Šiandien man buvo tėvadienis. Tai pirmą dienos pusę praleidau su vaikais, o per antrąją dienos pusę išlaikiau bendrųjų gebėjimų testą valstybės tarnybos departamente.
Nes, jeigu jau kandidatas esu į Vilniaus tarybą, tai noriu parodyti, jog esi neprastesnis, nei visi kiti išlaikę testą.
Gal kas iš kandidatų norėtų prisijungti ir išlaikyti šį testą?
Testavimas buvo organizuotas labai gerai.
Man atrodo, kad tai būtų visai naudinga informacija, kurią netgi būtų galima skelbti VRK (VRK galėtų tą info pasiimti iš VTD – taip ta informacija būtų tikresnė). Kaip manote?
Rinkėjams savanoriškas kandidatų apsisprendimas laikyti testą ir jį išlaikyti padėtų apsispręsti. Juk taip? O jeigu VTD gaus didesnį kiekį testų rezultatų, nei paprastai, tai valstybės tarnybos žmogiškųjų resursų bankas praturtės ir taip bus geriau mums visiems.
P.S. Testavimas iš tiesų buvo organizuotas labai puikiai. Praktiškai nebuvo kur prisikabinti. Na gal tik tai, kad, atėjęs, savo “Coffee inn’o” puodelį su “Pravda” turiniu, turėjau pasidėti ant grindų. Nebuvo jokių paviršių aplinkui, o mergina prie patalpos durų gan griežtai buvo užėmusi poziciją – jai reikėjo parodyti ID kortelę, kurios iškrapštymui man reikia dviejų rankų. Kažkodėl nepasiūlė palaikyti. Matyt jai ne kokie nors puodelių laikymai galvoje tada buvo. Tai čia nei kiek nesiskundžiu, jei jums atrodo, kad skųsčiausi. Juk parodęs pasą pasiėmiau tą savo “Pravdą” ir nusinešiau prie man patikusio kompiuterio.
P.P.S. Testas tikrai nėra labai paprastas. Loginių sekų užduotims pritrūko kiek laiko net. O vieną iš jų ilgokai sprendžiau, o kai radau atsakymą (manau, kad teisingą :0), tai net žvygtelėjau, kaip buvo smagu!
P.P.P.S. buvo keletas klausimų, kurių atsakymų žinojimas, mano galva, pridėtinės vertės jokios žinotojui nekuria: kokie tai kiekybiniai, viešųjų statistikų parametrai, kuriuos galima pasitikrinti internetuose, jei tik reikėtų. Bet jų nebuvo daug ir bendro vaizdo negadino. Tikiuosi čia neatskleidžiau per daug turinio? 😀
Arba “Atsargiai, mirę dinozaurai!”. Tai pasakojimas apie mirusius dinozaurus, kurie gadina mums gyvenimus. Virtualius gyvenimus – o tuo pačiu ir realius. Dabar šie du pasauliai, šie du gyvenimai labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Kaip? Ogi, manding, šiame straipsnyje ir tai šiek tiek atskleista.
Pamėginau visa tai kiek apibendrinti ir tada “Veslo Klasėje” pasirodė šis straipsnis:
Apie Dinozaurus “Verslo Klasėje”
Su redaktoriaus leidimu, bet be redaktoriaus paredagavimų siūlau tą straipsnį ir jums. Tikiuosi bus naudinga ir įdomu.
Musų Internetą puola dinozaurai! Mirę dinozaurai!
Apie tai perspėja Interneto kūrėjai. Vienas iš jų Vint Cerf[1] praneša:
These persistent attempts are just evidence that this breed of dinosaurs, with their pea-sized brains, hasn’t figured out that they are dead yet, because the signal hasn’t traveled up their long necks.
(Šie pakartotiniai bandymai [įtakoti Interneto laisvę] tėra tik įrodymas to, jog šios rūšies dinozaurai dar nesuprato, kad yra mirę, nes signalas jų ilgais kaklais dar neatėjo iki jų pupos dydžio smegenų; citata iš http://www.reuters.com)
Negyvi dinozaurai, kuria fantasmagoriškus vaizdinius apie iš išgąsčio mirkčiojančias akis. Dideles akis su greitai lakstančiais vyzdžiais, išduodančiais nuojautą apie kažko blogo artėjimą. Tos nuojautos kažkokiu būdu pasiekė jų smegenis anksčiau negu nervinis signalas iš jų didžiulių kūnų.
Viena – šiek tiek ramiau, kad jie mirę. Kita – baisu, nes tonas sveriantys kūnai griūdami pridarys daug žalos. Jau dabar jų priešmirtiniai šokiai visus gąsdina. O jeigu ta agonija tęsis ilgiau, tai viską, ką iki šiol kūrėme, kuo džiaugėmės, gali būti išlaužyta negyvai. O dar kiek, atsiprašant, prišiks… O jei taip ir nudvės mums ant galvų? Ką darysime su ta puvena? O paskui… Ai užteks tų alegorijų.
Čia su InkScape’u pats nupaišiau. Kraujuojantis dinozauras jau mirštantis griauna namus, o ten persigandęs interneto vartotojas po dinozauro kloaka.
Tad, kas tie negyvi dinozaurai su vis dar mirkčiojančiomis akimis ir kodėl jie kėsinasi į mūsų Internetą? Kaip juos nuvaryti į mirties slėnį?
Bet pirmiausiai pasekime tų dinozaurų pėdsakais: pažiūrėkime kas pastaruoju metu vyko ir vyksta Interneto reguliavime.
I.
Prieš metus, vasarį visas pasaulis ir Lietuva protestavo prieš ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement). Tai dokumentas, kuris buvo ruošiamas už uždarų durų. Tačiau informacija buvo nutekinta ir visa Interneto bendruomenė sujudo. Sujudo prieš dokumentą, kuris sukurtų teisinį pagrindą Interneto cenzūrai ir represijoms prieš Interneto vartotojus.
II.
2012 metų gruodį Dubajuje vyko pasaulinė ITU konferencija WCIT-12. Buvo sukurtas „Wcitleaks“. Šiame internete buvo skelbiama viskas, ką pavyko išvarvinti apie konferencijai ruošiamus dokumentus. O išvarvino nemažai informacijos apie ruošiamus pakeitimus, kurie sukurtų teisinį ir techninį pagrindą Interneto cenzūrai ir represijoms prieš Interneto vartotojus.
Naujas ITR[2] būtent dėl to ir nebuvo pasirašytas, o tarp nepasirašiusių yra ir Lietuva.
III.
Šiuo metu didžiausiems JAV interneto tiekėjų tinkle veikia “Six-strikes” sistema. Šios sistemos esmė yra ta, kad jeigu kur vartotojai įtariami (pabrėžiu: įtariami) nelegalaus turinio turėjimu, gavimu ar platinimu yra pradžioje perspėjami. Vėliau, jei, anot stebėtojų, vartotojo elgesys nesikeis, tai kitais smūgiais (strike’ais) būtų mažinama vartotojo interneto greitaveika. Galų gale prieiga prie interneto gali būti apskritai atjungiama.
Ir visa tai tik įtarimų pagrindu – be jokio teismo sprendimo. Ir tai, anot šios sistemos kūrėjų, tėra perspėjimai bei švietimas.
Vartotojas gali pasiskųsti, bet skundas būtų priimamas tik sumokėjus tam tikrą sumą (35 USD). O tai reiškia, kad bet kuris vartotojas pagal nutylėjimą gali būti paskelbtas kupranugariu. O jei šis norės įrodyti priešingai – teks sumokėti 35 USD. Ar pavyks įrodyti – nežinia. Tai kažkuo panašu į laikmenų apmokestinimą autoriniais mokesčiais.
Be to, tam kad ši sistema veiktų, į Internetą diegiamos specialios stebėjimo priemonės. Tai yra represijos prieš Interneto vartotojus – nesvarbu ar jų kokia nors kaltė įrodyta ar ne.
IV.
Europos Parlamente atsirado iniciatyvų uždrausti pornografiją Internete. Kovo 12 ES Parlamentas balsavo dėl lyčių stereotipų pašalinimo ES. Šiame dokumente buvo įsiūta ir formuluotė, kurios esmė buvo uždrausti visas ir bet kokias pornografijos formas regione – tame tarpe ir Internete.
Pornografija internete – tai atskira multimilijoninė industrija, dažnai veikianti ir “pilkojoje” teisės zonoje. Bet šio reiškinio ribojimas – tai jau cenzūra Internete.
Instinktai, prievarta, apgavystės esančios šioje industrijoje – atskiro straipsnio tema. Bet tokia formuluotė yra ydinga: uždrausti bet kokias pornografijos formas medijoje, įgalinant Interneto paslaugų tiekėjus stebėti ir bausti vartotojus.
Štai tokią, panašią formuluotę ir atmetė ES. Ir tai ne be paprastų žmonių spaudimo – buvo organizuojamos akcijos, kai buvo siunčiama daugybė protesto e-pašto žinučių (šios buvo dar ir blokuojamos).
V.
Europos Parlamentas ir Taryba ruošia direktyvas dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygio visoje Sąjungoje užtikrinimui, (Nr. COM/2013/48). Pagal šias direktyvas asmens duomenų saugumas ir nusikaltimų virtualioje erdvėje reguliavimai gali atsidurti vienos valstybinės organizacijos rankose.
———————-
Ką šie smirdantys pėdsakai reiškia? Kas čia vyksta? Kodėl?! Na, kaip visada, norint išsiaiškinti kas vyksta, reikia prisiminti kas vyko.
Interneto raida
Internetas, kurį turime dabar, pradžioje buvo tik lokalus mokslinis projektas išaugęs į globalų reiškinį. Augo ir vystėsi stichiškai. Jeigu kas nors ir planavo ką ir kaip daryti tai tik lokaliai. Tiesiog stengdavosi prisitaikyti prie situacijos.
Įvairūs lokalūs turinio tiekėjai rinko ir gamino turinį. Dideli ir ypač dideli telekomai (nes jie turėjo ir turi infrastruktūrą) pajunginėjo didelius ir vis didesnius duomenų perdavimo resursus to turinio perdavimui ir komutavimui.
Internetas. Nucopypeistinau iš http://openmatt.org
Turinys, tai duomenys didžiulėse duomenų saugyklose. Turinį gamina paprasti interneto vartotojai su savo mažytėmis duomenų saugyklomis, ir įvairaus plauko bei dydžio kompanijos su didesnėmis saugyklomis. Na, dar robotai. Na, gal dar ateiviai apsimetę katėmis.
Turinį duomenų perdavimo kanalais surenka ir perduoda įvairaus dydžio kompanijos. Robotai turinio neperduoda, nebent užkemša perdavimo kanalus savo turiniu. Ateiviams, apsimetusiems katėmis, perduoti duomenis yra žeminantis darbas, todėl jie tai leidžia daryti žmonėms.
NyanCat’as yra Internetų valdovas.
Duomenų perdavimo ir telefonijos rinkos žaidėjai labai greitai suprato, jog tai reiškinys pakeisiantis jų gyvenimus. Kad tai greitasis traukinys, į kurį reikia suspėti. Jeigu į šį traukinį nesuspėsi – liksi atokioje kaimo vietovės stotelėje, apšnerkštais kampais. O kitas traukinys gali ir apskritai neatvažiuoti.
Be to, įmonė, kuri pas save tinkle turės daugiau interneto, galės daugiau jo parduoti smulkesniems, galės jo parduoti daugiau, nes galės parduoti pigiau.
Dotkomai
DotCom’ų burbulai. Nucopypastinta iš http://www.brilliantforge.com
Tai 1998-2000 reiškinys. Tada radosi daugybė naujų įmonių, kurias steigė visi kas netingėjo. Viskas prasidėjo nuo naujo verslo Internete šauklių Amazon ir eBay. Tai kompanijos, kurios sugebėjo išnaudoti pagrindinius Interneto privalumus: bet kuris interneto vartotojas gali įsigyti prekių. Ir be jokių tarpininkų – tiesiog apeinant didžiulę mažmeninės prekybos industriją. Tas bet kuris, tai tas žmogus iš 0,4% žmonijos populiacijos 1995 metais, kai buvo įkurtos šios dvi kompanijos[3]. Amazon ir eBay kompanijos tapo tokiomis sėkmingomis, kad jų įkūrėjai tapo milionieriais, o vėliau milijardieriais per rekordiškai trumpą laiką.
Pradedantys verslininkai, studentai ir šiaip kas tik nori, paakinti tokios sėkmės, kūrė savo verslą. Registravo visokias firmas, kurių pagrindinė veikla – verslas Internete. Pagrindiniai klientai – Interneto vartotojai. Šios kompanijos buvo vadinamos dotkomais (.com).
Tai buvo nauja niša – naujas verslas ir niekas nežinojo šios rinkos potencialaus dydžio ar veikimo principų. Nežinojo, nes pats verslo modelis dar tik kūrėsi.
Prasidėjo savotiškai beprotiškos lenktynės tarp „wall-street’o“ nepagamintų prekių pardavėjų-komersantų ir ekonomikos dėsnių. “Tapk didelis ir greitai” (arba GBF: Get Big Fast) – tai buvo pagrindinis naujai besisteigiančių dotkomų šūkis ir tikslas. Ir tas tikslas buvo pateisinantis bet kokias priemones. Šios didžiulio masto ruletės žaidėjai daug vilčių dėjo į vis spartėjantį informacinių technologijų vystymąsi. .
Duomenų kiekiai iš tiesų augo didžiuliais tempais. Nemažai investuotojų nutarė investuoti į tinklą, matydami tokiais tempais kylančius duomenų kiekius Internete. Tiesė šviesolaidinius tinklus – užkasė arba paskandino (jūros ar vandenyno dugne) daugybę investicijų. Jie tikėjosi, kad ši nauja, žaibiškais tempais auganti, industrija nesustos. Deja. Didžioji dalis dotkomų bankrutavo.
Sprogus šiam burbului paaiškėjo, jog į stuburinę pasaulio infrastruktūrą investuoti nereiks dar gerus 15 metų. Iš dalies ir dėl pačių šviesolaidžių bei lazerių vystymosi. 1’ąja šviesolaidžių karta pavyko perduoti iki 45 Mb/s (1975). O štai 4’ąja – 14 Tb/s[4] (2006). Tai lėmė didmeninio[5] interneto kainos smukimą. Kainos krito taip sparčiai, kad palyginimui tektų pasitelkti promiles, o ne procentus. Tuo tarpu paskutinės mylios (ta vieta, kuri yra nuo jūsų kompiuterio iki tiekėjo stuburinio tinklo) tiekėjai investuoti labai neskubėjo.
Galingas ir egocentriškas stuburinis tinklas pastatytas buvo taip, kad sugebėtų daug smulkių vartotojų nukreipti į keletą stambių turinio šaltinių (pvz. Amazon). Bet Interneto evoliucija lėmė tai, jog labai dideli duomenų srautai decentralizavosi – daugiausiai dėl P2P technologijos.
Dabar turinio tiekėjų didžiausias apribojimas – galutinio vartotojo laikas. Kai prieš keletą metų apribojimas buvo siauriausioje duomenų perdavimo srauto vietoje – prieigoje iki galutinio vartotojo.
Pavyzdžiui: anksčiau, norimo muzikinio įrašo, turėjai ieškoti fiziškai nuėjęs į specializuotą parduotuvę. Dar prieš eidamas, apie to muzikinio kūrinio egzistavimą ir laikmenos buvimo vietą, turėjai sužinoti iš draugo arba iš radio/tv stoties. Ar gal net iš laikraščio ar žurnalo. Parduotuvėje už mėgstamą įrašą reikėdavo pakloti gan didelę sumą pinigų (pavyzdžiui geros vakarienės gerame restorane sumą). Kiek vėliau reikėjo žinoti geras vietas Internete, o suradus tai, ko buvo geista – laukti valandas ar net paras, kol atsisiųs. Negana to – už duomenų kiekį dar sumokėti Interneto tiekėjui. Taip taip – anksčiau reikėjo mokėti ir už papildomus megabaitus. Ar dar tai atsimenate?
Žmonės kaupė muziką, video turinį diskuose (CD, o kiek vėliau DVD) ir turėjo didžiules mediatekas namie. Taip buvo patogiau, nei bandyti iš naujo ieškoti to Internete ir juo labiau ilgai siųstis. O dabar kiek iš jūsų fiziškai einate prie savo media lentynos ir traukiate iš ten diską su savo įrašytu filmu, muzika ar žaidimu? Dabar juk greičiau yra susirasti tai internete ir keliais tapštelėjimais ar spragtelėjimais atsisiųsti.
Šiandien turime ir mes kompaktų spintelę, kuri per paskutinius metus numigravo į visišką namų užkampį, o ant jos didžiulis vazonas su bambuku.
Čia yra mūsų buto kampas, kuriame stovi ta spintelė su kompaktais, o ant jos didžiulis vazonas, kuriame bambukas (jo paties nesimato).
Tad dabar turinio tiekėjas džiaugiasi, kad jam vartotojas skiria laiko, o tuo pačiu ir savo pinigus. Taigi – kova dėl vietos prieigoje jau pasibaigė.
Šiuo metu vienas labai išsiskiriantis iš bendrojo konteksto dalykas yra balso perdavimas – arba telefonija. Ten vis dar mokame už minutes. Kaži ar ilgai tai tęsis.
Minučių melžiamos karvės pasenusios ir sulysusios, bet seni ir dideli telekomai jas vis dar melžia. Melžia, nes alternatyva – interneto ožkos. O gal tik ožiai… Telefonas dar kitoks ir tuo, jog jis labai paplito ir tapo neatsiejamu įpročiu. Bet seni įpročiai dingsta, kai atsiranda naujų. Dabar milijonai muzikos kūrinių pasiekiami už kelis litus, o spintelės su kompaktais važiuoja į sandėliuką ar tiesiog į šiukšlyną.
Taigi, minučių kainos krito drastiškai, o į rinką atėjo nauji žaidėjai: virtualūs operatoriai ir mažmeninės prekybos centrai. Šie naujos rūšies žaidėjai ėmė atiminėti ir taip sulysusias senas telekomų karves. Atiminėja, nes šie plėšrūnai turi apyvartinių lėšų turi, o tos minutės jiems tėra eilinė prekė lentynoje su neįtikėtinai didele pelno marža.
Čia kažkas apie sulysusias karves ir jų melžimą.
Daugelis telekomų optimizavosi, ėmė diferencijuoti savo produktų portfelį. Ėmė pardavinėti ne tik telefoniją ir internetą, bet ir televiziją bei kitas IT paslaugas. Ateityje galbūt taps ir turinio tiekimo kompanijomis. Galbūt telekomai ims gaminti turinį arba pirks turinio teikimo kompanijas, jei neiššvaistys pinigų įvairių barjerų statyboms.
Tačiau keistis sugeba toli gražu ne visi. O ypač dideli istoriniai operatoriai su savo griozdiškomis struktūromis ir sudėtingais tinklais. Tinklais, kurie buvo tobulinami ir optimizuojami keičiantis rinkai, todėl apaugę daugybe sluoksnių taukų. Antsvoris trukdo judėti, apkrauna širdį ir šiaip padidina infarkto tikimybę.
Širdies ligomis sergantys, vis dar daug pinigų turintys, bet jau nuostolingai dirbantys monstrai ėmė panikuoti. Vietoje to, kad darytų racionalius sprendimus ėmė daryti kvailystes. Kai kurie, pavyzdžiui, nusprendė paminti Interneto neutralumo principą. Jie mat sumojo apmokestinti Skype duomenis siunčiamais jų tinklais. Jie ėmė politikuoti ir užsiiminėti lobizmu – stumti tokias iniciatyvas kaip „siunčiančioji pusė moka“ į ITU konferenciją.
O čia dar prasidėjusi pasaulinė ekonomikos recesija…
Dinozaurai
Štai mūsų dinozaurai, kurių ieškojome. Seni dideli istoriniai telekomai, nepastebėję, jog traukinys jau nuvažiavęs. Stoję į gynybinę poziciją: ne, neduosiu – mano! Statantys barjerus natūraliai rinkos raidai.
Kai kurie iš jų jau pavėlavo keistis ir traukinys jau nuvažiavo. Jie dar nežino, kad negyvi. Nežino, nes signalas, jų ilgais kaklais, išsikerojusiais visokiais departamentais, padaliniais, valdiškų įstaigų mąstymu dar neatkeliavo iki jų pupos dydžio smegenų, vis kartojančių mantrą “to bigg to fall”.
Bet tai dar ne viskas.
Yra dar ir kitų dinozaurų. Daug plėšresnių, žiauresnių ir piktesnių.
Tai režimai. Kad ir, pavyzdžiui tie, kurie WCIT-12 konferencijoje siūlė nepalankius Internetui sprendimus. Tai: Kremliaus režimas, Egipto, Arabų šalių, Dramblio Kaulo Kranto, kitų post sovietinių šalių režimai, priklausantys Regioninei bendradarbiavimo tarybai (tai yra muitų sąjungai).
Didžiausias ir bjauriausias interneto dinozauras: Kremliaus režimas. Tiesa, viena keista išsigimusi ir bene pati šlykščiausia būtybė, t.y. Š. Korėjos režimas nedalyvavo ITU. Bet tai gal dėl to, kad ten nėra Interneto.
Internetas Š. Korėjoje
Štai, pavyzdžiui, apie Rusiją mes galime gauti informaciją iš interneto. Informaciją apie įvykius ar jų giluminę analizę iš žymių šios šalies mąstytojų ar kitų insaiderių. Galime gauti tą informaciją, kol Kremliaus pseudo-demokratijos žaidimai įgauna vis įdomesnes ir neįtikinamesnes formas. O ten žaidžia tikri profesionalai su labai didele patirtimi ir didžiuliais resursais: tai ir gervės, saugomos aukščiausių Rusijos pareigūnų, sėkmingai pasiekiančios tikslą; tai ir miškų gaisrai sėkmingai gesinami iš sraigtasparnių; tai ir tiesioginės transliacijos su prezidentu, kur pastarasis duoda nurodymus generolams, kur duoda velnių prasikaltusiems valdininkams, kad daleido tokią situaciją.
Štai Rusijos valdžia sėkmingai susitvarkė su naftos magnatais, kurie skurdino liaudį ir vogė iš valstybės biudžeto. Bet va išlenda tokie Navalnai ir gadina visą reikalą.
Balsavimai demokratiški teisingi ir rezultatai labai geri… Bet va išlenda visokie su aifonais – prifilmuoja ir į Internetus deda be jokio atsiklausimo.
Viena didžiausių Rusijoje blogų platformų LiveJournal nupirko investicinė grupė, kuri priklauso vienam oligarchui. Šis yra didžiausio (bent jau taip jį piešia media) Putino priešo Abramovičiaus draugas. Tai verslininkas ir filantropas (čia irgi gal tik dėl medijos – nežinia) Aleksandras Mamutas. Šis verslininkas visiškai nesigėdija kritikuoti Kremliaus politikos. Kaip ir jau a.a. Abramovičius, kuris, oficialiais duomenimis po įvairių įvykių kai kuriose šalyse, nusižudė.
Maži įtrūkimai viešųjų ryšių plane užglaistomi nesunkiai. Tiksliau taip buvo anksčiau. Dabar bet kuris asmuo turi visas galimybes tą įtrūkimą nufotografuoti, pamatuoti, aptarti ir patalpinti savo socialinio tinklo ar, pavyzdžiui, LiveJournal paskyroje. Ir šitaip regis niekam iki tol nežinomas asmuo pasiekia milijoninę auditoriją.
Bet Interneto uždaryti lengvai nepavyksta. Netgi paskelbus jį esant Amerikos spec. tarnybų projektu.
Naujasis Rusijos intraneto projektas. Copypeistelėjau iš http://politota.d3.ru/
Kita šalis – JAV. Daugelyje sričių JAV yra demokratijos pavyzdžiu. Nesu tikras tik dėl skandalingo visuotinio savo piliečių stebėjimo. JAV jau kurį laiką drebina skandalai – NSA (Nacionalinio Saugumo Agentūra) stebi kiekvieną kiekvieno JAV piliečio ir ne piliečio elgesį elektroninėje erdvėje. Ką tai reiškia?
Žmonės internetą ir išmaniąsias technologijas taiko visose savo gyvenimo srityse. Visose. O tai reiškia, jog JAV valdžia galimai stebi viską ką veikia jų piliečiai. Tas žodis turi dar vieną sinonimą: totaliai. Gaunasi tokia totalitarinė demokratija. Bet yra skandalas – o tai geras požymis.
Kita totalitarinė struktūra, kuri, iš pirmo žvilgsnio, neturi nieko bendra su IT – maisto pramonės gigantai. Šie gigantai turi tiek pinigų, kad gali JAV konkresą priversit priimti įstatymus. Įstatymus, pagal kuriuos už bet kokius jų prasikaltimus, jų nubausti negali niekas.
Užtai jie gali bausti kiekvieną ūkininką, į kurio lauką buvo atneštos jų autorinėmis teisėmis ginamos žiedadulkės.
Šie dinozaurai valdo didžiąją Pasaulio maisto atsargų ir gamybos dalį. Tai yra viena pagrindinių lobistinių jėgų, stūmusių liūdnai pagarsėjusį autorių teisių gynimo aktą (ACTA). Paruoštą taip, kad atitiktų jos interesus, kad galėtų kontroliuoti kiekvieną Interneto baitą. Čia šiti bjaurybės bando supriešinti autorius ir vartotojus.
Ką daryti?
How do you solve a problem like Maria? Copypaistelėjau iš http://www.reddit.com
Greičiau leiskime tiems svirduliuojantiems beviltiškiems drimboms padvėsti. Ir neužauginkime naujų dinozaurų.
Kol žmonės aiškinasi kas yra vieša vieta, o kas yra informavimo priemonė mes turime suprasti, jog kaip niekada iki šiol, savo rankose turime tai, kas yra atsparu viešam smegenų plovimui. To, ką turime, labiausiai bijo visokios stagnacinės struktūros. Mes turime laisvą ir neutralų Internetą! Ir mūsų bendras tikslas yra išsaugoti jį tokiu.
Be laisvo Interneto korupcinės organizacijos kristalizuosis ir kurs naujas sveiku laisvu protu nesuvokiamas gulago ekonomikas. Tokias kaip Šiaurės Korėjoje. Ten gulaguose egzistuoja jau trečia karta žmonių už tai, kad jų prosenelių giminės pabėgo į užsienį. Šiaurės Korėjoje, kur Interneto nėra.
Būkime pilietiški, dalyvaukime protestuose prieš Interneto suvaržymą, balsuokime – reikškime savo valią. Vartokime tuos produktus ir taip, kad tai skatintų laisvą rinką. Mūsų interesas yra neleisti vienose rankose sukaupti tiek įtakos, kad jie galėtų nebekreipti į mus dėmesio.
O tuos, kurie negali keistis, palydėkime iki mirties slėnio, kad ten, dainuodami savo mirties giesmes, negalėtų mūsų mindyti ir dusinti savo pūvančiais kūnais.
_________________________
[1]– vienas TCP/IP kūrėjų, šitas protokolas sugalvotas dar 1974. Aprašo duomenų apsikeitimo būdą ir kt. tech. dalykus tarp įrenginių – bazinė visos duomenų perdavimo sistemos t.y. ir Interneto dalis
[2]– (International Telecommunication Regulation – tarptautinių telekomunikacijų reguliavimas), tai dokumentas, kuris aprašo dalyvių sutartus dalykus ir yra pagrindinis konferencijos tikslas
[3]– Wikipedia duomenimis 2011 metais Internetu naudojosi jau 35% žmonijos populiacijos
[5]– tai internetas, kurį pardavinėja didieji, t.y. jie parduoda ne tik transmisiją (laidą) bet ir jos turinį, t.y. duomenų kiekį perduodamą per sekundę
Vienas esminių dalykų, kurį aš išgirdau iš Roberto (Adminstos darbuotojo), tai kad gaisro atveju prioritetas turi būti teikiamas ne kokiam nors ten turtui, o gyvybei.
Na, tai lygtais akivaizdus dalykas, bet jį reikia akcentuoti ir kartoti tol, kol tai virs pasąmonės lygio informacija.
Visos gesinimo sistemos pritaikomos tik tam, kad žmonės galėtų pasišalinti iš gaisro vietos, o ne tam, kad gesintų ar užgesintų jį.
Svarbiausia žinutė: nemėginkite patys gesinti gaisro, jeigu galite pasišalinti iš gaisro vietos ir jeigu gyvybei negresia pavojus.
Nebent jūs gaisrininkas atliekantis savo pareigą.
Čia reikia va taip daryti, kai gaisras.
Nesu profesionalas ir nesu tikras, jog schema yra tiksli ir kad ko nors svarbaus nepraleidau. Jeigu kažką praleidau – sakykite čia komentaruose.
O čia štai visas mūsų išbandymas:
P.S. Youtūbėje ~2’16” užrašiau, kad skambintumėte bendrijos pirmininkui, jeigu gaisro nematote. Tada pagalvojau ir supratau, kad gal geriau skambintumėte priešgaisrines sistemas prižiūrinčiai įmonei (mūsų atveju Adminstos dispečerinei: (8 5) 2788402).
Sekdamas Ukrainos įvykius pastebėjau vieną dalyką. Tai yra tokį dalyką, kurį galime pavadinti drambliu kambaryje.
Prisimenate pasaką apie lapę, kuri apsimetė negyva? Tada ji buvo įmesta į vežimą su žuvimi, ten priėdė. Tada kažkokiu būdu įsisuko į žmogaus sandėlį ir suėdė grietinę. Paskui ar prieš tai ten dar buvo diskursas su vilku, kuriam ji pasiūlė žvejoti su uodega. O dar tas epizodas, kai beuodegis primuštas vilkas nešė gudrią priėdusią lapę ant kupros.
Muštas nemuštą neša.
Pasakos moralas tas, kad žuvies prisiėdus ir grietinės prisilaižius, pridariusi nuostolių lapė liko be jokios bausmės. O vilkas, kuris nieko blogo nepadarė, gavo mušti, buvo alkanas ir dar nešė apgavikę.
Kremliaus režimo propaganda atvirai meluoja džiaustydama nebūtas Kijevo nuodėmes, kurios iš tiesų yra Kremliaus. Tai yra tas dramblys, tas akivaizdus dalykas, kurį dažnai būna labai sunku pastebėti.
Soc. tinkluose jau dalinausi vienu gan įžūlaus propagandinio melo pavyzdžiu (ačiū Dainiui):
Kremliaus režimo melagingos propagandos žinutė aiški (žr. youtubo pabaigą): Kijevo chuntos nusikaltėliai savo karius privertę kovoti iki paskutinio – nei žingsnio atgal. Bet kas, išdrįses nepaklusti – nušaunamas.
2. Praeitą naktį Rusijos pasieniečiai apšaudė 300 teroristų grupę, kuri bandė prasiveržti iš Donbaso į RF.
Putinas, kaip visada, žaidžia keliais ėjimais. Teroristams tokie susidorojimai – signalas, kad kelio atgal į Rusiją jiems nėra, ir samdiniams teks kautis Ukrainos žemėje iki galo. Tarptautinei bendruomenei tai pasidemonstravimas – atseit, štai kaip šauniai mes saugome sieną! Tiesa, nepatikslinama, kad „įėjimas“ į Ukrainą per šią sieną iš Rusijos pusės veikia labai sklandžiai.
Na, o Rusijos kvailiukams–samdinukams ir jų prorusiškiems broliukams Donbase tai ryški iliustracija: Putinas juos parduoda. Ir išeitys dvi – arba dvėsti neaišku dėl ko, arba sudėti ginklus ir gelbėti savo niekam naudingus kailius.
Aš tai pastebiu nebe pirmą kartą. Tiesa, dažniausiai vėliau, kai tiesa paaiškėja post-factum. Matydamas Kremliaus režimo propagandą visada stengiuosi tokius dramblius pastebėti. T.y. priešiška propaganda, turėdama aiškų tikslą, per visokius multi-diskursus duoda tokią informaciją, kurios nenori ir nesitiki duoti. Manau ir tikiuosi, kad tuos multi-diskursus iššifruoja ir Ukrainos informacinio pasipriešinimo grupė.
Pati efektyviausia viešojo transporto priemonė Vilniuje šiuo metu yra troleibusas. Tas troleibusas yra 9Tr pagamintas 1981 metais.
33 metų elektroautotransporto priemonė. Kiek suprantu, pagrindinės detalės – originalios.
Troleibuso variklio skyriuje matosi keletas jungiklių grupių. Kai vairuotojas spaudžia akceleratoriaus pedalą – palaipsniui įsijungia vis daugiau jungiklių ir į elektrinį variklį perduodama daugiau el. energijos.
Tie jungikliai ten, matyt, junginėjasi priklausomai nuo greičio. Jei įsijungtų visi vienu metu – troleibuso ratai nuolat prasisukinėtų pradedant važiuoti, o keleiviai sugriūtų į troleibuso galą.
Štai variklio skyrius. Tiksliau valdymo skyrius. Jungikliai, saugikliai… Varikliai kažkur ties ratais. Nuolat judančių detalių nedaug – tik variklis ir ratai. Todėl tai yra itin efektyvi transporto priemonė.
Šis troleibusas pats efektyviausias, nes jam jau 33 metai, o jis vis dar važiuoja. Jis vis dar važiuoja, nes jo konstrukcija genialiai paprasta ir patikima.
Ta proga troleibusas.lt portalo savininkas pasikvietė visus norinčiu pasivažinėti tuo senuoju 33 metų senumo troleibusu. Tarp pasivažinėjančiųjų buvau ir aš.
Principe tai nieko ten labai faino ar dvasingo važinėtis senu troleibusu. Troleibusas kaip troleibusas. Gal kiek kietesne pakaba – jaučiasi daugelis duobių ir kalnelių. Bet tai ko norėti iš 33 metų senumo viešosios transporto priemonės. Įdomi buvo to pasivažinėjimo metu organizuota viktorina.
Ir gal net ne viktorina, o tai, jog į jos klausimus žmonės atsakinėjo neįtikėtinai tiksliai. Klausimai buvo maždaug tokie:
Kokia ilgiausia pasaulyje troleibusų linija?
Koks troleibusų maršrutas trumpiausias Lietuvoje?
Kuriais metais ten gamino kažkokius troleibusus?
Koks kontaktinio tinklo laido storis?
Ir panašiai. Kitų klausimų net neatsimenu. Bet esmė ta, kad troleibusai su savo kontaktiniu tinklu, tai ne tik itin efektyvi transporto priemonė, bet ir tradicija, tai yra žmonės. Žmonės pasišventę savo darbui
Tai yra didžiulė vertybė ir turtas. Nėra jokios prasmės griauti turimą infrastruktūrą ir pradėti statyti ten kokias nors bėgines elektroautotransporto priemones. Požeminės ar antžeminės turi savo gerų savybių, bet kaina per didelė šiandieniniam Vilniui. Be to mes turime troleibusus. Troleibusai yra labai gerai! Pigu ir efektyvu. Na, gal reikėtų dar kiek padirbėti, kad būtų gera ir patogu.
O čia keletas fotkių iš to pasivažinėjimo senu, 1981 metais pagamintu 9Tr troleibusu:
O čia tas 9Tr troleibusas prieš atidarant jo valdymo skyrių. Bei dvi keleivės antrame plane.Troleibusas.lt savininkas lipdo GoPro kamerą. Tikriausiai greitai bus koks nors klipas.Na o čia laimėtas varžtelis už atsakytą į vieną iš viktorinos klausimų. Tuos varžtelius buvo galima paskui išsikeisti į prizą, bet man ten buvo be šansų ką nors laimėti. Atsakiau į klausimą, jog kontaktinio tinklo laido diametras yra 10 mm 🙂Armonikinės durys ir vaizdas į naujesnį troleibusą, kuris šiaip jau irgi yra labai senas, jeigu kalbėtumėm autobusų terminais.
Primenu: šį sekmadienį (2014-05-25) vyks dveji rinkimai: prezidentės ir Europos Parlamento.
Ateikite ir išreikškite savo nuomonę. Tai pareiga ir privilegija.
Kai kuriems žmonėms dažnai susidaro klaidingas įspūdis, jog jų balsas nieko nereiškia. Ypač, jei rinkimų rezultatai nepalankūs tam balsavusiajam. Toks įspūdis susidaro dėl to, kad žmonės linkę save vertinti egocentriškai.
Štai, šįryt pas mus, gan dideliame ofisų pastate buvo sugedę visi liftai. Pastatas gan aukštas (~20 aukštų). Žinoma, kad nuliūdo kai kurie žmonės. Ypač kelios moteriškės, kurios, tikriausiai, dirba gan aukštai. Vieną jų išgirdau sakant:
– Nu bet tai kaip taip galima elgtis su žmonėmis?
Sunku pasakyti apie ką ji galvojo kalbėdama: ar apie liftą ar apie liftą aptarnaujančią įmonę. Kiek supratau iš administratorės liftai pagedę buvo tik ką.
Tai štai, ta moteriškė galvoja ir visai paprastai, jog tai yra kažkoks sąmokslas prieš ją. Prieš žmones. Kaip taip galima elgtis su žmonėmis?
Vat jeigu pamėgintumėm pažvelgti toliau negu “aš” ir netgi toliau negu yra jūsų draugų būrys ar jūsų informacinis burbulas (tai toks dalykas, kuriame jūs gyvenate), tai gal būt to egocentriškumo būtų mažiau.
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus ir reikšmingas. Ir kai jo lūkesčiai balsuojant nepasiteisina, jis gali elgtis dvejopai:
Pasipiktinti irba nusivilti, irba nuliūsti ir tada kaltinti visus ką papuola: valdžią, VRK, aplinkinius. Tada save graužti ir užsiimti savidestrukcija.
Nusivilti irba ieškoti priežasčių-pasekmių grandžių ir ieškoti galimybių situaciją keisti tiek aplink save, tiek už savo informacinio burbulo ribų. Ir šitaip (ar panašiai) užsitikrinęs stiprią motyvaciją dirbti bei siekti pokyčių.
Jeigu jūs liberalių pažiūrų, tai jūs suprantate, jog kiekvienas žmogus svarbus. Tai yra liberalumo doktrina ir kiekvienas balsas svarbus. Todėl jūs ateisite balsuoti (jeigu to dar nepadarėte išankstiniu būdu).
Ateikite balsuoti. Nebijokite chemtrailų. Viskas sutvarkyta:
Rinkau parašus už LRLS į EP. Ant popieriaus, nes kai pasako kad pasirašysiu Internetu, tai dar nereiškia, kad taip padarys.
Tai va, rinkau parašus ir vienas žmogus pareiškė, kad nepasirašysiąs už Liberalų Sąjūdį, nes jie už Estrelos reformas. Tos baisiosios Estrelos, kuri liepia visoje Europos Sąjungoje mokyti keturmečius vaikus masturbuotis.
Pasirodo garbingasis Leonidas Donskis už tą baisų Estrelos pranešimą.
Netgi Feisbuke žmonės gan grubiai piktinosi:
Vytenio Petrusevičiaus feisbuko paskyroje rastas paveiksliukas
Aš pasidomėjau. Ir padariau išvadas. Nenorintiems skaityti kaip ir kodėl padariau tokias išvadas, tiesiog jas čia pateikiu, o kurie norės, tai prašom skrūlinti žemyn ir skaityti:
Editos Estrelos pranešimas neskatina 0-4 amžiaus (kaip ir vyresnių) vaikų masturbuotis. Tame dokumente apie tai neužsimenama.
Dokumentas kuriame kalbama apie masturbaciją ir kitus seksualinio švietimo standartus neturi formalių sąsajų su ponios Editos Estrelos pranešimu. Tiesiog, Editos pranešime kviečiama įtvirtinti bendrus, specialistų paruoštus, seksualinio švietimo standartus.
Viešoji infosklaida (aš nagrinėjau daugiausiai bernardinai.lt portalą) ankstyvos vaikystės masturbaciją pateikė savo išsigalvotame kontekste, gąsdinant, jog minimas dokumentas skatina pedofiliją. Dokumentas apie kurį kalbama yra Europos biuro ir fedaralinio sveikatos švietimo centro (20 specialistų iš kelių Vakarų Europos šalių darbo grupė) paruoštas dokumentas: “Seksualinio švietimo standartai Europoje”. Dokumentas skirtas švietimo ir medicinos specialistams, bet ne neformaliems žmonėms (t.y. ne tėvams ar dvasininkams).
Mano nuomone, tiek Editos, tiek Europos švietimo centro paruošti dokumentai labai adekvatūs, svarbūs ir aktualūs. Šį dokumentą, mano galva, pilnavertiškai kritikuoti galima tik specialistų lygyje. T.y. vaikų psichologų, medikų ar galbūt net socialinių mokslų graužėjų.
Lietuviškos rastos alternatyvos (jos paimtos iš čia: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/vidurinis/rekomendacijos/) yra tokios pasenusios ir blogos, kad jų lyginimas su šiais dokumentais būtų nusikaltimas.
Na, štai. Dabar jūs žinote daugiau. Jei norite pasiginčyti – prašome skaityti visa tai kas žemiau.
0–4 metų amžiaus vaikai turi būti informuojami apie: „malonumą bei pasitenkinimą, pasiekiamą liečiant savo kūną “, „ankstyvosios vaikystės masturbaciją“, „įvairių rūšių šeimyninius santykius“, „teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes“, „teisę atrasti nuogumą bei tyrinėti kūną, būti smalsiam“ ir t.t. Šios amžiaus grupės vaikai taip pat turėtų ugdytis „smalsumą savo bei kitų kūnų atžvilgiu“ bei „pozityvų požiūrį į kitokią seksualinę gyvenseną propaguojančius“.
Baisu.
Bet Bernardinai vis tiek šaunuoliai, nes bent jau pasivargina nuorodas į dokumentus sudėti (ne taip kaip kita isteriškai žviegianti žiniasklaida). Dokumentas, kuriame yra žodžiai apie 0-4 amžiaus vaikų masturbaciją:
The “Standards for Sexuality Education in Europe” were elaborated jointly by the WHO (World Health Organisation) Regional Office for Europe and the Federal Centre for Health Education (BZgA) in close cooperation with a group of 20 experts from nine European countries. They are to apply to all European WHO Member States.
T.y. Pasaulio sveikatos organizacija su regioniniu Europos biuru ir fedaraliniu sveikatos švietimo centru. Tuo tarpu Edita Estrela yra: Committee on Women’s Rights and Gender Equality (EP moterų teisių ir lyčių lygybių komiteto) narė. Ponios Estrelos pranešimas kviečia įteisinti lytinį švietimą ES sveikatos strategijos dokumentuose:
11. Deeply regrets the fact that the proposal for a new ‘Health for Growth Programme 2014-2020’ does not mention SRHRs and urges the Commission to include SRHRs in its next EU Public Health Strategy;
Taigi, Estrelos pranešime giliai gailimasi, kad “2014-2020 Sveikatos vystymo programoje” nepaminėtos seksualinės reprodukcinės ir žmogaus teisės. Todėl ponia Edita kviečia Europos komisiją įtraukti tai į sekančią ES visuomenės sveikatos strategiją. Ponia Edita neturi oficialių ryšių su šia organizacija (ar bent jau aš neradau). Pats Editos Estrelos pranešimas, mano galva, yra geras. Aš jį perskaičiau. Mano analizės juodraštį galite rasti čia. O čia išrinksiu keletą dalykų, kuriuos man atrodo, kad verta pabrėžti (mano laisvas vertimas irba komentarai):
F. Lyčių nelygybė yra pagrindinė priežastis, dėl kurios moterų ir paauglių seksualinė sveikata (vaisingumas, galimybė gyventi pilnavertį seksualinį, o tuo pačiu ir psichologinį gyvenimą) negali būti pasiekta; bendrai moteriškumo ir vyriškumo, o dar labiau merginų ir moterų seksualumo stereotipai yra pagrindinė kliūtis trukdanti pasiekti seksualinės, reprodukcines sveikatos ir teisių.
K. suprantamas, amžiui pritaikytas, faktais paremtas, moksliškai tikslus ir nepeikiantis seksualinis švietimas, kokybiškos šeimos planavimo paslaugos ir kontraceptikų pasiekiamumas padeda išvengti netikėto ir nenorėto nėštumo, padeda sumažinti abortų kiekį, kontroliuoti ŽIV ir kitų seksualiniu keliu plintančių ligų sklaidą; jaunų žmonių mokymas prisiimti atsakomybę už jų pačių seksualinę ir reprodukcinę sveikatą turi ilgalaikių pozityvių pasekmių, kurios gali tęstis visą jų gyvenimą ir turėti pozityvią reikšmę visai visuomenei.
R. Seksualinės reprodukcjos žmogaus teisės yra vienas pagrindinių dalykų siekiant lyčių lygybės, vargo mažinimo ir ekonominio augimo bei vystymosi.
T. Nelaukto nėštumo prevencija yra ne tik kontraceptikai ir informacija apie juos, bet taip pat ir suprantamo seksualinio švietimo vystymas, bei materiali/finansinė pagalba nėščioms moterims, jei reikia.
AH. Jaunų mergaičių ir merginų seksualumo populiarinimas medijoje yra tas fenomenas, kuris įtakoja tiek vyrų tiek moterų emocinį vystymąsi ir seksualinį gyenimą, t.y. padeda įtvirtinti lyčių stereotipus ir įvairias diskriminacijų bei seksualinės prievartos formas.
AK. Šalių narių geri pavyzdžiai rodo, kad abortų legalizacija ir efektyvus seksualinis švietimas, aukštos kokybės šeimos planavimo paslaugos ir įvairių kontraceptikų pasiekiamumas sumažino abortų kiekį ir padidino gimstamumą.
25. SRHR’o (Sexual and Reproductive Health and Rights – Seksualinės ir reprodukcinė sveikatos ir teisės) negali siaurinti jokios religijos.
31. Pabrėžia, kad abortas negali būti jokiais būdais skatinamas kaip šeimos planavimo būdas.
40. Kviečia šalis nares ir kandidates naudoti ir sugalvoti kuo daugiau gerų metodų, leidžiančių efektyviausiai diegti seksualinės edukacijos metodus tokius kaip: prezervatyvai, kontracpecija ar konfidencialios telefonų helplinijos. Edita nekviečia diegti būtent šių metodų. Kviečia diegti panašiai ir dar efektyvesnius. Išvardyti pavyzdžiai yra pavyzdžiais, kuriuos galima taikyti, o galima ir geriau daryti.
41. Edita kviečia daryti privalomą seksualinį švietimą tiek pradinėse tiek vidurinėse klasėse. Taip pat galimą švietimo programą nuolat tobulinti. Taip pat pabrėžti moterų ir lyčių lygumą
44. Kviečia šalis nares suteikti paaugliams pritaikytas seksualinio išsilavinimo paslaugas. Šios paslaugos neturėtų diskriminuoti žmonių nepriklausomai nuo jų socialinio statuso ar seksualinės orientacijos. Šis išsilavinimas turi būti suteikiamas ir be tėvų/globėjų žinios. Čia akcentuojams lygiateisiškumas. T.y. visi žmonės nepriklausomai nuo lytinės orientacijos, fizinės negalios negali būti diskriminuojami lytiniame švietime. Svarbus aspektas tas, kad čia neprivalomas derinimas su tėvais ar globėjais.
45. Kviečia šalis nares atsižvelgiant į amžių, seksualinę orientaciją ir bendravimą užtikrinti privalomą seksualinę edukaciją, organizuojant mišraus seksualumo sesijas vaikams ir paaugliams. Čia paryškinama, kad edukacinis procesas turi būti orientuotas į subjektą, kuriam teikiama edukacija, o ne tam, kuris edukuoja. Kitaip tariant – nediskriminuojant vaikų nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos. Paryškinau atsižvelgimą į amžių. Tai reiškia, kad vaikai bus mokomi taip, kaip juos reikėtų mokyti.
52. Seksualinis švietimas reikalingas ir dėl to, kad vaikai nuo jaunumės turi priėjimą prie pornografinio ir degradacinio turinio – ypač Internetu. Todėl seksualinė edukacija turi tapti platesnio padedančio požiūrio jauniems žmonėms dalimi, padedančio vystytis emociškai, padedančio vystyti santykius paremtus pagarba. Kviečia šalis nares vystyti akcijas-programas padedančias suprasti žalingą pornografijos įtaką paaugliams, skirtas tėvams ir suaugusiems, kurie dirba su jaunais žmonėmis.
53. Prašo šalių narių atkreipti dėmesį į emocinį santykių seksualinio švietimo aspektą, pabrėžiant visuomenėje įsivyravusį fenomeną, kai paplitusiu audiovizualiniu turiniu, kurį pasiekia jauni žmonės, erotizuojamos jaunos mergaitės.
Paauglių gimdyvių, abortų ir venerinių ligų kiekis ir augimas siejamas su nepakankamu seksualiniu švietimu. Dabartinė ES statistika tą rodo, t.y. Rytų Europos šalyse narėse šie skaičiai didesni.
Grįžtant prie 0-4 amžiaus vaikų masturbacijos ir dokumento, kurį sukūrė 20 ekspertų, tai aš jį irgi perskaičiau. Ten perskaičiau, jog prie projekto dirbo:
Dr Gunta Lazdane of the WHO Regional Office for Europe for initiatingthis important process and to the expert group, consisting of:
Professor Dan Apter (Sexual HealthClinic, Väestöliittoo),
DrRaisa Cacciatore (Sexual Health Clinic, Väestöliittoo),
Dr Marina Costa (PLANeS, Swiss Foundationfor Sexual and Reproductive Health),
Dr PeterDecat (International Centre for ReproductiveHealth, University of Ghent),
Ada Dortch (IPPF),
Erika Frans (SENSOA),
Olaf Kapella (Austrian Institutefor Family Studies, University of Vienna),
DrEvert Ketting (consultant on sexual and reproduc-Acknowledgementstive health and HIV/AIDS),
Professor Daniel Kunz(Lucerne University of Applied Sciences and Arts),
Dr Margareta Larsson (University of Uppsala),
Dr Olga Loeber (European Society for Contraception),
Anna Martinez (Sex Education Forum, NationalChildren’s Bureau, United Kingdom),
Dr KristienMichielsen (International Centre for ReproductiveHealth, University of Ghent),
Ulla Ollendorff (NorwegianDirectorate of Health),
Dr Simone Reuter(Contraception and Sexual Health Service, NottinghamshireCommunity Health),
Sanderijn vander Doef (World Population Foundation),
Dr Inekevan der Vlugt (Rutgers Nisso Group) and
EkuaYankah (UNESCO)
Šis dokumentas yra labai įdomus. Jame, kaip jau ne kartą minėjau ir yra tie baisūs žodžiai apie MASTURBACIJĄ ankstyvojoje VAIKYSTĖJE. Bet apie tai vėliau.
Šį vakarą girdėjau gegutę Vilniuje. Tai su ta sąlyga greitai puoliau čiupinti pinigus.
O tiksliau, po to kai jo Visatybė pasitiešijo jam suaukotais pinigais, tai leido ir man kiek pasidžiaugti.
Na, o visai-visai tiksliau, tai apie mokesčius. Sakoma, kad vidutiniškai vienas Lietuvos pilietis sumoka ~20 000 litų mokesčių per metus. Ir šiandien yra ta simbolinė data, kai pradedama dirbti sau.
Angelo nutariau nedaryt, nes būtų reikėję visus centus atversti herbu į viršų.Paprasti žmonės, maldininkai atnašavo jo Visatybei.Laisvės nuo mokesčių dienos išvakarės
Taigi.
Galite ir jūs šiandien ateiti pasižiūrėti to. Iki vakaro bus. O čia yra daugiau detalių apie renginį: FB eventas, Gplus eventas.
Užtai kad tas anas postas apie 1 procentą šiemet jau nebeaktualus, tai reikia kažką parašyt naujo.
Užtai, kad neturiu nieko užbaigto, tai sudėsiu tiesiog paveiksliukų.
Paveiksliukai bus apie balsavimą.
Balsuoti reikia eiti. Jūs, šio blogo skaitytojai, ypač ypatingai turite tai padaryti. O jei dar komentaruose pateiksite viešą pažadą tai iš vis bus gerai.
Balsuoti reikia, net jeigu tenka rinktis mažiausiai blogą iš blogų. Antraip išrinks labiausiai blogą. Ir kuo ilgiau delsite, tuo giliau duobėn visi krisime.
Kolorado juostelėmis pasipuošę, ruskojė radio klausytojai, avarinių taksi vairuotojai eis balsuoti, nes kol negavo iškvietimo iš centriuko, jie neturi ką veikti.Sovietinės raudonų perforuotų smegenų nekrofilės eis balsuoti, nes daugiau apskritai neturi ką veikti.Įvairių myžalynių lankytojai, saulėgrąžų gliaudytojai padarys viską, kad tik įtiktų bachūrams.Žmonės, kurie galvoja tik emocijomis, kurie eis balsuoti už tuos, kurie sugalvos naują sąmokslo teoriją.
