Čia bus istorija apie tai, kaip vienam labai geram draugui iš vienos tokios įmonės sekėsi su banko kaupiamuoju gyvybės draudimu.
Prisiminiau tą istoriją, kai pamačiau visą šitą buzz’ą su nuosavais bankais ir bankomatais. Vienas toks (t.y. kitas) draugas tokiais atvejais sako: “nu jau bankas tai savęs jau tikrai nenuskriaus!”.
Nu ir tikrai! Kodėl bankas turėtų save skriausti? Kodėl save turėtų skriausti kokia nors įmonė, kurioje jūs dirbate? Arba kam jums skriausti kokią nors savo įmonę? Gi ne toks jų ir jūsų tikslas.
Na, bet čia ne apie tai. Gi istorija apie draugą, kuris dirbo vienoje įmonėje tokioje ir jo kaupiamąjį gyvybės draudimą. Kaip jau minėjau, šią istoriją prisiminiau tada, kai perskaičiau blogosferoje keletą straipsnių apie Nerijaus Mačiulio pasisakymus:
Ir dar komunikacijos amatininkai kažkokie nutarė pasisakyti šia tema.
Tai štai prisiminiau aš tą istoriją apie kaupiamąjį draudimą. Ogi viskas ten buvo taip: tas mano labai geras draugas vienoje tokioje įmonėje labai neblogai dirbo ir pasiekė gerų rezultatų, t.y. nenuskriaudė įmonės, o net padarė jai gero. Ir ta įmonė pasakė tam labai geram draugui, kad už tai, kad jis toks geras, tai jį dabar ji motyvuosianti. Matyt tos įmonės vadovai prisiskaitė kažkur, kad motyvacija grynaisiais ne geriausias variantas ir nupirko tam darbuotojui kaupiamąjį gyvybės draudimą banke.
Praėjo tada kokie keturi ar penki metai ir nutarė įmonės vadovybė, kad šis motyvacijos mechanizmas jau nebetinkamas ir reikia nutraukti sutartis su banku.
Tas mano labai geras draugas gavo pranešimą, kad, jeigu nori tų pinigų, kurie prisikaupė banke, tai tegu eina į banką ir juos susirenka. Visai neblogai ane?
Banke paaiškėjo, jog per tuos metus įmonė bankui sumokėjo ~1000 eurų to mano draugo sutarčiai palaikyti. “Tūkstantis eurų yra neblogai” – pagalvojo tas mano labai geras draugas. Persirašė sutartį savo vardu ir gavo pasiūlymą atvykti į banką po savaitės ar dviejų, kai bus visi formalumai sutvarkyti. Atvyko tas mano labai geras draugas po savaitės ar dviejų ir paaiškėjo… Paaiškėjo, kad grynais jam bankas tegali išmokėti ~30 eurų.
Kaip čia taip gavosi, kad ~1000 eurų virto ~30 eurų? Kas čia ką nuskriaudė, o ko nenuskriaudė?
Pasikalbėjau aš su tuo savo draugu ir paaiškėjo kad:
- Banko sutarties aptarnavimo ir makleriavimo vertybiniais popieriais (nes tie pinigai, žinia, buvo investuojami) mokesčiai gan dideli.
- Sutartis buvo sudaryta prieš pat recesiją ir nemažai pinigų tiesiog dingo nuvertėjime.
…
“Nesidžiauk radęs, neverk pametęs” – prisiminė senolių išmintį mano tas draugas. O be to, tos įmonės pinigai gal kiek sušvelnino krizę. O be to juk bankams reikia gauti licenciją, nusipirkti arba išsinuomoti patalpas, pasisamdyti darbuotojus, surinkti indėlius, susimokėti indėlių draudimą, nusipirkti inkasavimo paslaugas, techninę įrangą nusipirkti reikia taip pat gi.
– Ir, žinok, jaučiausi, kad mane vertina, kad manimi rūpinasi, kai sužinojau apie tą kaupiamąjį draudimą! – pasakė tas mano draugas vėlgi.
– Bet kitą kartą prašysiu grynais… – pridūrė.
