Vaikų auklėjimas ir valstybės politika

Posted , updated on

Taigi šurmuliuoja Internetai apie tai ar bausti vaikus fizinėmis bausmėmis reikia/galima ar negalima.

Štai pas parlamentarą Remigijų Šimašių turėjome neblogą fleimą diskusijų. Ten kalbėdami apie fizinių bausmių šeimose uždraudimą, fizinėms bausmėms pritariantys sakė, jog tai tik nereikalingas kišimasis į šeimos reikalus. Berods keletas žmonių, kaip pavyzdį rodė ir save: “mane auklėjo fizinėmis bausmėmis ir ką? Ir va visai sveikas ir protingas išaugau.” Sakyčiau visai savikritiškas požiūris. Ar ne?

Diskusija G+ soc. tinkle
Diskusija G+ soc. tinkle

Neslėpiu agonijos ironijos, nes aš esu šiuo atveju irgi prieš fizines bausmes. Juoba, kad manęs nebaudė fizinėmis bausmėmis ir štai koks aš užaugau sveikas ir protingas! Na gal ir gavau diržo ar lupti kokį kartą ar du, bet tai buvo atsitiktinumas ir ne kokia nors taisyklė.

Tai kuris dabar geresnis – tas kur luptas ar neluptas? Gi už vieną luptą duoda >10 neluptų! Sena lietuvių patarlė, sakanti, jog reikia tris kartus per dieną vaiką lupti ir vieną kartą – valgyti. Tada užaugs tikrai geras. Tikriausiai tas, už kurį duoda >10 prastesnių.

Kas gi tas, kuris duoda neluptų už luptus? Pakalbėkime.

Juodaodis ant arklio - nematytas dalykas vergvaldystės Šiaurės Amerikoje laikais
Juodaodis ant arklio - nematytas dalykas vergvaldystės Šiaurės Amerikoje laikais (nuotrauka iš "Django Unchained" filmo). Toks, nepaklusnus negras - mažai ko vertas ir dažnai parduodamas už mažą kainą.

Vasalų, tarnų ir feodalų ponų santvarkoje labiausiai buvo vertinami tie tarnai, kurie buvo nuolankiausi ir darbščiausi. Bet kokie išsišokėliai – tai visokie sukilėliai ir nusistovėjusios tvarkos ardytojai yra visiškai nevertingi. Aukštesnės klasės (ar net rasės) žmonėms nereikia tarnų, kurie užduoda klausimus. Jiems reikia vykdančių užduotis: užauginai – atidavei. Arba – paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai. Paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai.

Viskas buvo labai paprasta: bet kas, kuris užduos klausimą “kodėl?” arba “kam to reikia?”, arba “o kas jeigu?” yra potencialiai pavojingi. Pavojingi, nes supras, kad galima ir nepaklusti.

O čia yra paklusnus vergas. Jis gražiai apsirengęs ir gali engti kitus vergus.
O čia yra paklusnus vergas (nuotrauka iš "Django Unchained" filmo). Jis gražiai apsirengęs ir gali engti kitus vergus.

Taigi, jeigu tarnas užduoda klausimą – jam reikia periferinės nervų sistemos stimuliacijos, suteikiant pokyčius subjekto kūne ir šitaip vystant sąlygine refleksija paremtus pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Kitaip tariant – jei užduodi klausimus – gauni beržinės košės. Arba bizūno. Arba lazdų. Kaip kur ir kaip kada.

Nenuostabu, kad mylintys tėvai savo vaikams patys suteikdavo tokios periferinės nervų sistemos stimuliacijos vien iš meilės. Nes svetima stimuliacija galėdavo pasibaigti ir visišku tiek centrinės tiek periferinės nervų sistemos gedimu – kitaip tariant mirtimi. Juk nėra tėvui ir motinai didesnės nesėkmės, nei jų palikuonių mirtis. Tad reikia siekti, kad tai nenutiktų. Net jeigu tai reiškia trumpalaikį skausmo sukėlimą savo vaikams.

Aš šiaip tai net nekalbėsiu apie tuos žmones, kuriems į jų vaikus nusispjauti ir muša savo palikuonis vien dėl to, kad yra tiesiog idiotai. Šitus, kaip sakoma, tik grabas ištiesins. Tačiau šiems vaikams reikalinga pagalba.

Juk kiekvienas esame tik mažas varžtelis didelėje sistemoje. Kam stengtis kažką keisti?
Juk kiekvienas esame tik mažas varžtelis didelėje sistemoje. Kam stengtis kažką keisti?

Na, o visi kiti, mieli tėvai ir mamos, jeigu nenorite, kad jūsų palikuonis mirtų nuo svetimų rimbų ar lazdų, tai geriau jau paauklėkite savo sūnų ar dukrą fizinėmis bausmėmis – kad suprastų kas tai yra, kad paklustų besąlygiškai, kad neuždavinėtų kvailų klausimų. Juo labiau, jeigu pats esate tik įsakymams paklūstantis varžtelis, kodėl manote, kad jūsų vaikai gali būti geresni už jus? Kam jam suteikti geresnes sąlygas, jeigu jūs užaugote sveikas ir protingas prastesnėmis? Nėra jokio tolko kitaip elgtis! Ar tikrai nėra?

Problemos ir jų sprendimo būdai

Problemas lengviausia išspręsti, nustačius priežasčių pasekmių sąsajas ir ką nors pakeičiant priežastyse.  Kovojant su pasekmėmis priežastys nesikeičia, o problema, gaminanti pasekmes ir toliau lieka.

Fizinių bausmių atveju viskas veikia paprastai: jeigu už poelgį gaunama lupti, tai sekantį kartą to daryti nesinorės, nes bus baisu vėl gauti lupti. Nelabai svarbu kaip tas poelgis įtakoja jį ar jo aplinkinius. Jis žino, kad gaus lupti ir to užtenka. Iš mušančiojo pozicijos problemos sprendimas taip pat akivaizdus: paklusti, arba pašalinti skriaudiką.

Aš, žinoma, džiaugiuosi tais puikiais žmonėmis, kurie suprato, jog lupti vaikystėje gavo, nes buvo už ką ir dėl to neturi jokių problemų. Galbūt jie tų neigiamų emocijų ir pykčio ant savo skriaudikų nebelaiko. Galbūt jiems taip iš tiesų atrodo. Aš pakratęs savo atmintį neatsimenu nieko gero apie tas fizines bausmes. Matyt per mažai gavau.

Viskas labai paprasta, kai mums reikia tiesiog varžtelių  sistemai. Varžteliai skirti konkrečiam dalykui. O jei sulinkęs – galima ištiesinti. Varžtelių taip lengvai nesulaužysi.

Man labai patiko keletas socialinių reklamų transliuotų per Lietuvos televizijas:

Visi su kuriais aptarinėjome šių socialinių reklamų turinį sutiko, kad jos įtaigios ir stiprios. Dėl automobilio mušimo diržu gal kiek yra daugiau nuomonių, nes mat analogija per daug prasta.  Atseit vaikas ne mašina – jį galima mušti diržu. Bet aš asmeniškai šią reklamą suprantu kaip absurdo išryškinimą. Neadekvačių priemonių panaudojimo absurdo išryškinimą.

Prisiminiau kažkur (galbūt “Iliustruotoji istorija” žurnale, o gal pas Justę) skaičiau apie tai, kad viduramžiais sužeidimus padarytus ginklais gydydavo aprišdami tą įrankį, kuriuo buvo padaryta žaizda. Atseit, jeigu gydomas bus durklas, tai žaizda irgi užgis. Tai buvo aiškinama kažkokiais religiniais išvedžiojimais. Dabar, kai pagalvoju, net keista, suprantu, jog ir dabar atsirastų žmonių tikinčių šia teorija.

Šiame piešinyje matomas viduramžių medicinos efektyvumas.
Šiame piešinyje matomas viduramžių medicinos efektyvumas.

Žmonės ir dabar tiki, kad fizinėmis bausmėmis auklėti yra teisinga. Bet ar jie šitaip išsprendžia problemas? Ar tik dar labiau jas pagilina? Aš manau, jog pagilina.

Štai, pavyzdžiui, vienas iš G+ žmonių parašė:

Mane vaikystėj lupo reguliariai,na neva kai “buvo už ką”, ne už bet ką.  Išmokau vieną dalyką labai gerai-to niekada nedarysiu savo vaikam.

Šitam žmogui, panašu, jog fizinės bausmės padarė teigiamą įtaką – jis suprato, kad šitaip jis nesielgs su savo vaikais. Čia, tikiuosi, irgi suprantate, jog tai ironija. Juk suprantate?

Varžtelis ar kūrybiška asmenybė?

Daug protingų žmonių kalba apie besikeičiantį požiūrį į švietimo sistemą. Apie tai, kad mums konvejerinių varžtelių nebereikia. Apie tai, kad kūrybiškumas yra raktas į ateitį. Štai vienas iš tokių TED’e:

Ir tai ne vienintelis žmogus pasakojantis apie tai. Bet šis man daro įspūdį vien tuo, kad man patinka kaip jis prezentuoja, tai kaip jis pasakoja savo mintis. Paprastai tokie žmonės, turėdami tokį talentą, yra protingi ir jų idėjos vertos dėmesio.

Taigi, ko tikitės iš savo atžalos: kūrybiškumo ar buko paklusnumo? Aš renkuosi kūrybiškumą. Prisipažinsiu – nelengva. Retkarčiais tiesiog užstaugiu ant savo sūnų. Retkarčiais kyla noras užploti gerai per subinę.  Nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju. Ir stengiuosi pasikeisti taip, kad tokios nebesikartotų. Užtenka vien to, kad matau, kaip mano vaikai į tuos mano protrūkius reaguoja. O reaguoja jie paprastai: ta pačia agresija.

Piktas vaikas. Tai ko galite tikėtis, bausdami jį fizinėmis bausmėmis.
Piktas vaikas. Tai ko galite tikėtis, bausdami jį fizinėmis bausmėmis. (iš memecrunch.com)

Gerai yra tik tai, kad analizuodamas save post factum randu įdomių dalykų. Dalykų apie kuriuos be tų įvykių taip paprastai nepagalvočiau. Pyktis paprastai kyla tik iš to, kad aš turiu savo įsivaizduojamą pasaulio ir namų tvarką ir esu įsitikinęs, kad apie tai visi žino iki pačių smulkmenų. O jeigu kas nors toms taisyklėms nepaklūsta – aš susierzinu. Vietoje to, kad paaiškinčiau – rodau agresiją. Kaip minėjau – nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju.

Genealus britų aktorius ir puiki jo išraiška. Man taip būna retkarčiais irgi...
Genealus britų aktorius ir puiki jo išraiška. Man taip būna retkarčiais irgi... (iš fastcocreate.com)

 

Valstybė ir jos institucijų politika šeimos atžvilgiu

Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra valstybės kišimasis į šeimos reikalus. Tiesą sakant čia matau daugiau blogų dalykų negu gerų. Vien dėl to, kad valstybės kišimasis į šeimos reikalus irgi labai paprastas: jei yra problemų – atimam vaiką. Problema išspręsta.

Va čia panašu į tai, jog vaikas ir yra automobilis :D
Va čia panašu į tai, jog vaikas ir yra automobilis 😀 (iš heraldsun.com.au)

Žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Ar kažkaip panašiai sako TOC konsultantai a.k.a. komonsensėjai (man atrodo jie irgi iš kažko tą tiesą sužinojo, o paskui įsitikinę jos veikimu – ėmė patys platinti). O valstybinėje tarnyboje ta taisyklė veikia taip gerai, kaip niekur kitur taip gerai neveikia. Jeigu tarnyba matuojama pagal tai kiek daug vaikų atėmė iš asocialių šeimų, tai jie ir stengsis tą rodiklį gerinti, nežiūrint net į savo sąžinės ar sveiko proto balsą.

Šiuo metu žiūrima iš institucijų požiūrio taško. Lyg jos būtų svarbesnės už asocialiose šeimose augančius vaikus. Bet juk taip nėra, juk institucijų problemos mažesnės nei skriaudžiamų vaikų. Kai problemos pasekmės yra kenčiantis vaikas – neturime jo versti kentėti dar daugiau atseit spręsdami problemą ar jos pasekmes.

Čia pavaizduota darnioji šeima, pagal šeimos koncepciją ir nestandartinė šeima. Šeimos sprendžia įvairias problemas plaukiodamos mėlynų juostelių jūroje.
Čia pavaizduota darnioji šeima, pagal šeimos koncepciją ir nestandartinė šeima. Šeimos sprendžia įvairias problemas plaukiodamos mėlynų juostelių jūroje.

Taip jau sutapo, kad politinės partijos, kurios nariu esu vieno tokio skyriaus vienas toks vadovas (taip-taip tas pats, į kurio Gplus postą yra nuoroda šito tl;tr viršuje) <pasiūlė galimą problemos sprendimą. O dar vienas toks kitas žmogus komsomolkėj paplatino tokio sprendimo išaiškinimą.

Tai va, tas pats Remigijus Šimašius (apie kurį jau rašau čia trečiąjį kartą) savo bloge rašė ir apie tai kas yra įstatymas ir kaip reikia jo laikytis. Bet kaip padaryti, kad tas požiūris atsirastų vykdomosios valdžios sraigtelių galvose? Tikriausiai reikia priversti juos įstatymus suprasti ir vykdyti ne aklai, o pagal kontekstą, suprantant visuomenės interesą ir ginant nukentėjusius. Už neteisingą įstatymo interpretavimą duoti rykščių? Bet ar ne taip ugdomi varžteliai?

Priminsiu: žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Jeigu aiškiai parodysime, kad:

  • geriausias sprendimas yra neskriaudžiamas vaikas šeimoje,
  • visi kiti, tai tik išlygos – mažesnės problemos,
  • institucijos yra tik įrankis o ne tikslas,

tai bent jau turėsime prielaidas gyventi ne varžtelių ir sraigtelių pasaulyje, o žmonių.

Darželis III

Posted , updated on
<– Čia yra taškius

 

 

 

 

 

Mes gyvename Vilniuje. Turime du sūnus: 2 metų ir 11 mėnesių vyresnysis ir 1 metų ir 5 mėnesių jaunesnysis. “Pametinukai” – taip juos vadina daugelis. Mintys apie vyresniojo sūnaus vedimą į darželį ėmė suktis dar prieš gimstant jaunėliui.

Man mano vaikystės darželio prisiminimai nėra malonūs. Pagalvojęs apie darželius prisimenu valgyklos kvapą (toks itin specifiškas), auklyčių (Nuo žodžio “auklytė” mane kiek purto ir dabar) numylėtines, bausmes (pvz. nuogu užpakaliu stovėti viduryje grupės) ir iš kieme esančios metalinės raketos sklindantį kvapą (būdavo kiekviename darželyje po tokią metalinę raketą: užlipama laiptukais arba tiesiog per skylę ir ten būdavo galima stovėti ir vaidinti, jog esi kosmonautas… Taigi, sprendžiant pagal kvapą iš tų raketų, tai daugelis iš ten pabuvojusių kosmonautų testuodavo kosmonautinį asenizacijos procesą, kol esama raketoje).

Gal todėl ir nebėgau į aplinkui esančiu darželius vos gimus sūnui, kad galėčiau užrašyti jį į ten. Tačiau vistiek teko tai padaryti, kai supratome, jog be darželio neišsiversime. Kodėl taip nusprendėme? Todėl kad:

  • Iš tiesų sunku dviem vaikams 24 val per parą 7 dienas per savaitę skirti pakankamai kokybiško dėmesio, dėl kurio du pypliai konkuruoja
  • Skiriant nepakankamai dėmesio jaunesniam sūnui silpniau lavinami socialiniai, fiziniai ir kiti įgūdžiai.
  • Skiriant nepakankamai dėmesio vyresniajam, jis tampa irzlus, užmiega vėlai, keliasi vėlai, kartais nemiega pietų pogulio – t.y. dienos ritmas labai disonuoja su mamos ir tėčio ritmu, o tai reiškia, kad nei tėtis nei mama nepamiega ir nepailsi[1].
  • Profesionalai geruose darželiuose sugeba geriau lavinti vaiko įgūdžius.
  • Įrašykite jūs ką nors: ….

Pradėjome žygį po aplinkinius darželius. Pradėjome nuo apžiūros kur koks darželis aplinkui mus. Tam labai pasitarnavo šis žemėlapis iš maps.lt:

Darželiai Šeškinėje
Darželiai Šeškinėje

Išties Šeškinė labai geras mikrorajonas, jei kalbėti apie socialinių paslaugų sferą: čia ir poliklinika ir mokyklos ir progimnazija netoli yra ir Akropolis šalia ir darželių daugybė.

Apsilankėme visuose šiuose darželiuose, bet nei viename vietos nebuvo. Bet į visus užsirašėme. Daugelyje buvome kokie nors šimtas-penkiolisdešimti.

Niekur nebuvo ir dabar nėra vietos mano >2 metų sūnui. Liko du variantai: auklė ar privatus darželis. Pasirinkome antrąjį variantą.

Prioritetas buvo kaina, o tai buvo pats pigiausias, kokį mums buvo pavykę rasti darželis. Viena jo neigiama pusė – nevisai arti namų ir ne visai pakeliui į darbą. Todėl teko vykdyti tokią schemą.

Darželio ugdymu buvau daug-maž patenkintas, schema irgi daug-maž veikė. Bet buvo viena itin didelė problema: sūnus nuolat sirgdavo. Visos mamos ir tėčiai sako tą patį: “vaikai darželiuose serga ir serga daug”. Tai neguodžia. Neguodžia, kai vaikas eina vieną savaitę į darželį, o dvi – serga. O kol serga neša į namus užkratą, o tada suserga jaunėlis. Tada du pypliai su snargliais iki žemės ir viena mama, kuri tuos laikus, kai nėjo vyresnysis į darželį prisimena su nostalgija.

Nutarėme daryti pertrauką darželiui, kai abu vaikai susirgo plaučių uždegimu: su abiem teko apsilankyti ligoninėje. Nusprendėme nebevesti į darželį bent jau laikinai, kol sustiprės imunitetas, nes antibiotikų dieta, deja, jo nestiprina.

Praėjo 7 mėnesiai ir kantrybė tiek Daliai tiek man jau ėmė sekti. Šįkart rinkomės kiek brangesnį darželį, bet bent jau pakeliui į darbą. Tai Taškius esantis vaikų ir jaunimo centre.

Šis darželis, nors ir brangesnis, bet ir, atrodo, geresnis. Geresnis vien tuo, kad ugdymo metodologija yra išaiškinta ir pateikta tėvams. Tiesą sakant, aš iš Taškiaus ir pasiėmiau pagrindinius teiginius, ką ir kaip reikėtų lavinti darželyje. Informacijos sklaida ir jų blogas yra nepalyginamai geresnis. Kas svarbu tėvams, kurių vaikai darželyje? Jiems svarbu sužinoti kaip sekasi jų vaikui, kaip jis naujo išmoko, kaip jis atrodo tai mokydamasis. Didelė vertybė yra ir interjeras, bei aplinka, kurioje darželis yra: daug geriau yra didesnis pastatas su erdviomis salėmis-grupėmis, žaislų ir žaidimų centrais, o ne privatus namas ar net butas, kurių patalpų pirminė paskirtis – gyventi nedideliai grupei žmonių, šeimai, ar laikyti automobiliui, o darželiui erdvės buvo pritaikytos pagal reikmes. Ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas yra auklėtojos arba asmenys, kurie moko mano vaikus įgūdžių. Naujame darželyje, auklėtojos subjektyviai atrodo tiek pat profesionalios ir gal net labiau, negu to, į kurį prieš tai vedėme vyresnįjį.

Deja, vyresnysis sirguliuoja ir šiame darželyje. Tik ligos šį kartą žymiai lengvesnės (gydome tik čiobrelių arbatėlėmis – be jokių sintetinių vaistų) ir pasveiksta sūnus per savaitę. Tad dabar vieną savaitę serga – vieną eina į darželį (vietoje 1 savaitės ėjimo ir 2 sirgimo anksčiau). Labai tikimės, kad imunitetas prisitaikys ir sustiprės ir bus mažiau vargo.

______________________

[1]– graudžiai juokingos situacijos būna, kai tiesiog imu snausti bežaisdamas su vyresnėliu, o tas savo mažais pirščiukais ima man už akių vokų, kelia į viršų ir sako: “ne liūlia-liūlia, teltis, tėti!”

Žvilgsnis į ateitį

Posted , updated on
<–Štai koks gražus vyriškis. Nuoroda į sendinimą – jei norite pabandykite ir jūs. Visai smagu.

 

Kai man buvo kokie 12 metų mąsčiau apie tai koks būsiu 20’ies. 20 metų tai atrodė taip toli. Tada mes jau kažkodėl labai bijojome armijos – tarsi kokios juodosios rankos, kuri ant ratukų atvažiuoja, nes klausomės radijos. Apskritai tas amžius man atrodė kaip kažkoks užribis, nuo kurio – visiška nežinomybė ir neaiškumai.

Čia yra Foninė kosminė spinduliuotė
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)

Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti  50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).

Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?

Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.

Cutiness
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis

Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo!  Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?

Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.

Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?

Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl  pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.

Mano vaiko ateitis

0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.

2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:

  • Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
  • Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
  • Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
  • Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
  • Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
  • Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.

Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų.  Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.

7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.

11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.

Prieš patyčias
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.

18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.

Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).

Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.

Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.

Aukos supratimas apie pasekmes ir priežastis
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvoja
Priežastis ir pasekmė
Čia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.

Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog  viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.

101

Kita paradigma mokyklose

Posted , updated on

 

Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.

 

Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!

Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.

Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.

Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.

Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.

Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.

Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors  Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.

Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.

Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.

Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.

Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)

 

Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.

Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.

Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.

Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.

Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.

Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų…  Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.

Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…

O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.

Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.

“Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.

Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros…  Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.

Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.

O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is  not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).

Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.

Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.

Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.

Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.

Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.

Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.

Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.

Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.

O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.

Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.

Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?

 

P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.

___________

1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla“

2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.

3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…

4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.

 

Kūrybiškumas, tai laimė

Posted , updated on
<–Čia mergaitę veda iš kelio. Berniukas.

 

– Šiandien pamokų nebus!

– Kodėl?

– Nes […]!

-Valio!!!

Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.

Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).

Internetuose radau va tokį šaunų mokinių sukurtą video reportažą, kuriame kalbama tik apie simptomus ir kovą prieš juos.

Tad kodėl? Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą?

Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.

Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?

Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.

Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?

Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.

"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.

– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?

Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.

Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?

Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.

Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.

Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?

Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.

Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?

Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.

Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?

Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.

O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?

Kaip išmatuoti laimę?

Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.

Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.

Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.

Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.

Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).

Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.

Penktadienio schema #9

Posted , updated on

Commonsense.lt tinklaraštį ėmiau skaityti tada, kai pradėjau domėtis lietuviškais blogais. Lietuviškais blogais ėmiau domėtis ne taip jau ir seniai (gal prieš 3 metus). Galvojau kodėl gi taip vėlai susidomėjau tokiu dalyku? Į galvą atėjo tik keletas minčių: kalta aplinka (niekas iš tų, su kuriais artimai bendravau nesidomėjo lietuviška blogosfera ar panašia saviraiška), užteko veiklos ir be blogų skaitymo (kompiuteriniai žaidimai, pramogos su žmona ar draugais ir pan.). Taigi, šis tas pasikeitė: ėmiau aktyviau bendrauti su draugais, kurie domisi ir užkrėtė blogais, prasidėjo šeimyniškesnis gyvenimas (nu… vaikai…).

Aha, šios dvi priežastys yra pagrindinės, dėl kurių ėmiau domėtis ką žmonės internete rašo. Ai, dar viena kiek šalutinė priežastis: mūsų butų savininkų bendrijoje buvo bardakas (kol kas ir dabar nėra ideali tvarka, bet jau kur kas geriau) ir manęs paprašė sukurti “puslapį” bendrijai. Tai aš ir sukūriau. Paklausinėjau, dar pamenu, friendų kokią platformą jie man pasiūlytų (wordpress’as tai tapo). Ach, štai, dar viena priežastis: aktyvus dalyvavimas socialiniame tinkle (tada vienintelis, kurį žinojau buvo FB). Į FB irgi atėjau gan vėlai, nes niekinau tą daiktą, laikiau tai tuštybe, nes mačiau Farm Wille.

Ilgoka įžanga gavosi… Na, žodžiu Commonsense.lt yra keletas itin protingų ir veiklių žmonių, kurie sugeba priversti mąstyti, parodyti tai kas paviršiuje (tai, ko daug kas nemato) ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios juos skaičiau skaitau ir manau, kad skaitysiu. Tai va, Commonsense.lt autoriai tikriausiai dažniausiai dirba pagal TOC, tai tokia teorija, kuri užkrečia ir įtraukia tartum sekta (išties požymių panašių yra, nes dažnai klausia: “kiek pardavei?”, “Kur babkės?”, organizuoja visokius susitikimus)… Buvau jau keliuose jų susirinkimuose (bene dviejuose – vienas iš jų buvo jų gimtadienio šventimas, o kitas, visai neseniai, organizuotas seminaras).  Nuogai nusirenginėti ir žudyti nekaltų gyvūnų nereikėjo. Reikėjo klausyti ir suprasti. Nieko panašaus nesu matęs ar girdėjęs: universalūs mąstymo metodai ir įrankiai tais metodais naudotis. Vien ta frazė yra kažkokia mistinė: “mąstymo metodai” arba “mąstymo įrankiai”… Kas per nesąmonė?! Ir iš tiesų tai šiek tiek netgi pasąmonė: į paviršių ištraukiama informacija naudojantis universaliomis sakinių struktūromis, laikantis mąstymo disciplinos. Aha, mąstymo disciplinos. Net nežinau kaip tai paaiškinti… Gal kaip “Kas? Kur? Kada?” žaidimas – turi mąstyti disciplinuotai, tam, kad komanda rastų teisingą atsakymą. Maždaug taip.

Taigi, šio penktadienio schema bus konfliktų debesys! Tai yra tas dalykas, su kuriuo susipažinau tame pačiame commonsense.lt, o seminare man aiškino, kaip tuos debesis kurti ir kaip ieškoti problemos/konflikto sprendimo. Susipažinimui galite rasti medžiagos VersloAkademija.lt portale. O aš paišysiu debesis man aktualia tema:

1 debesėlis “Ką daryti grįžus namo iš darbo”:

Rutininė vakarinė problema

2 debesėlis “Kada planuoti veiklą namie?”:

Tai planas ar ne planas?

 

 

Na štai. Dabar reikia sugalvoti kokie turi būti pagrindiniai principai veiklai namie, tam kad vaikai būtų laimingi.

  • Parodyti vaikams, kad jie rūpi tau ir kad tu juos myli:
    • bendrauti jiems suprantamai,
    • žiūrėti į akis
    • parodyti, jog vaiko klausai
    • parodyti, jog vaiką supranti
  • Išsiaiškinti kas vaikams įdomu (vaikams, o ne jums):
    • stebėti, kuri veikla žadina džiaugsmą, o ne kuri veikla jus mažiausiai vargina
    • stebėti, kuriuos žaidimus vaikai noriai kartoja ir džiaugiasi pasiektais rezultatais
  • Pamokyti ir parodyti kokią veiklą jie galėtų vykdyti individualiai.
  • Neduoti prielaidų kurtis nepageidautinoms veikloms (pvz. šiukšlinimas, laužymas, neklausymas ir pan.):
Ką daryti žinom. Bet kaip daryti? Kiekvienam tikriausiai savo...

 

    • Vaikui užsiožiavus ir reikalaujant daryti nepageidaujamą veiką, būtina parodyti vaikui, kad šios veikos nevykdymas jums yra labai svarbus, jam suprantamai išaiškinti neigiamos veikos pasekmes naudojant jam suprantamus vertinimo kriterijus.
  • Poilsis turi būti pilnavertis ir naudingas:
    • Soc. tinklai internete ne poilsis
    • gulėjimas ant grindų
    • bendravimas su draugais
  • Kita naudą nešanti veikla:
    • knygų skaitymas
    • veikla susijusi su profesinių žinių gilinimu
    • buitiniai darbai (lyginimai, skalbimai, plovimai, valymai, taisymai, remontai, valgio gamyba, parduotuvė)

Nebeprigalvoju daugiau principų.

Dabar didžiausias iššūkis visus šiuos principus turėti galvoje ir nepamiršti jais naudotis kas vakarą grįžus iš darbo į laukiančią ir mylinčią šeimą. Ir naudotis ja tikriausiai reikėtų nuosekliai iš viršaus į apačią. Ar kaip?

Dar žiūrėkite:

Penktadienio schema #8
Penktadienio schema #7
Penktadienio schema #6
Penktadienio schema #5
Penktadienio schema #4
…

 

Mokome 2 metų vaiką raidžių (balsavimo rezultatai)

Posted , updated on

Ankstesniuose straipsniuose rašiau apie tai, kaip gaminu korteles su raidėm ir paveiksliukais savo sūnui. Kad darbas būtų smagus visiems – paklausiau kokius žodžius naudoti.

G+ socialiniame tinkle buvo šiokia tokia diskusija, kurios iniciatorius buvo Saulius B., kuris pateikė nuomonę apie tai, kad šitaip “kankinti” vaiką dar per anksti. Aš, žinoma, apie tai irgi turiu savo nuomonę, o tam, kad sužinočiau ką manote jūs – sukūriau apklausą ir nustačiau, kad ji užsidarytų pasiekus 150 balsų. Užsibrėžtas tikslas pasiektas, todėl nuorodos į ją nebeduodu.

Visiems labai nuoširdžiai dėkoju už jūsų atsakymus!

Apklausos klausimas buvo toks:

Ar 2 metų vaiką jau galima mokyti raidžių?

Pateikti atsakymų variantai:

Taip

Ne

Atiduokite vaikui vaikystę!

Tokio amžiaus vaikas jau turi mokėti skaičiuoti bent jau iki 10, kalbėti rišliais sakiniais ir užrašyti bent jau 15 raidžių.

Paskutinis ir priešpaskutinis variantai mano buvo sugalvoti pajuokavimui. Ir įsivaizduokite mano nustebimą, kai pamačiau štai tokius balsavimo rezultatus:

Tai yra ekrano nuotrauka, nes norint kitaip iš Polldady pasiimti rezultatus, reikia susimokėti. Kol kas dar nežinau ar man reikia jų mokamų paslaugų.

Sunku pasakyti ar čia norėjote pajuokauti ar rimtai taip galvojate. Tam atvejui jei rimtai, tai, manau, ši informacija jums pravers (paimta iš PBS Parents – pastaruoju metu ten dažnai užsuku, o čia apie tai kas yra PBS):

Kiekvieno vaiko vystymasis yra savitas ir kompleksinis. Tačiau seka ir žingsniai yra nuspėjami, t.y. ne visi vaikai vienodai pasiekia tam tikrus etapus vienu metu ar vienu būdu. Aplinka ir vaiko patirtys turi didžiulę reikšmę vaiko vystymuisi. Tai kas bus paaiškinta žemiau yra daugelio specialistų “pripažinti lūkesčiai” tam, kaip vidutinis vaikas turėtų vystytis ir ką daug-maž turėtų mokėti. Turėkite tai omenyje analizuodami šią informaciją ir bandydami pritaikyti ją savo vaikui.

Bendros 2-3 metų vaiko vystymosi tezės

  • Dvimečiai tyrinėdami pasaulį mėgaujasi savo potyriais, motorikos galimybėmis ir pojūčiais, labai domisi nepažįstamais objektais, įvykiais ir fenomenais. Gali išspręsti įvairias problemas bandymo-klaidų keliu ir gali daug kartų tai daryti kol galų gale išmoks vieną ar kitą dalyką. Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaisdami apsimetinėti naudodami pažįstamus objektus ir situacijas, šitaip apdorodami savo dienos įspūdžius.
  • Nauji potyriai skatina vaiką uždavinėti “kodėl”, “kas” ir “kaip” klausimus. Einant antriems metams vaikas po truputį išmoksta konstruoti sudėtingesnius sakinius. Dvimetis jau gali žinoti šimtus žodžių, bet nepažįstamiems suaugusiems vis dar gali reikėti išversti jo žodžius, dėl nepilnai išsivysčiusių kalbos gabumų. Jie taip pat supranta paprastus nurodymus ir daug rutininėse situacijose naudojamų bendrų frazių.
  • Tokio amžiaus vaikas lieja pamatus skaitymo ir rašymo įgūdžiams. Jiems patinka, kai jiems skaitomos knygos, gali patys dažnai apsimesti, jog skaito, žiūrinėdami pažįstamas knygeles. Dvimetis jau gali dainuoti “A-B-C daineles”, bet dar nesupranta, kad raidžių pavadinimai atitinka specifinius grafinius vaizdinius. Dar tokio amžiaus vaikai mėgsta rašinėti įvairius ženklus ant bet kokių paviršių ir gali netgi pabandyti užrašyti savo pirmąją vardo raidę.
  • Žaidimais ir dienos rutina jie po truputį išmoksta svarbių matematinių įgūdžių. Vaikas jau gali panaudoti žaislą, kaip kažkokį kitą daiktą, gali atpažinti paternus (tendencijas, panašius dalykus – nežinau kaip vienu liet. žodžiu tai apibūdinti) ir laiko konceptus kaip “vakar” arba “rytoj”. Dvimečiai tik-tik pradeda suprasti loginius problemų sprendimų pagrindimus. Jie jau gali surūšiuoti figūras, išspręsti galvosūkius iš 8’ų ar mažiau dalių. Taip pat supranta sumą bei skirtumą su skaičiais “vienas” ir “du”.
  • Fiziškai dvimetis išbando įvairius būdus persikelti iš taško “A” į tašką “B”: eina, bėga, šliaužia, šokinėja, žingsniuoja, kopia, keuturiom, dviem, viena… Jie taip pat jau moka spirti kamuolį, pagauti paridentą kamuoliuką ar jį išmesti (bet ne visai tiksliai). Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaidimus su pirštais (pvz. “tam davė, tam davė…”), minkyti plastiliną ar molį, daužyti ritmiškai instrumentus (pvz. mušamuosius). Jie jau moka atsidaryti duris, išsukti lemputes ar buteliukus, o taip pat naudotis virtuvės reikmenimis (šaukštu/šakute/lėkšte).
  • Dvimečiai išnaudoja savo motorikos įgūdžius tam kad ištyrinėtų menus. Jie gali išgauti garsus daužydami ką nors ar kratydami, gali mėgti šokti, dainuoti.  Labiausiai jie mėgaujasi jutiminiais malonumais kurdami meną, bet ne darbo rezultatu.
  • Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti su kitais vaikais, bet papratai išlieka savarankiški. Iškilus konfliktams reikalingas suaugusiųjų įsikišimas ir blogo/gero elgesio paaiškinimas. Dvimečiai jau pradeda įvardinti jausmus, kuriuos jaučia ir mato kituose. Emocijas kontroliuoja dar sunkiai, todėl kai kurie nusivylimai gali iššaukti emocines krizes. Patogūs/švelnūs daiktai kaip antklodės ar pliušiniai žaislai padeda dvimečiams susidoroti su naujomis situacijomis ir stipriomis emocijomis.

Tikiuosi ši informacija jums buvo naudinga ir nepamirškite, kad jūsų vaikas yra jūsų, kad jis yra unikalus ir vienintelis toks ir nebūtinai jis turi daryti tai ką daro kaimynų ar draugų(-ių) vaikai. Ir net jeigu daro daugiau, nei draugų(-ių), tai neskubėkite girtis, jiems, nes šitaip galite juos kiek nuliūdinti ir kelti jiems stresą. Žinot, mažų vaikų tėvai patys yra maži vaikai…

Vis dar ne visai Penktadienio Schema #6

Posted , updated on

Kai anądien buvo nevisai penktadienio schema nr. 5, tai ten sakiau, kad darysiu totalizatorių žodžiams ir laimėjusieji galės gauti iš manęs padarytas korteles su jų norimais žodžiais/paveiksliukais.

Bet totalizatoriaus nebus, nes nebuvo tų šimtų konkursantų, nebuvo ir tų dešimčių konkursantų…

Ačiū Amie Kusaite, ačiū Augusta, ačiū Pauliau, ačiū Rasa ir ačiū Laura!! Jums nemokamai (taip taip VISIŠKAI NEMOKAMAI!!!) padarysiu, jei norite, korteles su jūsų žodžiais ir jūsų paveiksliukais. Sakykite ar norite, sakykite žodžius, rodykite paveiksliukus ir per protingą laiką (bet ne vėliau nei per savaitę, nuo žodžių/paveiksliukų parodymo) padarysiu 😉

Labai padėjote! Ta proga va ir rezultatas:

Čia koliaaažas 😉

Augustas tas korteles dabar dėlioja ant grindų, rūšiuoja, kurį daiktą prisiminęs jį pavadina. Pora kortelių jau sulankstyta 😉

Dar žiūrėkite:

Penktadienio Schema #5
Penktadienio Schema #4
Penktadienio Schema #3
Penktadienio Schema #2
Penktadienio Schema #1

Vietoje Penktadienio Schema #5

Posted , updated on

Kadangi savaitės lekia srautingu domkratu (ištrauka iš Iljos Petrovo ir Ilfo Jevgenijaus “Aukso veršis” berods), tai aš net nespėjau suprasti, kad praėjo dvi savaitės nuo #4 schemos.

Šiandien nebus tikros schemos. Šiandien bus toks rankdarbis/konkursas (Neskaityti įžangos ir eiti iškarto prie konkurso).

Anądien su žmona kalbėjome apie vaikus, tiksliau apie vyresnįjį, apie Augustą. Pasidžiaugėm, kad pasibaigė ligos – jau gerą mėnesį jei ne ilgiau net slogos lengvos nebėra. O tai yra dėl labai paprasto dalyko: mes nebevedame Augusto į darželį. Nebevedame po to, kai tiek vyresnysis, tiek jaunesnysis prasirgo plaučių uždegimu (ten sakė kažkokia “Pneumonija” – sako tai tas pats plaučių uždegimas). Jaunesnysis netgi apsilankė Antakalnio Universitetinėje… Šėrė ten antibiotikais ir darė inhaliacijas, nes Bernardas gavo kažkokį kokteilį virusų/bakterijų ir imunitetas nebespėjo su viskuo tvarkytis.

Taigi, kalbėjome su žmona apie tai, jog amžiaus skirtumas toks, kad bet kuri liga perduodama tarp vaikų per daug lengvai ir kad teks apsieiti be darželio. Bet darželis mūsų vyresnėliui labai patinka. Jis pas mus prie aktyvesnių (nežinau ar jau hyper-aktyvus ar dar ne, nes nežinau tikslaus “hyper” apibrėžimo) ir mėgsta bendrauti – tiek su bendraamžiais, tiek ir su suaugusiais neturi per daug skrupulų. Žodžiu matom, kaip vargšas tiesiog neturi kur savo energijos iššvaistyti. Žmona gi irgi ne robotas – reikia sužiūrėti vaikus, tvarkyti namus, daryti valgyti, dar pasimokyti buhalterijos…

Taigi sumanėme (tiksliau žmona pasiūlė), kad jei nesugebame suteikti fizinio aktyvumo ir bendravimo su bendraamžiais tiek, kiek jis norėtų, tai bandysime užimti jo galvą kokiais nors galvosūkiais, kaip žmonių prigalvotu specifiniu grafiniu kodu, kuris reiškia garsus, o garsų junginiai žodžius, o žodžiai turi tam tikrą prasmę, kuri suteikiama tiek fiziniams tiek konceptualiems daiktams. Padaryti abėcėlę su paveiksliukais 🙂 Regis tos paprastas dalykas, bet daugiau apie tai pagalvojus viską galima padaryti žiauriai sudėtingu.

Taigi, sėdau daryti abėcėlę. Nesu dizaineris, o taip pat ir laiko neturiu tiek daug, kad viską imčiau daryti nuo nulio. Čia į pagalbą atėjo visagalė internetinė paieška, kurioje paieškojau “vaikiška abėcėlė” ir radau tokį “Vaiko kambarys“. Šaunus tinklaraštis! Guste, Laura – šaunuolės! Tai va ten radau štai šią vaikišką abėcėlę. O čia mano darbo su ta abėcėle rezultatas:

Daugiau nespėjau padaryti.

DĖMESIO KONKURSAS!

Į komentarus sudėjau visas korteles (sugrupavau po tris) be paveiksliukų. Spauskite ant kiekvienos ir parašykite savo žodį. Žodis turi būti lengvai iliustruojamas ir suprantamas vaikui.  Tada padarysiu totalizatorių ir laimėtojui padarysiu visą abėcėlę su jo išrinktais žodžiais/paveiksliukais.

O kad būtų dar įdomiau paklausiu jūsų:
Ar 2 metų vaiką jau galima mokyti raidžių?

 

Dar žiūrėkite:

Penktadienio schema #4
Penktadienio schema #3
Penktadienio schema #2
Penktadienio schema #1

Televizorius ir kalba vaikams

Posted

Mes turime tokį kanalą pavadinimu Baby TV. Ten rodo labai gerus edukacinius filmukus. Aš kiek jį žiūriu tiek negaliu atsistebėti jo gerumu: moko skaičiuoti, konceptualaus mąstymo, skaityti, šokti, lavina fantaziją ir t.t. ir panašiai. Patys pažiūrėkit ir paprieštaraukit jei tai netiesa.

Bet turiu dvi abejones: kiek maksimaliai galima leisti sūnui žiūrėti šitą kanalą? O antroji: ar gerai, kad ten ne lietuviškai? Sako, kad kai formuojasi “kalbos aparatas”, tai nelabai gerai visokios užsienio kalbos, nes vaikas nesugeba visko priimti ir tada vėluoja kalbos raida. Ar tai kažkaip panašiai…

Kaip jūs manote?

Ai tiesa, dar vienas dalykas, tie Baby TV kūrėjai tai turi neblogą juoko jausmą. Ai gal kita vertus aš čia pagedęs, bet šita ištrauka iš vieno jų edukacinio filmukų pradžios, man daugiaprasmė:

(Nuscreeninau iš jų web’o, todėl garsas labai prastas, bet antra vertus, tai tas garsas nėra čia labai svarbus – esminę vietą paleidau ant kelių pakartojimų.)