Gimus antrajam ėmėm svarstyti su žmona ką daryt. Na ne tai kad “ką daryt – ką daryt, kas dabar bus?”. O ką daryti su vyresniuoju. Variantai tokie:
Darželis:
valstybinis
privatus
Auklė
Nieko
Na gerai, tą paskutinį variantą prigalvojau pats, nes “nieko” čia daryti negalima. Nes jei daryti “nieko”, tai bus… Net baisu pagalvoti kas bus. Čia kaip maratono bėgimas (na gerai, nebėgau aš jo, bet mačiau per televizorių, kaip bėga ir kaip ten atsiranda 2’i ar kažkelinti kvėpavimai, o būna, kad ir nenubėga – alpsta ir griūna ar pan.). Žodžiu, jokio “nieko”. Būtinas sprendimas, nes kitaip bus labai blogai.
Žmona dar prieš gimstant antrajam apėjo visus aplinkinius valstybinius darželius1 – vietų, deja (o gal ir ne deja, nes slaptai šiek tiek džiaugiausi žr.1) ten nėra. Aš taip pat nuėjau ir į keletą darželių netoli darbo. Išties įdomi situacija: pirmoji “lopšelinė” amžiaus grupė visur deficitinė. Tetos iš darželių taip sakė. Jos dar sakė, kad su vyresniais bėdos nėra ir kad jos manančios, jog pirma amžiaus grupė populiari, nes su tokiais emigruoti sunku (lol). Bet kuriuo atveju užsirašėm į visus. Taip daryt (atseit) nelabai galima, nes užsirašyti reikia į vieną eilę, nes negalima į visas eiles, nes taip negražu. O mes ką? O mes nieko… Sako visi taip daro. Gal dėl to ir eilės tos tokios? Gal ateis laikas ir priims? Bet tikriausiai nepriims, nes eilės nepaiso socialiai remtinų šeimų vaikai2, o dar kiti kyšių atneša…
Aš pasiūliau žmonai imti auklę. Auklės pagalba kainuoja ~600 lt/mėn (čia pigi auklė), o pigiausias privatus darželis kokį radom: 750 lt/mėn. “Bet juk darželyje dar yra ir maitinimas” – man sako žmona. Ok. Maitinimas tai maitinimas. “Ir labai nenoriu įsileisti kažkokį svetimą žmogų į namus” – priduria ji. Nu nenori, tai nenori… OK. Tik vienas minusas – pigiausias privatus darželis3 tolokai nuo namų/darbo ir ne pakeliui į darbą.
Pasirašėme sutartį. Išbandysime. O kai bus ką parašyti apie jį – parašysiu.
___________________________________
1-apie valstybinius darželius nuo savo vaikystės laikų turiu itin bjaurių prisiminimų. Nepatiko man jie. Negaliu paaiškinti kas man juose nepatiko. Gal tai buvo tarybinių laikų auklėjimo metodai, gal aš pernelyg reiklus individualistas jau tada buvau, galbūt tas šlykštus kvapas iš valgyklos reiškiantis, kad teks kažkokią šlykštynę valgyti, o jei nevalgysi – gausi bausmę. Taigi, pamačius darželį, o jei dar į vidų užėjus, mane kas kart aplanko ganėtinai toks bjaurus nerimastingas jausmas…
2– aha… O aš dar nešiu kyšį, kad mano atžalą netiesiogiai traumuotų kažkokių silpnapročių budulių “auklėjimas”. Gal ir ne kiekviena socialiai remtina šeima tokia ir ne kiekviena neremtina šeima ne tokia, bet žodžių junginys “socialiai remtinas” man reiškia kažką itin blogo ir jei kas nors galėtų tai paneigti, tai jis turėtų tai daryti su nenuginčijamais faktais.
3– bet užtai, tas daiktas man nepriminė tų nemalonių jausmų, kurie apninka valstybiniuose, nes ten viskas kitaip ir tas kitaip man patinka.
Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti. Svarsčiau ar apskritai pradėti? Ar verta viešai bei atvirai pasakoti apie save ir taip apsinuoginti prieš jus visus? Skubu nuraminti (ar nuliūdinti) – mano nuogos plaukuotai spuoguotos subinės čia nepamatysit. Vėlgi, daug gražesnių ir įvairių formų bei dydžių subinių yra kitur.
Skausmas, stresas ir ryšys
Stovėjau anądien parduotuvėje eilėje su savo būsimais pietumis krepšyje. Priekyje per kokius 5 žmones stovėjo moteris su vežimėliu. Vežimėlyje esantis pyplys buvo kažkuo ypatingai nepatenkintas ir, žinoma, savo visą nepasitenkinimą išreiškė kraupiu klyksmu. Mane išpylė “šaltas” prakaitas, pulsas padažnėjo ėmė skirtis adrenalinas, širdin smelkėsi žiaurus nerimas. Aš visiškai aiškiai supratau, jog tai svetimas vaikas, jog motina geriau žino ką daryti su savo vaiku, bet tos mintys tik “praslysdavo” paviršiumi ir didesnės įtakos tai sumišusiai savijautai nepadarė. Kasininkė, kaip tyčia, buvo pasitaikiusi lėtesnė ir to kūdikio klyksmo teko klausytis ilgiau negu norėjosi.
Visas tas jausmas, patirtas eilėje atklydo iš tų, surūdijusiu peiliu išdraskytų įrėžių atmintyje, kurie atsirado su pirmuoju mano sūnaus karščiavimu. Aš sąmoningai tų kelių dienų net nebe atsimenu. Taigi ir prisiminimai kyla iš tų žaizdų atmintyje, po panašių dirgiklių, kuriuos patyriau eilėje. Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau visokiom bio-filosofinėm temom apie stresą ir meilę ir ryšį, kurį sukuria stresas. Ir frazė, jog gimdyme skausmas reikalingas įgauna kitokią prasmę. Žinoma, gimdė žmona… Bet jos ir ryšys matyt stipresnis.
Mano ryšys pasireiškia naujais sąlyginiais refleksais: visada pasupu maistą prekių vežimėlyje (turbūt tam, kad maisto produktams būtų mažesnis stresas, juos perkėlus iš lentynų į vežimą)… Ramiai, nesvyruodamas stovėti nebemoku, net valgydamas niūniuoju “lietuva brangi” arba “aaaa puuupa”. Su draugu, kuriam dukra gimė beveik tą pačią dieną, kaip ir man, kalbame ne apie žvejybą, žaidimus, alų – tiesą sakant mūsų pokalbių ištraukas galima dėti tiesiai į supermamas.
Tai va koks šūdukas sauskelnėse.
Šūdai ir myžalai
Visai neseniai išeidinėjau iš buto ruošdamasis kažkur važiuoti. Tuo pačiu metu iš savo buto išeidinėjo ir mano kaimynas. Laiptinėje sklido kažkokio kepinio malonus kvapas (iš kažkurio kito kaimyno buto). Kaimynas užvedė “small-talk’ą”:
– Ar čia jūs kažką kepate? Taip skaniai kvepia…
– Nee… Ne pas mus. Pas mus dabar smirda šūdais ir myžalais. – Atsakiau
– Kodėl? – Nustebo kaimynas kiek kitokiu tonu. Matyt ėmė jau galvoti, kad aš jį įžeidinėju.
– Pas mus šis kvapas dominuoja. Ypatingai prie durų, kur kelioms minutėms, prieš išnešant į konteinerį, padedame šiukšlių maišą su vaiko sauskelnėmis.
– Aaa… Aišku… Naudinga informacija. – Atsakė.
Matyt išgąsdinau. Kaimynas jaunas, neseniai tik užmatėme, kad pas jį į svečius mergina viena nuolatinė lankosi.
Taigi… Šūdai smirda šūdais. Kol buvo dar tik naujagimis, kol mito motinos pienu šūdas buvo beveik bekvapis ar bent jau silpnesnio kvapo. Dabar kai jaunas organizmas turi daugiau fermentų/enzimų/bakterijų kvapas intensyvesnis. Aš nesu toks, kad man mėšlo ar šūdo kvapas keltų didžiulį pasibjaurėjimą, nuo kurio turėčiau bėgti žiaugčiodamas. Nesiraukydamas valau katės vėmalus, mėžiau kaime mėšlą taipogi. Nieko ten baisaus. Bet pastovėjusių sauskelnių kvapas šiukšlių dėžėje yra kur kas stipriau… Tenka ir pažiaugčioti. Panašiai buvo kartą, kai mūsų ilgaplaukė katė skysčiau pašikusi apsišiko savo šlaunis (ten tokie poilgiai plaukai). Tas šūdas ten sudžiūvo, o katė toks gyvūnas, kur mėgsta glaustytis, užlipti ant krūtinės gulinčiam. Nutariau išplauti tą guzą. Katę – į vonią. Katei stresas. Dušas, vanduo… Smaaaarvė… Tokios smarvės, žinot, nebuvau dar jautęs. Na o vaiko pastovėjusios sauskelnės taip stipriai gal ir nesmirda, bet lygis panašus.
Tiesa, anksčiau, kai matydavau brolį ar kitus draugus, kurie turi vaikų iš anksčiau jau, nuimant prišiktas sauskelnes ir plaunant kūdikį ar valant drėgnom servetėlėm, galvodavau, kad vargas… kad sunku. Na, bet realybė kitokia – nei vargas, nei sunku… Na nebent pirmais kartais.
Darbas ir laisvalaikis
Važiuodamas liftu iki buto aš atsirišu batus, nusiimu kaklaraištį/švarką. Nes tam nebus laiko namie. Atsidaręs duris dažnai randu žmoną su vaiku stovinčią. Batus nusimetu, švarką ir kaklaraištį numetu ant vežimėlio prieškambaryje. Vaikas, kaip pereinamasis prizas, atitenka man.
Vis dažniau atsimenu tą mėnesį Anglijoje, kur vienas pats praleisdavau daug laiko. Dabar vienas galiu pabūti nuo ~22:30. Tos kelios minutės būna labai brangios, nes jas vagiu iš savo miego.
Matyt todėl darbdaviui dabar skiriu mažiau savo laiko. Tiesa, filmų nežiūriu, nes turbūt užmigčiau. Skaitau tinklaraščius. Rašau tinklaraštį. Domiuosi semiotika. Nors bendrai ne, nesidomiu – skaitau ką Rokiškis apie tai rašo. Skaitau apie astrofiziką, bandau suprasti kas tai yra trolinimas ir kaip tai daro geriausi (kol kas tai tik tokią pačią temą naudoju, sakau gal įkvėps?), svarstau kiek Lietuvoje dar yra sveiko proto, svarstau kokius filmus pažiūrėsiu (kada nors), įvairiausių įdomybių internetuose žiūrau, dar žiūriu tekstinę televiziją, žvengiu iš kawenskų bajerių, stebiu kaip stato namą, dar truputį lyg ir politika domiuosi, pavartau gražias fotkes, žiūriu kaip pilietiškai trolinama, tikrinu kur yra geroji žurnalistikos ateitis… Turbūt dėl miego trūkumo man vis vaidenasi, kad kažkur kažką praleidau ir tikrinu naujausius popo įrašus kas keletą minučių. Tada mane išpila šaltas prakaitas ir apima sąžinės graužatis. Tai va, o paskui dar arbatos atsigeri, dar porą emeilų parašai ten šen ir va jau beveik penkios, o eidamas link mašinos vis pasižadu, kad rytoj jau gal daugiau padirbėsiu…
Atlygis
Kažkokios įdomios rūšies endorfinų gaunu kas kartą kai paimu sūnų į glėbį grįžęs iš darbo, kai jis savo pirštukus man kiša į burną, ausis, į nosį (kartais tiesa bando į ją ir įkasti, o gal paskandinti savo seilėse?), peša plaukus, spiegia į ausį…
Mane kažkas išderino, pagadino: tomis retomis naktimis, kai tenka nakvoti ne namie, kai sūnų prižiūri kuri nors močiutė, kai reikėtų mėgautis tomis laisvomis minutėmis aš vis svarstau ar sūneliui nieko netrūksta, kaip jis ten be manęs vaduojasi? Ar labai liūdi… Jaučiu visa tai baigsis, kai prasidės tie sunkieji laikai, kai iš tiesų bus prastai (visi draugai taip sako), kai paaugs.
Na, o nuotraukoje gėlės, nes vaikai tai juk gyvenimo gėlės…
Šita širdukė nebūtinai reiškia, kad gimdymas bus lengvas 🙂
“Tėtyčiais” ir “nėštukėm” (berods) mus su žmona vadino moteris, kuri vedė kursus/pamokėles prieš gimstant pirmagimiui. Ėjom į tuos kursus nes visų pirma žmonai aiškiau ir lengviau ir ne taip baisu laukti “D” dienos, o ir man gan naudingos info ten…
Manau, kad atsirastų tokių, kurie sakytų: “taigi gamta viską sutarkis! Ko čia bijot?”. Ar kažkaip panašiai. Arba “taigi seniau nebuvo jokių pamokėlių ir gimdavo vaikai…”. Na, ant šitaip sakančių tai papykčiau! Juk kai buvo ta taip vadinama balanos gadynė, tai 1 iš penkių gimdyvių mirdavo. Bene dar sakydavo, kad gimdyvė tai viena koja grabe.
Taigi, mano žmona, tą posakį žinojo (o aš, tiesą sakant, iš jos). Tai pati išsigandus ir dar mane prigąsdino.
O mintis kokia (jums taip irgi būna? Na, kad regis žinai ką pasakyti, bet kai nori pasakyti – jau nebežinai?)? Ogi ta, kad nors tie žodžiai, kuriuos naudojo ta mergina, kuri mums vedė tuos kursus ir nervavo (o gal moteriškėms nėščioms ir patiko – be mūsų ten dar buvo bene trys-keturios poros), bet kažką teisingo irgi pasakė.
Man regis aš dar pamenu, tą istoriją (ją tikriausiai visoms grupėms sako), kurią pabandysiu iš atminties bendrais bruožais atpasakot:
Evoliucija ir civilizacija padarė keisčiausių dalykų Europos moterims, o ir kūdikiams. Dabar kūdikių galvos yra didesnės, todėl gimdymai sunkesni, nes vargšių moterų fiziologija nespėja kartu. O dar prisideda ir “natūralioji” mados industrijos atranka, kur tik kūdos – mažų klubų moterys yra seksualiausios ir sėkmingiausios. Kita vertus tai nereiškia, jog jos susiras vyrus, su kuriais jos turės vaikų, bet tai persiduoda ir mamos.
Va, pavyzdžiui, juodaodės kur nors Afrikoje ar aborigenės kur nors Australijoje gimdo lengviau. Įsivaizduokite tokį vaizdelį: eina moterys su kauptukais po kokių nors cukranendrių lauką (moterys, nes vyrai tokių darbų nedirba), tame tarpe ir viena nėščioji. Staiga ta nėščioji sustoja, pasiremia į kauptuką, pritupia ir čia pat pagimdo kūdikį į cukranendrių krūvelę, ji vaiką paima, virkštelę su tuo pačiu kauptuku perkerpa, prisideda prie krūties ir toliau darbuojasi kauptuku cukranendrių lauke. Po kiek laiko vėl kiek pritupia ir pagimdo (nu kaip ten tas žodis… nu tas daiktas, kur prie gimdos sienelės būna prisikabinęs ir ten maitinasi vaisius per jį) tą daiktą.
Dar vienas gan įdomus dalykas, kad nors tos juodaodės ir nesinaudoja jokių ten sauskelnių ar kt. skudurų, bet vaikelių higiena pakankamai gera. Kažkas kažkaip yra matęs kaip viena juodaodžių laikydama ranką savo rankose, staiga vaiką atitraukė kiek tolėliau nuo savęs – šis padarė savo reikalus, ji su belekokiu žolės ryšuliu prabraukė likučius nuo užpakalio ir toliau daro ką dariusi. Jos tada tas žmogus paklausęs “iš kur ji suprantanti, jog vaikas nori tuštintis?”, ji tada kiek pagalvojusi ir jam atsakiusi: “O jūs iš kur žinote, kad norite tuštintis? Taip ir aš žinau.
Tai va… “Gerai toms juodaodėms” – matyt pagalvojo visos toje grupėje esančios moteriškės. O aš ką pagalvojau jau nebepamenu. Bet, matyt, tą patį.
Vėl pamečiau mintį… Tai ką aš ten norėjau pasakyt… Ogi kad tai nevienintelis gerumas, ką išmokau tose pamokėlėse. Tose pamokėlėse išmokė ir daug gerų dalykų. Man gan suprantamai paaiškino kodėl aš galėčiau ir turėčiau dalyvauti gimdyme ir kokios mano funkcijos ten būtų.
Ai, o mes su žmona tai jau ir taip buvome pasikaustę – susiradau per P2P kažkokį “laugh and learn about childbirth” – kažkokią senovę nuripintą iš DVD. Jūs irgi galite susirasti tai čia. Jeigu nepavyksta/nesuprantate, kaip padaryti, kad iš ten video atsidurtų jūsų kompe, o gimdys jūsų žmona tuoj arba jūs esate ta žmona, kuri gimdys, o norite daugiau sužinoti apie gimdymą, tai sakykite čia man komentaruose ir aš jums kaip nors padėsiu.
“Mes laukiamės” sako kai kurios būsimos mamos. O aš laukiu. Žmona laukiasi. Nors, kita vertus, ta sangrąžos dalelytė keista šiame žodyje. Trečia vertus ir laukia ne kažko kito o savęs. OK užskaitom.
Bet aš tai laukiu ne savęs. Laukiu žmonos, kol ji susilauks. Vaikštom į kursus tokius, kur tokia moteriškė ypatingai saldžiu balsu (o gal pasaldintu? gi vis dėlto hormonai…) sako “nėštukės” ir “tėtyčiai”. Taip ir skamba galvoje: “Tyčiai… tyčiai… tyčia…”. Čia tipo priekaištas? Aš čia tyčia taip? Tai aišku kad tyčia!
O gal ir visai fainiai. Vakarai – mano. Žmona “lūžta” iškarto po “labanakt vaikučiams”. O būna, kad ir tų nesulaukia. Galiu žiūrėti savo “futbolą”, žaisti savo “šlykštynes-mordabojus” – nieks neperjungia kanalo ar neaiškina, kad per ilgai žaidžiu. Kita vertus pajuodę paakiai išbąla tik savaitgaliais…
Aš supratau, kas man nepatiko su prieš tai darytu darbu. Man nepatiko tai, jog darbo rezultatai neadekvatūs pastangoms. Pardavėjo darbas… Ne… Būtent to pardavėjo darbas labiau priminė užsakymų ir kainų paklausimų administratoriaus darbą. O gal nepatiko ir tai, kad visi pas mus čia nelabai ir suprato kas tas pardavėjas, tiksliau koks pardavėjas ir kaip turėtų pardavinėti būtent tą dalyką, kurį ir pardavinėjame 🙂 Painiai ane? Paaiškinu: prekiaujame paslaugomis, kurias parduodame savo partnerių (užsieniečių) klientams bei pardavinėjame (bent jau -jome) paslaugas savo kolegoms iš kitų departamentų, kurie pardavinėdavo jas jau mūsų kompanijos klientams. Su ta antrąja puse, kur pardavinėjame savo kolegoms (taip, atspėjote!) ir buvo (o gal ir vis dar yra ;)) didžiausios bėdos bei nesusipratimai.
Būdavo ateidavo viršininkas ir sakydavo: “Mažai pajamų. Reikia kažką daryt. Laukiu pasiūlymų.”. Aha… tuoj… kažką darysim. 🙂 O iš tiesų, kaip padaryti, kad mūsų partneriai užsienyje daugiau parduotų paslaugų savo klientams, kuriems reikėtų dalies to ką parduodame mes savo partneriams? ;)))) Neabejoju, kad išeičių yra, o gal ir buvo, o gal net dabar pamąstęs geriau ir sugalvočiau/suprasčiau (o gal ir ne, bet tai jau nesvarbu…) ko reikėjo (-ia). Nors dalinai tai jau ir sugalvota, nes matau, kaip tvarkosi tas skyrius (kuriame dirbau anksčiau) ir panašu, kad jiems sekasi neblogai. Devil is in the details – sako žmonės (“velnias įlindęs į detales”). Tai va…
O dabar aš suprantu ką darau. Aš suprantu kaip daryti ir kada, kad gauti vieną ar kitą rezultatą. Gavau prižiūrėti departamento verslo palaikymo IT sistemas. Čia viskas aišku: sistema veikia arba neveikia arba veikia prastai; vartotojai skundžiasi, kad iš desktopo ikonėlė dingo; reikia pratęsti sutartį su sistemos tiekėjais; verslas sako, kad jiems nepatogu tatai, todėl man reikia išsiaiškinti ką daryti, kad būtų patogu… Ir pan. Viskas daug įdomiau! Esu savotiškas sistemų direktorius – matau visus verslo procesus, galiu valdyti vartotojų lūkesčius, įvertinti rizikas ir jas valdyti įvairiais sprendimais, kuriuos vykdau ir aš ir tiekėjai ir kitos mūsų kompanijos komandos.
Tai buvo bene daugiausiai įvykių, keičiančių gyvenimą ar požiūrį į jį, turėjęs pusmetis:
Įsidėjom tualeto ir vonios duris
Pakeičiau darbą (t.y. dirbu ten pat, tik kitką)
mečiau rūkyti
buvau Turkijoj
Ai tiksliai, juk dar vedžiau! 🙂
Ir dar supratau, kaip mano organizmas reaguoja į stresą ir nikotino badą. Reakcija itin nemaloni. Nesu tikras ar čia tikrai nikotinas kaltas, bet retkarčiais ima ir užsvaigsta galva. Ir užsvaigsta būtent tada, kai vairuoju automobilį ar net kai sėdžiu svečiuose ir gurkšnoju arbatą. Procesas maždaug toks: pajuntu lengvą svaigulį ir ima kažkaip darytis sunkiau kvėpuot, tada imu galvoti apie tai kaip man sunku kvėpuoti ir kad svaigsta galva, nuo to galvojimo dar labiau ima svaigti galva ir dar sunkiau kvėpuoti… Tada imu galvoti, kaip yra negerai, kad svaigsta galva, juoba, kad vairuoju automobilį (kai vairuoju automobilį). Įsisuka tokia “mirties spiralė” ir kuo toliau tuo prasčiau. Šiek tiek padeda savotiškas savęs matymas tarsi iš šalies (transcendencija) – pratimas reikalaujantis gan stipriai įtempti mąstymą.
Ta tema kalbėjausi su vienu draugu. Dabar tiksliai nepamenu ką sakė, bet minėjo kažką apie tai, jog nikotinas tai bene ilgiausią detoksikacijos periodą turintis narkotikas. Žinoma, neapsėjome ir be alkoholio temos – mūsų visuomenėje itin populiaraus ir dažnai per daug vartojamas “narkotikas”. Alkoholio detoksikacija bene trumpiausia (bent jau mūsų pokalbyje). Apskritai tai šventės ir malonumo tapatinimas su svaiginimusi alkoholiu yra tokių problemų, kaip nepakankama savimonė, riboto mąstymo ar net engimo išdava (čia turiu prisipažinti, kad negimiau tai žinodamas/suprasdamas). Alkoholio vartojimas (kaip beje ir rūkymas1) man yra daugiau gastronominis potyris2. Bet aš jau nukrypau nuo temos… O tema ta, kad jausdamas tuos bjaurius svaigimus tapatinau juos su nikotino detoksikacija ir tai mane dar labiau motyvavo nepradėti vėl.
Priaugau gerus 10 kg. O čia jau kaltas medaus mėnuo. Turkijoj viešbutyje valgėme tada, kai buvo valgymo valandos ir dar tarp valgmų valgydavom kažką skanaus. Joks vaikščiojimas ar pramogos3 nepadėjo…
Pilnos spintelės visokio alkoholio likusio nuo vestuvių. Kur mes jį dėsim? Pas daktarus tai taip dažnai nevaikštom… Reiks išbandyti visokius marinatus, pvz.: kiaulienos sprandinė samogone arba jautienos kumpis degtinėje arba… Gal kas žinote gerų receptų su degtine ir samogonu4?
O nuotraukose (vestuvinėse) tai atrodau labai linksmas. Hm… Išties, labai džiaugiausi. Tikriausiai tuo, kad pasiruošimo maratonas baigėsi. Arba kad… “planas – vaikai” 😉
1– kartais pasimėgauju dabar kaljanu ar cigaru su konjaku ar geru viskiu 😉
2– todėl nesuprantu, kaip kai kuriems žmonėms gali būti “skani” gryna degtinė. Čia tokia pati nesąmonė, kaip sakyti, kad skani druska, todėl ją valgau vieną…
Mečiau rūkyt. Jau mėnuo. Aš iš tų, kuriems veikia duoti pažadai (regis kažkurioje knygoje apie metimą rūkyti tai parašyta): t.y. pažadėk draugams, jog mesi rūkyti, nes jei nepavyks bus gėda ir bus suterštas tavo kaip pažadų besilaikančio vardas, o dar blogiau – paaiškės, jog neturi valios. Mesti nebuvo sunku dar ir dėl to, kad rūkymas malonumo nebeduodavo. Rūkiau, nes reikėjo. Dabar tik sapnuoju kaip rūkau ir kaip sąžinė griaužia, bei kaip savimi nusiviliu. Būna tas jausmas aplanko ir kai nemiegu (t.y. nesapnuoju – ne ne, nesapnuoju kai nemiegu), bet tada prisimenu, jog tai sapnas ir labai palengvėja…
Gerai, bet pagrindinė rūkymo metimo priežastis – vaikai. Planas toks: šiemet vedu (juk pernai piršausi Eifelio bokšte – tas kur Paryžiui, o jei jau sakai kad nori ką padaryti, tai reikia padaryti ar ne?), tada dar truputį padirbam, “susisukam lizdelį” (na turim tokį jau metus – prieš savaitę duris į tualetą ir vonią nusipirkom), o tada… Tai va svarbu, kad būčiau “švarus” nuo visokių dervų ir konservantų.
