Viešėdami Italijoje pridarėme gausybę nuotraukų. Atrinkau ir surūšiavau jas. Geresnes rodau jums.
Apskritai tai visur labai stebino akį rėžianti žaluma ir prižiūrėti visi sodai – gyvatvorės apkarpytos, vejos nupjautos, daug visur gėlynų ir visur žalia-žalia. Matyt kurortinius miestelius, turizmo vardan, prižiūri kažkaip centralizuotai, nes nu negali būti, kad visi italai taip rūpinasi savo sodais, vejomis ir gyvatvorėmis!
Kai nuvažiuoja turistai į kokią nors šalį, tai būtinai prifotografuoja pastatų. Aš irgi ne išimtis. Štai jums rinkinys kurortinių Itališkų fasadų (paspaudus ant nuotraukų, jos didinasi):
O čia bažnyčia tame pačiame kaimelio miestelyje, pro kurį važiavome pas ūkininką.
Bingo pastatas.
Kitame miestelyje yra Bingo salonas. Kaip suprantu Italijoje gan stiprios loterijos tradicijos ir “Bingo” yra viena iš populiariausių pramogų, kurias renkasi ir jaune ir seni.
O čia karabinierių pastatas – niekuo neišsiskiriantis iš kitų.
Na, nors viena freska.
Čia yra gatvelė mažo jau nebe kurortinio miestelio gatvelė. Čia mes važiuojam tuo miesteliu pas ūkininką, kuris laiko ~100 karvių ūkį.
Na, o čia kitas namas su ne mažiau įspūdingo violetumo žiedais.
Ženklas, jog čia karabinierių pastatas.
O štai čia jau Karabinierių pastatas – regis įsikūręs paprastame daugiabutyje.
Kaip ir sakiau – langines.
Daugelis langų turi langines.
Dar viena charakteringa vieta.
Tiesiog užrašas.
Visos gyvatvorės visuose kurortiniuose miesteliuose itin gražiai prižiūrėtos. Panašu, jog ten viskas vykdoma privalomuoju centralizuotuoju būdu.
Visur žalia, nes visur drėkina.
Štai kas nutinka nelaistomai vejai.
Dar vienas kiek įdomesnis namelis “miegamuosiuose” rajonuose. Antena, kaip matome, yra.
Čia “miegamieji” rajonai Decenzane
Čia gan charakteringas namas, charakteringame skersgatvyje Decenzano miestelyje Italijoje.
O čia yra policijos nuovada. Ne karabinierių, o policijos.
Štai koks erelis ant akmens.
Čia kokio tai karabinieriaus skulptūra
Ta pati galva kitu kampu. Visai graži ir įdomi skulptūra.
Štai ši galva gali būti ir nekaro tematikos
Dar vienas paminklas ir vėl karo tematika…
O čia tų dviejų paminklų ansamblis iš kiek tolėliau.
Su ereliais statulų nemažai. Čia irgi matyt karo tematika kažkokia.
Čia dar vienas karo tematikos paminklas
Čia tikriausiai paminklas susijęs su karu – tokių bus dar vienas kitas.
Prie fasadų bus ir statulos. Labai nesidomėjau ką jos reiškia, jei norėtumėte parodyti savo išprusimą, galėtumėte komentaruose parašyti.
Varpinė iš kiek tolėliau
Varpinė danguje
Charakteringa vieta – kvadratinės formos varpinės
Realybėje tas namas atrodo kur kas įspūdingiau. Nepavyko gražiai nufotografuoti, na bet gal vistiek nors truputį gražu
Taigi, išvažiavome atostogų į Italiją. O šitą postą pradėsiu ne nuo stogų o nuo vieno įdomaus dalyko, tai nemokamo geriamo vandens čiaupų. Tokie štai dalykai yra kažkuriuose kurortiniuose miesteliuose Italijoje:
Yra gazuoto, paprasto ir šalto. Labai svarbu per karščius gerti daug vandens.
O stogai įdomūs tuo, kad ten ant bene kiekvieno stogo yra po “grėblį” – decimetrinių bangų anteną, bangų, kuriomis transliuojama skaitmeninė televizija. Italija jau išjungė savo analoginę tv:
Trys grėbliai ant vieno stovo - įprastas stogo atributas.Čia Veros namo stogas (pas Verą gyvenam).Čia antenos kažkokiame mažame miestelyje.Dar viena antena ant stogoŠtai dar vienas stogas ir dar antenųDar antenų ant dar stogųAntenos antenos antenos...
Dabar mįslė. Atspėkite kas čia:
Spėkite kas čia per daiktas
Štai čia degalų kainos (pas mus, žinokite, mažesnės…):
Štai kiek kainuoja degalai Italijoje
Tai štai, toks va brangus benzinas, tiek daug žmonės turi skaitmeninių televizorių, o internetas tik va toks:
Aš tokio jau neatsimenu Lietuvoje
Martyna pasakojo, kaip nusipirko ji internetą iš kažkokio mob. operatoriaus kur kaina 15 eurų mėnesiui. Tai ten jai paskui mėnesio sąskaita pasidarė 250 EUR! Du šimtai penkiasdešimt eurų! Jai ten sakė, kad už sujungimus ten atskirai skaičiavo, tai ten duomenų daugiau atsisiuntė…
Apie šviesolaidį čia lietuvės nieko nežino. Italų paklaust nepavyko, nes italai kalba tik itališkai, o aš itališkai nelabai suprantu nelabai ir kalbu.
Tad nors pas mus dar rodo analoginę televiziją, bet degalai pigesni ir internetas toks, kad bet kokiame užkampyje jis pas mus dešimtimi kartų geresnis nei čia, Italijoje kurortiniame miestelyje iš D raidės (kažkaip Dečenzano ar panašiai, nežinau kaip VLKK siūlytų užrašyti ar ištarti Decensano).
Priklausomybė nuo interneto, nuo galimybės pasiekti informaciją ir draugus bet kur ir bet kurioje vietoje, yra stipri. Štai atostogauju Italijoje, prie Lago di Garda – kaip pas mus Druskininkai, tik čia ne Nemunas, o didžiulis ežeras ir krūva, tiksliau visa galybė kurortinių miestelių, kurių pavadinimų nesugebu atsiminti. Žinau, kad važiuosime už kelių minučių į Sirmione, ten prie jos pilies, einant vienu jos šonu prieisime ypatingai gražų pliažą iš vulkaninių akmenų, į vietą, kurią žino nedaug turistų.
Gyvename pas draugę, į Italiją išvažiavusią dar prieš ~15 metų, tad čia ji viską žino. Vienas blogas dalykas – internetas pas ją tik UMTS arba GPRS (įsikišau į usb portą kokią tai anteną su sim kortele viduje), o ir dar kitoks, nei pas mus:
Aš tokio jau neatsimenu Lietuvoje
O su sąlyga, jog internetas prastokas (švelniai tariant), tai aš čia nededu nuotraukų, o nuorodas į G+, kur jau tas kelias nuotraukas sudėjau. Parašysiu gausiau jau Lietuvoje.
Itališkas sprendimasČia italas pardavinėja savo grožįItališkas Fiatas pikapasBasanožkių įdegisItališkas ūkisKarvė pamatė mano objektyą.Čia kažkas kažką apgynė. Tie žmonės čia netyčia.
Išvažiavimas su šeima kur nors ilgesniam laikui (pavyzdžiui savaitei į Šventąją) prilygsta karinės operacijos planavimo ir vykdymo mastams. Bet kad ir kiek yra akivaizdžių pragmatiškų argumentų ko nors nedaryti, darymą motyvuoja ilgalaikių naudų supratimas. Ilgalaikės naudos supratimas yra tai, kas mus leidžia vadinti protingomis būtybėmis.
Turėjau apie tai galvoti tomis sunkiomis, tarsi dramblys, minutėmis.
Mintyse rikiuojamos ilgalaikės naudos, turint omenyje faktą, jog dar tik antras vakaras, o jų bus dar berods 3.
Didžioji dalis nepasitenkinimo, bent jau mano atveju, kildavo iš savigraužos, kai galvodavau kaip man sunku ir koks aš vargšas. Žinote, tokia paaugliška dėmesio stoka, tokie nuvertinimai, tokia savigyna. Ta būsena iš principo nieko gero neduodanti, ta būsena, iš kurios tiesus kelias degradacijai. Tai va, čia ne ta savigrauža, čia kitokia -grauža. Čia retkarčiais perdėto tėviško rūpesčio, jaudulio, kai nuo tavęs beveik 100 proc. priklausančių vaikų kontrolė drastiškai sumažėja papuolus į kitą, mažiau kontroliuojamą, nepažįstamą aplinką. Čia ir tas pyktis, kai šaltas ir šiltas vanduo bėga iš skirtingų čiaupų (čia mat taip yra, nes treileriai pirkti buvo Anglijoje) ir plaunant sūnaus užpakalį vandenį reikia sumaišyti saujoje arba prašyti pagalbininko padaryti šilto vandens mišinį plastmasiniame butelyje, iš kurio piltų vandenį ant kūdikio užpakalio. Čia internetuose esu matęs tos problemos sprendimų, bet deja, neturėjau lipnios juostos, o pirkti parduotuvėje vis pamiršdavau.
Tad, nieko pernelyg rimto, dėl ko turėčiau būti surūgęs visų atostogų metu. Na, gal kiek rimtesnė priežastis yra tai, jog vyresnysis mūsų gan skausmingai reaguoja į uodų įkandimus. Tiksliau organizmas jo toks: įgėlus uodui, ta vieta ištinsta, paskui susidaro gan stambi limfos sankaupa (tokia kaip pūslelė), tada užsideda toks šašiukas, kuris maždaug per savaitę ar daugiau užgyja palikdamas žymę, kuri matosi dar keletą savaičių. Galiu dabar visus įkandimus suskaičiuoti eilės tvarka: vienas virš kairiojo antakio, vienas tarp antakių (lyg trečia akis būtų – šis įkandimas ištinęs įtempė veido odą kiek iškreipdamas veido mimiką ir į vaiką buvo tiesiog skauda žiūrėti), vienas į kairį skruostą, vienas į dešinį smilkinį, vienas į kaklą po smakru, vienas į dešinę koją ties blauzdos kaulu, vienas į dešinės kojos didįjį pirštą. Gerai kad bent jau nesikasė jis tų žaizdelių ir neatrodė, kad jam tas vietas labai skaudėtų. Jaunėliui, tuo tarpu, neįkando nei vienas uodas arba jo organizmas kitoks – nes nei vieno įkandimo nesimatė.
Bene priešpaskutinę naktį gan stipriai lijo naktį ir stipraus lietaus lašų triukšmas į skardinį treilerio stogą suteikė ir romantiškai nostalgiškų minčių: Treilerio romantika by Skirmantas Tumelis
Knarkimas, tuo tarpu vienodai bjauriai įkyrus kaip ir uodo zyzimas prie ausies.
Užtai su oru pasisekė: nebuvo žiauriai karšta, reti debesys slėpė itin tiesioginius svilinančius saulės spindulius todėl nei aš, nei vaikai nenusvilome.
Čia paplūdimio žvaigždė: jaunėlis pažindinasi su Baltijos pliažo smėliu, o visiems aplinkui ne mažiau įdomu kaip jis tai daro.Smėlio apdirbimas spec. įrankiais buvo taip pat įsisavinamasTai paplūdimio žvaigždei dėmesio per daug nebus. Siūloma pusseserės pagalbos ranka su šlapiu smėliu.Čia esame liudininkais gamtos fenomeno, kai pasisuka žemė, bet jūra neišbėga.Kažkas pastatė didžiulę smėlio pilį. Mūsų džiaugsmui.Bala, o baloj kojos. O aplinkui smėlio pilis.Nes smaguTekšt-tekšt-tekšt...Nes ir jauniausiems smagu šiltoje baloje smėlyje.
Na, o pabaigai šiek tiek ornitologijos. Prie mūsų treilerio augo didžiulis raudonųjų serbentų krūmas. Prie to krūmo buvo kažkokie du šuliniai – aš įtariu, kas ten per šuliniai ir kodėl tas serbentų krūmas toks didžiulis… Tai va, tame serbentų krūme man kažkokiu tai būdu žiūrint į besileidžiančią saulę, šakų tankmėje pavyko įžiūrėti lizdą, o lizde ir paukštuką.
O čia raudonųjų serbentų didžiulis krūmas, kuris auga prie mūsų treilerio, o krūme paukštelis kažkoks lizdą susisukęs.Čia kiek geriau turėtų matytis tas paukštukas tame krūme raudonųjų serbentų, kur prie mūsų treilerio augaO čia tas paukštukas turi geriausiai matytis. Nenorėjau labai lįsti prie jo. Kažkaip ir taip matėsi, kad persigandęs vargšelis, kad kažkoks lenda ir čiaksi keistais garsais.
Gimus Augustui buvo sunku atsisakyti savo kai kurių įpročių, buvo sunku keisti prioritetus. Kad ir pavyzdžiui indų plovimas, tiksliau jų sutalpinimas į indaplovę, o švarių išdėstymas po indaujas: juk tai daryt galėdavome tada kai reikėdavo, tada kai sumanydavome tai padaryti. Arba rūbų skalbimas, tiksliau jų sutalpinimas į skalbimo mašiną ir jau išskalbtų rūbų džiovimas. Arba nusiprausimas po dušu – kada nori tada prausiesi. Atsiradus kūdikiui viskas kiek pasikeitė: dabar šiuos paprastus, bet kiek triukšmingus darbus (prausimasis po dušu netriukšmingas, tiesiog kai prausiesi – negali tuo pačiu ir vaiko prižiūrėti) galima daryti tik tada, kai nemiega vaikas ir tik tada, kai turi laisvą minutę. “Ai dabar tingiu, padarysiu tai kiek vėliau” – šito nebeliko, o tiksliau nebeliko vietos tam būti.
Poreikis griežtai disciplinai iš pradžių nervino ir pykdė, kol supratome, jog gyvenimo būdo pokyčiai ir disciplina yra privalomi atributai. O dar vėliau, tiksliau po pusantrų metų, kai gimė kitas sūnus, supratome, jog ta disciplinukė visiškas juokas palyginus su ta, kuri atsiranda šeimoje su antru vaiku. Viena šeimos ašis dar leidžia retkarčiais pasisukti mums, tėvams kiek kitaip, dar kiek kitur, kur norime, o dvinarė super-masyvioji ašis nepalieka jokių prošvaisčių: taip ir sukamės aplink jas.
O kad retkarčiais būtų dar sudėtingiau, nei galima, išvažiuojame iš sau įprastos aplinkos, tam, kad suprastumėm, kaip mums lengva ir gera namie. Na gerai, ne dėl to – dėl vaikų, juk nelaikysi jų uždarytų, kaip stiklo pilyje. Dar dėl rutinos sulaužymo – juk reikia, tiesa? Ten visoks jodas, jūra, oras, saulė, smėlis – tokių Vilniuje negausim.
Dalia suorganizavo išvažiavimą prie jodo, smėlio ir jūros. Tiksliau pradėjo organizuoti, o ten kažkaip gavosi, kad ir mano mama prisijungė prie organizavimo. Su sąlyga, kad kiek ankstėliau (berods pernai) ji buvusi Šventojoje ir gyveno labai fainame namelyje kur visai netoli jūros su mano brolio dukrom, tai nutarė ir šįkart pasiūlyti mums tą patį sprendimą.
Tada atsirado kitos sąlygos… Viena iš jų, kad tas namelis rezervuotas dažniausiai metams į priekį būna, kita sąlyga yra ta, jog to namelio savininkė turi gerą kaimynę, kuri irgi nuomoja namelius, tai buvo paskambinta tai kaimynei ir rezervuotas namelis mums: mūsų šeimai, žmonos mamai ir mano mamai.
– Ot gerai! – galvojome: – juk galėsime be vaikų kur nors nusimuilinti, kol bobutė su močiute vaikus prižiūrės!
Siurprizai
Matosi, kaip tai moteriai patinka gyventi tame daikte, o vyrui tas gėlės vazonas irgi kažkuo labai patinka
Siurprizas #1 paaiškėjo atvykus į vietą (Ošupio takas 5, Šventoji): gan linksmai atvažiavome su savo Opeliu visu būriu (aš, žmona, mūsų vaikai ir žmonos mama) ir sustojome prie namelio, kuriame planuojame apsistoti. Apžvelgiau kritišku žvilgsniu: “na, gerai, kiek senas namas, bet gan erdvus ir tvarkingas; didelis kiemas, nusilaužt galūnes vietų daug nėra, nors… Tikėjausi tai naujos statybos padoraus namelio su terasa ten ir gal net balkonu”.
Mano minčių srautą pertraukė žmonos imperatyvas paskambinti šeimininkei, ką ir padariau, pranešdamas džiugią žinią, jog atvykome. Tuoj pat priėjusi greitakalbe kažką ėmė malti ir žmona su vyresnėliu nuėjo kažkur tai į priešingą kiemo pusę, dar išgirdau ją šūktelėjant, jog man reikia važiuoti paskui jas, mašiną pastatyti arčiau to namelio, kuriame apsistosime. Kol iškrapščiau jaunėlį ir įdaviau jį žmonos mamai, kol nuvairavau automobilį skersai kiemo – paskui žmoną ir šeimininkę, šios jau buvo kažkur dingusios. Sustojau netankiame beržynėlyje ir ėmiau dairytis: beržynėlyje/pušynėlyje tai ten tai šen matėsi įvairaus gražumo treileriai su primontuotomis stoginėmis konstrukcijomis. “Aha… treileriai. Na, gal ir visai nieko ana va tas būtų” – galvojau žiūrėdamas į gan padoriai atrodantį ir dar nuo naujumo blizgantį “transportuojamą namelį” (šitaip savo namelį buvo pavadinusi šeimininkė savo pokalbyje su mano mama, kai ji pastarąjį rezervavo, kaip vėliau paaiškėjo į tuos žodžius ji dėmesio daug nekreipė). Ėmiau dairytis žmonos ir šeimininkės. Išgirdau manęs šūktelėjimą iš priešingos pusės, iš, sakyčiau, baisiausiai atrodančio treilerio:
Ne pirmos jaunystės "Torino - 28" su dviem miegamaisiais.
Aš lengvai nusivylęs stengiausi neparodyti to jausmo savo žmonai, kuri, aišku, jį iškarto pamatė. Tačiau jodas, jūra, smėlis ir saulė nugalėjo. Laukiame dabar mano mamos.
Siurprizas #2 paaiškėjo paskambinus mano mamai. Ji pasirodo važiuoja ir su mano tėvu. Viskas OK. Bus dar lengviau!
Siurprizas #3 paaiškėjo to paties telefoninio pokalbio metu (kalbėjo žmona). Pasirodo važiuoja dar ir dvi mano brolio dukros (10-metė ir berods 7-metė).
Aha: treileris su dviem miegamaisiais (kad ir su dviem miegamaisiais bet vietos kaip lėktuve), 5 suaugę (aš, žmona, žmonos mama, mama ir tėvas) ir dar 4 vaikai (10-metė, 7-metė, 2.5-metis ir 1.3-metis). “Bus šaunios atostogos” – pagalvojau.
Čia matosi terasa su stogu ir visokie pliažo reikalai džiūstantysČia yr salionas, fotikas, čiamudamas ir kompas iš kurio jums dabar ir rašau visa tai. Ten antai ir šikpuodis ir telikas be distancinio (sakė, kad anie kiti svečiai išsivežė).Čia yra virtuvė, katroje yra dujinė viryklė su orkaite ir šaldytuvas yra ir indų visokių (džiaugėsi mamos).Miegamasis su antresole, kuris buvo užimtas mano mamos ir mano brolio dukrų.Tai yra normalus klozetas ir kriauklė, bet kranai angliški. Nes, kaip vėliau paaiškėjo, treileriai gauti iš U.K. Tebūnie prakeikti tie U.K. atskiri čiaupai. Ir tebūnie prakeiktas tas klozeto dangtis, kuris nesilaiko atidarytas (jaučiu specialiai).Tai yra dušas. Visai nieko dušas, tik remtis į sienas baisu, nes jos kažkokios kartoninės. Vanduo karštas generuojamas dujiniu boileriuku. Dujų balionas stovi šalia treilerio.Čia miegojo žmona su savo mama ir mūsų vyresnėliu (ten jam tas ir maniežas).Mamų maistas. Barščiai su bulvėm. Visai skanu, bet į Žąsis nerašysiu apie tai. Ar parašyti?
Buvo beveik smagių akimirkų ir buvo itin sunkių, tarsi dramblys, minučių. O ko gi norėti, juk dvi mamos (uošvienė ir anyta), paauglė, trys vaikai – sprogstamasis užtaisas. Žinokite, jei išgyvensiu, tai būsiu labai sustiprėjęs. Šiąnakt yra paskutinė naktis – rytoj važiuojam namo. Net ašara ištryško…
Važiuojam į Kaišiadoris. Apžiūrėsime miestą, įvertinsime kokį nors vietinį restoraną (jei nerasime mieste, tai žinome, kad yra garsieji Bačkonys netoliese), pažiūrėsime kaip atrodo Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra, Kaišiadorių vyskupija ar net Kaišiadorių geležinkelio stotis.
Čia mes taip su Dalia sutarėme vartydami Lietuvos didįjį kelių atlasą. Viena iš pramogų, kurias mes esame prasimanę su žmona yra važinėjimas po Vilnių, susipažinimas su savo miestu, kuriame gyvename. Keletą kartų esame jau tai darę ir jaučiamės, kad visai neprastai pažįstame jau dabar savo miestą. O dar važinėdami nemažai kartų stebėjomės: “hmm… sunku patikėti, kad tokia vieta yra Vilniuje!”
Dabar, su vaikais, mūsų įpročiai turėjo keistis. Vaikams ne taip įdomu važinėtis automobiliu mieste, o juoba po naktinį Vilnių. Dabar važiuojame gan standartinius maršrutus į parkus ar tiesiog į centrą (Gedimino pr., Sereikiškių parkas, Katedros aikštė).
Sugalvojome naują dalyką: važiuojame pasivažinėti ne po Vilnių, o po Lietuvą! Šiaip jau jaučiamės Lietuvą daug maž pažįstantys – pravažiavom nemažai įvairių miestelių ir kaimelių važiuodami pas tėvus ar pas draugus. Esame aplankę daug turistinių vietų. O šių važinėjimų principas turi būti važiuoti ten, kur nesame buvę, nebūtinai ten kur nusivežtum turistus, kur pravažiuodami nė nepagalvodavom, kad ta vieta nors kiek įdomi, juoba ir tie važinėjimai po Vilnių taip pat tokie – važiuojame visur, kad ir į miegamuosius rajonus, nes norime pažinti jį visą ir visokį.
Taigi, Lietuvos lankymo kriterijai šiai dienai: važiuoti reikia maždaug pietų miego atstumu, miestas turi būti ne per didelis, kad nepervargtumėm su savo pypliais, bet ir pakankamai didelis, kad rastumėm padorią vietą pavalgyti ar pakeisti jaunėliui sauskelnes.
Pabandėme prisiminti kokį nors miestelį, į kurį paprastai šiaip sau nevažiuotum. Tada mes prisiminėme vieną įdomų nutikimą: mūsų draugė labai norėjo nusipirkti mašiną, bet biudžetas jos nebuvo toks didelis, kad galėtų nusipirkti iš karto automobilį, kuris jai patiktų. Ilgai ieškojusi visokiuose skelbimuose rado Ford “Ka” – gan keistas mini automobilis. Mašinos pardavėjas Kaišiadoryse, ji paprašė mūsų ją ten nuvežti. Tai mes ją ten ir nuvežėme. Toks iš manęs mašinų specialistas: man ta “Ka” šiaip jau ir taip nepatiko, bet draugė dėl jos tiesiog svaigo, tad įkalbėti nepirkti nepavyko, juoba kad nelabai aš ir supratau ar su ja ten viskas gerai ar ne. Vėliau paaiškėjo, kad ta mašina buvo lūžusi pusiau arba sulipdyta iš dviejų mašinų, kurių viena buvo trenkta į užpakalį, kita į priekį. Geri suvirinimo specialistai gyvena Kaišiadoryse… Nors draugė su ta mašina buvo gan dažna servisų lankytoja – gali būti, kad tos mašinos kaina padvigubėjo po tų servisų visų…
Taigi, Kaišiadorys! Pietų miego atstumas, be reikalo ten neužsuktum. Internete ir knygose apžvelgėme kas tai per miestas ir ko iš jo tikėtis, susirinkome vaikus, daiktus ir pirmyn!
KaišiadorysTen tolumoje už Girelės II tvenkinio matosi kažkokie nameliai, o kairėje matosi puikūs tramplinai šokinėjimui į vandenįElektromagnetinių bangų bijančių siaubas. Ant vandens bokšto antenos.Ėhey! Mes į Kaišiadorius atvažiavome. Apsisukom ir nuvingiavome nepagrindinėmis gatvėmis, nes vaikai miega, tad žadinti be reikalo nevalia.Štai taip atrodo nepagrindinės gatvės - regis visos visuose miesteliuose jos tokios.O statybos vyksta. Statomas naujas: kompleksas. Tik kaži ar iki Spalio suspės...Seni ir tikriausiai jau ardomi bėgiai. Pervaža be jokių perspėjimo ženklų.O čia naujasis. Su elektra.
Sustojome čia. Prie pastato su kryžiumi. Prie Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedros, kurią netgi buvo aplankęs būsimas popiežius (kai lankė dar nebuvo popiežiumi, o kai buvo popiežiumi tai buvo Pijus XI).Mums traukiant link parko, kurį buvome užmatę važiuodami, žmona išgirdo zyzimą ir liepė man greitai nešdintis iš ten, kur nuėjau, nes ji pamatė bičių spiečių. Aš žinoma, žmonos klausau, nors spiečius buvo gan aukštai. Pro pat mus praskridęs pasuko link katedros (tie taškeliai - tai bitės). Tikiuosi rado namus pas kokį nors gerą bitininką.Mokyklos stadionas, o tolumoje matosi ištaigingi namaiTai yra Kaišiadorių vyskupijos kurija
O čia ta kurija iš kitos pusės. Gražus pastatas. Norėčiau tokiame name gyventi.O štai čia vieta kurioje pietavome. Kaip matote, logistika su vežimėliu - puiki!Rūkantys rūkaliai parke nepageidaujamiKaišedarai. Augustas su burbuliatoriumi pirmame plane. XVI amžiuje šiose vietovėse gyveno kilmingas totorius Chašaidaras, tai Vikipedija sako, kad iš ten ir miesto vardas kildinamas."Prakeikti kiniečiai industrializavo ir tokį romantišką dalyką, kaip burbulų pūtimas" - ar tai kažkaip panašiai sakė vienas žmogus pamatęs šį puikų burbulų ginklą.Į brolį burbulais! Negalima! Sėskit! Tuoj įsijungsiu mėgstamiausią muziką ir lekiam!Ir grįžtant į Vilnių, Žiežmarių peizažai su įspūdingomis, nors ir su nesisukančiomisvėjo jėgainėmis
Reziumuojant: išvyka pavyko. Idėja pasiteisino. Buvo įdomu ir smagu. Tos, kur prastesnės nuotraukos – mano darytos, o visos kitos – Dalios. Deja nepavyko aplankyti Kaišiadorių muziejaus ir Algirdo Mykolo Brazausko namų (paverstos muziejumi jau). Žinome, kad šis žmogus Kaišiadoriuose yra gerbiamas ir kad šis Lietuvos prezidentas šio miesto labui nuveikė itin daug.
Mūsų pasivažinėjimai po Vilnių išaugo į pasivažinėjimus po Lietuvą – Lietuvos lankymą. Artimesnis susipažinimas jos mumis ir vaikais. Juk labai svarbu suprasti kur gyvename. Akies krašteliu pažvelgėme į vieną iš Lietuvos miestų – kiek didesniu krašteliu, nei tiesiog važiuojant Vilnius-Kaunas magistrale, kurioje puikuojasi nuoroda į Kaišiadoris.
Su sąlyga, kad sūnus vis dar serga… Ir su sąlyga, kad benamis vėl pakeitė savo dislokacijos vietą, tai štai jums perkelto namo užfiksacija:
Čia namas buvo (2'oji vieta)
Čia dar išlikęs 2'osios vietos stogo laikiklis
Štai čia 3'ioji vieta
Trečioji vieta be blico
Trečioji vieta iš arčiau (prieangis)
Man irgi įdomu, kodėl jis nutarė perkelti savo namą. Šiaip jis yra dabar kiek tolėliau nuo tako. Gal slepiasi? Bet jei slepiasi, tai kodėl nesusitvarko savo pirmosios ir antrosios (ši pakankamai tvarkinga, nes joje išbuvo namas gal tik dvi dienas) vietų šiukšlyno? Akis pirmiausia už jų užkliūna, o tada pamatai ir namą. Gal kiek įdomu kaip bomžas (nes jei būtų normalus benamis, tai gal nedergtų aplink save taip) galvoja. Nes jis negalvoja kaip normalus žmogus, jis negalvoja kaip gyvūnas… Gal kaip narkomanas? O gal kažkas tarpinio tarp žmogaus ir narkomano?
Čia gaunasi toks savotiškas tyrimas: kiek bomžas apšiks miško per tam tikrą laiko tarpą…
