Į pavadinimą surašiau tag’us, nes tai, pagalvojau, gali būti šmaikštu. Visas šis įrašas yra baisiai šmaikštus, nes apie anekdotus.
Politikai valtyje:
Politikai užsiėmę:
Agurkų nemėgsta:
Sportas – sveikata:
Ant kelmelio:
Politinė psichodelika:
Gaunu skambučių:
Kai kalba užeina apie piratus, dalinimąsi informacija, ACTA, SOPA, autorių teises, visokias kolektyvinio autorių teisių administravimo agentūras ir panašius dalykus, aš visada prisimenu vieną svarbų kūrinį. Paprastą kūrinį, kuris toks rimtas ir gilus, kad paprastai apie jį nereikia daug kalbėti. Bet manęs paprašė draugai iš Google+, kad papasakočiau apie tai plačiau. Todėl parašysiu jums.
Kadaise vienas iš naujosios eros filosofų Steven Levy parašė apie hakerių vertybes. Tai buvo seniai, dar 1984 metais (man tada buvo 5 metai ir aš dar vaikščiojau į darželį), tačiau dabar šio žmogaus įvardinimai tampa svarbiais kiekvienam, kas tik naudojasi internetu. Tai kaip ateities manifestas – jis kalba apie visų mūsų teisę ir laisvę žinoti, pasirinkti ir mąstyti. Apie teisę dalintis informacija ir žiniomis. Apie svarbiausią mūsų teisę – pažinti pasaulį ir kurti.
Visa tai telpa 6 trumpuose ir paprastuose punktuose, kurie yra tokie paprasti ir teisingi, kad net keista, kaip kažkas galėjo juos įvardinti prieš ketvirtį amžiaus, kai kompiuteriai atrodė lyg mistinės mašinos iš fantastinių filmų. Paskaitykite juos, tai juk paprasčiausios tiesos:
Pasaulis keičiasi ir dabar šiame vertybių sąraše žodį “hakeris” galime keisti į žodį “žmogus”, nes visos šios tiesos tampa tiesomis kiekvienam.
Naujųjų laikų vertybės yra nesuderinamos su tomis nuostatomis, kurios prasmingai atrodė XIX amžiuje. Informacija sklinda vis laisviau – nesvarbu, ar tai būtų idėjos, ar muzika, ar programos. Kiekvienas nori dalintis informacija, kiekvienas nori mąstyti ir kiekvienas tai gali. Bet kokie ribojimai ima atrodyti, kaip absurdas.
Keistai atrodo, kai interneto laikais atsiranda totalitariniai bandymai įvesti įstatymus, draudžiančius apsikeitimą informacija. ACTA buvo būtent toks atvejis. Keistai atrodo, kai dėl kažkokių nesuvokiamų priežasčių įvairios kompanijos gali užpatentuoti visiems įprastus dalykus, pvz., apvalius telefonų kampus ar mums įprastas šypsenėles 🙂
Mes jau turime pasaulinę atviro kodo bendruomenę, o žmonės, esantys skirtinguose pasaulio kampeliuose, gali dirbti kartu – interneto dėka. Mes turime atviro kodo kūrėjus ir Lietuvoje. Kai kuriuos iš lietuvių, kuriančių atvirą kodą, pasaulyje žino milijonai. Pasaulis keičiasi, keičiasi ir Lietuva. Bet tai įmanoma tik tada, kai informacija yra laisva. Kai idėjos ir mintys yra laisvos visiems.
Keistai atrodo, kai Lietuvos įstatymai nesuteikia autoriams teisės patiems spręsti, kaip naudoti savo kūrinius. Keistai atrodo, kai pasauliui įprasta Creative Commons licencija Lietuvoje kažkodėl negali veikti. Keistai atrodo laikmenų apmokestinimas ir iš svetimo darbo pampstančios agentūros, kurios esą gina autorius, o išties tik parazituoja, apribodamos tų pačių autorių galimybes. Absurdiškai atrodo, kai kokie nors menami autorių teisių gynėjai ima aiškinti, kad milijonas žmonių Lietuvoje yra nusikaltėliai.
Ar aš nusikaltėlis vien dėl to, kad nusiperku kortelę savo fotoaparatui? Jie sako, kad nusikaltėlis ir jie apmokestina tą kortelę. Ar nusikaltėlis yra vaikas, kuris sugalvojo internete pažiūrėti filmukus? Jie sako, kad nusikaltėlis ir jie ieško, kaip tą vaiką nubausti. Ar nusikaltėliai yra dešimtys tūkstančių Linkomanijos vartotojų? Jie sako, kad taip ir jie nori uždaryti tą puslapį. Jiems patogu, kai nusikaltėlių daug – šitaip jie gali apiplėšti kiekvieną.
Laikas pažvelgti realybei į akis: pasaulis pasikeitė. Todėl ir įstatymus turime pakeisti taip, kad baigtume beprasmį karą prieš pusę Lietuvos gyventojų, vadinamų piratais. Žinau, kad galime pradėti naują – laisvės – erą, kurioje suklestėtų talentingi autoriai ir jų vartotojai.
Važiuojant tarp Vilniaus ir Kauno, tiksliau tarp Vilniaus ir Kaišiadorių, o jei dar tiksliau tai tarp Elektrėnų ir Kaišiadorių yra Žiežmariai. Ten, kur stovi senas televizijos bokštas, kuris anksčiau turėjo tiesiai prie bangolaidžio jungiamas ruporines antenas[1] (kurios atrodo kaip tv bokšto ausys), tik dabar jos nuimtos. Ten kur greitis apribojamas iki 70 km/h…
Lankiausi didžiausioje Žiežmarių įmonėje “Žiežmarių gėlės“. Tai bene didžiausia gėlių augintoja Lietuvoje apie įmonę rašė ir VŽ.
Didžiausią įspūdį padarė, tai didžiuliai šiltnamių plotai – kvapas, šiluma (kuri labai maloni jau vėsoką spalio rytą). Ne paslaptis ko aš ten nuvykau – ogi susitikti su įmonės darbuotojais ir paklausti kaip jiems sekasi, bei pakviesti į rinkimus šį sekmadienį. Rinkiminė agitacija. Bet tai buvo tas kartas, kai tai daryti buvo malonu ir įdomu. “Žiežmarių gėlės” darbuotojai pirmiausiai ir labiausiai skundėsi ne standartinėmis problemomis, o tuo, kad jiems sunku patekti į darbą: “Žiežmarių gėlės” šiltnamiai yra vienoje automagistralės pusėje, o darbuotojai gyvena kitoje ir kas rytą/vakarą turi eiti per gan judrią ir didelių greičių magistralę. Sako, kad kartais, rytais, kai didesnis eismas, tenka ir po pusvalandį pastypsoti.
Yra požeminis praėjimas laukiniams gyvūnams, bet jis gerokai į šoną (gal kilometras ar du).
Sužinojau, jog šiuo ruožu rūpinasi VĮ “Automagistralė” ir kad kažkokiuose planuose virš-žeminė pėsčiųjų perėja yra numatyta ir gal net suprojektuota ir tai yra dalis visos automagistralės projekto – nuimti visus magistralinio greičio apribojimus tarp Vilniaus ir Kauno. Tik ne visai aišku kada bus ta perėja padaryta. Bet tam yra telefonas bei kitos ryšio priemonės – sužinosiu.
O tuo tarpu artėja rinkimai, o po rinkimų bus spalis, o po spalio bus lapkritis, o tiksliau lapkričio 1’oji. Ir kol kas Žiežmariuose prie chrizantemų eilių nėra, tad, manau, jog pats geriausias laikas užsukti ir jų įsigyti.
Ir gerbiami vairuotojai – laikykitės greičio apribojimų ties Žiežmariais važiuodami į bet kurią pusę, nežiūrint į tai, kad fotoaparatas nukreiptas tik į vieną.
Gavau štai tokią informaciją iš VĮ “Automagistralė”:
Dėl praėjimo-pravažiavimo ties Žiežmariais situacija yra tokia :
1. Projektas yra paruoštas ( bus statomi pėsčiųjų viadukas ir tunelinis viadukas transportui);
2. neišspręstas žemės paėmimo klausimas (savininkai neparduoda-vyksta teisminiai procesai);
3. Statybos klausimus spręs Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Sisisiekimo ministerijos, gavusi tam lėšas.
Ką gi. Eisiu aiškintis kas ten per teisminiai procesai ir su kuo. Tada pereisim prie statybos klausimų išsiaiškinimo.
______________________
Ketvirtadienį 2012-10-04 dieną vyko tokia konferencija (pow w jau spėjo apie šią konferenciją parašyti[1]). Pavadinimą sugalvojome su Džiugu Paršoniu telefonu.
Aš pats jokių konferencijų iki šiol neorganizavau – jose tik dalyvaudavau. Viskas prasidėjo nuo to, kad susitikome mes su Džiugu ir su Remigijum Šimašium… O paskui prasitęsė tokiu IVPK atstovo tokios sistemos pristatymu[3].
Tame susitikime su Džiugu ir ministru (pastarajam išbėgus su reikalais) prie mūsų prisijungė “Atviro Kodo Lietuvai” prezidentas Mykolas Okulič Kazarinas, kuris dar plačiau atskleidė valdiškų įstaigų informacinių sistemų problematiką. To susitikimo metu nusprendėme, kad reikia, būtinai reikia konferencijos šia tema. Ir reikia kaip galima greičiau.
Tai aš su Džiugu ir Remigijaus Šimašiaus pagalba suorganizavome šią konferenciją: pasikvietėm pranešėjus susirinkome Teisingumo Ministerijos konferencijų salėje (apie konferenciją viešai sugebėjau pranešti paskutinę dieną prieš jai įvykstant, bet už tai transliavome viską į Internetą[5]).
Pateikiu jums tuos įrašus, kuriuos pavyko išsaugoti ir prezentacijas, kurias kol kas pavyko gauti.:
Žinau, kad daug ką svarbaus praleidau, nes neturėjau laiko dar kartą išklausyti visos konferencijos ir surašyti pagrindines tezes. Bet labai tikiuosi ir laukiu jūsų komentarų ir papildymų.
Taigi, ką daryti, kad atvirasis kodas taptų populiaresniu (ypač valdiškose įstaigose, nes tai yra viešas interesas)? Kaip sumažinti valdžios ir jų darbdavių – žmonių atskirtį?
Ką daryti, kad valdiškų įstaigų darbas taptų efektyvesniu, kad mūsų resursai būtų išnaudojami efektyviau?
Ką daryti, kad patentai nežudytų technologijų? Kaip baigsis Samsung’o ir Apple byla?
Kokia turi būti intelektinės nuosavybės teisė ir ką daryti, kad autoriai kurtų ir kurtų daug ir kurtų kokybiškai?
Kaip turėtumėm spręsti šias problemas? Kaip jūs manote?
Kita konferenciją organizuoti bus paprasčiau, nes problemos jau identifikuotos ir antras blynas dažniausiai būna jau nebe prisvilęs.
P.S. Džiugo ir Mindaugo prezentacijų dar negavau, bet vos tik gausiu – paskelbsiu..
_________________
Kaišiadorių muziejus suorganizavo konferenciją pavadinimu “Kaišiadorių kultūros paveldas: vietos dvasia”. Konferencija vyko 2012 rugsėjo 21 dieną.
Kaišiadoryse lankausi ne pirmą kartą. Nuvykau, tam kad susipažinčiau su Kaišiadorių kultūriniu paveldu, problemomis.
Apie paveldosaugos problemas ir sprendimus kalbėjo kultūros paveldo departamento atstovas Svaigedas Stoškus. Pasidžiaugė paveldosaugininkas dėl kai kurių žmonių, kurie net neturėdami didelių lėšų, įsigiję istorinio ar kultūrinio paveldo objektus, juos puoselėja ir saugo. Kritikos susilaukė šiuolaikiniai plikbajoriai, kurie įsigiję kokį nors dvarą leidžia jam trūnyti, jo nesaugo, į jį neinvestuoja, o tik tikisi, kad bus pelningas čia ir dabar – na, nežiūri visai į perspektyvą ir visiškai nesirūpina visuomenės interesu.
Tai štai tokiems Svaigedas išrašinėja baudas. Kai kuriems ši poveikio priemonė efektyvi – antai žydų kapinių netvarkė, tai dabar jau tvarko. Kitiems, deja, ta priemonė neefektyvi: baudas sumoka, bet ir toliau daro savo – t.y. nedaro nieko. Paveldosaugininkas užsiminė, jog padidinus baudas viena eile (prirašius dar vieną nulį gale), ši poveikio priemonė bus efektyvi ir tiems[1].
Vėliau Oleardas Lukoševičius, Kaišiadorių muziejaus direktorius, susilaukė komplimento, jog problemų paveldosaugos departamentui su Kaišiadorių rajonu nėra.
Rasa Čepaitienė papasakojo kas yra kultūrinis paveldas, kas yra ar galėtų būti “vietos dvasia”. Man buvo nauja, jog kultūros paveldą gali apibrėžti ir “keistumo vetė”.
Vėliau Vykintas Vaitkevičius, Klaipėdos universiteto, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovas, papasakojo apie Bajorų archeologinę ekspediciją, kur kasinėjama yra buvusio ežero vietoje, kur randama žmonių laidojimo įrodymų. O tai reiškia, kad ten gyvenantys žmonės laidojo vandenyje – tai, kaip supratau, nauja Baltijos regiono istorijoje.
Tyrinėdami tą kapavietę archeologai rado ir lazdą su, kaip spėjama, senoviniais rašmenimis. Archeologai itin džiaugiasi šiuo radiniu.
lbertas Lakštauskas papasakojo apie Žaslius, apie Laukagalio akmenį. Apie neseniai vykusią šventę – Žaslių miestelio 555 jubiliejų, bei ta proga atidengtą paminklą Žaslių aikštėje. Papasakojo apie Guronių kaime esantį “Rožinio slėpinių kelią“. Apie įvairius renginius, vykstančius Kaišiadorių rajone – matosi, jog bendruomenė veikli ir aktyvi.
Vėliau Kaišiadorių muziejaus direktorius pasidžiaugė, kad nors jų muziejus ir neturi ekspozicijos, bet užtai daro daug tiriamojo bei leidybinio darbo ir muziejų galima pervadinti institutu. Aptarėme tada prie kavos auditorius, kurie audituoja muziejus, kurie sako, kad jų darbas yra tikrinti atitiktį įstatymams, o ką daryti, kad atitiktis būtų pasiekta turėtų galvoti jie patys.
Buvo itin malonu pabūti tikrų ir draugiškų Kaišiadorių intelektualų būryje. Išvykau namo pakilia nuotaika.
_________________________________
Mes gyvename Vilniuje. Turime du sūnus: 2 metų ir 11 mėnesių vyresnysis ir 1 metų ir 5 mėnesių jaunesnysis. “Pametinukai” – taip juos vadina daugelis. Mintys apie vyresniojo sūnaus vedimą į darželį ėmė suktis dar prieš gimstant jaunėliui.
Man mano vaikystės darželio prisiminimai nėra malonūs. Pagalvojęs apie darželius prisimenu valgyklos kvapą (toks itin specifiškas), auklyčių (Nuo žodžio “auklytė” mane kiek purto ir dabar) numylėtines, bausmes (pvz. nuogu užpakaliu stovėti viduryje grupės) ir iš kieme esančios metalinės raketos sklindantį kvapą (būdavo kiekviename darželyje po tokią metalinę raketą: užlipama laiptukais arba tiesiog per skylę ir ten būdavo galima stovėti ir vaidinti, jog esi kosmonautas… Taigi, sprendžiant pagal kvapą iš tų raketų, tai daugelis iš ten pabuvojusių kosmonautų testuodavo kosmonautinį asenizacijos procesą, kol esama raketoje).
Gal todėl ir nebėgau į aplinkui esančiu darželius vos gimus sūnui, kad galėčiau užrašyti jį į ten. Tačiau vistiek teko tai padaryti, kai supratome, jog be darželio neišsiversime. Kodėl taip nusprendėme? Todėl kad:
Pradėjome žygį po aplinkinius darželius. Pradėjome nuo apžiūros kur koks darželis aplinkui mus. Tam labai pasitarnavo šis žemėlapis iš maps.lt:
Išties Šeškinė labai geras mikrorajonas, jei kalbėti apie socialinių paslaugų sferą: čia ir poliklinika ir mokyklos ir progimnazija netoli yra ir Akropolis šalia ir darželių daugybė.
Apsilankėme visuose šiuose darželiuose, bet nei viename vietos nebuvo. Bet į visus užsirašėme. Daugelyje buvome kokie nors šimtas-penkiolisdešimti.
Niekur nebuvo ir dabar nėra vietos mano >2 metų sūnui. Liko du variantai: auklė ar privatus darželis. Pasirinkome antrąjį variantą.
Prioritetas buvo kaina, o tai buvo pats pigiausias, kokį mums buvo pavykę rasti darželis. Viena jo neigiama pusė – nevisai arti namų ir ne visai pakeliui į darbą. Todėl teko vykdyti tokią schemą.
Darželio ugdymu buvau daug-maž patenkintas, schema irgi daug-maž veikė. Bet buvo viena itin didelė problema: sūnus nuolat sirgdavo. Visos mamos ir tėčiai sako tą patį: “vaikai darželiuose serga ir serga daug”. Tai neguodžia. Neguodžia, kai vaikas eina vieną savaitę į darželį, o dvi – serga. O kol serga neša į namus užkratą, o tada suserga jaunėlis. Tada du pypliai su snargliais iki žemės ir viena mama, kuri tuos laikus, kai nėjo vyresnysis į darželį prisimena su nostalgija.
Nutarėme daryti pertrauką darželiui, kai abu vaikai susirgo plaučių uždegimu: su abiem teko apsilankyti ligoninėje. Nusprendėme nebevesti į darželį bent jau laikinai, kol sustiprės imunitetas, nes antibiotikų dieta, deja, jo nestiprina.
Praėjo 7 mėnesiai ir kantrybė tiek Daliai tiek man jau ėmė sekti. Šįkart rinkomės kiek brangesnį darželį, bet bent jau pakeliui į darbą. Tai Taškius esantis vaikų ir jaunimo centre.
Šis darželis, nors ir brangesnis, bet ir, atrodo, geresnis. Geresnis vien tuo, kad ugdymo metodologija yra išaiškinta ir pateikta tėvams. Tiesą sakant, aš iš Taškiaus ir pasiėmiau pagrindinius teiginius, ką ir kaip reikėtų lavinti darželyje. Informacijos sklaida ir jų blogas yra nepalyginamai geresnis. Kas svarbu tėvams, kurių vaikai darželyje? Jiems svarbu sužinoti kaip sekasi jų vaikui, kaip jis naujo išmoko, kaip jis atrodo tai mokydamasis. Didelė vertybė yra ir interjeras, bei aplinka, kurioje darželis yra: daug geriau yra didesnis pastatas su erdviomis salėmis-grupėmis, žaislų ir žaidimų centrais, o ne privatus namas ar net butas, kurių patalpų pirminė paskirtis – gyventi nedideliai grupei žmonių, šeimai, ar laikyti automobiliui, o darželiui erdvės buvo pritaikytos pagal reikmes. Ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas yra auklėtojos arba asmenys, kurie moko mano vaikus įgūdžių. Naujame darželyje, auklėtojos subjektyviai atrodo tiek pat profesionalios ir gal net labiau, negu to, į kurį prieš tai vedėme vyresnįjį.
Deja, vyresnysis sirguliuoja ir šiame darželyje. Tik ligos šį kartą žymiai lengvesnės (gydome tik čiobrelių arbatėlėmis – be jokių sintetinių vaistų) ir pasveiksta sūnus per savaitę. Tad dabar vieną savaitę serga – vieną eina į darželį (vietoje 1 savaitės ėjimo ir 2 sirgimo anksčiau). Labai tikimės, kad imunitetas prisitaikys ir sustiprės ir bus mažiau vargo.
______________________
Jei gatvėse reikia gaudyti greičio viršytojus, girtuoklius ir kelių chuliganus, reiškia, kad gatvėse yra chaosas ir netvarka . Jei restoranus ir kavines reikia bausti už antisanitarines sąlygas, reiškia, kad visur siautėja bakterijos, tik ir teieškančios, ką apkrėsti. Jei visų įmonių apskaitą reikia tikrinti ir jas bausti už menkiausias klaidas, reiškia, kad šešėlinė ekonomika šėlsta nevaržomai. Jei visur tenka kovoti su kokiais nors blogybių simptomais, reiškia, kad blogis valdo viską. Jei nebūtų blogio, tai juk nereiktų su juo ir kovoti? Bet kaip išmatuoti, kiek to blogio yra valstybėje?
Lietuvoje yra apie 70 įvairių inspekcijų ir kitų kažką kontroliuojančių įstaigų. Tikslaus skaičiaus pasakyti greičiausiai nelabai kas ir galėtų – kartais netgi neaišku, ar kažkokia įstaiga yra kontroliuojanti, ar nėra. O kartais netgi neaišku, ar kokią nors kontroliuojančią instituciją reikia skaičiuoti, kaip vieną, ar kaip kelias. Štai Lietuvos Bankas, nors ir kontroliuoja bankus, paprastai nepriskiriamas kontroliuojančioms organizacijoms. Arba štai Aplinkos apsaugos agentūra – ar ją reiktų skaičiuoti, kaip vieną organizaciją, ar kaip tuntą nepriklausomų regioninių įstaigų?
Daugelis sako, kad kontrolės reikia, nes jei nekontroliuosi, bus bėdų. Bet vadybos specialistai sako, kad kontrolės reikia tiktai tada, kai tų bėdų yra, o jei jau jų yra, reikia žiūrėti į priežastis. Kontrolė gali būti reikalinga, bet jei jos reikia, turime pripažinti, kad kažkur slepiasi blogybės. Kažkur kažkas vyksta neteisingai, todėl reikia sukontroliuoti, patikrinti kokybę, ištaisyti klaidas ar dar kažką padaryti su kažkokiomis blogomis pasekmėmis. Taip, būtent su pasekmėmis – bet kokia inspektavimo veikla skirta jau įvykusioms blogybėms aptikti.
Dar 2009 valdžia norėjo sumažinti kontroliuojančių institucijų skaičių iki 8, bet kažkodėl nepavyko. Gal todėl, kad kontrolės sritys pernelyg skirtingos, o gal todėl, kad norint kažkurią įstaigą panaikinti, reikia viso Seimo sprendimo. O Seimas ne visada elgiasi sąmoningai. O gal buvo ir dar gilesnių priežasčių.
Edward Deming, šiuolaikinės vadybos pradininkas, kokybės kontrolę minėjo nuolat, kaskart sakydamas vieną ir tą patį: jei reikia kovoti su visokiomis pasekmėmis, reiškia, kad kažkur yra problemos, dėl kurių tos pasekmės ir kyla. Jei prireikia kokybės kontrolės, inspekcijų ir tikrintojų – vadinasi, kad turime bėdų. Pataisyti tas bėdas įmanoma tik vienu būdu – šalinant jų priežastis.
Kartais kontrolė tampa absurdiškai savitiksle: kontrolieriai ir inspektoriai gali gauti netgi planus, kur bus nurodoma, kiek pažeidimų jie turi atrasti. Švelnesniais atvejais tų planų gali ir nebūti, tačiau inspektorius būna vertinamas ir skatinamas atrasti kuo daugiau pažeidimų. Žinoma, kad tada jis tampa suinteresuotu kovoti ne su bėdų priežastimis, o tiktai atrasti bet ką blogo. Net jei ta blogybė yra menama, o ne tikra.
Blogiausią įmanomą kontrolę žino tie, kas dar prisimena sovietmetį: milicija tais laikais turėdavo planus, kiek nusikaltėlių pagauti. Jei planui pritrūkdavo nusikaltėlių, pavojus kildavo net ir atsitiktiniams žmonėms. Kelių eismo inspektoriai tais laikais (pats to nepatyriau ir nemačiau, bet vyresni žmonės tai man pasakoja) buvo anekdotų personažais – sustabdę mašiną, ieškodavo pažeidimų tol, kol atrasdavo nors kažką, dėl ko galėtų prisikabinti.
Vienas mano draugas iki šiol prisimena, kaip jį, prieš porą dešimtmečių sustabdė policija: tikrino, ar yra vaistinėlė, ar yra gesintuvas, ar padangų protektorius pakankamo gylio, galų gale pareiškė, kad jis kirto ištisinę liniją, paėmė nedidelį kyšį ir paleido. Tas draugas neturėjo teisių, bet policininkai nesusiprato jų paprašyti. Jiems buvo svarbu atrasti bet kokį pažeidimą, tad jie ir ieškojo tokių, kokie dažniausiai pasitaiko.
Dar labiau patobulinti beprasmę tvarką būtų įmanoma tik vienu būdu – mokant inspektoriams premijas už surinktas baudas. Visi inspektoriai būtų suinteresuoti, kad pažeidimų daugėtų, jų priežastys nedingtų, o beprasmio darbo kiekiai augtų. Kai kuriose šalyse taip skatinami kelių inspektoriai netgi patys imdavo statyti mobilius greičio ribojimo ženklus – kad daugiau vairuotojų įkliūtų.
Jei valdoma, remiantis kontrole ir inspekcijomis, rezultatas visad būna vienas: beprasmio darbo visiems daugėja, o padėtis prastėja. Pasekmės tampa svarbesnėmis už priežastis, o kova su blogomis pasekmėmis tampa svarbiausiu tikslu. Galų gale kontroliuotojai ima pasakoti apie tai, kad padėtis beviltiška, o viskas yra taip blogai, kad kažką pataisyti įmanoma, tik viską draudžiant ir, žinoma, dar labiau tikrinant.
Toks reguliuotojų elgesys labai natūralus: kai nesi tikras, kaip paveiksi tuos, kas kontroliuojami, visada norisi juos kontroliuoti dar labiau. Kuo smarkiau ir griežčiau prižiūrėti, kad tik neatsirastų kažkokių pažeidimų. Ir už bet kokius pažeidimus bausti, nesvarbu, ar tie pažeidimai kažką reiškia, ar ne. Juk kuo daugiau baudimų, tuo labiau kontroliuotojas parodo visiems, koks jis būtinas. Taip prasideda kontrolės beprotybė: visi prižiūrimieji ima ieškoti būdų, kaip išsisukti, o kontroliuotojai ir taisyklių kūrėjai galvoja, kaip tuos prižiūrimuosius gudriau prigauti. Taisyklių ir draudimų kiekiai auga, o prižiūrimieji galų gale tampa idėjinais sistemos priešais.
Beprotiškos kontrolės pavyzdžių – apstu. Štai Darbo inspekcija vadovaujasi kone puse tūkstančio skirtingų teisės aktų. Tarkim, kad kokiai nors įmonei tereikia vadovautis penktadaliu iš tų teisės aktų, o gerai dirbdama, tokia įmonė kiekvieno iš tų reguliavimų laikysis 99 procentų tikslumu, kitaip tariant – beveik idealiai gerai.
Pabandykime paskaičiuoti: jei įmonei reikia laikytis 100 teisės aktų, o kiekvieną tikrinant, inspektorius tik su 1 procento tikimybe gali atrasti pažeidimų, tai galutinė atitiktis bus 99 procentai pakelti 100 laipsniu. Tai bus vos 37 procentai. Kitaip tariant, dvi iš trijų įmonių, atidžiai patikrinus, bus nubaustos.
Darbo inspekcija nekalta – jie tiesiog dirba savo darbą. Jų tikslas – prižiūrėti, kad visi taisyklių laikytųsi. Bet ar yra prasmės tų taisyklių laikytis tada, kai jų tiesiog nereikia? Iš kur atsiranda beprotiški reikalavimai, kad darbo saugos kursų klausytųsi kažkokie programavimo įmonių vadovai? Kas sugalvojo, kad buhalterės gali užsimušti darbe? Koks pavojus darbe gali kilti dizaineriui? Iš kur ta beprotybė?
Lygiai tokia pat beprotybė kamuoja daugelį valstybės prižiūrimų sričių. Taisyklių ir įstatymų kiekiai nesuskaičiuojami, jų vis daugiau ir daugiau, todėl pažeidimais jau tampa netgi ne kokie nors pažeidimai, o visokie leidimų ir pažymų neatitikimai. Inspektoriai pradeda tikrinti leidimų leidimus ir pažymas apie pažymas. Biurokratinė mašina, primenanti Kafkos „Procesą“, ima reikalauti, kad verslininkai patys apie save surinktų įrodymus, pagal kuriuos kažkas juos galėtų nubausti.
Draugai, turintys smulkius verslus, man pasakoja įdomybes apie mokesčius. Iš jų sužinojau, kad slėptis nuo mokesčių inspekcijos reikia ne todėl, kad būtų gaila pinigų, o todėl, kad sumokėjęs pinigus valstybei, turėsi tiek bėdų, kad už tą mokesčių mokėjimą ir liksi nubaustas. O jei nesumokėsi mokesčių ir neparodysi, kad kažką dirbi – tada problemų neturėsi.
Man sveikas protas sako paprastai: valstybei abejotina nauda iš to, kad prispaudusi kokį nors smulkų verslininką, gaus iš jo kelis šimtus litų, jei dėl to verslininkas bankrutuos ir gaus porą kartų didesnę bedarbio pašalpą. Valstybei gali apsimokėti net išvis mokesčių iš tokių versliukų nerinkti, jei tik jie maži, kuriantys darbo vietas, o jiems bankrutavus – bedarbių tik padaugės. Bet kažkodėl tokie versliukai prižiūrimi ir neretai baudžiami.
Kartais spauda paskelbia tiesiog absurdiškas baudimo istorijas – tai kokie nors inspektoriai bobutę nubaudė už tai, kad jos sūnėno sugyventinė jos karvę pamelžė, tai kiti inspektoriai ėmė gaudyti kažką, kas nori pavežti pakeleivius, tai kažkas pradeda aiškinti apie tai, kaip padavėjos turi susimokėti mokesčius už arbatpinigius…
Pabandę išsiaiškinti tokių keistų baudimų priežastis, atrasime, kad jos didesne dalimi kyla visai ne iš VMI, o iš komplikuotų, perdėtai sudėtingų įstatyminių reikalavimų. VMI, nubausdama kokią nors obuoliais prekiaujančią pensininkę, tiesiog parodo visos valstybės simptomus: kažkodėl reikia perteklinės kontrolės, nes smulkiausi verslautojai kažkodėl pernelyg lengvai gali pažeisti visokius įstatymus.
O čia jau darosi įdomu: kodėl gi tie smulkiausi verslininkai gali taip lengvai pažeisti įstatymus? Panašu, kad tik todėl, kad įstatymai reguliuoja ką papuola ir visai be proto. Smulkūs verslininkai priversti samdytis buhalterius, nes patys neįstengia sumokėti mokesčių, o kokie nors politikai paskui dar ima pasakoti, kad buhalterių kvalifikacija pernelyg prasta, todėl apskaitą esą turi tvarkyti tik buhalteriai, turintys kažkokius sertifikatus. Tai beprotybė, kuri aiškiai rodo, jog arši VMI veikla tėra bendros valstybinės beprotybės simptomas.
Spėju, kad ta baudžiamoji beprotybė atėjo dar iš sovietmečio: juk tada kiekvienas, norėjęs verslauti, buvo vadinamas nusikaltėliu, spekuliantu ir vagimi. Verslas buvo nelegalus, todėl valdomas keliais Baudžiamojo kodekso straipsniais. Reguliavimas tais laikais buvo labai paprastas: jei verslauji – turi būti pasodintas. Iškrypęs požiūris į verslą liko ir vėliau: jei jau nori verslauti, vadinasi, tave reikia prižiūrėti, kaip nusikaltėlį. Prikurti tau begalę taisyklių, visokių nesąmoningų reikalavimų ir būtinai atrasti įrodymų, už ką tave reiktų nubausti.
Apribojimų teorija (viena iš sparčiausiai populiarėjančių naujų vadybinių teorijų) sako, kad ten, kur vyksta nesąmonės, dažniausiai slepiasi kažkoks gilus valdymo konfliktas – dilema. Labai aiški dilema matosi ir sename valdžios požiūryje į verslą ir mokesčius.
Dilema paprasta: mes norime surinkti daug mokesčių į biudžetą. Todėl reikia, kad įmonės galėtų lengvai steigtis, sėkmingai dirbti ir augti – kad gautų kuo daugiau pajamų. Ir taip pat reikia, kad tos įmonės nenuslėptų tų pinigų, kuriuos turi sumokėti valstybei. Tačiau tam, kad įmonės gautų daugiau pajamų, reikia jų nežudyti biurokratijomis. Kita vertus, tam, kad įmonės nenuslėptų mokesčių, reikia jas griežtai kontroliuoti ir nustatyti reikalavimus bet kokiam pirstelėjimui.
Taigi, čia puikiai matosi konfliktas: viena vertus, reikia nekontroliuoti, o kita vertus – kontroliuoti kuo baisiau. Jei nekontroliuosime – įmonės augs lengviau, pajamų dėl to daugės. Bet kartu augs ir šešėlinė ekonomika. O jei pernelyg kontroliuosime, šešėlis gal ir bus kiek prispaustas, tačiau verslas kentės, ekonomika nesivystys. Komprimosinis variantas čia irgi nepadeda: jei kontroliuosime saikingai, tai mokesčius visi slėps, o verslui visvien bus daug bėdų.
Dilemos dažniausiai išsisprendžia, jei tik pažvelgiam kiek giliau į realybę, veiksmų priežastis ir užduodame klausimą, ar koks nors sprendimas išvis yra produktyvus. Pažiūrėkime į kelis gyvenimiškus faktus, o tada dar kartą pabandykime rasti sprendimą:
Kaip matome, dusinti mažas įmones neproduktyvu: išlaidos didelės, o nauda – abejotina. Bet dideles įmones visai apsimokėtų prižiūrėti griežtai, nes tai atsiperka. Dilema išsyk išsisprendžia: tereikia diferencijuoti mažas įmones ir joms leisti kuo greičiau augti. Tuo tarpu griežtai prižiūrėti reiktų tik tas įmones, kurios yra pakankamai didelės.
Gal todėl emigravę tautiečiai pasakoja stebuklus apie Didžiąją Britaniją: ten nereikia jokių leidimų, norint dirbti pačiam, o jei uždarbis nėra didelis, tai mokesčių inspektoriai tavim nei nesidomi: kuriem galam eikvoti brangų laiką ir valstybės lėšas? Deja, Lietuvoje reikia leidimo viskam. Inspektoriams kyla įtarimai netgi apie kaimo talkas: gal tai nelegalus darbas, o šeimininko surengtos vaišės talkos dalyviams – tai nelegalus atsiskaitymas natūra?
Japonai, sukūrę Kaizen metodologiją, sako, kad visi tikrinimai ir inspektavimai – tai bergždžias, piktžolinis darbas. Toks darbas vadinamas „muda“. Šioji dažniausiai kyla dėl to, kad kažkur yra „mura“ – įvairūs sutrikimai, veiklos nevienodumai. O jau tie nevienodumai kyla dėl to, kad kažkur yra „muri“ – įvairiausi neapibrėžtumai. Pernelyg sudėtingas reguliavimas visada sukelia neapibrėžtumus, nes niekas negali išsiaiškinti, kaip kažką teisingai daryti. O kai neaišku, kaip ką daryti, tai dirbama kaip papuola. O jau dėl to kyla įvairios blogybės. O tada jau prireikia visokių patikrinimų.
Daugybė menamų ar realių pažeidimų išties nereiškia, kad reikia daugiau inspektorių ir inspektavimo. Daugybė visokių pažeidimų reiškia tik vieną: valstybėje yra bėdų. Tuo tarpu tūkstančiai inspektorių – tai tik požymis, kad tų bėdų yra labai daug. Gal netgi tokių bėdų, kaip begalės patikrinimų ir reguliavimų, kurie skirti tik tam, kad būtų įrodytas kokių nors inspekcijų reikalingumas.
Kaip išmatuoti, kiek išties yra blogio ir nereikalingų reguliavimų valstybėje? Labai paprastai: patikrinimų skaičiais ir inspektorių etatais. Kuo daugiau reikia patikrinimų, kuo daugiau reikia darbuotojų įvairiose inspekcijose, kuo daugiau reikia įvairių kontroliuojančių institucijų – tuo padėtis blogesnė. Juk inspektorių reikia tik tada, kai tenka kovoti su blogomis pasekmėmis.
Šitaip vadinasi Liberalų Sąjūdžio pramoga rinkėjams. Tai metalinė plokštė su frazėmis, kuriose kablelis keičia frazių reikšmę.
Sakiniai ten užrašyti nuo kairės į dešinę: viena eilutė – vienas sakinys. Supratau, jog tai svarbu pasakyti, po kelių valandų praktikos.
Labai gera šios plokštės ir tento savybės yra ta, kad šie tilpo į mūsų karavaninę Omegą, todėl buvo visai nesunku ją iš Vilniaus nusivežti į Kaišiadoris.
O į Kaišiadoris vežiau ją, nes Kaišiadoryse vyko rudens šventė. O “padėk kablelį pats” vežiausi į Kaišiadoryse vykstančią rudens šventę todėl, kad pats esu kandidatas į Seimą vienmandatėje Kaišiadorių-Elektrėnų apygardoje ir todėl, kad reikia parodyti Kaišiadorių ir Elektrėnų apylinkėms, jog aš esu kandidatas į Seimą.
Manau, jog pasisekė labai gerai. Ačiū didžiausias Liberalų Sąjūdžio Kaišiadorių skyriui ir savanoriams! Be jūsų nieko nebūtų pavykę!
Labai džiaugiuosi tuo, jog Kaišiadoriečiai ir miesto svečiai (tame tarpe vienas vokietis) kablelius sudėjo lygiai taip, kaip aš sudėčiau! Na, gal buvo keletas išimčių…
Žmonėms ši pramoga visai patiko. Keletas klausinėjo koks bus prizas ir kol buvo balionų, tai traukė patys juos nuo tento ir nešėsi į minią. Kai balionai baigėsi, aiškinau, jog tai puiki smegenų mankšta ir geras pasiruošimas būsimiems Seimo rinkimams, vyksiantiems už ~2 savaičių.
Mugei einant į pabaigą sutikau dar vieną kandidatą į Seimą dalinantį skrajutes. Žmogus sakė, jog apie šventę sužinojo tik šįryt, tad šoko iš lovos, stvėrė skrajučių ir atlėkė į Kaišiadoris – neturėjo net padoresnio krepšiuko skrajutėms susidėti, tai aš jam atidaviau Liberalų Sąjūdžio atributika padabintą daiktamaišį (tą kur bagažinėje matosi). Palinkėjome vienas kitam garbingos kovos ir išsiskyrėme taikiai.
O FB puslapis “Kaišiadorys Turizmas Verslas” irgi pafotografavo šventėje, o šiose foto yra užfiksuoto mano darbo rezultatų truputį (aš aišku atsiprašau fotografo, jei jam reikėjo labai stengtis, kad į kadrą nepapultų per daug oranžinės atributikos):
Dar prieš akciją mane perspėjo, kad per daug nesinervuočiau, kai pamatysiu savo veidą šiukšliadėžėje ar dar kur. Baigiantis šventei prasiėjau per mugę, bet niekur savo skrajučių nemačiau :/ Tikriausiai namo nusinešė…
O dabar, jūsų dėmesiui trumpas filmukas iš visų fotografijų padarytų renginio metu:
Tai tokia štai buvo man Kaišiadorių rudens šventė. O kas dar norite pažiūrėkite vieną kitą nuotrauką čia:
2012 rugsėjo 22 dieną, t.y. praėjusį šeštadienį vyko Baltų kultūros šventė. Šventė kiek panaši į gyvosios archeologijos dienas vykstančias Kernavėje.
Jūsų dėmesiui keletas filmukų ir nuotraukų iš pačios efektingiausios ir įdomiausios programos dalies, t.y. Baltų karybos draugovės “Jotva” narių pasirodymas (beje, nuotraukų iš to renginio galite pasižiūrėti ir portale “Kaišiadorietis” ir “Kaišiadorys turizmas verslas” FB puslapyje).
Mano žmonos mama labi iniciatyvi ir veikli moteris. Sužinojusi, jog kandidatuoju ji beveik nenustebo (mano mama nustebo labiau). Kadangi moteris ji veikli, o ir Skuodo rajone žmonės ten nepėsti (pvz. “Šaulių” būrio vadas Robertas Šakalys, Skuodo meras Stasys Vainoras, kuris kaip paaiškėjo yra Liberalų Sąjūdžio narys ir taip pat kandidatuoja šiemet į Seimą, kandidato numeris 18, sąrašo numeris, primenu, pirmas), tai jie kažkokiais būdais sukontaktavo su PAG-16 CKB grupės vadu[1] Erlandu Snieškum ir sutarė perduoti per KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-ąją rinktinę Afganistano vaikams vilnonių kojinių ir visokių ten kitokių rūbelių, kurių tos šalies vaikams ir ypatingai Goro provincijos vaikams labai reikia. Tai mano žmona irgi numezgė keletą kojinių ir aš taip pat nuvažiavau perduoti jų.
Maniau, kad reiks nuvažiuoti, iškilmingai įteikti savo dovanas, atsistoti kur nors prie vėliavų, kas nors pasakys griausmingą kalbą, visi paplosim, papozuosim prieš spaudą ir išsiskirstysim.
Bet viskas buvo kitaip. Viskas buvo daug geriau! Pasitiko mus savo šiltu žvilgsniu vadas Erlandas Snieškus, palydėjo iki konferencijų salės, skardžiu ir griežtu balsu pasakojo apie kareivines, apie kariuomenę, tada susėdome visi ir mums ėmė pasakoti apie Afganistaną.
Prezentacija buvo labai įdomi, tokia įdomi, kad gali būti, jog jums bus įdomios tos prezentacijos nuotrupos, kurias pavyko man atsiminti/užsirašyti. Viskas kas čia žemiau yra tezių kratinys. Nutariau jų neredaguoti (bent jau kol kas), nes aš pats Afganistane nebuvau, o bandydamas kažką redaguoti dar iškraipysiu mintis…
Continue reading Vilnonės kojinės Afganistano vaikams
