Čia bus istorija apie tai, kaip vienam labai geram draugui iš vienos tokios įmonės sekėsi su banko kaupiamuoju gyvybės draudimu.
Prisiminiau tą istoriją, kai pamačiau visą šitą buzz’ą su nuosavais bankais ir bankomatais. Vienas toks (t.y. kitas) draugas tokiais atvejais sako: “nu jau bankas tai savęs jau tikrai nenuskriaus!”.
Nu ir tikrai! Kodėl bankas turėtų save skriausti? Kodėl save turėtų skriausti kokia nors įmonė, kurioje jūs dirbate? Arba kam jums skriausti kokią nors savo įmonę? Gi ne toks jų ir jūsų tikslas.
Na, bet čia ne apie tai. Gi istorija apie draugą, kuris dirbo vienoje įmonėje tokioje ir jo kaupiamąjį gyvybės draudimą. Kaip jau minėjau, šią istoriją prisiminiau tada, kai perskaičiau blogosferoje keletą straipsnių apie Nerijaus Mačiulio pasisakymus:
Tai štai prisiminiau aš tą istoriją apie kaupiamąjį draudimą. Ogi viskas ten buvo taip: tas mano labai geras draugas vienoje tokioje įmonėje labai neblogai dirbo ir pasiekė gerų rezultatų, t.y. nenuskriaudė įmonės, o net padarė jai gero. Ir ta įmonė pasakė tam labai geram draugui, kad už tai, kad jis toks geras, tai jį dabar ji motyvuosianti. Matyt tos įmonės vadovai prisiskaitė kažkur, kad motyvacija grynaisiais ne geriausias variantas ir nupirko tam darbuotojui kaupiamąjį gyvybės draudimą banke.
Praėjo tada kokie keturi ar penki metai ir nutarė įmonės vadovybė, kad šis motyvacijos mechanizmas jau nebetinkamas ir reikia nutraukti sutartis su banku.
Tas mano labai geras draugas gavo pranešimą, kad, jeigu nori tų pinigų, kurie prisikaupė banke, tai tegu eina į banką ir juos susirenka. Visai neblogai ane?
Banke paaiškėjo, jog per tuos metus įmonė bankui sumokėjo ~1000 eurų to mano draugo sutarčiai palaikyti. “Tūkstantis eurų yra neblogai” – pagalvojo tas mano labai geras draugas. Persirašė sutartį savo vardu ir gavo pasiūlymą atvykti į banką po savaitės ar dviejų, kai bus visi formalumai sutvarkyti. Atvyko tas mano labai geras draugas po savaitės ar dviejų ir paaiškėjo… Paaiškėjo, kad grynais jam bankas tegali išmokėti ~30 eurų.
Kaip čia taip gavosi, kad ~1000 eurų virto ~30 eurų? Kas čia ką nuskriaudė, o ko nenuskriaudė?
Pasikalbėjau aš su tuo savo draugu ir paaiškėjo kad:
Banko sutarties aptarnavimo ir makleriavimo vertybiniais popieriais (nes tie pinigai, žinia, buvo investuojami) mokesčiai gan dideli.
Sutartis buvo sudaryta prieš pat recesiją ir nemažai pinigų tiesiog dingo nuvertėjime.
…
“Nesidžiauk radęs, neverk pametęs” – prisiminė senolių išmintį mano tas draugas. O be to, tos įmonės pinigai gal kiek sušvelnino krizę. O be to juk bankams reikia gauti licenciją, nusipirkti arba išsinuomoti patalpas, pasisamdyti darbuotojus, surinkti indėlius, susimokėti indėlių draudimą, nusipirkti inkasavimo paslaugas, techninę įrangą nusipirkti reikia taip pat gi.
– Ir, žinok, jaučiausi, kad mane vertina, kad manimi rūpinasi, kai sužinojau apie tą kaupiamąjį draudimą! – pasakė tas mano draugas vėlgi.
Čia pas mane bloge prieš einant prie esmės reikia ką nors parašyti – antraip “featured image” kažkaip iškrenta iš konteksto, jei iškarto dedu kokią nors nuotrauką ar citatą. O be “featured image” negalima. Tai prieš einant prie esmės paklausiu: kaip jaučiatės atėjus ilgam ir karštam vasaros savaitgaliui? Pasiruošę? Vidurdienį ant saulės per ilgai nebūsite? Vandens su savimi turėsite? Tai vat nebūkite ir turėkite.
Na, o dabar apie troleibusus ir autobusus.
Anądien gavau pakvietimą:
Gerb. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ stebėtojų tarybos ir valdybos nariai,
Kviečiu Jus atvykti į Bendrovės autobusų ir troleibusų vairuotojų, taip pat techninės pagalbos darbuotojų tradicines profesinio meistriškumo varžybas, skirtas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai paminėti.
Varžybos vyks liepos 3 d. (penktadienį) Antrajame troleibusų parke, Justiniškių g. 14. Varžybų pradžia 9:30 val.
Nuvykau. Svylančių padangų dūmų ar ant šono bevirstančių troleibusų ar autobusų nebuvo. Užtai azarto netrūko – viena gairė lūžo po troleibuso ratu:
Aš tikriausiai buvau vienintelis šių varžybų žiūrovas, o visi kiti žmonės – tai dalyviai, teisėjai ir vadovai. Nors gal ir galima būtų mane priskirti prie vadovų, nes esu VVT stebėtojų tarybos nariu. Susipažinau su ponu Gintaru Nakučiu, vienos iš profsąjungų vadovių (tų profsąjungų ten bene trys ar net keturios) bei keliais vairuotojais ir techninio aptarnavimo žmonėmis. Šįryt diena buvo karšta. Befilmuojant kaip techninio aptarnavimo žmonės keičia padangas – perkaito telefonas ir kamera ėmė failinti. Tai va ir taip būna. Reiks kitą kartą išimti telefoną iš apsauginio cover’io.
O tos varžybos tai ne šiaip sau suorganizuotos. Ir gal net sakyčiau, kad ne Mindaugo karūnavimo dienos proga (nors taip parašyta kvietime). Tų varžybų metu vairuotojai gali pakelti savo kategoriją ir tuo pačiu gauti didesnį atlyginimą. Yra keturios kategorijos: 0, 3, 2 ir 1. Nulinę gauna įsidarbinę žmonės. Trečią gauna, jei… :/ Hm nepamenu kada trečią gauna 🙂 Užtai antrą ir pirmą – štai tokiose varžybose, kurios vyksta kasmet.
Viskas vyksta taip: vairuotojai eina į Regitrą ir išlaiko kelių eismo taisyklių egzaminą. Geriausiai tai padarę gauna teisę dalyvauti varžybose. Šiemet jų buvo 10. Visi tie 10 vairuotojų turi atlikti keletą užduočių:
1. Nuvažiuoti gyvatuką:
2. Tada sustoti stotelėje (kažkaip per karštį pamiršau nufotografuot/nufilmuot)
3. Tada pataikyti į vartus ir išsukant neužvažiuot ant šulinio dangčio. Šita rungtis iš pirmo žvilgsnio neatrodo sudėtinga, bet iš tiesų yra viena sudėtingiausių, nes vairuotojui reikia stebėti ir laidus – ten yra kažkoks mazgas. Teisėjas sakė, kad mažai kas pravažiavo be klaidų:
4. Bene daugelio vairuotojų košmaras – lygiagretusis parkavimasis:
5. Priešpaskutinė užduotis – pravažiuoti taip, kad vienos pusės ratai būtų tarp šių medžio gabalų:
6. Na ir tada reikia sustoti finishe/starte taip, kad priekiniai ratai būtų tam tikroje zonoje.
Autobusų varžybų nesulaukiau, nes baisiai karšta, o be to darbo diena. Užtai pažiūrėjau ir užfilmavau rato keitimo varžybas:
O štai čia techninio autobuso vidus:
Bendrai visai įdomus renginys. Jei dar būtų skanduojančių palaikymo komandų, tai būtų dar azartiškiau.
Na, o žmonės nepažįstamą tipą iš kažkokios stebėtojų tarybos priėmė šiltai – davė kavos ir net kibiną! Visai smagiai pasikalbėjau su keletu vairuotojų, laukiančių savo eilės. Nuo jų turiu visiems automobilių vairuotojams žinutę: nebūkite šiknapaukščiais ir nestovėkite stotelėse per vidurį. Negalima ten sustoti ar stovėti. Jei labai-labai reikia ir trumpam – pasistenkite sustoti stotelės pabaigoje ir pasišalinkite iš ten kaip galima greičiau. Vienas vairuotojas papasakojo netgi istoriją, kai vienas toks gudruolis įsigudrino sustoti viduryje stotelės ir kalbėjo telefonu – tuo tarpu atvažiavo autobusas (ar troleibusas) ir sustojo pirmoje juostoje; atvažiavo ir kitas autobusas, kuris įsuko į stotelę ir atsistojo iš to šiknapaukščio galo. Tuo tarpu pirmojo autobuso/troleibuso keleiviai buvo dauguma vyresniojo amžiaus žmonės su lazdelėmis ar be jų – tai jie išlipdami iš autobuso buvo bevelyję trinktelti tomis lazdomis automobilin. Kol keleiviai lipo – vairuotojas norėjo pavažiuot atgal, bet ten stovėjo jau kitas. Teko atkentėti visą keleivių išlipimo baudimo procedūrą. Gal daugiau nebebus šiknapaukščiu? Nors kaži.
Dėl žmonių važinėjančių autobusų juosta vairuotojai jau nebesinervina. Tai jau įprastas reikalas. Negerai. Manau, kad važiuojantys “A” juosta taip pat gali būti drasiai pavadinti šiknapaukščiais. Nebūkite tokiais.
Paminėjo dar vienos stotelės bėdą – t.y. Petro Vileišio stotelė:
Stulpas taip arti kelio, kad troleibusų vairuotojai vengdami į jį nusibrūžinti ar atsitrenkti atsistoja toliau nuo kelkraščio, nei reikėtų, o tai savo ruožtu kuria kitas bėdas susijusias su keleivių saugumu. Užregistruosiu problemą per “Tvarkau Vilnių“.
Na ir visai pabaigai dar keletas nuotraukų iš šalia II-ojo troleibusų parko teritorijos esančio ploto, kuris buvo atiduotas grindai ir kitiems miesto reikalams, kurį parkas vėlgi norėtų atgauti:
Jau keletą savaičių planavome kokią nors išvyką prie jūros su šeima savaitgaliui. Ir tas savaitgalis atėjo. Bet prieš pat jam ateinant vaikai susirgo kažkokia kosialige (lyg ir bronchitas). Oras savaitgaliui neatrodė labai geras. Todėl nutariau paieškoti kito varianto.
Tada aš prisiminiau, kad kažkur (lyg ir per televizorių) kažkada mačiau kaimo turizmo sodybą, kuri atrodė labai gražiai. Vis pamiršdavau pavadinimą: kažkas lyg ir su naktimi ir šviesa. Kažkokiu būdu pavyko surasti pavadinimą. Jų internetuose yra labai gražių nuotraukų. Bet žinote kaip būna – nuotraukose atrodo gerai, o realiai tai nelabai. Bet šiuo atveju tai ne tai.
Žodžiu, visai gera vieta praleisti savaitgalį ar keliom dienom daugiau: ramu, gražu ir tvarkinga. Su Dalia nutarėme, kad būtų puiki vieta išvažiuojamajam kūrybiniam padirbėjimui, kurį galima būtų pamaišyti su grybavimu ar žvejyba.
Čia keletas nuotraukų iš ten:
Aiforgenui atidavėme žuvį. Aiforgenas lyg ir patenkintas liko:
Čia sužinojome, kad Aiforgenas turi ir kitą vardą: Žilvinas.
Mes gimstame seksualiais ir tai labai svarbi mūsų asmenybės ir fizinio kūno dalis.
Net jeigu jūs niekada iki šiol nepagalvojote apie lytinius santykius ar lytiškai nesusijaudinote dėl kokių nors dirgiklių; net jeigu kokie nors geležinkelio bėgiai stoties rajone jums atrodo tiesiog geležinkelio bėgiais – jūs seksuali(-us).
Seksualumas sąlygoja daugelį mūsų minčių ir sprendimų ir dėl to šią savybę išnaudoja daugybė industrijų savo naudai: nuo pornografijos ar propagandos iki maisto rinkodaros ir religijos.
Kodėl seksualumas yra toks svarbus? Ir apskritai, kas tai yra?
Savo paaiškinimus apie seksualumą, neabejoju, turi visi: ir pornografijos industrijos magnatai, ir reklamos rykliai, ir politikai ar šiaip diktatorai, ir visokiausios bažnyčios. Tačiau man įdomiausias ir svarbiausias yra mokslininkų išaiškinimas:
Daug žodžių ir daug sričių, tiesa? Ką jie iš tiesų reiškia?
Daugelio jų neapžiūrėsi. Nepaimsi gi to viso seksualumo rankomis, pirštų į ten neįkiši ir nepamaigysi; į burną gi neįsidėsi. Štai čia mums labai padeda nuostabi savybė: mąstyti abstrakčiai. Santykinai didelės žmonių smegenys ir jų geras veikimas (gebėjimas kurti abstrakcijas ir jomis manipuliuoti) leidžia pažvelgti į save iš šalies. Todėl mes esame pajėgūs analizuoti net savo seksualumą. Mes galime atsikratyti manymo, jog gamta yra viena, o žmonija yra kita, jog seksualumas, tai kažkas gyvuliško ir atskirai nuo žmogaus.
Labai svarbūs dalykai (ypač seniau) vadinti stebuklais dabar aiškinami kitaip (pvz.: gamtos reiškiniai kaip žaibai ar cheminės medžiagų savybės). O stebuklų ėmė kiek mažėti, kai ėmė populiarėti mokslas ir atsirado švietimas. Švietimo nauda neginčytina, kaip ir faktas, jog gydomas kalavijas, kuriuo buvo sužeistas žmogus, nepadės šiam pasveikti .
Šiaip jau stebuklai ir tikėjimas jais apsaugo mus nuo pernelyg dažno kognityvinio disonanso[1]. Na, pavyzdžiui, faktas, jog žemė ne plokščia nėra toks akivaizdus, nes kaip galima išsilaikyti ant apvalaus daikto? Pamėginkite atsistoti ant kamuolio. Pagalvokite kaip baisu pakeisti visą savo iki šiol buvusį įsivaizdavimą, kai iš saugaus plokščio paviršiaus atsiduriate ant kažkokio kamuolio, kuris nepritvirtintas jokiais lynais skrieja erdve.
Na, o štai seksualumas ir lytinis potraukis yra tokie stiprūs, kad dažnai nustelbia visas kitas žmogaus savybes ir mintis. Nustelbia taip, kad nesugebama analizuoti seksualumo sąlygotų procesų. Be to prievarta, lytiniu keliu plintančios ligos, visokie bepročiai lakstantys su kirviais, nelaukti nėštumai ir gal dar kokios nors problemos lėmė seksualumo ir lytinių santykių aiškinimą, kaip labai blogą ir purviną dalyką, nepritinkantį inteligentiškam žmogui.
Bet pokyčiai vyko. Žmonės netgi ėmė pjaustyti lavonus, ėmė aiškintis vidaus organų sandarą. Ėmėsi gydyti įvairius akivaizdžius sveikatos sutrikimus. Seksualumas ir lytiškumas ilgai buvo tabu tema, nes ten nedaug akivaizdžių dalykų. Tas tabu laikėsi tol, kol nebuvo pakankamai ištyrinėtos kitos žmogaus sandaros sritys. Na, ir kol nenutiko sekso revoliucija.
Seksas. Seksas, seksas, seksas. Juokeliai apie seksą. Žeminimai seksu (dažniausiai žeminantysis siūlo savo genetinę medžiagą, kokiu nors būdu perkelti į irba ant žeminamojo). Keiksmažodžiai apie seksą. Valdžios rodymas ir turėjimo vaizdavimas per seksą. Prievartavimai. Reklama apie seksą (sex sells). Sekso draudimas.
To sekso visur pilna gal todėl, kad seksualumas labai svarbus. Kaip ir noras išlikti: ilgametės evoliucinės kovos nulemti pasirinkimai, laimėjimai ir pralaimėjimai lemia žmogaus savijautą ir elgesį. Pažiūrėkime kokius žaidimus žaidžia žmonės? Kas yra sportas? Galų gale dauginimasis lytiniu būdu yra paremtas konkurencija ir noru laimėti – tokiu būdu atrenkamas geriausias genų rinkinys palikuoniams. Konkurencija, pergalės, pralaimėjimai ir seksualumas – glaudžiai susiję tarpusavyje dalykai. Čia žmonijos požiūris per visą jos žinomą istoriją pasislinko visai nedaug.
Seksualumas – unikalus: jį galime padėti beveik ant bet kurio Maslovo piramidės laiptelio: juk seksualumas įtakojamas: biologiniais, psichologiniais, socialiniais, ekonominiais, politiniais, etniniais, teisiniais, istoriniais, religiniais, dvasiniais faktoriais.
Taigi didelė seksualumo dalis be akivaizdžiosios jo dalies, kaip išoriniai lytiniai organai, yra mūsų galvose. Ir ką gi mes darome su lytiniais organais problemomis galvoje? Ignoruojam. Jei negalime ignoruoti: izoliuojam. O jei dar to negana, tai dar gydom: lazdomis, klizmomis, tramdomaisiais marškiniais, eksperimentiniais medikamentais, elektros srove, lobotomija… Na gal dar taikome gydomąją eutanaziją, kurią daugeliu atveju, neslėpdama agonijos, siūlo Pipedija.
Žinoma – juokauju. Nejuokauja tik totalitarinių režimų diktatoriai, kai kurie Lietuvos Seimo nariai ir davatkos. Jie turi erdvės savo demagogijoms: ta erdvė ten, kur informacijos mažiau, kur ją sunkiau suprasti ir analizuoti. Štai seksualumas – ne tik kūnas, bet ir mintys ir dar mintys, kurios sudaro kitas mintis. Tad, iš ties, nekeista, kad šią sritį monopolizavo (arba bando monopolizuoti) įvairūs stebukladariai ir religijos. Piktadarių aukomis tampa žmonės, kurie turi mažesnes galimybes gauti bei priimti informaciją – ypač vaikai.
Tamsumas šioje srityje yra blogis. Blogis, kuris sudarys sąlygas pasinaudoti jumis, jūsų nežinojimu ir kompleksais. Todėl pats laikas šiek tiek paspirti seksualumo supratimą tolyn, kol dar beviltiškai neatsilikome ir gėjropa neatvyko mūsų visų prievartauti ir visaip kitaip mus tobuluosius luošinti, nes jiems tai mat labai reikalinga. Jiems ypač reikalingi mūsų vaikai.
“MASTURBACIJA ankstyvojoje VAIKYSTĖJE” – žodžių junginys, kuris yra tarsi didelis raudonas mygtukas įjungiantis didžiulį rankinį stabdą seksualumo lavinimui. Dokumentas (paimta iš Standards for Sexuality Education in Europe. A framework for policy makers, educational and health authorities and specialists), kuriame yra šie žodžiai yra mokslininkų darbo rezultatas. O tiksliau ekspertų grupės sudarytos iš 19 medicinos, psichologijos ir socialinių mokslų ekspertų darbo rezultatas. Šiame dokumente teigiama, jog yra kelios lytinio švietimo paradigmos :
Tipas. Tai tos programos, kurios fokusuojasi tik ties tuo, kad seksualinės sueitys galimos tik po vedybų. Visas mokymas sukasi apie “kaip pasakyti ne” arba “kaip susilaikyti” programas.
Tipas. Išsamusis seksualinis švietimas, kuriame kalbama ne tik apie abstinensiją, bet ir apie saugų seksą, bei kontracepciją. Bet apie seksualumą kalbama kaip apie atskirą žmogaus gyvenimo reiškinį.
Tipas. Holistinis požiūris. Čia į seksualumą žiūrima, kaip į bendrą žmogaus augimo ir vystymosi dalyką ir seksualumas laikomas viena pagrindinių žmogaus gyvenimo dalių.
Pagrindinė pirmojo ir antrojo tipų paradigmų problema yra tai, kad į seksualumą žiūrima, kaip į problemą. Išsivysčiusioje Vakarų Europoje viršų ima holistinė – trečioji paradigma. Žmogaus išskaidymas į skirtingas, menkai persidengiančias sritis yra ydingas. Juk mes jau suprantame, kad viskas su viskuo susiję. Nenatūralūs, dirbtinai primetami ir net prieštaraujantys žmogaus prigimčiai dalykai neveikia. Vakarų Europoje seksualumas pirmiausiai laikomas ne problema ar grėsme, o vertingu asmens tobulėjimo šaltiniu. Mes kiekvienas esame seksualūs ir ši mūsų dalis turi vystytis kartu su mumis antraip neišvengsime žalingų kompleksų.
Ar jums žodžiai “MASTURBACIJA ankstyvojoje VAIKYSTĖJE” sukelia stiprų kognityvinį disonansą? Ką jaučiate? Ar pagalvojate – kodėl? Jums tikriausiai nesinori apie tai net galvoti. Ar priešingai? Negalite nustoti apie tai galvoję? Tų, kuriems vis vien – turėtų būti mažiausiai. Na, gal kiek pavojinga, jei jūs iš tų antrųjų su problemomis galvoje, kur negali nustoti. Svarbu gi pagalvoti – kodėl. Pamatyti save iš šalies, panaudoti kaip galima daugiau turimų žinių – žvelgti holistiškai. Specialiai vyti tas mintis nuo savęs, užmiršti ar ignoruoti – galbūt blogiausias sprendimas.
Įvardinkite bent vieną problemą, kuri išsisprendė ją ignoruojant arba nuvertinant? Arba perkeliant ant ko nors kito ar kur nors kitur. Prievarta ir išliejamas kraujas – šių problemų pasekmė. Vien todėl, kad seksualumas yra labai svarbi žmogaus dalis, kompleksai su tuo susiję turi baisių pasekmių.
Piktieji stebukladariai kritikuoja holistinį požiūrį į lytinį švietimą naudodamiesi savo stereotipais ir beveik niekada nesiremia faktais. Vakarų Europos ekspertai teigia, jog Lietuva, kaip ir Rusija ir kelios kitos Rytų Europos šalys, su savo lytiniu švietimu atsilieka ~20-30 metų nuo Vakarų. Tai yra arba išviso neturi jokio lytinio švietimo programos arba tai pirmosios – draudimo bei susilaikymo paradigmos programos.
Pavyzdžiui, štai Lietuvos švietimo ministerijos paruoštas dokumentas ir citata iš ten: “[…]Daugelis berniukų meluoja į akis, sakydami bet ką, kad tik gautų seksą.[…]”. Stand-up komedijos žanro atstovai šiame dokumente tikrai ras daug medžiagos – rekomenduoju.
Neanalizuojamos išvadų prielaidos ar jų analizės šaltiniai man sako, jog veikalas parašytas vieno asmens remiantis grožine literatūra ir savo patirtimis, bei įsivaizdavimu. Raktiniai žodžiai: “dvasingumas” ir “tikėjimas” – kitaip tariant stebuklai. Išnyrantys iš fantazijos vandenyno stebuklai virsta teorijomis, kurios propagandiniais metodais įkišamos vaikams į galvas.
Man baugu. Baugiau negu įsivaizdavimas, kad pusnuogis skaitytojas, kuriam nuspaudžiau jo raudonąjį mygtuką, su savo stačiu kognityviniu disonansu stvers kirvį ar kokį kitą daiktą panašų į ginklą ir išbėgs į gatvę manęs ieškoti.
Tokie fanatiški paklaikusių akių veidai pasiekia dabar mus per TV arba Youtube stebint Kremliaus elgesį su Ukraina. Ten daugybė žmonių su Kremliaus propagandos puoselėtais, užaugintais ir jau nuspaustais didžiuliais raudonais mygtukais.
Štai, neaprėpiama šalis, kelianti iš kapo baisųjį komunistinį totalitarizmą nedaug atsilieka nuo mūsų.
Jei tikėtumėm rusų spauda (cha-cha), tai ten lytinis vaikų švietimas pradėtas taikyti tik prieš kelis metus. Prieš tai ~1996 metais pradėtos iniciatyvos buvo sužlugdytos masinių nepasitenkinimo bangų.
Yra dokumentas, kur kalbama apie konkrečius metodus ir lytinio švietimo principus Rusijoje. Tai 24-aisiais (1924-aisiais!) atsiradęs veikalas “Dvylika revoliucinio proletariato lytiškumo įsakų“. Panašu, kad Rusija šiais įsakais vadovaujasi iki šiol. Raudoniems mygtukams šie įsakai netrukdo.
Bet juk negali šimtametės tradicijos klysti! – pasakysite jūs. Tačiau argumentas, jog tai teisinga tik dėl to, kad anksčiau žmonės taip elgėsi ar taip galvojo – prastas. Anksčiau žmonės gydė kalaviją, kuriuo sužeistas žmogus, tikėdamiesi, kad taip sužeistasis pasveiks.
O štai mokslas yra tuo geras, kad ten nevengiama kritikos ir net tikimasi jos. Moksle viskas tikrinama, pertikrinama ir paskui dar kartą patikrinama kitaip – ypač, jeigu gaunama daugiau informacijos. Be to seksualinio švietimo standartai – tikrai nėra tas dokumentas, kuriuo paminama minties laisvė (arba sąžinės laisvė)! Į šios laisvės pažeidimą referuoja kritikai užsipuldami Europos parlamento narę Edite Estrela ir tuos pačius 19 mokslininkų-ekspertų, šio dokumento autorius. Tuo tarpu paskaičius ruošimo šeimai metodiką, kuri šiuo metu yra patvirtinta ir veikianti Lietuvoje, galime padaryti priešingą išvadą. Štai XXI amžius – o vis dar aktyviai priešinamasi objektyviems mokslo teiginiams. Ką turėtumėm šiandien, jei smalsiems žmonėms nebūtų buvę leidžiama pjaustyti lavonų? Ką turėtumėm, jei draudimas sakyti, jog žemė apvali, galiotų šiandien?
Pagal 1989 Jungtinių Tautų vaikų teisių konvenciją – vaikai turi teisę gauti informaciją. Visi vaikai ir jaunuoliai turi teisę gauti amžiui pritaikytą seksualumo švietimą.
JT rezoliuciją ratifikavo didžioji dalis šalių-narių, tuo pačiu jos įsipareigojo teikti vaikams išsilavinimą, kuris tarp viso kito padėtų juos apginti ir nuo seksualinio išnaudojimo.
Aš noriu geresnio gyvenimo savo vaikams. Geresnio visomis prasmėmis. Galų gale aš noriu, kad mano vaikai sugebėtų atskirti kada jiems meluojama, kada juos išnaudoja, kad galėtų tam pasipriešinti. Juk konservatyvus požiūris į seksualumą yra pasenęs. Įvairios politinės propagandos ir rinkodaros priemonės yra seniai aplenkusios šią paradigmą ir dažnai išnaudoja žmonių silpnybes ir tamsumą. Todėl negalime leisti savęs vedžioti už nosies. Juk mes nenorime turėti didžiulio raudono mygtuko, kurį kas panorėjęs galėtų nuspausti. Negalime užsimerkti ir apsimesti, kad problemų nėra arba nieko nedaryti ir tikėtis, kad viskas išsispręs savaime.
Štai konservatyvieji kelia į viršų visokias paleistuvystes, kurios nutiksiančios žmogų, jeigu šis nesusilaikysiąs. Štai baisioji pornografija: purvinanti, žeminanti, rodanti, kaip savo genetinę medžiagą, kokiu nors būdu perkelia į irba ant žeminamojo.
Deja, baisioji pornografija nedings, jeigu apie ją negalvos keli žmonės. Ji nedings netgi jeigu ją uždraus (žr. googlo paieškos tendencijų kreives įvedę žodį porn ir palyginkite su kitais).
Pagalvokime: jeigu mūsų vaikai gaus pilnavertį seksualinį švietimą, tai gal žemi ir purvini dalykai, pasiekiantys juos iš bendraamžių ar ekranų, nesukels gilių vidinių prieštaravimų – nežalos psichikos? Galgi tai net lemtų pačios baisiosios pornografijos industrijos mažėjimą. Žinote tą nutrūkusio nuo grandinės šuns alegoriją? Šuo, kuriam viskas buvo draudžiama, nutrūkęs nuo grandinės stengiasi atsigriebti visko su kaupu. Tuo tarpu, kai žinoma ko galima tikėtis, kai galimos pasekmės apmąstytos – elgiamasi atsakingiau. Kai sakoma, kad viskas kas apie seksualumą yra blogai, nešvaru, slėptina, o žmogus realiame gyvenime tai patirdamas mato, jog viskas yra kitaip – jam kyla kognityviniai disonansai.
Lietuvoje turime siekti geresnio, holistinio seksualinio švietimo. Mūsų raudoni, riebūs mygtukai labai krenta į akis: moteris transeksualė su barzda (Austrijos atstovė 2014 metų Eurovizijoje) kelia didelį šaršalą. Homoseksualų Europa, konkursas homoseksualams, visur gėjai, nėra ko tikėtis – sakote jūs. O aš matau, kaip plaukuota letena glosto jūsų didelį raudoną mygtuką, o šis auga ir laukia kada šeimininkas paspaus. Paspaus ir jūs virsite pusnuogiu bepročiu su kirviu rėkiančiu “pyderai puola!”.
Taip. Mes gyvename pirmojoje arba antrojoje paradigmoje – mes negalime pažvelgti į savo seksualumą iš šalies. Mes nesugebame suprasti kodėl mumyse tai kelia prieštaringus jausmus, kodėl mūsų įsivaizdavimas apie gyvenimą ir žmones kitoks negu realybėje. Mes bandome neigti realybę. Ir dėl to pykstame.
Bet neigti realybę – neracionalu.
Mes esame seksualūs. Tai yra didžiulė ir labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Džiaukimės ir naudokimės savo didele gyvenimo dalimi. Leiskime sau ir kitiems džiaugtis. Užauginkime laimingus vaikus, laimingus žmones.
________________
[1]– Tai yra, kai aplinkui, realybėje, gaunant daugiau informacijos, suprantama, jog esantys procesai ir reiškiniai prieštarauja turimam įsivaizdavimui apie pastaruosius.
Taip pat perspėju, kad KPŠ gali keistai paveikti jūsų mąstymą ir gal net išryškinti kokias nors iki šiol slepiamas problemas jumyse.
Gali būti, kad jūs pajusite nenumaldomą norą daryti taip, kaip daro žmonės jums pateiktoje vizualinėje irba audio informacijoje. Tai jeigu kreiptumėtės į specialistus ir jie galimai jums padėtų, nes problemos nebūtų gal įsisenėjusios.
Žodžiu nauda neginčijama gausis, jei čia žiūrėsite ir kreipsitės į specialistus. O jeigu nesikreipsite į specialistus, tai nauda gali būti sąlygine, kurios sąlyga yra galimas naudos gavėjas. Tokiais naudos gavėjais gali tapti šalia jūsų gyvenantys žmonės ar šiaip jus pažįstantys. Arba gyvūnai. Ir tikriausiai ilgoje perspektyvoje.
O štai tų, kurių ilgos perspektyvos nedžiugina, tai prašom būti dar kartą perspėtais ir browsinti kur nors į šoną – kad ir, pavyzdžiui, į penktadienio schemą. Bet ir tai darykite atsargiai.
Jokių atsakomybių nenešiosiu.
Pradedam.
Netikėta reakcija:
Blizgus 80’ųjų viršelis:
Dar vienas panašus (nors čia gal jie labiau juokauja, nei rimtai):
Katinas lygtais ruošiasi keršyti:
O tada:
Dar vienas iš panašios serijos:
This one’s also ready to shoot:
Čia turėtų būti visai smagus žaidimas:
Tiems, kas žiūrėjo daktarą Hausą, tai čia viskas normaliai:
Mergaitė užsimanė būti princese Darte Weidere:
Ten ant baliono parašyta “Get well”:
O čia va kiek kitokia kaukė:
O čia, žinoma, japonai:
Fuck the system:
Čiuožykla:
Truputis įprasto amerikietiškojo KPŠ:
Čia kažkaip nesupratau ar tiesiog menas ar reali vieta iš realaus laikotarpio:
O su visais youtūbais man taip gavosi, kad mano KPŠ rinkinyje prisikaupė daug video ir aš nebežinau kuriuos jau dėjau, o kurių dar nedėjau, tai visus čia dabar sudedu, o pleilistą prasivalysiu ir sekantį kartą jau nebesikartos gal.
Nors šitas tai nesikartoja. Šitą radau naujoje FB grupėje “Salomėja Neris”:
Man kokius šešis kartus norėjosi pareguliuoti kažką kompiuteryje, kol šitą žiūrėjau:
Čia užrodė ponas Skarolskis. Labai graži muzika:
Nežinau kas čia:
Japonės:
Waidoto KPŠ:
Jauni nerdai:
https://youtu.be/5ITftz_kbNs
Gaaarssoooo, garrrsooooo:
Svetima gėda:
Blogi dalykai:
Japonai:
Žymiosios Rusijos bitutės:
Šitas video jau lyg ir kartojasi:
O čia labai rimtas KPŠ. Matematinis. Kaip manote kokia “S” vertė: S=1+2+3+4+…∞? Ogi -1/12! 😀 Nu rimtai:
Bezdantis arklys:
Viena kirmėlė valgo slieką (kiek šlykštoka):
Šiek tiek įprasto KPŠ:
Dar:
Ir dar:
Kodėl niekas žmogui nepaaiškina?
Čia gal labiau tiktų į #pinternetus:
Tiesiog KPŠ:
Žmonės savo noru nori būti invalidais ir paralyžuotais:
Vat neatsimenu ar šitas jau buvo ar ne. Jei buvo, tai nepykit, lai būna pasikartoja:
Čia bus daug angliškų keiksmažodžių ir didelis KPŠ pabaigoje. Nežinau nei kaip nei kur jį radau:
Šitas man irgi matytas… Toks jausmas, kad per naujo kažką postinu. Bet va išpostinsiu viską ir tada ištrinsiu iš ten iš kur aš juos traukiu:
Some cartoon KPŠ:
Diiiidžiuuuulė krūva KPŠ:
Super excited:
Ne, nu tikrai jie man visi kažkur matyti. Čia gydoma migrena:
Padarom taip, aš čia sudedu visus youtūbus iš savo KPŠ playlisto ir ištrinu, sekantį kartą bus tik švieži:
“Kai aš ateinu į Europos Parlamentą, aš išjungiu visas komunikacijas visuose savo įrenginiuose, nes jeigu to nepadarau, tai namie randu krūvas visokio SpyWare[1]” – pasakė vienas žmogus, kuris darė pranešimą Europos Parlamente. Tiksliau – kažkaip panašiai pasakė, nes čia mano laisvas vertimas.
Tai pasakęs žmogus yra Axel Arnbak iš Amsterdamo universiteto, o pranešimą jis darė ketvirtadienį seminare Europos Parlamente. Seminarą suorganizavo vienas iš ALDE narių, tai yra Antanas Guoga. Seminaro vaizdo ir garso įrašą galite pasižiūrėti ir jūs:
Ponia Hilde Vautmans (taip pat Europos Parlamento narė ir taip pat ALDE narė) kiek nustebusi paklausė pono Axel’io ką jai daryti, su jos iPad’u ir telefonu Europos Parlamente, nes jai šių įrenginių reikia darbui. Ir išties – ką daryti? Kodėl Europos Parlamente nesaugu ir ką daryti, kad būtų saugiau? Juk svarbu naudoti informacines technologijas savo kasdieninėje veikloje, nes kitaip būsime labai neefektyvūs.
Štai turime dilemą: mes norime informaciją apdoroti, saugoti ir perduoti naudojantis informacinėmis technologijomis (IT) ir užtikrinti jos saugumą vienu metu. Panašių dilemų turime ir kitur: keliuose mes norime greitai važiuoti ir būti saugiais vienu metu; ekonominiuose santykiuose norime turėti universalią vertės išraišką, tai yra pinigus ir norime, kad pinigai nebūtų padirbinėjami ar kitaip jais būtų sukčiaujama. Kelių ir pinigų suteiktos naudos panašios į IT suteiktas: greičiau ir efektyviau kuriame. Tačiau taip pat greičiau ir efektyviau sukčiaujama.
Šiuolaikinės informacinės technologijos suteikia mums daug naudos, bet ir sukuria naujų problemų. Tos problemos yra kitokios, nei būdavo anksčiau. Toms problemoms valdyti turime turėti ir kitokias priemones, nei būdavo anksčiau. Fire fire with fire.
Taigi, ponas Axel poniai Hilde į jos klausimą ką jai daryti su jos iPad’u atsakė, jog užtektų naudoti bent jau duomenų šifravimą (encryption) perdavimo kanaluose (WiFi, LAN’e ir pan.). Taigi pagrindinės vietos, kuriose vykdomi nusikaltimai, yra būtent trpas tarp duomenų perdavimo šaltinio ir vartotojo – taip vadinamas middle-man (žmogus viduryje – tarpininkas). Seminaro dalyviai iš salės dar pridūrė, kad reikalinga laikytis bent jau minimalios saugumo higienos:
nenaudoti visur to paties slaptažodžio;
slaptažodžiai neturėtų būti metų laiko pavadinimas ar jūsų paties vardas;
nepalikinėti slaptažodžių užrašytų ant popieriuko po klaviatūra (Estijos atstovė papasakojo labai smagią istoriją apie tai, kaip teisėjai Estijoje taip laiko savuosius);
nepasitikėti kažkokio žmogaus usb atmintine, kurią jis taikosi įkišti į jūsų įrenginį ar duoda kaip savo vizitinę kortelę.
Čia dar prisiminiau patarimą, kuriuo galite pasinaudoti kurdami savo slaptažodžius. Čia dar vienas patarimas komikso forma:
Taigi duomenis reikia šifruoti. Duomenų šaltinis (pvz. koks nors serveris kokiame nors saugiame hostinge – na pavyzdžiui Delfi serveris) yra sąlyginai saugus, nes apsaugotas saugiame pastate su apsaugom ir signalizacijom nuo fizinių piktavalių. Taip pat yra gan geros apsaugos nuo virtualių atakų. Vartotojas su savo įrenginiu gali būti sąlyginai saugiu, nes jį sunkiau surasti, o ir slaptažodžiai jo galbūt sudėtingi. O štai perdavimo kanalas yra mažiausiai saugus, nes jis ilgas ir visaip išsišakojęs. Duomenų perdavimas tarp įvairių įrenginių yra vykdomas naudojantis įvairiomis rekomendacijomis ir protokolais, kurie yra viešai žinomi – antraip skirtingų gamintojų skirtingi įrenginiai nesusikalbėtų.
NSA ilgainiui (o gal trumpaniui) suprato, jog šitaip atvirai perduoti slaptą informaciją nesaugu. Statyti lygiagrečius tinklus, apsaugotus nuo įsilaužimų – brangu. Tai jie sugalvojo kaip naudotis viešu internetu saugiai – jie ėmė duomenis šifruoti. Prigalvojo visokių būdų. Bet tada dar sugalvojo, kad, jei žmonės ims naudoti sudėtingą kriptografiją (pvz. 128-bitų), tai jie negalės dešifruoti jos ir negalės suprasti kuo žmonės tarpusavyje keičiasi. Jie sugalvojo, kad tai yra nesaugu. Nesaugu leisti visiems saugiai keistis informacija. Tada prasidėjo šifrų karai (CryptoWars).
Šifravimo būdai vis tobulėja. Bet vis kas nors sugeba dešifruoti tuos šifrus. Ir kol kas nors nedešifruoja turimo geriausiojo – duomenis perduoti naudojantis naujausiais šifrais daug-maž saugu. Tačiau šifravimo panaudojimą lengva identifikuoti. Kai kurių šalių valstybės draudžia tai daryti ir koduotų pranešimų nepraleidžia:
Čia todėl, kad valdžia nori žinoti ką žmonės daro ir ką galvoja. Kad nedarytų visokių nesąmonių ir neprigalvotų visokių bjaurasčių apie valdžią.
Bet yra šiek tiek ir protingų žmonių, kurie sugalvoja išlaikyti tą pačią IP paketo struktūrą, o koduoti jau paties paketo viduje (šitą daiktą galite atsisiųsti ir susiinstaliuoti savo kompiuteriuose, jei norite):
Galimybės šifruoti ir iššifruoti yra didelės. Tobulėjant technologijoms – tobulėja ir šifravimai bei dešifravimai. Sąlygotinai[2] saugiai galite jaustis, jeigu naudosite vėliausiai sukurtas šifravimo technologijas ir jeigu laikysitės bent jau minimalios kiber-hgienos:
visur naudosite sunkiai laužomus slaptažodžius (t.y. pakankamai ilgus ir sunkiai atspėjamus, bet jums nesunkiai įsimenamus);
slaptažodžių neužrašinėsite kur papuola ir nelaikysite kur vėlgi papuola;
neleisite sau kišti visokių nepatikrintų ir svetimų usb atmintinių;
kontroliuosite kokios programos turi veikti jūsų kompiuteryje, o kokios ne (a.k.a. naudosite Linux 😀 arba neinstaliuosite ko papuola į bet kurią OS);
turėsite pakankamai proto naudotis įvairiomis apsaugomis naršydami kokiuose nors seksualinės tematikos serveriuose ar siųsdamiesi informaciją P2P ar ir visais kitais protokolais
nesijungsite prie savo banko ar kitokių asmeninių resursų per viešą WiFi ryšį (banko atveju saugumo lygio analogija galėtų būti prašymas atsitiktinio praeivio nunešti keletą eurų į jūsų sąskaitą tarsi prašytumėte pažymėti talonėlį viešajame transporte)
ir panašiai.
.Matau, kad žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir gaunasi jau visai toks tl;dr. Bet dar neparašiau apie autorines teises, žmonių teises bei apie teisininkus (kurie kuria ir vysto mūsų elgesio taisykles), incidentų kiekį bei svarbą ir skaidrumą, kyber-karus ir kyber-karius ir dar apie visokius įdomius dalykus, kuriuos išgirdau tame seminare arba kuriuos prisiminiau jį klausydamas/žiūrėdamas…
Bet apie tai bus kitą kartą.
____________________
[1] – SpyWare tai pažodžiui išvertus gautųsi “šnipų įranga”, o tai reiškia šnipinėjanti programinė įranga. Šnipinėjanti programinė įranga paprastai būna programos veikiančios įrenginiuose, kurių šeimininkai apie tai dažnai nežino. Tos programos būna įvairios ir jos daro įvairius dalykus (pavyzdžiui: vagia duomenis, registruoja, saugo irba perduoda įvesties/išvesties komponentų informaciją į ten, į kur nenorėtumėte, kad būtų perduodama ir panašiai).
[2]– Žodį “sąlyginai” man check-speller’is raudonai pabraukė ir pasiūlė šį žodį. Gal ir visai nieko ten tas žodis.
Čia man ponas Darau Blė pranešė, kad mano blogo komentarų nustatymai varžo jo polėkį reikšti savo mintis komentaruose pas mane.
Ačiū, Darau, už tai, kad darai ir kad, blė, pranešei, nes aš ir toliau sau sėdėčiau ir galvočiau: “ale kaži kuode nekomentuoja niekas? Matyt labai gerai parašiau ir visi pritaria.”
Pasirodo gi, kad čia apsauga nuo spamerių buvo pas POPO uždėta. Ten kažkas su kažkokiais refereriais nesusireferirino. Tai dabar jau nelabai svarbu kas ten su tais referais, nes komentuoti vėl galima!
Jei turėjote veržatį savo minčių savy, o negalėjote pasilengvinti savo dalios čia pas mane, tai dabar jau galite.
Žodžiu – komentuokite. Nesivaržykite. Jei per daug nesivaržysite, tai nieko baisaus – aš pavaržysiu, jei reiks.
Iš karto nusprendžiau, jog tai bus labai įdomus renginys ir kad į jį susirinks daugybė žmonių. Seminaras buvo organizuojamas po darbo valandų, tad daugeliui laikas turėjo tikti.
Panašiai tikėjosi ir Transparency International: buvo suorganizuotas sinchroninis vertimas – ant kiekvieno tarybos nario staliuko buvo imtuvas su ausinėmis, buvo vertėjas.
Šiek tiek nustebau, kai renginiui jau prasidėjus, paaiškėjo, jog mūsų tėra va tiek (su manimi, nes aš fotografavau):
Keletą esminių seminaro detalių jau paminėjo ponia Aušra Maldeikienė savo bloge. Beje, kiek supratau, esu ten paminėtas, kaip neabejotinai doras ir jaunas tarybos narys. Ten ponia Aušra, man atrodo, mano, jog balsavime dėl ikimokyklinio ugdymo kompensavimo yra interesų konfliktas. T.y. konfliktas, tarp tarybos narių, kurie moka už ikimokyklinį ugdymą ir visuomenės, kuri tokių išlaidų nepatiria.
Apie Transparency International renginį Vilniaus savivaldybėje pratęsiu kiek toliau, o dabar paimkime ir išspręskime šią Maldeikienės problemą.
Antai ponia Aušra kiek vėliau savo straipsnyje, jau diskurse apie Air Lituanica, mini vaikus, kaip investiciją su potencialia grąža. Aš šitą analogiją/pavyzdį pasiimsiu iš ten į šią dilemą ir pasakysiu, jog tie 1200 EUR per metus tai ne papildomos pajamos, o investicija. Investicija į mano vaikus, prie kurios mano (beje ir Aušros Maldeikienės taip pat) sprendimu prisideda ir miestas. Ir mano galva, čia naudos iš to gaunu ne tik aš bet ir visuomenė[1]. Nors ši investicija negarantuoja tos grąžos (kaip, beje, beveik visos kitos investicijos), bet sukuria prielaidas gauti ją didesnę. T.y. geriau išugdytas vaikas gali sau, o tuo pačiu ir visuomenei kurti daugiau naudingų dalykų[2].
Taigi, Maldeikienės problema yra ta, kad ji tuos pinigus laiko pajamomis, o ne investicijomis. Investicijomis į vaikus, kurie galimai dėl to kurs didesnę vertę visuomenei.
Apskritai tai visos valdiškos investicijos turėtų tenkinti viešąjį interesą ir pageidautina – kuo efektyviau (mažiau pinigų – daugiau viešojo intereso)[3]. Gi valdžios toks darbas ir yra, nes be jos lyg ir nebūtų kaip tenkinti to viešojo intereso taip efektyviai. Ar ne? Nors antai anarchizmas sako, jog valdžia negali spręsti viešojo intereso problemų efektyviau, nei pati visuomenė ar atskiri jos individai. Dėl efektyvumo visada bus ginčai. Ir retai kada sužinosi, kurie teisesni, o kurie ne, nes dažnai kitokių sprendimų tomis pačiomis sąlygomis patikrinti jau nebegali.
Grįžtam prie Transparency International renginio.
Sužinojome, kad Vilniaus savivaldybėje yra pasitikėjimo telefonas, kuriuo galima anonimiškai pranešinėti apie korupciją, bet nėra aišku nei kas į tuos skambučius atsiliepia, nei kaip saugomi skambintojo duomenys, nei kaip jie naudojami. Arba ta informacija ne vieša. Reiks pasidomėti.
Taip pat paaiškėjo, kad ir Norvegijoje korupcija klesti ir ypatingai savivaldoje. Norvegijoje, pasirodo, yra gan panaši sistema – ypač mažesniuose administraciniuose vienetuose. Ten dirba nepilno etato politikai, t.y. turi pagrindinį darbą ir darbas, kaip miesto politiko yra kaip papildoma veikla. Daugiau gyventojų, didesnėse savivaldose – dirba daugiau pilno etato politikų (nesu tikras ar tai teisingai supratau). Mėginau pasitikslinti ar kas nors mėgino pažiūrėti ar nėra koreliacijos tarp korupcijos indeksų ir tų pusės etato politikų kiekio. Nieks tokių dalykų neskaičiavo. Bet tikriausiai pagrindinės didesnės korupcijos savivaldose priežastys yra šitos:
vykdomoji valdžia daro konkrečius sprendimus, kurių rezultatai aiškesni, o ir galimos korupcijos užsakovams lengviau gauti naudą;
savivaldoje sprendimai vietinės reikšmės ir jų daug – lengviau peržengti barjerą, nes galgi mažesnis pasekmių mastas ir mažesniems dalykams – mažiau visuomenės dėmesio;
barjerai patekti į valdžią mažesni, o tai reiškia, kad gali patekti įvairesnių žmonių.
Gal dar kokių yra, kurių nepaminėjau? Tiesa, antrąjį bullet’ą paneigė patys norvegai papasakoję istoriją apie valdininką, kuris su vandens tiekimo įmone prasuko tokias makles, kad net norvegams pasirodė kaip labai didelės (milijonai, daugybė milijonų pinigų). Bet kyšininko pagavimas galgi ir buvo sąlygotas masto.
Seminare užsirašiau sau tokią pastabą: “Corruption exposes. Barriers to overcome. Barriers to build.”
Korupcija išlenda, todėl reikia mažinti jos išlindimo barjerus, o tai pat didinti barjerus korupcijai kurtis. Pavyzdžiui atviri duomenys irba jų statistinė analizė gali būti veiksniais, kurie mažina barjerus korupcijai išlįsti. Tuo pačiu žinant, kad tai yra – sunkiau apsispręsti užsiimti korupcija. O jei dar padarytumėm prielaidą, jog IT neraštingi galimai kyšininkai apie tai nelabai net galvoja, tai efektyvumą šito dalyko kelia dar aukščiau. Bet čia lazda turi du galus – antai IT neraštingi žmonės kuria įstatymus, apie kurių poveikį nenutuokia. Arba atvirkščiai – nutuokia ir kovoja su tuo savais metodais. Ateis lošimų organizatorius ir užblokuos GitHub’ą, kur atvirieji miesto duomenys, nes ten galimai kas nors lošia iš pinigų (pavyzdžiui stato kuris paviešintas sandoris labiau korumpuotas).
Na ir pabaigai pasvarstymas apie tai kodėl tiek mažai susirinko žmonių į šį seminarą. Priežasčių gali būti daug, bet viena pagrindinių, mano galva, yra tai, kad korupcijos problema yra akivaizdžiai nuvertinama. Nesvarbu ar nuvertina skaidresnis ar korumpuotesnis politikas. Abiem atvejais tai yra blogai. Jeigu į panašų seminarą po metų ar dviejų susirinks bent trečdalis tarybos narių, tai reikš, kad dirbame gerai.
_______________
[1]– parašiau ir mintyse pamačiau įvairiais epitetais papuoštų teiginių srautą iš trolibano apie tai, kad dėję jie ant mano apsiseiliojusių, jokių garantijų neduodančių, išperų ir kad avialinijos buvo šimtąkart geriau. Tai aš gal labai dėl to nesigraužiu, nes čia dabar realybė yra viena, o ponų trolibanerių norai yra kita.
[2]– Čia kai pagalvojau dar atidžiau, tai visuomenė iš to gal net daugiau gauna naudos nei aš. Antai vienas žydas sako, kad renka visus ugdymui ir auginimui išleistų pinigų čekius, o kai atžalos “atsistos ant kojų” pateiks tuos čekius apmokėjimui. Kuo toliau tuo labiau galvoju, jog tai labai gera mintis.
[3]– 100 Eurų miesto investicija į kiekvieną, galintį eit į ne valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą yra efektyvi. O efektyvi todėl, kad tai investicija į paslaugą, o ne į kapitalą ar kitokį amortizacines išlaidas turintį turtą. Ir dabar šitaip investuoti yra gerai, nes panašių gimstamumo bangų ateityje deja nesitikima. Tai yra, jeigu investuotumėm į infrastruktūrą arba žmogiškuosius resursus (a.k.a. darželius), tai šie būtų nebenaudojami efektyviai po metų ar kelių, o amortizacinės išlaidos liktų. Aišku lieka klausimas ką veiks privatūs darželiai, jei bus mažiau vaikų, bet privataus kapitalo įmonės moka keistis ir prisitaikyti daug efektyviau nei valdiškos, o jų amortizacinės išlaidos yra jų, o ne savivaldybės.
2015 gegužės 21 dieną Seimas nusprendė cenzūruoti Internetą. Tą dieną Seime buvo priimtas azartinių lošimų įstatymas. Pagal šį įstatymą Interneto paslaugos teikėjas privalės blokuoti savo vartotojams prieigas prie per Internetą pasiekiamų duomenų šaltinių. Blokuojamų duomenų šaltinių sąrašą pateiks lošimų priežiūros tarnyba.
Latvijoje jau tai veikia. Ir Latvijoje panašiu prašymu buvo užblokuota prieiga prie Reddit. Reddit, tai yra kaip feisbukas. Socialinis tinklas orientuotas į turinį, o ne į žmones. Tai yra totalus KPŠ, WTF ir DAFUQ vienu metu. Net jeigu Reddit papuolė čia netyčia. Daug kas gali netyčia papulti. Pavyzdžiui opozicijos informaciniai šaltiniai.
Seime susirinkę žmonės dauguma net nenutuokia apie ką jie čia tą įstatymą padarė (biudžeto ir finansų komiteto posėdžio garso įrašas, Seimo posėdžio, kuriame buvo priimtas įstatymas išvakarės):
Čia Seimo opozicija ir technologijose išmanantys žmonės mėgino įrodyti komitetui, kad jei jau nutarta kažkaip kažką blokuoti, tai būtų gerai bent jau priemones aprašyti, nes kitaip leidžiamas visiška savivalė ir į kažkokią tarnybą atiduodama neproporcinga galia. Nors pasiūlymas buvo komitete priimtas, šis niekaip neatsispindi Įstatyme!
Jei nepatingėjote peržiūrėti šio garso įrašo, tai tikriausiai susidarėte ir įspūdį apie tai ką žino ir ką galvoja apie Internetą kai kurie ponai Seimo nariai.
BET TAI DAR NE VISKAS!
🙂 Tas įstatymas ne tik įveda Interneto cenzūrą, bet dar tuo pačiu kuria išskirtines sąlygas esamiems azartinių lošimų organizatoriams, o naujiems sunkiai įveikiamus barjerus. Reikalas bjaurus. Skaidrumu net nekvepia.
Turime paskutinį šansą išvengti šios bjaurasties: Prezidentės veto. Prezidentė šio įstatymo dar nepasirašė. Padėkime Prezidentei apsispręsti ir pasirašykime šį kreipimąsi (spauskite ant paveiksliuko):
Lietuva 2.0 portalo darbuotojai dokumentą saugiai (pagal visus įsipareigojimus) su visais parašais perduos į Prezidentūrą.
Parašus renkame iki 2015 gegužės 28 dienos pabaigos
Atnaujinimus: parašų rinkimas pratęsiamas iki 2015 gegužės 31 dienos pabaigos.
Prašoma Prezidentės atmesti šį įstatymą kaip antikonstitucinį, ginantį išskirtinai Lietuvos azartinių lošimų rinkoje jau įsitvirtinusias įmones. Įstatymas skatina teisinį nihilizmą:
azartinių lošimų pažeidimų apribojimo priemonės atveria kelią Interneto cenzūrai;
apriboja naujų rinkos dalyvių (tiek lietuviško tiek užsienietiško kapitalo) galimybes kurti nuotolinių azartinių žaidimų verslą;
apriboja Konstitucijos užtikrinamą teisę į konkurenciją, t.y. kuria išskirtines sąlygas jau esantiems būsimiems monopolistams.
81 straipsnyje įrašyti reikalavimai nepagrįsti jokia laisvos ir sveikos rinkos logika ir akivaizdžiai tarnauja tik jau įsitvirtinusiems patiems stambiausiems Lietuvos azartinių lošimų subjektams – tam, kad būtų gaunama nuotolinių (per Internetą) lošimų organizavimo licencija, reikia jau turėti (citata iš įstatymo):
„ne mažiau kaip 5 fizinius totalizatoriaus punktus žirgų totalizatoriui organizuoti, arba ne mažiau kaip 10 automatų salonų, arba ne mažiau kaip 20 lažybų punktų, arba ne mažiau kaip 20 totalizatoriaus punktų ir teikiančios juose lošimo paslaugas, šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka gavusios leidimą organizuoti nuotolinius lošimus ir kai Priežiūros tarnyba patvirtina atitinkamo nuotolinio lošimo reglamentą. Bendrovės, norinčios organizuoti visų lošimo rūšių nuotolinius lošimus, įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis negu 1 158 000 eurų [4 mln. LT]. Jeigu licencijos organizuoti lošimus turėtojas prašymo išduoti leidimą organizuoti nuotolinius lošimus pateikimo dieną nėra įsteigęs šiame straipsnyje nurodytų lošimo organizavimo vietų, jis turi jas įsteigti per 2 metus nuo leidimo organizuoti nuotolinius lošimus gavimo dienos. Nuotolinius lošimus gali organizuoti atitinkamą licenciją ir leidimą gavęs užsienio bendrovės filialas Lietuvos Respublikoje, jeigu šį filialą įsteigęs juridinis asmuo atitinka šiame įstatyme nustatytus įstatinio kapitalo reikalavimus.“
Akivaizdu, kad nuotoliniams (per Internetą) lošimams organizuoti tikrai nėra būtini fiziniai lošimų punktai. Manome, kad už šių naujai azartinių lošimų įstatyme įrašomų reikalavimų slypi konkrečių privačių interesų protekcionizmas, kuris nėra naudingas LR laisvai rinkai ir teisei.
Tokie patys argumentai buvo išsakyti ir STT išvadoje (2012.07.09 ir taip pat vėliau papildomuose komentaruose 2015.03.24) parašyta (citata):
„Priešingai, negu nurodo projekto rengėjai, reikalavimas šalia nuotolinių lošimų privalomai organizuoti tradicinius lošimus atitinkamame skaičiuje lošimų vietų, mūsų nuomone, dar labiau padidintų nelegalių lošimų internetu ar kitomis nuotolinio lošimo priemonėmis riziką, kadangi dėl jau perpildytos legalios tradicinių lošimų rinkos ir didelio pradinio kapitalo poreikio dalis potencialių lošimo organizatorių nebus suinteresuoti įteisinti savo veiklos.<…> Visiškai nesuprantama, kodėl siūloma nustatyti, kad nuotolinius lošimus turės teisę teikti tik tie lošimų organizatoriai, kurie organizuoja tradicinius lošimus, būtent Projekte nustatytame skaičiuje lošimų vietų: bent vienuose lošimo namuose (kazino) arba 5 statymo punktuose žirgų sporto totalizatoriui organizuoti; 10 lošimo automatų salonų; 20 lažybų arba 20 totalizatoriaus punktų <…>.Pagal Priežiūros tarnybos interneto puslapyje pateiktus duomenis[1] 2011 metais Lietuvoje buvo: 14 lošimo namų (kazino) (priklausančių 4 bendrovėms), 113 automatų salonų (priklausančių 7 bendrovėms) ir 187 lažybų punktai (priklausantys 4 bendrovėms).“
Taigi galima dar kartą daryti išvadą, kad kelios bendrovės rado būdų įkalbėti politikus, sutverti tokias sąlygas, kad naujokams į rinką ateiti nebebūtų įmanoma.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas savo ruožtu savo išvadose teigė (citata):
<…> kad organizuoti nuotolinius lošimus licencijos organizuoti lošimus turėtojas gali tik tuomet, kai šio įstatymo nustatyta tvarka yra įsteigęs ir teikia lošimo paslaugas ne mažiau kaip vienuose lošimo namuose (kazino), arba ne mažiau 5 totalizatoriaus punktus žirgų totalizatoriui organizuoti, arba ne mažiau kaip 10 lošimo automatų salonų arba ne mažiau 20 lažybų arba totalizatoriaus punktų. Ši norma ginčytina dėl kelių priežasčių. Visų pirma, neaišku ar pakankamai pagrįstas ryšis tarp statymo punktų ar lošimo salonų arba namų atidarymo su nuotolinių lošimų organizatoriaus teikiamų paslaugų kokybės ar savo finansinių įsipareigojimų, kylančių iš nuotolinių lošimų organizavimo, užtikrinimu <…>.
Mes, pilietiškai nusiteikę asmenys, manome, kad nevetavus šio įstatymo ir įtvirtinus tik kelioms bendrovėms naudingas sąlygas, tiek valstybei, tiek jos piliečiams bus padaryta žala ir sudarytos prielaidos monopolijų kūrimuisi. Taip pat bus įteisinama Interneto cenzūra, bei pažeidžiamas tinklų neutralumo principas (reglamentuojamas ES teise).
“F” – tai kodas žymintis psichikos sveikatos sutrikimus. Bene baisiausia diagnozė po kokio nors vėžio ar vienos kitos baisesnės ligos (pvz. va šitie NSFL). Nors, jei, pavyzdžiui, pasveiksta žmogus nuo vėžio ar kitokios baisios ligos, tai jis tampa valios, stiprybės ir kitokių gerų žodžių bei emocijų simboliu. Kaži ar taip galvojama, jei kas nors pasveiksta nuo psichikos ligos.
Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime apturime daugybę psichologinių krizių. Vienos gilesnės, kitos lengvesnės. Didžiausias skirtumas tikriausiai yra tame kaip mes išeiname iš tų krizių: ar mus jos sustiprina, ar susilpnina, ar palaužia.
“Tai yra natūrali atranka” -sako vieni. “Mums jų nereikia” – dar priduria. Atseit patys kalti, kad palūžo. Bet kai kuriais atvejais gali būti, kad tie, kurie taip sako, tai gal tiesiog per daug paviršutiniškai žvelgia į problemas. Kaži ar negautų dar gilesnės patologijos, jei tikrai atidžiai imtų apie tai galvoti. Jei, žinoma, būtų pakankamai protingi, kad sugebėtų. Tokie, kaip, pavyzdžiui, Einšteinas.
O šiaip, nebūtina ta “F” diagnozė, kad sukeltum įtarimų. Užtenka pasakyt, jog buvai “Vasaros 5”. Justė užsiminė, kad jos vaikystėje pasiuntimas į Vasaros 5 yra baisiau už kokį nors pasiuntimą į Peru.
Tai va. Buvau Vasaros 5. Vilniuje. Beje, aš kažkaip maniau, kad Vasaros 5 yra Naujojoje Vilnioje (man ši gyvenvietė irgi asocijuojasi su psichikos problemomis). Ogi pasirodo, kad Antakalnyje!
Kaip tyčia (gal visai ir tyčia) važiuojant į ten mašinos grotuve grojo štai šie:
Nuvažiavau kiek per anksti, tai turėjau progos pasivaikščioti po apylinkes. Nuostabi vieta. Bus keletas nuotraukų. Viena iš jų štai čia:
Pasivaikščiojęs nutariau palaukti kolegų blogerių prie įstaigos vartelių. Kolegų, kurie taip pat atsiliepė į kvietimą ir nutarė atvažiuoti į Vasaros 5. “Tiksli vieta – 7 korpusas, I aukštas, kavinė, kur gausim pusryčių” – taip buvo parašyta kvietime. Dar ten buvo parašyta, kad organizuoja tai mums Karilė Levickaitė iš VŠĮ “Psichikos sveikatos perspektyvos”.
Atsistojau aš prie tų vartelių ir ėmiau laukti. Bet kuo ilgiau stoviniavau, tuo keisčiau jaučiausi. Vienas kitas žmogus įėjo, vienas kitas išėjo. Aš juos mačiau ir jie mane matė. Įėjau į teritoriją, nufotografavau planą, vėl nuėjau prie vartelių.
Stoviniuojant ėmė tai juokas, tai nejaukumo jausmas. Pats supratau, kad čia viską išsigalvoju, bet nejaukumo jausmo neatsikračiau. Nutariau palaukti automobilyje šalia vartelių. Nuėjęs ten pamačiau stoviniuojant porelę. Pagalvojau, kad gal čia kokie nors nepažįstami blogeriai. Paklausiau ar jie iš blogosferos elito ir ar laukia ekskursijos, kaip ir aš. Pasakė kad ne. Aš tada įlipau į automobilį – ten jaukiau. Porelė sėdo į savąjį ir išvažiavo.
Galų gale sulaukiau organizatorių, nuėjome į tą 7 korpusą ir prie labai skanaus kekso, pyrago, bei kavos ėmėme kalbėtis apie psichikos ligų problemas Lietuvoje.
Tiesiog puikiai pagrindinę problemą apie psichikos sveikatos stigmas, padėtį Lietuvoje ir perspektyvas surašė Emilija. Kaip ir Giedrė, kaip ir Justė. Aš tik gal dar pridursiu, jog panašiomis stigmomis apveltas ir problematiškas yra seksualinis švietimas Lietuvoje. Žodžiu su galvos, t.y. minčių problemomis tvarkytis nemokame. Bet perspektyvų yra. Jeigu tik psichikos sveikatos perspektyvoms pavyks įgyvendinti savo planus, jeigu tik sveikatos apsaugos ministerijoje atsiras protingų žmonių. Gal tokių kaip ponas Žilvinas Padaiga – sako, kad geras ministras buvo, net keista sako, nes šiaip tai darbietis. O geras jis tuo, kad jam vadovaujant, ministerija išleido dokumentą pavadinimu “Psichikos sveikatos strategija“. Strategija, sako specialistai – gera. Kiek ten to protingumo ponui Žilvinui prireikė šio dokumento pasirašymui šiaip jau neaišku, bet geri dalykai yra geri dalykai.
Problema, priduria specialistai, yra tos strategijos vykdymas. Pripuolama tai ten tai šen, kažką pagerina vienoj vietoj – kitoj. Jokio sistemiškumo, jokio fokusavimosi ar holistinio požiūrio.
Reikia, kad politika būtų kokybiškesnė. Reikia, kad politikai būtų kokybiškesni. Ne tokie, kurie, pavyzdžiui sako “apsmurtinta moteris” (real stori). Ir daktarų reikia, kurie naudotųsi daugiau savo didelėmis galvomis, o ne aklai vykdytų komandinį darbą (sakoma, kad “komandinis darbas” dabar suprantamas taip: duodama komanda ir komanda yra vykdoma).
Reikia, kad funkcionieriai, kurie dangstosi užpakalius popieriais išeitų. Tiesiog išeitų. Tokie, kurie jų darbo kritiką priima kaip asmeninius įžeidimus: iniciatyviems žmonėms, kurie priverčia juos dirbti, viešai žemina – šitaip, mat, keršija (dar viena real stori, aišku girdėta vienos pusės, bet aš ja kažkodėl tikiu).
Dar buvo paminėta JTO “neįgaliųjų asmenų konvencija”, kurią ratifikavo ir Lietuva (berods 2006). Ką ratifikavo funkcionieriai nelabai tesuprato. Dabar jiems reikia teikti ataskaitas. Ir jie jas teikia. Ir tos ataskaitos gan gražios ir tvarkingos. Bet JTO priima ir taip vadinamas “šešėlines ataskaitas”, kurias rašo nevyriausybinės organizacijos. Tada lygina. Tai va šios dvi Lietuvos ataskaitos gan stipriai skirsis. Bent jau aš taip supratau.
Grįžtant prie F-diagnozės prisiminiau dar vieną svarbų dalyką apie psichikos sveikatos problemas: žmonės bijo šios diagnozės. Bijo taip, kad atidėlioja problemos sprendimą kiek gali. Atidėlioja iki tada, kai jau būna per vėlu. Daugeliu atveju kraštutinių bėdų, kai žmogus šlaistosi, ką nors žaloja ir šitaip gąsdina aplinkinius, galima išvengti. Psichologė minėjo, jog tokia kraštutinė būklė neatsitinka staiga. Visada būna simptomai, kuriuos profesionalai pastebėtų, jei tik žiūrėtų. Ir padėtų efektyviau, jei tik laiku pamatytų.
Save laikau gan progresyviu šiuo požiūriu, bet man buvo keista ir baisoka stovėti prie šios įstaigos vartelių. Aš turiu tą stigmą. Man gėda. Bet šis vizitas Vasaros 5 man padėjo. Tikiuosi, kad padės (o nepakenks) ir jums, jei tik teks ten kada nors apsilankyti.
Pabaigai dar šiek tiek nuotraukų, kurias padariau vaikštinėdamas apylinkėse, kol laukiau kolegų blogerių.
Čia bevaikščiodamas rajonu supratau, kad jis ryte labai ramus:
Na ir visai pabaigai Adomo užrekomenduotas Patton’o solo, kuris dainavo ir kartu su “Naked City”: