Schema #63. 2016-2020 Seimo frakcijų efektyvumas balsuojant.

Posted

Vienas labai geras žydas… Ne. Pats geriausias žydas, kurį pažįstu, feisbuke parašė apie socdemų dalinamus pažadus politinėje jų kampanijoje. Tai tie pažadai yra labai abstraktūs, nepamatuojami. Tai mane užtrigerino. Nutariau pamatuoti tai ko dar niekas nematavo.

Kad jau turiu 2016-2020 Seimo kadencijos balsavimų rezultatus, tai pagalvojau, kad galima iš tų duomenų išpešti dar kai ką įdomaus. Taigi, šios Seimo kadencijos frakcijų efektyvumas balsuojant.

Continue reading Schema #63. 2016-2020 Seimo frakcijų efektyvumas balsuojant.

Ateikite rytoj su pinigais, jei norite blizgančių melejonų

Posted , updated on

Buvau Forume One. Ačiū kolegai Tomui, mane pakvietusiam!

Buvo dar viena proga paklausyti dubstepo. Be dubstepo ten dar pasakojo apie tai ką ir kaip daryti, kad gautum melejonus pinigų. Bent jau pirmi du pranešėjai pasakojo apie tai.

Melejonai melejonų pinigų!
Melejonai melejonų pinigų!

Puikūs pranešėjai. Juoba, kad jų žinutę gavau (be to ką Andrius Tapinas labai taikliai apibendrino):

  • Kitais metais bus dar vienas seminaras, kuriame mums jie papasakosiantys, kaip padidinti babkių kiekį 300 procentais per tris metus.
  • Ir draugui, kurį atsivesiu – seminaras NEMOKAMAI!
  • Vienas iš pranešėjų (Boris Grundl) per šiuos metus uždirbo 2 mln. EUR (tie kur buvo Siemense prisidėjo prie to, kaip supratau).

Kiti pranešėjai labai nesigyrė kiek uždirbantys, bet buvo aišku, kad mums turėtų atrodyti, jog daug. Tik niekaip negalėjau atsikratyti tokios nuojautos, jog jiems jau kiek atsibodo visi šitie susirinkę varguoliai… Tačiau sąskaitos pačios gi nesusimokės.

Čia aš vis dar apie du pirmuosius penktadieninius pranešėjus. Jie man buvo labai įdomūs tuo aspektu, kad labai puikiai išnaudoja kunda-lakunda fenomeną: sukuria ženklų sistemą, kurioje esant neįmanoma jos pačios analizuoti. Jie yra labai geri kunda-lakunda taikytojai ir visai neblogi enciklopediniai pavyzdžiai, kuriais bus galima papildyti Pipediją.

Jūs čia tik nesugalvokite, kad aš juos kaip nors menkinu. Kunda-lakunda, tai jums ne koks nors šuns papas! Čia bliamba SEMIOTIKA! Be to jie gal netgi negyvena toje savo ženklų ir prasmių sistemoje.

Žinoma, taip rašau dar ir dėl to, kad man gavosi kažkaip nemokamai paklausyti tų pranešėjų. Patekau į ten kaip kokis tai varguolis pas prakutusius startupus ir draivą draivinančius šventinius bankuchenus. Patekau ten su batais iš “Batų kalnas”, džinsais iš “Marks and Spencer” ir džemperiu iš Amerikos, kurį paslaugūs lietuviai perka su belenkokiom nuolaidom shopping mall’uose ir siunčia paštu tėvynėn. O ką? Geras džemperis!

Einam toliau.

O toliau buvo Fredrik Haren. Šitas man patiko labiau. Pardavinėjo subtiliau. Sakė, kad parašysiąs knygą, nes dabar toks metas, kai maždaug pusė žmonių jam sako, kad apie globalumą kalbėti jis pavėlavo kokiais 20-50 metų, o kiti, kad per anksti. Knygos pavadinimas tikriausiai bus toks:

Fredrik’o knygos pavadinimas.

Kad ir ką ten begalvotum apie žmones – geri jie ar blogi sau ar kitiems žmonėms, bet man patinka tai ką apie tai sako Eliyahu M. Goldratt’as: people are good (žmonės yra geri). Todėl užskaitau. Be to man kažkokiu būdu tai susisieja ir su Mat Persson “Best strategy is no strategy”:

Padariau atradimą: vienas švedas galvoja panašiai kaip kitas švedas 😀 Kažkaip čia man gavosi taip, kad apie geriausią man pranešimą aš prirašysiu čia mažiausiai. Matyt man reikia dar apie tai pagalvoti.

Toliau.

Bičas iš Microsoft’o: išklausiau gan trumpą jo pranešimą ir išlėkiau vaikų iš darželio susirinkt. Tiesą sakant nelabai išklausiau. Būtų tiksliau, jei pasakyčiau, kad pažiūrėjau vieną jo atsineštą klipą apie Microsoft’o viziją. Va tas klipas man ir sukėlė minčių srautą.

Va šitą parodė:

Tame video aš pamačiau viską, ko nemėgstu apie Windows‘us ir apskritai operacinių sistemų ir apps’ų tendencijose. Visokie tech. vizionieriai rodo inspiracinius video apie tai kaip ten jų gadžetai kalbasi ir kaip ten perkam visokius gražius daiktus, kurie vienas per kitą persišviečia, sukinėjasi, blizga, šokčioja, mirga, pypsi. Būktais baisiausiai jie ten visi prasmingi ir dėdė su blizgiaisiais akiniais ar teta su griežtu kostiumėliu ten viską labai aiškiai supranta ir baisiai daug padaro mosikuodami rankomis holografiniuose vaizdiniuose.

Jūs kada nors matėte tikrai gerą programerį savo darbo vietoje prie kompo? Vadybininką? Inžinierių? Jeigu matėte, tai, manau, suprantate kaip toli visi tie blizgučiai nuo realaus gyvenimo. Žinoma, norėčiau visai pasimosikuoti holografiniuose vaizdiniuose kelias minutes ir pašokinėti ant didžiulių raidžių, kad savo kojomis suvesčiau žodį “labas”. Kelias minutes – bet ne ilgiau.

Studijų metais turėjau galimybės pamatyti kaip dirba su PhotoShop’u įgudęs žurnalo darbuotojas: kairė ranka ant klaviatūros, dešinė ant mauzo arba ten kur tas pieštukas ant spec pagrindo (tingiu ieškoti kaip vadinasi), žymeklis ekrane juda ten šen, įjungiami ir išjungiami keisčiausi dialogai, dešinė ranka vos-vos juda, kairė ranka spaudžioja įvairias klavišų kombinacijas – kažką daro, o galutinis rezultatas po truputį įsigimdo į egzistenciją. Mačiau ir vieną programuotoją, kuris dirbo su dviem monitoriais (vienas pastatytas šonu – nes taip matosi ilgesnė dalis teksto, nes taip lengviau jį skaityti), spalvos tik tekste, dialogų langai asketiški, programuotojo pirštai laksto gan greitai – gan dažnai spaudžiamas alt+tab’as, mauzas paimamas retkarčiais.

Tai dabar įsivaizduokite tuodu dirbančius su visokiom holografijom. Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad kol holografijas stumdantis nutemptų kokį nors daiktą iš vienos vietos į kitą, tai mauzą klikinantis jau padarytų dešimt sprendimų, o klaviatūrą spaudantis aprašytų visą sąlygą. Žinoma, yra tas estetiškumo ir grožio pojūtis, kai, regis, gali tampyti tą patį langą per darbalaukį vien dėl to, kad tai gražu ir sukelia malonumą. Ir jis, aišku, yra svarbus, bet tikrai ne svarbiausias. Svarbiausia, mano galva, yra padaryti kažką. Kažką sukurti. Turėti tokias priemones, kurios tą kūrybą realizuoti leistų efektyviai, kad kuo mažiau apribotų.

Nemėgstu priemonių, kurios riboja. Kuriomis galima padaryti tik vienaip ir ne kitaip. Kai viskas yra paruošta ir pats ką nors pasireguliuoti neturiu galimybių. Man atrodo, kad geriau išmokti truputį kažko galingame įrankyje ir tuo naudotis, negu turėti paprastą įrankį ir išnaudoti visas jo galimybes.

Tas video ką tik paneigė tai ką parašiau. Bet tiksliau – ne. Tas žmogus yra tiek geras, kad sugebėjo iš triratuko padaryti HarleyDavids’oną kokį tai. Ir nemanau, jog to video autorius nuolat dirba su Wordu.

Štai pavyzdžiui aš, kai mane užpuola kūrybiškumas, memus gaminu su InkScape’u arba The Gimp’u. Gaunasi va taip:

Tai nufaktinimo mašina. Mes turime įtarimų apie tai kas suka tos mašinos rankenėlę.
Tai nufaktinimo mašina. Mes turime įtarimų apie tai kas suka tos mašinos rankenėlę.

Aišku – ne stebuklas, bet kaip padaryti judantį gif’ą su Wordu aš net neįsivaizduoju.
Žodžiu, velniop tuos blizgučius! Darykit blizgančius žaidimus. O jei norite, kad “shit” būt “get done”, tai duokite gerus efektyviai leidžiančius dirbti įrankius o ne plastkinius smėlio dėžės žaisliukus. Padarykit didelį raudoną mygtuką įtaisomą ant stalo ar sienos į kurį nuotaikos neturėdamas galėčiau trinktelti, kad telikas įsijungtų, nes tas bjaurybė distancinis vėl kažkur dingęs (na, arba kažką panašaus į tai). Duokite išvyniojamą/išlankstomą/pripučiamą klaviatūrą prie mano planšetinio devaiso, kad galėčiau rašyti blogą rinkdamas ~260 simbolių per minutę, o ne tapšnojant dviem nykščiais per virtualią klviatratraraaa.

Nors ką aš čia su savo “Batų kalno” batais jums aiškinu. Sekite 10 žingsnių planu, darykit tuos blizgučius, parašykit knygą ir užsidirbkit melejonus…

Moliuskų apdovanojimai: Windows 8 ir MS Office2013

Posted

Šis jau buvo publikuotas NK.

 

Microsoft – vienos iš populiariausių operacinių sistemų (OS) Windows gamintojai palyginus neseniai išleido naują versiją – Windows 8.

Microsoft ir panašios kompanijos gamina programinę įrangą (SW – Soft Ware angliškai). Tada ją parduoda ir už tai gauna pinigų. Kuo daugiau SW versijų prigamina – tuo daugiau pajamų. Žinoma, jeigu kas nors tas naujas versijas perka.

Žmonės perka naują SW, nes… Dėl daug dalykų žmonės perka naują programinę įrangą. Vienas iš man svarbiausių dalykų (pavyzdžiui operacinėse sistemose) yra galimybė dirbti kaip galima efektyviau.

Darbo efektyvumas (naudingo rezultato kiekis lyginant su laiku) dirbant kompiuteriu labai priklauso nuo vartotojo sąsajos su šia skaičiavimo mašina.

Programos paieška, šios paleidimas, vartotojo sąsaja, duomenų įvedimas ir išvedimas ilgainiui tampa įpročiu. Tokiu įpročiu, kad tai daroma jau nebegalvojant. Panašiai kaip dantų pastos ir šepetėlio paieška iš ryto ar vakare.

Bet į svečius tada atvažiuoja mama (pavyzdžiui, žmonos) ir tą dantų pastą patraukia per kelis centimetrus į kitą vietą*:

– KUR MANO DANTŲ PASTA!? – Išrėkiu mintyse pirmiausiai.

* – tai teorinė galimybė neturinti jokių sąsajų su realiu gyvenimu

Nesvarbu, kad ji čia pat – patraukta vos kelis centimetrus į šoną – tvarkingai padėta tarp kitų kosmetikų. Dantų pasta keliauja į savo vietą. Demonstratyviai. Nesvarbu, kad toje vietoje tai dantų pastai gal ir geriau būti – tvarkingiau ir gražiau. Bet man nesvarbu tvarkingumas ir grožis, man reikia, kad būtų taip, kaip buvo, nes šitaip yra paprasčiau ir greičiau.

– KUR TAS PRAKEIKTAS DESKTOPAS? KAS ČIA PER BLYNAI?! – įspūdis įsijungus W8.

Pirmas instinktas buvo viską susigrąžinti į ten kur buvo. Suinstaliavau netgi appsą, kuris sugrąžina start mygtuką į savo vietą.

Kiek vėliau atvėsau ir nutariau pasižiūrėti į šį reikalą kiek objektyviau. Sugalvojau pamatuoti kiek laiko ir pastangų man užtruks padaryti vieną ar kitą dažniau pasitaikančią užduotį W7 lyginant su W8.

Čia susidūriau su kita problema – labai sunku sugalvoti testavimo būdus, kurių rezultatus būtų galima palyginti. Sunku, nes galima keisti ir OS ar aplikacijų nustatymus, ir darbo metodus. O kartais net atsiranda ir lengvai nepaaiškinamų preferacijų – galbūt susijusių su mano asmenybe ar kitomis aplinkybėmis.

Pavyzdžiui: automatinis langų susidėstymas nutempiant juos į šonus (pasididina ir pasidaro langas lygiai per pusę ekrano) ar viršų (langas maksimizuojasi). Nu negaliu pakęsti tos funkcijos. Nesu tikras kodėl, bet dažniausiai mane tai nervuoja. Retkarčiais atrodo visai gal ir naudingas, bet dažniausiai nervuoja.

Begalvojant tuos testavimo būdus man toptelėjo mintis padaryti viską tiesiog labai paprastai: išrinkti tas smulkmenas, kurios man nepatinka ir įvertinti tai pagal kokią nors skalę, pvz. nuo 1 iki 5. 1 – mažiausiai nepatinka, o 5 – labiausiai nepatinka. Vaizdingumo dėlei sugalvojau kas galėtų tai iliustruoti. Tai toks moliuskas, kurio angliškas pavadinimas – geoduck (kažkokios geo antys – vos ne laukinės žąsys). Google vertėjas man šio žodžio neišvertė į lietuvių kalbą, todėl tai tiesiog vadinsiu moliusku:

Gan keistas moliuskas keistu pavadinimu

MOLIUSKŲ APDOVANOJIMAI

 

1. Automatinis langų susidėstymas


 


Nauja funkcija, kuri jau buvo ir W7, apie kurią jau kalbėjau, tai Windows auto arrange feature.

Vienas moliuskas

Gauna tik vieną moliuską, nes galima lengvai išjungti, bet sunku surasti kur (kažkokiam Ease of Access Center – niekada anksčiau ten nieko neieškodavau).


2. MS Word2013 start screen.


 


Kam jo reikia? Parodyti kiek turi visokių dalykų, kurių man niekada nereiks? Ir kas kartą, norint atidaryti naują tuščią langą, turiu papildomai paspausti su pele. Išjungiau iš karto.
Du moliuskai
Gauna du moliuskus. Nors ir lengvai išsijungia, bet tie “show start screen” yra šlykščiai bjauri MS (o gal ir kitų gamintojų) apps’ų praktika.


3. W8 animacija languose.


 


Keturi moliuskai

Gauna keturis moliuskus. Mažiau nereikalingos nesąmonės nėra visuose Windowsuose. Negana to, kad stabdo net žymeklį rašant tame pačiame MS word’e, tai dar gan giliai užkištas nustatymas, kurį reikia surasti. Ilgokai kankinausi, kol radau kaip išjungti. Ir apskritai tie Visual Effects nereialingi visiškai, išskyrus “Smooth edges of screen fonts” ir “show window contents while dragging”. Galėtų tuos du palikti ir palikti įjungtus pagal nutylėjimą. Daugiau nereikia.


4. Naujas MS Word “save as” funkcionalumas.


 


Trys moliuskai
Gauna tris moliuskus. Nes dubliuoja tame pačiame windows exploreryje esančių “Libraries” funkciją ir neišsijungia. Tpfu kaka.


5. Naujas W8 “Libraries”, arba tiksliau – panaikintas senas “favorites” funkcionalumas.


 


Windows 7 turėjo labai puikią funkciją:

Windows 8 dabar jį panaikino ir paliko bjaurų “libraries”:

Du moliuskai

Gauna du moliuskus. Vieną už tai kad panaikino gerą buvusį funkcionalumą, o kitą, kad tas jų Libraries toks bjauriai sudėtingas.


6. IE10, kuris yra kartu su W8, klaidų tikrinimas.


 


Giriasi, kad turi spellecheck’ą. Neveikia. Arba neradau kaip padaryti, kad veiktų. Neveikia:

Vienas moliuskas

Gauna vieną moliuską. Tik vieną, nes niekas to IE nenaudoja.


7. Windows darbalaukio ir langų spalvų pasirinkimas


 


Labai skurdus. Nei vienas iš defaultų man nepatinka. Bet neradau kaip nusistatyti man patinkantį. Atsisiunčiau net klasikinę spalvų gamą (nebėra pasirinkimuose!), bet vistiek ji veikia kreivai: pavyzdžiui nerodo spalvų MS worde ant teksto. KPš?

Penki moliuskai.

Gauna pilną pakuotę moliuskų – visus penkis. Nes visiškas košmaras. Kaip taip galima?


8. Alt+Tab funkcija.


 


Ja naudojuosi nuo XP laikų. Ir šią funkciją visiškai sugadino dar visų blogai minima Vista ir jų Aero aplinka. Nereikia ten didelių langų su šimtais preview’ių, kai viskas permatoma ir visur blizga ir visiškai nebeaišku kas kur yra. Alt+Tab funkcija yra skirta tam, kad greitai pasiektum norimą langą. Ir pasiektum nenuvesdamas akių į taskbar’ą, o žiūrėdamas ten, kur žiūrėjai dirbdamas su tekstu skirtinguose languose. šios funkcijos šaunumas yra tas, kad gali staigiai, per daug negalvodamas, persijungti iš vieno lango į kitą. Didelės Alt+Tab piktogramos su visokiais LivePreview yra blogis. Blogis, nes tekstas – ne skirtingi paveiksliukai ir greitai nepavyksta atskirti kas kur. Teksto atveju įsijungia greitesnė vietos ekrane ir aplikacijos išvaizdos atmintis – teksto analizei laiko gaišti nereikia.

Truputį mažesnis blogis

W8 Alt+Tab funkcija gauna 4 moliuskus:

Keturi moliuskai

Nors ir geriau atrodo nei Vistoj su įjungta Aero aplinka, bet nebėra galimybės išjungti tos nesąmonės. Radau, kaip sudėtingesniu būdu padėtį ištaisyti, bet prie normalių piktogramų dar atsidaro krūva neaiškių backgroundinių – visiškai nereikalingų Alt+Tab meniu procesų piktogramų:

KPš


9. Storas taskbaras ir aplikacijų grupavimas


 


Žinau kad daugeliui jis patinka. Man ne. Vietoje to, kad pasiekčiau aplikaciją vienu pelės spustelėjimu, tai su įjungtu grupavimu, reikia spausti du kartus. Negana to, reikia gilintis kuris langas sąraše yra tau reikalingas:

Storai Grupuoja

Blaško ir defokusuoja. Reikia spausti vienu pelės paspaudimu daugiau. Tekstinės bylos greitai neatskiriamos, o vietą atsiminti yra sunkiau, nes reikia erdvinį mąstymą labiau įtempti: atsiminti reikia kur taskbar’e, o paskui kurioje vietoje grupėje.

Vienas moliuskas
Gauna vieną moliuską. Nes lengva ir intuityvu išjungti visuose Windowsuose. O dar beveik prie to pačio galėtų Windowsai, kaip ir Linux – pagal nutylėjimą padaryti keletą darbalaukių ir viskas būtų puiku. Dabar gi reikia instaliuotis kažkokį 3 šalių appsą.


10. Metro ir desktop aplinka


 


Desktop vs Metro

Nežinau kiek moliuskų už tai duoti. MS padarė universalią OS – du viename. OS pritaikytą ekrano lietimo būdu valdomiems ir įprastu (pele ir klaviatūra) būdu valdomiems kompiuteriams.

Bet tai kodėl negalima to Metro išjungti kompiuteriams, neturintiems monitorių, pritaikytų valdymui lietimu? Tokiuose kompiuteriuose tas Metro neturi jokios prasmės ir dirbti joje su pele ir klaviatūra – nepatogu.

Gal galite šį dvilypumą įvertinti jūs – čia komentaruose?

__________________________________________________

Reziumuojant dar pasakysiu, jog visi šiuolaikinių OS ir programų kūrėjai kažkodėl koncentruojasi į kažkokius blizgučius ir šiaip funkcionalumus, kurie darbo efektyvumo nedidina. Sugalvoja kokius nors gerus dalykus, bet labai greitai juos sugadina. O atnaujinimus daro tarsi pati pikčiausia pasaulio uošvienė būtų užsukusi į namus ir viską taip pertvarkiusi, kad visko daugiau neberastum.

Didelių langų, uždengiančių visą aplikaciją atsidarymai naudojant įprastas funkcijas (kaip save ir pan.) užknisa, nes pasikeičia visas vaizdas ekrane ir tai išblaško – defokusuoja. Po tokių pasikeitimų akys turi priprasti – praeina šiek tiek laiko, kol surandi reikalingą informaciją ekrane.

Įdomu, ar kas nors dar bandys daryti taip, kad būtų patogu ir greita, ir efektyvu? Be jokių nereikalingų dėmesį blaškančių blizgučių?

Atviros informacijos kaina

Posted , updated on

<– Pow w nuotrauka

Ketvirtadienį 2012-10-04 dieną vyko tokia konferencija (pow w jau spėjo apie šią konferenciją parašyti[1]). Pavadinimą sugalvojome su Džiugu Paršoniu telefonu.

Aš pats jokių konferencijų iki šiol neorganizavau – jose tik dalyvaudavau. Viskas prasidėjo nuo to, kad susitikome mes su Džiugu ir su Remigijum Šimašium… O paskui prasitęsė tokiu IVPK atstovo tokios sistemos pristatymu[3].

Tame susitikime su Džiugu ir ministru (pastarajam išbėgus su reikalais) prie mūsų prisijungė “Atviro Kodo Lietuvai” prezidentas Mykolas Okulič Kazarinas, kuris dar plačiau atskleidė valdiškų įstaigų informacinių sistemų problematiką. To susitikimo metu nusprendėme, kad reikia, būtinai reikia konferencijos šia tema. Ir reikia kaip galima greičiau.

Tai aš su Džiugu ir Remigijaus Šimašiaus pagalba suorganizavome šią konferenciją: pasikvietėm pranešėjus susirinkome Teisingumo Ministerijos konferencijų salėje (apie konferenciją viešai sugebėjau pranešti paskutinę dieną prieš jai įvykstant, bet už tai transliavome viską į Internetą[5]).

Pateikiu jums tuos įrašus, kuriuos pavyko išsaugoti ir prezentacijas, kurias kol kas pavyko gauti.:

I dalis:

II dalis

O čia galite pamatyti visą II dalies įrašą:

III dalis

O čia galite pamatyti visą III dalies įrašą:

Išvados

  • Lietuvoje tiek verslas tiek valdiškos įstaigos už informacines sistemas įvariems gamintojams sumoka ~1 milijardą litų (1000 milijonų, arba 1000 000 000, arba beveik 6 procentai nuo 17.3 milijardų – dabar projektuojama VAE kaina)
    • Beveik visi šie pinigai iškeliauja iš Lietuvos įvairiems “uždarakodininkams” užsieniečiams (na, gerai, nebevesiu analogijų į VAE ir dujas, už kurias pinigai iškeliauja iš Lietuvos į užsienį, nes tada tai bus straipsnis nebe apie šią konferenciją).
    • Naudodami atvirąjį kodą galėtumėm didelę dalį tų pinigų visų pirma sutaupyti, o visų antra palikti Lietuvoje.
  • Lietuvoje yra aktyvių žmonių, kuriems rūpi “aukštesnės materijos” kaip informacija ir Internetas.
  • Duomenų atvirumas yra viena pagrindinių prielaidų skaidrumui.
  • Lietuvoje yra aktyvių žmonių, kuriems rūpi kas vyksta Lietuvoje ir jie gali skirti laiko ir moka informaciją apie valdiškų įstaigų darbą pateikti visuomenei priimtinais būdais, t.y. yra žmonių, kurie moka ir gali mažinti atskirtį tarp valdžios ir žmonių (apie šią atskirtį prieš rinkimus labai daug kalbama būna), bet juos “žudo” tai, kad informacijos šaltinis (tos pačios valdžios įstaigos) yra labai nestruktūruotas, chaotiškas, gaminamas įvairiais uždarais kodais, kurių licencijos kuria papildomų problemų.
  • Yra valdžios įstaigų, kurios imasi iniciatyvos ir teikia informaciją viešai, pvz.: ūkio ministerija pateikianti informaciją apie bankrotus ir kitą informaciją.
  • Atviras kodas leidžia mums matyti geriausių Pasaulio universitetų paskaitas.
  • “Atviras kodas” šiek tiek egzaltuotas, šie žodžiai gali gąsdinti kai kuriuos žmones, kurie nori savo “desktope” matyti įprastą vaizdą.
  • Patentų karai žudo technologijas.
  • Intelektinės nuosavybės teisė lėtai miršta ir eina link susinaikinimo.
  • Mindaugo Kiškio išvados jo bloge.

Žinau, kad daug ką svarbaus praleidau, nes neturėjau laiko dar kartą išklausyti visos konferencijos ir surašyti pagrindines tezes. Bet labai tikiuosi ir laukiu jūsų komentarų ir papildymų.

Ką daryti?

Taigi, ką daryti, kad atvirasis kodas taptų populiaresniu (ypač valdiškose įstaigose, nes tai yra viešas interesas)? Kaip sumažinti valdžios ir jų darbdavių – žmonių atskirtį?

Ką daryti, kad valdiškų įstaigų darbas taptų efektyvesniu, kad mūsų resursai būtų išnaudojami efektyviau?

Ką daryti, kad patentai nežudytų technologijų? Kaip baigsis Samsung’o ir Apple byla?

Kokia turi būti intelektinės nuosavybės teisė ir ką daryti, kad autoriai kurtų ir kurtų daug ir kurtų kokybiškai?

 

Kaip turėtumėm spręsti šias problemas? Kaip jūs manote?

Kita konferenciją organizuoti bus paprasčiau, nes problemos jau identifikuotos ir antras blynas dažniausiai būna jau nebe prisvilęs.

 

P.S. Džiugo ir Mindaugo prezentacijų dar negavau, bet vos tik gausiu – paskelbsiu..

_________________

[1]-Powiukė viską puikiausiai papasakojo ir nupasakojo gražiai su fotografijomis, tad mano šis įrašas tik papildomas prie jos esančio.

[3]– Yra tokia sistema[4], kuri “sukasi” statistikos departamente esančiuose serveriuose ir ji moka iš įvairių informacinių sistemų duomenų bazių surinkti informaciją, ją apdoroti arba neapdoroti jos ir perduoti ją arba per savo vartotojo sąsają ataskaitų pavidalu arba per kokias nors kitokias sąsajas kitoms informacinėms sistemoms. Tiksliau yra dvi sistemos – viena iš jų moka surinkti ir paskirstyti neapdorotą informaciją, kita gi sugeba pagaminti įvairiais pjūviais ataskaitas. Tada paaiškėjo, kad ta sistema naudoja uždaro kodo kažkokius “Business objects” ar tai “Business inteligence”, kas irgi yra visai neaišku, nes jų internetuose nepaaiškinta kas tie “Business Inteligence” ar “Business objects” ir nėra jokios nuorodos į paaiškinimus.
Čia tiek daug apie tą sistemą prirašiau todėl, kad Lietuvos valdiškos įstaigos, tiksliau daugelis iš jų turi kokią nors sistemą, kurią jos turi teisę, konkurso būdu, kiekviena atskirai nusipirkti, paskui tobulinti ir kurti visokius projektus, kurių numatoma pabaiga būna kokiais 2017 metais.
Tikriausiai be reikalo jų nepakvietėme į konferenciją. Bet čia kaltinkite tik mane, nes aš dabar namie gyvenu kaip viešbutyje ir beveik kas dieną važiuoju į Kaišiadoris.

[4]– Nors, pas juos internetuose parašyta “Tarpžinybinė mokestinių duomenų saugykla”, bet teoriškai ta sistema mokėtų ne tik mokestinius duomenis savyje saugoti.

[5]– Pusiau sėkmingai, nes kažkokiais būdais sugebėjau pamesti pirmosios dalies įrašą (kur kalbėjo Remigijus Šimašius, aš šiek tiek papasakojau apie ACTA, o Mykolas papasakojo apie atvirojo kodo privalumus)… Bet aš dar bandau atgauti tą dalį. Jei nepavyks, tai aš pasistengsiu ministro kalbą ir Mykolo pristatymą kaip nors atskirai gauti iš jų asmeniškai ir jums pateikti stenogramą… O čia dar ir statistikos truputis: 
Concurent views
Concurent views “Atviros Informacijos Kaina”
Unique views "Atviros Informacijos Kaina"
Unique views “Atviros Informacijos Kaina”

 

Blogeriai pas valstybines inspekcijas svečiuose #1

Posted , updated on

Blogeris Remigijus pakvietė kitus blogerius sudalyvauti kontroliuojančių tarnybų darbo ir darbo rezultatų aptarime. Pirmoji jų vakar buvo Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba. Leo Leonx jau parašė apie tai dar vakar vakare. Dar ten buvau aš, tas pats Remigijus ir Mindaugas Voldemaras. Ir dar buvo, kaip supratau, žurnalistė iš Delfi. Ta tarnyba įsikūrusi privačių namų rajone, kuris Vilniuje vadinamas… Aš pasirodo nežinau kaip vadinamas. Žiūriu čia:

Kaip tas vadinasi?

Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.

Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.

“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.

Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų.  Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…

Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.

Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.

Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.

Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.

Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:

1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).

2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).

3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)

4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.

5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)

6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%

7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).

8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).

9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.

Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).

Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.

Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.

Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.

Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.

Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.

 

______________________

1– Baimė tai gan stiprus varikliukas. Jei kas matėte “Monsters INC.” tai ten irgi monstrai gyvenantys spintose mito vaikų baime, bet vos supratę, kad gali gyventi ir iš juoko, kuris yra daugybę kartų energingesnis, ėmė vaikus juokinti. Teisingai sako Pixar’as: baimė yra silpnesnė už juoką, baimė temdo akis, baimė neleidžia būti savikritiškam, baimė neleidžia tobulėti.

2– Čia mat Mindaugas nutarė sužaisti arkliu ir specialiai atsisėdo prie sieninės kojos – sakė, kad nematys prezentacijos, kurios viena skaidrė švietė ant sienos, kas matyt dėl tokio akiplėšiškumo išvedė iš pusiausvyros visą tarnybą. O šiaip ta pati skaidrė švietė visas pusantros valandos, kol vyko mūsų susitikimas.