Labai patiko kažkaip. Noriu dar. Ir man neuždraus niekas! Nežiūrint į tai, kad į Grumliną jau šovėGiedrė. Giedrės piktapaukštis tik sužeidė Grumliną. O maniškis – galutinai pritvojo:
Žinoma, tokių didelių kiau… žmonių nepritvosi taip paprastai. Neapsieita be nuostolių. Ragatkė sulūžo.
Dabar nebegaliu taip toli šaut. Tenka ieškoti taikinio arčiau. Negaliu ilgai taikytis, nes viskas sulūžę, tai taikausi į didelį blogą, į visą vaikų darželį, į Austėją!
Panašu, kad dabar jau į nieką daugiau šauti nebegalėsiu (na nebent su klijais paklijuot ir lipnia juosta apsukt)…
<— Čia kita pikta kregždutė, nes saviškės nenufotografavau, šita iš http://bellafoto.lt (labai gražių ten nuotraukų yra).
Dar kai buvo vasara ir buvo karšta, tai laikėme langus pravirus – net ir savo balkono stiklus pravėrėm. Tai štai vieną dieną į balkoną ėmė ir įskrido kregždutė! Įskrido ir išskristi negali, mat stiklai balkono gan švarūs ir nesimato jų. Vargšė visa nuvargusi ir išsigandusi tupėjo kampe, o jos draugės skraidė aplinkui lauke ir nesumojo kaip jai (nors, gal ten ir jis buvo – nežinia) padėti. Paėmiau atsargiai ją (jį) į delną ir išleidau pro pravirąjį langą – kregždė nulėkė tolyn, tiek ją ir tematėm, tiesa, keliant saujoj (apdariai nepaėmiau už užpakalio) toji purptelėjo ant balkono grindų truputį savo baimės.
Ir tai ne pirmas kartas. Negerai. Nutarėme imtis priemonių: girdėjau, kaip kažkoks ornitologas pasakojo, jog ant stiklų namų, jei jie jau švarūs tokie, kad beveik nesimato, reikėtų užklijuoti kokio nors plėšraus paukščio lipduką. Tai mes susiradome kažkokį erelį, atsispausdinome su savo nespalvotu spausdintuvu ir priklijavome ant balkono sienos. Nuo tada kregždės nebe įskrenda. Byla išspręsta!
Bet kur gi tau… Kregždės, pasirodo, tėra smulkmė: Lietuvoje skraido kur kas pavojingesni PIKTIEJI PAUKŠČIAI (be šitų, jeigu ką, dar ant Neries žiemą vaikšto pingvinai)! Šie gi yra įvairių dar porūšių (vieni iš jų kažkokie juodi – matyt patys baisiausi) ir jie specialiai skraido pas žmones! Įsivaizduojate?! Skrenda tiesiai pas žmones! Tiksliau ten, kur juos pasiunčia jų tuometinis šeimininkas.
Taigi… Įlėkė tie paukščiai ir prasidėjo sąmyšis: Augustas su Bernardu tuoj pat stvėrė tuos paukščius labai skaniai valgyti. Tiesa, jaunesniajam paukščiukus tenka pasmulkinti, nes bijome, kad neužspringtų. O didysis kerta net ausys linksta. O kas dar yra labai keista, tai su paukščiais atsirado (nežinau ar įlėkė su tais paukščiais ar iš anksčiau pas mus kaip nors atsirado) ir kažkokios žalios kiaulių galvos su… su kiaušiniais! Nesupratau, ar tai tų paukščių kiaušiniai ar kiaulių. Kiaulės kiaušinių, kiek žinau, nededa, bet tikiu, kad mielai suvalgytų. Tikriausiai tie paukščiai dėl to ir pikti. Nežiūrint to mes ir tas kiaules ir tuos kiaušinius taip pat įvertinome teigiamomis skoninėmis savybėmis.
Atsižvelgdami į tai, jog nauda iš tų paukščių gavosi didesnė nei nuostolis (lango juk neišdaužė) ir nors didžioji dalis paukščių išskrido į pietus, vistiek nusprendžiau ir aš neatsispirti pagundai ir šauti nors tuos kelis, iš kurių pas pas mus atskrido į… Į Kauną! Mano studijų miestą. Kaunas tolokai (100 km Lietuvoje jau atstumas), tad taikytis teko ilgai. Vedžiojant taikiklį ten-šen ranka sustojo ties didesniu ir ryškesniu nei visi kiti taikiniu: toks lyg su akiniais, lyg su odine liemene, lyg žemėlapį atsivertęs, lyg fotoaparatu spragsintis, lyg savo citroeną plaunantis, lyg pirštą iškėlęs dangun kažkokią sentenciją sakantis, lyg lego kaladėles dėliojantis, lyg liežuvį pro lūpų kamputį iškišęs kažkokį plakatą su moteriška figūra bežiūrintis, lyg su gotra, lyg su kaubojaus skrybėle, toks lyg ir nemažas bet visur suspėjantis… GRUMLINAS! Va! Na, laikykis! Ir tais žemėlapiais nesidangstyk – supliš ir bus nuostolis – čia tau ne kokios nors kregždutės…
Tai štai pagaliau sulaukėme kai kas nors ėmė ir atpigo.
Aš čia jau gyriausi, kaip vaikštau į darbą pėsčiomis ir kaip tai yra naudinga tiek sveikatai tiek mintims. Į darbą eiti patogu – nuo kalniuko, bet va užtai atgal, po darbo dienos ne visada drįstu ir važiuoju autobusu 3-4 stoteles.
Dabar, kai vyresnysis eina į darželį, planuoju autobusu važiuoti į darželį bei darbą ir grįžti taip pat. Iki permainų man diena kainuotų 4 litus. Rugsėjį planuoju važiuoti du kartus per darbo dieną autobusu, taigi: 20*4=80 litų (tam, kad būtų paprasčiau skaičiuoju, jog važiuoju 20 dienų į mėnesį autobusu).
Problema, kuri man iki šiol kankindavo, tai tie popieriniai talonėliai: jei jų nusiperku daugiau, aš jų nesugebu visų panaudoti, nes migruodami tarp kelnių/marškinių kišenių ir piniginės jie kažkaip išsibarsto. Tad perku po 1-2 talonėlius beveik kas dieną spaudos kioskelyje. Čia atsiranda kita problema: tai retkarčiais, o ypač tada, kai skubu, prie kioskelio būna eilės, o kai kurios eilės būna iš žmonių, kurie moka už komunalines paslaugas. Komunalinių paslaugų apmokėjimo eilių laukti neverta, o ypač, kai skubu. Tad retkarčiais tenka pirkti talonėlį iš vairuotojo už 2.5 lt.
Iš vairuotojo perkant talonėlius reikia turėti smulkiai, o geriausiai lygiai ir nesijausti kaltu, kai vairuotojas žvilgčioja kiek čia grąžos ir kur tie talonėliai, kol tuo pačiu metu vairuoja. Arba stovi ir taip gaišina visų keleivių laiką. O ir lipti į autobusą tenka tokiais atvejais tik pro priekines duris. O jei dar pilnas autobusas, tai ir stumdytis paskui iki išėjimo.
Geriausia būtų, jei pavyktų už tuos talonėlius atsiskaityti kokiu nors tiesioginiu debetu: gaunu kortelę, susieju jos sąskaitą su savo kokia nors asmenine sąskaita, glaudžiu talonėlį prie autobuso/troleibuso kokio nors aparato, o šis iš mano sąskaitos paima porą litų. Na, gerai iš bėdos galėčiau dar sumokėti ir iš anksto internetu, prisijungęs prie savo transportinio profilio, bet tiesioginis debetas būtų kur kas patogiau! Aš už savo ryšio paslaugas taip ir moku – tiesioginiu debetu, apie įvykdytą tranzakciją man bankas atsiunčia informaciją sms’u į telefoną (galiu ir pats pasitikrinti internete, bet sms’as patogiau, nors ir kainuoja ~30 ct). Labai patogu! Juoba, kad galima nustatyti mėnesio tranzakcijos limitą – jei pvz. operatorius priskaičiuos per klaidą šimtus pinigų, jų negalės per vieną tranzakciją pasiimti, o aš gavęs sms’ą apie neįprastai didelę paimtą sumą – tuoj pat susidomėsiu kas kur ir kodėl.
Kai visai neseniai Vilniaus susisiekimo paslaugos paskelbė apie tai, kad dabar jau galima turėti elektroninius vienkartinius talonėlius – labai apsidžiaugiau! O! – pagalvojau, pagaliau! Nusiperku kortelę, pildau ją internetu ten po kažkiek pinigų ir registruoju važiavimą kiekviename autobuse ar troleibuse priglausdamas kortelę prie specialaus įrenginio. Bet ten pasirodo viskas kiek įdomiau: tą kortelę įsigyti galima buvo tik keliose vietose Vilniuje – susisiekimo paslaugų kioskeliuose, kurių Vilniuje yra visi du: Žolyno gatvėje ir Gedimino prospekte.
Na dviejose vietose tai dviejose. Kodėl gi nenuėjus ir neįsigijus tos kortelės viename iš tų adresų? Juk vistiek – vieną kartą vaikščiot. Nors daug patogiau būtų, jei kortelę būtų galima įsigyti tiesiog internetu, o ją gaučiau paštu. Juk patogiau būtų ar ne? Tai prisiruošiau aš nueiti į tą jų susisiekimo paslaugų kioską: nuėjau ir paprašiau tos kortelės. Manęs tuo metu dirbusi ten moteriškė ir klausia: “tai kiek bilietėlių pildyti?”. Aš sakau: “nei vieno, aš pats pasipildysiu vėliau internetu, man dabar reikia tik kortelės”. Tai pasirodo taip negalima… Negana to, kad tas korteles galima įsigyti tik tuose kioskuose tai dar ir pildyti tas korteles tais bilietėliais galima irgi tik tuose kioskuose!
Taip ir matau: pasidedu į kortelę kokius 20 litų, 10’iai talonėlių ir kai juos išvažinėju, susiplanuoju atliekamą valandą specialiai tam, kad nueiti į tą jų kioską tam, kad galėčiau dar ten pasipildyti tą kortelę keliais bilietais.
Ne, ačiū. Aš jau geriau kas dieną pirksiu po 1-2 popierinius talonėlius ir man tai bus daug patogiau, nors tai yra ir labai nepatogu.
Taigi, dabar susisiekimo paslaugos atpigo. Vietoje 4 litų už dieną man dabar kelionės į darželį/darbą ir atgal namo kainuos 5 litus. +1 lt, bet už tai daug patogiau! Dabar tai yra elektroninis bilietas, kurį galiu pildyti pavyzdžiui 30’iai minučių. Man kelionė iš namų iki darbo ir atgal netrunka taip ilgai – daugiausiai 20 minučių. Na, gal net pavyktų į pusvalandį sutilpti bandant nuvažiuoti ir grįžti. Beda tik, kad tarp nuvažiavimo ir atvažiavimo yra 8 darbo valandos, tad tektų pirkti du pusvalandinius bilietus po 2.5 lito ir viso gautųsi 5 litai už dieną, o mėnesiui 100 lt.
Hm… Kažkas ne taip čia. Na, gerai, gal tada apsimoka pirkti kitokios rūšies bilietą? Taigi, darome prielaidą, jog važiuojame 20 arba 15 (na, pavyzdžiui su automobiliu sugalvosiu važiuoti keletą kartų arba gražią dieną pėsčiomis pasivaikščioti) dienų per mėnesį – 2 autobusais per dieną:
* – dėl šito neaišku. Nors parašyta ir “30 dienų”, bet įtariu, jog kalba eina apie 1 mėnesį, o ne 30 dienų. Pasirodo ten 30 dienų.
Tai kaip ir gaunasi toks va štai kainų sumažėjimas. Anglijoje berods yra pritaikyta sistema, kad jeigu visokie ten smulkesni nei mėnesio bilietai pasiekia mėnesinio bilieto kainą, tai tą mėnesį jie virsta būtent mėnesiniu bilietu ir keleivis – viešojo transporto klientas gali nesirūpinti kokią jam kortelę ten pirkti – nusiperka tiesiog vieną kortelę, įdeda į ten pinigų ir važiuoja kur jam reikia, o sistema paima iš keleivio tiek pinigų, pagal tokį planą, kuris palankiausias klientui.
Ką mes turime? Mes turime va šitą puikią lentelę:
Kaip aš suprantu tai šita lentelė rodo, jog pas mus yra atvirkščiai nei pavyzdžiui Anglijoje. T.y. stengiamasi visaip padaryti, kad keleivis nesuprastų kada ir kaip jam labiausiai apsimoka ir pasistengti paimti iš jo kaip galima daugiau ypač, jei keleivis sugalvos pakeisti savo elgseną. O jeigu būtų transporto grūstis, kurioje viešasis transportas stovėtų ilgiau nei pusvalandį, tai viešojo transporto klientams ta pati kelionė kainuotų 2 kartus po 2.5. Aš, prasidėjus automobilių grūsčių sezonui, į kiekvieną autobusą ir troleibusą pasodinčiau po etatinį kontrolierių, kuris tikrintų ar visi prasitęsia savo pusvalandinius abonementus. Apskritai kontrolieriams darbas pasidarė daug įdomesnis: dabar net jei turi kažkokį bilietą, vistiek yra didelė tikimybė, jog kažkokią sąlygą pažeisi, o kontrolieriui tereiks surasti tą sąlygą.
Tai štai… Atpigo. Vietoje 4-5 litų už pirmyn/atgal kelionę dabar mokėsiu 5-7 litus. Atpigo +1 arba +2 litais. Teigiamasis atpigimas.
Ką gi… Paskutinės, kurias planavau jums parodyti, nuotraukos iš Italijos. Vaikštinėdamas po atostogas ir pasinaudodamas bet kokia proga stengiausi, esant prastesniam apšvietimui ir vietai, kur galiu pastatyti fotoaparatą, bandžiau eksperimentuoti ilgu išlaikymu. Viena kita foto visai neblogai gavosi, tiesa? Štai jos:
Per ilgai, bet vėlgi visai nieko.
vingiuota stati gatvelė.
vingiuota stati gatvelė.
Kitas krantas
Kitas krantas
Kitas krantas
Povandeniniai akmenys. (neapsisprendžiau kuri geresnė, tai abi įdėjau)
Povandeniniai akmenys.
Kitas krantas. Šiek tiek žaibavo.
Krantinė
Vėl prieplauka.
Kitas krantas (šiek tiek žaibavo)
Patranka
Prieplauka
Tiesiog parkelis
Mes restoranėlyje mėgaujamės gaivinančiais gėrimais.
Žuvys vandenyje prie Sirmione pilies plaukioja nei kiek nesikuklindamos – paviršiuje.
Vabalėlis ežero pakrantėje siena laksto.
Bene pats prabangiausias viešbutis Sirmione.
Vanduo nemokamas. Yra gazuoto, šalto ir paprasto…
Galima ir apsiprausti.
Nemokamas vanduo “naturale”
Varom maudytis. Veros sūnus Davydas važiuoja traktoriumi, nes traktoriumi važiuoti yra gerai.
Štai kaip gera upėje “olio”, kai lauke taip karšta.
Štai kaip gera upėje “olio”, kai lauke taip karšta.
Silvio karvės melžimo agregato fone.
Silvio ferma. Karvę melžia.
Melžimo agregato valdymo skydeliai.
Silvio ferma ir silosas.
Silvio ferma ir šuo pašare.
Silvio ferma ir telyčia.
Silvio ferma – karvės.
Silvio ferma – karvės.
Silvio trioba.
Silvio trioba.
Silvio laukų drėkinimo sistema – kiaura.
Silvio laukų drėkinimo sistema
Silvio laukų drėkinimo sistema
Silvio laukų drėkinimo sistema
Čia jau nebe Silvio laukų drėkinimo sistemos dalis – kanalai.
Pavaišino mus Silvio mama cukrumi su kava…
Kelias į Silvio kaimą. O ten kaimietis ant dviračio. Toks labai italas man pasirodė.
Labai itališkas italas
Nu čia to parko planas. Nežinau kodėl jums tai gali būti įdomu. Dabar sunku ištrinti.
Užsukome į terminių vandenų kompleksą. Sėdžiu pavėsyje, nes terminiai vandenys šilti, o lauke karšta, tai kažkaip fainiai, bet ne iki galo…
Užsukome į terminių vandenų kompleksą.
Rimtai skaitau rimtą žurnalą, nes kaip minėjau vanduo šiltas, o lauke karšta.
Terminių vandenų grota – vasarą tvankoka. Žiemą tikriausiai – pats tas!
Terminių vandenų grota – vasarą tvankoka. Žiemą tikriausiai – pats tas!
Šviesoforų ten nedaug – vieni žiedai (rotondos), o viduje fontanai, gėlynai ir šiaip gražumai visokie.
Vienintelis leidžiamas rodyklių reklamos formatas – saugant miestelio autentiką, nieko didesnio ir įžūlesnio negalima.
Čia apie priešistorinį medį, kuris buvo išaugintas iš fosilinės sėklos.
Čia tas medis iš fosilijos
Čia tas medis iš fosilijos
Pieno automatas miestelyje, veikiantis visą parą.
Patranka prie gatvės. Tokių ne viena.
Nekilnojamojo turto kainos Decenzane.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Sirmione pilies kanale kažkokios durys, o ant tų durų kažkoks paukštis lizdą susisuko.
Decenzano ligoninės koplyčia.
Decenzano ligoninės fontanas.
Ledainė. Bet ledai čia prastesni, nes juos reikia reklamuoti skaniu vaizdu.
Vyko kažkoks festivaliukas. Tai prašome atkreipti dėmesį, jog yra kasa ir kasininkas, katras duoda čekį, su kuriuo eini ir pirki daiktus paskui. Štai prašau – problema išspręsta.
Elektroninės žvakutės su elektroniniu uždegimu
Koplytėlė ant sienos ežere.
koplytėlė miegamajame rajone.
Nelaistoma veja miegamajame rajone.
Koplytėlė kaime – kukurūzų lauke.
Suvenyrų parduotuvė – blizga ir spalvota.
Čia tuose namuose gimė mergaitė.
Figos lapai su figomis
Kažką ten bedarydami pamatėme žiurkę kažką nasruose nešančią.
Jim’o fiatas. Tas ženkliukas kapoto gale – ne vien dėl grožio. Vairuotojas iš kabinos ten turi įžiūrėti kokia aušinimo skysčio temperatūra.
Jim’o fiatas.
Jim’o fiatas.
Jim’o fiatas.
Jim’o fiatas.
Jim’o fiatas.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Darbo valandos. Siesta.
Bingo stalas su kompiuteriu – pametusiems dėl tos loterijos galvas.
Bingo aparatas ir švieslentė.
Bingo bilietai
Bingo stalas, o viduryjė skylė, o skylėj televizorius.
Berašant apie pasekmes ir priežastis man toptelėjo mintis, kad galiu imti ir tą vyruką valgantį picą su gazuotu saldintu gėrimu, tortu ir čipsais užkelti ant priežasčių-pasekmių schemos.
Gavosi fatališkai. Nepersivalgykime. Ne veltui tai vienas iš Dievo įsakymų!
Išėjimas iš mirties ciklų yra ypatingai sunkus. Tad jeigu jau nusidėjote ir persivalgėte – sekite žalia rodykle, veržkitės iš persivalgymo ciklo, nes raudonos punktyrinės rodyklės yra labai neryškios ir jomis, iš alkoholizmo ar narkomanijos ciklų retai kam pavyksta išeiti.
Kaip mano dėmesingi skaitytojai žino, Kaišiadoryse esu buvęs jau anksčiau. Tuokart skundžiaus, kad nespėjau aplankyt Algirdo Mykolo Brazausko muziejaus. Kaip žinia, tą žino ir ne dėmesingi mano skaitytojai, Kaišiadorys tampa kultiniu miestu Lietuvos internete ir ta proga subrendo reikalas padaryt antrą iteraciją[0] ir susistemint žinias apie šį nuostabų miestą[1].
Maistas Kaišiadoryse
Pirmojo apsilankymo metu, labai gerai atsiliepiau apie vietinį itališko maisto restoraną “Toskana”, Laukinėse žąsyse. Neužilgo ten nuvažiavo pats internetų metras Rokiškis Rabinovičius ir Kaišiadorių Toskana ir kartu Žąsų virtuvė buvo patikrina antrą kartą.
Kaip žinia, ten važiuoja ir komonsensavičiai, kas iškart yra didelių planų požymis. Bus kuriamas miestų dvipolis, planuojamas naujas oro uostas, su naujais pigiais oro vežėjais deramasi. Jau kliksi Autocad’e pelės, jau spausdintuvai ūžia ir lekia suglamžyti detalieji planai į šiukšliadėžes, jau Igoris tekina iš neržaveikos kapsulę, kurią naujasis dipolio meras jau užkasinėja savo sapnuose, šaudo šampaną ir kerpa juosteles…
Vilnius-Kaišiadorys (kas šiaip vadinasi Vilnius-Kaunas) važinėja tik elektriniai (neskaitant Vilnius-Klaipėda, nes irgi sustoja Kaišiadoryse) tačiau dviejų tipų: senas, latviškas ER-9M ir naujas, dviaukštis, čekiškas EJ575. Senajame yra 3 klasės vagonai, ir jis dažniausiai stojo beveik visose stotelėse, o dviaukščiame yra 2 klasės ir 1 pirmos klasės vietos, ir jis niekur nestoja, arba stoja tik keliose stotyse[2] .
Muzika
Lietuviškojo progresyvaus metalo grupė “Stranger Aeons” nusifilmavo savo videoklipą Kaišiadoryse:
Nekomercinis, studentų organizuojamas gyvos Muzikos festivalis po atviru dangumi Festivalis Ga Di 2012. Ten kiekvienas gadas gali išreikšti savo jausmus per muziką.
Senos lietuviškos tradicijos, tai kapelos ir liaudies muzika Rumšiškėse (priklauso Kaišiadorių rajonui). Ir nors kalendoriuje nėra, bet visur kitur sako, kad Rugpjūčio 15 ten bus švenčiamos Žolinės.
Kaišiadorių muziejuje labai miela mergina muziejininkė Gintarė (kaip ir Asta) papasakojo, kad Žasliai yra labai irgi gražus miestelis – visai šalia Kaišiadorių, kurį irgi aplankiau.
Žmonės dar sako, kad Kaišiadorių meras taip pat yra labai geras ir jau išrinktas juo būti 3 kadenciją iš eilės.
Teko susipažinti ir su Jonu, kuris yra Kaišiadorių anoniminių alkoholikų draugijos vadovas, kuris dar organizuoja rytinę mankštą prie Kaišiadorių tvenkinių…
Verslas Kaišiadoryse
“Žiežmarių gėlės” – bene pati didžiausia gėlių augintoja Lietuvoje, prilygstanti gal net kokiems olandams – akies krašteliu, pravažiuodamas pro Žiežmarius, mačiau jų didžiulius šiltnamius.
“Nemuno baldai” – Lietuva apskritai garsėja savo baldais, o ypatingai baldų eksportu.
Kepykla “Gudobelė“, kurie kepa mano pačius mėgstamiausius duonos traškučius “Bon Chance”[3].
Žuvies parduotuvė “Ikura” (kas išvertus iš japonų kalbos reiškia “kiek?” arba “už kiek?”). Internetų savo neturi, bet užtai yra Kaišiadorių internetiniame kataloge. Jeigu toje parduotuvėje paklausite: “Ikura ikura desu ka?”[イ] iš karto gausite nuolaidą, nes supras, kad esate savas kaišiadorietiškas japonas.
—
Ir pabaigai kelios mano nuotraukos iš mano antro apsilankymo Kaišiadoryse:
Pati muziejaus koncepcija kaip tokia man pasirodė kiek neįprasta ir ne veltui, nes tai bene vienintelis tokio tipo Lietuvoje, t.y. tiesiog prezidento namai. Nesu tikras, bet gal kitose šalyse, kur prezidento institucija yra galingesnė ir svarbesnė, tai tokie muziejai gal ir įprasti dalykai…
Įdomiausia muziejuje yra išdidintų senovinių fotografijų ekspozicija:
Tad paviešėjau gražiose Lietuvos miestelių apylinkėse ir… Reiks dar. Būtinai reiks dar.
_________________________
[0] – Tinklaraštis tuo ir yra gerai, kad čia galiu daryti ką noriu, nes jokie žurnalistų reguliavimo organai ir pikti Seimo nariai mums nepaaiškins ką, kaip ir kada mums pagirti, pasidžiaugti ir kitaip puošti žmones bendražmogiškomis vertybėmis, net jei žmogus ir kuklus ir negali dėl to akių niekur padėti.
Aš galiu padaryti gamatcinių klaidų, rašyti “pagūglinau” ir dėl to negauti baudos. Galiu dėti tašką .kur noriu (nors geriau taip nedėkit, nes tai itin blogo skonio ženklas).
Ir niekas tinklaraštininkui nepaaiškins, kai jis ims ir parašys dar kartą ta pačia tema, papildydamas prieš tai buvusio įrašo fotografijas kitomis, kurias padarė net specialiai į Kaišiadoris nuvažiavęs dar kartą.
[1] – 101 – arba “uon-ou-uon” reiškia… Reiškia, jog bus papasakota visokių dalykų apie objektą. Na, tiksliau išvardinta kas kaip kada kur kodėl ir panašiai. Visų klausimų, žinoma, neatsakysiu, bet tai vistiek toks 101 žanras.
[3] – Tie traškučiai tai kažkas nerealaus: sukoncentruoti patys didžiausi skrudintos duonos privalumai (traškesys, skonis, faktūra) į bulvinių traškučių patogumą. Man net atrodo, kad jie neturi jokių gliutamatų (tik gliuteno) ir todėl gali būti griaužiame be didesnių sąžinės priekaištų.
Silvio namų interjeras – quatro stagioni (berods taip rašoma) – lėkštėse.
Kažkokios bažnyčios kažkokiame miestelyje lubos.
Čia jau nieko neliko iš pietų prie “Olio”.
Itališka dešra ir kumpis. Dešra specifinio kvapo ir skonio. Gan ilgai brandinta. Labai skani.
Silvio namų interjeras – paveikslas, kuriame matosi Silvio namai iš aukštai.
O čia specialiai nufotografavau ledainę, kur tikrai labai geri ir skanūs ledai, kuriais gali didžiuotis Italija. Ši skiriasi nuo kiek prastesnių tuo, kad visi ledai uždengti ir rinktis gali iš ant sienos priklijuotų užrašų, nes jų reklamuoti papildomu vaizdu nereikia.
Silvio namų interjeras – koridorius.
Silvio namų interjeras – virtuvė.
Silvio namų interjeras ir mažas pečiukas.
Čia prisidėjau tiek visko į savo lėkštę. Nei skanu nei neskanu. Normaliai. UŽ tokią kainą OK.
Užsukę buvome papietauti į kiniečių restoraną, kur moki 10 eurų ir valgai kiek nori. Tik jei palieki daug likučių, tai gauni sumokėti dar tiek pat prie išėjimo… Tiesa, o čia tiesiog jų gan skanus alus.
Silvio namų interjeras – senovinė komoda.
Melionų šerbetas melione.
Vera išvirė midijų. Nesu didelis (švelniai tariant) midijų specialistas, nes iki tol valgiau jų tik konservuotų, bet šitos buvo labai skanios!
Čia yra carbonara. Laumių namai apie ją jau prirašė.
Čia mano pica. Skani.
Pirmą dieną atskridę gavome pavalgyti Itališkos picos italo užrodytame itališkame restoranėlyje. Nei nustebino nei nuvylė. Žinokit Va Piano panaši labai.
O čia kažkokia bažnyčia kažkokiame miestelyje. Tiksliau vargonai, kurie šone bažnyčios o ne gale.
Mano abudu sūnūs motinos pienu buvo maitinami iki 9 mėnesių. Taip gavosi visai natūraliai – vaikams nebeužteko motinos pieno, reikėjo primaitinti, o tada apskritai perėjome prie normalaus maisto. Nepritempė iki vienerių metų, o Pasaulio sveikatos organizacija sako kad reikia bent 2 metus maitinti. Nesigilinau labai kuom jie grindžia tokį ilgą laiką, bet man tai atrodo itin sunki užduotis motinai, juoba kad ir to pieno kokybė bei reikšmė ne tokia didelė, kai vaiko virškinimo sistema jau veikianti ir kai jau gali pasisavinti naudingąsias medžiagas iš sudėtingesnio maisto, kai jau moka gamintis antikūnius pats.
Kitas požiūris – psichologinis. Išties galima teigti, jog noras ilgiau žindyti nei vieneri metai yra labiau motinos sprendimas, nei kūdikio poreikiai. Sprendimas gali būti paremtas įvairiais faktoriais: neramus vaikas, nurimstantis tik žįsdamas krūtį, o čiulptuko neįsiūlant (mums beje, nei vienam sūnui nepavyko įsiūlyti jokio čiulptuko), kitos psichologinės motinos sąlygos (nesakau “problemos”, nes poreikis meilei ir artumui nebūtinai yra blogai).
Trečias požiūris – estetinis. Kai kurie žmonės sako, jog nuogos krūtys, arba kūdikio žindymas krūtimi juos trikdo. Bet juk buvo laikai ir žmonės, kuriuos trikdydavo moterys su kelnėmis ir net turinčios teisę balsuoti! Pasirodo Niujorke yra atskiras įstatymas leidžiantis moteriai vaikščioti topless arba nuoga iki pusės (nuo viršaus, nuo galvos), taip kaip tą gali daryti vyrai, jei tik tai ne kokia nors komercija (įdomu kodėl):
Estetinio požiūrį paplėtojant dar galima surasti ir galimai seksualinę potekstę (sveikas, Froidai[1]). Žinant, jog pvz. Jungtinėje Karalystėje galioja precedentinė teisė ir ten šiuo metu vyksta Olimpiada, galima būtų pafantazuoti, jog sportininkai matydami maitinančias moteris nebegalės pilnavertiškai sportuoti, todėl viešai krūtimi maitinančios moterys gali pakenkti jų rezultatams, tad viešai maitinti krūtimi olimpiados metu būtų draudžiama. Kur gi ne: visos ligos dėl nervų arba iš meilės (žinoma, jeigu jūsų vaistininkas arba gydytojas nepasakė kitaip).
O čia puikieji “Little Britain” ir “Harvey Pinher wants bitty now” (kas nemokat angliškai pakentėkit iki 1’20”):
Manau, kad toks vaizdas sutrikdytų ne vieną olimpinių rekordų siekiantį sportininką…
__________________________
[1] – Žmonės sako arba rašo “Sveikas Froidai”, kai nori pasirodyti protingi ir papasakoti ką nors “nepatogaus” susijusio su seksu