Nors kartą į savaitę pusryčiams verdam kokią nors košę vaikams: ar ten avižinių dribsnių, ar grikių ar manų košės.
Tai, kad skaniau valgytų nutariau pagerinti keptais bananais:
Perpjoviau bananus per pusę ir pabarsčiau rudu cukrumi, o košė po truputį verda:
Nutariau kažkodėl pakepti truputį žievę - gal dėl to, kad išsiskiria natūralus bananų riebalas kažkoks. O žievės lupti negalima kol kepa, kad neištežtų viskas.
Bananus apverčiau ir ilgėliau kiek pakepiau iš geros pusės:
Ta pajuodavus skūra neatrodo labai apetitiškai 😉
Na, o tada gražiai iškepusį bananą:
Skonis truputį primena džiovintų bananų
Išimam bananą gražiai iš skūros, dedame košę ir valgom:
Košė avižinių dribsnių šįkart
Skanu visai. Aš net va tokią porciją suvalgiau pats. Augustas valgė irgi truputį 😉
Kadangi savaitės lekia srautingu domkratu (ištrauka iš Iljos Petrovo ir Ilfo Jevgenijaus “Aukso veršis” berods), tai aš net nespėjau suprasti, kad praėjo dvi savaitės nuo #4 schemos.
Anądien su žmona kalbėjome apie vaikus, tiksliau apie vyresnįjį, apie Augustą. Pasidžiaugėm, kad pasibaigė ligos – jau gerą mėnesį jei ne ilgiau net slogos lengvos nebėra. O tai yra dėl labai paprasto dalyko: mes nebevedame Augusto į darželį. Nebevedame po to, kai tiek vyresnysis, tiek jaunesnysis prasirgo plaučių uždegimu (ten sakė kažkokia “Pneumonija” – sako tai tas pats plaučių uždegimas). Jaunesnysis netgi apsilankė Antakalnio Universitetinėje… Šėrė ten antibiotikais ir darė inhaliacijas, nes Bernardas gavo kažkokį kokteilį virusų/bakterijų ir imunitetas nebespėjo su viskuo tvarkytis.
Taigi, kalbėjome su žmona apie tai, jog amžiaus skirtumas toks, kad bet kuri liga perduodama tarp vaikų per daug lengvai ir kad teks apsieiti be darželio. Bet darželis mūsų vyresnėliui labai patinka. Jis pas mus prie aktyvesnių (nežinau ar jau hyper-aktyvus ar dar ne, nes nežinau tikslaus “hyper” apibrėžimo) ir mėgsta bendrauti – tiek su bendraamžiais, tiek ir su suaugusiais neturi per daug skrupulų. Žodžiu matom, kaip vargšas tiesiog neturi kur savo energijos iššvaistyti. Žmona gi irgi ne robotas – reikia sužiūrėti vaikus, tvarkyti namus, daryti valgyti, dar pasimokyti buhalterijos…
Taigi sumanėme (tiksliau žmona pasiūlė), kad jei nesugebame suteikti fizinio aktyvumo ir bendravimo su bendraamžiais tiek, kiek jis norėtų, tai bandysime užimti jo galvą kokiais nors galvosūkiais, kaip žmonių prigalvotu specifiniu grafiniu kodu, kuris reiškia garsus, o garsų junginiai žodžius, o žodžiai turi tam tikrą prasmę, kuri suteikiama tiek fiziniams tiek konceptualiems daiktams. Padaryti abėcėlę su paveiksliukais 🙂 Regis tos paprastas dalykas, bet daugiau apie tai pagalvojus viską galima padaryti žiauriai sudėtingu.
Taigi, sėdau daryti abėcėlę. Nesu dizaineris, o taip pat ir laiko neturiu tiek daug, kad viską imčiau daryti nuo nulio. Čia į pagalbą atėjo visagalė internetinė paieška, kurioje paieškojau “vaikiška abėcėlė” ir radau tokį “Vaiko kambarys“. Šaunus tinklaraštis! Guste, Laura – šaunuolės! Tai va ten radau štai šią vaikišką abėcėlę. O čia mano darbo su ta abėcėle rezultatas:
Daugiau nespėjau padaryti.
DĖMESIO KONKURSAS!
Į komentarus sudėjau visas korteles (sugrupavau po tris) be paveiksliukų. Spauskite ant kiekvienos ir parašykite savo žodį. Žodis turi būti lengvai iliustruojamas ir suprantamas vaikui. Tada padarysiu totalizatorių ir laimėtojui padarysiu visą abėcėlę su jo išrinktais žodžiais/paveiksliukais.
Jau kurį laiką pagrindinis socialinis tinklas, kuriame gan aktyviai dalyvauju yra G+, kuris kaip žinia didžiąją dalį savo gerų dalykų nusikopijavo iš Diaspora, kurion užmetu akį tam, kad žinočiau, kas ne už ilgo bus G+’e.
Bet kadangi didžioji dalis Lietuvos vis dar FaceBook’e, tai lankausi ir ten. Dažniausiai tam, kad pažiūrinėčiau kokio vieno kito friendo FB puslapius, kurie dėl jiems patiems žinomų priežasčių neina į G+.
O vat visai netyčia, kažkokiu tai būdu ėmiau ir įsigalinau “time-line view” funkciją, kuri man nepatinka. Kodėl nepatinka? O todėl, kad bandžiau pratintis, bet nepripratau. Kiti gi dažnai džiaugiasi naujovėmis ir jiems tas “time-line view” labai patinka. O nepriprantu, vien dėl to, kad sunku koncentruotis į du lygiagrečius informacijos srautus, kai chronologija pažymima labai mažu tokiu atsikišimu ant linijos per vidurį. Ir informacija perkrautas ekranas. Nepatinka man daug informacijos vienoje vietoje. Šitoje vietoje mėgstu minimalizmą…
Bet čia jau kiek nutolau nuo esmės… Taigi, kas tas “time-line view”? Ogi vietoje normalaus savo profilio:
Normalus FaceBook profilio puslapis
Matote kažkokį informacija perkrautą daiktą, prie kurio neįmanoma priprasti:
Man labai nepatogus Time-Line view Facebook profilio puslapis
Girdėjau, kad daugelį žmonių ši problema kankina, nes FaceBook’as neleidžia jo išjungti. Įjungei ir viskas… Jokių… Ne… Tšš!
Na, aš žinoma, žinau vieną būdą, kaip ieškoti problemų sprendimo, tai pats paprasčiausias yra pagooglinti. Bet šiuo atveju visas gudrumas yra tame, jog reikia spausti ne viršutinę nuorodą, o ten kažkurią, t.y. KokiąTaiTrečią. O ten tereikia įvykdyti instrukcijas ir VUALIĄ! Jokio “time-line” view. Tiksliau jis yra, bet jo nesimato…
O instrukcijos tokios:
Jei naudojate Chrome, tai atsisiunčiate ir įsidiegiate “chrome extention“:
Spaudžiat pirmą nuorodąSpaudžiat antrą nuorodąSpaudžiate "continue"Spaudžiate "Install"
Jei naudojate FireFox, tai įsidiegiate “Mozila add-on“:
Spaudžiate ant "FireFox" paveiksliukoSpaudžiate "Alow"Spaudžiate "install now"
Spaudžiate “refresh” mygtuką ten kur FaceBook atidarytas.
Tai dabar ir jūs galite džiaugis senu ir įprastu savo FaceBook puslapiu.
Praėjusiame straipsnyje (daugiau nei prieš metus) užbaigiau apie tai, jog vaikas iš gimdos lauk juda stotelėm. Tiksliau – pro stoteles, t.y. vietas, kurias akušeriai kažkodėl tai užvadino skaičiais.
Čia gi pasakoja apie gimdą:
Tai Sheri ir pasakoja kaip ten tas gimdos kaklelis atsiveria ir kodėl jis suplonėja prieš atsiveriant ir kokią tai reikšmę turi gimdymui. Žodžiu, jei moters gimdos kaklelis suplonėja daugiau, tai ji lengviau ir pagimdo.
Kitas dalykas apie tai kaip keičiasi gimda ir kas man pasirodė visų svarbiausia tai kaklelio atsivėrimas:
Gimda dažnai atsiveria keletą dienų dar prieš gimdymą. Tas procesas būna gan ilgas, o būna ir trumpesnis – priklausomai nuo storio. O tas kaklelio prasivėrimas matuojamas centimetrais (čia dar paaiškina kaip tie akušeriai įsigudrina tiksliai pasakyti kiek tiksliai prasivėrusi gimda vien iš apčiuopos). Ir tą kaklelio prasivėrimą lydi sąrėmiai, kurie artėjant prie 10 cm skausmingėja… Viena pagrindinių tiesų: kuo didesnis vaikas (arba jo galva) – tuo sunkesnis (skausmingesnis – ilgesnis) gimdymas, nes gimdai reikia atsiverti daugiau.
O čia pagrindinis dalykas apie pagrindinius kriterijus (man tai suprantamiausia, nes kriterijai, o dar išreikšti skaičiais yra visiškai aiškūs):
Taigi, tie pagrindiniai kriterijai:
Stotelė, kurioje yra vaisius
Gimdos atsivėrimas (nuo 1 iki 10)
vaisiaus padėtis
Žodžiu, jei akušerė(-is) pasakys: “100 procentų, 2, 3” tai reikš, kad vaiko padėtis teisinga, jis jau antroje stotelėje, o gimda prasivėrusi 3 cm.
Vėliau grįžta šiek tiek atgal nuo gimdymo:
Pasakoja apie tai kaip vaisius yra apsaugomas nuo išorinio poveikio (gleivių kamštis – apsaugo nuo infekcijų ir amniono maišas – nuo fizikinio poveikio). Čia mes su žmona supratome, kad nėščiajai geriau segėti saugos diržą važiuojant automobiliu (man regis yra taisyklė, kad nėščiosioms galima ir be jo važiuoti). Parodo kur yra placenta ir virkštelę ir ką tie reiškia, bet mes juk žinome ką tai reiškia.
Toliau bus pasakojama daugiau apie visokias patologijas. Ten truputį baisoka, bet ne mažiau įdomu ir kitame straipsnyje.
Aš suprantu, kad jums nebus labai įdomu sužinoti, kad labai geras žmogus (beje, kiek susidūriau su Linux’o naudotojais, tai jie visi labai paslaugūs ir geri, jei kalbama apie Linux’ą; ir labai bjaurūs bei nesukalbami, jei kalbama apie M$) toks čekas Michael Gruz Ubuntu portalan sudėjo daug senesnių ir naujesnių Canon printerių draiverių (tvarkyklių), bet kad jos su Ubuntu 12.04 (precise pangolin) nedraugauja ir kad vienam geriausių Lietuvos Linux’o (ir tikriausiai ne tik Linux) developerių Mantui1 teko gerą pusvalandį sugaišti, kol tuos draiverius padarė tinkamais ir spausdintuvas atgijo! Antra vertus senas spausdintuvas tas, o ir pats Canon’as nelabai rūpinasi tvarkyklėmis šiai operacinei sistemai ir nesistengia jų atnaujinti – palieka tai pačiai Linux bendruomenei.
Aš manau, aš suprantu, jog jums įdomiau būtų sužinoti daugiau apie Linux bendruomenę, jos bendravimo būdus ir kaip veikia ši open source (atviro kodo) bendruomenė.
Man irgi tai būtų kur kas įdomiau ir vis dar įdomu, nes susipažinau su ta bendruomene tik paviršutiniškai, bet papasakosiu ką supratau.
Ideologija
Aha, tie už nugaros stovintys - tovariščiai iš Microsoft 🙂
Open source bendruomenė kuria nemokamas kompiuterines programas (tame tarpe operacines sistemas). Kūrimas remiasi tuo, jog vienas žmogus negali turėti visų žinių, kad vienas kūrėjas negali sukurti produkto, kuris būtų toks geras, kokį galėtų sukurti bendruomenė. Pinigų šiame kūrimo procese nėra todėl, kad jie trukdytų.
Čia mano tokia interpretacija – gali būti, kad ji teisinga. Žinoma, gan sunku visuomenėje, kuri paremta ekonominiais santykiais, kur prekių ir pinigų srautai pagrindiniai santykius apibrėžiantys kriterijai, suprasti, jog pinigai gali trukdyti sukurti pilnavertį produktą.
Yra nuomonė, jog: ta linux’o bendruomenė per daug anarchiška, ten tvarkos nėra, todėl jie negali sukurti pilnaverčio dalyko. Šitaip sakė vienas kolega, tik nepamenu kuris. Tačiau bandydamas įvertinti mokamą programinę įrangą ir open source nešališkai matau, jog ir mokama programinė įranga turi bjaurių ydų: (1) uždaras kodas ir gamintojo baimės prarasti pajamas izoliuoja vartotojus; (2) kuriama tik tai kas “apsimoka” (jei lyginti su muzikos industrija: kuriamas tik popsas3); (3) atsiranda tokios savokos kaip “piratai”, t.y. visuomenės priešinimas.
Iš principo abi stovyklos yra dalinai teisios. Aš net žinau (žinojau) tokią kompaniją, kuri vadinasi kažkokios uogos pavadinimu (anglišku), katra yra skandinaviška ir kuri kuria komercinius produktus remdamasi open source programomis. Toks savotiškas mišūnas2, kuris sugeba panaudoti nemokamus įrankius, tam kad sukurtų nišinius produktus, kurie kuria vertę kažkokioms nišoms, kurios moka už tai pinigus.
Man open source ideologija artima širdžiai. Man patinka, kad kuriamas produktas, tam kad jis duotų naudos visai bendruomenei, kad kuriami/tobulinami dalykai nepriklauso nuo finansinių galimybių, t.y. daroma tai kas svarbu ir įdomu, o ne tai kas apsimoka. Laisvas (neribojamas pinigais) minčių ir idėjų judėjimas tarp žmonių kuria kažką gero ir gražaus. Na gerai, kartais šiek tiek kreivo ir gykiško, anarchiško ir bardakiško, bet man vistiek tai patinka. Aš net manau, jog ši bendruomenė viena pirmųjų, kuri pradėjo stumti paradigmą, t.y. supratimą ir požiūrį į regis fundamentalius ir nepajudinamus dalykus.
Bendravimas
Čia pagrindinės Linux distribucijos matosi
Bendruomenė anarchiška, bet kažkokios paslaptingos gravitacijos jėga (be Higso bozonų tikriausiai neapsieita) jos nariai susiburia į branduolius. Vienas jų yra Ubuntu (kažkoks afrikietiškas žodis, kuris reiškia panašiai ką reiškia ir kumbaya). Spėju, kad bendruomenė buriasi apie žvaigždes/talentus, kurie “veža” pasekėjus/tobulintojus. Tokia savotiška natūrali trauka. Nesu tikras, nes nevisai įsitraukęs į šių bendruomenių gyvenimą, bet spėju, kad tos žvaigždės kuriasi, sprogsta supernovomis ir taip pat susijungia į juodąsias skyles. Jei mano toks spėjimas nors kiek traukia link teisybės, tai gal kas iš žinančių pasidalins tokiais pavyzdžiais?
Gan sunku padaryti pirmąjį žingsnį ir įžengti į tą visuomenę, nes čia nėra įkyraus marketingo, kuris sako, kad “štai mes turime ko tau reikia, ateik, pirk!”. Žmogus turi pasirinkti tai, kas jam patinka ir svarbiausia jis turi domėtis ir sužinoti daugiau apie tai pats. Žodžiu žmogus turi turėti problemą ir ieškoti sprendimų, o jei open source bendruomenė gali ką nors pasiūlyti, tai tu turi pats pasidomėti.
Žengus pirmąjį žingsnį jau lengviau. Supratus, kokie forumai, kokios žvaigždės kurioje sistemoje esi jau žinai kur ieškoti informacijos. Kai aiškūs principai – visa kita tik smulkmenos, kurias išspręsti padės bendruomenė. Kaip sakė vienas žmogus: šių garbingų žmonių rūšis ypatinga – padės visada. Padės visada atsikratyti priklausomybės nuo M$.
Galutinis produktas
Mes tai žinom kaip tie gykai atrodo ir kokios jų merginos 🙂
O Ubuntu 12.04, kurį suinstaliavau mamai – labai fainas. Padaryta viskas taip, kad nereikėtų paprastam vartotojui jungtis konsolę ir ten įvedinėti kažkokias komandas. Bet atsiradus problemoms tenka jį įjungti. Jau antrą savaitę mama sėkmingai naudojasi kompiuteriu ir kol kas jokių požymių, kad ji kuo nors blogesnė nei Windows. O mane kartais apima toks malonus jausmas, kad esu bendruomenės, kurios ideologija geresnė nei komunizmo, narys ir kad bet kurią problemą galėsiu išspręsti, nes toks malonus bendrumo jausmas… Ir savotiškas pasididžiavimas, kad esu vienas iš tų retų, kurie bent jau turi nutuokimą kaip tas Linux’as veikia.
______________________________________________
1– su juo susipažinau studentų bendrabutyje (gyvenau su informatikais, nors pats telekomunikacijas ir elektroniką mokiaus), jis gyveno rūsyje. Programerių juoko jausmo ir folkloro flagman’as. Žmogus-legenda. Dar visaip tobulina ir pritaiko Ubuntu Lietuvos vartotojams ir pavadinęs jį Baltix. O Baltix nediegiau mamai, nes kažkada su sena versija prisidirbau su juo ir ten vieną kompą truputį sugadinau ir dar dėl to kad Mantas labai užsiėmęs žmogus mano pagalbos prašymų G+’e nepastebėjo ir nepaaiškino, jog senos problemos išspręstos ir kad pusės problemų, kurių turėjau su Ubuntu nebūčiau turėjęs su Baltix.
2– Čia vėl galvon toptelėjo įdomi analogija: mišrūnai šunys būna daug atsparesni ligoms ir daug stipresni už grynaveislius. Tokia tad mūsų evoliucija – tik imant geriausius dalykus iš visur gali sukurti dar geresnį.
3– Tad jeigu jūs esate metalistas irba koks alternatyvščikas ir jūs naudojate Windows, tai jūs klausotės visiško meinstrymo ir gadinate savo vardą.
Vienas įdomus dalykas yra apie visokius funkcionierius, tai būdai pasiekti tikslui: banali biurokratija, biurokratinės taisyklės ir visokių formalumų panaudojimai pasiekti savo tikslams.
Štai: Raimundas Palaitis pasinaudojo mistine kaltumo prezumpcija, kai kažkokiais melo detektoriais sumanė kažką (!) patikrinti, siekiant kažko. Man taip niekas ir nepaaiškino kodėl dabar, kodėl melo detektoriumi ir ką tiksliai buvo siekiama patikrinti. Antra vertus rezultatai patys diktuoja ministro siekius: sukompromituoti Andriaus Kubiliaus vyriausybę ir (a) šitaip pasiruošti ateinantiems rinkimams irba (b) sukelti suirutę sprendimų priėmimo institucijose vykstant dideliam energetiniam projektui. Nu, o bet vsio zakonno (rusiška frazė reiškianti: “viskas pagal įstatymus”). Tai ne! Va imsiu ir darysiu ką nors prieštaraujančio įstatymams, tam kad pasiekčiau savo tikslą, kad bet kas galėtų paskui tą pastebėti ir mane nubausti, o man nieko nesigautų, ko tikėjausi.
Dabar po pasitarimo pas Prezidentę Raimundas Palaitis sutinka atsistatydinti, bet vis nesako kada. Kodėl nesako kada? Ko jis laukia? O laukia jis kol gaus pasirašyti naujo FNTT vadovo skyrimą. Tempia kiek gali. Čia kiekviena diena svarbi.
Tikslai yra subjektyvus dalykas: kiekvienam savi. Funkcionieriaus tikslas yra atlikti savo funkciją gerai, tiek gerai, kad nereiktų daugiau dirbti, o gautų tą patį arba daugiau, o taip nutiks, jeigu lėlininkas būtų patenkintas. Lėlininko tikslai sudėtingesni. Lėlininkas savo Juodąja Ranka bando parklupdyti mergaitę.
Čia aš dar truputėlį parašinėsiu mįslėmis: Juodoji Ranka savo triukais sugeba mergaitę vedžioti už nosies, nes mergaitė į visus Juodosios Rankos kėslus reaguoja reaktyviai. Juodosios Rankos kėslai bus bevaisiai, kai mergaitė imsis proaktyvių veiksmų.
Mįslių vertimas:
Lietuvoje kas kart bandant vykdyti kokį nors stambesnį energetinį projektą tuo metu valdanti vyriausybė griūna/turi problemų:
Mažeikių naftos pardavimas.
Būtingės naftos terminalas.
Elektros energijos tiltas į Lenkiją.
… kažką gal dar praleidau?
Dujų terminalas, atominė elektrinė .
Tiesa, dabar, t.y. ši vyriausybė kol kas negriuvo. O tai įrodo, jog Andriaus Kubiliaus vyriausybėje lemia ne šešėlinės grupės, o tiesiog valdžia. Nors, tenka pripažinti, jog šešėlinės grupės siautėja ir bando įtakoti nemažiau. Šešėlinių grupuočių veiksmus galima būtų pranašauti net ir be astrologo pažymėjimo, užtenka pažvelgti į projektams įgyvendinti reikalingų pinigų srautus: dujų importas per suskystintų dujų terminalą: ~700 milijonų litų; elektros energijos gamyba atominėje elektrinėje: ~17 milijardų litų. Bet koks save gerbiantis šešėlis tiesiog privalo bent jau pabandyti kažką pasivogti nuo tokių sumų. Nes tušinukų ir sąvaržėlių pirkimas per CPO tėra visiška smulkmena.
O vėlgi grįžtant į smėlio dėžę peršasi tokios išvados:
Liberalcentristų tikėtina greitai nebeliks – tą labai puikiai įrodo kultūros ministro vieši pareiškimai.
Prezidentės reitingai irgi krenta ir jos elgesys keistai primena Adamkaus atvejį, kai negaunama pakankamai informacijos apie tai, kaip visuomenė vertina rezonansinius įvykius. Čia gali būti kalti patarėjai, kurie patarė palaikyti Algį Čapliką, o ne ministrą pirmininką. Taip. Aplinka kalta.
Tėvynės sąjungos pranašaujami fiaskai šių metų rudenį gali tokiais ir nebebūti.
Na, o kaip pasipriešinti lėlių valdovui? Kaip išvengti šokių pagal jo dūdelę? Kaip sumažinti šešėlių įtaką? Vienareikšmiško ir paprasto atsakymo čia nėra ir nebus, bet judame kažkur į tą pusę.
Taigi šiandien Pavasario lygiadienis! Nuo šiandien dienos tik ilgės bus ilgesnės už naktis. Ir reikia tikėtis, kad gal nebesnigs tiek daug kaip praėjusią naktį.
Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose.
Kažkas sakė kad Kaune ir griaudėjo – tad maudytis jau galima!
