Išvažiavimas su šeima kur nors ilgesniam laikui (pavyzdžiui savaitei į Šventąją) prilygsta karinės operacijos planavimo ir vykdymo mastams. Bet kad ir kiek yra akivaizdžių pragmatiškų argumentų ko nors nedaryti, darymą motyvuoja ilgalaikių naudų supratimas. Ilgalaikės naudos supratimas yra tai, kas mus leidžia vadinti protingomis būtybėmis.
Turėjau apie tai galvoti tomis sunkiomis, tarsi dramblys, minutėmis.
Mintyse rikiuojamos ilgalaikės naudos, turint omenyje faktą, jog dar tik antras vakaras, o jų bus dar berods 3.
Didžioji dalis nepasitenkinimo, bent jau mano atveju, kildavo iš savigraužos, kai galvodavau kaip man sunku ir koks aš vargšas. Žinote, tokia paaugliška dėmesio stoka, tokie nuvertinimai, tokia savigyna. Ta būsena iš principo nieko gero neduodanti, ta būsena, iš kurios tiesus kelias degradacijai. Tai va, čia ne ta savigrauža, čia kitokia -grauža. Čia retkarčiais perdėto tėviško rūpesčio, jaudulio, kai nuo tavęs beveik 100 proc. priklausančių vaikų kontrolė drastiškai sumažėja papuolus į kitą, mažiau kontroliuojamą, nepažįstamą aplinką. Čia ir tas pyktis, kai šaltas ir šiltas vanduo bėga iš skirtingų čiaupų (čia mat taip yra, nes treileriai pirkti buvo Anglijoje) ir plaunant sūnaus užpakalį vandenį reikia sumaišyti saujoje arba prašyti pagalbininko padaryti šilto vandens mišinį plastmasiniame butelyje, iš kurio piltų vandenį ant kūdikio užpakalio. Čia internetuose esu matęs tos problemos sprendimų, bet deja, neturėjau lipnios juostos, o pirkti parduotuvėje vis pamiršdavau.
Tad, nieko pernelyg rimto, dėl ko turėčiau būti surūgęs visų atostogų metu. Na, gal kiek rimtesnė priežastis yra tai, jog vyresnysis mūsų gan skausmingai reaguoja į uodų įkandimus. Tiksliau organizmas jo toks: įgėlus uodui, ta vieta ištinsta, paskui susidaro gan stambi limfos sankaupa (tokia kaip pūslelė), tada užsideda toks šašiukas, kuris maždaug per savaitę ar daugiau užgyja palikdamas žymę, kuri matosi dar keletą savaičių. Galiu dabar visus įkandimus suskaičiuoti eilės tvarka: vienas virš kairiojo antakio, vienas tarp antakių (lyg trečia akis būtų – šis įkandimas ištinęs įtempė veido odą kiek iškreipdamas veido mimiką ir į vaiką buvo tiesiog skauda žiūrėti), vienas į kairį skruostą, vienas į dešinį smilkinį, vienas į kaklą po smakru, vienas į dešinę koją ties blauzdos kaulu, vienas į dešinės kojos didįjį pirštą. Gerai kad bent jau nesikasė jis tų žaizdelių ir neatrodė, kad jam tas vietas labai skaudėtų. Jaunėliui, tuo tarpu, neįkando nei vienas uodas arba jo organizmas kitoks – nes nei vieno įkandimo nesimatė.
Bene priešpaskutinę naktį gan stipriai lijo naktį ir stipraus lietaus lašų triukšmas į skardinį treilerio stogą suteikė ir romantiškai nostalgiškų minčių: Treilerio romantika by Skirmantas Tumelis
Knarkimas, tuo tarpu vienodai bjauriai įkyrus kaip ir uodo zyzimas prie ausies.
Užtai su oru pasisekė: nebuvo žiauriai karšta, reti debesys slėpė itin tiesioginius svilinančius saulės spindulius todėl nei aš, nei vaikai nenusvilome.
Čia paplūdimio žvaigždė: jaunėlis pažindinasi su Baltijos pliažo smėliu, o visiems aplinkui ne mažiau įdomu kaip jis tai daro.Smėlio apdirbimas spec. įrankiais buvo taip pat įsisavinamasTai paplūdimio žvaigždei dėmesio per daug nebus. Siūloma pusseserės pagalbos ranka su šlapiu smėliu.Čia esame liudininkais gamtos fenomeno, kai pasisuka žemė, bet jūra neišbėga.Kažkas pastatė didžiulę smėlio pilį. Mūsų džiaugsmui.Bala, o baloj kojos. O aplinkui smėlio pilis.Nes smaguTekšt-tekšt-tekšt...Nes ir jauniausiems smagu šiltoje baloje smėlyje.
Na, o pabaigai šiek tiek ornitologijos. Prie mūsų treilerio augo didžiulis raudonųjų serbentų krūmas. Prie to krūmo buvo kažkokie du šuliniai – aš įtariu, kas ten per šuliniai ir kodėl tas serbentų krūmas toks didžiulis… Tai va, tame serbentų krūme man kažkokiu tai būdu žiūrint į besileidžiančią saulę, šakų tankmėje pavyko įžiūrėti lizdą, o lizde ir paukštuką.
O čia raudonųjų serbentų didžiulis krūmas, kuris auga prie mūsų treilerio, o krūme paukštelis kažkoks lizdą susisukęs.Čia kiek geriau turėtų matytis tas paukštukas tame krūme raudonųjų serbentų, kur prie mūsų treilerio augaO čia tas paukštukas turi geriausiai matytis. Nenorėjau labai lįsti prie jo. Kažkaip ir taip matėsi, kad persigandęs vargšelis, kad kažkoks lenda ir čiaksi keistais garsais.
Gimus Augustui buvo sunku atsisakyti savo kai kurių įpročių, buvo sunku keisti prioritetus. Kad ir pavyzdžiui indų plovimas, tiksliau jų sutalpinimas į indaplovę, o švarių išdėstymas po indaujas: juk tai daryt galėdavome tada kai reikėdavo, tada kai sumanydavome tai padaryti. Arba rūbų skalbimas, tiksliau jų sutalpinimas į skalbimo mašiną ir jau išskalbtų rūbų džiovimas. Arba nusiprausimas po dušu – kada nori tada prausiesi. Atsiradus kūdikiui viskas kiek pasikeitė: dabar šiuos paprastus, bet kiek triukšmingus darbus (prausimasis po dušu netriukšmingas, tiesiog kai prausiesi – negali tuo pačiu ir vaiko prižiūrėti) galima daryti tik tada, kai nemiega vaikas ir tik tada, kai turi laisvą minutę. “Ai dabar tingiu, padarysiu tai kiek vėliau” – šito nebeliko, o tiksliau nebeliko vietos tam būti.
Poreikis griežtai disciplinai iš pradžių nervino ir pykdė, kol supratome, jog gyvenimo būdo pokyčiai ir disciplina yra privalomi atributai. O dar vėliau, tiksliau po pusantrų metų, kai gimė kitas sūnus, supratome, jog ta disciplinukė visiškas juokas palyginus su ta, kuri atsiranda šeimoje su antru vaiku. Viena šeimos ašis dar leidžia retkarčiais pasisukti mums, tėvams kiek kitaip, dar kiek kitur, kur norime, o dvinarė super-masyvioji ašis nepalieka jokių prošvaisčių: taip ir sukamės aplink jas.
O kad retkarčiais būtų dar sudėtingiau, nei galima, išvažiuojame iš sau įprastos aplinkos, tam, kad suprastumėm, kaip mums lengva ir gera namie. Na gerai, ne dėl to – dėl vaikų, juk nelaikysi jų uždarytų, kaip stiklo pilyje. Dar dėl rutinos sulaužymo – juk reikia, tiesa? Ten visoks jodas, jūra, oras, saulė, smėlis – tokių Vilniuje negausim.
Dalia suorganizavo išvažiavimą prie jodo, smėlio ir jūros. Tiksliau pradėjo organizuoti, o ten kažkaip gavosi, kad ir mano mama prisijungė prie organizavimo. Su sąlyga, kad kiek ankstėliau (berods pernai) ji buvusi Šventojoje ir gyveno labai fainame namelyje kur visai netoli jūros su mano brolio dukrom, tai nutarė ir šįkart pasiūlyti mums tą patį sprendimą.
Tada atsirado kitos sąlygos… Viena iš jų, kad tas namelis rezervuotas dažniausiai metams į priekį būna, kita sąlyga yra ta, jog to namelio savininkė turi gerą kaimynę, kuri irgi nuomoja namelius, tai buvo paskambinta tai kaimynei ir rezervuotas namelis mums: mūsų šeimai, žmonos mamai ir mano mamai.
– Ot gerai! – galvojome: – juk galėsime be vaikų kur nors nusimuilinti, kol bobutė su močiute vaikus prižiūrės!
Siurprizai
Matosi, kaip tai moteriai patinka gyventi tame daikte, o vyrui tas gėlės vazonas irgi kažkuo labai patinka
Siurprizas #1 paaiškėjo atvykus į vietą (Ošupio takas 5, Šventoji): gan linksmai atvažiavome su savo Opeliu visu būriu (aš, žmona, mūsų vaikai ir žmonos mama) ir sustojome prie namelio, kuriame planuojame apsistoti. Apžvelgiau kritišku žvilgsniu: “na, gerai, kiek senas namas, bet gan erdvus ir tvarkingas; didelis kiemas, nusilaužt galūnes vietų daug nėra, nors… Tikėjausi tai naujos statybos padoraus namelio su terasa ten ir gal net balkonu”.
Mano minčių srautą pertraukė žmonos imperatyvas paskambinti šeimininkei, ką ir padariau, pranešdamas džiugią žinią, jog atvykome. Tuoj pat priėjusi greitakalbe kažką ėmė malti ir žmona su vyresnėliu nuėjo kažkur tai į priešingą kiemo pusę, dar išgirdau ją šūktelėjant, jog man reikia važiuoti paskui jas, mašiną pastatyti arčiau to namelio, kuriame apsistosime. Kol iškrapščiau jaunėlį ir įdaviau jį žmonos mamai, kol nuvairavau automobilį skersai kiemo – paskui žmoną ir šeimininkę, šios jau buvo kažkur dingusios. Sustojau netankiame beržynėlyje ir ėmiau dairytis: beržynėlyje/pušynėlyje tai ten tai šen matėsi įvairaus gražumo treileriai su primontuotomis stoginėmis konstrukcijomis. “Aha… treileriai. Na, gal ir visai nieko ana va tas būtų” – galvojau žiūrėdamas į gan padoriai atrodantį ir dar nuo naujumo blizgantį “transportuojamą namelį” (šitaip savo namelį buvo pavadinusi šeimininkė savo pokalbyje su mano mama, kai ji pastarąjį rezervavo, kaip vėliau paaiškėjo į tuos žodžius ji dėmesio daug nekreipė). Ėmiau dairytis žmonos ir šeimininkės. Išgirdau manęs šūktelėjimą iš priešingos pusės, iš, sakyčiau, baisiausiai atrodančio treilerio:
Ne pirmos jaunystės "Torino - 28" su dviem miegamaisiais.
Aš lengvai nusivylęs stengiausi neparodyti to jausmo savo žmonai, kuri, aišku, jį iškarto pamatė. Tačiau jodas, jūra, smėlis ir saulė nugalėjo. Laukiame dabar mano mamos.
Siurprizas #2 paaiškėjo paskambinus mano mamai. Ji pasirodo važiuoja ir su mano tėvu. Viskas OK. Bus dar lengviau!
Siurprizas #3 paaiškėjo to paties telefoninio pokalbio metu (kalbėjo žmona). Pasirodo važiuoja dar ir dvi mano brolio dukros (10-metė ir berods 7-metė).
Aha: treileris su dviem miegamaisiais (kad ir su dviem miegamaisiais bet vietos kaip lėktuve), 5 suaugę (aš, žmona, žmonos mama, mama ir tėvas) ir dar 4 vaikai (10-metė, 7-metė, 2.5-metis ir 1.3-metis). “Bus šaunios atostogos” – pagalvojau.
Čia matosi terasa su stogu ir visokie pliažo reikalai džiūstantysČia yr salionas, fotikas, čiamudamas ir kompas iš kurio jums dabar ir rašau visa tai. Ten antai ir šikpuodis ir telikas be distancinio (sakė, kad anie kiti svečiai išsivežė).Čia yra virtuvė, katroje yra dujinė viryklė su orkaite ir šaldytuvas yra ir indų visokių (džiaugėsi mamos).Miegamasis su antresole, kuris buvo užimtas mano mamos ir mano brolio dukrų.Tai yra normalus klozetas ir kriauklė, bet kranai angliški. Nes, kaip vėliau paaiškėjo, treileriai gauti iš U.K. Tebūnie prakeikti tie U.K. atskiri čiaupai. Ir tebūnie prakeiktas tas klozeto dangtis, kuris nesilaiko atidarytas (jaučiu specialiai).Tai yra dušas. Visai nieko dušas, tik remtis į sienas baisu, nes jos kažkokios kartoninės. Vanduo karštas generuojamas dujiniu boileriuku. Dujų balionas stovi šalia treilerio.Čia miegojo žmona su savo mama ir mūsų vyresnėliu (ten jam tas ir maniežas).Mamų maistas. Barščiai su bulvėm. Visai skanu, bet į Žąsis nerašysiu apie tai. Ar parašyti?
Buvo beveik smagių akimirkų ir buvo itin sunkių, tarsi dramblys, minučių. O ko gi norėti, juk dvi mamos (uošvienė ir anyta), paauglė, trys vaikai – sprogstamasis užtaisas. Žinokite, jei išgyvensiu, tai būsiu labai sustiprėjęs. Šiąnakt yra paskutinė naktis – rytoj važiuojam namo. Net ašara ištryško…
Važiuojam į Kaišiadoris. Apžiūrėsime miestą, įvertinsime kokį nors vietinį restoraną (jei nerasime mieste, tai žinome, kad yra garsieji Bačkonys netoliese), pažiūrėsime kaip atrodo Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra, Kaišiadorių vyskupija ar net Kaišiadorių geležinkelio stotis.
Čia mes taip su Dalia sutarėme vartydami Lietuvos didįjį kelių atlasą. Viena iš pramogų, kurias mes esame prasimanę su žmona yra važinėjimas po Vilnių, susipažinimas su savo miestu, kuriame gyvename. Keletą kartų esame jau tai darę ir jaučiamės, kad visai neprastai pažįstame jau dabar savo miestą. O dar važinėdami nemažai kartų stebėjomės: “hmm… sunku patikėti, kad tokia vieta yra Vilniuje!”
Dabar, su vaikais, mūsų įpročiai turėjo keistis. Vaikams ne taip įdomu važinėtis automobiliu mieste, o juoba po naktinį Vilnių. Dabar važiuojame gan standartinius maršrutus į parkus ar tiesiog į centrą (Gedimino pr., Sereikiškių parkas, Katedros aikštė).
Sugalvojome naują dalyką: važiuojame pasivažinėti ne po Vilnių, o po Lietuvą! Šiaip jau jaučiamės Lietuvą daug maž pažįstantys – pravažiavom nemažai įvairių miestelių ir kaimelių važiuodami pas tėvus ar pas draugus. Esame aplankę daug turistinių vietų. O šių važinėjimų principas turi būti važiuoti ten, kur nesame buvę, nebūtinai ten kur nusivežtum turistus, kur pravažiuodami nė nepagalvodavom, kad ta vieta nors kiek įdomi, juoba ir tie važinėjimai po Vilnių taip pat tokie – važiuojame visur, kad ir į miegamuosius rajonus, nes norime pažinti jį visą ir visokį.
Taigi, Lietuvos lankymo kriterijai šiai dienai: važiuoti reikia maždaug pietų miego atstumu, miestas turi būti ne per didelis, kad nepervargtumėm su savo pypliais, bet ir pakankamai didelis, kad rastumėm padorią vietą pavalgyti ar pakeisti jaunėliui sauskelnes.
Pabandėme prisiminti kokį nors miestelį, į kurį paprastai šiaip sau nevažiuotum. Tada mes prisiminėme vieną įdomų nutikimą: mūsų draugė labai norėjo nusipirkti mašiną, bet biudžetas jos nebuvo toks didelis, kad galėtų nusipirkti iš karto automobilį, kuris jai patiktų. Ilgai ieškojusi visokiuose skelbimuose rado Ford “Ka” – gan keistas mini automobilis. Mašinos pardavėjas Kaišiadoryse, ji paprašė mūsų ją ten nuvežti. Tai mes ją ten ir nuvežėme. Toks iš manęs mašinų specialistas: man ta “Ka” šiaip jau ir taip nepatiko, bet draugė dėl jos tiesiog svaigo, tad įkalbėti nepirkti nepavyko, juoba kad nelabai aš ir supratau ar su ja ten viskas gerai ar ne. Vėliau paaiškėjo, kad ta mašina buvo lūžusi pusiau arba sulipdyta iš dviejų mašinų, kurių viena buvo trenkta į užpakalį, kita į priekį. Geri suvirinimo specialistai gyvena Kaišiadoryse… Nors draugė su ta mašina buvo gan dažna servisų lankytoja – gali būti, kad tos mašinos kaina padvigubėjo po tų servisų visų…
Taigi, Kaišiadorys! Pietų miego atstumas, be reikalo ten neužsuktum. Internete ir knygose apžvelgėme kas tai per miestas ir ko iš jo tikėtis, susirinkome vaikus, daiktus ir pirmyn!
KaišiadorysTen tolumoje už Girelės II tvenkinio matosi kažkokie nameliai, o kairėje matosi puikūs tramplinai šokinėjimui į vandenįElektromagnetinių bangų bijančių siaubas. Ant vandens bokšto antenos.Ėhey! Mes į Kaišiadorius atvažiavome. Apsisukom ir nuvingiavome nepagrindinėmis gatvėmis, nes vaikai miega, tad žadinti be reikalo nevalia.Štai taip atrodo nepagrindinės gatvės - regis visos visuose miesteliuose jos tokios.O statybos vyksta. Statomas naujas: kompleksas. Tik kaži ar iki Spalio suspės...Seni ir tikriausiai jau ardomi bėgiai. Pervaža be jokių perspėjimo ženklų.O čia naujasis. Su elektra.
Sustojome čia. Prie pastato su kryžiumi. Prie Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedros, kurią netgi buvo aplankęs būsimas popiežius (kai lankė dar nebuvo popiežiumi, o kai buvo popiežiumi tai buvo Pijus XI).Mums traukiant link parko, kurį buvome užmatę važiuodami, žmona išgirdo zyzimą ir liepė man greitai nešdintis iš ten, kur nuėjau, nes ji pamatė bičių spiečių. Aš žinoma, žmonos klausau, nors spiečius buvo gan aukštai. Pro pat mus praskridęs pasuko link katedros (tie taškeliai - tai bitės). Tikiuosi rado namus pas kokį nors gerą bitininką.Mokyklos stadionas, o tolumoje matosi ištaigingi namaiTai yra Kaišiadorių vyskupijos kurija
O čia ta kurija iš kitos pusės. Gražus pastatas. Norėčiau tokiame name gyventi.O štai čia vieta kurioje pietavome. Kaip matote, logistika su vežimėliu - puiki!Rūkantys rūkaliai parke nepageidaujamiKaišedarai. Augustas su burbuliatoriumi pirmame plane. XVI amžiuje šiose vietovėse gyveno kilmingas totorius Chašaidaras, tai Vikipedija sako, kad iš ten ir miesto vardas kildinamas."Prakeikti kiniečiai industrializavo ir tokį romantišką dalyką, kaip burbulų pūtimas" - ar tai kažkaip panašiai sakė vienas žmogus pamatęs šį puikų burbulų ginklą.Į brolį burbulais! Negalima! Sėskit! Tuoj įsijungsiu mėgstamiausią muziką ir lekiam!Ir grįžtant į Vilnių, Žiežmarių peizažai su įspūdingomis, nors ir su nesisukančiomisvėjo jėgainėmis
Reziumuojant: išvyka pavyko. Idėja pasiteisino. Buvo įdomu ir smagu. Tos, kur prastesnės nuotraukos – mano darytos, o visos kitos – Dalios. Deja nepavyko aplankyti Kaišiadorių muziejaus ir Algirdo Mykolo Brazausko namų (paverstos muziejumi jau). Žinome, kad šis žmogus Kaišiadoriuose yra gerbiamas ir kad šis Lietuvos prezidentas šio miesto labui nuveikė itin daug.
Mūsų pasivažinėjimai po Vilnių išaugo į pasivažinėjimus po Lietuvą – Lietuvos lankymą. Artimesnis susipažinimas jos mumis ir vaikais. Juk labai svarbu suprasti kur gyvename. Akies krašteliu pažvelgėme į vieną iš Lietuvos miestų – kiek didesniu krašteliu, nei tiesiog važiuojant Vilnius-Kaunas magistrale, kurioje puikuojasi nuoroda į Kaišiadoris.
Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.
Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!
Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.
Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.
Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.
Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.
Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.
Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.
Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.
Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.
Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.
Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)
Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.
Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.
Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.
Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.
Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.
Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų… Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.
Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…
O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.
Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.
“Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.
Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros… Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.
Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.
O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).
Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.
Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.
Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.
Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.
Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.
Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.
Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.
Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.
O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.
Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.
Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?
P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.
___________
1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla“
2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.
3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…
4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.
Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.
Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).
Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.
Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?
Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.
Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?
Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.
"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.
– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?
Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.
Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?
Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.
Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.
Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?
Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.
Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?
Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.
Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?
Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.
O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?
Kaip išmatuoti laimę?
Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.
Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.
Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.
Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.
Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).
Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.
Šį šeštadienį lijo. Ir vėjas pūtė… Tad laukan nėjom – užtai gaminom daug valgyt, klausėm džiazo ir kitaip dūkom.
Pastebėjau vieną dalyką: kai mūsų miegamųjų rajonų pilkų blokų namai sušlampa ir dėl to patamsėja, tai išryškėja balti plastikiniai langų rėmai, kurie beveik šviečia bendrame fone (ypač jei jau vakarėja). Tada tie namai pasidaro trumpam savotiškai gražūs:
Aš kaip ir kokį trečią šeštadienį traukiau iš šaldytuvo aviuko stuburo galą, viriau bulioną, su bulvėm ir morkom. Bet kad nebūtų taip liūdna, nutariau dar iškepti karamelizuotų bananų įdaro pyragą (neseniai mačiau per eilinį kažkokį Oliverio šou per tv). Bananai? Skanu! Karamelė? Skanu! Garantuota sėkmė! Tiesa, Oliveris tame savo šou ėmė jau iškeptą sausainį iš parduotuvės, na o aš, kadangi neturiu tokio ir kadangi nenoriu per vėsų orą lijant su vaikais eiti paduotuvėn, tai daug lengviau jį yra išsikepti: susiradau internetuose kapotos tešlos receptą, tad taip ir padariau:
Atsisijojom 250 g miltų. Augustas labai padėjo.Miltai į kapoklę, čia dar nesimato 150 g margarino (nes sviesto neturėjau tuo metu) ir 50 g cukraus pudros (nors reikia 100 g, pagal receptą, bet tingėjau plėšti naują cukraus pudros pakelį)Tai va tokia ji liko po tešlos (iš kriauklės keliavo tiesiai į indaplovę, nes margarinuotus miltus plauti nemalonumas)Tą tešlą į maistinę plėvelę ir į šaldymo kamerą (nes margarinas)Po kokios valandos ar daugiau, traukiau lauk, kočiojau tešlą ir įmečiau į tortinę formąOrkaitę įkaitinam iki 200 laipsnių celsijausAnt 200 kepiau ~10 minučių, o paskui ~15 minučių ant 180 laipsnių. Ir gavosi va taip. Sukrito kraštai 😉 reikėjo nedaryti jų apskritai, arba pupų/žirnių bert...
Na, o įdaras va toks:
Įpyliau šiek tiek vandens keptuvėn ir supyliau cukraus. Visą ką radau namie (buvo paprasto ir demerero (ar kaip ten vadinasi), tai ir supyliau), nes pasirodo jis jau į pabaigą buvo. Dar svarsčiau ar cukraus pudrą (kurios buvo) galima pilti į karamelę?Kitokion kapoklėn sudėjau tris bananus ir truputį pieno įpyliauKaramelę keptuvėje pakepinau iki kol nesimatė cukraus granulių, tada supyliau bananų/pieno plakinį ir dar geras 10-15 minučių pakepinau.
Supyliau tą įdarą ant sausainio ir dar uždėjau juodųjų serbentų uogienės, nes pagalvojau, kad rūgštelė čia nepatrukdysTas daiktas pakepė dar orkaitėje (180) apie 20 minučių ir gavosi va toks rezultatasČia jis prapjautas. Šiltas nelabai skanus. Bet atvėsęs - net labai fainas. Dar riešutai čia labai tiktų, bet žmona nemėgsta, o aš kaip ir tingėjau juos ruošti (turim stalčiui kažkur kažkokių neluptų migdolų)
Na, o kad vakarui nebūtų taip visai jau liūdna, pagaminau carbonara padažą makaronams:
Itin improvizuota carbonara: svogūnai, morkos, šoninė rūkyta, pjaustyta virta aviena (nuo stuburo galo, iš kurio viriau sultinį), žinoma, parmezano įtarkavau ir įmušiau vieną kiaušinio trynį. Kepant, kad skysčiau būtų šiek tiek šliūkštelėjau to paties avienos sultinio.Matosi Augusto ranka, atliekanti judesį lėkštė-burna-lėkštė. Maisto kritikas šią mano improvizaciją įvertino itin palankiai. O ir aš pats ja džiaugiuosi - virta pakepinta aviena pjaustyta smulkiais gabaliukais atsiskleidė maloniais faktūros ir skoniniais pojūčiais.
Sekantis šeštadienis bus paskutinis, kai žmona eina į kursus. Reiks gal kaip nors ypatingai atšvęsti… Gal turit kokių idėjų?
Commonsense.lt tinklaraštį ėmiau skaityti tada, kai pradėjau domėtis lietuviškais blogais. Lietuviškais blogais ėmiau domėtis ne taip jau ir seniai (gal prieš 3 metus). Galvojau kodėl gi taip vėlai susidomėjau tokiu dalyku? Į galvą atėjo tik keletas minčių: kalta aplinka (niekas iš tų, su kuriais artimai bendravau nesidomėjo lietuviška blogosfera ar panašia saviraiška), užteko veiklos ir be blogų skaitymo (kompiuteriniai žaidimai, pramogos su žmona ar draugais ir pan.). Taigi, šis tas pasikeitė: ėmiau aktyviau bendrauti su draugais, kurie domisi ir užkrėtė blogais, prasidėjo šeimyniškesnis gyvenimas (nu… vaikai…).
Aha, šios dvi priežastys yra pagrindinės, dėl kurių ėmiau domėtis ką žmonės internete rašo. Ai, dar viena kiek šalutinė priežastis: mūsų butų savininkų bendrijoje buvo bardakas (kol kas ir dabar nėra ideali tvarka, bet jau kur kas geriau) ir manęs paprašė sukurti “puslapį” bendrijai. Tai aš ir sukūriau. Paklausinėjau, dar pamenu, friendų kokią platformą jie man pasiūlytų (wordpress’as tai tapo). Ach, štai, dar viena priežastis: aktyvus dalyvavimas socialiniame tinkle (tada vienintelis, kurį žinojau buvo FB). Į FB irgi atėjau gan vėlai, nes niekinau tą daiktą, laikiau tai tuštybe, nes mačiau Farm Wille.
Ilgoka įžanga gavosi… Na, žodžiu Commonsense.lt yra keletas itin protingų ir veiklių žmonių, kurie sugeba priversti mąstyti, parodyti tai kas paviršiuje (tai, ko daug kas nemato) ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios juos skaičiau skaitau ir manau, kad skaitysiu. Tai va, Commonsense.lt autoriai tikriausiai dažniausiai dirba pagal TOC, tai tokia teorija, kuri užkrečia ir įtraukia tartum sekta (išties požymių panašių yra, nes dažnai klausia: “kiek pardavei?”, “Kur babkės?”, organizuoja visokius susitikimus)… Buvau jau keliuose jų susirinkimuose (bene dviejuose – vienas iš jų buvo jų gimtadienio šventimas, o kitas, visai neseniai, organizuotas seminaras). Nuogai nusirenginėti ir žudyti nekaltų gyvūnų nereikėjo. Reikėjo klausyti ir suprasti. Nieko panašaus nesu matęs ar girdėjęs: universalūs mąstymo metodai ir įrankiai tais metodais naudotis. Vien ta frazė yra kažkokia mistinė: “mąstymo metodai” arba “mąstymo įrankiai”… Kas per nesąmonė?! Ir iš tiesų tai šiek tiek netgi pasąmonė: į paviršių ištraukiama informacija naudojantis universaliomis sakinių struktūromis, laikantis mąstymo disciplinos. Aha, mąstymo disciplinos. Net nežinau kaip tai paaiškinti… Gal kaip “Kas? Kur? Kada?” žaidimas – turi mąstyti disciplinuotai, tam, kad komanda rastų teisingą atsakymą. Maždaug taip.
Taigi, šio penktadienio schema bus konfliktų debesys! Tai yra tas dalykas, su kuriuo susipažinau tame pačiame commonsense.lt, o seminare man aiškino, kaip tuos debesis kurti ir kaip ieškoti problemos/konflikto sprendimo. Susipažinimui galite rasti medžiagos VersloAkademija.lt portale. O aš paišysiu debesis man aktualia tema:
Ką daryti žinom. Bet kaip daryti? Kiekvienam tikriausiai savo...
Vaikui užsiožiavus ir reikalaujant daryti nepageidaujamą veiką, būtina parodyti vaikui, kad šios veikos nevykdymas jums yra labai svarbus, jam suprantamai išaiškinti neigiamos veikos pasekmes naudojant jam suprantamus vertinimo kriterijus.
Poilsis turi būti pilnavertis ir naudingas:
Soc. tinklai internete ne poilsis
gulėjimas ant grindų
bendravimas su draugais
Kita naudą nešanti veikla:
knygų skaitymas
veikla susijusi su profesinių žinių gilinimu
buitiniai darbai (lyginimai, skalbimai, plovimai, valymai, taisymai, remontai, valgio gamyba, parduotuvė)
Nebeprigalvoju daugiau principų.
Dabar didžiausias iššūkis visus šiuos principus turėti galvoje ir nepamiršti jais naudotis kas vakarą grįžus iš darbo į laukiančią ir mylinčią šeimą. Ir naudotis ja tikriausiai reikėtų nuosekliai iš viršaus į apačią. Ar kaip?
Tos “žąsys” tai sparčiai populiarėjantis Andriaus Užkalnio projektas. Aš labai džiaugiuosi, kad jis sugalvojo jį ir kad jį įgyvendino, nes tai iš principo vienintelė vieta, kur objektyviai, nes ten viskas subjektyviai (aha!) galima gauti informacijos apie restoranus, kavines ir kitokias valgyklas, t.y. apie aptarnavimą, maistą ir net kainas!
Labai svarbus dalykas apie tas “žąsis” yra dar ir tai, jog jis savotiškas open source – t.y. į jį gali parašyti svečiai (ne tik Andrius Užkalnis). Ir aš ten netgi galiu parašyti!! Publikuoti jau du atsiliepimai:
Vienas toks pats geriausias Lietuvos regbio treneris ir visokiausių įdomiausių istorijų pasakotojas visiems viename socialiniame tinkle (G+) pranešė, jog 2012 metų gegužės 5 dieną žais Lietuvos ir Kroatijos regbio komandos. Nutariau, jog būtinai reikia nuvažiuoti. Mačiau epizodiškai regbio varžybų per tv ir man visai patiko: azartiškos rungtynės su gan įdomiais vaizdais (ypač, kur vyrai stumdosi vienas kitam galvas beveik į klynus sukišę ir labai techniškai išnaudoja vienas kito jėgą, arba kur įmeta kamuolį iš užribio ir komandos draugai iškelia saviškius aukštyn ir pan.). Dar, pamenu, mano vienas dėdė sportavo šį sportą Kaune.
Taip jau išėjo, kad svečiavosi žmonos mama (žinau, galima ir vienu žodžiu parašyti), kuri, deja, bet turėjo šeštadienį ir išvykti (autobusas 15 val, o varžybos prasideda 13:30). Tad ėmėme krautis amuniciją:
vandens į buteliuką,
varškytės/jogurto,
vandens mineralinio,
sauskelnės,
palutė,
treningai (jei pataps šalta),
atsarginiai rūbai vyresnėliui (jei nepavyks pasisiot/pakakot kaip ir kur reikia),
drėgnos servetėlės,
termosas šilto vandens,
foto aparatas,
triratis (be šito, pastaruoju metu, vyresnysis nenori niekur eiti) ir vežimas.
Išsikrapštyti, žinoma, pavyko tik ~13 val. Kelioninis vežimukas (kuris gyvena bagažinėje), didelis vežimas ir triratis vos tilpo, bet tilpo į mano caravan’inę bagažinę (ačiū opeli, kad tavo omega tokia talpi). Miegantis jaunėlis (dar namie užmigo) buvo įkeltas į kėdutę gale, o vyresnysis jau moka užlipti pats į kėdutę, įtaisytą priekyje (nes jaunėliui gale dar reikia priežiūros ar net paėmimo ant rankų ilgesnėse kelionėse). Žmonos mamos tašės ir ji pati tilpo šalia jaunėlio (ačiū opeli dar kartą). Panašiomis situacijomis važiavimas automobiliu yra pats lengviausias ir paprasčiausias darbas, tad kiek pasiilsėjęs, jau Geležiniame Vilke už Seimo tunelio ir už Čiurlionio viaduko pastebėjau, įtartinai ilgą automobilių ir motociklų koloną, prasidėjusią iškarto už įvažiavimo į Pietarį. Teko staigiuoju būdu pakeisti planą (planavau sustoti prie Lakštingalos (vienas baisesnių dalykų Vilniuje)) ir sukti į tą Pietarį, o sustoti Konarskio gatvėje ties požemine perėja į Vingio parką. Perėjus tą perėją pastebėjome daugybę motociklų ir kitokių dviračių motorinio transporto priemonių važiuojančių Geležiniu Vilku. Tada jau kilo įtarimai, jog jie visi į Vingio parką.
Taigi, eidami siaurais nepagrindiniais parko takais kažkaip atsidūrėme toje vietoje kur tų motociklininkų buvo daugiausiai ir kurie važinėjo parko takais kaip su dviračiais. Vyresnėlio triračio valdymo svirtį (turi tokį featurą, kuriuo galiu valdyti triračio vairą, dėl ko vyresnėlis nelabai patenkintas ir dėl valdymo kovoja gan įnirtingai sukdamas būtinai į priešingą pusę, nei aš suku ir iš visų jėgų) teko imti dviem rankom ir šiek tiek pasiginčijant prasiveržti pro visą tą maišalynę. Vargšė žmonos mama su vežimu ir jaunėliu jame, sukaupusi drąsą ir jėgas taip pat stengėsi nuo mūsų neatsilikti.
Baisus šurmulynasGausi mišrainė baikeriųVažinėja belekur...Ir net su tokiu melžėjų siaubu atvažiavusių buvoDaugybė visokiausių mototarkų pristatinėta kur tik telpa
Dar prieš išvažiuodamas pažiūrėjau žemėlapyje kur tas stadionas yra – ir gerai padariau, nes ten dar nei karto nebuvęs radau pastarąjį gan lengvai ir greitai. Jei čia būtų kokios nors Laukinės žąsys, tai sakyčiau, kad logistika iki stadiono yra labai prasta – nėra kur su vežimu prasibrauti… Ar bent jau nesimato iš pirmo žvilgsnio… Žmonos mamą su jaunėliu palikau paprastame stadione, o į regbio stadioną nuėjome tik su vyresnėliu ir foto aparatu. Jau buvo gerokai po pusės antros, bet, kaip rėkė rėkautojai į mikrofoną, treneriai savo auklėtiniams dar sakė įkvepiančias kalbas, o jie tuo tarpu mums visiems pasakojantys baisiai įdomią kažkokią informaciją. Tad mes su Augustu patraukėme laikrodžio rodyklės kryptimi aplink stadioną.
Orkestras pasiruošęs himnams
Energinga ristele subėga mūsiškiaiEnerginga ristele subėga ir svečiai
Beeinant subėgo komandos į stadioną ir buvo sugiedoti Kroatijos ir Lietuvos himnai.
ATN:
Kažkaip naktį pražiopsojau šitą fotkę, kur kroatai gražiai apsikabinę gieda savo himnąČia lietuviai giedaArtūrai, atkreipk dėmesį: Stebėtojas pasiruošęs.
Priėjus dešinį (nuo pagrindinių tribūnų) stadiono šoną vyresnėlis užsimanė sysių. Tad teko pažymėti stadioną.
Vejos lyginimo aparatas.Pradedamasis įmetimas bene, jei neklystuVa, čia tas įdomus momentas, kai iškeliamas komandos narys, gaudantis išmetimą. Kiek suprantu metantysis turi mesti stačiu kampu šoninei linijai ir reguliuoja tik aukštį ir stiprumą metimoČia kaip matome, fiktyvus mūsiškių pakėlimas suklaidina svečius ir aukštai pralėkusį kamuolį pagauna antrasis užkėlimas jiems už nugarų. Pagavo, man regis, mūsiškiai.Jo, mūsiškiai pagavoTeisėjas kažką rodo visiemsČia ruošiasi grumtynėms dėl kamuolio. Šitas ar tai kitas grumtynes truputuką užfilmavau
Prasidėjo varžybos, ėmė rėkti sirgaliai, Augustas išsigando ir liepė būti nešamas, tad mano norai truputį pafilmuoti buvo stipriai apriboti ir laiku ir kokybe…
Apėjimą pabaigėme ~14 val. Grįžau pas žmonos mamą su jaunėliu, pamaitinom pastarąjį varške, kad nerėktų ir 14:20 teko išskubėti link automobilio.
Augustas apžiūrinėja teritoriją, žmonos mama maitina Bernardą, o aš ilsiuosi (čia prie to kito stadiono, kuris ne regbio bet šalia).
Jaunėlį teko stverti į nešionę, o vyresnėlį su šiokiais tokiais jo protestais grūsti į vežimą ir paspartinti žingsnį. Vyresnėlis po kelių metrų užmigo, o mus su žmonos mama užplūdo nujautimas, jog į autobusą (kuris išvažiuoja 15:00) nespėsime. Spartinome žingsnį. Vargšė žmonos mama jau net ėmė skųstis, jog širdį pykina… Prie automobilio buvome 14:47, prie stoties 14:55. Žmonos mama sėkmingai suspėjo į autobusą. O man net kiek sąžinė ėmė graužti, kad čia šitaip gavosi…
Įdomus tas regbis. Geras sportas. Sako mūsiškiai laimėjo, bet deja ne taip gerai, kaip norėjosi ir į sekantį etapą papuolė Švedai.
