime tiems svirduliuojantiems beviltiškiems drimboms padvėsti. Ir neužauginkime naujų dinozaurų.

Kol žmonės aiškinasi kas yra vieša vieta, o kas yra informavimo priemonė mes turime suprasti, jog kaip niekada iki šiol, savo rankose turime tai, kas yra atsparu viešam smegenų plovimui. To, ką turime, labiausiai bijo visokios stagnacinės struktūros. Mes turime laisvą ir neutralų Internetą! Ir mūsų bendras tikslas yra išsaugoti jį tokiu.

Be laisvo Interneto korupcinės organizacijos kristalizuosis ir kurs naujas sveiku laisvu protu nesuvokiamas gulago ekonomikas. Tokias kaip Šiaurės Korėjoje. Ten gulaguose egzistuoja jau trečia karta žmonių už tai, kad jų prosenelių giminės pabėgo į užsienį. Šiaurės Korėjoje, kur Interneto nėra.

Būkime pilietiški, dalyvaukime protestuose prieš Interneto suvaržymą, balsuokime – reikškime savo valią. Vartokime tuos produktus ir taip, kad tai skatintų laisvą rinką. Mūsų interesas yra neleisti vienose rankose sukaupti tiek įtakos, kad jie galėtų nebekreipti į mus dėmesio.

O tuos, kurie negali keistis, palydėkime iki mirties slėnio, kad ten, dainuodami savo mirties giesmes, negalėtų mūsų mindyti ir dusinti savo pūvančiais kūnais.

_________________________

[1]– vienas TCP/IP kūrėjų, šitas protokolas sugalvotas dar 1974. Aprašo duomenų apsikeitimo būdą ir kt. tech. dalykus tarp įrenginių – bazinė visos duomenų perdavimo sistemos t.y. ir Interneto dalis

[2]– (International Telecommunication Regulation – tarptautinių telekomunikacijų reguliavimas), tai dokumentas, kuris aprašo dalyvių sutartus dalykus ir yra pagrindinis konferencijos tikslas

[3]– Wikipedia duomenimis 2011 metais Internetu naudojosi jau 35% žmonijos populiacijos

[4]– Mega = 10^6, Terra = 10^12

[5]– tai internetas, kurį pardavinėja didieji, t.y. jie parduoda ne tik transmisiją (laidą) bet ir jos turinį, t.y. duomenų kiekį perduodamą per sekundę