Pažįstu keletą žmonių (tarp jų ir aš), kurie matė tokį serialą “The office“. Kiek aš jį suprantu, tai juokų serialas, kuriame juokiamasi iš korporatyvinės kultūros ir kitokių žmogiškų ydų.
Šį serialą žiūrint mane dažnai apninka “svetimos gėdos” jausmas. Arba kaip sako Internetuose:facepalm.
Facepalm arba veido užsidengimas ranka turbūt.
Na, kad ir pavyzdžiui ši ištrauka:
Ši korporatyvinė kultūra į Lietuvą atėjo palyginus vėlai (nes sovietmečiu nebuvo korporacijų, o tos didelės valstybinės įmonės turėjo visiškai kitokią bendravimo ir darbo kultūrą). Man taip pasisekė, kad aš dirbu gan didelėje Lietuvos mastais įmonėje, o čia ta kultūra yra jaučiama. Todėl man “The office” yra double facepalm:
Du žmonės jaučiasi vienodai susigėdę, dvigubas facepalmas
To pavyzdžiai yra realiame gyvenime, kurių nepateikinėsiu, nes juos norisi kaip galima greičiau užmiršti.
Tai štai. Artėja kalėdiniai vakarėliai visokie. Facepalm season is comming.
Įvairiausių gyvūnų esu matęs eidamas į darbą Vilniuje. Štai mačiau pingviną ant ledo lyties (tikriausiai paspruko iš kokio nors kolekcionieriaus vertelgos privataus zoologijos sodo žvėryne); ir žirafa kur buvus kur nebuvus (tikriausiai iš ten pat).
Šiandien mačiau Lietuvai įprastesnių gyvūnų: dvi stirnas. Bandžiau fotografuoti telefonu, o kadangi raiška prasta, o priartinus gaunasi dar blogiau, tai tas stirnas tose fotografijose suraskite patys.
Bet kaip gi galima nepagarbiai galvoti ir rašyti apie turtingus žmones? Kad ir kaip atrodytų koks nors Romanovas, Bosas, Bronius ar Uspaskich, bet jie tai turtingi! Antai kiek pinigų turi – televizoriuje viską net parodė!
Štai, kad ir balsavimo rezultatai:
Meleonai iš tinklinių pardavimų
Iš 33 respondentų net 4 uždirba melejonus (kažkur “j” raidė prapuolė apklausoje, bet gal VLKK atleis)! Nieko neuždirba 24 žmonės ir 4 uždirba mažiau už nulį. Tad iš ko tie 4 uždirba melejonus? Man tai čia viskas aišku.
Tačiau dar įdomiau yra tai, kad tinklinio pardavimo dalyvis yra tik vienas:
Štai tas, turtingiausias žmogus šioje apklausoje!
Čia kažkaip gaunasi, kad tie 4 žmonės sumažėja iki 1. Panašu, jog turime (arba turėjome) vieną itin dosnų ir turtingą žmogų.
Žinoma, jūs atspėjote! Tai Kalėdų Senelis!
Rytoj pagalvokite apie mirusius artimuosius, pasigrožėkite žybsinčiomis kapinėmis, kad ir per televizorių.
Paskambinkite kam nors ir pasakykite jam, jog jums įdomu kaip jis laikosi. Galbūt tai tas, kuris uždirba >0 iš tinklinio pardavimo sistemos…
<— Čia viskas bus apie šio žurnalo reklamą, nes tai yra puikus žurnalas.
Vieni geriausių mano vaikystės prisiminimų arba happy moments, kuriuos prisimenu, tai atostogos Kiaušų kaime (Anykščių rajonas).
Pats ryškinau vonioj. Tas medis, kur dešiniau, tai tas kaštonas, tik gerokai apgenėtas jau. Nuotrauka daryta gerokai vėliau po tų mano skaitymų medyje.
Žvejyba prūde su nulupta lazdyno rykšte, į kurią įkalti įstrižai vinukai laikydavo žilką (mes valą tik taip vadindavome ir dabar taip vadinu), žiedai būdavo daromi iš aliumininės vielos, kurios pilna senelio dirbtuvėse arba už tvarto (elektros perdavimo linijos kažkur buvo sukombinuotos truputėlį), o žiedus privyniodavome “Moment” klijuose išmirkytu siūlu arba tiesiog mėlynąja lipniąja juostele (tada, kiek atsimenu, tos tokios būdavo tik mėlynos). Pasivaikščiojimai prie Jalmos, susipažinimas su apsiuvomis (tokios kirmėlės gyvenančios vandenyje – kartais vietoje sliekų naudodavom).
Buvo ir tokių pramogų. Lankas - puodas be dugno, kamuolys - medinė kaladė, sportbačiai inkaro.
Tačiau pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kaime, tai palėpės. Palėpėse (jų buvo keletas), buvo sukrauti žurnalai ir knygos. Knygos ir žurnalai išmėtyti bet kaip ir visur. Kas kartą užėjęs ten ir pasirinkęs kokį nors kampą patyrinėjimams vis rasdavau ką nors įdomaus, o radęs ką nors skaitomo skaitydavau kuriame nors kambaryje “ant aukšto” arba pasiimdavau su savimi į kaštoną, kuriame įsikūręs tarp šakų skaitydavau. Buvo ten ir žurnalų. “Nemuną” vartydavau, nes ten retkarčiais pasitaikydavo erotikos. Visokias ten “Tarybines moteris” mesdavau šalin.
Tokia štai mano ta iliustruota istorija, tai yra vaikystės prisiminimai. Kiti gi happy moments, susiję su skaitymu, pažinimu ir žurnalais buvo jau namie. Prenumeruodavom mes tada “Mokslas ir gyvenimas” (ar tai panašiai). Skaitydavau su didžiausiu malonumu tą žurnalą. Kaip ir knygą “Mokslas ir visata” arba “Žemė ir jos gelmės” – pačios mėgstamiausios knygos buvę namie – o ypač astro-fizikiniai straipsniai. Dabar yra žurnalas “Iliustruotasis mokslas“. Prenumeravau jį kokius metus, kol supratau, jog nebesugebu perskaityti, o mano vaikai dar per maži šiam žurnalui.
Istorijos mokykloje nemėgau, nors mokėmės jau nebe komunizmą ir ne Lenino raštus. Inžinerija, tikslieji mokslai – tai regis buvo tai, kas apčiuopiama ir svarbu. Istorijos mokiausi per mažai, negu reikėtų. Tas “reikėtų” kiek subjektyvus, bet šiuo atveju tai tikrai yra mažiau negu reikėtų. “Nemokantys istorijos pasmerkti jos kartojimui” – ar kažkaip panašiai kažkas yra pasakęs (čia štai mano istorijos žinių spragos šviečiasi). O gal čia natūralu ir įprasta domėtis istorija tada, kai prieštaravimų ir protestų amžius praeina, kai savo saviraiškos poreikius imi kreipti sąmoningesne kryptimi?
Socialiniai tinklai čia man ateina į pagalbą: Baltasis Vaiduoklis, Leo Lenox, Aurelijus Katkevičius – žmonės, kurie sugeba papasakoti apie istoriją taip, kad suprantu kiek daug praradau ja nesidomėdamas vidurinėje. Jie sugeba parodyti priežastis ir ryšį su pasekmėmis, kad ir kiek metų tarp šių dviejų dalykų yra praėję. Man atrodo, jog tai ir yra istorijos mokslo pagrindas – ne įvykių datos ar vardai ir pavardės. Nes tos datos ir tie žmonės, tiksliau jų veiksmai turi savo vietą priežasčių-pasekmių grandinėje – visas malonumas ir svarbumas surasti tas grandines.
Aš tikiuosi, jog mano sūnūs (o ir kiti būsimi vaikai, pvz. dukros) ims domėtis istorija dar vaikystėje ir mokysis kartu su manimi istorijos iš jos įdomiosios pusės. O tam tikrai padėda “Iliustruotoji istorija“, kurios žurnalus archyvuosiu saugiai į lentyną, nes tai žurnalai, kurie nesensta, kurie turi išliekamąją vertę.
Tad vieni geriausių mano šiuo metu happy moments’ų yra abu miegantys vaikai vienu metu, “Iliustruotoji istorija” ir arbatos puodelis (čia kai “Verslo klasė” jau perskaityta)…
Čia pirmasis numeris
P.S. Dovanotas žurnalas “Pasakojimai apie istoriją” irgi puikus. Paskaitę šio žurnalo galėsite nueiti pas draugus ar kolegas ir pasakyti “ar žinojote, kad…”, visos merginos ir kolegos tada jums šypsosis ir norės jūsų kompanijoje praleisti kuo daugiau laiko:
Pasakojimai apie istoriją (nemokamas žurnalas prie "Iliustruotoji Istorija")
P.P.S. Aš šio žurnalo pernumeratą gavau, nes esu aktyvus soc. tinklo dalyvis ir sugebėjau pasinaudoti proga. Tačiau aš jį prenumeruosiu, kai tik baigsis nemokami.
P.P.P.S. Ar žinote kuo skiriasi šiitai nuo sunitų ir kokio velnio jie nori iš pasaulio ir kodėl tokie dalykai Afganistane yra įmanomi? Kokią mėsą valgė katalikai pasininko metu? Kodėl apie bebrus sklando tos legendos?
<– Čia šitas tiksliai iliustruoja ką aš pagalvojau, kai Amway seminare, jo pranešėja pasakė: “Tik neskaitykite to, kas parašyta internete, nes ten, kur nėra vardo, tai tas pats, kas užrašai tualete. Ne taip kaip kompaktai ar knygos (rodo kompaktus ir knygas)”. O radau tai internetuose ir kas to paveiksliuko autorius aš nežinau, o dar jį kiek ir sudarkiau, nes kitaip nevisas tekstas telpa į “featured image”.
Taip jau gavosi, kad sudalyvavau dviejuose pristatymuose ir paskui dar pasėdėjau vieno seminaro pabaigoje, kuriuos organizuoja Amway (arba Alticor, arba Quixtar, arba dar ten kažkas) pardavimo tinklo dileriai.
Įspūdį paliko. Po pirmojo pristatymo dar net galvojau, kad gal vertėtų pabandyti, bet patingėjome (kartu su žmona dalyvavome tame daikte). Tai buvo gan seniai – gal kokiais 2004.
Per antrąjį pristatymą žavėjausi pardavėjo sugebėjimais – dirbo iš tiesų puikiai. Suderinti judesiai, žvilgsnis, mimika, balsas, brėžiniai, skaičiai… Tai buvo puiku! Mano didžiausi komplimentai!
Nuėjęs į seminarą neatsikračiau jausmo, kad tai kažkokia sekta, nes ore tarsi tvyrojo “O taip! Išgelbėk mano sielą! Noriu pinigų aktyvių investicijų!”. Pranešėja irgi buvo puiki, tik visiškai kitokia – jos arkliukas buvo emocinė kalba: nuoširdumas, šiltumas, švelnus išsiblaškymas. Tai irgi buvo puiku.
Taigi, kadangi aš esu tas, kaip šio posto “Featured Image”, tai specialiai panaršiau internete ir radau va tokių įdomybių:
Ir koks tai rusas Marksman, kuris tiesiog stebino išsamumu ir detalėmis. Pavargau spausti дальше, kiek ten pas jį prirašyta!
Aš jokiu būdu nesakau, kad ten visiška tiesa ir kad Amway yra sukčiai ir jie verčia kentėti 99.9 proc. žmonių, kuriuos įtraukia į savo tinklą, bet šis youtūbas padarė įspūdį:
O paskui šitas dar įspūdį padaro:
Mes irgi turime LOC’o kažkokio produktų vonioje. Labai ilgai laiko. Nes nenaudojam. Produktas, kuris gerai veikė, tai buvo orkaičių valiklis, kuris labai neblogai išvalo keptuvės dugną[1].
Na, ir pabaigai, būtų visai įdomu, jei sudalyvautumėte apklausoje:
________________________
[1]– Ir tebūnie prakeiktas tas[2], kas sugalvojo “korio” struktūrą keptuvės dugnui iš skirtingų metalų, į kur prilenda prikepusių suodžių ir tada nei keptuvė nei kaitlentė nebenusivalo
[2]– Prakeiksmą panaikinsite, jei kas savaitę prisistatysite prie mano namo durų ir pakeisite mano nešvaraus dugno keptuvę į naują arba išvalysite ją taip, kad suodžių nepaliktų ant kaitlentės
Daug kas matėte mano rinkiminės agitacijos video. Daug kas žino, jog kuriant kokį nors filmą visada lieka atraižų. Tai aš va sulipdžiau kažką iš tų atraižų.
Papildymas: Čia patiekalas tiems kartam, kai ateini į šaldytuvą, o ten dešrelės praėjusios savaitės, grietinėlė (arba grietinė) pasibaigusio galiojimo, svogūnas suvytęs ir makaronai spintelėj. Dešreles galima pjaustyti – bus skaniau (tarkavau dėl jaunėlio).
Labai trumpai bet vaizdžiai:
Svogūnai su česnakais pakepinami keptuvėje į kurią vėliau sudedame burokine tarka sutarkuotas dešreles.Į puode verdantį vandenį suberiame makaronusVerdame šiuos makaronus. Labai geri ir vaikų mėgstami. Rekomenduoju (pirkome http://www.assorti.lt/)Į svogūnus su česnakais ir dešrelėmis pilame grietinėlės (perkaitiname), verčiame makaronus ir skanaus (dar galima įmušti kiaušinio trynį ar du)!
Kažkaip nesusiprotėjau nuotraukos lėkštėje padaryti :/
Buvo neapsakomai smagu ir malonu gauti tokias nuotraukas ir žinutes:
Ačiū visiems įrašiusiems 102!
Jūs visi nuostabūs!
Ačiū man padėjusiems už pamokas ir brangų laiką, ir už neįkainuojamas pastangas!
Ačiū, Dalia, už kantrybę…
Na, o rezultatai: opozicija laiminti visus rinkimus, švytuoklė, švytuojanti mažesne amplitude ((c) Aurelijus), Internetai, Internetų partija. Buvo įdomu, bus dar įdomiau! Šiek tiek prasimankštinome. Labai svarbu neleisti sau po apšilimo sustingti.
Na štai rytas, kai galiu sau leisti kiek pasivolioti. Tiksliau, kiek leido man jaunėlis. Iš tiesų, tai kiek per ilgai sau leidau pasivolioti, nes jaunėlis jau ėmė rėkti iš noro valgyti.
Reikėjo greitai ką nors padaryti – be to jau seniai ką begaminau.
Prieškambaryje prie durų yra pintinė su kriaušėmis ir obuoliais – kriaušės jau ėmė pūti (net gaila – kokios skanios), nes nespėjom visų suvalgyti. Greitai jas ištraukiau iš pintinės, nulupau ir sutarkavau.
Taip atrodo tarkuojamos kriaušės. Reikia labai atsargiai, nes jos nuluptos slidžios ir įsipjauti ilgai netruktų.
Kriaušių buvo gan daug, tad įmušiau tris kiaušinius, įpyliau paskutinį šlakelį pieno (dėl tos priežasties košės negalėjau išvirti – košės ant vandens mano vaikai nelabai mėgsta), miltų ir į keptuvę.
Blynai keptuvėje - antra pusė kepa.O čia jau iškepę blynai.
Skonis geras. Toks jausmas, kad valgai keistos faktūros kriaušę. Nedėjau nei druskos nei cukraus – gal ir gerai padariau. Vaikai suvalgė po keturis.
Taigi, kriaušės nesupuvo, vaikai pavalgė, o aš dar jums straipsniuką apie tai parašiau. Profitas – kaip sako vienas žmogus.
