Ateinantį savaitgalį vyks labai įdomūs renginiai:
Aš netgi padariau papildomų binto ir acto apeigų, kad oras geresnis būtų (na, ten chemtreilai ir panašiai).
Tai, jeigu ką tai nieko geresnio nebepadarysite ir reikės tiesiog džiaugtis tuo oru, koks bus.
Pas mus per Kalėdas su žmona dovanos būna natūriniais mainais.
Ne, ne, ne tą turėjau omenyje, ką jūs dabar pagalvojote.
Kalbame apie kažką mielo, ką sau nusiperkame, bet apsimetame, kad nupirkome vienas kitam.
Tai aš šiemet galvoju pirkti batus lietuviškai žiemai/rudeniui/pavasariui iš www.aic.lt.
Ne tai kad blogi tie, kuriuos pirkau prieš 6 metus ir tampau sezono metu kiekvieną dieną. Tarnauja puikiai! Tik vidus kiek pradėjo plyšti, na vidpadį dar pasikeičiau. Tiesiog padas per tuos metus žiauriai sukietėjo ir batai tapo labai slidžiais. Va, kaip tik šlapdriba drimba, o tai reiškia, kad galbūt ir prisnigs greitai. Šie sukietėję padai net ant sniego slidūs.
Pernai pirkau „kates“ – užsidėjus viskas čiki. Tik jas nuimt-uždėt vargas (na, negaliu su jomis per asfaltus žygiuot – kažkas viduje neleidžia).
Tai štai, svarstau išleisti kokius ~400 pinigų batams. Žiūriu-žiūriu aš tą „Armijos ir Civilių“ internetą. Žiūriu-žiūriu ir niekaip neišsirenku. Gal ką patartumėte?
Reikia kad būtų šilti ir patogūs. Reikia kad nesuplyštų bent jau tris sezonus. Išvaizda beveik nesvarbi. Na, gal dar aulas galėtų būti pusaukštis – taip šilčiau ir per sniegus mauroti smagiau būtų.
Vienas mano draugas gyrėsi kažkada, jog buvo nusipirkęs keletą porų visiškai vienodų batų, kad kai vieneri suplyš, bus galima imti kitus. Tie batai jam patikę, todėl ir pirko keletą porų tų pačių batų. Man tai paprastas ir logiškas sprendimas. Bet kiek aš tą istoriją pasakoju moterims – daugelis stebisi.
„Kaip vienodus? Tokius pačius?“ – klausia. Na taip. Vienodus. Tokius pačius.
Aš irgi norėčiau tokių pačių, jei ne tie padai… O be to tokių pačių nėra.
TAI KOKIUS BATUS PIRKTI?!
Tai štai kokios eilės prie abonentinio bilieto. Baigėsi remontas ir užplūdo klientai!
Kokia sėkmė!
Nors iki rugsėjo dar keletas dienų, bet jau dabar:
Nostalgijų nostalgija. Ši daina kabina visada paspaudžia mano nostalgijos mygtukus.
Va ką dovanų gavau:
Giroskopinis riešo/pirštų ir kt. rankos raumenų treniruoklis. Sako galima pasiekti >12 000 rpm rotoriaus greitį. Kažkoks graikas laiko pasaulio rekordą: 16732 rpm…
Just another reason not to work today.
Vakar tiek daug įvyko! Va vienas net stebėjosi:
Vienu metu: Garliava, Rubikai su FNTT, Abonentas pas Gazpromą, Atominės ir terminalų svarstymai. Kas čia per diena tokia? Ar kažką praleidau?
O aš vakar dar pastebėjau itin daug sraigių pakeliui į darbą. Suskaičiavau virš 200 ir tik ant savo tako ir tik kol ėjau miškeliu (~400 metrų). Paprastai jų būna ~100. Tai va…
Šnekant apie sportą kažkaip mus pramušė ant romantikos. Užplūdo visokiausi šilti prisiminimai.
Ogi buvo gvildenama šeimos narių santykių problematika įmaišant sporto temą. Nors ne. Ten buvo apie sportą, o romantika pati atėjo – pati atėjo tarsi atsakymas. O klausimas tai va koks: ką reiškia žiūrėti sportą per televizorių, kurį galima žiūrėti su draugais, su alkoholiu ir su emocijomis? Na, pavyzdžiui kokias nors krepšinio rungtynes, o kai Lietuvos krepšinio komanda laimi, visi rėkia: mes laimėjom!
O kokį kitą kartą padauginęs impulsyvusis sirgalius grįžta į šeimą, dar rikteli “mes laimėjom…”, sukniumba ir… apsivemia. Nu ir kas čia tokio? Svarbu kad išsivalytų, o jei turi sąžinės, tai kitą dieną nuperka kokią nors gėlę arba puokštę (jei labai graužia) ir kiek susigėdęs bei susinepatoginęs ištaria: “čia tau…”.
Žinoma, yra ir kitos sporto šakos: futbolas, ledo ritulys, snooker’is, regbis… kas ten dar… nu tinklinis pavyzdžiui. Tai ten būna visokie tada reguliarūs sezonai, aštunfinaliai, ketvirtfinaliai, pusfinaliai ir finalai. Ten būna klubiniai, o dar būna ir nacionaliniai, o paskui dar visokių lygų dar klubinių būna. Na, žodžiu, žmonės turi ką veikti. Toks hobis: seki keletą sporto šakų, žiūri reguliarius sezonus, stebi nacionalines varžybas, o jokių ten paskui iškrentamųjų (vo dar tokios būna!) ir ten -finalių jokiais būdais nepraleidi. JOKIAIS!!! ŠVENTA!!! O dar kur azartiniai visokie lošimai bei statymai?
Viskas labai gerai! Žmogus apsaugotas nuo streso ir rutinos: kiekviena stebima sporto šaka turi tvarkaraštį, pagal kurį gyvena mano aprašytas sirgalius, turi kur išsikrauti visą savo neigiamą energiją1 nelaiko to š… savyje, nežaloja savęs ir nežudo žmonių. Nenuginčijama nauda.
– Mielasis…
– Pala! Ne dabar! Aik tu N…, nu tu k… b…, nu kas taip meta?!! Py… b… s… neg…s! Prisiperka visokių tinginių babajų b…! Žaist tegu išmoksta!!!
Čia tokia ištrauka iš tokio pokalbio, kurį pats sugalvojau. Viskas normaliai, čia vyras piktas, nes jo komanda pralošinėja, jis savo emocijas taip reiškia. Emocijos virsta. Gi prisikaupė visokio š… nuo praėjusių varžybų. O kitą kartą, jei laimi komanda, tai regis imtų ir išbučiuotų visus, pamyluotų, bokalą pakeltų! Aš taigi sakau, čia viskas OK! Okej! Reikia gi kažkur emocijas išlieti.
Nu taip, šeima ten, žmona. Pareiga. Reikia rūpintis, p… darbe, kad pinigus namo parnešt. Va žiūrėkit, koks vyras! Pinigus uždirba, tik truputį prage… pražiūri sporto su draugais. Kas čia tokio? Rūpestinga šeimos galva. O juk dabar toks nedarbas! Šaunuolis!
Išlieti širdį, pasakyti savo nuoskaudas, pasidalinti nerimą keliančiomis mintimis ne taip jau ir lengva. Ne taip jau ir lengva surasti tam laiko. O dar sunkiau pradėti. Iš principo to tik ir reikia – pradėti. Viskas paskui einasi savaime. O pradėti padidėja šansai, kai daugiau laiko praleidi kartu. Bet kartu ne viename kambaryje ar bute, o kartu būnant ryšyje. Tokia savotiška ryšio sesija: ją užmezgi ir palaikai – kuo ilgiau išlaikai nenutrauktą sesiją, tuo didesni šansai, kad bus pradėtas pokalbis. Šiek tiek gėda ane? Taip nu kažkaip nejauku… Nu kaip čia dabar aš imsiu ir taip tiesiai šviesiai savo visas nuoskaudas išversiu, tarsi nuogas mataruočiausi prieš akis.
Kaip koks BOBA! Nieko – praeis. Neskauda labai. Didžiausias prizas ir įteikiamas ne jūsų mylimai komandai, o jums – JUMS ASMENIŠKAI, be jokių tarpininkų ir visiškai užtarnautai. Tai prizas, kuriuo džiaugsitės daug daug daug kartų labiau, nei kažkokiais medaliais, kurių net negalit pačiupyt, kurių net nepamatysite antrą kartą. Ką jau ir kalbėti: negi imsi lyginti kažkokį bendrumo jausmą su kažkokiais draugeliais, kurie nusišneka yra gal net turtingesni, gal net kiek geriau gyvena arba atvirkščiai – kažkokie funkcionieriai dirbantys nuobodų darbą runkeliai… su bendrumo jausmu, kurį patiri su mylimu žmogumi.
O bet tai ką daryt?! Kaip pabėgt nuo rutinos? Va jums keletas veiksmingų būdų, kurie pigesni, nei kabako sąskaita:
Literatūros šaltiniai:
_________________________
Negaliu atsidžiaugti tuo, kad galiu eiti į darbą pėsčiomis ir kad galiu nufilmuoti strazdą sningant:
Kokybė prasta, nes su muiline filmuota. Be to jis rupūžiokas nustojo čiulbėti, vos tik išsitraukiau fotiką.
Strazdas sniege gal ir nėra labai neįprastas dalykas, o gal taps norma? Bet vistiek kažkaip nostalgiškai romantiška. Ar ne?
Taigi šiandien Pavasario lygiadienis! Nuo šiandien dienos tik ilgės bus ilgesnės už naktis. Ir reikia tikėtis, kad gal nebesnigs tiek daug kaip praėjusią naktį.
Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose.
Kažkas sakė kad Kaune ir griaudėjo – tad maudytis jau galima!
Tai sveikinu visus su šia gamtos švente!
O gal ir žibučių tuoj bus (jei dar nėra)…
Taigi lryte pasirodė tokis tai video-straipsniukas, katrame A. Zuokas sukomandavavo “Pradedam!” ir pikti betoną griaužiantys nasrai ėmėsi griauti Sputiniką.
Kaip tyčia, tas Sputnikas yra man pakeliui į darbą ir aš dar tą rytą, prieš duodant tą komandą užfiksavau tuos betono griaužėjus sustojusius prie skvoterių džiaugsmo (Aurimas Račiukaitis padėjo seną savo fotkę į G+ “public”, todėl dedu čia hotlinką):
O man patinka fiksuoti besikeičiančius vaizdus, tam kad galėčiau įvertinti kas buvo paskui, o kas dabar.
Tad gavosi apie dvi savaites vaikščiojimo darban ir Sputiniko griovimo darbų fiksavimo. Fiksacija vyko rytais ~08:00 (tuo maždaug metu praeinu tą vietą). Bandžiau atrasti tris tuos pačius taškus, kad galėčiau paskui gražiai sumontuoti nuotraukas į vieną gražų filmą, bet nelabai gavosi, nes per mažai stengiausi. Užtat patirties gavau dabar.
Bet vistiek kažkas gavosi:
O čia va keletas man patikusių nuotraukų atskirai:
