Prieš tampant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu nežinojau koks tiksliai tas tarybos nario darbas ir kaip jį reiks dirbti. Turėjau tik bendrą supratimą apie tai, kad turėsiu spręsti įvairias svarbias miestui problemas. Savo sprendimais turėsiu padėti miesto administracijai tvarkytis ūkiškiau, kokybiškiau, teikti paslaugas gyventojams greičiau ir patogiau.
Kaip tiksliai tą darysiu nežinojau.
Pirmieji posėdžiai buvo intensyvūs ir įdomūs. Ypač pirmasis. Paskui užgriuvo rutina: krūva visokių dokumentų/ataskaitų/posėdžių ir panašių dalykų. Vis dar ieškau sprendimų kaip galėčiau savo darbą atlikti efektyviau ir kokybiškiau.
Taip pat svarsčiau ką galėčiau parašyti apie darbą taryboje. Antai ponia Aušra Maldeikienė nesicackindama nuo pat pradžių ėmė rašyti savo įspūdžius ir visokias refleksijas. Man dar buvo kiek per daug nežinomųjų, kad galėčiau apie tai rašyti. Jų jau gerokai mažiau šiandien. Audžiu mintį jau pradėti panašią seriją šiame bloge. Dar kol kas koncepcijos nesugalvojau, o kopijuoti kol kas nenoriu.
Manau, jog žinau koks yra alkoholio poveikis žmogui. Turiu omenyje socialinį poveikį[1]. Apie tai žinau ne tik aš. Didelė dalis mano draugų ir pažįstamų tai supranta.
Alkoholizmas yra liga. Su lengvesnėmis jos formomis esu susidūręs tiesiogiai. Apie šios ligos sunkesnes formas skaičiau Jono Katkevičiaus “Ties bedugne“. Šią knygutę rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač tiems, kurie galvoja, jog kartą į savaitę su draugais alučio iki paryčių, tai čia normaliai, nes juk reikia atsipalaiduoti nors truputį – išmesti tą mėšlą, susikaupusį per darbo savaitę, iš savęs.
Žinokite, kad jau pasiekėte ribą, kai jau imsite ieškoti pateisinamos priežasties vartoti alkoholį. Kai pagausite save mąstant, jog išgerti darbiniuose vakarėliuose yra “legalu” ir šeima, bei kiti artimi žmonės neturi teisės jūsų už tai teisti.
Artėja šventės. Facepalm season is comming. Ankstesniame poste publikuota apklausa parodė, jog daugelis mano blogo skaitytojų mieliau būtų patys facepalm’o priežastimi, nei patirtų svetimos gėdos jausmą:
Balsavimo rezultatai (didinasi paspaudus)
Mokė mane visi žmonės, jog negalima kažkuo kaltinti savo skaitytojų[2]! Negalima, nes niekam neįdomūs save už kitus teisesniais laikantys žmonės.
Tai aš jūsų, mano brangieji, atsiprašau iš karto. Atsiprašau, bet supraskite ir visos mūsų alkoholinės kultūros beprasmiškumą: “man gėda matyti savo kolegas, kurie negrabiai stengiasi išlipti iš savo komforto zonų ir atverti savo kompleksus, todėl aš prisigersiu ir nė nepajusiu, kaip dėl manęs, mano kolegos, pajus tą patį jausmą”. Vėliau dar sako: “blogas buvo vakarėlis, jei iš ryto nebuvo gėda”.
Čia, supraskite, jau yra alkoholizmo požymis: “gydau tuo, nuo ko susirgau”. Šis paradoksas nėra nei šmaikštus nei veikiantis. Čia, atleiskite, jau galima net ir suicidinių savigraužos požymių įžvelgti: “manęs nieks nemyli, todėl aš nusižudysiu”. Man ši frazė tapati “gydau tuo, nuo ko susirgau”.
Iracionalus elgesys būdingas žmonėms, kurie bėga nuo problemų vietoje to, kad jas spręstų. Vartoti alkoholį dideliais kiekiais įvairiuose vakarėliuose yra iracionalu[3]. Gal geriau padainuokime dubstepą, jei jau norime, kad dėl mūsų žmonės patirtų svetimos gėdos jausmą?
Artėja Kalėdiniai vakarėliai visokie. Neracionalaus elgesio periodas artėja.
