Tai kas iki to atsiprašymo tai yra tai ko aš išmokau iš tos savo klaidos.
Interneto naršymui daugiausiai naudojau Chrome. Ir tai dariau dėl dėl vienos jo savybės: gero vartotojų (profile) valdymo ir, žinoma, įskiepių (Extentions) kiekio ir galimybių.
Savo įskiepiais Chrome pralenktų gal tik FireFox’as. Na, bent jau man taip atrodo. Pas FireFox’ą jie vadinami addons’ais.
Į Chrome išėjau prieš tai naudojęs kaip tik FireFox’ą ir tik dėl vartotojų valdymo. FireFox’e vartotojų valdymas yra kaip kosminio erdvėlaivio paleidimas palyginus su Chrome’o, kur kitą vartotoją sukurti ar tiesiog persijungti užtenka kelių kairiojo pelės klavišo paspaudimų. Gal ir galima būtų buvę tą kosminį laivą paleisti FireFox’e retkarčiais, bet labiausiai nervuojantis dalykas buvo tai, kad nebuvo galimybės vienu metu turėti atidarytus du skirtingų vartotojų FireFox’o langus…
Bet štai nutiko išgelbėjimas! Pamačiau pas FireFox’ą addon’ą: profile Switcher. Tai su šiuo dabar galima keisti vartotojus beveik taip pat patogiai kaip Chrome.
Va taip kartais nutinka: nors laiko ir nelabai yra tokiems niekams, bet staiga pasiryžtu ir imu daryti tą mažiau svarbų dalyką, o ne tai kas svarbiau. Ir kas baisiausia, tas mažiau svarbus (gal net visai nesvarbus) dalykas užima gerą pusdienį.
Keikiu tada save, kad pradėjau, bet sustoti jau vėlu. O vėlu, nes dar blogesnis dalykas, tai pusiau padarytas darbas ir visos tos smulkmenos – net spalva ar ikonėlių vietų eiliškumas ar bookmark’ų ikonėlių nebuvimas (neatsiranda, kol nepaspaudi ant nuorodos) tiesiog pjauna!
Sukandu tada dantis ir klikinu kiekvieną nuorodą. Štai visos ikonėlės jau yra. Uff…
– O kas čia per velnias! – žiūriu į Feisbuko profailą.
Ogi tie laukeliai, kuriuos Chrome buvau su StyleBot’u paslėpęs vėl matosi! Fuuuuuuuuuuuu!!!!!!! Ir kas šlykščiausia, tai Feisbukas CSS’ą pakeitęs ir tas pats kodas nebeveikia! Kažkodėl pakartotinas paslėpimas veikia tik Chrome, o FF’e tuo pačiu būdu perkelti to CSS kodo paprastuoju būdu nebepavyksta… FUUUUUUUUUUUUU!
Tai va… Ieškojau tada StyleBot’o pakaitalo FireFox’ui. Neradau. Yra kažkokių įrankių, bet jie ten jau labiau pažengusiems web developeriams – ten reikia mokėti daugiau negu susiinstaliuoti adoną, paleisti jį, pažymėti ko nenori matyti ir paspausti “hide” (taip daro StyleBot’as). Iš principo man reikia jo tik tam, kad nesimatytų tų šlykščių langų Feisbuko profaile.
Nu tai klaidžiojau po visokius Feisbuko užkaborius ir patekau į kažkokią feisbukinę kloaką, kurios dėl multitaskinimo ir padidinto adrenalino kiekio kraujyje nesugebėjau įvertinti…
Staiga gaunu žinutę Feisbuke:
čia buvo pokštas?
“Skirmantas Tumelis added you to the group Gangstar”…. ką tik išsiregistravau…
KPŠ! Adrenalino į kraują dar, savo multitaske jau visai pasimečiau…
Paleisti visko sunaikinimo procedūrą!!!
Niekada daugiau… Niekada daugiau nemultitaskinkit ir atidėkit naršyklės migracijos reikalus tam laikui, kai nebus ką veikti.
Nedarykite to, nes reiks kaip ir man dabar atsiprašinėti:
Atsiprašau visų Feisbuko friendų, kad įtraukiau jus į kažkokią Gangstar grupę…
Kol pereidinėjau per derybų fazę sugalvojau, jog soc. tinklams galima nuvesti analogijas į operacines sistemas. Tiksliau į jų valdymo būdus ir formas:
Feisbukas – tai Windowsai. Labai populiarūs, daug visokių nesąmonių, bet visi pripratę ir labai išplėtota API infrastruktūra. Tuo pačiu didesnė visokių virusų rizika – mažiau pažengę vartotojai dažnai gali prisidaryti sau problemų to nenorėdami, todėl jiems geriau tiesiog paleidinėti tik IE ir wordą. Soc. tinklas masiniam vartojimui.
GooglePlus – tai Apple. Populiarūs, bet mažiau. Turi visą atskirą ekosistemą, kurią valdo viena firma. Viskas labai userfriendliškai padaryta ir tinka hipsteriams. Čia problemų prisidaryti kiek sunkiau. Soc. tinklas masiniam vartojimui su išskirtinumo iliuzija.
Diaspora – tai Linux. Mažiausiai populiarūs, bet viskas yra atviru kodu ir atvirais duomenimis. Soc. tinklas gykams ir visokiems sociopatams.
Šį darbą atlikti svarbu jau vien todėl, kad šiuo metu galiojantys reguliavimai yra įdiegti 1995 metais, kai tik 1% Europos populiacijos naudojosi internetu. Daug kas pasikeitė nuo devym penktų ir Lietuvoje[1] ir Europoje. Štai Lietuva Europoje pirmoje vietoje pagal interneto greitaveiką.
Tada gi (1995) buvo priimta duomenų apsaugos direktyva (o ne reguliavimas). Direktyva nuo reguliavimo skiriasi tuo, kad šalys narės direktyvą adaptuoja taip, kaip joms atrodo teisinga, o reguliavimas veikia daug maž vienodai visoms šalims. Reguliavimas čia labiau ir tinka, nes dabar ir pačios įmonės, naudojančios asmens duomenis susiduria su gan bjauria ir gausia biurokratija, jeigu nori dirbti keliose ES šalyse (kiekviena gi turi skirtingo lygio apsaugas, kurios buvo sukurtos vadovaujantis direktyva).
Tai štai, anot Access’o (apie juos jau rašiau truputėlį) visokie lobistai su giliomis kišenėmis labai stengiasi mūsų euro-parlamentarams padėti priimti tokį reguliavimą, pagal kurį jie galės mus išrenginėti nuogai:
Aš pats asmeniškai nematau didelių problemų atiduoti savo kai kurią asmeninę informaciją korporacijoms, kurios iš to pasidaro pelno, bet tuo pačiu užtikrina man įvairių paslaugų tiekimą[2]. Bet su sąlygomis – aš noriu žinoti kokia korporacija žino apie mane šią informaciją ir kur gali ją panaudoti. Taip pat noriu turėti galimybę nebeleisti naudotis mano asmenine informacija – galbūt ir atsisakyti kažkurių labai naudingų tiesiogiai nemokamų paslaugų. Man to reikia, nes manau, jog tai vienintelis dalykas, kuris neleis manimi naudotis, kaip vieša paslauga.
– O labas! Kalbėjomės anądien Gplius’e… Štai, lyg tyčia, gmaile mačiau reklamą iš proktologijos klinikos – žiūriu matytas veidas! Tai… kaip ten? Išpjovė sėkmingai? Čia va man kaip tik irgi išaugo… Nori parodysiu?
Kažkodėl nenoriu tokio pokalbio… O jeigu jūs irgi nenorite kažko panašaus, tai:
Nusiųskite mūsų parlamentarams žinutę, apie tai, jog privatumas jums svarbus. Aš parašiau tokį tekstą, jei tingite rašyti, copy/pastinkit:
Prašau apginti mano privatumo teisę
Ne už ilgo jūs balsuosite dėl Komisijos pasiūlymo: “General Data Protection Regulation” (pagrindinis duomenų apsaugos reguliavimas).
Aš jums rašau norėdamas paskatinti jus apsaugoti vieną iš pagrindinių – mano privatumo teisę. Kad apgintumėte mano teisę valdyti savo asmeninę informaciją.
Svarbu, kad svarstydami šį dokumentą, užtikrintumėte, jog:
– bus apsaugota visa mano privati informacija, įskaitant ir tą, kuri padėtų mane išskirti iš žmonių eibės ar identifikuoti kaip vartotoją;
– bus užtikrinta aiški galimybė leisti ar neleisti įmonėms naudoti mano privačią informaciją, aiškiai ir vienareikšmiškai nurodant kur šią informaciją įmonės gali panaudoti;
– bus užtikrinta galimybė ištrinti mano informaciją iš įmonės saugyklų ir ją pasiimti į savąją;
– turėsiu galimybę apriboti mano elgesio sekimą informacinėje aplinkoje (Internete, mob. telefonų tinkle ir pan.);
– turėsiu galimybę uždrausti perduoti informaciją apie mane užsienio valstybėms ar jų atstovams.
Iš anksto dėkoju, už supratimą ir mano teisių atstovavimą Europos Parlamente. Aš jūsų pasirinkimą atsiminsiu sekančiuose EP rinkimuose.
Tai išaušo ta savaitė, kai mes turime dar vieną ketvirtadienį, nuo kurio prasideda KPŠ. Nežinau ar bereikia perspėti, tikriausiai jau suprantate, jog čia toliau bus KPŠ.
And not a single fuck was given that day:
Čia yra nuoroda į Google street view. Paspauskite ją ir spustelkite “pirmyn” vieną kartą:
*- manau, jog tai paauglio lytinio vystymosi sunkusis etapas. Video jis pats įdėjo. Gal pats ir išims. Ir tai bus gerai. Vaikai, nerodykite to visiems.
Nugirdau kaip kolegos virtuvėlėje skundėsi papuolę į lietaus audrą ir kaip prastai viskas matosi, kai stipriai lyja – net jeigu šviesus paros metas.
Bet galima be didesnio vargo ar didelių išlaidų žymiai pagerinti matomumą, o tuo pačiu ir savo saugumą.
Reikia panaudoti specialią vandenį atstumiančią medžiagą, kurią galima užtepti ant automobilio stiklų.
Tai kaip ir viskas…
😀
Pabandžiau nufilmuoti užvakar savo priekinį stiklą (apdorotą ta medžiaga), važiuodamas per silpną lietų savo telefonu. Su sąlyga, kad telefono kamera labai prastoka, tai toks ir video:
Žymiai geresnės kokybės video yra svetimas. Bet viskas atrodo lygiai taip pat ir pas mane:
Tie lyg perlai kylantys vandens lašai pradžioje net kiek hipnotizuodavo – labai gražu žiūrėt į juos buvo. Tai to saugumo gal buvo kiek mažiau. Bet paskui pripratau ir į lašus dėmesio nebekreipiau – važiuojant didesniu greičiu valytuvų nereikia apskritai.
Iš prieš-priešais važiuojančios fūros ratų trykštantys vandens fontanai ant mano automobilio stiklo jau nebebaisūs – matomumas nei sekundei nebūna prarastas.
O iš priešais važiuojančio automobilio ratų purslai nebenervina ir nebūtina rizikuojant lenkti.
Kaip padengti stiklą vandens repelentu:
Jeigu įdomu, tai dar papasakosiu kaip teisingai (man veikia) ir ką naudoti, kad ir jūsų automobilio stiklas būtų toks pats permatomas net lyjant gausiam lietui.
Reikia turėti:
Bent jau 4 gabalėlius švarios švelnios (nebraižančios stiklo) šluostės. Galima apsieiti ir su 3 gabalėliais, bet reiks plauti:
Distiliuoto vandens ~2-5 litrų (degalinėse jis dvigubai ar net dar daugiau kartų brangesnis):
Stiklo polirolio. Aš naudoju Turtle Wax stiklo polirolį:
Vandens repelento. Aš naudoju tą patį turtle wax:
Na o tada vykdykite tokią veiksmų seką:
Nuplaukite stiklą su pirmąja šluoste (galima tik su vandeniu – be jokių priemonių). Galima tuo pačiu distiliuotu vandeniu. Šio plovimo tikslas – nuplauti visas abrazyvines daleles.
Šluostę reiktų išplauti arba tiesiog imti antrąją ir ištepti (pavyzdžiui sukamaisiais judesiais) stiklą poliroliu* – plonu sluoksniu.
Palaukti kol polirolis išdžius. Rekomenduojama tai daryti pavėsyje, nes saulėje jis kažkaip gal net perdžiūva ar panašiai.
Imti kitą sausą šluostę ir išdžiūvusį polirolį nušveisti* (kaip tik dėl to mes vykdėme 1’ąjį veiksmą – abrazyvinės dalelės dabar labai subraižytų stiklą). Turėsite labai gražų, švarų ir nuriebalintą stiklą (rekomenduočiau tai padaryti ir iš vidinės pusės).
Tada reikia paimti dar vieną švarią sausą šluostę, užpilti švelniai ant jos vandens repelento* (ten parašyta, kad tą reikia daryti atsargiai ir neužpilti ant dažytų paviršių – pagal kvapą sprendžiant patarimas geras) ir galbūt sukamaisiais judesiais padengti visą stiklo plotą.
Po 5’ojo veiksmo stiklas turėtų atrodyti kiek neskaidrus – šiek tiek matinis nuo tos medžiagos, todėl reikia paimti distiliuoto vandens, užpilti gan gausiai ant tos pačios šluostės, kuria tepėte repilentą ir tyškant vandeniui į visas puses švelniai dar kartą nupoliruoti tą replilentą. Aš tai darau pagal valytuvų trajektoriją. Pastebėjau, kad šitaip darant jie nešokčioja per stiklą tais retais atvejais, kai jų vis dėlto prireikia.
* – prašome visas chemijas naudoti atsargiai ir su apsaugos priemonėmis ir įsitikinkite, kad neturite kokių nors ten alergijų, nes bet kokios atsakomybės dėl kokių nors jūsų apsinuodijimų ar susižeidimų naudojant šias priemones aš atsisakau ir neturiu.
Gal ir atrodo, kad darbo daug, bet iš tiesų tai sugaišite gal 20 minučių jei oras sausas ir vėjuotas (polirolio džiuvimas tada ilgai neužtruks).
Tas daiktas ant stiklo išlieka ilgai. Gal kiek trumpiau išlieka, jei dažnai į automobilių plovyklą važiuojate ir ten stiklą labai šveičia su visokiomis priemonėmis. O jei automobilis yra viedro spalvos (kaip mano) ir į plovyklą dažnai nereikia (kaip man), tai vieno tokio užtepimo užtenka kone visai vasarai ir dar pusei rudens.
Atšalus orams dėl tos priemonės rytais ant stiklo vanduo pasidengia tokiais smulkiais lašeliais – visame stiklo plote. Nusivalo labai greitai ir paprastai, jei temperatūra nežemesnė nei 0, t.y. jei ten ne ledas. O jeigu ledas, tai tenka gramdyti ir visa ta priemonė gan greitai nusigramdo.
Taigi šurmuliuoja Internetai apie tai ar bausti vaikus fizinėmis bausmėmis reikia/galima ar negalima.
Štai pas parlamentarą Remigijų Šimašių turėjome neblogą fleimą diskusijų. Ten kalbėdami apie fizinių bausmių šeimose uždraudimą, fizinėms bausmėms pritariantys sakė, jog tai tik nereikalingas kišimasis į šeimos reikalus. Berods keletas žmonių, kaip pavyzdį rodė ir save: “mane auklėjo fizinėmis bausmėmis ir ką? Ir va visai sveikas ir protingas išaugau.” Sakyčiau visai savikritiškas požiūris. Ar ne?
Neslėpiu agonijos ironijos, nes aš esu šiuo atveju irgi prieš fizines bausmes. Juoba, kad manęs nebaudė fizinėmis bausmėmis ir štai koks aš užaugau sveikas ir protingas! Na gal ir gavau diržo ar lupti kokį kartą ar du, bet tai buvo atsitiktinumas ir ne kokia nors taisyklė.
Tai kuris dabar geresnis – tas kur luptas ar neluptas? Gi už vieną luptą duoda >10 neluptų! Sena lietuvių patarlė, sakanti, jog reikia tris kartus per dieną vaiką lupti ir vieną kartą – valgyti. Tada užaugs tikrai geras. Tikriausiai tas, už kurį duoda >10 prastesnių.
Kas gi tas, kuris duoda neluptų už luptus? Pakalbėkime.
Vasalų, tarnų ir feodalų ponų santvarkoje labiausiai buvo vertinami tie tarnai, kurie buvo nuolankiausi ir darbščiausi. Bet kokie išsišokėliai – tai visokie sukilėliai ir nusistovėjusios tvarkos ardytojai yra visiškai nevertingi. Aukštesnės klasės (ar net rasės) žmonėms nereikia tarnų, kurie užduoda klausimus. Jiems reikia vykdančių užduotis: užauginai – atidavei. Arba – paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai. Paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai.
Viskas buvo labai paprasta: bet kas, kuris užduos klausimą “kodėl?” arba “kam to reikia?”, arba “o kas jeigu?” yra potencialiai pavojingi. Pavojingi, nes supras, kad galima ir nepaklusti.
Taigi, jeigu tarnas užduoda klausimą – jam reikia periferinės nervų sistemos stimuliacijos, suteikiant pokyčius subjekto kūne ir šitaip vystant sąlygine refleksija paremtus pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Kitaip tariant – jei užduodi klausimus – gauni beržinės košės. Arba bizūno. Arba lazdų. Kaip kur ir kaip kada.
Nenuostabu, kad mylintys tėvai savo vaikams patys suteikdavo tokios periferinės nervų sistemos stimuliacijos vien iš meilės. Nes svetima stimuliacija galėdavo pasibaigti ir visišku tiek centrinės tiek periferinės nervų sistemos gedimu – kitaip tariant mirtimi. Juk nėra tėvui ir motinai didesnės nesėkmės, nei jų palikuonių mirtis. Tad reikia siekti, kad tai nenutiktų. Net jeigu tai reiškia trumpalaikį skausmo sukėlimą savo vaikams.
Aš šiaip tai net nekalbėsiu apie tuos žmones, kuriems į jų vaikus nusispjauti ir muša savo palikuonis vien dėl to, kad yra tiesiog idiotai. Šitus, kaip sakoma, tik grabas ištiesins. Tačiau šiems vaikams reikalinga pagalba.
Na, o visi kiti, mieli tėvai ir mamos, jeigu nenorite, kad jūsų palikuonis mirtų nuo svetimų rimbų ar lazdų, tai geriau jau paauklėkite savo sūnų ar dukrą fizinėmis bausmėmis – kad suprastų kas tai yra, kad paklustų besąlygiškai, kad neuždavinėtų kvailų klausimų. Juo labiau, jeigu pats esate tik įsakymams paklūstantis varžtelis, kodėl manote, kad jūsų vaikai gali būti geresni už jus? Kam jam suteikti geresnes sąlygas, jeigu jūs užaugote sveikas ir protingas prastesnėmis? Nėra jokio tolko kitaip elgtis! Ar tikrai nėra?
Problemos ir jų sprendimo būdai
Problemas lengviausia išspręsti, nustačius priežasčių pasekmių sąsajas ir ką nors pakeičiant priežastyse. Kovojant su pasekmėmis priežastys nesikeičia, o problema, gaminanti pasekmes ir toliau lieka.
Fizinių bausmių atveju viskas veikia paprastai: jeigu už poelgį gaunama lupti, tai sekantį kartą to daryti nesinorės, nes bus baisu vėl gauti lupti. Nelabai svarbu kaip tas poelgis įtakoja jį ar jo aplinkinius. Jis žino, kad gaus lupti ir to užtenka. Iš mušančiojo pozicijos problemos sprendimas taip pat akivaizdus: paklusti, arba pašalinti skriaudiką.
Aš, žinoma, džiaugiuosi tais puikiais žmonėmis, kurie suprato, jog lupti vaikystėje gavo, nes buvo už ką ir dėl to neturi jokių problemų. Galbūt jie tų neigiamų emocijų ir pykčio ant savo skriaudikų nebelaiko. Galbūt jiems taip iš tiesų atrodo. Aš pakratęs savo atmintį neatsimenu nieko gero apie tas fizines bausmes. Matyt per mažai gavau.
Viskas labai paprasta, kai mums reikia tiesiog varžtelių sistemai. Varžteliai skirti konkrečiam dalykui. O jei sulinkęs – galima ištiesinti. Varžtelių taip lengvai nesulaužysi.
Man labai patiko keletas socialinių reklamų transliuotų per Lietuvos televizijas:
Visi su kuriais aptarinėjome šių socialinių reklamų turinį sutiko, kad jos įtaigios ir stiprios. Dėl automobilio mušimo diržu gal kiek yra daugiau nuomonių, nes mat analogija per daug prasta. Atseit vaikas ne mašina – jį galima mušti diržu. Bet aš asmeniškai šią reklamą suprantu kaip absurdo išryškinimą. Neadekvačių priemonių panaudojimo absurdo išryškinimą.
Prisiminiau kažkur (galbūt “Iliustruotoji istorija” žurnale, o gal pas Justę) skaičiau apie tai, kad viduramžiais sužeidimus padarytus ginklais gydydavo aprišdami tą įrankį, kuriuo buvo padaryta žaizda. Atseit, jeigu gydomas bus durklas, tai žaizda irgi užgis. Tai buvo aiškinama kažkokiais religiniais išvedžiojimais. Dabar, kai pagalvoju, net keista, suprantu, jog ir dabar atsirastų žmonių tikinčių šia teorija.
Žmonės ir dabar tiki, kad fizinėmis bausmėmis auklėti yra teisinga. Bet ar jie šitaip išsprendžia problemas? Ar tik dar labiau jas pagilina? Aš manau, jog pagilina.
Štai, pavyzdžiui, vienas iš G+ žmonių parašė:
Mane vaikystėj lupo reguliariai,na neva kai “buvo už ką”, ne už bet ką. Išmokau vieną dalyką labai gerai-to niekada nedarysiu savo vaikam.
Šitam žmogui, panašu, jog fizinės bausmės padarė teigiamą įtaką – jis suprato, kad šitaip jis nesielgs su savo vaikais. Čia, tikiuosi, irgi suprantate, jog tai ironija. Juk suprantate?
Varžtelis ar kūrybiška asmenybė?
Daug protingų žmonių kalba apie besikeičiantį požiūrį į švietimo sistemą. Apie tai, kad mums konvejerinių varžtelių nebereikia. Apie tai, kad kūrybiškumas yra raktas į ateitį. Štai vienas iš tokių TED’e:
Ir tai ne vienintelis žmogus pasakojantis apie tai. Bet šis man daro įspūdį vien tuo, kad man patinka kaip jis prezentuoja, tai kaip jis pasakoja savo mintis. Paprastai tokie žmonės, turėdami tokį talentą, yra protingi ir jų idėjos vertos dėmesio.
Taigi, ko tikitės iš savo atžalos: kūrybiškumo ar buko paklusnumo? Aš renkuosi kūrybiškumą. Prisipažinsiu – nelengva. Retkarčiais tiesiog užstaugiu ant savo sūnų. Retkarčiais kyla noras užploti gerai per subinę. Nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju. Ir stengiuosi pasikeisti taip, kad tokios nebesikartotų. Užtenka vien to, kad matau, kaip mano vaikai į tuos mano protrūkius reaguoja. O reaguoja jie paprastai: ta pačia agresija.
Gerai yra tik tai, kad analizuodamas save post factum randu įdomių dalykų. Dalykų apie kuriuos be tų įvykių taip paprastai nepagalvočiau. Pyktis paprastai kyla tik iš to, kad aš turiu savo įsivaizduojamą pasaulio ir namų tvarką ir esu įsitikinęs, kad apie tai visi žino iki pačių smulkmenų. O jeigu kas nors toms taisyklėms nepaklūsta – aš susierzinu. Vietoje to, kad paaiškinčiau – rodau agresiją. Kaip minėjau – nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju.
Valstybė ir jos institucijų politika šeimos atžvilgiu
Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra valstybės kišimasis į šeimos reikalus. Tiesą sakant čia matau daugiau blogų dalykų negu gerų. Vien dėl to, kad valstybės kišimasis į šeimos reikalus irgi labai paprastas: jei yra problemų – atimam vaiką. Problema išspręsta.
Žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Ar kažkaip panašiai sako TOC konsultantai a.k.a. komonsensėjai (man atrodo jie irgi iš kažko tą tiesą sužinojo, o paskui įsitikinę jos veikimu – ėmė patys platinti). O valstybinėje tarnyboje ta taisyklė veikia taip gerai, kaip niekur kitur taip gerai neveikia. Jeigu tarnyba matuojama pagal tai kiek daug vaikų atėmė iš asocialių šeimų, tai jie ir stengsis tą rodiklį gerinti, nežiūrint net į savo sąžinės ar sveiko proto balsą.
Šiuo metu žiūrima iš institucijų požiūrio taško. Lyg jos būtų svarbesnės už asocialiose šeimose augančius vaikus. Bet juk taip nėra, juk institucijų problemos mažesnės nei skriaudžiamų vaikų. Kai problemos pasekmės yra kenčiantis vaikas – neturime jo versti kentėti dar daugiau atseit spręsdami problemą ar jos pasekmes.
Taip jau sutapo, kad politinės partijos, kurios nariu esu vieno tokio skyriaus vienas toks vadovas (taip-taip tas pats, į kurio Gplus postą yra nuoroda šito tl;tr viršuje) <pasiūlė galimą problemos sprendimą. O dar vienas toks kitas žmogus komsomolkėj paplatino tokio sprendimo išaiškinimą.
Tai va, tas pats Remigijus Šimašius (apie kurį jau rašau čia trečiąjį kartą) savo bloge rašė ir apie tai kas yra įstatymas ir kaip reikia jo laikytis. Bet kaip padaryti, kad tas požiūris atsirastų vykdomosios valdžios sraigtelių galvose? Tikriausiai reikia priversti juos įstatymus suprasti ir vykdyti ne aklai, o pagal kontekstą, suprantant visuomenės interesą ir ginant nukentėjusius. Už neteisingą įstatymo interpretavimą duoti rykščių? Bet ar ne taip ugdomi varžteliai?
Priminsiu: žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Jeigu aiškiai parodysime, kad:
geriausias sprendimas yra neskriaudžiamas vaikas šeimoje,
visi kiti, tai tik išlygos – mažesnės problemos,
institucijos yra tik įrankis o ne tikslas,
tai bent jau turėsime prielaidas gyventi ne varžtelių ir sraigtelių pasaulyje, o žmonių.
Donatas dirba BlueBridg’e. Jis yra programuotojas, jaunas tėvas ir labai iniciatyvus Lietuvos pilietis.
Kiek aš supratau iš jo pasakojimo: šis projektas atsirado kaip šalutinis mokymosi proceso produktas. Programuotojas sumanė išmokti kažkokį naują dalyką. O juk besimokant kokio nors naujo dalyko reikalinga praktika. Kadangi išmokti reikėjo kažkokių programų kažkokių ten komponentų (ar tai pačios programavimo kalbos), tai praktikuojantis reikia kažką suprogramuot naudojant tuos elementus. Na, pavyzdžiui socialinį tinklą.
Iš kur tai žinau? Ogi iš paties Donato Šimelio. Jis gi yra ir projekto vadovas ir direktorius. Kažkurią čia dieną (gal prieš kokį mėnesį) susisiekė su manimi ir sutarėme susitikti, kad jis papasakotų daugiau apie tai.
Socialinis tinklas su labai praktine paskirtimi
E-demokratija, e-įstatymai, e-piliečiai, e-… eee… E. Žodžiu, tai yra socialinis tinklas skirtas rimtos tetoms ir dėdėms kalbėtis rimtomis temomis. O jei tų kalbų rezultatas virstų kokiu nors įstatymo projektu ar įstatymo pakeitimu, ar teisės akto kokio nors gal pavyzdžiui pakeitimu ar net pačiu teisės aktu tai, matyt, būtų dar puikiau.
Vienas pagrindinių šio projekto privalumų ir pagrindinė prielaida rimtumui – galimybė prisijungti prie tinklo su savo elektroniniu parašu (pavyzdžiui išduotu registrų centro). Tuoj bus galima prisijungti ir per kai kurių visų bankų paskyras.
Skamba kiek keistai ir gal net baugiai: socialinis tinklas ir asmens duomenys, o dar ir e-bankas! Bet nebijokite. Viskas legalu ir pagal taisykles: yra leidimas, kažkoks sprendimas ir net kodas!
Net pats įžymusis blogeris patikrino ir patvirtino, jog viskas tvarkoje!
Bent jau aš ramus – prisijungiau savo e-parašu ir pamėginau išsiaiškinti kas ten ir kur ir kaip. Aš netgi ėmiau ir sukūriau sumanymą:
Tai viskas ten taip ir veikia: sukuri sumanymą, aprašai problemą ir galimus jos sprendimo būdus…. Ai prieš tai dar, kai susikuri paskyrą, tai sužymi varnelėm kuom planuoji domėtis – pagal tuos tag’us vėliau bus dėliojami prioritetai ir vėliau siunčiami į “Veikalapį”.
Jei mėgintumėm surasti analogijų su FB, tai būtų siena. Jei su G+, tai “home”.
Iš esmės tai bet kas ten gali prisijungti ir nebūtinai naudodamasis tikruoju vardu/pavarde ir nebūtinai autorizuodamasis savo ar banko sertifikatu. Bet paties soc. tinklo idėja – rimti reikalai. Be jokių jãučių ekskrementų, be jokių ten fermų, piktų paukščių, katyčių su arbūzais ar be arbūzų.
Aktyviausi visuomenės nariai gali laisvai jungtis ten ir siūlyti pačias fantastiškiausias idėjas (aš retkarčiais patikrinsiu ir gal ką į KPŠ tada įdėsiu). Bet tai, kad kiekvienas su iniciatyva gali ten bet ką sukurti turi ir neigiamų pusių…
Iš savo patirties mūsų DNSB galiu pasakyti, kad ne visi, kurie su iniciatyva kùria. Kai kurie iš jų neša tik destrukciją ir anarchiją – tada mažiau kantrybės turintys spjauna ir išvis nedalyvauja veikloje, o mažiau pakantūs plūstasi ir paskui irgi nedalyvauja veikloje.
Dar apie projekto užkulisius
Projektas naujas ir niekas nežino kaip ten bus: pavyks sėkmingai įsukti – arba nepavyks. Patys Lietuva 2.0 kūrėjai yra daugiausiai programuotojai ir IT specialistai. Kiek aš supratau jų darbo metodus ir strategavimą, tai jiems svarbiausia, kad veiktų, kad būtų funkcionalu. Nesu tikras ar jie turi aiškų vystymo planą ar numatė visas grėsmes ir galimybes.
Aš taip pat nesu tikras ar visas grėsmes bei galimybes įmanoma numatyti. Tai yra naujas dalykas. Kaži ar apskritai įmanoma nuspėti kaip čia bus iš tiesų. Todėl, galbūt pati geriausia strategija čia ir yra neturėti strategijos.
Tas dalykas, kurio mokėsi Donatas buvo kažkokios .net‘o galimybės. Kažką ten karktelėjo jis programuotojų kalba, tad nesu tikras ar tikrai .net’as ten svarbiausias.
Serveris hostinamas ten kažkur pas jį darbe. Koks jis – matyt nesvarbu. Svarbu, kad veiktų.
Projektas, kiek supratau, yra ne pelno siekiantis ir visi jo kūrėjai dirba iš idėjos. Lietuvą 2.0 kuria ir daugiau Donato kolegų ir ne kolegų.
Kas būtų jeigu būtų
O kas jeigu taip nutiktų taip, kad Lietuva 2.0 labai išpopuliarėtų ir daugybė svarbių sprendimų būtų priimama vadovaujantis Lietuva 2.0 soc. tinklo informacija? Manau, jog kažko panašaus ir tikisi visos šios košės virėjai.
Ar atsirastų suinteresuotų pusių, norinčių ir turinčių resursų įtakoti Lietuva 2.0 serverį irba jo programinę įrangą? Na, pavyzdžiui paslėpti nenaudingus pasiūlymus taip, kad pačiam kūrėjui jis būtų matomas, o kitiems ne? Arba padaryti taip, kad neskaičiuotų visų balsavimų kaip nors gudriai, kad patys balsuojantieji to nesuprastų… Arba pateikti pasiūlymą, kuris surinktų didžiulį kiekį palaikymo, nors niekas už jį nebalsuotų. Ar tiesiog išjungtų serverį.
Čia, manau, turime tą pačią e-balsavimo dilemą (leisiu sau save pacituoti):
Plika akimi nepamatysite, ką daro jūsų kompiuteris ir niekaip nesuprasite, kas jame vyksta. Tai padaryti galima tik naudojant įvairius interpretatorius-dekoderius, kurie sugeba informaciją iškoduoti ir pateikti mums suprantama forma (dažniausiai ekrane arba garsiakalbyje).
Interpretatorių–dekoderių kiekio informacijos perdavimo ir apdorojimo greičiai reikšmingai (nagrinėjamame kontekste) neriboja, tad informacijos perdavimo kanale jų darbo jūs savo receptoriais negalėsite niekaip pamatyti ar užfiksuoti. Tam specialistai telkiasi pagalbon įrankius, kuriuos jie manosi visiškai valdą, t.y. susiprogramuoja kažką ir iš įvairių požymių bei kitų loginių operacijų pagalba išsiaiškina, ar mato šaltinį, ar tik eilinį interpretatorių, kuris emuliuoja šaltinį.
Bet, o kaip gi galimybė greitai bet kuriam piliečiui dalyvauti savo valstybės valdyme? Kaip gi tie genialūs pasiūlymai, kurių valdžiažmogiai niekada nesugalvos? Gal tiesiog paimti ir paskambinti kokiam seimo nariui? Ar parašyti el. žinutę?
Gal ir suveiktų… Bet abejoju. Kitas reikalas – didelė ar dar didesnė grupė žmonių pateikusi jau neblogai apkramtytą idėją. Juk visai neblogų politinių dividendų iš to būtų galima gauti.
Be to problema čia šiuo atveju gal kiek mažesnė vien dėl to, kad pats socialinis tinklas yra visiškai NE anonimiškas. Čia žmonės gali patvirtinti savo asmenybę elektroniniais sertifikatais. Čia žmonės gali patikrinti ar jų pateikta informacija nebuvo pakeista ar ištrinta. Galbūt, pateiktą pasiūlymą dar vertėtų patikrinti atsitiktine tvarka paskambinėjus žmonėms pritarusiems pasiūlymui. Na, dėl viso pikto. Bet čia jau daugiau būtų paties Seimo prerogatyva.
Išvados
Visai smagus dalykas. Galima kalbėti rimtomis ar pseudo-rimtomis temomis, rodyti savo išmintį ir pulti komentuoti bei siūlyti geresnius problemų sprendimo būdus. Kurti galima savo sumanymus.
Gal dar kiek painokas dalykas – daug visokių mygtukų-šmygtukų, ten pasiūlymų, sumanymų, argumentų, balsavimų, susijusių balsavimų, komentarų, palaikymų, kritikos, sutikimų, išsaugojimų kaip pasisakymų, aprašymų plačiau, redaguojamų/neredaguojamų laukelių…
Bet daug-maž intuityvu. Informacijos reitingavimas atrodo irgi visai neblogas ir lankstus. Esmė – imti ir naudoti ir tuo pačiu kurti.
Serveris priklauso BlueBridge’ui (kiek supratau) stovi jis tos pačios firmos serverinėje.
Ir retkarčiais taip nutinka, kad nufilmuoju ekrane daugiau, negu reikia. Tada tenka suplanuoti atidžiau ką filmuoti ir perfilmuoti viską iš naujo.
Po kokio 3-ojo perfilmavimo pradeda imti pyktis, o po 5-ojo užpuola depresija ir apatija.
Sugalvojau, kad reikia susirasti kokią nors video redagavimo programą ir užmaskuoti tas vietas, dėl kurių tekdavo perfilmuoti. Na, pavyzdžiui, va taip:
Atrodo, jog šią maskuotę padaryti visai lengva – uždengei ir viskas. Bet paaiškėjo, kad tai ne taip paprasta. Bent jau su įrankiais, kuriuos naudojau iki šiol.
Savo mėgėjiškiems video pakarpymams naudodavau paprasčiausią “Windows Live Movie Maker”. Jo funkcionalumo man užtekdavo sočiai. Išskyrus tuos atvejus, kai norėdavau ką nors nupaišyti, ar užrašyti pačiame video. Žinoma, šis įrankis man netiko ir video maskavimui.
Prireikė kažko kito. Visokie ten Sony Vegas’ai ar panašūs man netinka, nes yra brangūs, o man juk tereikia uždengti šiek tiek video.
Kiti nemokami įrankiai kaip iMovie ar krūvos kitų video redagavimo programų skirtų Linux OS man netinka. Netinka, nes, deja, kol kas turiu tik W7 (čia man dar viena paskata kuo greičiau įsigyti savo kompiuterį (šiuo metu namie esantis yra žmonos) ir įsidėti kokį nors Baltix’ą pavyzdžiui).
Aprašymas kaip tik man! Tas video, kurį matėte aukščiau ir buvo padarytas su šia programa. Štai kaip viskas vyko:
Galėjau įrašyti dar ir savo balsą, bet nutariau to nedaryti, nes vaikai tuoj pat susidomės kas čia vyksta ir viską sugadins. Beje, šį video apie WAX irgi dariau su WAX. Štai taip atrodo jo darbinio lango iškarpa:
Dar, jei pastebėjote, maskavimui skirtą *.png kūriau su The Gimp. O *.png, nes kiek žinau šis paveikslėlio formatas moka turėti permatomas sritis (ne taip kaip koks nors populiarusis *.jpg).
Žvilgtelėjau į tutorial’us – ten pasirodo galima ir rankos rašymo efektus įdėti! Ir šiaip ten daug visko galima daryti. Vos ne video prezentacijas, kurias mačiau LOGIN 2013…
Apribojimai
Šia programa nėra galimybės redaguoti garso: tik iškirpti, suklijuoti ir įdėti.
Ši programa priima ribotą kiekį video kodek’ų ir veikia tik su AVI konteineriu. Gal tai nėra didelė bėda. Gal šis apribojimas šiek tiek ir padeda, nes skirtingi video formatai prikuria daugybę nenumatomų problemų.
Tiesa, xvid’ai turi dar vieną apribojimą: jie labai striginėja montavimo lauke. Mano kompiuteris nėra pakankamai stiprus, kad suspėtų greitai dekoduti video ir pateiktų į “preview” langą. Kompiuteris ne video redagavimui. Užtai M-JPG su 9792 kbps bitrate’u buvo pats tas. Kodekas gal ne toks geras kaip xvid’as ir ne taip gražiai atrodo rezultatas, bet bent jau įmanoma dirbti su mano kompiuterio turimais resursais.
Todėl kiekvienas, kas norite sumontuoti kokį nors video iš skirtingų failų su skirtingais kodekais turėtumėte naudoti kokį nors video konverterį. Pasikapstęs internete ir išbandęs keletą jų radau du pačius geriausius (mano galva);
Visai geras transcoderi’s HandBrake šiuo atveju netiko, nes nemoka daryti formatų, kuriuos palaikytų tas pats WAX’as.
Lightworks
Savo krikšto mamos jubiliejui sugalvojome paruošti visų artimiausių giminių video sveikinimų sulipdytą filmuką. Montavimą apsiėmiau daryti aš, o video surinko pusbrolis su pussesere: filmavo su kuo papuola ir kokiais papuola kodekais. Tad aukščiau paminėti konverteriai, šiuo atveju, yra MUST HAVE.
Su tais giminių atsiųstais video buvo ir kita problema: kai kurių iš jų garsas buvo vos girdimas. O WAX’as nemoka garso didinti ar mažinti.
Turėjau keletą pasirinkimų:
spjauti ant WAX’o ir susirasti kitą video redagavimo programą
išimti garsą iš tų tyliųjų video ir pagarsinti atskirai su kokia nors garso redagavimo programke
sumontuoti viską WAX’e, o paskui garso lygius palyginti su kokia nors kita video redagavimo programa
Pasirinkau paskutinį, nes buvau jau įpusėjęs montuoti ir pradėti viską iš naujo kažkaip nefengšui..
Pakinkytas į darbą Google’as surado man tokį Lightworks:
Aprašymas ir tutorial’ai buvo nerealūs. Štai ko reikia kiekvienam norinčiam paredaguoti video! Pagalvojau aš…
Ir jau būčiau pasirinkęs pirmąjį variantą iš aukščiau minėto sąrašo, bet pabandęs iškoduoti video failus į keletą formatų, kuriuos ši programa turėtų virškinti, pamačiau šią žinutę:
KPŠ? Tai man dabar reikia eiti aiškintis kas čia kur licencijuota ir kas ne? Velniop. Grįžtu pas WAX. Su juo kažkaip paprasčiau…
O to video pasveikinimo garso lygius sureguliavau jau sumontuotame video su Windows Live Movie Maker’iu.
Išvados
Jeigu norite sumontuoti kokį nors filmuką, tinkantį giminės baliukui, tai:
video sukonvertuokite į Xvid arba M-JPG su WAV naudodami Super
video sumontuokite su WAX
garso lygius sureguliuokite vėliau su Windows Movie Maker.
Nu arba išsiaiškinkite ten viską su visom tom licencijom, susiinstaliuokite Lightworks, arba turėkite Apple’ą ir iMovie, arba turėkite Linux ir bet kurią iš daugybės esančių video redagavimo programų tai platformai. Arba garsą redaguokite atskirai ir sinchronizuokite viską vėliau WAX’e.
O su Lightworks sąskaitų dar nesuvedžiau. Kada nors dar pamėginsiu su juo ką padaryti.
Post Scriptum
Wax’as dažnai lūžinėja. Nepamirškite paspausti “save” reguliariai.
Ir dar nelabai moka WAX’as RAM’o išsivalyti. Po keliolikos klipų sulipdymo viskas kiek sulėtėja ir ima striginėti. Tereikia per naujo paleisti WAX’ą ir vėl viskas vyksta gan sklandžiai. Iki kol vėl ima striginėti 😀
Labai WAX’ui trūksta kokio nors multi-select’o patogaus ar šiaip select’ų įrankių (invert, difference, intersection, group ir panašiai). Ir copy/paste pačime time-line.
Post-Post Scriptum
Kai dariau filmą tetos jubiliejui, tai iškarpiau BTV sveikinimų koncerto sveikinimus ir sulipdžiau tai pramaišiui su giminių video sveikinimais (gavosi ~120 eilučių time-line’as, o filmo trukmė: ~13 minučių). Kai žiūrėjom, tai krykštavo ir juokėsi giminės. Reiškia kad pavyko.
Šiek tiek darbo buvo, kol iškarpiau neutralius pasveikinimus (be vardų pavardžių ir pan.) iš sveikinimų koncerto. Tad, kad neprapultų tas darbas (galbūt pravers tai kur nors ateityje), tai sulipdžiau juos visus į vieną, o ten kur fotkės žmonių – užmaskavau begemotu:
Tai bus mano budintis video Feisbukų gimtadieniniams sveikinimams 😀
Šiais mano darbo rezultatais galite pasinaudoti ir jūs. Na, nebent ateis koks nors piktas BTV prodiuseris ir lieps ištrinti tą video iš vimeo…
Šitą gavau iš Neriaus per Gplius. Jau senokai, bet kažkodėl tik dabar sumąsčiau pasidalinti. Tai apie nelabai sėkmingus atsitiktinumus/sutapimus lauko reklamoje. Čia atrinkau keletą, bet verta peržiūrėti visus:
O čia jau vienas kitas belekokio nerūšiuoto KPŠ’o:
Tačiau tai gal net būtų pats nuobodžiausias pranešimas, jei ne Šarūnas Černiauskas. Jo pranešimas buvo visai geras ir įdomus, tik labai skubėjo ir aš nespėjau įsigilinti į kai kuriuos slaidus, kurie man pasirodė įdomūs. Ten buvo pavyzdžiai apie tai kaip atviri duomenys jam padėjo kažką už ausų pagauti.
Esmė tokia, kad atviri duomenys reikalingi. Tik turint duomenų galima tramdyti užsimiršusius politikus ar šiaip valdininkus. Pavyzdžiui: pakanka palyginti privalomas deklaracijas prieš rinkimus ir po rinkimų.
Tuo pačiu pagrindinės atvirų duomenų problemos yra tie patys politikai ir valdžiažmogiai.
Antai gan neseniai po kažkurių rinkimų kažkas ten iniciavo ir įsigaliojo taisyklė, jog kažkurių politikų viešųjų deklaracijų viešai skelbti nebegalima. Tiesiog paprastu valdžiažmogišku įžūliuoju būdu:
O man šiandien www.vtek.lt net neatsidarė kažkodėl. Atsidarė kitą dieną:
Ateityje, vystant atvirus valstybinius duomenis, reikia užtikrinti, kad duomenų būtų nebent daugiau – tikrai ne mažiau. Reikia, kad jų vieta būtų aiški. Ir būtų gerai, kad žmonių kalba parašyta būtų[1].
Kažkaip netikėtai energingai pakalbėjo p. Kęstutis iš Ūkio ministerijos.
Patikino, jog žmonės valdžioje irgi dažnai mąsto.
Patikino, jog dėmesio duomenų atvėrimui netruks.
Papasakojo, kad reikia Internetų svetainių reglamentavimą peržiūrėti. Nors čia, tai nesu visai tikras. Vienas toks Atviras Kodas Lietuvai vadovas man kažkada minėjo, jog reglamentas tai gal ir nėra labai blogas, bet esmė tame, kad niekas jo nesilaiko. Galgi Mykolas dar pakomentuos, jei turės laiko, noro ar energijos.
Kalbėjo dar Saulius Žilinskas (Credit Reform (cr.lt) direktorius). Kalbėjo įtaigiai ir tokiu tonu, lyg atskleistų paslaptį. O paslaptis, pasirodo, yra ta, kad Sodra teikia duomenis apie skolininkus net jeigu skolininkai yra regioniniai Sodros skyriai. Jie, mat, sugeba tokiais būti kažkuriuo momentu.
Ir tai yra labai įdomu ir net labai gerai! – Sakė Saulius Žilinskas (ar kažkaip panašiai sakė). Ir sakė, kad čia yra galimybė bet kam iš mūsų užsidirbti, jei tik sugebėtumėm… eee… Nesupratau ką jis ten paskui sakė. Matyt, kad aš nesugebėčiau.
Pasakojo dar kaip Sodra, jei yra ten kažkoks vėlavimas, jei aptinka lėšų įmonės sąskaitoje, tai turi visiškai pilną teisę tuos pinigus pasiimti. Kad ir visus, jei skola pakankamai didelė.
1. Valdžios sektoriaus balansas 2016 metais artimas subalansuotam: subalansuotas valdžios sektorius arba perteklinis valdžios sektorius, kai valdžios sektoriaus balanso rodiklis siekia iki 0,5 procento BVP to meto kainomis
Sunkiai suvokiama formuluotė. Valdžios sektorius ir viešasis sektorius tai tas pats ar ne? “Balanso rodiklis” yra kažkur aiškiai apibrėžtas matmuo? Ar tie 0.5 procento reiškia deficito arba pertekliaus maksimalų dydį?
Arba:
141. Išplėsti Elektroninių valdžios vartų (www.epaslaugos.lt) infrastruktūrą ir sukurti nuotolinės kompiuterijos paslaugų teikimo valstybės institucijoms priemones, siekiant, kad viešąsias ir administracines paslaugas elektroninėmis priemonėmis teikiančios institucijos naudotųsi valstybės centralizuotai sukurtais paslaugų kūrimo ir teikimo sprendimais
Kas sugalvoja tokias formuluotes? Čia specialiai moko tokias kurti?
Ar ne lengviau būtų:
Išplėsti Elektroninių valdžios vartų (www.epaslaugos.lt) infrastruktūrą. Valstybės institucijoms sukurti priemones, kuriomis jos galės jungtis prie tų vartų. Taip darysime tam, kad valstybės institucijos galėtų naudotis jau sukurta infrastruktūra ir nešvaistytų lėšų savų sistemų kūrimui (egzistuojančios infrastruktūros atkartojimui).
Buvo toks anksčiau Infobaltas ir mes studžiai netgi būdavome deleguojami į Vilnių pažiūrėti to paskaitų metu, kai buvo to daikto auksiniai laikai.
Neatsimenu nieko. Atsimenu tik kaip važiavome su Manto zoporožiečiu ir aiškinomės jo maksimalų greitį nuo kalniuko.
Iš ažiotažo ir lankytojų gausos sprendžiu, jog dabar LOGIN’ams yra aukso metai. Pernai, kiek pamenu, buvo visa tai Siemens arenoje jau trečius metus Litexpo. Norėjau irgi sudalyvauti, bet nesigavo.
Labai netgi gerai suorganizuotas renginys buvo. Nors pirmąją dieną norėjau nervuotis, kad mano rankose atsidūrusi atspausdinta programa visiškai neatitinka teisybės. Paaiškėjo, kad ten kažkokia kitokia – startupinė ar panašiai. O vėliau paaiškėjo, kad pats kvailas. Tiesą sakant šis LOGIN’as buvo tas laikas, kai gal truputėlį trūko kokio nors smartfono. Visur QR kodai, laptope tikrinti nuorodas tingisi.
Gal dėl to ir startupuose pastovėjau ir pažiūrėjau tik į vaikus padariusius 3D printerį. Nes tik jie turėjo ką parodyti ir buvo daug maž įdomu pamatyti. Visur kitur kokie nors tapšniukai, kažkokie standartiniai LOGIN’o sticker’iai, kurie nieko konkretaus nepasako apie tą startupą ir nuorodos[1]. Nuorodos, kurioms tikrinti tingiu traukti laptopą, o smartfono vis dar neturiu 😀
Tiesą sakant buvo gal truputėlį net gėda išsitraukti savo dumb-foną. Kitąmet ateisiu su ūsais ir akiniais ir senuko megztuku (nors ir šiemet toks buvau):
Na, o afterpartyje pabuvau kol užkimau. Spėjau parėkti su keliais žmonėmis įdomiomis temomis ir užkimau taip, kad ėmė lūžinėti balsas. Rėkiau, nes garsiai leido garsus labai.
Spėjau parėkti su Lituanica SAT-1 misijos vadovu, su buvusiu kaimynu, su buvusio kaimyno draugu, kuris davė vizitinę, kurią tikriausiai kažkur pamečiau, su programeriu iš Kauno, kuris pažįsta mano brolį, su Emiliu ir net su Ingrida Šimonyte!
Tada nutariau, kad nėra prasmės man ten vypsoti ir išvažiavau namo.
__________________________________
[1]– Buvo ten ir teniso raketės (atsimenu) ir dar kažkas, kas daug maž jau rodė apie tai apie ką tai, bet niekur nebuvo jokio stendo, kur būtų trumpai aprašytas startupas. No like.