Vaiko lavinimas. “Yamaha” muzikos mokykla

Posted , updated on

Yra tokia Yamaha muzikos mokykla. Nėra supermamos, katra apie tai nežinotų.

Mano žmona irgi supermama, tad apie tai sužinojo ir kol nebuvo sunku vedė mūsų Augustą į ten1 pati. Tačiau, kai ėmė lauktis Bernardo ir kai jai pasidarė per sunku tampytis su vyresniuoju, pas ruoniuką teko jį vesti man.

Tai žinot, tai ką rašo A. Užkalnis savo protokoluose apie supermamas, ir ką pašaipiai, kitos šovinistinės kiaulės iš socialinių tinklų rašo apie jąsias, tėra lengvas, draugiškas ir švelnus paplekšnojimas per petį (arba toks švelnus draugiškas mentės patrynimas – mačiau, kaip kolegės/draugės viena kitai tai daro kartais).

Aš pats nesu labai kuklus ar susikaustęs – žinoma turiu kompleksų, bet didžiuodamasis galiu pasakyti, kad mažiau nei daugelis mano sutiktų žmonių. Bet net ir man tai buvo kiek per daug:

  • “uti-uti-ti, lia-lia, uuUUUuuūūchhhh”,
  • “Ruoniukas mažas aš esu/ jūroje aš gyvenu/ baltas ir švelnus esu/ glostyk man galvelę tu/ žaisime visi kartu/ džiaugiuosi kiekvienu vaiku!”
  • “Joki-joki nesustoki!/ lingu-lingu palinguoki ….”
  • “Žiūrėėėkite! Žiūrėėėkite!/ Dantuką pirmą jau turiu!/ Džiaugias tėtis ir mama!/ Tikrai puiki žiniaaaaa!”
  • “Aūūūū, aūūūū!/ mes girdim raidę “ūūūū”/ Aūūūū, aūūūū!/ mes girdim raidę ūūūū/ ūūūūū-ŪŪŪŪŪ-ūūūū-ŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪŪ-ūūūū-ŪŪŪŪ-ūūūūū-ŪŪŪŪŪ”
  • “Mes vaikštome visi ratu!/ Mes vaikštome visi ratu!/ Aš ir tu! Aš ir tu!/ Mes vaikštome visi ratu!”

Ir tai dainuojant reikia viską daryti. Tarp moteriškių su tokiais pačiais mažais vaikais aš vienintelis. Patalpa nedidelė, minkštas tatamis, visos su kojinėm (ir aš). Bet stengiuosi neatsilikti. Pirmą kartą buvo labai sunku. Žinote, kaip būna, kai gėda ir daryti ir gėda nedaryti. Vyriškasis ego man vis sakė: “aina naa… aina naa… aina naaa…..”.

Bet paskui pramušė. Nebuvo jau taip sunku. Nors fiziškai tai gan nebloga mankšta – mat vaiką reikia visaip kiloti, su juo žaisti tuos žaidimus, palingavimus…

Labai įdomi ir gera patirtis. Tikrai. O be to labai naudinga jūsų vaikui! Tikrai! Pastebime tai dažnai – vaikas dainuoja ir linguoja į taktą, bendrauja be kompleksų (na, gal tai ne vien tik tos mokyklos nuopelnas). Vienas tokių pastebėjimų buvo viename renginyje, kai buvo surengti šokiai-pokiai vaikams, visi šoko, bet tik tie vaikai, kurie lankė šią mokyklą, lingavo ir šokinėjo į taktą…

 

_________________________________

1– Kaip supratau, “Yamaha” turi franšizę, kurią gali nusipirkti kas nori (na, tikriausiai ne visai kas nori – tikriausiai tai franšizei nusipirkti reikia dar ir kursų visokių praeiti ar treniruočių). Mes ėjome pas Astą Tunaitienę

Du tai pusantro karto sunkiau ar tris kartus sunkiau?

Posted , updated on

Tai va… Nesu tikras kaip čia iš tiesų buvo, t.y. ar aš, ar mes buvome pasiruošę antrajam, ar jis buvo planuotas ar neplanuotas… Ar pusiau planuotas… Bet tai jau nesvarbu.

Artėjant antro vaiko gimimui vis aplankydavo toks beviltiškumo jausmas. Juk turint ir vieną vaiką nieko nebespėjam. Žmona vis sakydavo kad jai jau stogas važiuoja ir kad atsibodo namie sėdėt. Kas bus kai antras gims? Juk jau dabar pralaimim visus frontus:

  • visas pirmas aukštas užimtas1, antrajame aukšte nebėra vietos – nekalbant apie trečiąjį; kas bus kai užaugs iki antrojo?
  • Priešo teritorijoje (pirmajame aukšte) pavojinga – visur užminuota ir reikia labai įdėmiai žiūrėti kur dedi koją.
  • Dėmesys turi būti skirtas tik jam ir tik jam, ypač kai nemiega – knygų nebeskaitom, kompiuterių nežiūrim (aš jau net nebesinešu darbinio namo, nes nėra prasmės); kai jis miega – geriau miegoti ir mums, nes vakarai neguminiai.
  • Pavalgyti kur nors ne namie… ne geriau jau namie ir paskubomis…
  • Kiekvienas judesys, kiekvienas regis paprastas dalykas – tampa sudėtingu.
  • O dar reikia nepamiršti, kad reikia vaikus teisingai auklėti, kad negalima pasiduoti silpnumo akimirkoms, kad negalima išsilieti ant jų; turi būt atsakingas už kiekvieną savo veiksmą ir padarytą/nepadarytą auklėjimo darbą, kuriuo tu ruoši atžalą gyvenimui.

Visa tai kas aukščiau paminėta yra vienas juokas ir laisvalaikis kurorte palyginus su krize, nutinkančia, kai vaikas suserga. Tas jausmas matyt lankydavo ir I-ojo pasaulinio karo dalyvius, tupinčius apkasuose ir laukiančių švilpuko arba riksmo “dujos!”.

Gimus antrajam viskas… Na, negalima sakyti kad pablogėjo. Sakykime – nepagerėjo. Neguminiai vakarai arba išvis išnyko arba sutrumpėjo drastiškai. Tai čia dabar du kartus blogiau? Ar mažiau? O gal daugiau?

Ai mažiau reikia galvoti apie “blogiau”. Nes turiu du puikius sūnus, kurie teikia ir daug džiaugsmo – ne tik rūpesčių. Kažkaip šiuo metu nesugalvoju ką parašyti apie “gerai” 😉

__________________________________

1– Ir ne šiaip sau užimtas, o užimtas taip, kad kai daraisi arbatos, tai nėra kur pastatyti puoduko. Na ne taip, kad ką nors pastūmus vietos atsiras. Stumti negalima – nes kažkas nukris.