Idėja išvažiuoti automobiliu po Europą buvo kilusi jau senokai. Pasiūlė žmona. Šią idėją priėmiau ne visai entuziastingai. Gi reiks vairuot daug! O dar galvoti apie automobilio techninę būklę nuolat. O jei pages? Daug patogiau kur nors nuskrist ir paskui parskrist. Iki šiol buvusios mano kelionės per Europą automobiliais buvo kelionė autostopu iki Anglijos. Ir dabar nelabai noriu tai kartoti.
Bet visgi leidausi įkalbamas ir išvažiavome. Važiavome per Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Austriją, Vokietiją ir grįžome per Lenkiją. Turėjome tik savaitę, todėl toliau važiuoti nesiryžome. Bet baigdami kelionę nutarėme, kad spustelsim kur piečiau sekantį kartą. Iki kokios Kroatijos ar panašiai.
Važiavome dviese – be vaikų. Manau, jog tai buvo teisingas sprendimas. Bent jau pirmai kelionei, kurioje paaiškėjo keletas smulkmenų ir išsisklaidė kai kurios baimės.
Kelionė pavyko. Buvo labai smagu ir įdomu. Ir buvo visiškai kitaip nei mano kelionė autostopu. Visų pirma nuostabusis booking.com, kuriame Dalia nardo kaip žuvis gimtajame ežere. aplankėme 7 daug-maž vienodos kokybės viešbutukus (visuose nakvojome po vieną naktį). Kokie Dalios pasirinkimo kriterijai kiekvienu atveju – nežinau. Bet ji tai darė puikiai! Vienintelis viešbutukas, kuris mažiausiai patiko buvo pats paskutinis, kuris taip pat buvo nelabai planuotas (galvojau, kad datempsiu iki Lietuvos) Mikolaikose. Ten tokia kaimo turizmo sodyba su labai oriu lenkų personalu ir senyvo amžiaus lankytojais iš Vokietijos. Tiesa, tiems senyvo amžiaus lankytojams esu labai dėkingas, nes tai jie visokiais rankų mostais sustabdė mane išvažiuojant iš to viešbutuko, nes ant stogo buvau palikęs rankinuką… Taip norėjau greičiau iš ten išvažiuot 🙂 O pamiršau savo tą daiktą ant automobilio stogo, nes reikėjo daryti šitą selfį:
Pagrindinė baimė, kuri išsisklaidė, tai automobilio techninė būklė. Šiaip ji buvo visai gera – kaip tik buvo padarytas planuotas pagrindinio dirželio keitimas ir keletas kitų smulkių dalykų. Slovakijoje vienoje iš degalinių aptikau kompresorių, kuriame pasitikrinau padangų slėgį, kurioje reikėjo kiek dasipūsti.
Tai štai, čia yra mūsų maršrutas su sustojimais:
Iš viso nuvažiavome ~3600 km:
O pagridninis šito viso posto dalykas yra fotografijos. Čia jų dabar keletą ir sudėsiu. Pradėsiu nuo selfių:
Tai tiek tų selfių. Jei dar įdomu kitų fotografijų galite rasti mano flickr’e:
Žodžiu puiki kelionė gavosi. Važiuokit ir jūs.
Pati efektyviausia viešojo transporto priemonė Vilniuje šiuo metu yra troleibusas. Tas troleibusas yra 9Tr pagamintas 1981 metais.
33 metų elektroautotransporto priemonė. Kiek suprantu, pagrindinės detalės – originalios.
Troleibuso variklio skyriuje matosi keletas jungiklių grupių. Kai vairuotojas spaudžia akceleratoriaus pedalą – palaipsniui įsijungia vis daugiau jungiklių ir į elektrinį variklį perduodama daugiau el. energijos.
Tie jungikliai ten, matyt, junginėjasi priklausomai nuo greičio. Jei įsijungtų visi vienu metu – troleibuso ratai nuolat prasisukinėtų pradedant važiuoti, o keleiviai sugriūtų į troleibuso galą.
Šis troleibusas pats efektyviausias, nes jam jau 33 metai, o jis vis dar važiuoja. Jis vis dar važiuoja, nes jo konstrukcija genialiai paprasta ir patikima.
Ta proga troleibusas.lt portalo savininkas pasikvietė visus norinčiu pasivažinėti tuo senuoju 33 metų senumo troleibusu. Tarp pasivažinėjančiųjų buvau ir aš.
Principe tai nieko ten labai faino ar dvasingo važinėtis senu troleibusu. Troleibusas kaip troleibusas. Gal kiek kietesne pakaba – jaučiasi daugelis duobių ir kalnelių. Bet tai ko norėti iš 33 metų senumo viešosios transporto priemonės. Įdomi buvo to pasivažinėjimo metu organizuota viktorina.
Ir gal net ne viktorina, o tai, jog į jos klausimus žmonės atsakinėjo neįtikėtinai tiksliai. Klausimai buvo maždaug tokie:
Kokia ilgiausia pasaulyje troleibusų linija?
Koks troleibusų maršrutas trumpiausias Lietuvoje?
Kuriais metais ten gamino kažkokius troleibusus?
Koks kontaktinio tinklo laido storis?
Ir panašiai. Kitų klausimų net neatsimenu. Bet esmė ta, kad troleibusai su savo kontaktiniu tinklu, tai ne tik itin efektyvi transporto priemonė, bet ir tradicija, tai yra žmonės. Žmonės pasišventę savo darbui
Tai yra didžiulė vertybė ir turtas. Nėra jokios prasmės griauti turimą infrastruktūrą ir pradėti statyti ten kokias nors bėgines elektroautotransporto priemones. Požeminės ar antžeminės turi savo gerų savybių, bet kaina per didelė šiandieniniam Vilniui. Be to mes turime troleibusus. Troleibusai yra labai gerai! Pigu ir efektyvu. Na, gal reikėtų dar kiek padirbėti, kad būtų gera ir patogu.
O čia keletas fotkių iš to pasivažinėjimo senu, 1981 metais pagamintu 9Tr troleibusu:
Į ekskursiją šią buvo kviečiami žmonės iš klaikiai pretenzingos ir slaptos socialinių tinklų grupės. Tad, jei nesate šios elitinės grupės nariu, tai šio pakvietimo negavote. Ir vėliau negalėsite mėgautis šios itin slaptos organizacijos teikiamais privalumais.
Enorca apie šį įvykį jau viską surašė. Surašė, kol aš meditavau ties anksčiau parašytais sakiniais. Nepamiršo ir visokių garažinių autoservisų, kurie šildosi degindami viską kas papuola[3]. Ir net nesigėdija savo juodų tirštų dūmų rūkstančių iš kamino. Nesigėdija, nes yra galimai artimi kokiai nors miesto valdžiai. Tokį tai smirdžių autoservisą matėme prie pat antrojo troleibusų parko.
Visos ekskursijos idėja (bent jau mano galva) buvo sužinoti kaip galima daugiau apie troleibusus. Tai dar buvo ir anos ekskursijos tęsinys. Apie troleibusus ir kontaktinį tinklą dabar tikrai žinome daugiau. Sužinojome viską iš žmonių, su ryškiaspalvėm uniformom ir šalmais, kurie dirba pamaininį darbą.
Tie žmonės kalbėjo apie savo kasdieninį darbą. Kalbėjo ir rodė, todėl interpretacijoms ar demagogijai ten vietos nebuvo. Tai šie rūstūs kontaktinio tinklo inžinieriai mus netgi pavaišino tortu, arbata ir kava. Pavaišino nežiūrint net į tai, kad algos vėluoja jau mėnesį (prieš keletą dienų buvo pagaliau atiduota alga už spalį).
Galima nueiti ir kalbėtis su visokiais direktoriais ar skyrių viršininkais. Šie žmonės pasakys jums tik tai ką jie nori, kad jūs sužinotumėte. Direktoriai ar skyrių viršininkai jums gali pripasakoti, kad štai kontaktinis tinklas ir troleibusai yra baisiai brungu. O štai ekologiškieji autobusai yra pigu. T.y. iš jų kalbos taip lengvai neatskirsi, kur yra karvės blynai, o kur tiesa.
Marius, kuris suorganizavo ir aną ir šitą ekskursijas, pats yra persismelkęs pesimizmu: visą informaciją, kuri, regis, yra už troleibusus, jie sugeba persukti taip ir pateikti ją mums, lyg tai būtų nenaudinga troleibusams. Tie “jie” yra visi žmonės, kurie skleidžia savo karvių blynus, blokuoja investicijas į kontaktinį tinklą ir troleibusų parką. Ir kaip Enorca rašė – stumia troleibusus iš Vilniaus. It kokios stambios suplukusios davatkos bažnyčioje maldininkus savo storais užpakaliais po truputį, lyg niekur nieko priverčia užimti tik stovimą poziciją (tikra girdėta istorija).
Troleibusų parkas ir kontaktinis tinklas tapo savo efektyvumo įkaitais. Kontaktinio tinklo laidai tiesioje linijoje laiko ~30 metų, ant posūkių ~15. Troleibusai, kurie neturi daug judančių detalių (būdinga visoms elektrinėms transporto priemonėms) gali būti naudojami daugiau negu 30 metų. Ir dabar tie keli senoliai vis dar geros techninės būklės.
Štai ateina koks nors nufaktinimo specialistas ir sako jums:
– Pažiūrėkite kokie negražūs ir seni troleibusai! Kaip jie darko mūsų nuostabaus Vilniaus vaizdą! O dar tie baisūs laidai pakabinti mums virš galvų!
– Mums reikia naujų autobusų, varomų ružavų vienaragių bezdalais, kurie degdami virsta ekologiškais fėjų pabarstais!
– O be to mes turėsime modernų tramvajų! Arba metro…
Tada dar išvaro iš gatvių daugybę troleibusų, palieka juos stovėti parkuose, prisiperka tų ružavų vienaragių bezdalais varomų autobusų už meleonus ir džiaugiasi efektyviu Vilniaus puošimu. Paskui specialiai blokuoja investicijas į troleibusų parką ir kontaktinį tinklą, nes veikiantį dalyką nugriauti sunkiau. Tai ne efektyvus projektinis ar inžinerinis sprendimas. Čia yra politinis savanaudinis sprendimas. Panašių sprendimų gynėjai dar sako: vagia, negražiai elgiasi, bet vis tiek daro gera ir mums visiems.
Tarp kitko, įdomus dalykas: kuo daugiau kontaktiniame tinkle važiuojančių troleibusų, tuo mažesnės bendrosios kontaktinio tinklo priežiūros išlaidos tenkančios vienam troleibusui (kuris gali važiuoti ~30 metų be didesnių išlaidų remontui). Autobusai tokiu efektu negali pasigirti: kuo daugiau autobusų, tuo daugiau ekologiškų fėjų pabarstų. Čia reikia prisiminti Jo Visatybės užuominas apie tai, kad troleibusai yra per pigūs, todėl nenaudingi.
Dabar gi tiek pirmame tiek antrame troleibusų parkuose remontuojami daugiausiai autobusai. Ekologiškieji autobusai remontuojami tam nepritaikytose patalpose: duobės per mažos (susirietę žmonės turi remontuoti autobusus), aktyvus vėdinimas nenumatytas (spėkite kodėl). O ir patys pastatai atrodo panašiai kaip prasčiausio rajono baisiausia chrušiofkė, kurioje gyvena atnaujinimą blokuojantys, Chruščiovo laikus menantys troliai.
Man įdomu kada sovietiniais metodais dirbantys žmonės kris veidais į savo pačių gamintus karvių blynus. Tiksliau ne įdomu, o norisi, kad tai įvyktų kaip galima greičiau. Tikiuosi, kad mūsų ekskursijos ir postai internetuose padės tam įvykti nors truputėlį greičiau.
O čia dar nuotraukų iš ekskursijos:
_________________________________________
[1]– Jurgis buvo su fotoaparatu Canon, kurį gavo dovanų gimtadienio proga.
[2]– Augustas irgi atėjo su fotoaparatu Canont ir ne tik su juo. O jam šio fotoaparato niekas nedovanojo…
[3]– problema gan aktuali Vilniui. Daugybė visokių garažinių ir kitokių budulių mažuose nameliuose verčia mus kvėpuoti savo deginamų kaliošų ir atrabotkės tvaiku.
Sakoma nėra nieko labiau užburiančio, kaip žiūrėti į tekantį vandenį, degančią ugnį ir dirbantį kolegą vargstantį nesportišką pagyvenusį vyriškį lipantį į kalną. Tai aišku, kad nėra labai malonu žiūrėti, kai vaizdas toks paplaukęs ir taip šokčioja. Todėl tiems, kas žiūrės, linkiu nesusirgti jūrlige.
Taigi, sėdėjimas ofise nepadeda užlipti į kalną:
Ten kur pradžioje nutrūksta, tai ten ne nuovargis, ten telefono vieta pasibaigė, tai jis tada man pranešė, jog įrašinės į SD kortelę. Gerai, kad pasakė 😀
P.S. yra ir labai visai neblogas blogas, kuris vadinasi namop. Ten rašo moteris, kuri vis grįžta namo, bet, kadangi dar nesugrįžo, tai tik namop.
Tik aš dažniausiai jį matau tokį, koks jis yra tarp mano namų ir darbo. Savotiškai gražus ir įdomus.
Vaikų darželį vėl pakeitėm. Gavom abiem vaikams po vietą valstybiniame.
Nors jaučiau, kad tai downgreidas, bet kišenė nulėmė sprendimą. Tame darželyje viskas yra geriau, nei galvojau. Žinoma, ne taip gerai, kaip Taškiuje, bet… Pasinaudosime patarimais daugiau keliauti.
Naujas darželis – naujas maršrutas. Einu dabar pro tą patį miškelį, bet per kitą jo vietą. Leidžiuosi per patį to kalnelio statumą. Ten yra toks takelis žvyruotas.
Tai štai jums filmas… Su savo kompiuteriuku filmavau, tai kokybė prastoka. Nedarykite full-screen. Šis daiktas gi puikiausiai tiktų ir mano KPŠ‘ui (kuris, beje, ateinantį ketvirtadienį bus – nebent nutiks koks force majeure’as):
Pėsčiomis į darbą dabar einu tada, kai suserga arba karantine vyresnysis. Galbūt tai nutiks dažniau, kai orai atšils ir eisime į savo darbus kartu.
Šią žiemą karantinas buvo jau keletą kartų ir aš eidamas pro benamio namus stebėjau kaip jie nyksta. Pagalvojau, kad išsikraustė suvisam.
Bet, vieną kartą, kai važiavau namo – pažvelgiau į viršų link šeškinės kalno ir pastebėjau, kažkokius skudurus jau kitoje vietoje.
Šiandien vyresnysis liko namie, tad čiupau fotoaparatą ir ėjau visko patikrinti.
Štai ką aptikau:
Dar kiek pavaikščiojęs atradau ir dar vieną vietą. Pavadinau tai žiemos rezidencija:
Šiaip, panašu, kad jau kurį laiką negyventa. Galbūt tai visai net ne žiemos rezidencija. Galbūt tai tik pavasario-vasaros-rudens rezidencija. Žiemoja, visgi, tikriausiai kažkur kitur.
Štai ėjau vakar į darbą ir pafotografavau. Bet gavosi ne taip, kaip matėsi fotoaparato ekrane. Keista ane? Fotoaparato ekrane matosi vienaip, o kompiuteryje kitaip…
Tai štai ėjau vakar atgal namo ir nutariau ištaisyti akivaizdžias man klaidas.
Visų pirma reikėjo sumažinti ISO jautrumą, nes 1600 buvo per daug ir tai matėsi akivaizdžiai.
Visų antra reikėjo mažiau skubėti, nes namo dar nevėlavau.
Visų trečia jau buvo žinomi objektai (fotografavau tuos pačius) ir kompozicijas buvo lengviau kurti.
Visų ketvirta dar nutariau nufotografuoti ir seną apleistą pradėtą statyti pastatą.
Visų penkta štai kas gavosi:
Atn.: Adis papostprocessino keletą fotkių ir aš jas čia dedu, nes man patiko jo pažaidimas (o iš tų nuorodų po kelių dienų dings).
Atn.: An paminėjo, kad jai labai įdomūs ofisų langai. Man irgi taip pasirodė. Todėl aš juos iškirpau. Dar kiek pareguliavau kontrastą ir saturation.
Nežiūrint to, kad fotoaparatas geresnis – fotografas tas pats. Todėl tokie ir rezultatai. Ir tik po tokių sesijų pradedu suprasti ką dariau negerai, ką reikėtų pataisyti…
Nors ne! Čia objektyvas lievas! 🙂 Šis tas gavosi vistiek ir tuo šiuo galiu pasidalinti su jumis. Nelabai gėda.
(Spauskit “shift” ir skrūl-skrūl) Tai čia tokią panoraminę nuotrauką pavyko sulipdyti. Lipdžiau su The gimp’u (naudojau move/transfrom/erase)
Štai toks Vilniaus verslo uostas iš po tilto/viaduko.
Štai toks Vilniaus verslo uostas mane pasitinka kas rytą. Būna ir gražesnis. Bet fotoaparatą pasiėmiau šiandien :/
Vairuotojai, važiuokite atsargiai, nes aš jus fotografuoju nuo šlaito 🙂
Yra ekstremalaus vairavimo mėgėjų, kurie nesidrovi pasivažinėti ir tokiomis vietomis (ten ne kelias).
Pabudęs Vilnius keliasi.
Kelias į Vilniaus verslo uostą pro vieną brangiausių tokių stadionų pasaulyje.
Įvairiausių gyvūnų esu matęs eidamas į darbą Vilniuje. Štai mačiau pingviną ant ledo lyties (tikriausiai paspruko iš kokio nors kolekcionieriaus vertelgos privataus zoologijos sodo žvėryne); ir žirafa kur buvus kur nebuvus (tikriausiai iš ten pat).
Šiandien mačiau Lietuvai įprastesnių gyvūnų: dvi stirnas. Bandžiau fotografuoti telefonu, o kadangi raiška prasta, o priartinus gaunasi dar blogiau, tai tas stirnas tose fotografijose suraskite patys.