Perspėju, kad žemiau pamatysite žiauraus su gyvūnais elgesio.
Žiūrėkite, nesusirkite bulemija (labai įdomi dainelė nuo 03:53):
Šitas labai daug ką paaiškina apie žmogų vorą:
Aš nesu programuotojas. Ir man toli iki jų sugebėjimų (na ir gal truuuuputėlį atvirkščiai).
Taip gavosi, kad mano brolis yra programuotojas ir mokėmės (aš telekomunikacijas mokiausi) mes su juo tame pačiame universitete (2 metų skirtumas). O nesangi brolis gyveno programerių bendrabutyje (II KTU barakas), tai ir aš ten gyvenau. Doom’ą Quake’ą pliekiau, heroes nesupratau, IRC pliurpiau…
Gali būti, kad dar man studentaujant atsirado ir terminas „lameris“. Žinoma, šis terminas buvo dažnai naudojamas apibūdinti mane.
Nežiūrint tokių baisių įžeidimų – man pasisekė. Aš gyvenau dviejuose pasauliuose: programuotojų ir kitų žmonių. Todėl aš truputį suprantu ir vieną ir kitą. Arba, jeigu tiksliau: prisitaikyti galiu ir viename ir kitame pasaulyje. Ar bent jau trumpam apsimesti, jog esu savas ir būti prie chebros.
Manau, jog dėl to esu visai neprastas HelpDesk’as[1] ir šią savybę sėkmingai išnaudoju darbe.
Žodžiu sekasi neblogai. O kadangi turiu šią savybę, tai noriu su jumis pasidalinti savo know-how paaiškindamas jums kaip aš suprantu programuotojų žargoną[2].
***********************************************
Man neseniai į kompiuterio ekraną papuolė vieno puikaus esto paplatintas puikus programerių blogas, kur viename iš straipsnių yra nagrinėjamas ir paaiškinamas programuotojų žargonas. Šiame puikiame paaiškinime autorius Jeff Atwood atrinko 30 populiariausių ir naudojamų ta pačia prasme sąvokų ir jas paaiškino.
Tačiau paaiškinimai, mano supratimu, vis dar nėra pritaikyti paprastiems pasaulio gyventojams. Todėl aš dar pridėsiu nuo savęs papildomų, mano nuomone reikalingų paaiškinimų.
Taigi, pradedame (jų bus trisdešimt).
Būti šitas ir gali nesuprantamas lietuviams, žodžius maišyti kalboje nes sakinyje galima, vistiek lieka o prasmė reikalinga.
O Joda, tai toks „Žvaigždių karų“ (toks filmas fantastinis senas) personažas, kuris kalbėdamas kaitaliojo žodžius sakinyje, nes buvo ypatingas.
Programuodami programuotojai tiesiog gali sukeisti vietomis tam tikras sąlygas. Tai jie daro dažnai specialiai ir matyt tam, kad galėtų kažką išskirti ir vėliau rasti lengviau arba tiesiog šiaip dėl smagumo.
Pavyzdžiui, kintamasis k turi reikšmę 2, tai vietoje to, jie pasako, kad reikšmė 2 turi kintamąjį k. Cha-cha!
Čia be programuotojų pagalbos man jau sunkiau. Čia, matyt, yra kažkokios išimtys, kaip pavyzdžiui koks nors šąla, bąla, sąla, mąžta, glęžta, tręšta ir panašiai. Tik programuotojai rašydami kodą privelia, matyt, kokių nors išimčių ir paskui staiga paaiškėja, kad reikia jas visas sugaudyti, nes išsilakstė kaip kokie pokemonai.
Čia gal kai su vaikais eini į parduotuvę ir jie išsilaksto, o tada, kol vieną gaudai, kitas jau saldainius šlamščia saldainių skyriuje…
Pasirodo tie „exceptions“ tai tan visai ne išimtys, kaip išimtys, o tokie ekscepšinai, kur specifiniai. Tai yra programos veikimo sudėtinė dalis, kai įvyksta kažkokie neplanuoti, iki šiol neaprašyti programoje procesai. Ir juos visus reikia sugaudyti
O Pokemonai tai tokie keisti padarai, kurie gyvena savo pasaulyje, o pokemonų treneris turi visus juos surinkti, nes tik tada galės vadintis Pokemonų šeimininku.
Na, o realaus gyvenimo pavyzdys galėtų būti kokio nors renginio organizavimas, kur reikia numatyti vegetarišką meniu, nes gali atvažiuoti vegetarų, kad lauko kavinėje skėtis kiauras, o lija, kad multimedinis projektorius auditorijoje omega neturi applo sąsajos, o auditorijoje sigma per daug karšta…
Tai toks specifinis būdas rašyti skliaustelius. Kai mes rašome skliaustelius tekste, tai atidarome (skliaustelius ir uždarome) skliaustelius. O programavimo kalbų sintaksėje kiekvienas skliaustelio tipas turi savo reikšmę. Antai figūriniai skliaustai kartais nurodo kokia turi būti vykdoma komanda, jeigu kokio nors kintamojo reikšmė atitinka tam tikrą sąlygą.
Pavyzdžiui:
Tai dėl to, kad tų sąlygų gali būti visa daugybė ir tam, kad nepasimestų pats programuotojas tarp tų sąlygų, jis skliaustus dėlioja taip, kad būtų labai aišku, kur baigiasi sąlyga, o kur vykdoma funkcija.
Pavadinimas tai kilo iš to kaip atrodo rankos aukščiau esančiame paveikslėlyje.
Antai, neseniai sužinojau, kad kiti programuotojai dar ir pačius figūrinius skliautus vadina papais. Čia štai jums pavyzdys to, kad žmonės dirbdami su savo įrankiais su jais ilgainiui taip susidraugauja, kad net ima vadinti įvairiais vardais.
Tokių esu ir pats pateikęs programuotojams.
Čia taip nutinka, kai jau atrodo pačiam, jog viską apie programą ir jos veikimo principą jau žinai ir pastebi kažkokią nu tiesiog sveiku protu nepaaiškinamą nesąmonę ir tada, naudodamas įvairius epitetus, bei vaizduotėje sukurtus vaizdinius, paaiškini programuotojams ką apie juos ir jų programą, bei jų direktorių galvoji.
Dažniausiai po visų tų pasipūtėliškų ataskaitų tenka kiek paraudonuoti ir net pažagsėti. Todėl stengiuosi tokių neberašyti.
Dar būna tokių: narkomaniškoji ataskaita (tokia nesuprantama ir neaiški, kad tas, kuris ją rašė – tikrai vartojo narkotikus), bespringstanti ataskaita (kai ataskaitos rašytojui ši ataskaita buvo paskutinis lašas jo kantrybės taurėje) ir gūžčiojančioji ataskaita (kai parašo, jog kažkas neveikia, bet nesivargina paaiškinti nei kur nei ką darė, nei kas neveikia).
Bespringstančia“ pavadinau ataskaitą, kuri yra šiaip jau yra „pergėrusi ataskaita“. Čia tokia ataskaita, kur rašė žmogus išgėręs vienu bokalu ar taurele per daug.
Tai metodas, kurį taikyti galima visur, kur yra visokių niekadėjų, kurie nieko neveikia, bet stengiasi sudaryti įspūdį, jog pašėlusiai daug ir svarbiai dirba. Tokie tipai sugeba sugadinti ir sužlugdyti bet kokį gerą dalyką.
Antis tai specialiai padaryta pusiau paslėpta klaida, kuri pusiau akivaizdžiai matosi. Tad, kai duodamas dokumentas ar programos kodas kokio nors lygio kokiam nors vadovui, kuris nieko neveikia, bet jaučiasi labai svarbus, tai jis būtinai tą klaidą pastebi ir paliepia pašalinti. Jei tos klaidos nebūtų, tai pašalinti ar pataisyti reiktų ką nors kitką, ko šalinti ar taisyti visai nereikia.
Šis terminas puikiai siejasi su lietuviškąja antimi spaudoje ar kitose žiniasklaidos priemonėse. Bet programeriai šitą fenomeną aiškina taip, kad vienas kūrėjas kurdamas savo žaidimą, vienam iš pagrindinių herojų visur įkišdavo antį, kuri tai ten tai šen pasirodydavo per daug netrukdydama, kad neatrodytų akivaizdžiai. Tai štai, kažkoks prodiuseris gavęs peržiūrėti tą produktą pasakė, kad viskas yra gerai, bet va reikia atsikratyti tos anties.
Kažkadais dar žiūrėjau filmą apie krokodilo odos batus. Tiksliau apie šios dainos (“Crokodile skin shoes”) kūrėją, kuris sukūrė kažkokią dainą ir garso įrašų studijoje pasakė, kad labai nepatrukdytų saksofonas. Tai jo prodiuseris pasakė, kad ne, nereikia. O tada nuėjo pas kažkokią leidybinę firmą, kur irgi kažkoks ten dalyvis pareiškė, jog reikia saksofono partijos ir tada tą veikėją tas gudrus prodiuseris pagyrė ir tas kūrėjas staiga viską suprato…
Tai kai yra parašyta gera programa su geru kodu, bet jai pritaikoma daug visokių pataisymų. O tuos pataisymus darant viskas taip supirdolinama, kad niekas nebesupranta kas kur darosi apart paties pirdolintojo ir tada tą kodą tenka perrašyti.
Čia panašiai būna, kai iš kokios nors įmonės išeina kokia nors Irutė, kuri ten viską tvarkė, o daugiau niekas nė neįsivaizduoja kaip ten ką padaryti ir kas daroma, nes tai kas yra dokumentuse – jau seniai ne tiesa.
Su šiuo man taip pat sunkiau. Galbūt atsiras komentarų, kurie sugebės išversti tai į žmonių kalbą.
Kiek pavyko susiprast, tai būna programuotojų, kurie, vietoje labiau parankaus ir situacijai priimto kintamojo tipo naudoja string. Kas reiškia, jog tai tiesiog žodžiai.
Programavimo kalbose yra naudojama tam tikra sintaksė, pagal kurią kompiuteris arba mašina nusprendžia ką jam reiks daryti. Pavyzdžiui, žodis print galėtų reikšti, jog duotą rezultatą reikia pateikti ekrane. O string tipo duomenys mašinos yra suprantami kaip nulių/vienetų, t.y. duomenų seka, kuri neturi jokios kitos reikšmės – t.y. tiesiog duomenų paketas, kurį kitos vėliau esančios komandos gali liepti mašinai padėti į vieną ar kitą vietą.
Tai va, jeigu koks programuotojas nutartų suprogramuoti kokią nors programą, kuri tikrintų tam tikrą sąlygą, pavyzdžiui, “ar šiandien šviečia saulė?”, tai atsakymai būtų “šaldytuvas” arba “radiatorius” vietoje “taip” arba “ne”.
Nors šis gif’as ir kitu kontekstu, bet tinka ir čia:
Werner Heisenberg tai žmogus kartu su kitais žymiais fizikais aprašė vieną iš kvantinių dalelių/bangų savybių. T.y. kuo tiksliau yra žinoma dalelės vieta, tai tuo labiau neaiški kvantinės dalelės masė ar greitis, o kuo tiksliau žinomas greitis ar masė, tai tuo labiau nežinoma kur ji yra. Ši kvantinių dalelių savybė dar vadinama Heisenbergo principu.
Bug arba vabalas tai programos klaida ar tiksliau savybė ar jų rinkinys, kuri (ar kurios) trukdo programai vienaip ar kitaip atlikti jos pradinę paskirtį.
Gaunasi heisenklaida. Tai tokia klaida, kuri išsiduoda, kad yra, nes programai neleidžia atlikti tai, kam ji parašyta, bet kuo labiau bandoma aiškintis kur ta klaida, tuo labiau neaišku kur ji yra.
Taip nutinka, kai viskas būna neteisinga – net išeitinės sąlygos. Taip neteisinga ir aplinkybės taip sutampa, kad kad tam tikras prielaidas patvirtina, o kitų ne.
Būna taip ir gyvenime – tokios heisen-diskusijos, kai oponuojančios pusės pasakoja viena kitai savo tiesas, jos oponuoja viena kitai, bet oponuoja taip chytrai, kad joms atrodo, jog ne oponuoja o pritaria. Pavyzdžiui:
– Nu tu šiandien ir atrodai!
– O tu irgi graži…
Šis žargonas išskiria vieną iš dažnai pasitaikančių konfliktų tarp dizainerių ir programuotojų, kurie turi tą dizainą suprogramuot.
Matyt dizaineriai pateikdami savo darbo rezultatus programuotojams turi jiems papasakoti kur ką jie įsivaizduoja ir pateikia tai dokumentuose. Tai jie ten parašo kur koks dokumentas ką reiškia, bet pačiame dokumente nesivargina aprašyti jo detalių, kurios labai svarbios programuotojams.
Gyvenimiškas pavyzdys galėtų būti kokia nors dokumentų ir protokolų šūsnis, kurią numeta naujam darbuotojui, su palydėjimu: „skaityk, čia viskas parašyta“.
Pataisykite, jei klystu.
Čia šiaip jau yra žodžių žaismas: deklaracija ir dekoracija. Ir čia, kiek supratau iš Aistės paaiškinimo, tai naudojama Interneto svetainėms programuoti: dokumento tipo deklaracija labai svarbi naršyklei, kuri tada „žino“ kaip tą dokumentą vaizduoti. O jei kas nors ten parašo „Now on sale!“, tai virsta tik dekoracija:
Čia galima būtų vietoje Džimio užrašyti Petrą Petraitį arba Joną jonaitį, arba Vardenį Pavardenį. Nu arba asilą. Palikau Džimį.
O tai toks žmogus, kuris perėmė pareigas iš prieš tai dirbusio darbuotojo. Tai toks žmogus, kuris nežino proceso vystymosi istorijos, bet turi minimalias žinias apie tai ką jam daryti dabar arba rytoj. Džimis nežino, kad istoriškai taip susiklostė, jog norint paspausti va tą mygtuką prieš tai reikia paskambinti duomenų bazių administratoriui, kad šis uždisaiblintų vieną trigerį, kuris, paspaudus tą mygtuką laužia (t.y. ateina piktos kolegės ir verkia, kad dabar nežino ką daryt, nes rytoj sąskaitos klientams turi išeiti) visą sistemą.
Tai geri programuotojai savo programą padaro Jimmy-proof, t.y. atsparią Džimiui. Džimis atėjęs gali spausti bet kurį mygtuką ir trigeris užsidisaiblina automatiškai ir neateina piktos kolegės su rytojaus sąskaitų išėjimo klientams problema.
Kaip padaryti, kad sistema būtų atspari Džimiui? Programuojant reikia paklausti: “O ką jeigu Džimis ateis ir …”.
Peter Higgs, tai fizikas teoretikas, kuris sugalvojo Higso bozoną. Tai tokia fig… dalelė, kurios ieško mokslininkai pačiame didžiausiame pasaulyje dalelių greitintuve, dar vadiname LHC. Čia šito daikto žmonės bijo, nes jis padarys juodąją skylę, kuri prarys visą Žemę su viskuo kas joje yra.
Tai štai tas Higso bozonas tai dalelė, kurios egzistavimą nuspėjo tas pats fizikas teoretikas Peteris. Ta dalelė, kiek aš suprantu, yra masės ir gravitacijos paaiškinimas, kurio ieško intensyviai mokslininkai. Jūs sakysite, kad jums ir taip aišku kas ta masė ir kad žemė traukia prie savęs daiktus, bet, štai mokslininkams ne visai vis dar aišku…
O apie bug jau paaiškinau.
Tai štai, tai tokia klaida ar programos savybė, trukdanti normaliai programos veiklai, bet ji tokia neaiški ir nesuprantama, kad niekas specialiai jos atkurti nesugeba. Nutinka tai retkarčiais, kai vartotojai, kurie savo pasipūtėliškom ataskaitom nieko aiškaus neparašo, pati programa veikdama lyg ir duoda kažkokius neaiškius simptomus, bet visiškai neaišku ar ta klaida yra ir kas jos buvimą sąlygoja.
Gyvenime tai kaip paslėptas automobilio gedimas: kol vienas važiuoji tai lyg ir girdi kažkokį pašalinį triukšmą variklyje, o servise, žinoma, niekas nieko negirdi ir viskas būna gerai.
Ta sulietuvinimo galūnė -as šiam žodžiui suteikia savotiško nešvarumo. Negaliu paaiškinti kodėl… Bet pats žodis tai iš asemblerio[3] operacijos NOP (No-operation). T.y. operacijos, kuri nedaro jokios operacijos[4] ir kito žodžio naping – snaudžia (angliškai).
Lietuviškai dar mes tai vadiname snaudimą atviromis akimis: kai regis matai kažką, bet ir nematai, o pažadintas iš tokios būsenos negali pasakyti ką čia ką tik galvojai.
Nieko šmaikštesnio ar aiškesnio, kaip šitas paaiškinimas nesugalvoju: “Stanislav sat watching the screensaver and nopped for a while.” (Stanislovas sėdėdamas ir žiūrėdamas į ekrano užsklandą panopino mažumėlę).
NOP‘ai reikalingi, pasirodo, tam, kad tiesiog užtempti šiek tiek laiko, kad susitvarkytų atmintis ir panašiai.
Vienaragis tai mitinė būtybė, kuri virtualioje erdvėje įgavo dar vieną mitiškumo atspalvį. Panašiai kaip Chuck Norris.
Šiuo būdvardžiu apibūdinamos būsimos programos ar projekto savybės. Bet tai daroma taip anksti, tai yra taip per anksti, kai dar visiškai neaišku nei koks bus projektas, nei kokie jo rezultatai, nei ar apskritai tas projektas bus įgyvendintas.
Pavyzdžiui, Vilniaus gondolos bus pailgos agurko formos ir spindės Vilniaus padangėje ryškiomis spalvomis su Vilniaus taksi numerių reklama. Tai va tos visos spalvos, formos ir numeriai yra labai vienaragiški.
Bakchlava, tai toks turkiškas desertas iš daugybės plonyčių tešlos sluoksnių suteptų medumi.
Gi programos kode taip pat gali būti daug sluoksnių. Štai deserte tų sluoksnių plonumas yra labai skanus, bet programoje tai daug naudos neduoda.
Neduoda, nes norint analizuoti jį – kiekvieną sluoksnį reikia dėtis galvon ir atsiminti analizuojant sekantį, o kai tų sluoksnių prisidaro daug, tai medus tarp tų sluoksnių persisunkia. Tai yra tie sluoksniai ima lietis ir tada sugriūva galvoje visa struktūra ir viską reikia pradėti iš naujo arba spjauti į tą purviną reikalą.
Tai gali iliustruoti ir šis paveiksliukas:
Tai toks bug‘as, kuris sunaikina visus duomenis ir neįmanoma to atstatyti.
Hindenburgo katastrofa, tai tokia katastrofa, kurios metu susprogo didžiulis vokiečių dirižablis, kuris buvo pilnas vandenilio dujų ir, žinoma, sprogo taip, kad maža nepasirodė niekam.
Prisimenant pastarųjų savaičių įvykius blogosferoje ir tų įvykių poveikį kai kuriems žmonėms, tai šį bug’ą galima būtų pavadinti ir vėsastrofa, vėsavabalas.
O jei pabandytumėm sutapatinti su kuo nors, kas baisaus įvyko Lietuvoje tai galėtumėm tai pavadinti ribentromolotostrofa, t.y. ribentromolotovabugas.
Tai tokia motyvacija, kai dirbama dėl to, kad bijoma jog atleis. To pasekmės yra vaizdo sudarymas, jog dirbama, o iš tiesų nieko nedaroma – kas dažnai taikoma valdiškose įstaigose. Tokios motyvacijos pasekmių yra ir daugiau, bet tai jau atskiro posto tema.
Šitas būdas taikomas gan dažnai Lietuvoje ir programavimas ar programeriai čia bendroje krūvoje. Ypač išpopuliarėjo ekonominės recesijos metu.
Hidra, tai mitinė būtybė, kuriai nukirtus galvą, jos vietoje išauga dvi. Tai kai programoje matoma aiški klaida, ji pataisoma, bet pasekmėje gaunamos dar dvi problemos. Tokį kodą taisyti neapsimoka – tenka perrašyti.
O gyvenime čia, matyt, taip bus su mūsų švietimo sistema. Vieną vietą bando taisyti – atsiranda dar daugiau problemų.
Precedentinė teisė, tai kai kokiame nors teisme įvyksta precedentas, tai tas teismo precedentas taikomas ir kitose bylose, t.y. sprendimas priimamas panašus į prieš tai buvusį.
Tai programos bug‘as, kuris programoje taip seniai ir vartotojai prie jo taip pripratę, kad tas kreivas veikimas yra jau reikalaujamas vartotojų ir jo egzistavimas turi būti palaikomas (prižiūrimas, kad veiktų).
Čia labiau gal juokais[5] galima būtų palyginti su mokamų programų valdiškose įstaigose naudojimu: visi priprato prie jų ir keisti į pigesnes, bet atliekančias tas pačias funkcijas, deja, niekas nenori ir tenka atnaujinti tuos pačius brangius programų paketus, o pinigus atiduoti užsieniečiams.
Čia, pasirodo, neteisingai interpretavau „common law“ reiškinį. Čia jis, pasirodo, visai tiesiogiai susijęs su savo reikšme: žmonės pakankamai ilgai gyvenantys kartu įgauna vedusiųjų statusą. Save paaiškinantis pavadinimas.
Lochneso pabaisa, tai kažkokiame dideliame ežere gyvenanti pabaisa, kuri yra daugiau mitologinė nei reali. O jeigu ją kas ir matė tai koks vienas ar du lunatikai.
Tai Lochneso bugo atkurti niekaip neįmanoma, o jį pastebėjo ir jo pasekmes aprašė tik vienas asmuo, kuris to įrodyti vėl nebegali.
Na, galbūt tai būtų įmanoma sulyginti su Merkinės piramidės apsireiškimais jos statytojui.
Tai tokie komentarai kurių nesimato. Tai tokia ironija. Komentarų nėra – reiškia tai yra ninzių komentarai. Jie yra tik jų nesimato.
Aš kiek suprantu tai programuojant kodą komentarai yra ypatingai svarbūs ne tik kitam programuotojui, kuris galbūt sumanys analizuoti ką pridirbo pirmasis, bet ir tam pačiam programuotojui turi padėti nepasimesti kas kur.
Tvarkinga dokumentacija, ar tiksliau meta-duomenys yra būtini, jei norime pasiekti bent jau šiokio tokio suderinamumo arba ilgesnio išlikimo.
Realiame gyvenime, manau, aiškinti nebūtina kaip svarbūs yra dokumentai. Retkarčiais žmogaus dokumentai būna svarbesni už patį žmogų.
Nežinau kaip jūs, bet aš smurfus mačiau. Per TVP1. Tai animacinis filmas kurio pagalba išmokau lenkų kalbą. Dar man padėjo “Dinasty” ir, žinoma “Liolikas ir Bolekas“.
Bet čia ne šiaip apie multikus. O apie tuos žalius nykštukus. Nesu tikras, nes nepamenu, bet jų pasaulyje viskas buvo smurfiška: smurfalopšys, smurfauogos, smurfakūdikis ir panašiai.
Panašu, jog Smurfai turi pavadinimų kūrimo konvensiją pagal kurią visur prideda žodį “-smurf-“. Tai štai programuotojai retkarčiais irgi savo funkcijas, kurios gali būti sudedamosiomis programos dalimis pavadina taip, kad pirmas žodis visada tas pats, o skiriasi tik pabaiga:
Realiame gyvenime tokio smurfiško pavadinimų galvojimo matau valdiškose įstaigose, kur prie pavadinimo prideda “Lietuvos”, “Valstybinė” ir dar ten kažko. Ir kur reikia ir kur nereikia.
Kai prototipas pereina į produkciją.
Tai nutinka tada, kai žmogus (na, kad ir aš pats) įsiveržia pas kolegas ir garsiai paklausia ko nors, tada kiek luktelėjęs į ją pats ir atsako. Padėkoja ir išeina.
Mes tai vadiname pasitarimu su protingu žmogumi (savimi pačiu). Na, o guminė antis irgi gali būti ta būtybė, kuri padės jums išspręsti problemą. Jums tereikia jai garsiai pasakyti kas negerai ir pačiam problemą išspręsti.
Gyvenime su šiuo fenomenu pats susiduriu gan dažnai, tikiuosi kad ir jūs. Tikiuosi, jog taip pat suprantate, jog tai yra ne vien tam kad pasijuokti. Vieną iš šio fenomeno aspektų gan gerai išnaudoja ir pasaulyje stipriai plintanti TB metodologija.
Dėl šito irgi abejoju. Bet tiek kiek pavyko suprasti, tai bananas bananas bananas apibrėžia tiesiog žodžių seką (t.y. string’ą), kuris naudojamas tada, kai programuotojas nenori komentuoti savo aprašytos funkcijos, o visokie klaidų tikrinimo įrankiai reikalauja, kad ten būtų komentarai.
Čia, matyt, pasekmė yra tų pačių ninzių komentarų, kurių labai nemėgsta programuotojų darbo rezultato gavėjai. Tai tie gavėjai paprašė kitų programuotojų suprogramuoti įrankį, kuris tam tikrose vietose tiesiog reikalautų komentarų. Tad, tie pirmieji, kurie mėgsta ninzių komentarus (arba ten tų komentarų visai nereikia) rašo: bananas bananas bananas.
Pamenu studijų laikais turėjome tokias filosofijos (o gal ir kito dalyko) paskaitas, tai ten reikėjo kursinius rašyti. Dėstytoja buvo labai gudri ir buvo susigalvojusi sau haką[6] – tikrindavo tik įžangą ir išvadas, t.y. pradžią ir pabaigą. Keletas studentų tą sužinojo ir padarė kontr-haką: parašė įžangą ir išvadas, o į vidurį nukopijavo ir įklijavo pasaką apie Raudonkepuraitę. Gandai sklido, kad gavo gerus pažymius.
Tai štai, ta Raudonkepuraitė ir yra bananas bananas bananas.
Čia programuotoja Aistė sako, jog yra paprasčiau: tiesiog yra vietų, kur komentarai būtini, bet dar nesuspėjo (neturėjo laiko/noro atsitraukti nuo kito galvojimo) programuotojas sugalvoti tinkamų, tai įrašo, kad bus komentarai vėliau.
Dar vienas mistinis dalykas, kurį suprasti, o ir paaiškinti sunku. Čia gali būti taip, kad programuotojai programuodami savo programas labai dažnai naudoja visokius pagalbinius ar nepagalbinius kintamuosius, prie kurių dažnai prideda reikšmę 2.
Gyvenime, prisimenu, tai liepdavo dar mokykloje išsiskaičiuoti kas antrais. O tada kas antras eidavo į vieną komandą, o kas pirmas – į kitą. Tai tie, kur vienoje komandoje yra bikrementai, o kur kitoje solkrementai gal kokie…
Tai puikiai veikianti programa. Veikianti taip kaip numatyta, bet kai jau įdiegta į procesą, paaiškėja, kad problema buvo suprasta neteisingai ir tas geras programos veikimas yra visiškai nereikalingas.
Gyvenime taip būna, kad kai imi taupyti energiją šilumos gamybai kur nors Vilniaus daugiabutyje, paaiškėja, kad taupyti energiją Vilniaus daugiabutyje yra šlamštarbis, nes VE tada tiesiog padidina sąskaitas už bendrųjų patalpų šildymą. Tai nors energija šilumos palaikymui bute yra sutaupoma, bet naudos taupytojui iš to jokios, nes problema kitur.
Tai gali būti ir piktos žmonos, ir piktos meilužės, o ir šiaip piktos moters bugas. Tai toks bugas, kai matosi, jog kažkas negerai, bet programa sako, kad viskas gerai.
Kiekviena programa susideda iš smulkesnių dalių, kurios vykdo smulkesnes funkcijas. Tai yra problema išskaidoma į daug mažesnių, tos mažesnės išsprendžiamos ir šitaip išsprendžiama didžioji problema:
Tai yra pasaka apie voverę, kuri vieną po kito nešė riešutus į savo drevę ir šitaip rūpinosi savimi žiemą. T.y. didžiulė problema – žiema ir maisto ieškojimas žiemą buvo išspręsta į drevę nešant po vieną riešutėlį.
Tai štai, megamotas yra panašiai, bet atvirkščiai. Tai yra programos kodo dalis, kuri sprendžia visas keliamas problemas, todėl labai sudėtingas ir sunkiai analizuojamas[7].
Na, o gyvenime dažnai susiduriame su regis neišsprendžiamomis problemomis, nes susijaudiname ir atrodo, jog nieko gero mūsų gyvenime daugiau nutikti nebegali, nes yra visiška katastrofa. Bet kai problemą imi analizuoti, skaidyti į sudedamąsias dalis – ji neatrodo tokia baisi. Kiek esu girdėjęs ir matęs, tai pats geriausias metodas įvairių problemų sprendimui yra TOC.
Būna programa, kuri veikia taip specifiškai, kad kartais nulūžta kompiuteris (na, arba sistema). Sakoma, kad toje programoje, matyt, yra užsilikęs stervos kodas, kuris priverčia tą programą taip bjauriai elgtis.
Čia prisiminiau vieną filmą, kuris galėtų paaiškinti daugiau apie tai ką blogo gali padaryti stervos kodas:
Jenga tai toks žaidimas, kai sudėliojamos kaladėlės ir reikia paeiliui traukti kaladėlę iš žemiau negu pirmi sluoksniai. Tam, kuriam sugriūna bokštas, reikia atlikti kokią nors užduotį. Geras žaidimas – geri prisiminimai…
Na, o Jengos kodas, tai kai bandoma pataisyti kokią nors smulkmeną, bet tada staiga viskas griūna.
***********************************************
Nesu tikras ar perskaitėte viską iki galo, bet man ši pramoga (skaitant angliškąjį variantą) labai patiko.
Tikiuosi, kad čia visko nesupirdolinau ir per stipriai neprispausdinau.
Tikiuosi, jog programuotojai jums dabar atrodys kiek žmoniškesni, nors ir keistuoliai, kuriems nerūpi paprasto žmogaus dalykai.
O jeigu dar kuriam pasakysite, kad sugaudytų savo kode pokemonus, nes jo antys jums nedaro įspūdžio – netgi atvirkščiai, priverčia noopinti, kai tiek daug vienaragiškų metodų. Lai dabar gaudo stervas pats, kol nenutiko hindenbugas, nes jo bananais paslėpti ninzių komentarai tik jam pačiam suprantami, o į smurfinių pavadinimų konvenciją irgi tegul daugiau nebe važiuoja. Kitaip tariant pritaikykite baimės motyvaciją dar pridurdami, jog jo megamotiškas šlamštas niekada netaps protodukcija. Kavos jūs atsigerti nueisite o, jis su kol tarsis žmogumi protingu.
Tai jis jūsų greičiausiai nesupras vistiek.
_______________
Centralinis. Centrinis šildymas. Daug aistrų kurstanti tema.
Socdemai net sugalvojo naują terminą: šiluminis skurdas. Šis terminas puikiausiai tiktų man į KPŠ rubriką. Patektų vien dėl to, kad tai sako politikai, pučiantys tą pačią dūdą kaip energetikai: dujos brangios, kuras brangus, kuras čia tą kainą pakelia taip baisiai!
– Mūsų TOP5 procentėliai yra vargani penki procentukai, iš kurių mes ir gyvename… – sako energetikai.
Dujos kaltos ir kuras kaltas visada bus, jei jiems priklausys tie top5 procentai – nepriklausomai nuo išlaidų. Pajamos visada dengia išlaidas, o pelnas +5 procentai. Jeigu mano pelnas būtų 5 procentai nuo visų pajamų, tai stengčiausi išleisti kaip galima daugiau, kad pajamos augtų kartu. O jūs? Žinoma, energetikams tą +5 reikia susirinkti vistiek. Tenka kiek pavargti…
Tai štai, šiluminis skurdas įsivešėjęs Lietuvoje ir kalta, žinoma, Rusija ir jos dujos. To neneigiu. Bet taip pat neneigiu ir galimybės pasislėpti po šia didele ruda meška.
Šioje penktadienio schemoje pamėginau ištraukti tą, kurio ausys kyšo iš po tos meškutės. Schemos (jos beveik vienodos – skiriasi formulių kiekis, na ir gal dar kiek pačios formulės) apie tai kaip vykdomas centrinis apšildymas tipiniuose daugiabučiuose ir kaip apskaičiuojamas šilumos kiekis tenkantis butui pagal šiuos metodus (dokumentas, pagal kurį schemos paišytos):
Paskirstymo metodo A variantas taikomas, kai šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynai (stovai) ir apskaitos prietaisai įrengti butuose ar kitose patalpose, o pastate suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal vieno atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis.
Paskirstymo metodo B variantas taikomas, kai šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynai (stovai) įrengti laiptinėse (bendrojo naudojimo patalpose), apskaitos prietaisai įrengti laiptinėse arba butuose ar kitose patalpose, o pastate suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal vieno atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis. Butuose ar kitose patalpose vonių šildytuvai neįrengti.
Paskirstymo metodo C variantas taikomas, kai pastate suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal dviejų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynai (stovai) įrengti butuose ar laiptinėse (bendrojo naudojimo patalpose).
Šis paskirstymo metodas gali būti taikomas, kai:
- šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais;
- per atsiskaitymo laikotarpį pastate suvartotas šilumos kiekis (QP) nustatomas pagal pastato įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis;
- per atsiskaitymo laikotarpį butuose ar patalpose suvartotas karšto vandens kiekis nustatomas:
- pagal karšto vandens apskaitos prietaisų butuose rodmenis (GBKvmetr) (nuskaitomus ar deklaruojamus);
- pagal karšto vandens suvartojimo normas (GBKvnorm);
- šilumos bei karšto vandens suvartojimas pastate ir butuose nustatomas sutartimi ar teisės aktais nustatytu laiku;
- visų daugiabučio namo vartotojų butai ar patalpos šildomos centralizuotai tiekiama šiluma be individualios apskaitos.
Žiūrinėdamas į tuos metodus supratau, kad labai daug kintamųjų (44!) ir kas kartą, kiekvienoje formulėje tų kintamųjų reikšmę reikia iš naujo atsiminti ir suprasti. Todėl nubraižiau tipinio daugiabučio namo schemą (schema susidėstė iš bandymų kažką nupiešti savo daugiabučiui) su jo šildymo infrastruktūra, o prie jos pabandžiau pririšti kintamuosius, kurie sunumeruoti ir dėl to lengviau atsekti formulėse kas ką reiškia.
Linkiu smagaus pasityrinėjimo. Komentaruose tikiuosi kokių nors įdomių pastebėjimų, kurių vieną kitą sau esu ir taip pasidaręs, bet man įdomi ir jūsų nuomonė.
P.S. Aš suprantu, kad browseryje ne taip lengva žiūrinėti didelį paveiksliuką, tad čia yra tiesioginės nuorodos:
Trečiasis metodas, variantas A
Trečiasis metodas, variantas B
Trečiasis metodas, variantas C
Dar žiūrėkite:
http://www.youtube.com/watch?v=d8NPOYX5qnk
Už tai, kad labai ilgas, tai čia geriausios (mano nuomone) vietos: 01:36 – ledai, 07:49 – kvepalai, 12:55 – vištienos faršas, 16:40 – bikini ant kilimo, 18:30 – multikas starteris, 20:22 – Jezus super potato, 25:05 – multiejakuliacija, 29:29 – dar sovietinio sekso su puikia muzika (gėja), 30:20 – oksia keukse, 36:29 – batų tepalas!, 40:40 – dar ledų, 41:29 – MJ boogie, 47:26 – kava/myžalai, 49:30 dar bitlų ir rūkančių.
Three men are in ship. One Latvian, one Russian, one Lithuanian. Lithuanian take out one bottle wodka. Russian kill Lithuanian, then drink wodka. Then Latvian wait until Russian drink self to sleep, then kill. Is end.
Latvian: Is so cold.
All: How cold is?
Latvian: Very. Also dark.
Latvian walk into bar with pig on shoulder. Bartender say, “That look delicious!” But pig say, “No. Is Latvian. Taste is similar to dog.”
Latvian try to cross river. Has dog, potatoes, and dead son’s body. Can only take two across river at one time. If he leave dog with potatoes or corpse, dog eat them. Is very sad. Also is not good boat.
Čia tai pilnu vaizdu:
Apie šį restoraną rašė jau nemažai žmonių. Net aš rašiau du kartus: Laukinėse Žąsyse ir čia, apie tai, kaip pasiekiau greičio rekordą.
Vakar įvyko dar vienas visai įdomus dalykas. Praėjusią savaitę, gavau štai tokį pakvietimą:
O aš į įvairius blogerių susitikimus stengiuosi visada nuvykti. Jūs tai jau žinote.
Pasiėmiau sūnų iš darželio ir 18:00 buvau vietoje. Taip jau yra, kad gan dažnai šiame restorane pietauju, nes maistas jų puikus ir gal net kiek per puikus tiesiog kiekvieniems pietums. Per geri, nes prie gero priprantama ir paskui labai sunku atprasti.
Restorane radau ~10 merginų susėdusių aplink vieną iš staliukų prie baro ir skanaujančių užkandžius. Deja nei vienos iš jų neatsiminiau anksčiau kur nors matęs ir blogų neprisimenu (kažką apie koldūnus atsimenu… gėda ant manęs). Pasiteisinimui papasakosiu, jog tą vakarą sūnus, matyt, darželyje nespėjo tiek kiek reikia pasinaudoti tualetu, tad teko eiti į restorano. 3 kartus: mažo, didelio ir katastrofiško.
Pertraukose tarp lakstymų ir katastrofų pasekmių valdymo vis bandydavau įsijungti į jau vykstantį pokalbį, kur ponas Tarvo Jaansoo pasakojo apie tai kaip įkūrė biznį ir kaip jiems pavyko sugalvoti tą koncepciją.
Apie restorano maistą daugiau negu jau parašyta pas Andrių Užkalnį jo maisto portale (žąsys apie restoraną, žąsys apie picą) daugiau nesugalvosiu. Nebent tik pridursiu, kad su virtuvės šefais visais susipažinęs ir kas kartą užsisakau vis ką nors kitaip (pavyzdžiui, pomidorų padažo į carbonara, bei čili pipirų), nes tai yra smagu ir tai yra galima.
Įdomu buvo tai, jog aš visuomet maniau, jog Vapiano užmanymas buvo tiesiog tiekti kažką panašaus į greitą maistą, bet su kitu požiūriu į kokybę ir kad principas daugiau/mažiau nusižiūrėtas nuo japonų virtuvės koncepcijos, kur šefas gamina kažką ant įkaitintos keptuvės prie stalo (nepamenu kaip tai vadinasi).
Dar įdomu ir tai, jog visą maistą restoranas perka iš užsienio. Jokio, deja, neperka iš Lietuvos. Sakė, kad tikrino ką galėjo, bet, deja, niekas netiko. Estijoje, tarp kitko, irgi tas pats. Net šoninę ir tą perka iš Italijos.
Pasirodo, jog koncepcija buvo sugalvota iš to, jog kaimo italų šeimoje gamina visada mama, o aplink ją verda gyvenimas – visi mato ką gamina, o paskui kartu valgo. Gal tai ir panašu į dabar esančią Vapiano koncepciją. Tokia romantiška koncepcija.
Visą techniką ir procesus suderino su kompanija Franke, katrie yra labai didelė virtuvės reikmenų parduotuvė Pasaulyje.
Pasirodo ponas Tarvo susitikimus su blogeriais daro visose šalyse, kur turi savo restoranų. Tai yra sveikintina iniciatyva. Sveikintina ir aš tuo labai džiaugiuosi!
Tie kas neatėjote, galite tik gailėtis, nes blogerės gavo uniformas ir galėjo pačios pasigaminti restorane kokį nors patiekalą, o paskui degustavo.
Aš gi visas išsibarstęs užsisakiau paprastą carbonara, suvalgėme kartu su sūnumi ir išlėkėme namo, nes vaikas pavargo ir jam ten atsibodo tai, jog dėmesio mažai skiriama jam.
Labai tikiuosi, kad merginos parašys daugiau ir įdomiau ir įdės nuotraukų – keletas jų turėjo fotoaparatus ir tai ten tai šen fotografavo. Tik, tiesa, nežinau kaip aš surasiu tuos straipsnius, nes vėlgi, gėda ant manęs, nepamenu nei vienos merginos blogo :/ Gal man padėsite kas?
ATN:
O susitikime buvo šios merginos:
Beata – http://beatulia.blogspot.com/
Dalia – http://www.7ravioli.com/
Indrė – http://gpmagija.blogspot.com/
Inga – http://ribaude.blogspot.com/
Ineta – http://gamyklele.lt/
Jurga – http://savaitgaliorendezvous.blogspot.com/
Lina – http://kiaunesreikaliukai.blogspot.com/
Marija – http://receptumedis.lt/
Skurmantė – http://www.forellesreceptai.lt/
Vilma – http://skanuseksperimentai.blogspot.com/
Violeta – http://violetos-kambariukas.blogspot.com/
Ačiū, Viktorija!
Šią savaitę KPŠ prasidėjo diena su trupučiu anksčiau. Čia, matyt, kaltas globalus atšilimas.
O tai, žinoma, japonai:
Šitas jau buvo pas Buržujų Penktadienio internetuose. Bet verta pakartoti. Ačiū Arvidui, pas kurį pirmą kartą jį pamačiau:
Čia yra (tikriausiai) Balkanų atlikėjas. Įdomiausia, žinoma, žiūrėti į šokėjas (atsiprašau, nepamenu pas ką tai radau):
Ateina ir kiniečiai į KPŠ’ą:
Man tai priminė va ką:
Pranašinga vienok…
Rumunų automobilių dažytojai:
Arba Birutė Coolness, kaip sako vertėjas iš anglų kalbos.
O viskas buvo taip… Nepamenu kaip ten viskas buvo, bet atsimenu, jog Birutės Vėsaitės vardu atsirado Google Plus socialiniame tinkle žmogus (2012-12-07), rašantis apie politikos aktualijas. Atsirado toks pats ir FaceBook’e.
Ir žinoma, susilaukė didžiulio dėmesio.
Žmonės uždavinėja įvairius provokuojančius klausimus, bei rašo erzinančius (galbūt) komentarus ir dabar.
Birutės Vėsaitės vardu kažkas vis dar rašo Google plus socialiniame tinkle, bet niekur nemačiau, kad jis kur nors komentuotų. Komentarai soc. tinkluose kaip ir bloguose yra neatskiriama ir itin svarbi jų dalis – socialinio tinklo esmė yra bendrauti.
Žinoma, galima ir išnaudoti tai rinkodariniais tikslais. Bet dažnai tokie puslapiai ir bandymai nueina niekais. Nueina niekas jeigu NIEKAS NEKOMENTUOJA[1]. Tame pačiame Google Plus tinkle yra tokių sulčių puslapis, kurį turėtų pažiūrėti visi, kurie planuoja eiti daryti rinkodarą soc. tinkle.
Tačiau Pinigų kartos laidoje, tai tikrai buvo pati Birutė Vėsaitė.
Internetai suūžė. Smagu pajuokauti ir pasidžiaugti. Ministrė, matyt, papasakos mums kaip pati jautėsi toje laidoje ir kas ten įvyko jos nuomone. Bet panašu, jog ji žino, kad kiekvienas viešas asmuo susilauks įvairios visuomenės įvairaus dėmesio.
Ir tokį dėmesį, be abejo, galima išnaudoti savo naudai.
Manau, jog darant protingus sprendimus galima ir tokį komiksą panaudoti savo naudai (ypač, jeigu į žemę nusileis kitų civilizacijų ateiviai).
Man susidaro toks įspūdis, jog įvairūs juokai ir džiaugsmai bei panašių juokingų komiksų kūrėjų fantazijos ima keltis į realybę. Tas džiaugsmo ir pasiutimo fonas toks stiprus, jog kai kurie žmonės gali jau ir nebeatskirti fantazijų nuo realybės. Juoba, kad pastaruoju metu FaceBook’e suaktyvėjo įvairių “instagraminių” ir kitokių paveiksliukų su šūkiais postinimas iš dešinės pusės – lyg prieš rinkimus…
O realybė tokia, kad energetikos ministerija vis dar veikia kaip ūkio ministerijos dalis (ten ne tik durys šalia, ten netgi tos pačios durys ir tie patys koridoriai). Realybė ta, kad politinio pasitikėjimo asmenys nėra specialistais, kol netampa tokiais (jeigu tampa). Itin svarbi aplinka (taip – aplinka, kuri kalta arba ne), kuri supa sprendimo priėmėją.
Pamenu, kai vienos didelės Lietuvos mastais įmonės vadovybė keitėsi, tai naujasis generalinis direktorius su savimi atsivedė visą komandą. T.y. žmones, kuriais pasitiki ir su kuriais pratęs dirbti. Buvo įvairių nuomonių, pagyrų ir pasipiktinimų. Ir tai buvo visai netrumpas pereinamasis laikotarpis, kai svaresni sprendimai pasirodė tik po gerų metų.
Nesu girdėjęs, kad Lietuvoje ministrai turėtų savo komandas, su kuriais būtų pratę dirbti ir su kuriais galėtų kibti į darbus iš karto.
Turbūt jūs prisimenate kadencijos pradžią, kai Kubiliaus vyriausybė susilaukė ne ką mažiau įvairių pajuokavimų ir trolinimų? Tas bardakas, vykęs viešojoje erdvėje buvo sunkių laikų pranašas. Sunkių laikų visiems: ir konservatoriams, ir socdemams, ir liberalams, ir apolitiškiems žmonėms.
Realybė ta, kad visas šis bardakas, kuris vyksta dabar viešojoje erdvėje taip pat yra pranašas sunkių laikų mums visiems.
Mums visiems reiks labai gerai padirbėti, kad tų bardakų būtų kaip galima mažiau.
____________
Jurodivai, tai toks reiškinys,tiksliau, dvasinio gyvenimo reiškinys, atkeliavęs iš Bizantijos su krikščionybe ir ypatingai prigijęs Rusijoje. Юродство – nuo žodžio «оуродъ», «юродъ» — kvailys, beprotis . Tai sąmoningas siekis atrodyti kvaileliu ,idiotu , bepročiu nors tokiu nesama ir gyvenant savęs išsižadėjusio dėl Viešpaties ir žmonių gyvenimą (daugiau čia: http://www.army777.lt/forum/viewtopic.php?f=45&t=2811)
Aš jau rašiau Google Plus soc. tinkle, kad jurodivai.lt rašo superblogą (http://www.jurodivai.lt), kurio autoriai:
Baltasis Vaiduoklis – istorikas ir, matyt, akademikas, o dar kaunietis. Su juo labai įdomiai teko pakalbėti apie švietimą, istoriją.
Kreiva Rankis – filosofas kalinių prižiūrėtojas. Čia toks apibendrinimas vien dėl to, kad skaičiau jo memuarų ciklą apie tai, kaip dirbo prižiūrėtoju ar ten kažkuo kitu laisvės atėmimo įstaigoje ir dar vieną kitą filosofinį jo etiudą. Esame keletą kartų surengę debatus ar tiksliau žodinius show-off’us apie ten kažką.
Pseudo Istorikas – dar vienas istorikas, kuris turi hobį. Jo hobis yra domėtis pseudoistorija ir ją visaip sudirbinėti. Visokie sarmatai, ir kiti kliedėtojai neturi kur akių dėti vien dėl šio žmogaus. Turbūt jie jo nekenčia.
Amicusas arba Amie Kusaitė (tikriausiai). Tai mergina, kurios plunksnos aštrumu ir humoro jausmu mėgavausi, kol ji rašė, o tada atėjo Liudvė ir dabar tą tuštumą (nes nerašo ji jau senokai) pildo jis.
Gyvena kažkur Amerikoje. Matyt labai užsiėmusi. Bet labai tikiuosi, kad ji dar parašys mano ir visų kitų džiaugsmui kažką daugiau ne už ilgo. Ir panašu, kad tai bus Jurodivuose.
Ir paskutinis bet ne least Mongoliukas Jurodivas. Jis man žinomo blogo neturi ir šiaip visiškai man nepažįstamas žmogus.
Jurodivai, tai tarsi 18 metų išlaikytas škotiškas “single malt” viskis, nes…
Keletą kartų galvoje prasisuko tokia lėkšta sakinio pradžia. O ji tokia sukosi, nes vien dėl to, kad buvau pirmasis Mongoliuko straipsnio komentatorius gavau štai tai:
Buvau ir esu nustebintas. Jurodivai – ne kitaip. Aš nesu alkoholinių gėrimų specialistas ar labai didelis mėgėjas. Nesu dar turėjęs tokio tauraus gėrimo. Matyt su metais ateina ir tas taurumas… Manau, kad ne gėda draugus ir svečius bus vaišinti ir iš nugerto butelio.
Bėkite ir jūs paskaitykite, pakomentuokite, antai Pseudoistoriko angliškų straipsnių dar niekas nekomentavo. Nes, jei jūs nekomentuosite, tai aš tai padarysiu. Va tik perskaitysiu…
Šiandien Google plus socialiniame tinkle vienas iš VK autorių paskelbė, kad jau veikia Google street view Lietuvoje.
Aš nutariau pasižvalgyti po Vilnių. Ir mano maloniam nustebimui pastebėjau, jog Google užfiksavo vieną iš Vilniaus įžymybių.
Na, nežinau kiek jis įžymybė, bet daug vilniečių yra matę tą žmogų, kuris ant galvos užsidėjęs švarką vaikšto Vilniaus gatvėmis, retkarčiais atsistojęs prie gatvės visiems ploja katučių arba skaito kažką… Kartą esu matęs jį prie vieno iš Lvovo gatvės pastatų domofonų – stovėjo, žiūrėjo į tuos mygtukus ir nieko nedarė. Ilgai.
Retkarčiais prasilenkiame, kai einu į ar iš darbo:
Na, eisime ieškoti savo automobilių? Ar net savęs? 😉
ATN:
Pliuse žmonės užrodė ne ką prastesnių vaizdų:
ATN2:
Visam šitam netgi yra sukurta FB grupė Google Street View Lithuanian Style.
ATN3:
O štai Marozai.LT išvis nerealių rado! Šitą noriu atsiminti:
Na, o tikrieji KPŠ’ai buvo tokie: