Šiandien įsijungiau Kuchnia TV. Nežiūrėkite, kad tai rusiškas kanalas – dėl to jis ne geresnis, bet nėra labai blogas, nes daug rodo pirktų (o gal pasiskolintų) Vakarų Europos, o ir Amerikos, o ir kitų šalių virtuvinės produkcijos. Turi ir savo autorinių laidų, kurių kai kurios irgi gal visai neblogos.
Ten rodė šiandien laidą, kurios pavadinimo neprisimenu, kur rodė pačius geriausius (populiariausius ar žymiausius) Amerikos hot dog’ų ir kitokio greito maisto gamintojus ir pardavėjus. Tai toje laidoje buvo ir vienas greito maisto gamintojas, kuris gamino burgerius su plėšyta kiauliena. O štai ten mano nervai ir neatlaikė.
Pirkome ~kilogramą sprandinės, kurį užpričmuožyjau gurum masala prieskonių mišiniu ir karštoje keptuvėje apkepiau kiekvieną mėsos šoną, kad sultingumas viduje išliktų, įsukau į foliją ir į orkaitę, kurioje 180 lapsnių pagal celsijų temperatūroje kepiau ~4 valandas.
Burgeriams dar reikia bandelių, kurias irgi nutarėme išsikepti. Tam paėmėme receptą iš knygutės, kurią žmona nupirko dovanoms, bet pasilikome sau:
4 su puse stiklinių (650-700 g) kvietinių (550 C) miltų
4 šaukšteliai sausų mielių
250 ml miltų pieno
2 šaukštai sviesto
125 ml vandens
kiaušinio trynys
2 šaukštai cukraus
1 šaukštelis druskos
Pienas su vandeniu turi būti šilti, kaip ir sviestas. Visa tai sumaišome, palaukiame kol iškils, tada dar kartą permaišome, formuojame rutuliukus, kuriuos suplojame ir dedame į blėką:
Tada reikia dar reikia palaukti, kol jos iškils ir tada kepti. Taip jos bus dar puresnės.
Grįžtame prie mėsos.
Mėsa labai graži bet tik mėsos skonio, nes prieskoniai tik ant plutelės. Bet tai ne bėda, nes tiek druską, tiek kitokius prieskonius reikia dėti suplėšius visą mėsą.
Įdarui dar pasiruošiau pamarinuotų svogūnų, kurių nedėjau į bendrą puodą, nes vaikai svogūnų nelabai mėgsta mano. Kol kas. Svogūnus supjausčiau, įpyliau sušio padažo (ten actas su kažkuo) ir dar truputį obuolių acto, ir cukraus, ir druskos.
O štai čia rezultatas:
Ir lyg tyčia šaldytuve radome kokakolos! Ir tai buvo nuostabu…
Ir nėra ko čia bumbėti kad nesąmonės ir supermama ar Austėjos blogas, nes jau tokiu tampu: galvoje tik sauskelnės, piešinukai, supynės, baby tv, mašinytės, motociklai ir knygutės.
Sieną šiltinau. Sienos ilgis: 4050 mm, o aukštis 2850 mm, sudauginus tuos skaičius gauname 11542500 mm2, arba ~12 kvadratų (kaip sako patyrę prorabai). Su sąlyga, kad esu patyręs jau su sienų klijavimais, tai į statybinių prekių parduotuvę važiavau tik kartą į dieną ir čekius surinkti nebuvo labai sunku.
1 dieną (tiksliau penktadienio vakarą) pirkome:
Nr.
Dalykas
kiekis
kaina
pastabos
1
Šiukšlių maišai 60l talpos
15
4.32
Šiukšlėms, žinoma
2
Pirštin verst kiaul odos
2
10.08
Rankoms, žinoma. Prireikė vienos poros – tėvui. Aš nenaudojau, bet ir sienos neskutau 😉
3
Klijai polistiren CT84 850ml
4
118
Vienu buteliu per daug gavosi.
4
Hermet univ akril extra WH/BA 310ml
1
8.29
Vienu per mažai, tai teko pirkti kitą dieną dar vieną.
5
Šepet ran/rau 462291-6/3008 2 65mm simplie
1
3.59
Galvojome šitu metaliniu šepečiu skusime dažus, bet tai buvo nepraktiška. Be reikalo pirkome.
6
Šepet rank SP14514BOOSE SMNER PL ža/mėl
1
12.09
Be reikalo pirkome dėl tos pačios priežasties, kaip ir aukščiau esantį šepetį.
7
Valikl putu penosil remov 340 ml
1
19.09
Šito pritrūko, nes kai išsiterliojau putomis tapkes ir ėjau plauti jas (ten prie to removerio yra specialus antgalis, kur galima purkšti ne pistoletu) ir kažkaip kreivai įspaudžiau ir tas daiktas išsipurškė visas. Gerai kad buvau laiptinės balkone. Valytojos jau atsiprašiau.
8
Skystis antipelėsin Schimel-Spray 500ml
1
17.58
Šito negailėjau ir purškiau visur (ant lubų, sienų ir ant visų langų rėmų) riebiai, kad žinotų tas pelėsis su kuo messina! Tad pritrūko truputėlį. Teko kitą dieną dar vieną pirkt.
9
Popier šl LKE324/224/PS19K NR 16 20cm
1
1.68
Šitą galvojome išbandyti sienos skutimui (itin stambus švitriakas), bet neprireikė, nes geriausia sienų skutimo priemonė yra lenktas kaltas, kurį pirkau dar aną sieną remontuodamas ir špakliuotės, kurios buvo pirktos dar butui įsirenginėti seniai-seniai.
10
Plėvelė 4x5m 0.04mm
1
11.39
Uždengėme baldus, kad nereiktų jų nešti į kitą kambarį. Taip… Turime jų tik du.
11
Putplastis Finnfoam FI 20x600x1250 P
16
91.36
Pagrindinė izoliacinė medžiaga – toks sutankintas putplastis[1].
12
Plokštė MGO 4x1220x2280 (240)
5
54.1
Keistoji, įdomioji magnio oksido plokštė. Jamiau pačią ploniausią, kad kuo mažiau naudingojo kambario tūrio prarastumėm (ir nereiktų špakliuoti putplasčio). Ir, beje, 1220 mm yra tilpimo į Omegos (universalo) bagažinę riba. 2280mm – netilpo, tad pririšome bagažinę, kad nesimakaluotų, o važiuot netoli, tad ne bėda!
Viso:
351.6
Viso:
288.3
Šitiek išleidęs būčiau, jei būčiau nusipirkęs medžiagų tiek kiek reikia ir tų, kurių reikia.
2’ą dieną (šeštadienį) pirkome:
Nr.
Dalykas
kiekis
kaina
pastabos
1
Skystis antipelėsin Schimel-Spray 500ml
1
17.58
Nes pritrūkau.
2
Maišel šiukš 60l užrišami
15
4.32
Nes maniau, kad pritrūks. Bet nepritrūko. Namų ūkyje vis tiek pravers.
3
Juosta dažymo vagner 38mm 40m
1
3.79
Nepanaudojom… Nes nespėjo išdžiūti sienos viršus ir ji nelipo prie šlapio paviršiaus, o mes skubėjome. Tiksliau panaudojau ją apsauginio popieriaus pritvirtinimui prie grindų.
4
Popier uždengim 80G/M2 96cmx25m OKKO
1
9.4
Apsauginis popierius uždengimui grindų. Prieš tai naudojome maišelius, bet jie nelabai praktiški.
5
Pistoletas putoms metal F-205
1
37.91
Nes iš ano remonto likęs užsikišęs pasirodo :/ Tai jau trečias pistoletas. Šįkart praploviau jį itin atidžiai.
Viso:
73
Viso:
30.77
Čia be maišų tik ir be pistoleto, kurio nebūtų reikėję, jei būčiau jį gerai išvalęs praėjusį kartą.
3’ą dieną (sekmadienį) pirkome:
Nr.
Dalykas
kiekis
kaina
pastabos
1
Maišel poliet 400(2*100)640 su logo
1
0.29
Maišelis. Kad nereiktų visko rankose nešt
2
Gruntas giluminis sutvirt bri KO 2l
1
7.13
Dar turėjau grunto iš praėjusio remonto, tai tą visą sunaudojom, nes šįkart jį pyliau į antipelėsinio skysčio išplautą buteliuką, nes taip pasirodė paprasčiau išpurkšti sieną nei teptuku terlioti, bet kaip vėliau paaiškėjo, taip ir sąnaudos didesnės…
3
Šluostė šepečiui picobello 27cm
1
34.91
Tai yra šluostė mano Leifheit kotui grindims plauti. Su remontu tai mažiau susiję, bet panaudojau. Čia jų internetai.
4
Ašmen lauž kompl 10504596 T 18mm
3
2.98
Statybinis peilis tokiuose projektuose yra „must have“. O su sąlyga kad atšipo, tai teko pirkti naujų ašmenų.
Įdėklai rozetėms, nes kai senas ardėm, tai reikėjo išlaužt viską, o reikėjo išlaužt viską, nes kitaip nebūtų už ko laikytis rozetėms, kiek pastorėjus sienai.
Hermet univ akril EXTRA WH/BA LT 310ml
1
8.29
Čia antras, nes vieno neužteko.
Valikl putu penosil remov 340ml
1
19.09
Nes aną kažkaip nesėkmingai išpurškiau ant laiptinės balkono grindų…
Dažai Akril harmony A 2.7l
1
98.8
Dažai sienai. Manau, jog geri dažai.
Pasta Tonavimo avatint RX/FA1 60ml
1
0.6
Tą pastą kažkodėl atskirai pardavinėja
Pasta Tonavimo avantint YX/LA1 170ml
1
1.7
O čia užsirašau ir pravers tai nes tada žinosiu kokia tiksliai spalva. Nors dažų kodas iš paletės gal praverstų labiau… Reiks užsirašyt kažkur.
Volel su rank vel VV-001/04-1-333 23cm
1
10.93
Volelis tokio dydžio buvo pats tas tokiai sienai.
Vonelė 32x36cm
1
6.64
Be vonelės dar neteko dažyti. Tikriausiai nebūtų patogu be jos.
Čia irgi televizoriaus instaliacijai, nors prireikė tik vieno – buvo galima panaudoti ir abu, bet nutariau optimizuti neuždengto kabelio tarpus 😉
Viso:
224.1
Viso:
199.4
Čia be putų valiklio, kurio nebūtų reikėję, jei nebūčiau kažkaip kreivai paspaudęs ano ir be vieno lovelio, kurio irgi nepanaudojau.
Išvados
Taigi štai kas gaunasi: 648.63 išleista pinigų, o 518.37 būtų išleista, jei planavimas būtų geresnis. Blogas planavimas man kainavo 130.26 litus. Nurašau tai į skubėjimą. Nors, jeigu būtų geras planavimas, tai mažiau ir skubėti reikėtų.
Na ten dar atsuktuvai ir visokie kitokie smulkūs įrankiai, kuriuos namuose turi kiekvienas „pasidaryk pats“ klubo atstovas. Tuos į sąmatą įtraukti galima būtų, bet per daug vargo, tad apsimetame, jog jie buvo už dyką.
Į parduotuvę važiavimas kas dieną gali būti ir gero planavimo rezultatas, nes pas mus, Lietuvoje, statybinių prekių parduotuvės dirba ir savaitgaliais, o patikrinus daiktų išeigą praktiškai galima daryti korekcijas ir šitaip įsigyti daiktų tiek kiek reikia ir tų, kurių reikia.
O be to įrankiai, technologijos, medžiagos visokios ir kitokie dalykai vyrams yra toks pats fetišas kaip moterims batai ar kosmetika. Vyrai (t.y. aš ir dauguma, kuriuos pažįstu) gali stovėti pusvalandį prie medsraigčiųmedvaržčių lentynos, tada prieiti arčiau, paimti medsraigčiųmedvaržčių pakuotę, pažiūrėti iš arčiau, pirštais išskirti vieną medsraigtįmedvaržtį – jį gerai apžiūrėti. Tada padėti tai į lentyną, paimti kitą – vėl padėti. Atsitraukti per žingsnį, kažką murmėti po nosimi ir vėl žiūrėti pusvalandį. Tada paimti kažką iš tos lentynos. Bet tada gali staiga pastebėti kitą medvaržčiųmedsraigčių lentyną! Ten laiko gali sugaišti lygiai tiek pat. Paimti iš tos kitos lentynos tų metalo gabaliukų su sraigtu, skirtu įsriegimui į ką nors, nunešti pirmuosius prie pirmosios – ten kurį laiką ieškoti jų vietos ir pakabinti ten kur jam priklauso (žinoma, jei vieta rasta). Tada gali prieiti prie gruntų lentynos ir medituoti ten.
Meditacinės dar yra įvairių įrankių, benzopjūklų, grąžtų, glaistų, elektros instaliacijos prekių lentynos. Kitos gi: tapetai, baldai, šviestuvai, plytelės ir panašiai yra moterų zona – ten vyrams nepatinka.
Jeigu aš galėčiau (matyt galėsiu kada nors), tai turėčiau didžiulę sieną garaže arba sandėlyje su laikikliais, kurie specialiai skirti kiekvienam specialiam įrankiui, didžiulę profesionalią spintą ant ratukų su stalčiais, pilnais visokių smulkių įrankių, specialių rūbų keletas komplektų, įrankių laikymo diržų, spec. batų, pirštinių, akinių, suvirinimo aparatą, kopėčių ir stelažų visokių, darbo stalą su varstotu… Na, suprantate, tokį dalyką kaip drabužių ir batų spinta moterims. Nesvarbu, kad kurio nors įrankio gali prireikti tik kartą gyvenime. Ta patalpa būtų daugiau skirta meditacijoms.
________________
[1]– Šilumos laidumo koeficiento deklaruojamoji vertė: 0,033 W/ m*k. Stipris gniuždant: Ne mažiau 250 kpa. Degumo klasifikacija: E. Paskirtis : Naudojama rūsio sienų, cokolių, pamatų blokų, grindų ant grunto šilumos izoliacijai; sutapdintų stogų, palėpių šilumos izoliacijai. Kilmės šalis: Suomija. O dar geras jis tuo, kad netrupa. Čia finnfoam aprašymas pas gamintoją.
Daaaug varškės apkepo. Iš kilogramo varškės. Tinkamas dalykas, kai reikia greitai ir sočiai bei skaniai pamaitinti šeimyną. Pusiau greito maisto receptas. Tikslių proporcijų aš ir pats nežinau. Originalus receptas, žinoma, kažkur Internetuose.
Pusgreičio ir paprasto maisto receptus dedu dar ir tam, kad pats atsiminčiau. Nes būna dienų, kad fantazija taip neveikia, nu taip neveikia – net minčių jokių nekyla ką duot vaikams ir sau valgyti[1]. Štai makaronų apkepas vienas iš tų pusgreičio maisto receptų. Štai ir mano improvizuota carbonara. Antai blynai visokiausi: su kriaušėmis, su grūdėta varške. Žinoma, košės su pakeptais bananais. Arba duonos pudingas…
Kažkaip čia pas mane dauguma paprastų pusiau greitų patiekalų receptai. Bet matyt taip reikia. Ilgai gaminti maisto kol kas rečiau gaunasi (pavyzdžiui troškinį su alumi arba mielinių bandelių su kopūstais).
Varškės apkepo receptas
Reikia paimti kokį kilogramą varškės, penkis trynius, cukraus kažkiek, truputį druskos, razinų (jei norime), sviesto kokį šimtą ar pusantro gramų ir užpilti pusę stiklinės manų kruopų pienu – iki pilnos stiklinės (čia atskirai – žr. paveiksliuką žemiau).
Greitai, sočiai, daug kalcio ir daug. Ir skaniai. Ir dar desertas tuo pačiu.
Sūnus, žinoma, su skaudančia burna nevalgė (stomatitas mat – nesuvalgė net šokolado gabaliuko), bet aš, žmona ir (tikriausiai) auklė valgėme. Skanu.
______________________
[1]– Galima maisto namie negaminti. Galima važiuoti su vaikais kur nors pavalgyti, galima į namus užsisakyti. Bet su vaikais važiuoti pavalgyti dar sunkiau, nei pasigaminti valgyti. Į namus atveža ne visada skanų, o be to ne visada aiškų ir dažnai pravėsusį maistą, o retkarčiais jo reikia laukti ilgiau, nei pasigaminti pačiam.
Mes su žmona pirkome butą Šeškinėje iš PST name, kuris buvo pastatytas lygtais 2005 metais. Tais metais, kai nekilnojamojo turto burbulas buvo įpusėjęs pūstis ir butų kainos dar nebuvo pasiekusios aukščiausio savo taško (mūsiškis dabar kainuoja daugiau, negu pirkome).
Tas nekilnojamojo turto burbulas blogai veikė statybų rangovus. Matyt jie labai skubėjo arba darė taip, kaip pigiau ir mažiau pastangų, nes pinigus vistiek uždirbdavo tokius pačius.
Vėliau kiek paaiškėjo, jog tai tokia yra technologija statybų – „vėdinamas fasadas“ vadinasi. Tai jis toks buvo vedinamas, kad net švilpė. Padariau prielaidą, jog bloga yra ta siena (juoba, kad kai statė mūsų namą, tai pro tą sieną, per mūsų būtent butą buvo medžiagų padavimas, tad buvo užlipdyta paskutinė visame name).
Gyvenom-gyvenom mes su ta apšiltinta siena. Džiaugėmės, nes iš tiesų buvo daug šilčiau. Bet dar praėjusią žiemą pastebėjome, jog kita lauko siena (siena į laiptinę ir laiptinės „balkoną“) ėmė pelyti!
To bjauraus pelėsio pas mus ėmė rastis ir apie visus langus. Langai prastoki – prasta šiluminė varža, nes kai lauke kiek vėsiau tai aplink kraštus kondensuojasi vanduo. Čia štai vaizdeliai iš praėjusios žiemos per šalčius:
Negerai. Išsikviečiau tėvą, žmoną su vaikais atidaviau mamai, kojas į rankas ir pirmyn! Į statybinių prekių parduotuvę.
Pirmiausiai nusipirkome pelėsį naikinantį preparatą. O kadangi esame vyrai, tai ėmėm patį geriausią ir stipriausią, t.y. natrio hipochlorito tirpalo, kur ~5 proc. aktyvaus chloro (>30% baliklis chloro pagrindu) pavadinimu:
„KOMETA“
O verda šitą nuodą vokiečių firma pavadinimu „Pufas“. Rekomenduoju. Veikia gerai. Smirda dar geriau, bet kai dirbi, tai nešalta…
Čia aš tuos langų kraštus taip terliojau, kol tėvas ruošė sieną (pats bjauriausias darbas – skusti dažus). Ach, tiesa, mes juk parduotuvėje pirkome putplasčio ir kažkokio naujoviško dalyko: magnio oksido su stiklo pluošto tinkliuku.
Tad, kol aš nevisai gražiai terliojau langus tėvas skuto sieną.
Aš nežinau kaip jūs, bet mes, planuodami darbus mąstėme apie tai, kaip užklijuosime plokštes vienas, paskui kitas, užglaistysim, nušveisim, jei reiks ir nudažysim, na dar galvojau, jog truputį pabraukysime dažus, kad nevargti per daug. Viskas. Mąstyti apie lengviausius ir bene greičiausiai atliekamus darbus visada kažkaip gerai gaunasi. O, kad reikia išimti rozetes, tada iššluoti šiukšles, nuimti lentyną, televizorių, kad daiktus reiks patraukti, paskui viską uždengti, tada saugotis, kad neužkliūtumėm už ne vietoje padėto daikto tai prisimename, kai tą reikia padaryti.
O gramdant sienas ir valant langus klausėmės Queen.
O klijuojant if fiugenšturmvafelfliumoktopusindami klausėme Led Zeppelin.
Į pabaigą visai pavargome. Rozetes įstatėme taip kaip įsistatė (kiek kreivokai). Net grindjuostės nebepriklijavome, nes reikėjo skubėti parsivežti vaikų iš bobutės, juoba, kad kaip buvo pranešta telefonu, vyresnėlis sirguliuoja, tad nusivėlinti negalima…
Viską užbaigėme per dvi dienas. Tiksliau per dvi su trupučiu: penktadienio vakare buvome parduotuvėje ir pirkome medžiagų. Šeštadienį buvo nušveista siena ir apklijuoti langai, ir suklijuotas putplastis, ir magnio oksidas, ir buvo užglaistytos siūlės, ir dar važiavau į parduotuvę, nes kiek statybinių prekių bepirktum vistiek reiks tris kartus važiuoti. Trečią kartą važiavau jau sekmadienį, per kurį nušveitėme siūles, gruntavome, dažėme, dėjome rozetes atgal, kabinome televizorių, tvarkėme, plovėme ir keikėmės, nes jau buvome labai pavargę ir tada aš dar prisiminiau visokias vadybos metodologijas ir procesų valdymą, kurio pas mus nebuvo, todėl visokius įrankius rinkau iš visokių kampų ir pakraščių…
<— Čia viskas bus apie šio žurnalo reklamą, nes tai yra puikus žurnalas.
Vieni geriausių mano vaikystės prisiminimų arba happy moments, kuriuos prisimenu, tai atostogos Kiaušų kaime (Anykščių rajonas).
Žvejyba prūde su nulupta lazdyno rykšte, į kurią įkalti įstrižai vinukai laikydavo žilką (mes valą tik taip vadindavome ir dabar taip vadinu), žiedai būdavo daromi iš aliumininės vielos, kurios pilna senelio dirbtuvėse arba už tvarto (elektros perdavimo linijos kažkur buvo sukombinuotos truputėlį), o žiedus privyniodavome “Moment” klijuose išmirkytu siūlu arba tiesiog mėlynąja lipniąja juostele (tada, kiek atsimenu, tos tokios būdavo tik mėlynos). Pasivaikščiojimai prie Jalmos, susipažinimas su apsiuvomis (tokios kirmėlės gyvenančios vandenyje – kartais vietoje sliekų naudodavom).
Tačiau pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kaime, tai palėpės. Palėpėse (jų buvo keletas), buvo sukrauti žurnalai ir knygos. Knygos ir žurnalai išmėtyti bet kaip ir visur. Kas kartą užėjęs ten ir pasirinkęs kokį nors kampą patyrinėjimams vis rasdavau ką nors įdomaus, o radęs ką nors skaitomo skaitydavau kuriame nors kambaryje “ant aukšto” arba pasiimdavau su savimi į kaštoną, kuriame įsikūręs tarp šakų skaitydavau. Buvo ten ir žurnalų. “Nemuną” vartydavau, nes ten retkarčiais pasitaikydavo erotikos. Visokias ten “Tarybines moteris” mesdavau šalin.
Tokia štai mano ta iliustruota istorija, tai yra vaikystės prisiminimai. Kiti gi happy moments, susiję su skaitymu, pažinimu ir žurnalais buvo jau namie. Prenumeruodavom mes tada “Mokslas ir gyvenimas” (ar tai panašiai). Skaitydavau su didžiausiu malonumu tą žurnalą. Kaip ir knygą “Mokslas ir visata” arba “Žemė ir jos gelmės” – pačios mėgstamiausios knygos buvę namie – o ypač astro-fizikiniai straipsniai. Dabar yra žurnalas “Iliustruotasis mokslas“. Prenumeravau jį kokius metus, kol supratau, jog nebesugebu perskaityti, o mano vaikai dar per maži šiam žurnalui.
Istorijos mokykloje nemėgau, nors mokėmės jau nebe komunizmą ir ne Lenino raštus. Inžinerija, tikslieji mokslai – tai regis buvo tai, kas apčiuopiama ir svarbu. Istorijos mokiausi per mažai, negu reikėtų. Tas “reikėtų” kiek subjektyvus, bet šiuo atveju tai tikrai yra mažiau negu reikėtų. “Nemokantys istorijos pasmerkti jos kartojimui” – ar kažkaip panašiai kažkas yra pasakęs (čia štai mano istorijos žinių spragos šviečiasi). O gal čia natūralu ir įprasta domėtis istorija tada, kai prieštaravimų ir protestų amžius praeina, kai savo saviraiškos poreikius imi kreipti sąmoningesne kryptimi?
Socialiniai tinklai čia man ateina į pagalbą: Baltasis Vaiduoklis, Leo Lenox, Aurelijus Katkevičius – žmonės, kurie sugeba papasakoti apie istoriją taip, kad suprantu kiek daug praradau ja nesidomėdamas vidurinėje. Jie sugeba parodyti priežastis ir ryšį su pasekmėmis, kad ir kiek metų tarp šių dviejų dalykų yra praėję. Man atrodo, jog tai ir yra istorijos mokslo pagrindas – ne įvykių datos ar vardai ir pavardės. Nes tos datos ir tie žmonės, tiksliau jų veiksmai turi savo vietą priežasčių-pasekmių grandinėje – visas malonumas ir svarbumas surasti tas grandines.
Aš tikiuosi, jog mano sūnūs (o ir kiti būsimi vaikai, pvz. dukros) ims domėtis istorija dar vaikystėje ir mokysis kartu su manimi istorijos iš jos įdomiosios pusės. O tam tikrai padėda “Iliustruotoji istorija“, kurios žurnalus archyvuosiu saugiai į lentyną, nes tai žurnalai, kurie nesensta, kurie turi išliekamąją vertę.
Tad vieni geriausių mano šiuo metu happy moments’ų yra abu miegantys vaikai vienu metu, “Iliustruotoji istorija” ir arbatos puodelis (čia kai “Verslo klasė” jau perskaityta)…
P.S. Dovanotas žurnalas “Pasakojimai apie istoriją” irgi puikus. Paskaitę šio žurnalo galėsite nueiti pas draugus ar kolegas ir pasakyti “ar žinojote, kad…”, visos merginos ir kolegos tada jums šypsosis ir norės jūsų kompanijoje praleisti kuo daugiau laiko:
P.P.S. Aš šio žurnalo pernumeratą gavau, nes esu aktyvus soc. tinklo dalyvis ir sugebėjau pasinaudoti proga. Tačiau aš jį prenumeruosiu, kai tik baigsis nemokami.
P.P.P.S. Ar žinote kuo skiriasi šiitai nuo sunitų ir kokio velnio jie nori iš pasaulio ir kodėl tokie dalykai Afganistane yra įmanomi? Kokią mėsą valgė katalikai pasininko metu? Kodėl apie bebrus sklando tos legendos?
Papildymas: Čia patiekalas tiems kartam, kai ateini į šaldytuvą, o ten dešrelės praėjusios savaitės, grietinėlė (arba grietinė) pasibaigusio galiojimo, svogūnas suvytęs ir makaronai spintelėj. Dešreles galima pjaustyti – bus skaniau (tarkavau dėl jaunėlio).
Labai trumpai bet vaizdžiai:
Kažkaip nesusiprotėjau nuotraukos lėkštėje padaryti :/
Na štai rytas, kai galiu sau leisti kiek pasivolioti. Tiksliau, kiek leido man jaunėlis. Iš tiesų, tai kiek per ilgai sau leidau pasivolioti, nes jaunėlis jau ėmė rėkti iš noro valgyti.
Reikėjo greitai ką nors padaryti – be to jau seniai ką begaminau.
Prieškambaryje prie durų yra pintinė su kriaušėmis ir obuoliais – kriaušės jau ėmė pūti (net gaila – kokios skanios), nes nespėjom visų suvalgyti. Greitai jas ištraukiau iš pintinės, nulupau ir sutarkavau.
Kriaušių buvo gan daug, tad įmušiau tris kiaušinius, įpyliau paskutinį šlakelį pieno (dėl tos priežasties košės negalėjau išvirti – košės ant vandens mano vaikai nelabai mėgsta), miltų ir į keptuvę.
Skonis geras. Toks jausmas, kad valgai keistos faktūros kriaušę. Nedėjau nei druskos nei cukraus – gal ir gerai padariau. Vaikai suvalgė po keturis.
Taigi, kriaušės nesupuvo, vaikai pavalgė, o aš dar jums straipsniuką apie tai parašiau. Profitas – kaip sako vienas žmogus.