Šiandien vėl žmona mokosi buhalterijos ir aš kapitonas laive. Ta proga ir šeštadienio patiekalas: mielinės bandelės su kopūstų/rūkytos šoninės įdaru.
Imam kopūstą ir supjaustytą troškinam troškintuve ~30 min:
Užminkyti tešlą (miltai, vienas kiaušinis, mielių pakelis (sausų dėjau), truputis sviesto, druskos ir cukraus):
Tada ištroškintus kopūstus:
Dedam į tešlą ir gaunasi pyragėliai:
Ten aišku kiaušinis ir sezamas ant viršaus. Iškepam, išimam ir valgom:
Mes turime tokį kanalą pavadinimu Baby TV. Ten rodo labai gerus edukacinius filmukus. Aš kiek jį žiūriu tiek negaliu atsistebėti jo gerumu: moko skaičiuoti, konceptualaus mąstymo, skaityti, šokti, lavina fantaziją ir t.t. ir panašiai. Patys pažiūrėkit ir paprieštaraukit jei tai netiesa.
Bet turiu dvi abejones: kiek maksimaliai galima leisti sūnui žiūrėti šitą kanalą? O antroji: ar gerai, kad ten ne lietuviškai? Sako, kad kai formuojasi “kalbos aparatas”, tai nelabai gerai visokios užsienio kalbos, nes vaikas nesugeba visko priimti ir tada vėluoja kalbos raida. Ar tai kažkaip panašiai…
Kaip jūs manote?
Ai tiesa, dar vienas dalykas, tie Baby TV kūrėjai tai turi neblogą juoko jausmą. Ai gal kita vertus aš čia pagedęs, bet šita ištrauka iš vieno jų edukacinio filmukų pradžios, man daugiaprasmė:
(Nuscreeninau iš jų web’o, todėl garsas labai prastas, bet antra vertus, tai tas garsas nėra čia labai svarbus – esminę vietą paleidau ant kelių pakartojimų.)
Kad jau beveik savaitę kaip nupirkęs mamai kompiuterį bandžiau įmasažuoti į jį Ubuntu, tai atėjus šeštadieniui nutarėme, kad mes (aš ir mano sūnūs) nuvešime tą daiktą mamai. Pirmą kartą ~1.5 valandos kelionėn išsiruošiau aš su vaikais be žmonos. Prisipažinsiu, kad buvo baisoka, nes neturėjau jokio plano ką daryti, jeigu mažylis pradės bliauti ir niekaip nenustos. Ankstesnėse kelionėse žmona tiesiog paimdavo jį į rankas ir jis iškarto aprimdavo.
Bet kelionė pavyko puikiai – abudu miegojo nuo slenksčio iki slenksčio. Puikus refleksas! Bus geri keliautojai.
Taiva… Visą savaitę testavau ir tikrinau ar Ubuntu tiks mano mamai. Išvada – tinka. Bet. Bet čia surašysiu patarimus, kuriuos reikėtų atsižvelgti, jeigu ir jūs savo mamai instaliuosite Ubuntu:
Taigi, kaip minėjau pradžioje nutariau sudėti LTS (LongTermSupport) versiją, kuri teoriškai turėtų būti stabili ir kelti mažiausiai problemų. Bet deja, taip neįvyko dėl vieno sutapimo, kad mano pirkta tinklo plokštė kaip tik pykstasi su šia Ubuntu versija. Tad nors Edgaras ir siūlė atskiruoju būdu tą draiverį sudėti, aš nutariau, kad nėr čia ko man mokytis kaip diegti draiverius į Linux ir nutariau atnaujinti į 12.04 (juoba kad G+’o chebra patikino, kad bėdų didelių su ja nėra, nors ana ir beta).
Atsisiunčiau aš tą 12.04 ir pabandžiau sukišti į instaliacinį USB (taip kaip ir 10.04 versiją, kad buvau sudiegęs), bet deja kažkodėl ta keista programkė, nors ir turi sąraše 12.04 versiją, bet kažkodėl nepripažino iso failiuko ir neleido pasigaminti “usb pen” instalerio. Nu ir fffbala jo nematė. Namie pasikuitęs suradau RW DVD, kuriame kažką kažkada buvau įrašęs – net netikrinęs ištryniau velniop ir įpiešiau tą image’ą. Įpiešiau tą 12.04 Ubuntą į kompą, per daug nesigilindamas pagal defaultinius nustatymus ir BINGO! Tinklas veikia! Bet tai tu matai kaip čia gavosi – sako su kuo jau susikalba Linux’ai tai su tinklo visokiom plokštėm tai jau BŪTINAI, bet va…
Antras atsitiktinumas nutiko, kai paaiškėjo, jog Canon’ai bjaurybės savo printeriams neduoda normalių draiverių Linuxams… O pas motiną kaip tik Canonas printeris. O printeris būtinai reikalingas! Kaip gi be printerio?? Sako, sąskaitas atsispausdina, kai apmoka internetu. Printeris pas mamą Canon PIXMA ip1000. Čia vėl be Edgaro neapsiėjau – užrodė va šitą resursą. Bet kaip tyčia jų PPA neveikiot: sako “404 not found”. :/ Tai va, mama kol kas be printerio. Žodžiu, vistiek neišsisukau be draiverių instaliavimo į Linux’ą :/
Trečias netikėtumas buvo tas, kad ppt prezentacijos, kurias siunčia mamai kolegės rodomos BE GARSO per OpenOfisą… Tai teko susirasti kažkokį PPT viewer’į ir įdiegti – dabar su garsu ir be problemų.
Ketvirtas netikėtumas buvo tas, kad dvd apie bembį (kurį rodo anūkėms) negroja per jokių standartinį įdiegtą player’į… Teko instaliuoti VLC per wine ir BINGO! Veikia…
Dar suinstaliavau ir Picassa per Wine.
O jeigu jau iki čia daskaitėt ir galvojate kas per velniava tas PPA ir kodėl ten sunku suinstaliuoti draiverius tai va imsiu ir paaiškinsiu mano galva pagrindinius linux’o principus (na tuos daiktus, katrie skiriasi nuo Windozių):
Taigi, nors ir buvo problemų su tuo Ubuntu, bet vis dar manau, kad mano mamai tai geriau nei Windozės, nes tokie pliusai: kaina, saugumas, greitis, linux’o bendruomenė, mano atveju yra nenusveriami kitų OS’ų.
Tad jei norite savo mamai instaliuoti linux’ą – kreipkitės. Padėsiu. Arba paprašysiu kad Edgaras padėtų.
Beje, tai galėtų būti puikia dovana mamai artėjančios gegužės proga: Linux’as gali būti labai gražus, jūsų pi..vargimas su juo gali atrodyti kaip didelis kad ir netiesioginis dėmesys mamai, o taip juk ir yra…
Šeštadienis. Kaziukas. Šeštadieniais žmona mokosi buhalterijos pas Pačiolį1 . Tai reiškia, kad aš šeštadieniais iki berods gegužės ten kažkada būsiu vienas namuose! Na, su manimi dar vyresnysis (2+m) ir jaunesnysis mano sūnūs (<10 mėn). Tai reiškia, kad mes su žmona apsikeičiame vietomis vienai dienai.
Labai sunku… Labai sunku, kai neaišku ko tikėtis ir kai neturiu dienos plano. Na, gerai, ko tikėtis jau žinau. Buvau jau paliktas vienas su abiem porą vakarų po keletą valandų (neskaitant to karto, kai buvau pasilikęs tik su jaunėliu kelioms paroms), bet tikriausiai neturėjau dienos plano. Nors… ką aš čia uodegą siukioju – sunku su tokio amžiaus vaikais nedideliame bute. Reikia tikėtis, kad už pastangas bent jau alaus, o ne vandens stiklinę vaikai atneš, kai pasensiu…
Jaunėliui kas 3-4 valandos reikia duoti ką nors valgyti. Vyresniajam valgyti reikia duoti du kartus iki mamos sugrįžimo. Jaunėliui nors kartą reikia duoti kokių nors virtų šviežiai daržovių irba mėsos. Taigi, į puodą buvo įmestas aviuko2 gabalas, vėliau buvo įmesta šiek tiek bulvių ir cukinijos (dar nesupuvusi gulėjo ant stalo). Kol dūkau su vaikais (žaidėm kamuoliu, lakstėm po kambarius kartais net rėkaudami ir skėryčiodamiesi rankomis) išvirė ten viskas. Cukinija su bulvėm ir trupučiu sultinio buvo sumalta su blenderiu ir tas daiktas sušertas jaunėliui. Vyresniajam dar į sriubą buvo įmestas pakelis šaldytų daržovių, kurios per pusvalandį (tikriausiai) išvirė ir, žinoma, vyresnysis to brudo nevalgė.
Tada atvažiavo motinos kompas3. Visiems buvo labai smagu išpakuoti tą daiktą. Vaikai sumigo, o aš sėdau instaliuoti Linux’ą4… Linux’ą įkalbėjo sudėti žmonės iš G+’o. Nutariau kad dėsiu Ubuntu. Šiek tiek esu jau instaliavęs aš linux’ų į kompiuterius: tai buvo Baltix’as, su katruo man susitarti nepavyko, nes vienu atveju nepalaikė vieno tokio laptopo grafikos, o antru atveju kažką pridirbau su juo taip, kad sugadinau visą boot-sector’ių ir gavau nuo žmonos daug velnių, kad daug žaidimų tokiu būdu ištryniau.
Šį kartą ištrinti kažką nebuvo rizikos, tai kol vaikai miegojo sudėjau Ubuntu 10.04, nes tai LTS (Long Term Support) ir stabili išdirbta versija ir… Suinstaliavau, o tinklas neveikia. Trūkinėja rupkė. Prigalvojau visokių baisybių: kad kompas negeras, kad kompas su mano maršrutizatoriumi nesusitaria, kad draiverius reikia perinstaliuoti (o kaip Linuxe tai padaryti neturiu nei menkiausio supratimo)… Tada ėmiau ir sudėjau 11.10 versiją, nes tokią siūlė atsisiųsti pats Ubuntu.com. Ten tos pačios bėdos. Bet G+’as yra labai geras dalykas, nes kai ten paklausiau ką daryt – gavau atsakymą. Pradžioj pagalvojau, kad eisiu dabar copy/paste į terminalą padarysiu, bet tada (paakintas tų pačių G+ gerų žmonių) pastebėjau, kad viršuje parašyta: UPDATE: Stock kernel driver is fixed in Ubuntu 12.04 Precise Pangoling. Current kernel is 3.2.0-17-generic and everything has been working for quite some time.
Grįžusi žmona rado, kad:
P.S. O šeštadienį vyko “Kaziukas”… O apie “Kaziuką” youtubėj tokį filmuką žiūrėjau:
…
______________________________
Yra tokia Yamaha muzikos mokykla. Nėra supermamos, katra apie tai nežinotų.
Mano žmona irgi supermama, tad apie tai sužinojo ir kol nebuvo sunku vedė mūsų Augustą į ten1 pati. Tačiau, kai ėmė lauktis Bernardo ir kai jai pasidarė per sunku tampytis su vyresniuoju, pas ruoniuką teko jį vesti man.
Tai žinot, tai ką rašo A. Užkalnis savo protokoluose apie supermamas, ir ką pašaipiai, kitos šovinistinės kiaulės iš socialinių tinklų rašo apie jąsias, tėra lengvas, draugiškas ir švelnus paplekšnojimas per petį (arba toks švelnus draugiškas mentės patrynimas – mačiau, kaip kolegės/draugės viena kitai tai daro kartais).
Aš pats nesu labai kuklus ar susikaustęs – žinoma turiu kompleksų, bet didžiuodamasis galiu pasakyti, kad mažiau nei daugelis mano sutiktų žmonių. Bet net ir man tai buvo kiek per daug:
Ir tai dainuojant reikia viską daryti. Tarp moteriškių su tokiais pačiais mažais vaikais aš vienintelis. Patalpa nedidelė, minkštas tatamis, visos su kojinėm (ir aš). Bet stengiuosi neatsilikti. Pirmą kartą buvo labai sunku. Žinote, kaip būna, kai gėda ir daryti ir gėda nedaryti. Vyriškasis ego man vis sakė: “aina naa… aina naa… aina naaa…..”.
Bet paskui pramušė. Nebuvo jau taip sunku. Nors fiziškai tai gan nebloga mankšta – mat vaiką reikia visaip kiloti, su juo žaisti tuos žaidimus, palingavimus…
Labai įdomi ir gera patirtis. Tikrai. O be to labai naudinga jūsų vaikui! Tikrai! Pastebime tai dažnai – vaikas dainuoja ir linguoja į taktą, bendrauja be kompleksų (na, gal tai ne vien tik tos mokyklos nuopelnas). Vienas tokių pastebėjimų buvo viename renginyje, kai buvo surengti šokiai-pokiai vaikams, visi šoko, bet tik tie vaikai, kurie lankė šią mokyklą, lingavo ir šokinėjo į taktą…
_________________________________
Galų gale šeima nusprendė, kad reikia įsigyti geresnį fotiką (kodėl ir kaip va čia parašiau).
Taigi, turime sprendimą, kad pirksime. Reikia išsiaiškinti už kiek ir ką. Pradžioj, vis dėlto, nusprendžiau, jog reikia išsiaiškinti ką pirkti. Sudėliojau kas skaitmeniniame veidrodiniame foto aparate yra svarbu:
a) kad jautrumas būtų matricos pakankamas (ISO). Nes jei nepakankamas, tai nuotraukos gaunasi su tokiu spalvotu “triukšmu”1.
b) kad mokėtų kakoti raw formatu (vėliau paaiškėjo, kad šitą “privalumą” turi visi bent kiek geresni fotoaparatai ;))
c) kad turėtų pakankamai sąsajų su nebrangiomis atminties kortelėmis (vėliau vėlgi paaiškėjo, kad užtenka tiesiog SD tipo kortelių).
d) kad Objektyvas… Nu bet čia jau atskirai reiks pirkt jei norėsis kokio kito ane? O koks standartinis turėtų būti? Kada ans būn geras?
e) Kad didelis būtų :))) ghgh Nesugalvoju e… Kas ten dar svarbu fotikui?
Tada internetuose atradau, jog yra iš principo dvi pagrindinės firmos gaminančios DSLR’us (skaitmeninius veidrodinius fotoaparatus):
Ir netgi pasirodo, kad tarp tų firmų fanų ir fotoaparatų turėtojų vyksta žiaurūs karai:
Supratau vieną dalyką – jokio skirtumo ar Nikon ar Canon. Bile tik būtų navarotų tokių, kokių reikia ir bile tik objektyvų (profai sako “optikų”) būtų pasirinkt ir prisukt…
Aš pasirinkau ir primygtinai pasiūliau žmonai pirkti Canon. Grįžom atgal į internetus, susiradome kokie tuo metu buvo naujausi Canon’ai, kokios jų kainos ir išsirinkome EOS 550D ir kitinį (“in kit” arba tą, kurį canonai įdėjo į dėžutę kartu su fotoaparatu) objektyvą EF 18-135mm IS.
Vienas dalykas dar tapo aiškesnis – visa ta teorija, apie kurią skaičiau ir kuria domėjausi įgavo visai kitą prasmę, kai rankose atsidūrė daiktas, kurį galima pačiupinti ir tas teorijas patikrinti. O tai reiškia, kad padaryti klaidų pirmu rimtesnio fotoaparato pirkimu galite labai lengvai 😉 Man asmeniškai kol kas atrodo, kad klaidos nepadariau. Tiesa kartais suprantu, jog noriu platesnio kampo ir (“šviesesnio”) objektyvo, o kartais tas 135 mm priartinimas visai geras dalykas. Nu gerai, patalpoje tas objektyvas nevisai… Bet pakankamai gerai. Reiks kada prisiruošti ir nusipirkti “šviesesnį” objektyvą ir tiek…
Dabar susiduriame su kitomis problemomis – kai žmona paima fotoaparatą ir kai fotografuoja kokias nors masines scenas (su draugais ar pan.) aš nesusituriu nepaduodamas jai patarimų, dėl kurių ji nevisai patenkinta… Aš pats suprantu, kad man irgi būtų bjauru, jei sakytų: “pasirink Av rėžimą ir nusistatyk didesnę apertūrą”, “nustatyk kitą fokusavimo tašką”, “taigi šitaip bus ryškus tik pirmas planas!!”. Tas “nevisai patenkinta” kiek pagražintas… Keletą kartų beveik rimtai susipykom 🙂 Baisus daiktas tas fotoaparatas. Arba tiesiog reikia išmokti laikyti liežuvį už dantų…
O čia viena kita foto, kuri man patinka, padaryta naujuoju fotoaparatu:
Edit: Aš visai pamiršau paminėti nerealiai puikų resursą besidomintiems skaitmenine fotografija. Tai yra Pipedija! Taip! Būtent! Ten yra puikių straipsnių, kuriuos būtina perskaityti, jei dar galvojate ar reikia jums geresnio fotiko:
Nu ir ten taip toliau…
______________________________________________
______________________________________________
Žinau, kad jau praėjo. Žinau kad vėluoju. Bet geriau vėliau keliom dienom nei niekada… Ane?
Padovanojau savo mylimai žmonai… Barzdą:
O Bernardas su savo puikiu kapišonu atrodo kaip supermenas! 😉
O prieš tai mes kiek pasimaivėme prieš kamerą:)
Aš savo emocijas gan ryškiai išreiškiu mimika. Tą patvirtina ir Augustas, mane kopijuodamas. Va čia mes sudaužėme iPad’ą:
Na o čia kiti pasimaivymai:
Neseniai svečiavausi pas gimines Norvegijoje. Giminės ten gyvena ir dirba (su
pertraukomis) jau nuo 2004 metų.
Nerašysiu apie tai kaip sekėsi svečiuotis, o apie tai ką sužinojau apie Norvegiją tikriausiai jau emigranto akimis.
Švogeris užsiima statybomis. Vidaus/išorės apdailomis. Pradžioje dirbo pas kažkokį norvegą firmelėje, kuri parūpindavo jam objektus už tam tikrą mokestį, vėliau jis ėmė pats jų ieškoti, dabar vėl galvoja grįžti prie senojo modelio.
Pradžioje mes labai daug ir sunkiai dirbome, tada mus Dievulis apdovanojo nafta.
Tai citata iš pokalbio su tuo pačiu švogeriu. Anot jo taip galvoja norvegai.
Ir iš tiesų Norvegai galvoja labai kitaip nei pvz lietuviai. Turiu omenyje viešuosius sprendimus, tokius kaip mokestinė aplinka, aplinkos priežiūra, paslaugos ir kt. Vienas įdomesnių pavyzdžių iš mokestinės aplinkos, tai automobilių registracija ir mokesčiai: yra keleto tipų numeriai. Vieni iš jų “žali”:
Šiais automobiliais galima vežti vieną arba du žmones. Jie skirti verslui. Jų mokesčiai mažesni nei automobilių skirtų asmeniniam naudojimui, kurie turi “baltus” numerius:
Daugiau smulkmenų apie tuos numerius čia.
Esminis skirtumas nuo Lietuvos (kiek man sakė, pats netikrinau), tai jog pas mus verslui naudojami automobiliai turi daugiau visokių apmokestinimų, nei skirti asmeniniam. Įdomu, kaip geriau…
Тęsiant automobilių temą, ten yra mokami ir nemokami keliai. Nemokami, tai tie, kurie jau seniai nutiesti, o mokami – šviežiai. Mokamus kelius įrenginėja privačios kompanijos, žinoma valstybė subsidijuoja kažkurią dalį (gal pusę…), o visą kitą kompanijos arba iš savo lėšų arba iš paskolų. Vėliau, pagal sutartį su valstybe yra nustatomas tam tikras mokestis už tą kelią, už kurį kiekvienas važiuojantis privalo susimokėti. Kiek teko važiuoti, tai važiavome 30 kronų kainuojančiu keliu. Žinoma, tikslą gali pasiekti ir nemokamais keliais, tik jais važiuoti reikia kiek lėčiau, nes jie labiau vingiuoti ir labiau “per aplinkui”. Kiek supratau, privačios kompanijos analizuoja kur kokį kelią galėtų nutiesti ir kiek jais važinėtų žmonės, t.y. kaip greitai atsipirktų ir kokį pelną duotų – pagal tai pasiskaičiuoja, sudaro sutartį su valstybe ir pirmyn. Nors tikriausiai viskas daug sudėtingiau, bet principas, turėtų būti toks.
Kainos. Skirtumai didžiuliai alkoholiui ir rūkalams. Nors tai ne naujiena. Man naujiena buvo ta, kad sauskelnių kainų skirtumas yra daugiau nei dvigubas! Norvegijoje, tokios sauskelnės:
Kainuoja ~10 litų, kai Lietuvoje jos kainuoja ~24 litus. Panašu jog tai yra dalis “šeimos politikos”. Žodžiu ne viskas ten brangiau, nors sakoma, kad tai “pati brangiausia šalis”.
Gyvenome ne mieste. Kažkur visiškoje periferijoje kalnų slėnyje, kažkur va čia. Nuomojamas namelis, kurio pirmame aukšte gyvena savininko tėvas, o mes antrame. Namas pagrinde apšildomas elektra. Elektros kaina yra ~1NOK už 1KWH. Kaina elektros skiriasi priklausomai nuo to ar daug sniego žiemą iškrito į kalnus ar ne 😉 Anot švogerio, ten visur veikia mažesnės ar didesnės hidroelektrinės ant įvairių upių tekančių iš kalnų – daugiau sniego, daugiau vandens, mažiau už elektrą mokėt. Spėju todėl, kad tada mažiau reikia kitokiu būdu elektros gaminti. Čia antai vaizdas pro namelio langą, kuriame matosi fone kalnai, ir einantis tėvukas iš pirmo aukšto:
Dėl temperatūrų kaitos švogeriui neužsivedė automobilis, tačiau taisytis jį norėjo jis pats, prašyti pagalbos iš norvego, sakė, negalima. Negalima, nes norvegai labai gerbia privatumą – negalima belstis pas juos, jei reikalas nemirtinas. Jeigu ateina ir pats pasisiūlo, pamatęs kad vargsta, tada gerai – tada tinka.
Geriamas vanduo nekainuoja. Kainuoja tik jo perdavimas iki vartotojų. Geriamo vandens norvegai turi apsčiai.
Anot švogerio, kuris sakė, jog anot tėvuko, kuris gyveno pirmame aukšte, tik senieji norvegai atsimena laikus, kai neturėjo kartais nei ko pavalgyti. Dabar jie viskuo aptekę. “Europos amerikiečiai” – vėlgi mano švogerio mintis. Visi ima paskolas, paskolos duodamos lengvai. Yra bankroto įstatymas, leidžiantis be didesnių pasekmių (valstybė apmoka visas skolas) vieną kartą bankrutuoti. Aišku, paskui 9 metus negali imti nei paskolų, nei verslo pradėti. Tokių turbūt ten nedaug.
Bomžų nėra. “Bomžai” širdyje gyvena geriau nei mano švogeris, t.y. darbo emigrantas. Bet šita tiesa apie skandinavus lyg ir žinoma…
Žodžiu, man norvegiškas ūkiškumas padarė šiokį tokį įspūdį. Daug ką galėtumėm daryti kaip jie. Iš kitos pusės gerai kad daug ko kito nedarome taip kaip jie.
Tai tiek ir norėjau papasakoti.
Taigi, praėjusią žiemą, per šalčius mūsų miegamajame temperatūra ėme laikytis ties 15 laipsnių (Celsijaus) žyma, nors radiatorius atsuktas ant maksimumo ir karštas, kad neįmanoma rankos pridėti. Nežiūrint radiatoriaus karštumo, iš tarpo tarp jo šono ir sienos ranka jaučiasi šalto oro srautas. Teko kraustytis į svetainę miegoti kol kiek atšilo orai.
Pasitarę su butų savininkų bendrija ir jos vadovybe, padarėme viso namo ir būtų termovizines nuotraukas ir parašėme skundą mūsų namo rangovui PST.
PST savo ruožtu atsakė, kad termovizinės nuotraukos yra totali nesąmonė ir kad atsip…ėm nuo jų, nes patys tą sieną sugadinom ir dėl to pro ją pučia dabar.
Palaukiau kol praeis pyktis ir sukurpėm atsakymą, kuriame švelniai išdėstėme savo nuomonę apie jų požiūrį ir pagrasinome pasikreipti kur nors, kas jų licenciją galėtų sustabdyti.
Žodžiu istorija kol kas čia ir baigiasi. Bandau tartis telefonu su p. dir. Dariumi Urbonu ir suprasti kiek mums jie duos pinigų, už tai kad mes savo pastangomis ištaisysime jų broką. Tiesą sakant, svarstėme ir teismų galimybę, bet greitai apsigalvojome, nes tai ž. brangu ir ilgai… O žiemos būna kiekvienais metais (bent jau kol kas).
Gal kas galėtų patarti kaip dabar geriausia elgtis? Planuoju kol kas paardyti tą sieną savo jėgomis, kaip nors užfiksuoti kaip ten kas padaryta, apsišiltinti gražiai ir išleistą pinigų sumą išsireikalauti iš PST. Taigi, gal kas žinote gerą specialistą, kuris patartų kaip geriau tai atlikti (konkrečiai kokias medžiagas naudoti, kaip užfiksuoti PST broką)? 🙂
O viską pradėjau anataip.
