PIPA SOPA ACTA

Posted

Visai neseniai nuskambėjo visas internetas apie SOPA ir PIPA. Skandalas kilo dėl galimybės cenzūruoti internetą. Tai panaši blogybė, kaip cenzūruoti laisvą spaudą.

Pasirodo, tie du skandalai JAV nėra toks blogis kaip europinis ACTA. Apie tai rašoma čia:

Techdirt – šitas pasirodo jau seniai apie tai rašo.

O čia galite prisidėti prie peticijos – sako, kad tai patikima kontora, kuri žino ką daryti su peticijomis.

Čia video paaiškinimas apie tai kas ta ACTA ir ką ji daro:

Lietuviškai:

FWD – tinklaraštis apie IT – vienas geresnių Lietuvoje.

15min – geriau nei Delfis beveik 😉

 

Mano nuomone ACTA yra kur kas blogiau, nes viską daro tyliai ir juos finansuoja visokie leidybiniai gigantai, kuriems kenkia internetas, taip kaip jie kenkė atlikėjams, juos terorizuodami. Taip taip. Televizoriuje sako atvirkščiai kai kurie veikėjai:

“Pinigų karta” laida:

Bet jų neadekvatumas plačiai žinomas. O istorijų apie tai kaip visokių leidybinių firmų buvo nustekenami geri atlikėjai pilna. Vilkai avies kailyje. Vilkai, kurie baimindamiesi bankrotų bando įtakoti tuos, kurių iki šiol negalėjo. ACTA jiems tai leis daryti. Parašykime savo euro parlamentarams, kad mes, jų elektoratas, norime, jog jie balsuotų prieš ACTA!

Mūsų ES parlamentarų sąrašas čia:

laimaliucija.andrikiene@europarl.europa.eu

zigmantas.balcytis@europarl.europa.eu

vilija.blinkeviciute@europarl.europa.eu

leonidas.donskis@europarl.europa.eu

juozas.imbrasas@europarl.europa.eu

vytautas.landsbergis@europarl.europa.eu

radvile.morkunaite-mikuleniene@europarl.europa.eu

rolandas.paksas@europarl.europa.eu

justas.paleckis@europarl.europa.eu

algirdas.saudargas@europarl.europa.eu

valdemar.tomasevski@europarl.europa.eu

viktor.uspaskich@europarl.europa.eu

 

 

 

Darželiai III

Posted , updated on

Pirmiausiai pasidalinsiu atradimu (sakoma, kad pradedant kalbą, kurioje bus kas nors kritikuojama, reikia pradėti nuo pozityvių dalykų). O atradimas tas, kad norint išsiaiškinti kokie darželiai yra arčiausiai jūsų namų ir kokie jų kontaktai galima itin patogiu būdu:

Čia iš www.maps.lt - matosi viskas labai gerai, jei nustatymus tokius padarai.

Taigi, susirandame savo namus, pažymime ką norime matyti ir skambinėjame. O va skambinėti prireikė, nes vėl paakintas žmonos dariau reviziją valstybiniams darželiams, t.y. tikrinau, kurioje eilės vietoje esame visuose, kur užsirašėme. Tai rezultatai ne kokie: 70’a vieta, 87’a, 16’a (!), 51’a, iš kitų darželių išvis išmetė iš eilės, nes nepasirodėme rudenį, tiksliau nepaskambinome, viename darželyje reikėjo skambinti sekretorei, kuri grįš rytoj…

Šlykštu, žema ir sovietiška. Maniau, kad jau nebėra tų firmų (net valstybinių), kur turi eiti nusižeminęs:

Pavaldus asmuo prieš valdantįjį, turi atrodyti ligotai ir kvailai, kad savo protingumu negėdintų vadovybės

Gal mano amžius čia jau toks (na, jau pradėjau žilti), kad nebenoriu jausti to bjauraus prašančiojo jausmo… O to jausmo negaliu atsikratyti, o ypač žinodamas, kad kai kurie žmonės savo vaiką į darželį valstybinį veda, nes davė kyšį (~1000 ltl).

Privačiame darželyje brangu. Sutinku. Bet, kaina čia nevienintelė. Privatų darželį įsteigia verslininkai. Man patinka aplinka ir nuotaika kurią kuria verslininkiškas požiūris. Nežinau ar sugebėsiu tiksliai apibrėžti ką noriu pasakyti, bet manau, jog tas verslumo požiūris persiduoda ir vaikams. Persiduoda ne per daineles, matematikos, socialializacijos (sugalvojau naują žodį ;)) pamokėles, o per tai, ko suaugę nepajunta: per bendravimą tarpusavyje (tarp suaugusiųjų), požiūrį į tvarką (verslininkas ilgai nelaikys šeimininkėlės, kuri “chaltūrins”) ir panašiai. Tai dalykai, kurie ir kuria tą socialinį mikroklimatą, mano nuomone, turintį didžiulę reikšmę vaiko auklėjime.

Ir žinote ką? Aš jau nebenoriu, kad mano vaikai eitų į valstybinį darželį, net jei ten bus vietų… Pasakykite man, kai ten kas nors pasikeis (jei tai nebus po kokiu 12 metų1).
_____________________________________


1– aha, nors mes jau 2 turime ir sunku… Oi sunku mums, bet vistiek dar kartais pagalvojame, kad už kokių 4+ metų dar gal vieno norėsim…

Išbandymas

Posted , updated on

Pasilikau vienas su jaunėliu dviem parom. Trims rytams ir dviems naktims. Vyresnėlis pas bobutę. Vyresnėliui 2 metai ir mėnuo, o jaunėliui 7 mėnesiai su biškiu1.

Tai tuo pačiu ir savotiškas eksperimentas: išsiaiškinti ar aš galiu būti tiek pat geras, kiek žmona. Žinoma, savo pasiteisinimui, turiu pridurti, kad pieno mano papuose nėra, o jaunėlis iš buteliuko mišinuko negeria2. Iššūkis – ar galėsiu padaryti normalius pietus prižiūrėdamas jaunėlį.

Tad pradėsime. Pradėsime gi apie karbonadus su “stačiu” marinatu:

Imi “Stačio”3 alaus iš alaus užpiltuvės4 prieš Naujuosius.

Imi mėsą iš šaldytuvo 6

Pili “Stačią” ant mėsos (ten tikriausiai nugarinė), dedi gurum masalos, muskato riešuto malto (arba belenkokių kitokių prieskonių), druskos.

Palieki mėsą marinate kažkiek laiko. Man gavosi kelios valandos.

Jami mėsą tada ir muši (jaunėlis ant pilvo maskatuoja, nes kitaip rėkia, o be to tegu žiūri, mokosi):

Continue reading Išbandymas

Darželis II

Posted , updated on

Taigi turime privatų pigiausią darželį į kurį ir vežu savo vyresnėlį. Schema tokia:

  • Keliamės prieš 07:00 (ar bent jau stengiamės)
  • Rengiamės, ir kaip galima greičiau pro duris (darželyje turime būti >07:30, nes anksčiau nepriima)
  • Sėdam į mašiną ir pastovėję prie poros šviesoforų, be jokių didesnių transporto grūsčių atvažiuojame iki darželio
  • Palieku sūnų darželyje, o pats – į stotelę ir autobusu iki darbo (paprastai atvažiuoja 08:10~08:20)
  • Po darbo autobusu per kamščius važiuoju iki darželio, sodinu vaiką ten palikton mašinon ir namo (vėl beveik be kamščių).

Tokia schema atrodo geriausiai, nes taip pigiausia, man priimtina schema. Autobusu važiuoju, nes nuo darželio iki darbo bjaurūs kamščiai – bandžiau keletą kartų važiuoti automobiliu, tai darbe geriausiu atveju būnu ~08:30 arba ~09.

Nei sunku nei lengva. Įdomu ar yra dar įdomesnių schemų pas ką nors?

Sportas

Posted , updated on

Gyvenk šia minute. Šiuo momentu. Džiaukis tuo ką turi. Mėgaukis. Nepamiršk, kad jei kažkas netinka ar nepatinka tai tik laikinai. Kas rytoj? O kas rytoj? Kam tas rytoj? Juk sakiau: gyvenk šiuo momentu.

Kai į viską žiūriu tarsi į žaidimą, tarsi į sportą, pajungiu azartą tada tarsi įsijungia atsarginis diz-generatorius. Užsikabinu jaunėlį ant pilvo, traukiu lėkštes iš indaplovės, sudedu nešvarias, išplaunu puodus… Taip į priekį pasilenkęs, stengdamasis apsaugoti jaunėlį nuo kokių nors galimai nemalonių įspūdžių.

Nugarą pjauna… Kartais net kairė koja nutirpsta. Nusimetu “kengūrą”. Klaupiuosi ant žemės ir darau nugaros raumenis pratampančius pratimus. Vyresnėlis krykštauja, daro tą patį. Aš saugausi, kad neįspirčiau jam netyčia… vėl…

Visur pilna žaislų. Visos plokštumos, kurios teoriškai turėtų būti vyresnėlio nepasiekimo zonoje perkrautos. Ypatingai vaistų lentyna. Iš ten imami visokie homeopatiniai, vitaminai D, Espumizanai, stodaliai, sinupretai, mano paties kažkokie vitaminai ir šiaip vaistai, kurie susikaupė. Imami vaistai iš ten paskubomis, paskubomis ir dedami atgal. Ten viskas kaip kortų namelis. Gyvename gan aukštai ant kalniuko ir net ketvirtame aukšte, bet atrodytų, jog esame pasiruošę potvyniui. Vyresnėlio žaislams tai negalioja. Žinau… žinau… negerai… reikia pratinti sudėti juos į dėžę. Bet antro diz-generatoriaus neturiu.

Paskutinėm dienom vyresnėlis ėmė “vogti” mano “aukso” valandas (kai vaikai miega ir mes su žmona sukišę nosis į internetus/mezginius/knygas/žurnalus). Neužmiega.

– Kumbayaaa miegeli, kumbaaaająąąąąą….. Ooouuuooouu kumbaaaayaaaa. – ramiu monotonišku balsu dainuoju.

-Ania?!! – išgirstu. Pramerkiu akis (užsimerkiu, kad susikoncentruoti į lopšinę, kad dar labiau migdytų), pažvelgiu – išsišiepęs stovi lovoj ir žiūri į mane.

– Taip. – sakau. – Miegok… Kumbayyaaaaa miegeli, kumbayaaaaa…

Tam kad geriau veiktų lopšinė – įkišu ranką ir glostau galvą arba ranką. Jau regis viskas! Jau jau jau tuoj užmigs! Ne… stumia mano ranką. Susirenku. Tada jis iškiša savo ranką ir reikalauja mano kitos rankos. Duodu kitą ranką. Šiek tiek paglostau. Vėl kažkas netinka – stumia. Iškiša savo ranką. Sukišu abi. Kurį laiką tinka. Paskui nebetinka. Įsikaria į lovą pas mane ir pradeda daryti savo tvarką:

– Čia ne mano! – traukia mano pagalvę (nu dar nežino, “čia ne tavo” žodžių junginio). Nu ką darysi. Atiduodu. Dėsto dėsto tą pagalvę, gula ant vieno šono, gula ant kito.

Žiū į laikrodį – jau pusantros valandos migdau… Pasikeičiam su žmona (jaunėlis jau pučia). Žmonai sekasi negeriau. Netenku kantrybės – susuku pirzių į kaldrą, užspaudžiu glėbį, tas žviegia tarsi skerdžiamas. Aš piktas, todėl laikau tik stipriau. Pažviegė ir nurimo. Dar kiek pasupau ir užmigo. Uff…..

Nu va ple – jau vienuolika! O nieko neperskaičiau… Skubu – viską paskubom permetinėju akimis, o jos limpa. Atostogos blet. Kol į darbą einu, tai atsigaunu – turiu net 9 valandas sau!!!!! Žinoma, žmonai nuo to negeriau. Gerai kad dičkis kol sveikas į darželį priduodamas, o tai būtų baisu namo grįžti.

Sportinis azartas išblėsta, kai suprantu, jog maratonas tik prasideda. Kita vertus visai kitaip imu vertinti visokias smulkmenas, kaip laisva minutė, pietūs su pačiu savimi neskubant.

Kaip ten sako? Jei neužmuša, tai padaro stipresniu? 🙂

 

Du tai pusantro karto sunkiau ar tris kartus sunkiau?

Posted , updated on

Tai va… Nesu tikras kaip čia iš tiesų buvo, t.y. ar aš, ar mes buvome pasiruošę antrajam, ar jis buvo planuotas ar neplanuotas… Ar pusiau planuotas… Bet tai jau nesvarbu.

Artėjant antro vaiko gimimui vis aplankydavo toks beviltiškumo jausmas. Juk turint ir vieną vaiką nieko nebespėjam. Žmona vis sakydavo kad jai jau stogas važiuoja ir kad atsibodo namie sėdėt. Kas bus kai antras gims? Juk jau dabar pralaimim visus frontus:

  • visas pirmas aukštas užimtas1, antrajame aukšte nebėra vietos – nekalbant apie trečiąjį; kas bus kai užaugs iki antrojo?
  • Priešo teritorijoje (pirmajame aukšte) pavojinga – visur užminuota ir reikia labai įdėmiai žiūrėti kur dedi koją.
  • Dėmesys turi būti skirtas tik jam ir tik jam, ypač kai nemiega – knygų nebeskaitom, kompiuterių nežiūrim (aš jau net nebesinešu darbinio namo, nes nėra prasmės); kai jis miega – geriau miegoti ir mums, nes vakarai neguminiai.
  • Pavalgyti kur nors ne namie… ne geriau jau namie ir paskubomis…
  • Kiekvienas judesys, kiekvienas regis paprastas dalykas – tampa sudėtingu.
  • O dar reikia nepamiršti, kad reikia vaikus teisingai auklėti, kad negalima pasiduoti silpnumo akimirkoms, kad negalima išsilieti ant jų; turi būt atsakingas už kiekvieną savo veiksmą ir padarytą/nepadarytą auklėjimo darbą, kuriuo tu ruoši atžalą gyvenimui.

Visa tai kas aukščiau paminėta yra vienas juokas ir laisvalaikis kurorte palyginus su krize, nutinkančia, kai vaikas suserga. Tas jausmas matyt lankydavo ir I-ojo pasaulinio karo dalyvius, tupinčius apkasuose ir laukiančių švilpuko arba riksmo “dujos!”.

Gimus antrajam viskas… Na, negalima sakyti kad pablogėjo. Sakykime – nepagerėjo. Neguminiai vakarai arba išvis išnyko arba sutrumpėjo drastiškai. Tai čia dabar du kartus blogiau? Ar mažiau? O gal daugiau?

Ai mažiau reikia galvoti apie “blogiau”. Nes turiu du puikius sūnus, kurie teikia ir daug džiaugsmo – ne tik rūpesčių. Kažkaip šiuo metu nesugalvoju ką parašyti apie “gerai” 😉

__________________________________

1– Ir ne šiaip sau užimtas, o užimtas taip, kad kai daraisi arbatos, tai nėra kur pastatyti puoduko. Na ne taip, kad ką nors pastūmus vietos atsiras. Stumti negalima – nes kažkas nukris.

Foto-aparatas

Posted , updated on

Nuo vaikystės fotografuoju. Nepamenu kurioj klasėj buvau (gal kokioj 6 ar 7’oj), kai pradėjau. Turėjo tėvas tokį FED fotoaparatą, na maždaug taip atrodantį:

Gal ir ne lygiai toks, bet su tokiu pačiu odiniu įdėklu, kurio kvapas buvo itin specifinis (bet malonus)

Kažkur internetuose prirašyta, jog tai buvo kopija kažkokio bene vokiško fotoaparato… O FED’ų įdomumas yra tas, kad jų fokusavimas yra itin navarotnas: reikia žiūrėti pro vaizdo ieškiklį, kuriame matosi dvi šviesios dėmelės – viena ant objekto, kurį fotografuoji, kita šalia (jei nefokusas) ir objektyvo židinio nuotolį reikėdavo ranka keisti (nu sukinti objektyvą), kol geltonos dėmelės daug maž susilieja į  vieną. Man regis, kad tų dėmelių paslaptis susijusi su ta akute, kuri virš objektyvo – kiek kairiau (dešiniau – vaizdo ieškiklis) – arba atvirkščiai 😉 Nebepamenu jau… Ta tokia uodegėlė kairiau tai uždelsto veikimo užraktas – tas daiktas pasukamas, paspaudžiamas virš jo esantis mygtukas ir tas daiktas zirzdamas grįžta nesparčiai į savo vietą, o jam grįžus suveikdavo užraktas. Beje, atsimenate, tuos juostinius fotikus reikėdavo prieš kiekvieną kadrą “užvesti”? T.y. prie objektyvo prisukti “švarią” juostelės vietą. ant FED’o ir ZENIT’o ir kitų geresnių būdavo toks liežuvėlis, o ant visokių paprastaikų, tai tiesiog ratukas, kurį kartais sukinti ne taip ir paprasta būdavo… Ta proga va keletas mano anuomet darytų menų:

Aušra už daugiabučių. Nebloga fotografijos nuotaika. Nors visiškai netyčinė - fotografavau tada viską: ir kas juda ir kas nejuda... 🙂

 

Turėjom tokį piktą šunį vardu Bosas, o čia jis galvoja, kad atimsim iš jo kiaulės kaukuolės likučius...

 

Save veidrodyje... Ale kaip tai banalu... Ale kaip tai neatrodė banalu tada 😉
Nes mes mylim krepšinį!

 

Ai nu bet aš jau nukrypau. O taigi fotografijos karjerą pabaigiau kai išėjau iš mamos 😉 Nu į universitetą kai stojau. Nebuvo kada žaisti su ryškalais, fiksažais, fotopopierium, didintuvais, juostelėm, kasetėm, pincetais, vonelėm, raudonom lempom, džiovintuvais, karpytuvais…

Sekantis fotoaparatas papuolęs man į rankas buvo būsimos žmonos padovanotas – kažkoks papigiaiskas plastmasiukas. Juostinė muilinė. Man regis, aš su ja nei vieno kadro nepadariau – taip ir iškeliavo jis į šiukšlyną, neatlikęs savo funkcijos. Net liūdna dabar kažkaip pasidarė… Ai nu bet ką jau ten. Sekantis buvo (ir yra) Canon’o skaitmeninė muilinė (IXUS), į kurią investavome ~1000 lt. Pirkta gal kokiais 2006… Puikus daiktas, jei reikia muilinės. Iš principo, tai nėra iš jos daugiau nei ko reikalauti, nei gali duoti muilinė.

Bet tada staiga (!) mes pamatėme nuotraukas darytas su normaliu DSLR (nu čia trumpinys reiškiantis Digital Single Lens Reflex) fotoaparatu. Ale kokios jos gražios! Ryškios! Bet kokie jie brangūs! Lyginant, žinoma, su vidutinės klasės muilinėm. Ir dar jie rupkės dideli. Beje, grįžtant prie trumpinio ir tų žodžių: “Digital” – nu tai aišku, gi skaitmeninis, “Single” – vienas, (hm… įdomu kodėl tai pabrėžti reikia?), Lens – tai lęšis arba lęšių sistema, t.y. objektyvas, “Reflex” – va čia yra tas daiktas, dėl kurio skaitmeniniai veidrodiniai fotoaparatai turi specifinį klakštelėjimą, o ne tiesiog pyptelėjimą, kaip kokios muilinės. Paprastai tariant, tai tas “reflex” yra toks veidrodis, kuris nusileidžia, kai vykdoma vaizdo paieška ir pakyla, kai vyksta matricos (tas daiktas kuris verčia mums matomą vaizdą el. signalais ir paskui jau tą daiktą gali į kompą atsisiųsti ir grožėtis – na, arba atsispausdinti) apšvietimas vaizdeliu iš objektyvo.  Muilinėse, gi, tokio daikto nėra ir vaizdas nuolat yra duodamas į matricą, o kai fotografuojame, tai tiesiog į atmintį įrašomas tam tikru momentu į matricą patekęs vaizdelis. Galima žinoma paklausti – o kam reikia to veidrodžio, o pasirodo jo reikia tam, kad būtų galima greitai vaizdą sufokusuoti – matricoje vaizdas fokusuojamas daug lėčiau dėl sudėtingų algoritmų ir skaičiavimų greičių apribojimų. O su veidrodžiais tai ten kažkoks yra fintas, kad labai greitai – tik šast! ir sufokusuoja. Beje, jei muilinės turėtų tokius pat didelius objektyvus, tai irgi fokusuotų vos ne keletą sekundžių. Kaip ten viskas vyksta yra labai gražiai paaiškinta čia. Bet ar tikrai mums reikia tai žinoti? 😉 Na, man reikia, man įdomu. Apskritai tai pas tą žmogų, ten galima labai daug apie skaitmeninę fotografiją sužinoti.

Bet aš ir vėl nukrypau nuo temos… Aš juk noriu papasakoti, kaip mes nutarėme pirkti tą DSLR ir kaip mes jį renkamės… Bet ir taip jau vėlu ir prirašiau čia daug… Sekantį kartą papasakosiu.