Čia bus istorija apie tai, kaip vienam labai geram draugui iš vienos tokios įmonės sekėsi su banko kaupiamuoju gyvybės draudimu.
Prisiminiau tą istoriją, kai pamačiau visą šitą buzz’ą su nuosavais bankais ir bankomatais. Vienas toks (t.y. kitas) draugas tokiais atvejais sako: “nu jau bankas tai savęs jau tikrai nenuskriaus!”.
Nu ir tikrai! Kodėl bankas turėtų save skriausti? Kodėl save turėtų skriausti kokia nors įmonė, kurioje jūs dirbate? Arba kam jums skriausti kokią nors savo įmonę? Gi ne toks jų ir jūsų tikslas.
Na, bet čia ne apie tai. Gi istorija apie draugą, kuris dirbo vienoje įmonėje tokioje ir jo kaupiamąjį gyvybės draudimą. Kaip jau minėjau, šią istoriją prisiminiau tada, kai perskaičiau blogosferoje keletą straipsnių apie Nerijaus Mačiulio pasisakymus:
Tai štai prisiminiau aš tą istoriją apie kaupiamąjį draudimą. Ogi viskas ten buvo taip: tas mano labai geras draugas vienoje tokioje įmonėje labai neblogai dirbo ir pasiekė gerų rezultatų, t.y. nenuskriaudė įmonės, o net padarė jai gero. Ir ta įmonė pasakė tam labai geram draugui, kad už tai, kad jis toks geras, tai jį dabar ji motyvuosianti. Matyt tos įmonės vadovai prisiskaitė kažkur, kad motyvacija grynaisiais ne geriausias variantas ir nupirko tam darbuotojui kaupiamąjį gyvybės draudimą banke.
“Kaip čia mums pamotyvavus darbuotojus” – galvoja įmonių vadovai.
Praėjo tada kokie keturi ar penki metai ir nutarė įmonės vadovybė, kad šis motyvacijos mechanizmas jau nebetinkamas ir reikia nutraukti sutartis su banku.
Tas mano labai geras draugas gavo pranešimą, kad, jeigu nori tų pinigų, kurie prisikaupė banke, tai tegu eina į banką ir juos susirenka. Visai neblogai ane?
1000 eurų.
Banke paaiškėjo, jog per tuos metus įmonė bankui sumokėjo ~1000 eurų to mano draugo sutarčiai palaikyti. “Tūkstantis eurų yra neblogai” – pagalvojo tas mano labai geras draugas. Persirašė sutartį savo vardu ir gavo pasiūlymą atvykti į banką po savaitės ar dviejų, kai bus visi formalumai sutvarkyti. Atvyko tas mano labai geras draugas po savaitės ar dviejų ir paaiškėjo… Paaiškėjo, kad grynais jam bankas tegali išmokėti ~30 eurų.
Kaip čia taip gavosi, kad ~1000 eurų virto ~30 eurų? Kas čia ką nuskriaudė, o ko nenuskriaudė?
Pasikalbėjau aš su tuo savo draugu ir paaiškėjo kad:
Banko sutarties aptarnavimo ir makleriavimo vertybiniais popieriais (nes tie pinigai, žinia, buvo investuojami) mokesčiai gan dideli.
Sutartis buvo sudaryta prieš pat recesiją ir nemažai pinigų tiesiog dingo nuvertėjime.
…
“Nesidžiauk radęs, neverk pametęs” – prisiminė senolių išmintį mano tas draugas. O be to, tos įmonės pinigai gal kiek sušvelnino krizę. O be to juk bankams reikia gauti licenciją, nusipirkti arba išsinuomoti patalpas, pasisamdyti darbuotojus, surinkti indėlius, susimokėti indėlių draudimą, nusipirkti inkasavimo paslaugas, techninę įrangą nusipirkti reikia taip pat gi.
– Ir, žinok, jaučiausi, kad mane vertina, kad manimi rūpinasi, kai sužinojau apie tą kaupiamąjį draudimą! – pasakė tas mano draugas vėlgi.
Praėjusią savaitę jums parodžiau vieną grafiką. Panašų grafiką buvau nupaišęs praėjusiais metais po EP rinkimų. Ką ten tie grafikai iš tiesų reiškia, tai nelabai ir pats suprantu. Aš užtai žinau ką norėjau tais grafikais parodyti. Tų grafikų misija yra kokiu nors būdu pamatuoti kaip politinės partijos pažįsta savo rinkėjus. Tai yra kaip kandidatų atranka ir vidinis reitingavimas atspindi rinkėjų nuomonę, kuri tuo pačiu ir formuojama. Dar norėjau įvertinti kandidatų (politikų) darbą rinkėjų nuomone.
Šiandien vėl viską dariau iš naujo, nes kaži ar ana skaičių manipuliacija parodo tai ką noriu parodyti. Man gan stipriai trūksta teorinių matematikos (statistikos tame tarpe) žinių. Netgi pagalvojau apie kokios nors Coursera kursus ta tema[1]. Bet šįsyk vėlgi rėmiausi tomis rudimentinėmis žiniomis, kurios dar užsilikę mano galvoje. Kita vertus – nenaudojau nieko sudėtingo: tiesiog paprastus aritmetinius veiksmus (dalybą, daugybą, skirtumus ir sumas).
Pagrindinė dilema, kurią man sunkiai sekėsi spręsti, buvo įvertinti aukštesnių sąraše vietų pokyčių svorį lyginant su pokyčiais toliau sąraše. Tai yra pokytis iš pvz. 3 vietos į 2 yra kur kas reikšmingesnis ir sunkesnis nei iš kokios 30 į 20. O įvertinus svorį – perteikti jį taip, kad būtų galima palyginti pokyčio svorį su gautais kandidato reitingo balsais.
Galingasis excelis
Prieš atskleidžiant jums mano be galo genealius skaičiavimus (apsiribojau Vilniaus miestu) parodysiu pradžiai keletą labai paprastų skaičių (nesu tikras ar jų viešojoje erdvėje buvo, bet aš kažkaip neužfiksavau). Taigi, nors tie skaičiai ir paprasti, bet gan iškalbingi, o tai yra balsavusiųjų ir reitingavusiųjų kandidatus rinkėjų santykis:
Gauti balsai: 58448, iš jų reitingavo: 37498 ir tai yra ~64%. Šis skaičius yra didžiausias iš mandatus Vilniaus mieste gavusiųjų partijų! LRLS rinkėjai patys sąmoningiausi.
Gauti balsai: 24999, iš jų reitingavo: 15597 ir tai yra ~62%. Šie rinkėjai irgi matyt turi tvirtą nuomonę. Aš kaip ir Ingrida Šimonytė, kaip ir daugybė kitų žmonių irgi kažkada už jį balsavau. Bet šįsyk iš klaidų pasimokėme.
Gauti balsai: 13826, iš jų reitingavo: 8563 ir tai yra ~62%. Toks šviežias darinys ir negali turėti pasitikėjimo, kaip organizacija, tai čia kaip ir ok viskas.
Gauti balsai: 10310, iš jų reitingavo: 5778 ir tai yra ~56%. Šios partijos rinkėjai matyt pasitiki savo širdžių prezidentu.
Na, o dabar tai, dėl ko čia visi ir susirinkome. T.y. tie mano grafikai, kurie turėtų parodyti kaip kandidatai efektyviai dirbo politikoje, tuo pačiu ir rinkiminėje kampanijoje. Arba gal jūs sugalvotumėte ką jie rodo? 🙂
Skaičiavimai ten tokie:
Suskaičiavau reitingo pokytį: iš prieš rinkimus turėto vietos sąraše skaičiaus atėmiau po rinkimų gautos vietos sąraše skaičių.
Suskaičiavau gautų reitingo balų svorį, t.y. kokią dalį kandidato surinkti reitingo balsai sudaro bendrame iš viso partijos surinktų reitingų pyrage. Trumpiau tariant padalinau kandidato reitingų kiekį iš bendrojo partijos gautų reitingo balų skaičiaus.
Suskaičiavau reitingo progresiją. T.y. kiek yra svarbesnės aukščiausios vietos palyginus su žemesnėmis. Tiesinė proporcija čia, mano galva, netinka. Tai tiesiog suskaičiavau kiek reitingo balų iš viso buvo paskirta visiems žemiau esantiems kandidatams įskaitant patį kandidatą. T.y. 1 vietos reitingo progresija yra lygi: 1’os vietos reitingų kiekis + 2’os vietos reitingų kiekis + … + paskutinės vietos reitingų kiekis. 2, 3 ir visų kitų vietų reitingo progresija suskaičiuota atitinkamai pradedant skaičiuoti nuo 2, 3 ir t.t. Gautus gan didelius skaičius vėlgi padalinau iš to tokio savotiško faktorialo, suskaičiuoto iki pirmosios vietos. Čia yra silpniausia vieta. Nesu tikras ar čia kaip nors kas nors neišsikreipia. Bet nutariau vistiek sudėti viską į blogą, nes gal tai visai ir įdomu.
Padauginau reitingo pokytį (1) iš reitingo progresijos (3) ir pridėjau reitingo balų svorį (2).
Gautą grožį sudėjau į grafiką. X ašyje (ją sukeičiau su Y, kad patogiau skroll’inti būtų) yra: [reitingas po rinkimų]_[Vardas PAVARDĖ]_[reitingo pokytis]. Dar į grafiką su paveiksliukų redaktoriumi įpiešiau reitingų kiekio grafiką sulyginimui ir dar suskaičiavau kokią reitingų dalį sudaro neigiamus balus surinkę žmonės palyginus su teigiamus balus gavusiais.
LRLS. Tarp kiekvieno reitingų lyderio yra įsiterpusių mažiau gauvusių reitingų kandidatų. Sunku pasakyti ką tai reiškia. Galbūt tai kažkaip susiję su tuo, kad partijos reitingavimo motyvai gan stipriai skiriasi nuo rinkėjų. Gal.
Tomaševskininkai. Gan aukšti reitingai žemuose baluose bei apskritai bardakiškas pasiskirstymas rodo, jog partija net nelabai stengiasi atspindėti realybės.
TSLKD. Čia irgi gan stipriai išsibarstę reitingų pikai tarp balų.
Zuokiniai. Maskoliūnas čia tokį iš kitos aikštelės pusės paleidęs. Gaila, bet nepataikė 🙂LSDP. Čia pikai apskritai pasiskirstę be jokios tvarkos. Gal tik pastebėtinas tas pilvas per vidurį. Ta grupelė kažką daug bendro tarpusavyje matyt turi 🙂Puteikis. Pagal ką jie ten nusprendė sąrašo numerius pasidalinti, tai nelabai aišku. Gal burtus traukė?TT. Atėjo homofobas ir viską sugadino. Perfrazuojant vieną feisbuko herojų: tiems homofobams reikia uždrausti į politiką eiti.
Čia galvojau galvojau ir sugalvojau, kad nevisai teisingai gavosi paskirstyti sąrašo vietų svorius. Tai yra jeigu kandidatas pakyla iš kokios nors 10 vietos į 5, tai kiekvienas pakilimas per sąrašo vietą yra dauginamas iš 5 pozicijos svorio. Būtų teisingiau tiesiog sudėti 10+9+…+5 svorius. Tas pats su kritimais – kiekvienas kritimas buvo įvertinamas žemiausios pozicijos svoriu, o geriau būtų sudėti visų pereitų pozicijų svorius.
Nu tai tiesiog pasidariau atitikties lenteles (“reference tables”): kiekvieną sąrašo poziciją įvertinau visų žemesniųjų pozicijų reitingų suma (įskaitant pačios pozicijos reitingus). T.y. jei turime 3 pozicijas, kurios gavo va tiek reitingų:
4313
3234
1333
Tai kiekvienos pozicijos svoriai tokie:
4313+3234+1333=8880
3234+1333=4567
1333
Tuos svorius dar padariau sulyginamus kiekvienos vietos gautiems reitingams. T.y. suskaičiavau kokią santykinę dalį svorio ir reitingų turi kiekviena vieta. Reitingų santykinės vertės:
4313/(4313+3234+1333)=~0.49
3234/(4313+3234+1333)=~0.36
1333/(4313+3234+1333)=~0.15
Svoriams analogiškai:
8880/(8880+4567+1333)=~0.60
4567/(8880+4567+1333)=~0.31
1333/(8880+4567+1333)=~0.09
Na ir tada naudodamas nuostabiąją excelio “lookup” funkciją suradau kiekvienam kandidatui po svorių skirtumą tarp:
Rinkėjų paskirtos sąrašo vietos ir
Partijos paskirtos sąrašo vietos
Kuo “migracijos” sąraše yra aukščiau – tuo brangesni ir sunkesni judesiai, o kuo žemiau – tuo lengvesni.
Tada dar prie tų svorių skirtumo (jei vyko migravimas) pridėjau reitingo svorį. Ir štai ką turime:
LRLS. Man atrodo, jog įdomiausia žiūrėti tuos kandidatus, kurie yra aukščiau ir mėlynos linijos pjūklo duobėse, t.y. jų judesiai sąraše yra brangiausi. T.y. partijos reitingai labiausiai neatitiko rinkėjų reitingo. Na, o kur neigiamas balas, o pjūklo viršūnė – partijoje pervertinta, palyginus su rinkėjų nuomone. Liberalų atveju dėl viršutinių pozicijų rinkėjų ir partijos nuomonė – vienoda.Tomaševskininkai. Pono Gžegožo skrydis per 31 vietą į 10’ą tikrai įspūdingas. Ten taip pat nemažai nuviliančių nuopolių (ponas Bugakovas ar ponas Šot). Kaip ir ankstesniame grafike matome, kad rinkėjai turi gan skirtingą įsivaizdavimą apie kandidatus palyginus su Tomaševskininkų.
TSLKD. Pas konservatorius gi matome šiokių tokių lengvų apsistumdymų viršuje. Yra ir skausmingų kritimų.Zuokiniai. Poną Monkevičių ponas Šilgalis gan grubiai išmetė iš antros vietos. Bet čia ir be grafiko tai galime pamatyti 😉LSDP. Pas socdemus biškį labiau toks bardak viršūnėse. Gerai sakė pelės apie Oleką – balsavo balsuotojai tai visai už kitą tikriausiai 😀Puteikininkai. Maldeikienė visus šiek tiek bichslapino. Kodėl ten Kuolys buvo 1 vietoje? Gi puteikininkai – Puteikis turi būti pirmoje. Žodžiu sąrašą belekaip sudarinėjo.TT. Na, neblogai suskirstė pirmąjį penketuką. Tik aš labai abejoju ar pamatysime taryboje du pirmus šio sąrašo ponus.
[1] – Lyrinis nukrypimas ta tema: dažnai mokyklose ir universitetuose matematikoje, o ir kitose disciplinose sprendžiamos dirbtinės ir neaktualios mokiniams problemos. Motyvacija – geras pažymys. Bent jau man taip buvo. O štai, motyvacijos kur kas daugiau, kai sumanai išspręsti kokią nors problemą, kuri pačiam yra aktuali.
Buvau Forume One. Ačiū kolegai Tomui, mane pakvietusiam!
Buvo dar viena proga paklausyti dubstepo. Be dubstepo ten dar pasakojo apie tai ką ir kaip daryti, kad gautum melejonus pinigų. Bent jau pirmi du pranešėjai pasakojo apie tai.
Kitais metais bus dar vienas seminaras, kuriame mums jie papasakosiantys, kaip padidinti babkių kiekį 300 procentais per tris metus.
Ir draugui, kurį atsivesiu – seminaras NEMOKAMAI!
Vienas iš pranešėjų (Boris Grundl) per šiuos metus uždirbo 2 mln. EUR (tie kur buvo Siemense prisidėjo prie to, kaip supratau).
Kiti pranešėjai labai nesigyrė kiek uždirbantys, bet buvo aišku, kad mums turėtų atrodyti, jog daug. Tik niekaip negalėjau atsikratyti tokios nuojautos, jog jiems jau kiek atsibodo visi šitie susirinkę varguoliai… Tačiau sąskaitos pačios gi nesusimokės.
Čia aš vis dar apie du pirmuosius penktadieninius pranešėjus. Jie man buvo labai įdomūs tuo aspektu, kad labai puikiai išnaudoja kunda-lakunda fenomeną: sukuria ženklų sistemą, kurioje esant neįmanoma jos pačios analizuoti. Jie yra labai geri kunda-lakunda taikytojai ir visai neblogi enciklopediniai pavyzdžiai, kuriais bus galima papildyti Pipediją.
Jūs čia tik nesugalvokite, kad aš juos kaip nors menkinu. Kunda-lakunda, tai jums ne koks nors šuns papas! Čia bliamba SEMIOTIKA! Be to jie gal netgi negyvena toje savo ženklų ir prasmių sistemoje.
Žinoma, taip rašau dar ir dėl to, kad man gavosi kažkaip nemokamai paklausyti tų pranešėjų. Patekau į ten kaip kokis tai varguolis pas prakutusius startupus ir draivą draivinančius šventinius bankuchenus. Patekau ten su batais iš “Batų kalnas”, džinsais iš “Marks and Spencer” ir džemperiu iš Amerikos, kurį paslaugūs lietuviai perka su belenkokiom nuolaidom shopping mall’uose ir siunčia paštu tėvynėn. O ką? Geras džemperis!
Einam toliau.
O toliau buvo Fredrik Haren. Šitas man patiko labiau. Pardavinėjo subtiliau. Sakė, kad parašysiąs knygą, nes dabar toks metas, kai maždaug pusė žmonių jam sako, kad apie globalumą kalbėti jis pavėlavo kokiais 20-50 metų, o kiti, kad per anksti. Knygos pavadinimas tikriausiai bus toks:
Fredrik’o knygos pavadinimas.
Kad ir ką ten begalvotum apie žmones – geri jie ar blogi sau ar kitiems žmonėms, bet man patinka tai ką apie tai sako Eliyahu M. Goldratt’as: people are good (žmonės yra geri). Todėl užskaitau. Be to man kažkokiu būdu tai susisieja ir su Mat Persson “Best strategy is no strategy”:
Padariau atradimą: vienas švedas galvoja panašiai kaip kitas švedas 😀 Kažkaip čia man gavosi taip, kad apie geriausią man pranešimą aš prirašysiu čia mažiausiai. Matyt man reikia dar apie tai pagalvoti.
Toliau.
Bičas iš Microsoft’o: išklausiau gan trumpą jo pranešimą ir išlėkiau vaikų iš darželio susirinkt. Tiesą sakant nelabai išklausiau. Būtų tiksliau, jei pasakyčiau, kad pažiūrėjau vieną jo atsineštą klipą apie Microsoft’o viziją. Va tas klipas man ir sukėlė minčių srautą.
Va šitą parodė:
Tame video aš pamačiau viską, ko nemėgstu apie Windows‘us ir apskritai operacinių sistemų ir apps’ų tendencijose. Visokie tech. vizionieriai rodo inspiracinius video apie tai kaip ten jų gadžetai kalbasi ir kaip ten perkam visokius gražius daiktus, kurie vienas per kitą persišviečia, sukinėjasi, blizga, šokčioja, mirga, pypsi. Būktais baisiausiai jie ten visi prasmingi ir dėdė su blizgiaisiais akiniais ar teta su griežtu kostiumėliu ten viską labai aiškiai supranta ir baisiai daug padaro mosikuodami rankomis holografiniuose vaizdiniuose.
Jūs kada nors matėte tikrai gerą programerį savo darbo vietoje prie kompo? Vadybininką? Inžinierių? Jeigu matėte, tai, manau, suprantate kaip toli visi tie blizgučiai nuo realaus gyvenimo. Žinoma, norėčiau visai pasimosikuoti holografiniuose vaizdiniuose kelias minutes ir pašokinėti ant didžiulių raidžių, kad savo kojomis suvesčiau žodį “labas”. Kelias minutes – bet ne ilgiau.
Studijų metais turėjau galimybės pamatyti kaip dirba su PhotoShop’u įgudęs žurnalo darbuotojas: kairė ranka ant klaviatūros, dešinė ant mauzo arba ten kur tas pieštukas ant spec pagrindo (tingiu ieškoti kaip vadinasi), žymeklis ekrane juda ten šen, įjungiami ir išjungiami keisčiausi dialogai, dešinė ranka vos-vos juda, kairė ranka spaudžioja įvairias klavišų kombinacijas – kažką daro, o galutinis rezultatas po truputį įsigimdo į egzistenciją. Mačiau ir vieną programuotoją, kuris dirbo su dviem monitoriais (vienas pastatytas šonu – nes taip matosi ilgesnė dalis teksto, nes taip lengviau jį skaityti), spalvos tik tekste, dialogų langai asketiški, programuotojo pirštai laksto gan greitai – gan dažnai spaudžiamas alt+tab’as, mauzas paimamas retkarčiais.
Tai dabar įsivaizduokite tuodu dirbančius su visokiom holografijom. Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad kol holografijas stumdantis nutemptų kokį nors daiktą iš vienos vietos į kitą, tai mauzą klikinantis jau padarytų dešimt sprendimų, o klaviatūrą spaudantis aprašytų visą sąlygą. Žinoma, yra tas estetiškumo ir grožio pojūtis, kai, regis, gali tampyti tą patį langą per darbalaukį vien dėl to, kad tai gražu ir sukelia malonumą. Ir jis, aišku, yra svarbus, bet tikrai ne svarbiausias. Svarbiausia, mano galva, yra padaryti kažką. Kažką sukurti. Turėti tokias priemones, kurios tą kūrybą realizuoti leistų efektyviai, kad kuo mažiau apribotų.
Nemėgstu priemonių, kurios riboja. Kuriomis galima padaryti tik vienaip ir ne kitaip. Kai viskas yra paruošta ir pats ką nors pasireguliuoti neturiu galimybių. Man atrodo, kad geriau išmokti truputį kažko galingame įrankyje ir tuo naudotis, negu turėti paprastą įrankį ir išnaudoti visas jo galimybes.
Tas video ką tik paneigė tai ką parašiau. Bet tiksliau – ne. Tas žmogus yra tiek geras, kad sugebėjo iš triratuko padaryti HarleyDavids’oną kokį tai. Ir nemanau, jog to video autorius nuolat dirba su Wordu.
Štai pavyzdžiui aš, kai mane užpuola kūrybiškumas, memus gaminu su InkScape’u arba The Gimp’u. Gaunasi va taip:
Tai nufaktinimo mašina. Mes turime įtarimų apie tai kas suka tos mašinos rankenėlę.
Aišku – ne stebuklas, bet kaip padaryti judantį gif’ą su Wordu aš net neįsivaizduoju.
Žodžiu, velniop tuos blizgučius! Darykit blizgančius žaidimus. O jei norite, kad “shit” būt “get done”, tai duokite gerus efektyviai leidžiančius dirbti įrankius o ne plastkinius smėlio dėžės žaisliukus. Padarykit didelį raudoną mygtuką įtaisomą ant stalo ar sienos į kurį nuotaikos neturėdamas galėčiau trinktelti, kad telikas įsijungtų, nes tas bjaurybė distancinis vėl kažkur dingęs (na, arba kažką panašaus į tai). Duokite išvyniojamą/išlankstomą/pripučiamą klaviatūrą prie mano planšetinio devaiso, kad galėčiau rašyti blogą rinkdamas ~260 simbolių per minutę, o ne tapšnojant dviem nykščiais per virtualią klviatratraraaa.
Nors ką aš čia su savo “Batų kalno” batais jums aiškinu. Sekite 10 žingsnių planu, darykit tuos blizgučius, parašykit knygą ir užsidirbkit melejonus…
Seniai seniai, dar 2001-aisiais metais “Codmasters” išleido kultinį žaidimą ““Severance: Blade of Darkness” (BoD). Rašau, kad kultinį, nes kiek žiūrėjau šio žaidimo apžvalgų kituose tinklaraščiuose, tai jie taip rašo.
Man jis irgi kultinis. Bet aš tai nesu joks autoritetas tikriems geimeriams. Be BoD esu žaidęs “Doom 2“, “Quake (2, 3)”, “Colin McRae 2.0″, “StarCraft“, “Call of Duty” ir dar vieną kitą smulkmę. Kaip matote – anoks aš geimeris. Tad ne man rašyti recenzijas apie kompiuterinius žaidimus.
Tai ir nerašysiu recenzijos. Tiesiog aprašysiu savo įspūdžius ir įkelsiu vieną kitą gameplay video.
Pats žodis “severance” reiškia atskyrimą ar padalinimą. Šiuo atveju kalba eina apie įvairių kūno dalių atskyrimą nuo kūno, jų mėtymą į šonus ir trykštantį kraują. Žaidime nukirtus galvą monstrui, iš jo kaklo dar kurį laiką pulsuoja kraujo čiurkšlės. Būna, kad monstras nukerta ranką ar galvą jūsų herojui – tada iš ten irgi pulsuoja kraujo čiurkšlės. Taip, tai tas žaidimas, ant kurio galima bumbėti, kad tai skatina vaikų žiaurumą ir gamina iš jų maniakus. Aha. Tad preventyviai dar reikėtų į psichiatrinę ligoninę uždaryti ir Stepheną Kingą ir visus kitus rašytojus, kurie prigalvoja visokių baisybių. Nes nu kaip gali sveikas žmogus tokių baisybių prirašyti?
Aš irgi manau, kad ne. Personažas ir rašytojas – skirtingi subjektai. O kas būna, kai uždraudžiama galvoti apie ką nors ar kalbėti, mes, postsovietinio bloko gyventojai, jau žinome. Be to realybė kartais būna daug baisesnė nei bet kokie filmai ar vaizdai kompiuteriniame žaidime.
Gyvenimas yra žiaurus, bet šis žaidimas yra daugiau smagus, nei žiaurus. Bent jau man.
Taigi, jei rašyčiau recenziją, tai reikėtų apibūdinti paties žaidimo rūšį. Kadangi tai ne recenzija, tai man to padaryti nebūtina, juoba, kad parašyta Vikipedijoje (žr. pirmąją nuorodą). Ir be to, tai yra trečio asmens nuotykių ir kautynių tipo žaidimas.
Esminis šio žaidimo akcentas – visokios smūgių kombinacijos, kaunantis su monstrais. Pavyzdžiui: smogti kardu į kairį šoną, tada stryktelėti į dešinį šoną ir atgal vienu metu. Padarius tokią kombinaciją, jūsų personažas smogs stipriau ir įdomiau, bei atskirs visokias monstrų kūno galūnes įdomiau beigi gražiau. Taip, čia tas žaidimas, nuo kurio kenčia ne tik pelė, bet ir klaviatūra.
Kita esminė šio žaidimo pusė – mįslės. Reikia atspėti kur eiti, kur surasti kokią runą, kur padėti slapti ginklai.
Nors žaidimas ir labai senas (vis tik 13 metų senumo), bet grafika jame yra stebėtinai gera (mano gameplay’uose trūkinėja kiek vaizdas, bet čia labiau kompiuterio bėda: ir žaidimo leidimui ir jo filmavimui jau pritrūko resursų).
Ypač ypatingai geras dailininko darbas (José Luis Vaello Bertol), bei judesių fizikos varikliukas. Tuos bjaurybes trolius (o taip pat tamsos riterius, orkus ir kitas šlykštynes) klišai šokuojančius ir bjauriai rėkiančius, tiesiog nagai niežti perpjauti kardu ar perkirsti kirviu. Ar persmeigti ietimi. Ar strėle.
Šitie orkos stiprūs priešai:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Čia yra kažkoks monstras, kuris nešasi ant kupros kaukolių, spjaudosi ugnimi, moka teleportuotis ir viena jo galūnė yra didelis vienas nagas:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Tamsos riterius irgi nelengva nugalėti. Ypač kai jų daugiau negu vienas puola tave vienu metu:
José Luis Vaello Bertol piešinys
O čia yra vienas iš herojų, kuriuos valdo žaidėjas – Barbaras:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Čia gi yra kitas žaidėjo valdomas personažas – Amazonė:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Trečias herojus, kurį galite valdyti – nykštukas:
José Luis Vaello Bertol piešinys
Dar yra ir ketvirtas – riteris. Bet jo eskizų internetuose neradau, todėl tiks ir šio straipsnio featured image esantis riteris.
Štai čia kaip tik truputis gameplay’aus kovojant su barbaru prieš riterius. Šie nėra tamsos riteriai – šie šiaip kažkokie parsidavėliai tamsiajai pusei:
Kai kuriuos iš jų nugalėti lengviau, o kai kuriuos sunkiau. Prieš daugelį iš tų monstrų reikia taikyti skirtingą taktiką. Sunkiausia kovoti, kai monstrų būna daug. Bet ne bėda – kuo daugiau monstrų nugalėsit, tuo daugiau patirties įgausit. Patirtis matuojama lygiais. Esu girdėjęs, kaip geimeriai tai vadina mana. Tad kuo daugiau manos taškų pelnysite – tuo sudėtingesnius bei stipresnius smūgius su geresniais ginklais galėsite smogti.
Ginklų šiame žaidime gyva galybė. Kas kartą radus naują kardą, kirvį ar ietį norisi greičiau išbandyti ir pažiūrėti kaip veiks prieš monstrus. Vieni smagesni prieš vienus, kiti smagesni prieš kitus. Kiti apskritai šlamštas…
Dažnai tenka labai daug klaidžioti, kol randamas išėjimas ar runa. Čia į pagalbą gali ateiti internetai ir paieškos sistemos.
Patį žaidimą galite nusipirkti iš puikiojo “Good Old Games” už šešis baksus. Ten sumokėti reikia vien dėl to, kad senus gerus žaidimus laiko ir pritaiko juos naujoms operacinėms sistemoms ir vaizdo plokštėms.
Šis žaidimas labai gerai padeda išsikrauti. Tegu kenčia pelė ir klaviatūra, bet ne aplinkiniai žmonės.
Na, tai kas norėtumėte paskersti kokį orką ar trolį, ar tamsos riterį ar kitą šlykštynę?
Štai čia matome Barbarą mosikuojantis ledine dalge beigi dideliu kardu:
Štai čia Amazonė kaunasi su vampyru. Kai pataikai tam bjaurybei į skydą, tai nuima gyvybės. Kai jis kerta Amazonei su savo dalge, tai jam gyvybė auga, o Amazonei, žinoma, mažėja:
O šiaip tai Amazonę valdyti bene smagiausia. Ji vikri ir jos ginklai ilgi, bei galingi, kombinacijos stiprios (ten apačioje matote jėgos kiekį – kas kartą padarius daug smūgių ar sudėtingesnę/galingesnę kombinaciją reikia pailsėti):
Žaidime yra ir klaidų. Galima retkarčiais užstrigti žemėse ar sienose, bet per daug tai nenervina (žinoma, jei seivinatės pakankamai dažnai):
Visame žaidime reikia ieškoti specialių runų. Suradus visas (berods šešias), priešpaskutiniame lygyje gausite stebuklingą Ianos kardą, kurį galima mėtyti į priešą, šauti juo įvairios galios energijos pliūpsnius. Tas kardas ypatingai praverčia pačiame finaliniame lygyje, kai susikaunama su visos bjaurasties valdovu.
Visos tos bjaurasties valdovas padarytas irgi labai išmaniai – nėra jis ten koks nors šlykštus didelis monstras. Šlykštūs ir dideli monstrai, tai tik jo parankiniai. O jis pats – toks kūdas kiek suvargęs diedukas, su tamsiomis akimis. Išties, net pagaugai nuėjo nugara, kai pirmą kartą jį pamačiau.
Žaidimą paveš bet koks šiuolaikinis kompiuteris. Kompiuteryje žaidimas užima ~830M. Tiesa, dėl to kad jis senas, pasileidžiant jį ten reikia kiek video nustatymus pakaitalioti. Man geriausiai veikė su šitokiais nustatymais:
Važiuodamas iš Alytaus į Vilnių ties Naujaisiais Valkininkais paėmiau du tranzuotojus. Vaikiną ir už kelių kilometrų – merginą.
Tais retais atvejais, kai galiu – visada tikiuosi, kad ką nors pavyks pavežti. Dalinai ir dėl to, kad ir pats keliavau autostopu. O dar ir dėl to, kad tai yra išskirtiniai bendravimo atvejai. Tai yra tie atvejai, kai bendraujantieji perlipa savo saugumo arba patogumo zonas.
Visada stengiuosi paimti tranzuotojus ir tada dažnai atsirandu ten, kur vyksta stebuklai.
Na, ne tai kad gavau pinigų ar pripažinimo. Čia buvo kitoks stebuklas. O tiksliau pažinimo džiaugsmas: supratau, kad vos viena (ar net mažiau) karta už mane jaunesni kai kurie žmonės jau gyvena visiškai kitoje paradigmoje, nei aš.
Štai, pavyzdžiui, tokie paprotinimai mano vaikystėje buvo gan dažni:
– Mokykis vaikeli, kitaip teks valyti tualetus.
– Jeigu nepasistengsi Vidurinėje – neįstosi ir visą gyvenimą teks valyti tualetus.
Tiesa, prie “neįstosi” dar retkarčiais pasakoma “į gerą universitetą”. Mano aplinkoje, kurioje augau, stojimas į aukštąją mokyklą, nuolatinis darbas su nuolatinėmis pajamomis buvo tiesiog būtinas ir neginčytinas dalykas. Aš, savo ruožtu, taip pat jaučiausi, kad tai yra būtinas dalykas, kurį turiu pasiekti. Tai yra: turiu baigti vidurinę, įstoti į aukštąją, gauti diplomą ir tada gauti darbą su nuolatinėm pajamom.
Štai čia va laimingo žmogaus etalonas. Na, gal nenoriu aš čia pamokomu balsu sakyti “ne piniguose laimė” ir dar durnesniu nuvalkiotu it mokyklos plovimo grindų skuduras užbaigimu: “… o jų kiekyje”. Čia gal labiau apie tai, kad savirealizacija yra įdomiau, o pinigai tik įrankis.
Ta mano avantiūra studijų metais (žr. nuorodą pačioje pradžioje) kainavo labai daug mano pastangų. Visą tą mėnesį patyriau didesnį ar mažesnį stresą. Visą tą mėnesį buvau už savo komforto zonos ribų. Visi tie “turi baigti aukštąją”, “turi susirasti gerą darbą” ir panašūs teiginiai buvo mano galvoje. Ir vis dar yra. Tai ir dabar yra mano dominuojantis požiūris. Gal dėl to, ten Anglijoje ir sekėsi man ne taip jau puikiai: įsidarbinau gan sunkiam fiziniam darbui už 60 svarų per savaitę. Ten po gan ilgų klajonių desperacija mano akyse matyt jau buvo gan ryški – kaži ar ką geresnio būčiau tada radęs.
Su dominuojančiais požiūriais yra toks dalykas: jis toks dominuojantis, kad per jį labai sunku ką nors kitko pamatyti. Viskas vertinama atsispiriant nuo to požiūrio. Tie gan reti atvejai, kai įstengiama pažvelgti kitaip vadinami išlipimu iš dėžės (“out of the box”).
Man atrodo, kad aš žvilgtelėjau už tos dėžės tą kart, kai pavežiau tuos du jaunuolius iki Vilniaus.
– O labas! Geras!
– Labas! Iš kur tu čia? Geras!
– Ai čia važiavau į tokį renginį [nepamenu kaip vadinasi]…
– Geras! Tai aš iš to renginio! Tavęs nemačiau…
– Nu tai aš iki jo nenuvažiavau. Tiesiog pamačiau gražų upelį miške ir pasilikau.
Tai čia buvo dviejų jaunuolių, tranzuotojų, kuriuos paėmiau iki Vilniaus pokalbis. Iš pradžių paėmiau vaikiną – už kelių kilometrų merginą. Čia ta mergina, kuri nenuvyko į renginį, nes bekeliaudama pamatė labai gražų upelį ir nutarė ten pabūti. Pauogavo, pagrybavo, pavaikštinėjo, pernakvojo miške miegmaišyje ir štai jau tranzuoja atgal į Vilnių*.
Tai nėra labai taip jau stebinančiai ekstremalus dalykas. Antai pankai visokie ar avantiūristai, kuriuos pamatai per televizorių ir ekstremalesnių dalykų prigalvoja. Bandant save įsivaizduoti jų vietoje dažnai net nupurto.
Iš Discovery serijų “Naked and Scared”. Ten porą žmonių patupdo kur nors džiunglėse nuogus ir leidžia pasiimti po vieną daiktą (peilį, katiliuką, skeltuvą ar pan.) ir jie turi išbūti džiunglėse ar dykumose 21 dienąČia ištrauka iš “Ex Drummer”. Šį filmą žiūrint mane dažnai aplankė tas nemalonus jausmas, kai empatija priverčia pasijusti itin nemaloniai.
Tie jaunuoliai nėra kokie nors išgyvenimo laukinėje gamtoje specialistai ir fanatikai ir tikrai jau ne asocialūs. Jie pozityvūs. Jie eina į rinkimus (beje, balsuoja už konservatorius ir Liberalų sąjūdį:)), mokosi. Bet tuo pačiu yra kažkokie laisvesni nei aš. Ne, čia ne tas variantas, kur dykaduoniauja ir yra išlaikomi tėvų. Jiems šis pagąsdinimas netinka: palauk, atsisėsi ant savo šiknos, tai tada […išsigąsi ir suprasi, kad švaistei laiką veltui ir dabar reiks galvą nulenkus eiti valyti tualetų…].
Jaunuolis antai kuria savo verslą – rengs stovyklas vaikams gamtoje (su visais “safety first” ir panašiais atributais). Mergina mokosi induizmą VU, bet manau, kad ir su ja viskas bus tvarkoj. Bus tvarkoj, nes daro tai kas patinka (čia labai tinka į šią temą vienas Remigijaus Šimašiaus postas Feisbuke).
O be to, pagalvokite, kokiomis sąlygomis tokie jaunuoliai gali rastis. Daug kas Lietuvoje yra tikrai labai gerai! Šis staiga toptelėjęs supratimas mane labai pradžiugino.
Džiaukitės gyvenimu ir jūs. Nepamirškite retkarčiais išlipti iš savo komforto zonos. Darykite kaip galima daugiau dalykų, kurie jums patinka**.
________________
* – Šiaip jau visai gali būti, kad aš neteisingai daug ką supratau. Bet galgi kažkaip panašiai viskas ten ir įvyko.
** – Iškrypėliams, asocialiems maniakams ir pan. netaikoma
– Dideli ir maži gyvena visai čia pat. Labai arti. Taip arti, kad net nesimato. Ir kartą… Pala, nori, kad jie pas mus ateitų ar, kad mes pas juos?
– Dideli ir maži prisivalgė pipirų ir pateko pas mus!
– Gerai. Sutrynė kartą vienas didelis ir vienas mažas pipirą. Tada netyčia pauostė ir kad nusičiaudės: aaAAAApči! Taip stipriai nusičiaudėjo, kad pateko pas mus!
Su sąlyga, kad didelis iš kito išmatavimo, tai jam reikia viską paaiškinti:
– O ką reiškia “guliu”?
– Na, kai guliu…
Tada įsikišu į dialogą ir aš:
– Žmonės, kai diena, dažnai būna stati. Vaikšto, sėdi ir panašiai. Na, nebent ligoninėje – ten daugiausiai guli. Todėl ir sako – “paguldė į ligoninę”. Kažkada seniai-seniai gyveno žmonių protėviai homos ir jie vaikščiojo keturiomis. Bet homos kiek vėliau suprato, kad stačiomis vaikščioti yra daug geriau ir tapo homos erectus, nes tada galima su rankomis daug ką daryti – pavyzdžiui paploti katučių.
Plekšt-plekšt – paplojam kartu.
– O kai pavargstame vaikščioti stati, tada prigulame pailsėti. Pailsi kiek stuburas, raumenys atsipalaiduoja ir panašiai… – tęsiu.
– O mes niekada negulim. – Vėl kalbu pagyvenusio begemoto balsu. – Mes, dideli, nemokam gulėt. Todėl ir paklausiau. Bet dabar jau supratau, ką reiškia gulėti.
******************************
Čia buvo ištrauka iš mūsų pokalbio su sūnumi. Šiuo metu tai populiariausia pasaka prieš miegą. Gaila tik, kad nelabai migdo. Tiksliau migdo, bet ne sūnų, o mane. Būna, kad išgirstu:
– Tėti! Pasakok! – būnu jau lengvai užsnūdęs ir jau pradėjęs su didelėmis pauzėmis pasakoti savo sapnus. Kažką panašaus į: “o tada jie pamatė… pamatė mašiną… važiavo… važiavo… ciklai programoje….”
Jaunėlis mano pasakos ir dialogo su vyresnėliu klauso kol kas pasyviai.
Tie dideli ir maži tai visai iš kito išmatavimo todėl kurti galima bet ką ir bet kaip. Klausinėti galima visko. Todėl tai yra labai gera pasaka. Aš pats tuos didelius ir mažus įsivaizduoju kaip balkšvame pilkšvame rūke esantį didelį ir mažą siluetą. Vis tiek šiek tiek panašius į mus – didelius ir mažus. Nežiūrint į tai, kad tie anie iš kito išmatavimo.
Daugiausiai turinio toms keistoms istorijoms prikuriu kol kas aš pats. Sūnus daugiausiai reaguoja reaktyviai, t.y. atsakinėja į didelio ir mažo uždavinėjamus klausimus apie įvairius dalykus. Kad ir kokios keistos tos istorijos bebūtų – jos mano sūnui įdomios.
******************************
Didelio arba mažo žodžius skaityti pagyvenusio begemoto ir ežio balsu.
Didelis:
– Ką čia darai?
– Rašau. – Atsakau.
Tada paklausia ir mažas:
– O ką reiškia “rašau”?
– Na, kai užkoduoji informaciją, atsiradusią galvoje, raštu.
– O kam ją koduoti? Ji tampa geresne, kai ją užkoduoji?
Tada kiek pagalvojęs atsakau:
– Aha. Tada tą informaciją gali gauti kiti žmonės. Tiksliau ne tą, o kiek kitokią. Visi tie kodavimai ir perkodavimai sudėtingas dalykas, tai niekada labai gerai ir nesigauna. Bet stengiamės.
“Kūnui reikalinga mankšta. Smegenys yra kūne, todėl joms ši taisyklė taip pat galioja”.
-Aš.
Analizė ir komentaras:
A/ Fizikai sako, jog judėjimas, tai kūno savybė būti keliuose erdvėlaikio taškuose. Remiantis entropija galima daryti išvadą, jog minėtas kūno judėjimas normalioje būsenoje yra chaotiškas. Visame tame chaose atsiranda gi informacijos centrai, kuriuose atsiranda dėsningumų. Tie dėsningumai vėliau perduodami į kitus energijos lygius. Todėl šio posakio semantiką reikėtų apsukti.
B/ Serioža iš trečio padjiezdo komentaras: Vo! Aš irgi taip sakau! Vovka sekančio butelio nubėga tik gerai užvožus atbula ranka jam per galvą…
C/ Reikalų ministerijos popierizmo departamento segtuvų vedėjo komentaras: Reikalų ministerijos popierizmo departamentų segtuvo skyrius (toliau ~ Skyrius) atliko jūsų užklausos analizę ir pateikia šį atsakymą:
Pagal Skyriaus darbo reglamentą, kompetencijas ir taisykles, jokių individų fizinės veiklos normatyvų nustatymai yra nereglamentuojami.
D/ Simonos iš Feisbuko komentaras: LOL! :DDD Piewa! :/ Ne cool… :((((( Mewwwww…. ^o^
Štai ta mankšta smegenims.
E/ Skirmanto Tumelio komentaras:
Labai gera knyga. Šią knygą reikia skaityti daug kartų. Tiek, kol kiekvieno komentaro prasmė bus aiški.
Daugiausiai nesupratau eiliuotų komentarų, bet tais, kuriuos supratau, labai džiaugiausi. Tikrasis “Joy of struggle” (malonumas siekti sunkiai pasiekiamą tikslą ir gal net jį pasiekti)!
Man atrodo aš jau nustebinau keletą žmonių nei iš šio nei iš to žvingtelėdamas kur nors eilėje ir besidairydamas į šalis su žvilgsniu: “Matėt! Pagavau kampą! Bet tai matot kaip čia?!”.
Internetuose gan dažnai labai įdomiai rašo toks Troy, taip pat dar žinomas kaip Gyvenimo Stebėtojas. Arba tiesiog Gyvenimo. Arba Regimantas. Regimantas Dima[1].
Ir štai nemokamai išleido savo atsiminimų, dar kitaip žinomų kaip memuarai, rinkinį, kurį taip ir pavadino “Gyvenimo stebėtojo memuarai“.
Štai jums trys nuorodos chronologine tvarka: pradžioje buvo jo blogas, tada jis ėmė daug rašyti į Gplius’ą, o paskui išleido knygą.
Tai va štai kaip yra. Bent jau iš mano varpinės.
Kažkuriame eiliniame Internetiniame pokalbyje užsiminė Gyvenimo, jog niekas kritikos nerašo normalios, kad sunku autoriui, kai mažai apie jo kūrybą kalbama. Sunku ir demotyvuoja. Aš pažadėjau, kad aš va perskaitysiu ir būtinai recenziją parašysiu.
Sunkus tas autoriaus gyvenimas…
Tai štai, rašau recenziją dabar apie knygą. Man tai pirmas kartas ir nežiūrint to negalvosiu labai daug kaip recenzijos turėtų būti rašomos. Neieškosiu ką recenzijose būtina pasakyti, kokiais savo išprusimais lyg-tarp-kitko pasigirti, kokius tarptautinius žodžius panaudoti… Nežiūrėsiu su kokiais autoriais jį čia sulyginus ir lyg netyčia užsimenant, jog o va štai Bukovskis tai į vienus vartus daro šitą blogerį.
Principe tai rašysiu daugiau apie tai ką galvoju, jog autorius galvoja ar galvojo ir kaip aš apie tai jaučiuosi. Okei?
Recenzija
Pradžiai apie knygos kilmę: ten yra surinkta daugiausiai tai ką Troy rašė savo bloge. Pristatydamas savo knygą jis dar paminėjo, kad atskleis keletą paslapčių ir gal dar pridės ką nors įdomaus, ko nėra rašęs bloge… Lyg ir…
Apie knygos struktūrą: visa knyga susideda iš trumpų skyrių, kuriuose pasakojami atskiri prisiminimai, o šiuos sieja bendra tema. Bendra tema, tai Regimanto gyvenimo tarpsnis ir jo santykis su tuo laikmečiu ir jo žmonėmis. Nors tuos pasakojimus ir sieja bendra tema, juose pasakojamos istorijos nesisieja tarpusavyje.
Tai čia parašiau daug maž objektyvesnius dalykus. Dabar pereisiu prie rimtosios dalies, t.y. pasakosiu apie save ir mano santykį su ta knyga.
Regimanto visas gyvenimas susijęs su šiuo sportu – Regbiu. Dėl to Gpliuse jis atrodo štai taip.
Troy žiauriai gerbia savo skaitytojus. Kaip koks rytuose gyvenantis musulmonas priimantis svečius, kur svečias yra svarbesnis už karalių. Bet jeigu neparagausite jo arbatos arba atsisakysite maisto (tęsiant analogiją), tai tapsite priešu. Na, ne tai kad su kindžalu pasmeigs, bet tikrai paniekins kokiu nors būdu.
Gerbia, nes jo tas istorijas skaityti nei kiek neprailgsta. Jos trumpos. Kai kurios visiškai paprastos. O pabaiga, iki kurios skaityti ilgai netrunka, kiekvieną kartą puiki. Taip ir skaitai: nuo vienos pabaigos iki kitos. Kaip gero per P2P atsiųstą serialo sezoną – sunku sustoti kol viso nesužiūrai, o paskui pyksti, kad kito sezono dar Internetuose nėr.
Taip išeina kad gal labiau lepina nei gerbia. Bet jei lepina tai gal gerbia? Na, bent jau myli.
Keliose istorijose Regimantas nagrinėja ir lyčių santykius. Dažnai per savo paties prizmę, kuri yra tokia žiauriai subjektyviai objektyvi, kad tik belieka jį apšaukti falocentristiniu patriarchaliniu opresoriumi ir šio teiginio negrįsti.
Štai kaip šuo uodegą pakelia. Pats.
Daugelis recenzentų jo šią knygą gyrė ir liaupsino, Stebėtojas prašė ir normaliai pakritikuoti, nes kažkaip vienpusiška labai jau tada. Nežiūrint to, kad prašė piktesnės kritikos, skaitant jo šią knygą aš vis jaučiau nenumaldomą autoriaus prašymą jį girti ir liaupsinti: štai aš toks didelis ir gražus; taip apie mane žmonės galvoja; štai šitaip mes su jais kovojom, štai ana va taip mes jiems atsikeršijom; ir štai toks aš dabar brandus.
Tas savo uodegos kėlimas man atrodė kiek įkyrokas. O kėlė net ir ten, kur rašoma apie šiuos laikus. Tai yra ne tik ten kur apie jaunystę, kur varpas visada dar stiprus ir galingas. Ai ir kiekvienoje ironijoje yra dalis ironijos. Va kaip protingai parašiau perfrazuodamas vieną įžymybę. Neapsėjau.
Iš kitos pusės visi tie prisiminimai ir pastebėjimai yra pilni entuziazmo ir optimizmo ir kaži kaip ten būtų jei ne ta uodega. Gal dėl to noro būti tokiu šauniu ar tiksliau gal dėl tos ironijos arba humoro kai kurie prisiminimai privertė garsiai nusižvengti. Tai va tokie ten pagyrūniškai ironiški falocentristiškai patriarchaliniai ir dar opresoristiniai juokeliai.
Čia štai vienas iš paveiksliukų, kuriuos radau paieškos frazę įvedęs “balkanų moteris”.
Ką ten juokeliai… Gyvenimas toks! Darai lyg ir vienaip, o gaunasi visai kitaip. Žodžiai lyg ir visai nesusiję, bet apibrėžia visą mintį. Čia aš apie tas pabaigas. Puikios pabaigos.
Įdomu ar jos ekspromtu gimė ar prie kiekvienos iš jų Troy laužė savo pieštuką, glamžė įsivaizduojamą popierių ir mėtė į įsivaizduojamą recaiklbiną? Tikriausiai buvo ir taip ir anaip. Gal labiau taip nei anaip. O šiaip tai jokio skirtumo. Geros pabaigos ir viskas.
Na, o moralas toks, kad ryžius su mėsa galima pagaminti taip šlykščiai, kad tik studentas valgytų, o galima ir plovą pagaminti. Su duobutėm.
_____________________
[1]– Va, tik dabar sugalvojau, kad panašiai kaip Diuma!
Kaip ir beveik jau kasmet – vis paklijuoju kokią nors sieną prieš žiemą, kad tik būtų šilčiau ir pigiau. Tai tas paleaninimas, žinokite, padėjo stipriai.
Nežinau ar teisingai supratau ką reiškia tas LEAN, bet kuo mažiau mudos, tuo daugiau naudos.
Nusipirkau senukuose už ~25 litus tą stendą – pigi plastmasė, bet geras dalykas:
Paleaninau biškutį
Kol kas balkone. Negavau dar leidimo to daryti tualete. Jei gausiu – pernešiu viską į tenai.
O visa tai vakar atrodė štai taip:
Tai štai tiek tų daiktų. Nei daug nei mažai.
Kibiro atsisakyti nepavyko. Bet teisinuosi tuo, kad beveik visą tą kibiro turinį planuoju sunaudoti per šias kelias dienas, o papildymo pirkti neplanuoju…
Aš esu iš tų namų šeimininkų, kurie leidžia sau retkarčiais įsukti medvaržtį, prikalti vinį ar užglaistyti kokią nors sieną.
Pats darbo procesas suteikia malonumo. Rezultatai – kiek rečiau.
Savo butą įsirenginėjome savo ir giminių jėgomis. Vėliau, paaiškėjus kelioms pastato sienų ydoms kai kurias sienas apšiltinau iš vidaus.
Tie remontai lydi mus nuo tada, kai įsikūrėme savo šiame bute. Todėl namuose prisikaupė nemažai visokių įrankių, varžtų ir panašių daiktų. Šiuos daiktus laikiau trijose vietose: įrankių dėžėje, plastmasiniame kibire ir tokioje pintoje dėžėje. Žodžiu įrankiai neturėjo savo vietos.
Gimę vaikai į namus įnešė dar šiek tiek daugiau chaoso ir daiktų įvairiose vietose. Namuose entropija stipriai padidėjo.
Besilankydami aną dieną IKEA prekybos centre, apžiūrinėdami makaronų dėžutes, plastikinių maišelių laikyklę, mes su žmona nutarėme, jog reikia imtis ryžtingesnių veiksmų entropijos mažinimui.
Aš pradėjau nuo savo ūkio: įrankių ir visokio kitokio statybinio šlamšto. Štai viskas, ką užgyvenom ir ko neišmetėm nuo ~2007 metų:
