Viena ministerija sugalvojo, kad žmones reikia supažindinti artimiau su kalėjimais, o tiksliau su Lukiškių tardymo izoliatoriumi kalėjimu.

“Tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk” – berods šitokia yra lietuviška patarlė.  Taigi, vienas ministras parašė į Google plus soc. tinklą, jog visi, kas nori aplankyti kalėjimą, lai registruojasi, o aš tuo tarpu padėsiąs sukoordinuoti visą tą reikalą.

Priregistravau žmonių 21, o panašiai ir atėjo.

Iš visų prie vartų surinko pasus ir nusinešė į vidų. Tada griežtu ir skambiu balsu kvietė mus LTIKdarbuotojas Romas Ostanavičius vardais/pavardėmis kvietė po tris užeiti į KPP[1], kur mus išrengė, apieškojo… Juokauju 🙂 – mums išdavė po popieriuką, kuriame buvo šiek tiek paso duomenų, numeris ir dar kažkas… Tą popieriuką prisakė saugoti, nes tik su juo atgausime savo pasą, sakė. O popieriuką įsegs į kažkokį dokumentą ir padės ilgalaikiam saugojimui dar sakė.

Taip pat paliepė telefonus, fotoaparatus, pinigines ir rankinukus padėti į saugojimo spinteles, užsirakinti ir raktą pasiimti. Suzirzė paskutinės trečiosios durys ir mes patekome į vidų, į vidinį Lukiškių kiemą. Čia mane jau pradėjo lankyti keistas jausmas, sakantis, kad čia kažkaip viskas yra kitaip, kad reikia iš čia dingti… Susivaldžiau. Trumpom replikom ar juokeliais pasidalindami įėjome pro kitas duris, ten koridoriumi dar į kitas duris, tada kiek laiptais, tada vėl durys ir įėjome į buvusios cerkvės patalpas.

Cerkvės viduje ant stalo LTIK komplekso maketas. Atėjo direktorius Viktoras Davidenko ir kartu su prižiūrėtojų viršininku Daliumi Lenkaičiu papasakojo apie kiekvieno komplekso dalies paskirtį ir pasidalino keliomis įdomesnėmis istorijomis, pvz.: Iš LTIK pasutinį kartą buvo pabėgta 1998 metais (dar užsiminė, jog visi, visi be išimties šį klausimą užduoda), kai vienas kalinys iš kito išmoko visus anketinius duomenis, jie patys buvo gan panašūs, kažką užsiklijavo ant nosies ir jį išleido. O giminės to tikrai išleidžiamojo vistiek niekur neišėjo, tada jų paklausė, ko jie čia laukią. Tada paaiškėjo, kad tas žmogus, kuris išėjo – ne jų giminė. Tą žmogų paskui rado Panevėžyje už ~6 mėnesių.

Dar papasakojo, jog (berods) kaliniai liaudies meistrai statybų metu ant linoleumo sugebėjo nupaišyti Kristaus atvaizdą, kuris puošia tos pačios cerkvės fasadą iš išorės, bet mažai kas žino, jog ten tas paveikslas yra, nes mažai kas pakelia akis priėję prie LTIK.

Dar papasakojo, jog LTIK, pastatytas praėjusio amžiaus pradžioje buvo pats moderniausias kalėjimas visoje Carinėje Rusijoje. Pačiame komplekse buvo numatytas ir pastatas, kuriame administracija ir kalėjimo prižiūrėtojai taip pat ir gyveno. Aš suprantu, jog logistika taip išsisprendžia neblogai, bet dirbti ir gyventi kalėjime, tai kažkaip gaunasi, kad mažai kuo skiriasi ir nuo nuteistųjų…

Papasakojo, jog mūras ir plytos, kurie buvo naudoti statybose yra itin tvirti – įbrėžti ar įkirsti su plaktuku ne taip paprasta, kertant šis atšoka it nuo akmens.

Viename korpuse yra nuteistieji iki gyvos galvos, tame tarpe vienintelė moteris – Bružaitė. Tarp iki gyvos galvos sėdinčių yra visiškai neprognozuojamų ir išvedami jie iš kameros tik su antrankiais. Čia man prieš akis stojo Holivudinių filmų scenos, kur oranžiniu kombinezonu aprengtas kalinys surakintomis rankomis ir kojomis vedamas tamsiais koridoriais.

Jei nesuklydau užsirašydamas, tai šiuo metu LTIK’e kali ~1500 kalinių[2], o tai reiškia, jog kompleksas yra perkrautas. Užsirašiau, jog 10 kv metrų tenka 10’iai kalinių – nesu tikras ar teisingai užsirašiau.

Dar yra viena įdomi, man negirdėta teisės atėmimo bausmė: savaitgalinis kalėjimas. Yra kalinių, kurie kali tik savaitgaliais: nuo pirmadienio iki penktadienio dirba ir gyvena kažkur kitur, o savaitgalį praleidžia LTIK’e.

Yra komercinė įmonė, kuri nuomojasi patalpas LTIK’e, jos darbo jėga – kaliniai, o jie gamina avilius ir kažkokius inkilus[3] su mažom skylutėmis (kurių dydis itin kruopščiai reglamentuotas) musėms, kuriuos perka kažkokie užsieniečiai iš tos įmonės.

Pasakojo, jog kai kurie kaliniai išetapuoti į kitas įkalinimo įstaigas, pvz. į kolonijas ar pataisos namus, sako, jog Lukiškėse jiems buvę geriau, nes čia jie turi nors truputį privatumo.

Kalėjimas turi gal kokius 3 rūšių reglamentus kokių kalinių negalima laikyti kartu, todėl gaunasi taip, kad vienoje kameroje kali 4 kaliniai, o kitoje – 2.

LTIK’as turi rentgeno aparatą, tokį patį kaip oro uostai – daiktams tikrinti[4]. Nuteistųjų daiktai ir drabužiai ten patikrinami. Nuteistieji kali su savais drabužiais, reglamentuojamas tik jų svoris – negali būti daugiau nei 30 kilogramų. Viena lankytoja (kažkada buvo spaudoje nuaidėję) striukėje turėjo pistoletą, kurį, žinoma, aparatas aptiko. Ji sakė, jog tiesiog pamiršo tą ginklą palikti…

Kalėjime gryni pinigai uždrausti. Įmanomos tik sąskaitose esančių pinigų operacijos – kalinys parašo ką už kiek nori gauti (ten yra ir parduotuvė), įmeta į medinę dėžutę tą raštelį (tų dėžučių ten dar kelios yra: “Psichologinė pagalba”[5], “paštas” ir dar kažkokia, kurios nespėjau užsirašyti), kalėjimo darbuotojas raštelius susirenka, patikrina kalinių sąskaitas, padaro pavedimus, sukrauna produktus, gauna iš kalinio parašą ant akto, jog tai yra tai ko jis tikisi ir kalinys turi prekes. Parduotuvėje nėra maisto, kurį reiktų šildyti, nes kamerose nėra galimybės pasišildyti maistą, negali būti jokių ryšio priemonių ir dar ten kažko negali būti.

Nusivedė tada mus koridoriais ir laiptais iki dar vienos apvalios patalpos, kuri, pasirodo, kažkada buvo Katalikiška koplyčia, kur specialiame balkonėlyje kunigas laikydavo mišias. Tai tos patalpos grindys išklotos 108 metų senumo plytelėmis, kurios atrodė beveik kaip naujos palyginus su aplinkui esančiomis naujesnėmis plytelėmis, kurios buvo nusitryne baisiausiai. Čia vėl buvo prisiminta senų laikų kokybė.

Apžiūrėjome pasivaikščiojimo patalpas, kurias visas dengia grotų  ir tinklinės tvoros derinys. Kiekvienoje pasivaikščiojimų patalpoje yra po skersinį kampe prisitraukimams daryti, viename iš jų buvo suolas su monolitiška štanga (blynai, tiksliau metaliniai cilindrai privirinti prie skersinio, pati štanga uždarame rėme).

Po laiptais pamatėme aptvertą grotomis suolelį. Šis suolelis yra auklėjamoji priemonė nerimstantiems – ten pasodinami nuteistieji gan greitai nurimsta, minėjo prižiūrėtojai…

Kalėjimo rėžimas: 6 valandą keltis, 6:10 pusryčiai, 22 valandą skelbiamas miegas. Kompiuteriu, kas turi gali naudotis nuo 18:30 iki 21:00. Kompiuteriai yra griežtai be jokių ryšio priemonių.

Ant kiekvienų kamerų durų iš išorės yra elektros įjungimo/išjungimo jungiklis ir radio taško reguliatorius.

Tada ėjome iš vieno pastato į kitą vidiniu kiemu, į kurį nukreipti kamerų langai.

Didžiausią įspūdį man ir paliko šis perėjimas. Eini, ir jauti, kad į tave susmeigta daugybė žvilgsnių. Tas pojūtis pagrindžiamas dar ir kalinčiųjų šūksmais ir įvairiais garsais, mėgdžiojančiais kai kuriuos gyvūnus, komplimentai merginoms…

Nuteistieji kamerose gali turėti televizorių, kurį žiūrėti gali bet kada ne miego metu.

Aplankėme koplyčią, kuri ten veikia nuo 2000 metų, sienų freskas piešė nuteistieji. Piešiniai kaip piešiniai, nėra ten ko komentuot, kaip sakė Aistė.

Kalėjimo administracija per dieną formina ~100 žmonių, tai ir naujai atvažiavę nuteistieji ir etapuojami. Biurokratija itin griežtai reglamentuota, dokumentai archyvuojami irgi itin griežtai (tie popieriukai, kuriuos mes atidavėme išeidami taip pat yra įsegami ilgalaikiam saugojimui).

Kastų sistema išlikusi, bet Lukiškėse ji mažiau aktuali, nes čia žmonės labiau izoliuoti vieni nuo kitų.

Apžiūrėjome dvi kameras: vieną po kosmetinio remonto, o kitą po kapitalinio.

Ta kamera erdvi atrodo tik nuotraukoje. Iš tiesų įėjus į ją, regis nėra kur nė apsisukti. Mane ten ir vieną klaustrofobija imtų kankinti ilgiau pabuvus – itin slegiantis interjeras.

Dar kiek papasakojo ir apie sovietų laikų karcerius, kuriuose gultas prisukamas spec. užraktais prie sienos, suolas ir stalas pritvirtinti prie grindų, valgyti karštą maistą duodavo kas antrą dieną, o kas antrą duona su vandeniu (iš čia posakis apie “лётный день” ir “не лётный день”)

Direktorius papasakojo, jog dabartiniai kaliniai nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad dabar mažiau raštingi. Anksčiau, sako, per prievartą raštingumo įdiegdavo, o dabar pasitaiko nuteistųjų baigusių vos kelias klases vis dažniau.

Dar pramogai štai tokį gif’uką sulipdė man http://makeagif.com/ (ne visai patogus, bet vienas iš tų, kuriuos naudoti yra greičiau, nei pačiam lipdyti gifus su gimp’u):

Vėliau patys aktyviausi ekskursantai patraukė į Žveryną, kurio bare pavadinimu “Jalta” žiūrėjome filmą:

Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ – apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Režisierius įsiklauso į kalinių istorijas, kuriose persipina gyvenimo klaidų, bausmės ir kūrybos kaip savotiškos laisvės formos, leitmotyvai.
Sumaitotų likimų, nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo prasmės paieškų ir atgailos motyvai sužadina atjautą ir verčia susimąstyti apie tai, ar iš tiesų mes, tariamai normalūs ir respektabilūs visuomenės piliečiai, nenuteisiame šių kažkada suklydusių žmonių negrįžtamai visiems laikams…
Supranti, kad filme kalbama ne tik apie užuojautą, klaidas ir jų atpirkimą, bet ir apie priešingus, kur kas labiau morališkai kontroversiškus dalykus, kurių niekaip neredukuosime į paprastas „gera-bloga“, „moralu-amoralu“, „simpatijų-antipatijų“, „juoda-balta“ opozicijas.
Pasaulį rodydamas kalinių, arba socialinio dugno akimis, Jansas perkelia žiūrovą į tokį kontekstą, apie kurį paprastai nieko nenorime žinoti – pavaišina pilno metro formatu tirštos specifinės, kontroversiškos tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologinius popierėlius, neperšančia vienos tiesos ir iš anksto paruoštų atsakymų, o būtent tokios dokumentikos, verčiančios (susi)mąstyti, trūksta mūsų masinės komunikacijos medijose ir visuomeninėje sąmonėje.

Aktyviausi ekskursantai, nuėję į tą filmo peržiūrą susipažino ir su vienu teisingumo ministerijos darbuotoju.

O po filmo peržiūros Evaldas Jansas mums papasakojo labai gyvenimišką istoriją apie psichikos sutrikimą turinčias moteris, vienos grupės muzikantą, vieną buvusį nuteistąjį, meną, gimines ir seksą.

Diena buvo turininga. Rekomenduoju šią ekskursiją visiems sąmoningiems piliečiams.

Atnaujinimas:

Internetuose, tiksliau pas http://www.balsas.lt radau tą patį maketą ir plyteles, kurios 108 metų ir labai geros:

____________________

[1]– KPP, tai Kalinių Priėmimo Punktas: vietos ne per daugiausiai, o durys su elektroninėm spynom – trys, padalinančios erdvę į dvi zonas: pirmojoje atiduodami pasai, gaunami popieriukai, o antrojoje paliekami daiktai ir gaunamas gan griežtas ginkluoto prižiūrėtojo žvilgsnis…

[2]– kitoje vietoje užsirašiau kad 1200 kalinių… Ten toje kitoje vietoje dar užsirašiau, jog LTIK’e yra 3000 kv metrų skirtų kaliniams ir sovietmečiu čia buvo sukišta apie 2800 kalinių.

[3]– Nes aviliai bitėms, todėl čia inkilai. Nors šiaip inkilai yra paukščiams, bet aš ne specialistas…

[4]– Sakė man, jog rentgeno aparatai tai tik tie kur ligoninėse, o čia visai ne rentgeno aparatas, o… kažkaip kitaip užvadintas aparatas, kurio spinduliuotė labai maža (5 lygio radiacijos kažko), todėl vaisingumui nekenkia, ko buvo pradžioje labai baimintasi.

[5]– Vienoje iš aikštelių buvo pakabintas informacinis lapas, kuriame gan detaliai išaiškinta kas yra psichologas, kas yra psichiatras, kas yra psichologinė pagalba. Romas sakė, kad nuteistiesiems reikia dažnai labai detaliai viską aiškinti, o tai, kiek supratau, vienas dažniausiai detalių paaiškinimų reikalaujanti sritis.