Lietuvos internetuose yra žmonių, kurie visai įdomiai rašo: straipsnius, apybraižas, eses visokias ir kitokius smegenų dump’us pateikia į internetus. Nuožmūs skaitytojai arba rašytojai tai vadina vienu žodžiu: “tekstai”. Nes jie nesivargina galvoti koks tai tekstas ar apie ką, nes jie yra nuožmūs. Nuožmūs skaitytojai skaito tekstus. Nuožmūs rašytojai rašo tekstus.
Blogeriai rašo blogus. Nuožmūs blogeriai deda į savo blogus paveiksliukus ir dar teksto įdeda (Ingridai Šimonytei tai negalioja, nes ji nuožmi ir be paveiksliukų).
Tai aš dabar sau leisiu pateikti savo 12’ką, nes leidimą gavau (savo leidimą galite išsiimti pas jo VISATYBĘ pateikę pasirašytas paraiškas su pažymomis iš VSD, STT, PVM, CRU, KPSS, KPŠ ir WTF).
Čia dabar tvarka bus nesvarbi, nes nežinau kurie yra geriausi – visaip būna. Vieną dieną vienas geriausias – kitą kitas. Tiesa, pamėginsiu nedubliuoti JO (iš pagarbos nepatikslinu ko tiksliai) sąrašo, nes tai galės reikšti kokią nors dar neduokrokiški nepagarbą.
Mano blogų 12’as blogerių savireklamos savaitei:
Savel brain dump. Tai yra puikiai nuostabus mikro-(o gal ir didesnių srovių – kas ten žino)-elektronikos specialistas. Smaginasi su visokiausia įranga ją visaip narstydamas beigi visaip kaip abusindamas. Prisipažinsiu, kad suprantu nedidelę dalį to ką jis ten parašo apie tuos daiktus, bet vis tiek skaityti įdomu. Toks fizikinių procesų supratimas ir gebėjimas juos sintetinti į kažką įdomaus ar naudingo yra nuostabus.
Darau Blė. Itin produktyvus blogeris iš Kauno. Užrodė man jį Adis. Ir kai pamačiau tai kažkaip abstulbau mažumėlę. Nes man jis savo rašymais pasirodė panašus į mane. Tarsi koks kostminis brolis. Tiesa, aš mažiau moku su lituokliu švaistytis nei jis. Bet lituoklis ten pas jį ne pagrindinė tema. Rašo apie šeimą, keliones, knygas, maistą, programavimą, lempeles…
Neblogas. Maisto gaminimo blogas. Visi receptai įdomūs. Rašo jį, kiek žinau, metalistas programeris (ar tai sysadminas).
Siaubas. Daug komentuodavo pas mane. Dažniausiai taip, kad net suskausdavo truputį. Labai gerai komentuodavo. Po netiesioginių ir tiesioginių paraginimų iš komentavimo perėjo į rašymą. Libertaras ir anarchistas žodžio į vatą nevynioja. Ir apie Internetą gaudosi.
Remigijus Šimašius. Jis taip pat ir Vilniaus meras ir tos pačios frakcijos Vilniaus savivaldybės taryboje narys kaip ir aš :D. Liberalas rašo apie esmę ir sistemiškumus visokius. Paskutinis įrašas senokas jau, bet tai visiškai suprantama. Dienotvarkė įtempta.
Leo Lenox. Į savo įrašus įkiša tiek, kad retkarčiais būna sunku skaityti. Bet skaitydamas kar kartą patiriu pažinimo džiaugsmą irba juoką. Dabar jo skaityti daugiau galima vz.lt. Bet gal ką nors dar kada nors išstenės ir į blogą.
Jurodivai. Į ten rašo tokie garbingi žmonės kaip Kreivarankis, Pseudoistorikas ir Amie Kusaitė. Į jų “apie” net mano komentaras papuolė.
Enorca. Tikriausiai nesuklysiu, jei ją pavadinsiu tikrąja lietuviškąja gyke. Kiekvienas jos įrašas tai eklektiškas dienoraštis su daugybe įdomių minčių. Ji taip pat ir masonų žurnalo “Verslo Klasė” autorė.
Ji daktarė ji žinanti, arba Emilija. Man ji kaip Enorcos sesė. Dirba gydytoja ar tai dar tik rezidente. Rašo koncentruočiau ir taip pat labai įdomiai apie mediciną, įvairias ligas ar reiškinius.
Buržujus. Rokiškis antai nedėjo žymių blogerių dėl to, kad jie žymūs ir dėl to, kad specialiai. O aš va įdedu buržujų, nes specialiai. Traktoristo šito blogą įdedu. Fui.
Konstanta. Nes apie astronomiją. Vienintelis tokios kokybės ir tokio puikumo blogas lietuviškai. O ir kitomis kalbomis retai kas gali pasigirti panašiais autoriais. Jau senokai skaičiau, nes reikia visokius dokumentus skanuotuose pdf’uose skaityti pastaruoju metu.
I have no teeth. Čia yra Miglė ir krūva jos visokių blogų. Šitas labai geras, nes trumpi įrašai ir daugiaprasmiai tokie. Kaip kokia poezija.
Tai daug įdomių garantuotai praleidau. Ir manau, kad čia bus dar kokių nors “Atnaujinimas”, nes pagalvosiu, kad nu kaip gi šitaip va šitą praleidau?!!
Taip pat perspėju, kad KPŠ gali keistai paveikti jūsų mąstymą ir gal net išryškinti kokias nors iki šiol slepiamas problemas jumyse.
Gali būti, kad jūs pajusite nenumaldomą norą daryti taip, kaip daro žmonės jums pateiktoje vizualinėje irba audio informacijoje. Tai jeigu kreiptumėtės į specialistus ir jie galimai jums padėtų, nes problemos nebūtų gal įsisenėjusios.
Žodžiu nauda neginčijama gausis, jei čia žiūrėsite ir kreipsitės į specialistus. O jeigu nesikreipsite į specialistus, tai nauda gali būti sąlygine, kurios sąlyga yra galimas naudos gavėjas. Tokiais naudos gavėjais gali tapti šalia jūsų gyvenantys žmonės ar šiaip jus pažįstantys. Arba gyvūnai. Ir tikriausiai ilgoje perspektyvoje.
O štai tų, kurių ilgos perspektyvos nedžiugina, tai prašom būti dar kartą perspėtais ir browsinti kur nors į šoną – kad ir, pavyzdžiui, į penktadienio schemą. Bet ir tai darykite atsargiai.
Jokių atsakomybių nenešiosiu.
Pradedam.
Netikėta reakcija:
Blizgus 80’ųjų viršelis:
Hello! Anyone there?!
Dar vienas panašus (nors čia gal jie labiau juokauja, nei rimtai):
Tinginiui truputį gėda.
Katinas lygtais ruošiasi keršyti:
Me and my cats
O tada:
Ten kažkas reddite pakomentavo: I kind of feel bad for these cats…
Dar vienas iš panašios serijos:
Šis labiau juokingas nei KPŠ, bet lai būna.
This one’s also ready to shoot:
Tas, kur už diržo užkištas man priminė anekdotą apie duris su paremtu pagaliuku.
Čia turėtų būti visai smagus žaidimas:
Kaip tapti serijiniu žudiku.
Tiems, kas žiūrėjo daktarą Hausą, tai čia viskas normaliai:
Aš čia pagrosiu su gitara, kol jūs pasikrapštysit man smegenyse.
Mergaitė užsimanė būti princese Darte Weidere:
O čia labiau gražu nei KPŠ. Teisingas tėtis. Bet pas mane būna ir gražių KPŠ – ne tik piktų.
Ten ant baliono parašyta “Get well”:
Ooooooooohhhhhhh
O čia va kiek kitokia kaukė:
Bacon! O gal ir ne bacon čia…
O čia, žinoma, japonai:
Truputį creepy.
Fuck the system:
Kažkodėl labai ilgai žiūrisi šitas gif’as.
Čiuožykla:
Šita foto, kaip parašyta reddite, yra iš Izraelio. Kažkaip mažiausiai to tikėjausi.
Truputis įprasto amerikietiškojo KPŠ:
Keista žuvis.
Čia kažkaip nesupratau ar tiesiog menas ar reali vieta iš realaus laikotarpio:
Man labiausiai patinka išraiškos. Rūbai tai tokie frykiški, bet išraiškos tai dar keistesnės.So gaySo freaky. Kažkaip net užuodžiu stiprų pigų losiono po skutimosi kvapą (čia apie kairėje esančią kompoziciją).O čia tai jau visur super gay. Tas kur dešinėje kompozicijoje, kur su triko: – Ką tik va taip va pirstelėjau! O kairėje, pirmame plane esančiam tai kažką skauda.Šita man kažkaip net patinka. All natural. Jokio feiko.
Namas šo:
Viena Gpliusietė išsikraustė neseniai į namą iš buto. Tai man atrodo, kad į tokį namą.
Žiaurus elgesys su gyvūnais:
Primena Rožytę.
Gąsdina:
Gerai kad ir aš tą čelenžą dariau. Net palengvėjo kažkaip.
Pure evil:
Raudona spalva jai tinka.
What did just happened there?
Panašu, kad kažkas pikto ir žiauraus nutiko. Bet kas ir kodėl – neaišku.
Nesuprantu ką čia reklamuoja:
Kažkokie lašai. Pikti lašai.Ypač barškuolių…Šiuo atveju blogai jaučiuosi dėl to šuns.Su tuo užrašu viskas blogai.Čia taip Rusijoje po to kai uždraudė Latviškus šprotus.Rimtas menas.
Musulmonių moterų maudymosi kostiumas:
I kind of now get it, you fetish-islam bastarts!
O su visais youtūbais man taip gavosi, kad mano KPŠ rinkinyje prisikaupė daug video ir aš nebežinau kuriuos jau dėjau, o kurių dar nedėjau, tai visus čia dabar sudedu, o pleilistą prasivalysiu ir sekantį kartą jau nebesikartos gal.
Nors šitas tai nesikartoja. Šitą radau naujoje FB grupėje “Salomėja Neris”:
Man kokius šešis kartus norėjosi pareguliuoti kažką kompiuteryje, kol šitą žiūrėjau:
Čia užrodė ponas Skarolskis. Labai graži muzika:
Nežinau kas čia:
Japonės:
Waidoto KPŠ:
Jauni nerdai:
https://youtu.be/5ITftz_kbNs
Gaaarssoooo, garrrsooooo:
Svetima gėda:
Blogi dalykai:
Japonai:
Žymiosios Rusijos bitutės:
Šitas video jau lyg ir kartojasi:
O čia labai rimtas KPŠ. Matematinis. Kaip manote kokia “S” vertė: S=1+2+3+4+…∞? Ogi -1/12! 😀 Nu rimtai:
Bezdantis arklys:
Viena kirmėlė valgo slieką (kiek šlykštoka):
Šiek tiek įprasto KPŠ:
Dar:
Ir dar:
Kodėl niekas žmogui nepaaiškina?
Čia gal labiau tiktų į #pinternetus:
Tiesiog KPŠ:
Žmonės savo noru nori būti invalidais ir paralyžuotais:
Vat neatsimenu ar šitas jau buvo ar ne. Jei buvo, tai nepykit, lai būna pasikartoja:
Čia bus daug angliškų keiksmažodžių ir didelis KPŠ pabaigoje. Nežinau nei kaip nei kur jį radau:
Šitas man irgi matytas… Toks jausmas, kad per naujo kažką postinu. Bet va išpostinsiu viską ir tada ištrinsiu iš ten iš kur aš juos traukiu:
Some cartoon KPŠ:
Diiiidžiuuuulė krūva KPŠ:
Super excited:
Ne, nu tikrai jie man visi kažkur matyti. Čia gydoma migrena:
Padarom taip, aš čia sudedu visus youtūbus iš savo KPŠ playlisto ir ištrinu, sekantį kartą bus tik švieži:
“Kai aš ateinu į Europos Parlamentą, aš išjungiu visas komunikacijas visuose savo įrenginiuose, nes jeigu to nepadarau, tai namie randu krūvas visokio SpyWare[1]” – pasakė vienas žmogus, kuris darė pranešimą Europos Parlamente. Tiksliau – kažkaip panašiai pasakė, nes čia mano laisvas vertimas.
Tai pasakęs žmogus yra Axel Arnbak iš Amsterdamo universiteto, o pranešimą jis darė ketvirtadienį seminare Europos Parlamente. Seminarą suorganizavo vienas iš ALDE narių, tai yra Antanas Guoga. Seminaro vaizdo ir garso įrašą galite pasižiūrėti ir jūs:
Ponia Hilde Vautmans (taip pat Europos Parlamento narė ir taip pat ALDE narė) kiek nustebusi paklausė pono Axel’io ką jai daryti, su jos iPad’u ir telefonu Europos Parlamente, nes jai šių įrenginių reikia darbui. Ir išties – ką daryti? Kodėl Europos Parlamente nesaugu ir ką daryti, kad būtų saugiau? Juk svarbu naudoti informacines technologijas savo kasdieninėje veikloje, nes kitaip būsime labai neefektyvūs.
Štai turime dilemą: mes norime informaciją apdoroti, saugoti ir perduoti naudojantis informacinėmis technologijomis (IT) ir užtikrinti jos saugumą vienu metu. Panašių dilemų turime ir kitur: keliuose mes norime greitai važiuoti ir būti saugiais vienu metu; ekonominiuose santykiuose norime turėti universalią vertės išraišką, tai yra pinigus ir norime, kad pinigai nebūtų padirbinėjami ar kitaip jais būtų sukčiaujama. Kelių ir pinigų suteiktos naudos panašios į IT suteiktas: greičiau ir efektyviau kuriame. Tačiau taip pat greičiau ir efektyviau sukčiaujama.
Čia yra ponios Jelena Fedurko dilemų debesis. Panaudoju šį paveiksliuką kaip dilemų vizualizaciją.
Šiuolaikinės informacinės technologijos suteikia mums daug naudos, bet ir sukuria naujų problemų. Tos problemos yra kitokios, nei būdavo anksčiau. Toms problemoms valdyti turime turėti ir kitokias priemones, nei būdavo anksčiau. Fire fire with fire.
Taigi, ponas Axel poniai Hilde į jos klausimą ką jai daryti su jos iPad’u atsakė, jog užtektų naudoti bent jau duomenų šifravimą (encryption) perdavimo kanaluose (WiFi, LAN’e ir pan.). Taigi pagrindinės vietos, kuriose vykdomi nusikaltimai, yra būtent trpas tarp duomenų perdavimo šaltinio ir vartotojo – taip vadinamas middle-man (žmogus viduryje – tarpininkas). Seminaro dalyviai iš salės dar pridūrė, kad reikalinga laikytis bent jau minimalios saugumo higienos:
nenaudoti visur to paties slaptažodžio;
slaptažodžiai neturėtų būti metų laiko pavadinimas ar jūsų paties vardas;
nepalikinėti slaptažodžių užrašytų ant popieriuko po klaviatūra (Estijos atstovė papasakojo labai smagią istoriją apie tai, kaip teisėjai Estijoje taip laiko savuosius);
nepasitikėti kažkokio žmogaus usb atmintine, kurią jis taikosi įkišti į jūsų įrenginį ar duoda kaip savo vizitinę kortelę.
Čia dar prisiminiau patarimą, kuriuo galite pasinaudoti kurdami savo slaptažodžius. Čia dar vienas patarimas komikso forma:
Ten daug raidžių angliškuose žodžiuose, tai būtų gerai, kad mokėtumėte angliškai, o jei ne, tai eikit į Delfi – ten irgi kažkas apie tai parašyta.
Taigi duomenis reikia šifruoti. Duomenų šaltinis (pvz. koks nors serveris kokiame nors saugiame hostinge – na pavyzdžiui Delfi serveris) yra sąlyginai saugus, nes apsaugotas saugiame pastate su apsaugom ir signalizacijom nuo fizinių piktavalių. Taip pat yra gan geros apsaugos nuo virtualių atakų. Vartotojas su savo įrenginiu gali būti sąlyginai saugiu, nes jį sunkiau surasti, o ir slaptažodžiai jo galbūt sudėtingi. O štai perdavimo kanalas yra mažiausiai saugus, nes jis ilgas ir visaip išsišakojęs. Duomenų perdavimas tarp įvairių įrenginių yra vykdomas naudojantis įvairiomis rekomendacijomis ir protokolais, kurie yra viešai žinomi – antraip skirtingų gamintojų skirtingi įrenginiai nesusikalbėtų.
Čia matome IP paketo struktūrą. T.y. duomenys perduodami labai aiškia ir griežta struktūra: kiekvienas bitas turi savo vietą, kiekvienas laukelis turi savo ilgį. Kiekvienas tinklo įrenginys žino šią struktūrą ir iššifruoja informaciją. Šį labai iškalbingą paveiksliuką pasiskolinau iš kokio tai Essay Web
NSA ilgainiui (o gal trumpaniui) suprato, jog šitaip atvirai perduoti slaptą informaciją nesaugu. Statyti lygiagrečius tinklus, apsaugotus nuo įsilaužimų – brangu. Tai jie sugalvojo kaip naudotis viešu internetu saugiai – jie ėmė duomenis šifruoti. Prigalvojo visokių būdų. Bet tada dar sugalvojo, kad, jei žmonės ims naudoti sudėtingą kriptografiją (pvz. 128-bitų), tai jie negalės dešifruoti jos ir negalės suprasti kuo žmonės tarpusavyje keičiasi. Jie sugalvojo, kad tai yra nesaugu. Nesaugu leisti visiems saugiai keistis informacija. Tada prasidėjo šifrų karai (CryptoWars).
Šifravimo būdai vis tobulėja. Bet vis kas nors sugeba dešifruoti tuos šifrus. Ir kol kas nors nedešifruoja turimo geriausiojo – duomenis perduoti naudojantis naujausiais šifrais daug-maž saugu. Tačiau šifravimo panaudojimą lengva identifikuoti. Kai kurių šalių valstybės draudžia tai daryti ir koduotų pranešimų nepraleidžia:
Kaip veikia šifravimo cenzūra
Čia todėl, kad valdžia nori žinoti ką žmonės daro ir ką galvoja. Kad nedarytų visokių nesąmonių ir neprigalvotų visokių bjaurasčių apie valdžią.
Bet yra šiek tiek ir protingų žmonių, kurie sugalvoja išlaikyti tą pačią IP paketo struktūrą, o koduoti jau paties paketo viduje (šitą daiktą galite atsisiųsti ir susiinstaliuoti savo kompiuteriuose, jei norite):
HTTP duomenų paketas atrodo kaip paprastas, bet duomenys viduje gali būti visai net ne HTTP arba HTTP, tik šifruoti. Šitą, manau, valdžia irgi gali išsaiškinti ir prigalvoti būdų kaip užblokuoti tokius paketus, bet tam reiktų analizuoti visus duomenis dar giliau, o tai užtruktų ir jau buvęs lėtas dėl cenzūros Internetas taps išvis vos panaudojamu. Na, kol neatsiras dar gudresnių žmonių su dar gudresniais sprendimais.
Galimybės šifruoti ir iššifruoti yra didelės. Tobulėjant technologijoms – tobulėja ir šifravimai bei dešifravimai. Sąlygotinai[2] saugiai galite jaustis, jeigu naudosite vėliausiai sukurtas šifravimo technologijas ir jeigu laikysitės bent jau minimalios kiber-hgienos:
visur naudosite sunkiai laužomus slaptažodžius (t.y. pakankamai ilgus ir sunkiai atspėjamus, bet jums nesunkiai įsimenamus);
slaptažodžių neužrašinėsite kur papuola ir nelaikysite kur vėlgi papuola;
neleisite sau kišti visokių nepatikrintų ir svetimų usb atmintinių;
kontroliuosite kokios programos turi veikti jūsų kompiuteryje, o kokios ne (a.k.a. naudosite Linux 😀 arba neinstaliuosite ko papuola į bet kurią OS);
turėsite pakankamai proto naudotis įvairiomis apsaugomis naršydami kokiuose nors seksualinės tematikos serveriuose ar siųsdamiesi informaciją P2P ar ir visais kitais protokolais
nesijungsite prie savo banko ar kitokių asmeninių resursų per viešą WiFi ryšį (banko atveju saugumo lygio analogija galėtų būti prašymas atsitiktinio praeivio nunešti keletą eurų į jūsų sąskaitą tarsi prašytumėte pažymėti talonėlį viešajame transporte)
ir panašiai.
.Matau, kad žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir gaunasi jau visai toks tl;dr. Bet dar neparašiau apie autorines teises, žmonių teises bei apie teisininkus (kurie kuria ir vysto mūsų elgesio taisykles), incidentų kiekį bei svarbą ir skaidrumą, kyber-karus ir kyber-karius ir dar apie visokius įdomius dalykus, kuriuos išgirdau tame seminare arba kuriuos prisiminiau jį klausydamas/žiūrėdamas…
Bet apie tai bus kitą kartą.
____________________
[1] – SpyWare tai pažodžiui išvertus gautųsi “šnipų įranga”, o tai reiškia šnipinėjanti programinė įranga. Šnipinėjanti programinė įranga paprastai būna programos veikiančios įrenginiuose, kurių šeimininkai apie tai dažnai nežino. Tos programos būna įvairios ir jos daro įvairius dalykus (pavyzdžiui: vagia duomenis, registruoja, saugo irba perduoda įvesties/išvesties komponentų informaciją į ten, į kur nenorėtumėte, kad būtų perduodama ir panašiai).
[2]– Žodį “sąlyginai” man check-speller’is raudonai pabraukė ir pasiūlė šį žodį. Gal ir visai nieko ten tas žodis.
2015 gegužės 21 dieną Seimas nusprendė cenzūruoti Internetą. Tą dieną Seime buvo priimtas azartinių lošimų įstatymas. Pagal šį įstatymą Interneto paslaugos teikėjas privalės blokuoti savo vartotojams prieigas prie per Internetą pasiekiamų duomenų šaltinių. Blokuojamų duomenų šaltinių sąrašą pateiks lošimų priežiūros tarnyba.
Latvijoje jau tai veikia. Ir Latvijoje panašiu prašymu buvo užblokuota prieiga prie Reddit. Reddit, tai yra kaip feisbukas. Socialinis tinklas orientuotas į turinį, o ne į žmones. Tai yra totalus KPŠ, WTF ir DAFUQ vienu metu. Net jeigu Reddit papuolė čia netyčia. Daug kas gali netyčia papulti. Pavyzdžiui opozicijos informaciniai šaltiniai.
Seime susirinkę žmonės dauguma net nenutuokia apie ką jie čia tą įstatymą padarė (biudžeto ir finansų komiteto posėdžio garso įrašas, Seimo posėdžio, kuriame buvo priimtas įstatymas išvakarės):
Čia Seimo opozicija ir technologijose išmanantys žmonės mėgino įrodyti komitetui, kad jei jau nutarta kažkaip kažką blokuoti, tai būtų gerai bent jau priemones aprašyti, nes kitaip leidžiamas visiška savivalė ir į kažkokią tarnybą atiduodama neproporcinga galia. Nors pasiūlymas buvo komitete priimtas, šis niekaip neatsispindi Įstatyme!
Jei nepatingėjote peržiūrėti šio garso įrašo, tai tikriausiai susidarėte ir įspūdį apie tai ką žino ir ką galvoja apie Internetą kai kurie ponai Seimo nariai.
BET TAI DAR NE VISKAS!
🙂 Tas įstatymas ne tik įveda Interneto cenzūrą, bet dar tuo pačiu kuria išskirtines sąlygas esamiems azartinių lošimų organizatoriams, o naujiems sunkiai įveikiamus barjerus. Reikalas bjaurus. Skaidrumu net nekvepia.
Turime paskutinį šansą išvengti šios bjaurasties: Prezidentės veto. Prezidentė šio įstatymo dar nepasirašė. Padėkime Prezidentei apsispręsti ir pasirašykime šį kreipimąsi (spauskite ant paveiksliuko):
Spauskite ant paveiksliuko ir eikite į Lietuva 2.0 portalą. Įsiloginkite ir pasirašykite!
Lietuva 2.0 portalo darbuotojai dokumentą saugiai (pagal visus įsipareigojimus) su visais parašais perduos į Prezidentūrą.
Parašus renkame iki 2015 gegužės 28 dienos pabaigos
Atnaujinimus: parašų rinkimas pratęsiamas iki 2015 gegužės 31 dienos pabaigos.
Prašoma Prezidentės atmesti šį įstatymą kaip antikonstitucinį, ginantį išskirtinai Lietuvos azartinių lošimų rinkoje jau įsitvirtinusias įmones. Įstatymas skatina teisinį nihilizmą:
azartinių lošimų pažeidimų apribojimo priemonės atveria kelią Interneto cenzūrai;
apriboja naujų rinkos dalyvių (tiek lietuviško tiek užsienietiško kapitalo) galimybes kurti nuotolinių azartinių žaidimų verslą;
apriboja Konstitucijos užtikrinamą teisę į konkurenciją, t.y. kuria išskirtines sąlygas jau esantiems būsimiems monopolistams.
81 straipsnyje įrašyti reikalavimai nepagrįsti jokia laisvos ir sveikos rinkos logika ir akivaizdžiai tarnauja tik jau įsitvirtinusiems patiems stambiausiems Lietuvos azartinių lošimų subjektams – tam, kad būtų gaunama nuotolinių (per Internetą) lošimų organizavimo licencija, reikia jau turėti (citata iš įstatymo):
„ne mažiau kaip 5 fizinius totalizatoriaus punktus žirgų totalizatoriui organizuoti, arba ne mažiau kaip 10 automatų salonų, arba ne mažiau kaip 20 lažybų punktų, arba ne mažiau kaip 20 totalizatoriaus punktų ir teikiančios juose lošimo paslaugas, šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka gavusios leidimą organizuoti nuotolinius lošimus ir kai Priežiūros tarnyba patvirtina atitinkamo nuotolinio lošimo reglamentą. Bendrovės, norinčios organizuoti visų lošimo rūšių nuotolinius lošimus, įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis negu 1 158 000 eurų [4 mln. LT]. Jeigu licencijos organizuoti lošimus turėtojas prašymo išduoti leidimą organizuoti nuotolinius lošimus pateikimo dieną nėra įsteigęs šiame straipsnyje nurodytų lošimo organizavimo vietų, jis turi jas įsteigti per 2 metus nuo leidimo organizuoti nuotolinius lošimus gavimo dienos. Nuotolinius lošimus gali organizuoti atitinkamą licenciją ir leidimą gavęs užsienio bendrovės filialas Lietuvos Respublikoje, jeigu šį filialą įsteigęs juridinis asmuo atitinka šiame įstatyme nustatytus įstatinio kapitalo reikalavimus.“
Akivaizdu, kad nuotoliniams (per Internetą) lošimams organizuoti tikrai nėra būtini fiziniai lošimų punktai. Manome, kad už šių naujai azartinių lošimų įstatyme įrašomų reikalavimų slypi konkrečių privačių interesų protekcionizmas, kuris nėra naudingas LR laisvai rinkai ir teisei.
Tokie patys argumentai buvo išsakyti ir STT išvadoje (2012.07.09 ir taip pat vėliau papildomuose komentaruose 2015.03.24) parašyta (citata):
„Priešingai, negu nurodo projekto rengėjai, reikalavimas šalia nuotolinių lošimų privalomai organizuoti tradicinius lošimus atitinkamame skaičiuje lošimų vietų, mūsų nuomone, dar labiau padidintų nelegalių lošimų internetu ar kitomis nuotolinio lošimo priemonėmis riziką, kadangi dėl jau perpildytos legalios tradicinių lošimų rinkos ir didelio pradinio kapitalo poreikio dalis potencialių lošimo organizatorių nebus suinteresuoti įteisinti savo veiklos.<…> Visiškai nesuprantama, kodėl siūloma nustatyti, kad nuotolinius lošimus turės teisę teikti tik tie lošimų organizatoriai, kurie organizuoja tradicinius lošimus, būtent Projekte nustatytame skaičiuje lošimų vietų: bent vienuose lošimo namuose (kazino) arba 5 statymo punktuose žirgų sporto totalizatoriui organizuoti; 10 lošimo automatų salonų; 20 lažybų arba 20 totalizatoriaus punktų <…>.Pagal Priežiūros tarnybos interneto puslapyje pateiktus duomenis[1] 2011 metais Lietuvoje buvo: 14 lošimo namų (kazino) (priklausančių 4 bendrovėms), 113 automatų salonų (priklausančių 7 bendrovėms) ir 187 lažybų punktai (priklausantys 4 bendrovėms).“
Taigi galima dar kartą daryti išvadą, kad kelios bendrovės rado būdų įkalbėti politikus, sutverti tokias sąlygas, kad naujokams į rinką ateiti nebebūtų įmanoma.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas savo ruožtu savo išvadose teigė (citata):
<…> kad organizuoti nuotolinius lošimus licencijos organizuoti lošimus turėtojas gali tik tuomet, kai šio įstatymo nustatyta tvarka yra įsteigęs ir teikia lošimo paslaugas ne mažiau kaip vienuose lošimo namuose (kazino), arba ne mažiau 5 totalizatoriaus punktus žirgų totalizatoriui organizuoti, arba ne mažiau kaip 10 lošimo automatų salonų arba ne mažiau 20 lažybų arba totalizatoriaus punktų. Ši norma ginčytina dėl kelių priežasčių. Visų pirma, neaišku ar pakankamai pagrįstas ryšis tarp statymo punktų ar lošimo salonų arba namų atidarymo su nuotolinių lošimų organizatoriaus teikiamų paslaugų kokybės ar savo finansinių įsipareigojimų, kylančių iš nuotolinių lošimų organizavimo, užtikrinimu <…>.
Mes, pilietiškai nusiteikę asmenys, manome, kad nevetavus šio įstatymo ir įtvirtinus tik kelioms bendrovėms naudingas sąlygas, tiek valstybei, tiek jos piliečiams bus padaryta žala ir sudarytos prielaidos monopolijų kūrimuisi. Taip pat bus įteisinama Interneto cenzūra, bei pažeidžiamas tinklų neutralumo principas (reglamentuojamas ES teise).
Čia man toptelėjo viena mintis dalyvaujant G+ diskusijose. O ta mintis yra apie tai, jog mes gan skirtingai įsivaizduojame kas yra Internetas.
Ką jums reiškia šis žodis?
Kas tai?
Ar tai kačiukai jūsų naršyklės lange? Ar tai socialinio tinklo svetainės? Gal filmai ar serialai? Kas?
Kaip manote, kaip Lietuvos politikai supranta Internetą?
Pakalbėkime.
Prieš keletą metų rašydamas apie anoniminį balsavimą internete nupaišiau baisų paveiksliuką. Tą paveiksliuką įdėjau ir čia (žr. žemiau). Ten matome žmones, kurie žiūri į savo ekranus, tauškina mygykles ir klapsi ekrano žymeklio sektuvais (nuo žodžio “sekti”). Ekranai, mygyklės beigi ekrano žymeklio sektuvai yra analoginės išvesties terminalai. Analoginės, nes žmonės dekoduoja tik analoginę informaciją. Šiuo atveju ekranuose mes savo akimis registruojame aukšto dažnio elektromagnetinę spinduliuotę, o ausimis registruojame virpančia membrana per dujas pereinančius jau kur kas žemesnio dažnio virpesius.
Kairėje viršuje yra informacijos siuntėjas, o dešinėje viršuje – gavėjas.
Žemyn nuo žmonių rodyklėmis parodyta informacijos tekėjimo kryptis. Informacija čia yra skaitmenizuota, nes šitokią ją mes mokame labiau suoptimizuoti, užkoduoti, suspausti ir perduoti. Skaitmenizacija[1] yra nuostabus išradimas: nors ir prarandame dalį analoginės informacijos, bet mes sugebame išlaikyti didžiąją jos dalį, kurią sugebame dekoduoti savo žmogiškaisiais jausmais.
Linijos nuo žmonių iki debesėlio yra prieiga prie Interneto. Tame paveikslėlyje (ties viduriu) mes dar matome piktą nelegalių azartinių lošimų organizatorių, kurio pikti troliai ignoruoja Lietuvos įstatymus ir vis viena neša savo šlykščius azartinius lošimus į tyrą it Jėzus Internetą. Tas tyrumas it Jėzaus – ne mano sugalvotas, bet man pasirodęs kaip itin ženkliškas požymis. Anksčiau kažkaip prasprūsdavo pro akis ar ausis tokie epitetai kaip “blogas Internetas”, “gilus Internetas” ar panašiai. Mes suteikėme epitetus, kurie apibrėžia tam tikras savybes, bet mes nepastebime, kaip tie epitetai ima gyventi savo gyvenimus. Nutinka taip, kad kitiems žmonėms tie epitetai apibrėžia ir suteikia jau kitas to daikto savybes, kuriomis šie net nepasižymi[2].
To labai geras pavyzdys yra pinigai. Pinigai gi yra universalus vertės matas, kuris apibrėžia vertės kiekį ir tuo pačiu pats yra vertė, kurią galima iškeisti į analogišką (arba ne) vertę. Žmonės taip pat sugalvoja apibrėžti kai kurias pinigų savybes ir tada atsiranda tokios sąvokos kaip nešvarūs pinigai, pinigų plovimas ir panašiai. Pinigai apskritai yra abstrakti sąvoka (nežiūrint to, kad turi realias išraiškas: banknotus ir monetas), bet žmonės tai pamiršta. Kai kurie net patys to nepastebėdami išreiškia savo jausmus pinigų atžvilgiu. Tada apskritai pameta supratimą kas yra tie pinigai ir gaunasi toks visiškas KPŠ. Man atrodo, jog labai panašus KPŠ žmonėms dabar darosi ir su požiūriu bei santykiu į Internetą.
Internetas tai jums ne kačiukai jūsų naršyklės lange. Ir ne filmai, kuriuos galimai galite atsisiųsti. Ir ne feisbukas (ar kiti socialiniai tinklai).
Pas jus kompiuterio darbalaukyje nėra interneto ikonėlės. Ir Interneto į savo kompiuteryje negalite atsisiųsti. Google paieškos langas jūsų naršyklėje irgi nėra Internetas. Šiaip jau netgi “naršymas internete” yra nekorektiška sąvoka.
Mes naršome turinį PER INTERNETĄ. Socialinio tinklo serverius pasiekiame PER INTERNETĄ. Ir mobiliojo ryšio operatoriui atsiskaitote ne už Interneto kiekį, o už duomenų kiekį, kurį atsisiunčiate PER INTERNETĄ. Google paieškos langas jūsų naršyklėje atsidaro tik todėl, kad PER INTERNETĄ gavote duomenų paketus, kuriuos jūsų naršyklė dekodavo ir pateikė jums analoginiu aukšto dažnio elektromagnetinės spinduliuotės būdu per ekraną.
Šitoje labai tikslioje diagramoje matome kur yra internetas ir kur nėra internetas.
Internetas tai galimybė pasiekti turinį. Internetas tai įvairiais būdais tarpusavyje sujungti įvairūs duomenų perdavimo tinklai. Tie tinklai būna šviesolaidiniai, variniai, radiorėliniai (per antenas oru eina). Tie tinklai tarpusavyje “susikalba”, nes yra standartizuoti “kalbėjimosi” protokolai.
Taigi, Internetas tai pat yra abstrakti sąvoka. Nors jį sudaro labai neabstrakčios perdavimo linijos, maršrutizatoriai, komutatoriai, keitikliai ir kitoks biesas. Internetas tai vertė. Vertė, kurią gauname apsikeisdami informacija ir žiniomis, kurią galima kurti, saugoti, pasiekti. Vieni dalykai Internetą kaip vertę didina – kiti mažina. Štai, pavyzdžiui, cenzūra – mažina. O jeigu jau nusprendžiame cenzūruoti, tai pažiūrėkime ar ta cenzūros sukurta vertė didesnė, už tą, kurią praradome. Ir dar pažiūrėkime kas gauna naudą, o kas nuostolius.
Internetas vystėsi iš apačios į viršų, todėl jis toks geras ir svarbus. Todėl valdininkams jis dažnai iškrenta iš konteksto – todėl jie nežino kaip elgtis su Internetu. Tai galioja ypač tiems, kurie nesupranta kas tai per daiktas ir kur jo vertė. Žmonėms, kurie spausdinasi e-mail’us vien tam, kad juos perskaitytų, kurie eina į banką mokėti mokesčius “tie Internetai” tokie patys, kaip kiaulėms debesys. Ir tie kiaulės savo iniciatyvų srautu visaip mėgina tuos debesis apdergti.
Baisieji azartiniai lošimai
Tie raudoni yra kontrolės taškai
Aptarkime aukščiau nupaišytus kontrolės taškus.
4 taškas
Bene lengviausiai iš visų nupaišytų realizuojamas ir tuo pačiu efektyviausias. Sakykime, kad koks nors pačio geriausio socialinio tinklo kūrėjas sugalvoja, kad jo nuostabus soc. tinklas jam atsibodo ir jis nepasitaręs su savo advokatu sugalvoja atidaryti azartinių lošimų svetainę (čia tik prielaida tokia). Surasti tokį serverį ir jį išjungti bei nubausti jo savininką (ar bent jau atjungti prieigą prie Interneto) – lengva, nes visa infrastruktūra vienos šalies jurisdikcijoje.
Nebent piktasis serverio savininkas įsirengtų kokius nors proxius kitų šalių jurisdikcijose ir darytų ten visokius VPN tunelius, bet šitaip piktajam nusikaltėliui kaštai didėja gan greitai ir toks projektas tikriausiai neatsipirktų.
2 taškas
Čia atrodytų irgi paprasta. Bet iš tiesų tai nelabai. Vartotojas (a.k.a. “USER”) gali būti ir protingesnis, nei atrodo ir gali mokėti naudotis visokiais proxiais, VPN tuneliais ir kitais baisiais žodžiais – pasislėps taip, kad nerasi. Bet yra tikimybė, kad padarys klaidą ar dvi ir tada jį dėdė policininkas galės nustverti už čiuprynos ir tada vartotojas galimai turės tokią išraišką, kurią mano talentinga ranka nupiešė.
1 taškas
Čia viskas sudėtinga ir viskas brangu. Nors ir nereiktų gaudyti userio su jo visais VPN tuneliais, proxiais ir kitais baisiais žodžiais, bet reiktų dirbti su didžiuliais duomenų kiekiais, įrengti krūvą įrenginių ir dar turėti specifinių žinių personalo.
Žodžiu, brangu ir neapsimoka. Bent jau normaliems žmonėms neapsimoka. Kokioms nors siauroms interesų grupėms gal ir apsimoka.
3 taškas
Čia būtų taip pat lengva kaip ir 4 taškas, jei tik ne kitos šalies jurisdikcija. Beeeet mes esame Europos Sąjungoje ir tai yra labai COOL, nes mes tada galime susitarti (ar bent jau bandyti) su ES biurokratais ir priversti kitos šalies jurisdikciją vykdyti mūsų prašymus. Šis būdas sunkokas, reikalauja aukštos politinės kultūros, diplomatijos, politikų darbo ir panašiai. Žodžių tokių dalykų, apie kuriuos retai galvojame matydami Lietuvos politikus (ja-ja ką tik pliaukštelėjau sau antausį).
Išvados
Aš čia svarsčiau ar tik nepasinaudojus man dilemų sprendikliu ir ar nepamėginus man šios dilemos dėl cenzūravimo ar necenzūravimo ten paspręst. Bet man nesigavo:
Žodžiu nesigavo
Gal bendras tikslas negeras? Gal reikėjo užrašyti “Pinigai į biudžetą”? Bet tai kam tie pinigai biudžete? Gal tam, kad mes būtumėm laimingesni? Ne?
Internetas tai nėra kompiuteris, duomenys ar perdavimo linijos, ar serveriai, ar kiti duomenų perdavimo tinklo elementai. Internetas – abstrakti sąvoka. Tai vertė, kuri sukuriama sujungiant įvairius pasaulyje esančius duomenų perdavimo tinklus į vieną visumą.
Kuo daugiau tinklų apjungiame ir kuo daugiau informacijos galime pasiekti per Internetą – tuo Interneto vertė didesnė. Ir vertė ne kažkam kitam, o jums. Jums visiems, man ir kiekvienam atskirai.
Kuo daugiau visokių apribojimų – tuo mažiau informacijos galėsime pasiekti – tuo Interneto vertė bus mažesnė. Man, tau – visiems.
___________________
[1]– – Ta skaitmenizacija nuostabi dar ir tuo, kad gan stipriai pakeitė daugybę dalykų (a.k.a. pastūmė paradigmą). Dabar mes galime perduoti analoginę informaciją per daug trumpesnį laiką, negu galime savo žmogiškaisiais jutikliais dekoduoti. Tai yra, tam, kad perduotumėm 1.5 val. trukmės filmą, mums reikia ne 1.5 valandos, o pavyzdžiui – 5 sekundžių. Mes savo delniniame kompiuteryje, kelių gigabitų talpoje galime turėti tiek teksto, kad fiziškai nesugebėtumėm perskaityti per visą savo gyvenimą (čia mano hipotezė – tingiu tikrinti; reiktų paimti vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę ir pamatuoti kiek raidžių per laiko tarpą maksimaliai gali dekoduoti). Informacinės technologijos pakeitė daugiau negu mes galime taip iš karto identifikuoti.
[2]– Daug kas mėgsta naudoti visokias analogijas kalbėdami apie Internetą – lygina su kitais apčiuopiamesniais daiktais. Tačiau tokios analogijos čia beveik visada netinka ir įneša tik daugiau sumaišties. Vienas palygina Internetą su keliu, kuriuo važiuojame, oponentas tuoj ima kokį nors pavyzdį iš baudžiamojo kodekso, kur koks nors piktas žmogus iš kito žmogaus ką nors atima… Žodžiu, prasideda analogijų mūšis, kuris baigiasi totalia abiejų pusių frustracija, o esmė jau seniai užmiršta.
Valdžia nori uždrausti Internetą – vietoje jo duos jums Чебурашка-СЕТЬ (Čeburaška-tinklas).
Biudžeto ir finansų komitetas teikia Seimui įstatymo projektą, pagal kurį interneto paslaugų tiekėjai privalės sekti kiekvieną savo klientą ir blokuoti interneto adresus esančius “juodajame sąraše”.
Tai yra biurokratinio valdiško interneto vizualizacija.
Taigi šitas pats komitetas nusprendė, jog teiks Seimo balsavimui antradienį įstatymo projektą, kuriame numatoma įpareigoti interneto ryšio tiekėjams[1] sekti savo klientus ir žiūrėti, kad jie nelandžiotų į juodajame sąraše esančias Interneto vietas. Oficiali priežastis – lošimų internete reguliavimas. Įstatymu norima uždrausti visus azartinius lošimus, kurie yra neregistruoti Lietuvoje.
Dr. pirmininkas labai entuziastingai agitavo komitete balsuoti už šį projektą.
Antai Rusijoje yra įstatymas, pagal kurį žmonės, norėdami rašyti blogą internete, turi užsiregistruoti pas valdžią kažkur. Nesu tikras, bet man atrodo, jog jie remiasi vaikų apsaugos nuo pedofilijos Internete įstatymu.
– Mušk blogerį! – šaukia čeburaškos.
Taip. Panašiai daroma Rusijoje, Kinijoje, Turkijoje… Ką Rusija galvoja apie internetą jau rašiau. Kinijoje uždraustas youtūbas, feisbukas ir dar daugybė visko. Turkijoje buvo uždraustas Twiter’is, tai žmonės ėmė užrašinėti ant sienų alternatyvių DNS paslaugų adresus (ačiū Dominykui už parodymą):
Žmonės užrašė kaip susikonfigūruoti savo DNS, kad pasiektų Twiterį. Ir to, kaip supratau, užtenka apeiti Turkijos valdžios uždėtus apribojimus.
Panašus internetinių lošimų apribojimo įstatymas yra priimtas Latvijoje ir Estijoje.
Estijoje uždraudžiamas DNS’as (t.y. neleidžiama atidaryti žmogui draugiško adreso pavadinimo, o IP adresą – prašom). Paversti žmogui draugišką interneto adresą į IP adresą visiškai paprasta. Yra netgi vietų Internete, kur tai gali padaryti bet kuris žmogus.
Latvijoje yra sudėtingesnė apsauga, bet lošimų firmos tiesiog kaitalioja IP adresus.
Prieš kažkiek laiko Lietuvoje buvo sugalvota bausti ne tik prostitutes už prostituciją, bet ir jų klientus. Tai šiek tiek skiriasi nuo lošimų internete ribojimo, bet analogija tinka tuo, jog baudžiamos abi pusės: paslaugų tiekėjas ir klientas. Įsivaizduokite, kad valdžia priima įstatymą, priverčiantį jus nešioti sekimo įrenginį visą parą 7 dienas per savaitę už jūsų darbdavio arba tėvų lėšas, nes jūs galite pasinaudoti prostitucijos paslaugomis. Ir jeigu jūs netyčia pateksite į pastatą (pavyzdžiui, kokią nors užsienio šalies ambasadą), kuriame įtariamai užsiimama prostitucija – jūs būsite nubaustas(-a) ir negalėsite į tą pastatą niekada daugiau patekti.
Ką dabar daryt?
Galime parašyti kiekvienam Seimo nariui kurį žinote arba kuris kandidatavo jūsų vienmandatėje apylinkėje laišką (išsiųskite ir kitiems – kuo daugiau, tuo geriau):
Čia sąmoningai neįrašiau pašto adresą. Bet prieš išsiųsdamas aš jį įrašiau.
Čia yra tekstas, kuriuo laisvai galite naudotis ir jūs:
Gerb. p. Seimo nary,
Esu vienmandatės apylinkės (kurioje jūs buvote renkamas į Seimą) gyventojas. Rašau jums dėl man svarbios problemos.
Biudžeto ir finansų komitetas 2015-05-06 nusprendė Seimui teikti įstatymo projektą dėl internetinių lošimų.
Šiuo įstatymu interneto paslaugų tiekėjai būtų įpareigoti sekti kiekvieną savo klientą ir blokuoti jiems prieigas prie nurodytų interneto adresų.
Tai labai blogas sprendimas, nes:
1. Panašūs apribojimai priimti Latvijoje ir Estijoje neveikia (apsaugų apėjimai paprasti ir plačiai naudojami). Tokie apribojimai tiesiog neveikia.
2. Veiksnūs interneto vartotojų apribojimai yra labai brangūs (interneto paslaugų tiekėjai nebus suinteresuoti investuoti savo pinigus)
3. Toks reguliavimas yra pažeidžiantis asmens laisves. Tai yra landa totalitarizmo įsigalėjimui ir cenzūrai.
Jei jums svarbi demokratija ir laisvė – nepriimkite šio įstatymo jau ateinantį antradienį (2015-05-12)!
Tą reikia padaryti iki antradienio. Antradienį numatytas Seimo posėdis, kurio metu bus svarstomas šis įstatymo projektas:
Paspauskit ir jums atsidarys excelis.
Turime parodyti savo išrinktiesiems, jog mums svarbu.
Arba “Atsargiai, mirę dinozaurai!”. Tai pasakojimas apie mirusius dinozaurus, kurie gadina mums gyvenimus. Virtualius gyvenimus – o tuo pačiu ir realius. Dabar šie du pasauliai, šie du gyvenimai labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Kaip? Ogi, manding, šiame straipsnyje ir tai šiek tiek atskleista.
Pamėginau visa tai kiek apibendrinti ir tada “Veslo Klasėje” pasirodė šis straipsnis:
Apie Dinozaurus “Verslo Klasėje”
Su redaktoriaus leidimu, bet be redaktoriaus paredagavimų siūlau tą straipsnį ir jums. Tikiuosi bus naudinga ir įdomu.
Musų Internetą puola dinozaurai! Mirę dinozaurai!
Apie tai perspėja Interneto kūrėjai. Vienas iš jų Vint Cerf[1] praneša:
These persistent attempts are just evidence that this breed of dinosaurs, with their pea-sized brains, hasn’t figured out that they are dead yet, because the signal hasn’t traveled up their long necks.
(Šie pakartotiniai bandymai [įtakoti Interneto laisvę] tėra tik įrodymas to, jog šios rūšies dinozaurai dar nesuprato, kad yra mirę, nes signalas jų ilgais kaklais dar neatėjo iki jų pupos dydžio smegenų; citata iš http://www.reuters.com)
Negyvi dinozaurai, kuria fantasmagoriškus vaizdinius apie iš išgąsčio mirkčiojančias akis. Dideles akis su greitai lakstančiais vyzdžiais, išduodančiais nuojautą apie kažko blogo artėjimą. Tos nuojautos kažkokiu būdu pasiekė jų smegenis anksčiau negu nervinis signalas iš jų didžiulių kūnų.
Viena – šiek tiek ramiau, kad jie mirę. Kita – baisu, nes tonas sveriantys kūnai griūdami pridarys daug žalos. Jau dabar jų priešmirtiniai šokiai visus gąsdina. O jeigu ta agonija tęsis ilgiau, tai viską, ką iki šiol kūrėme, kuo džiaugėmės, gali būti išlaužyta negyvai. O dar kiek, atsiprašant, prišiks… O jei taip ir nudvės mums ant galvų? Ką darysime su ta puvena? O paskui… Ai užteks tų alegorijų.
Čia su InkScape’u pats nupaišiau. Kraujuojantis dinozauras jau mirštantis griauna namus, o ten persigandęs interneto vartotojas po dinozauro kloaka.
Tad, kas tie negyvi dinozaurai su vis dar mirkčiojančiomis akimis ir kodėl jie kėsinasi į mūsų Internetą? Kaip juos nuvaryti į mirties slėnį?
Bet pirmiausiai pasekime tų dinozaurų pėdsakais: pažiūrėkime kas pastaruoju metu vyko ir vyksta Interneto reguliavime.
I.
Prieš metus, vasarį visas pasaulis ir Lietuva protestavo prieš ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement). Tai dokumentas, kuris buvo ruošiamas už uždarų durų. Tačiau informacija buvo nutekinta ir visa Interneto bendruomenė sujudo. Sujudo prieš dokumentą, kuris sukurtų teisinį pagrindą Interneto cenzūrai ir represijoms prieš Interneto vartotojus.
II.
2012 metų gruodį Dubajuje vyko pasaulinė ITU konferencija WCIT-12. Buvo sukurtas „Wcitleaks“. Šiame internete buvo skelbiama viskas, ką pavyko išvarvinti apie konferencijai ruošiamus dokumentus. O išvarvino nemažai informacijos apie ruošiamus pakeitimus, kurie sukurtų teisinį ir techninį pagrindą Interneto cenzūrai ir represijoms prieš Interneto vartotojus.
Naujas ITR[2] būtent dėl to ir nebuvo pasirašytas, o tarp nepasirašiusių yra ir Lietuva.
III.
Šiuo metu didžiausiems JAV interneto tiekėjų tinkle veikia “Six-strikes” sistema. Šios sistemos esmė yra ta, kad jeigu kur vartotojai įtariami (pabrėžiu: įtariami) nelegalaus turinio turėjimu, gavimu ar platinimu yra pradžioje perspėjami. Vėliau, jei, anot stebėtojų, vartotojo elgesys nesikeis, tai kitais smūgiais (strike’ais) būtų mažinama vartotojo interneto greitaveika. Galų gale prieiga prie interneto gali būti apskritai atjungiama.
Ir visa tai tik įtarimų pagrindu – be jokio teismo sprendimo. Ir tai, anot šios sistemos kūrėjų, tėra perspėjimai bei švietimas.
Vartotojas gali pasiskųsti, bet skundas būtų priimamas tik sumokėjus tam tikrą sumą (35 USD). O tai reiškia, kad bet kuris vartotojas pagal nutylėjimą gali būti paskelbtas kupranugariu. O jei šis norės įrodyti priešingai – teks sumokėti 35 USD. Ar pavyks įrodyti – nežinia. Tai kažkuo panašu į laikmenų apmokestinimą autoriniais mokesčiais.
Be to, tam kad ši sistema veiktų, į Internetą diegiamos specialios stebėjimo priemonės. Tai yra represijos prieš Interneto vartotojus – nesvarbu ar jų kokia nors kaltė įrodyta ar ne.
IV.
Europos Parlamente atsirado iniciatyvų uždrausti pornografiją Internete. Kovo 12 ES Parlamentas balsavo dėl lyčių stereotipų pašalinimo ES. Šiame dokumente buvo įsiūta ir formuluotė, kurios esmė buvo uždrausti visas ir bet kokias pornografijos formas regione – tame tarpe ir Internete.
Pornografija internete – tai atskira multimilijoninė industrija, dažnai veikianti ir “pilkojoje” teisės zonoje. Bet šio reiškinio ribojimas – tai jau cenzūra Internete.
Instinktai, prievarta, apgavystės esančios šioje industrijoje – atskiro straipsnio tema. Bet tokia formuluotė yra ydinga: uždrausti bet kokias pornografijos formas medijoje, įgalinant Interneto paslaugų tiekėjus stebėti ir bausti vartotojus.
Štai tokią, panašią formuluotę ir atmetė ES. Ir tai ne be paprastų žmonių spaudimo – buvo organizuojamos akcijos, kai buvo siunčiama daugybė protesto e-pašto žinučių (šios buvo dar ir blokuojamos).
V.
Europos Parlamentas ir Taryba ruošia direktyvas dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygio visoje Sąjungoje užtikrinimui, (Nr. COM/2013/48). Pagal šias direktyvas asmens duomenų saugumas ir nusikaltimų virtualioje erdvėje reguliavimai gali atsidurti vienos valstybinės organizacijos rankose.
———————-
Ką šie smirdantys pėdsakai reiškia? Kas čia vyksta? Kodėl?! Na, kaip visada, norint išsiaiškinti kas vyksta, reikia prisiminti kas vyko.
Interneto raida
Internetas, kurį turime dabar, pradžioje buvo tik lokalus mokslinis projektas išaugęs į globalų reiškinį. Augo ir vystėsi stichiškai. Jeigu kas nors ir planavo ką ir kaip daryti tai tik lokaliai. Tiesiog stengdavosi prisitaikyti prie situacijos.
Įvairūs lokalūs turinio tiekėjai rinko ir gamino turinį. Dideli ir ypač dideli telekomai (nes jie turėjo ir turi infrastruktūrą) pajunginėjo didelius ir vis didesnius duomenų perdavimo resursus to turinio perdavimui ir komutavimui.
Internetas. Nucopypeistinau iš http://openmatt.org
Turinys, tai duomenys didžiulėse duomenų saugyklose. Turinį gamina paprasti interneto vartotojai su savo mažytėmis duomenų saugyklomis, ir įvairaus plauko bei dydžio kompanijos su didesnėmis saugyklomis. Na, dar robotai. Na, gal dar ateiviai apsimetę katėmis.
Turinį duomenų perdavimo kanalais surenka ir perduoda įvairaus dydžio kompanijos. Robotai turinio neperduoda, nebent užkemša perdavimo kanalus savo turiniu. Ateiviams, apsimetusiems katėmis, perduoti duomenis yra žeminantis darbas, todėl jie tai leidžia daryti žmonėms.
NyanCat’as yra Internetų valdovas.
Duomenų perdavimo ir telefonijos rinkos žaidėjai labai greitai suprato, jog tai reiškinys pakeisiantis jų gyvenimus. Kad tai greitasis traukinys, į kurį reikia suspėti. Jeigu į šį traukinį nesuspėsi – liksi atokioje kaimo vietovės stotelėje, apšnerkštais kampais. O kitas traukinys gali ir apskritai neatvažiuoti.
Be to, įmonė, kuri pas save tinkle turės daugiau interneto, galės daugiau jo parduoti smulkesniems, galės jo parduoti daugiau, nes galės parduoti pigiau.
Dotkomai
DotCom’ų burbulai. Nucopypastinta iš http://www.brilliantforge.com
Tai 1998-2000 reiškinys. Tada radosi daugybė naujų įmonių, kurias steigė visi kas netingėjo. Viskas prasidėjo nuo naujo verslo Internete šauklių Amazon ir eBay. Tai kompanijos, kurios sugebėjo išnaudoti pagrindinius Interneto privalumus: bet kuris interneto vartotojas gali įsigyti prekių. Ir be jokių tarpininkų – tiesiog apeinant didžiulę mažmeninės prekybos industriją. Tas bet kuris, tai tas žmogus iš 0,4% žmonijos populiacijos 1995 metais, kai buvo įkurtos šios dvi kompanijos[3]. Amazon ir eBay kompanijos tapo tokiomis sėkmingomis, kad jų įkūrėjai tapo milionieriais, o vėliau milijardieriais per rekordiškai trumpą laiką.
Pradedantys verslininkai, studentai ir šiaip kas tik nori, paakinti tokios sėkmės, kūrė savo verslą. Registravo visokias firmas, kurių pagrindinė veikla – verslas Internete. Pagrindiniai klientai – Interneto vartotojai. Šios kompanijos buvo vadinamos dotkomais (.com).
Tai buvo nauja niša – naujas verslas ir niekas nežinojo šios rinkos potencialaus dydžio ar veikimo principų. Nežinojo, nes pats verslo modelis dar tik kūrėsi.
Prasidėjo savotiškai beprotiškos lenktynės tarp „wall-street’o“ nepagamintų prekių pardavėjų-komersantų ir ekonomikos dėsnių. “Tapk didelis ir greitai” (arba GBF: Get Big Fast) – tai buvo pagrindinis naujai besisteigiančių dotkomų šūkis ir tikslas. Ir tas tikslas buvo pateisinantis bet kokias priemones. Šios didžiulio masto ruletės žaidėjai daug vilčių dėjo į vis spartėjantį informacinių technologijų vystymąsi. .
Duomenų kiekiai iš tiesų augo didžiuliais tempais. Nemažai investuotojų nutarė investuoti į tinklą, matydami tokiais tempais kylančius duomenų kiekius Internete. Tiesė šviesolaidinius tinklus – užkasė arba paskandino (jūros ar vandenyno dugne) daugybę investicijų. Jie tikėjosi, kad ši nauja, žaibiškais tempais auganti, industrija nesustos. Deja. Didžioji dalis dotkomų bankrutavo.
Sprogus šiam burbului paaiškėjo, jog į stuburinę pasaulio infrastruktūrą investuoti nereiks dar gerus 15 metų. Iš dalies ir dėl pačių šviesolaidžių bei lazerių vystymosi. 1’ąja šviesolaidžių karta pavyko perduoti iki 45 Mb/s (1975). O štai 4’ąja – 14 Tb/s[4] (2006). Tai lėmė didmeninio[5] interneto kainos smukimą. Kainos krito taip sparčiai, kad palyginimui tektų pasitelkti promiles, o ne procentus. Tuo tarpu paskutinės mylios (ta vieta, kuri yra nuo jūsų kompiuterio iki tiekėjo stuburinio tinklo) tiekėjai investuoti labai neskubėjo.
Galingas ir egocentriškas stuburinis tinklas pastatytas buvo taip, kad sugebėtų daug smulkių vartotojų nukreipti į keletą stambių turinio šaltinių (pvz. Amazon). Bet Interneto evoliucija lėmė tai, jog labai dideli duomenų srautai decentralizavosi – daugiausiai dėl P2P technologijos.
Dabar turinio tiekėjų didžiausias apribojimas – galutinio vartotojo laikas. Kai prieš keletą metų apribojimas buvo siauriausioje duomenų perdavimo srauto vietoje – prieigoje iki galutinio vartotojo.
Pavyzdžiui: anksčiau, norimo muzikinio įrašo, turėjai ieškoti fiziškai nuėjęs į specializuotą parduotuvę. Dar prieš eidamas, apie to muzikinio kūrinio egzistavimą ir laikmenos buvimo vietą, turėjai sužinoti iš draugo arba iš radio/tv stoties. Ar gal net iš laikraščio ar žurnalo. Parduotuvėje už mėgstamą įrašą reikėdavo pakloti gan didelę sumą pinigų (pavyzdžiui geros vakarienės gerame restorane sumą). Kiek vėliau reikėjo žinoti geras vietas Internete, o suradus tai, ko buvo geista – laukti valandas ar net paras, kol atsisiųs. Negana to – už duomenų kiekį dar sumokėti Interneto tiekėjui. Taip taip – anksčiau reikėjo mokėti ir už papildomus megabaitus. Ar dar tai atsimenate?
Žmonės kaupė muziką, video turinį diskuose (CD, o kiek vėliau DVD) ir turėjo didžiules mediatekas namie. Taip buvo patogiau, nei bandyti iš naujo ieškoti to Internete ir juo labiau ilgai siųstis. O dabar kiek iš jūsų fiziškai einate prie savo media lentynos ir traukiate iš ten diską su savo įrašytu filmu, muzika ar žaidimu? Dabar juk greičiau yra susirasti tai internete ir keliais tapštelėjimais ar spragtelėjimais atsisiųsti.
Šiandien turime ir mes kompaktų spintelę, kuri per paskutinius metus numigravo į visišką namų užkampį, o ant jos didžiulis vazonas su bambuku.
Čia yra mūsų buto kampas, kuriame stovi ta spintelė su kompaktais, o ant jos didžiulis vazonas, kuriame bambukas (jo paties nesimato).
Tad dabar turinio tiekėjas džiaugiasi, kad jam vartotojas skiria laiko, o tuo pačiu ir savo pinigus. Taigi – kova dėl vietos prieigoje jau pasibaigė.
Šiuo metu vienas labai išsiskiriantis iš bendrojo konteksto dalykas yra balso perdavimas – arba telefonija. Ten vis dar mokame už minutes. Kaži ar ilgai tai tęsis.
Minučių melžiamos karvės pasenusios ir sulysusios, bet seni ir dideli telekomai jas vis dar melžia. Melžia, nes alternatyva – interneto ožkos. O gal tik ožiai… Telefonas dar kitoks ir tuo, jog jis labai paplito ir tapo neatsiejamu įpročiu. Bet seni įpročiai dingsta, kai atsiranda naujų. Dabar milijonai muzikos kūrinių pasiekiami už kelis litus, o spintelės su kompaktais važiuoja į sandėliuką ar tiesiog į šiukšlyną.
Taigi, minučių kainos krito drastiškai, o į rinką atėjo nauji žaidėjai: virtualūs operatoriai ir mažmeninės prekybos centrai. Šie naujos rūšies žaidėjai ėmė atiminėti ir taip sulysusias senas telekomų karves. Atiminėja, nes šie plėšrūnai turi apyvartinių lėšų turi, o tos minutės jiems tėra eilinė prekė lentynoje su neįtikėtinai didele pelno marža.
Čia kažkas apie sulysusias karves ir jų melžimą.
Daugelis telekomų optimizavosi, ėmė diferencijuoti savo produktų portfelį. Ėmė pardavinėti ne tik telefoniją ir internetą, bet ir televiziją bei kitas IT paslaugas. Ateityje galbūt taps ir turinio tiekimo kompanijomis. Galbūt telekomai ims gaminti turinį arba pirks turinio teikimo kompanijas, jei neiššvaistys pinigų įvairių barjerų statyboms.
Tačiau keistis sugeba toli gražu ne visi. O ypač dideli istoriniai operatoriai su savo griozdiškomis struktūromis ir sudėtingais tinklais. Tinklais, kurie buvo tobulinami ir optimizuojami keičiantis rinkai, todėl apaugę daugybe sluoksnių taukų. Antsvoris trukdo judėti, apkrauna širdį ir šiaip padidina infarkto tikimybę.
Širdies ligomis sergantys, vis dar daug pinigų turintys, bet jau nuostolingai dirbantys monstrai ėmė panikuoti. Vietoje to, kad darytų racionalius sprendimus ėmė daryti kvailystes. Kai kurie, pavyzdžiui, nusprendė paminti Interneto neutralumo principą. Jie mat sumojo apmokestinti Skype duomenis siunčiamais jų tinklais. Jie ėmė politikuoti ir užsiiminėti lobizmu – stumti tokias iniciatyvas kaip „siunčiančioji pusė moka“ į ITU konferenciją.
O čia dar prasidėjusi pasaulinė ekonomikos recesija…
Dinozaurai
Štai mūsų dinozaurai, kurių ieškojome. Seni dideli istoriniai telekomai, nepastebėję, jog traukinys jau nuvažiavęs. Stoję į gynybinę poziciją: ne, neduosiu – mano! Statantys barjerus natūraliai rinkos raidai.
Kai kurie iš jų jau pavėlavo keistis ir traukinys jau nuvažiavo. Jie dar nežino, kad negyvi. Nežino, nes signalas, jų ilgais kaklais, išsikerojusiais visokiais departamentais, padaliniais, valdiškų įstaigų mąstymu dar neatkeliavo iki jų pupos dydžio smegenų, vis kartojančių mantrą “to bigg to fall”.
Bet tai dar ne viskas.
Yra dar ir kitų dinozaurų. Daug plėšresnių, žiauresnių ir piktesnių.
Tai režimai. Kad ir, pavyzdžiui tie, kurie WCIT-12 konferencijoje siūlė nepalankius Internetui sprendimus. Tai: Kremliaus režimas, Egipto, Arabų šalių, Dramblio Kaulo Kranto, kitų post sovietinių šalių režimai, priklausantys Regioninei bendradarbiavimo tarybai (tai yra muitų sąjungai).
Didžiausias ir bjauriausias interneto dinozauras: Kremliaus režimas. Tiesa, viena keista išsigimusi ir bene pati šlykščiausia būtybė, t.y. Š. Korėjos režimas nedalyvavo ITU. Bet tai gal dėl to, kad ten nėra Interneto.
Internetas Š. Korėjoje
Štai, pavyzdžiui, apie Rusiją mes galime gauti informaciją iš interneto. Informaciją apie įvykius ar jų giluminę analizę iš žymių šios šalies mąstytojų ar kitų insaiderių. Galime gauti tą informaciją, kol Kremliaus pseudo-demokratijos žaidimai įgauna vis įdomesnes ir neįtikinamesnes formas. O ten žaidžia tikri profesionalai su labai didele patirtimi ir didžiuliais resursais: tai ir gervės, saugomos aukščiausių Rusijos pareigūnų, sėkmingai pasiekiančios tikslą; tai ir miškų gaisrai sėkmingai gesinami iš sraigtasparnių; tai ir tiesioginės transliacijos su prezidentu, kur pastarasis duoda nurodymus generolams, kur duoda velnių prasikaltusiems valdininkams, kad daleido tokią situaciją.
Štai Rusijos valdžia sėkmingai susitvarkė su naftos magnatais, kurie skurdino liaudį ir vogė iš valstybės biudžeto. Bet va išlenda tokie Navalnai ir gadina visą reikalą.
Balsavimai demokratiški teisingi ir rezultatai labai geri… Bet va išlenda visokie su aifonais – prifilmuoja ir į Internetus deda be jokio atsiklausimo.
Viena didžiausių Rusijoje blogų platformų LiveJournal nupirko investicinė grupė, kuri priklauso vienam oligarchui. Šis yra didžiausio (bent jau taip jį piešia media) Putino priešo Abramovičiaus draugas. Tai verslininkas ir filantropas (čia irgi gal tik dėl medijos – nežinia) Aleksandras Mamutas. Šis verslininkas visiškai nesigėdija kritikuoti Kremliaus politikos. Kaip ir jau a.a. Abramovičius, kuris, oficialiais duomenimis po įvairių įvykių kai kuriose šalyse, nusižudė.
Maži įtrūkimai viešųjų ryšių plane užglaistomi nesunkiai. Tiksliau taip buvo anksčiau. Dabar bet kuris asmuo turi visas galimybes tą įtrūkimą nufotografuoti, pamatuoti, aptarti ir patalpinti savo socialinio tinklo ar, pavyzdžiui, LiveJournal paskyroje. Ir šitaip regis niekam iki tol nežinomas asmuo pasiekia milijoninę auditoriją.
Bet Interneto uždaryti lengvai nepavyksta. Netgi paskelbus jį esant Amerikos spec. tarnybų projektu.
Naujasis Rusijos intraneto projektas. Copypeistelėjau iš http://politota.d3.ru/
Kita šalis – JAV. Daugelyje sričių JAV yra demokratijos pavyzdžiu. Nesu tikras tik dėl skandalingo visuotinio savo piliečių stebėjimo. JAV jau kurį laiką drebina skandalai – NSA (Nacionalinio Saugumo Agentūra) stebi kiekvieną kiekvieno JAV piliečio ir ne piliečio elgesį elektroninėje erdvėje. Ką tai reiškia?
Žmonės internetą ir išmaniąsias technologijas taiko visose savo gyvenimo srityse. Visose. O tai reiškia, jog JAV valdžia galimai stebi viską ką veikia jų piliečiai. Tas žodis turi dar vieną sinonimą: totaliai. Gaunasi tokia totalitarinė demokratija. Bet yra skandalas – o tai geras požymis.
Kita totalitarinė struktūra, kuri, iš pirmo žvilgsnio, neturi nieko bendra su IT – maisto pramonės gigantai. Šie gigantai turi tiek pinigų, kad gali JAV konkresą priversit priimti įstatymus. Įstatymus, pagal kuriuos už bet kokius jų prasikaltimus, jų nubausti negali niekas.
Užtai jie gali bausti kiekvieną ūkininką, į kurio lauką buvo atneštos jų autorinėmis teisėmis ginamos žiedadulkės.
Šie dinozaurai valdo didžiąją Pasaulio maisto atsargų ir gamybos dalį. Tai yra viena pagrindinių lobistinių jėgų, stūmusių liūdnai pagarsėjusį autorių teisių gynimo aktą (ACTA). Paruoštą taip, kad atitiktų jos interesus, kad galėtų kontroliuoti kiekvieną Interneto baitą. Čia šiti bjaurybės bando supriešinti autorius ir vartotojus.
Ką daryti?
How do you solve a problem like Maria? Copypaistelėjau iš http://www.reddit.com
Greičiau leiskime tiems svirduliuojantiems beviltiškiems drimboms padvėsti. Ir neužauginkime naujų dinozaurų.
Kol žmonės aiškinasi kas yra vieša vieta, o kas yra informavimo priemonė mes turime suprasti, jog kaip niekada iki šiol, savo rankose turime tai, kas yra atsparu viešam smegenų plovimui. To, ką turime, labiausiai bijo visokios stagnacinės struktūros. Mes turime laisvą ir neutralų Internetą! Ir mūsų bendras tikslas yra išsaugoti jį tokiu.
Be laisvo Interneto korupcinės organizacijos kristalizuosis ir kurs naujas sveiku laisvu protu nesuvokiamas gulago ekonomikas. Tokias kaip Šiaurės Korėjoje. Ten gulaguose egzistuoja jau trečia karta žmonių už tai, kad jų prosenelių giminės pabėgo į užsienį. Šiaurės Korėjoje, kur Interneto nėra.
Būkime pilietiški, dalyvaukime protestuose prieš Interneto suvaržymą, balsuokime – reikškime savo valią. Vartokime tuos produktus ir taip, kad tai skatintų laisvą rinką. Mūsų interesas yra neleisti vienose rankose sukaupti tiek įtakos, kad jie galėtų nebekreipti į mus dėmesio.
O tuos, kurie negali keistis, palydėkime iki mirties slėnio, kad ten, dainuodami savo mirties giesmes, negalėtų mūsų mindyti ir dusinti savo pūvančiais kūnais.
_________________________
[1]– vienas TCP/IP kūrėjų, šitas protokolas sugalvotas dar 1974. Aprašo duomenų apsikeitimo būdą ir kt. tech. dalykus tarp įrenginių – bazinė visos duomenų perdavimo sistemos t.y. ir Interneto dalis
[2]– (International Telecommunication Regulation – tarptautinių telekomunikacijų reguliavimas), tai dokumentas, kuris aprašo dalyvių sutartus dalykus ir yra pagrindinis konferencijos tikslas
[3]– Wikipedia duomenimis 2011 metais Internetu naudojosi jau 35% žmonijos populiacijos
[5]– tai internetas, kurį pardavinėja didieji, t.y. jie parduoda ne tik transmisiją (laidą) bet ir jos turinį, t.y. duomenų kiekį perduodamą per sekundę
