<– Dar visai neseniai, atrodo tai buvo…
Mečiau rūkyt. Jau mėnuo. Aš iš tų, kuriems veikia duoti pažadai (regis kažkurioje knygoje apie metimą rūkyti tai parašyta): t.y. pažadėk draugams, jog mesi rūkyti, nes jei nepavyks bus gėda ir bus suterštas tavo kaip pažadų besilaikančio vardas, o dar blogiau – paaiškės, jog neturi valios. Mesti nebuvo sunku dar ir dėl to, kad rūkymas malonumo nebeduodavo. Rūkiau, nes reikėjo. Dabar tik sapnuoju kaip rūkau ir kaip sąžinė griaužia, bei kaip savimi nusiviliu. Būna tas jausmas aplanko ir kai nemiegu (t.y. nesapnuoju – ne ne, nesapnuoju kai nemiegu), bet tada prisimenu, jog tai sapnas ir labai palengvėja…
Gerai, bet pagrindinė rūkymo metimo priežastis – vaikai. Planas toks: šiemet vedu (juk pernai piršausi Eifelio bokšte – tas kur Paryžiui, o jei jau sakai kad nori ką padaryti, tai reikia padaryti ar ne?), tada dar truputį padirbam, “susisukam lizdelį” (na turim tokį jau metus – prieš savaitę duris į tualetą ir vonią nusipirkom), o tada… Tai va svarbu, kad būčiau “švarus” nuo visokių dervų ir konservantų.
