Internetuose gan dažnai labai įdomiai rašo toks Troy, taip pat dar žinomas kaip Gyvenimo Stebėtojas. Arba tiesiog Gyvenimo. Arba Regimantas. Regimantas Dima[1].
Ir štai nemokamai išleido savo atsiminimų, dar kitaip žinomų kaip memuarai, rinkinį, kurį taip ir pavadino “Gyvenimo stebėtojo memuarai“.
Štai jums trys nuorodos chronologine tvarka: pradžioje buvo jo blogas, tada jis ėmė daug rašyti į Gplius’ą, o paskui išleido knygą.
Tai va štai kaip yra. Bent jau iš mano varpinės.
Kažkuriame eiliniame Internetiniame pokalbyje užsiminė Gyvenimo, jog niekas kritikos nerašo normalios, kad sunku autoriui, kai mažai apie jo kūrybą kalbama. Sunku ir demotyvuoja. Aš pažadėjau, kad aš va perskaitysiu ir būtinai recenziją parašysiu.
Tai štai, rašau recenziją dabar apie knygą. Man tai pirmas kartas ir nežiūrint to negalvosiu labai daug kaip recenzijos turėtų būti rašomos. Neieškosiu ką recenzijose būtina pasakyti, kokiais savo išprusimais lyg-tarp-kitko pasigirti, kokius tarptautinius žodžius panaudoti… Nežiūrėsiu su kokiais autoriais jį čia sulyginus ir lyg netyčia užsimenant, jog o va štai Bukovskis tai į vienus vartus daro šitą blogerį.
Principe tai rašysiu daugiau apie tai ką galvoju, jog autorius galvoja ar galvojo ir kaip aš apie tai jaučiuosi. Okei?
Recenzija
Pradžiai apie knygos kilmę: ten yra surinkta daugiausiai tai ką Troy rašė savo bloge. Pristatydamas savo knygą jis dar paminėjo, kad atskleis keletą paslapčių ir gal dar pridės ką nors įdomaus, ko nėra rašęs bloge… Lyg ir…
Apie knygos struktūrą: visa knyga susideda iš trumpų skyrių, kuriuose pasakojami atskiri prisiminimai, o šiuos sieja bendra tema. Bendra tema, tai Regimanto gyvenimo tarpsnis ir jo santykis su tuo laikmečiu ir jo žmonėmis. Nors tuos pasakojimus ir sieja bendra tema, juose pasakojamos istorijos nesisieja tarpusavyje.
Tai čia parašiau daug maž objektyvesnius dalykus. Dabar pereisiu prie rimtosios dalies, t.y. pasakosiu apie save ir mano santykį su ta knyga.
Troy žiauriai gerbia savo skaitytojus. Kaip koks rytuose gyvenantis musulmonas priimantis svečius, kur svečias yra svarbesnis už karalių. Bet jeigu neparagausite jo arbatos arba atsisakysite maisto (tęsiant analogiją), tai tapsite priešu. Na, ne tai kad su kindžalu pasmeigs, bet tikrai paniekins kokiu nors būdu.
Gerbia, nes jo tas istorijas skaityti nei kiek neprailgsta. Jos trumpos. Kai kurios visiškai paprastos. O pabaiga, iki kurios skaityti ilgai netrunka, kiekvieną kartą puiki. Taip ir skaitai: nuo vienos pabaigos iki kitos. Kaip gero per P2P atsiųstą serialo sezoną – sunku sustoti kol viso nesužiūrai, o paskui pyksti, kad kito sezono dar Internetuose nėr.
Taip išeina kad gal labiau lepina nei gerbia. Bet jei lepina tai gal gerbia? Na, bent jau myli.
Toliau bus nagrinėjama falocentristinė patriarchalinė opresoristinė (© Pipedija Enciklopedija) autoriaus pusė.
Keliose istorijose Regimantas nagrinėja ir lyčių santykius. Dažnai per savo paties prizmę, kuri yra tokia žiauriai subjektyviai objektyvi, kad tik belieka jį apšaukti falocentristiniu patriarchaliniu opresoriumi ir šio teiginio negrįsti.
Daugelis recenzentų jo šią knygą gyrė ir liaupsino, Stebėtojas prašė ir normaliai pakritikuoti, nes kažkaip vienpusiška labai jau tada. Nežiūrint to, kad prašė piktesnės kritikos, skaitant jo šią knygą aš vis jaučiau nenumaldomą autoriaus prašymą jį girti ir liaupsinti: štai aš toks didelis ir gražus; taip apie mane žmonės galvoja; štai šitaip mes su jais kovojom, štai ana va taip mes jiems atsikeršijom; ir štai toks aš dabar brandus.
Tas savo uodegos kėlimas man atrodė kiek įkyrokas. O kėlė net ir ten, kur rašoma apie šiuos laikus. Tai yra ne tik ten kur apie jaunystę, kur varpas visada dar stiprus ir galingas. Ai ir kiekvienoje ironijoje yra dalis ironijos. Va kaip protingai parašiau perfrazuodamas vieną įžymybę. Neapsėjau.
Iš kitos pusės visi tie prisiminimai ir pastebėjimai yra pilni entuziazmo ir optimizmo ir kaži kaip ten būtų jei ne ta uodega. Gal dėl to noro būti tokiu šauniu ar tiksliau gal dėl tos ironijos arba humoro kai kurie prisiminimai privertė garsiai nusižvengti. Tai va tokie ten pagyrūniškai ironiški falocentristiškai patriarchaliniai ir dar opresoristiniai juokeliai.
Ką ten juokeliai… Gyvenimas toks! Darai lyg ir vienaip, o gaunasi visai kitaip. Žodžiai lyg ir visai nesusiję, bet apibrėžia visą mintį. Čia aš apie tas pabaigas. Puikios pabaigos.
Įdomu ar jos ekspromtu gimė ar prie kiekvienos iš jų Troy laužė savo pieštuką, glamžė įsivaizduojamą popierių ir mėtė į įsivaizduojamą recaiklbiną? Tikriausiai buvo ir taip ir anaip. Gal labiau taip nei anaip. O šiaip tai jokio skirtumo. Geros pabaigos ir viskas.
Na, o moralas toks, kad ryžius su mėsa galima pagaminti taip šlykščiai, kad tik studentas valgytų, o galima ir plovą pagaminti. Su duobutėm.
_____________________
[1]– Va, tik dabar sugalvojau, kad panašiai kaip Diuma!
