Važiuojant tarp Vilniaus ir Kauno, tiksliau tarp Vilniaus ir Kaišiadorių, o jei dar tiksliau tai tarp Elektrėnų ir Kaišiadorių yra Žiežmariai. Ten, kur stovi senas televizijos bokštas, kuris anksčiau turėjo tiesiai prie bangolaidžio jungiamas ruporines antenas[1] (kurios atrodo kaip tv bokšto ausys), tik dabar jos nuimtos. Ten kur greitis apribojamas iki 70 km/h…
Lankiausi didžiausioje Žiežmarių įmonėje “Žiežmarių gėlės“. Tai bene didžiausia gėlių augintoja Lietuvoje apie įmonę rašė ir VŽ.
Didžiausią įspūdį padarė, tai didžiuliai šiltnamių plotai – kvapas, šiluma (kuri labai maloni jau vėsoką spalio rytą). Ne paslaptis ko aš ten nuvykau – ogi susitikti su įmonės darbuotojais ir paklausti kaip jiems sekasi, bei pakviesti į rinkimus šį sekmadienį. Rinkiminė agitacija. Bet tai buvo tas kartas, kai tai daryti buvo malonu ir įdomu. “Žiežmarių gėlės” darbuotojai pirmiausiai ir labiausiai skundėsi ne standartinėmis problemomis, o tuo, kad jiems sunku patekti į darbą: “Žiežmarių gėlės” šiltnamiai yra vienoje automagistralės pusėje, o darbuotojai gyvena kitoje ir kas rytą/vakarą turi eiti per gan judrią ir didelių greičių magistralę. Sako, kad kartais, rytais, kai didesnis eismas, tenka ir po pusvalandį pastypsoti.
Yra požeminis praėjimas laukiniams gyvūnams, bet jis gerokai į šoną (gal kilometras ar du).
Sužinojau, jog šiuo ruožu rūpinasi VĮ “Automagistralė” ir kad kažkokiuose planuose virš-žeminė pėsčiųjų perėja yra numatyta ir gal net suprojektuota ir tai yra dalis visos automagistralės projekto – nuimti visus magistralinio greičio apribojimus tarp Vilniaus ir Kauno. Tik ne visai aišku kada bus ta perėja padaryta. Bet tam yra telefonas bei kitos ryšio priemonės – sužinosiu.
O tuo tarpu artėja rinkimai, o po rinkimų bus spalis, o po spalio bus lapkritis, o tiksliau lapkričio 1’oji. Ir kol kas Žiežmariuose prie chrizantemų eilių nėra, tad, manau, jog pats geriausias laikas užsukti ir jų įsigyti.
Ir gerbiami vairuotojai – laikykitės greičio apribojimų ties Žiežmariais važiuodami į bet kurią pusę, nežiūrint į tai, kad fotoaparatas nukreiptas tik į vieną.
Atnaujinimas.
Gavau štai tokią informaciją iš VĮ “Automagistralė”:
Dėl praėjimo-pravažiavimo ties Žiežmariais situacija yra tokia :
1. Projektas yra paruoštas ( bus statomi pėsčiųjų viadukas ir tunelinis viadukas transportui);
2. neišspręstas žemės paėmimo klausimas (savininkai neparduoda-vyksta teisminiai procesai);
3. Statybos klausimus spręs Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Sisisiekimo ministerijos, gavusi tam lėšas.
Ką gi. Eisiu aiškintis kas ten per teisminiai procesai ir su kuo. Tada pereisim prie statybos klausimų išsiaiškinimo.
______________________
[1]– šia antena kažkur JAV mokslininkai atrado foninę kosminę spinduliuotę ir išsiaiškino ką ji reiškia. Įdomu ką Žiežmariečiai tyrinėjo šia antena…
Apie paveldosaugos problemas ir sprendimus kalbėjo kultūros paveldo departamento atstovas Svaigedas Stoškus. Pasidžiaugė paveldosaugininkas dėl kai kurių žmonių, kurie net neturėdami didelių lėšų, įsigiję istorinio ar kultūrinio paveldo objektus, juos puoselėja ir saugo. Kritikos susilaukė šiuolaikiniai plikbajoriai, kurie įsigiję kokį nors dvarą leidžia jam trūnyti, jo nesaugo, į jį neinvestuoja, o tik tikisi, kad bus pelningas čia ir dabar – na, nežiūri visai į perspektyvą ir visiškai nesirūpina visuomenės interesu.
Tai štai tokiems Svaigedas išrašinėja baudas. Kai kuriems ši poveikio priemonė efektyvi – antai žydų kapinių netvarkė, tai dabar jau tvarko. Kitiems, deja, ta priemonė neefektyvi: baudas sumoka, bet ir toliau daro savo – t.y. nedaro nieko. Paveldosaugininkas užsiminė, jog padidinus baudas viena eile (prirašius dar vieną nulį gale), ši poveikio priemonė bus efektyvi ir tiems[1].
Vėliau Oleardas Lukoševičius, Kaišiadorių muziejaus direktorius, susilaukė komplimento, jog problemų paveldosaugos departamentui su Kaišiadorių rajonu nėra.
Rasa Čepaitienė papasakojo kas yra kultūrinis paveldas, kas yra ar galėtų būti “vietos dvasia”. Man buvo nauja, jog kultūros paveldą gali apibrėžti ir “keistumo vetė”.
Vėliau Vykintas Vaitkevičius, Klaipėdos universiteto, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovas, papasakojo apie Bajorų archeologinę ekspediciją, kur kasinėjama yra buvusio ežero vietoje, kur randama žmonių laidojimo įrodymų. O tai reiškia, kad ten gyvenantys žmonės laidojo vandenyje – tai, kaip supratau, nauja Baltijos regiono istorijoje.
Tyrinėdami tą kapavietę archeologai rado ir lazdą su, kaip spėjama, senoviniais rašmenimis. Archeologai itin džiaugiasi šiuo radiniu.
lbertas Lakštauskas papasakojo apie Žaslius, apie Laukagalio akmenį. Apie neseniai vykusią šventę – Žaslių miestelio 555 jubiliejų, bei ta proga atidengtą paminklą Žaslių aikštėje. Papasakojo apie Guronių kaime esantį “Rožinio slėpinių kelią“. Apie įvairius renginius, vykstančius Kaišiadorių rajone – matosi, jog bendruomenė veikli ir aktyvi.
Vėliau Kaišiadorių muziejaus direktorius pasidžiaugė, kad nors jų muziejus ir neturi ekspozicijos, bet užtai daro daug tiriamojo bei leidybinio darbo ir muziejų galima pervadinti institutu. Aptarėme tada prie kavos auditorius, kurie audituoja muziejus, kurie sako, kad jų darbas yra tikrinti atitiktį įstatymams, o ką daryti, kad atitiktis būtų pasiekta turėtų galvoti jie patys.
Buvo itin malonu pabūti tikrų ir draugiškų Kaišiadorių intelektualų būryje. Išvykau namo pakilia nuotaika.
_________________________________
[1]– Vėliau, po konferencijos paklausiau ką turėtų daryti verslininkas ar šiaip žmogus įsigijęs paveldosauginį turtą? Kaip jie turėtų juo rūpintis? Pasirodo reikia parašyti projektą, kurį suderinus su visomis institucijomis, tarp kurių yra ir paveldosaugos departamentas. Šalia esantys pašnekovai pridūrė, jog patys pikčiausi, tai VMVT, o paveldosaugininkai tai vieni geresnių. Taip ir neišsiaiškinau kiek ten išviso yra tų institucijų, su kuriomis reiktų tą projektą derinti. Bet problema nebūtinai tik piniguose. Bandžiau save įsivaizduoti tokio istorinio paveldo šeimininku ir visą tą galimą biurokratiją, kurią reikia vykdyti, norint tą istorinį paveldą puoselėti…
Sakiniai ten užrašyti nuo kairės į dešinę: viena eilutė – vienas sakinys. Supratau, jog tai svarbu pasakyti, po kelių valandų praktikos.
Labai gera šios plokštės ir tento savybės yra ta, kad šie tilpo į mūsų karavaninę Omegą, todėl buvo visai nesunku ją iš Vilniaus nusivežti į Kaišiadoris.
Manau, jog pasisekė labai gerai. Ačiū didžiausias Liberalų Sąjūdžio Kaišiadorių skyriui ir savanoriams! Be jūsų nieko nebūtų pavykę!
Labai džiaugiuosi tuo, jog Kaišiadoriečiai ir miesto svečiai (tame tarpe vienas vokietis) kablelius sudėjo lygiai taip, kaip aš sudėčiau! Na, gal buvo keletas išimčių…
Žmonėms ši pramoga visai patiko. Keletas klausinėjo koks bus prizas ir kol buvo balionų, tai traukė patys juos nuo tento ir nešėsi į minią. Kai balionai baigėsi, aiškinau, jog tai puiki smegenų mankšta ir geras pasiruošimas būsimiems Seimo rinkimams, vyksiantiems už ~2 savaičių.
Mugei einant į pabaigą sutikau dar vieną kandidatą į Seimą dalinantį skrajutes. Žmogus sakė, jog apie šventę sužinojo tik šįryt, tad šoko iš lovos, stvėrė skrajučių ir atlėkė į Kaišiadoris – neturėjo net padoresnio krepšiuko skrajutėms susidėti, tai aš jam atidaviau Liberalų Sąjūdžio atributika padabintą daiktamaišį (tą kur bagažinėje matosi). Palinkėjome vienas kitam garbingos kovos ir išsiskyrėme taikiai.
O FB puslapis “Kaišiadorys Turizmas Verslas” irgi pafotografavo šventėje, o šiose foto yra užfiksuoto mano darbo rezultatų truputį (aš aišku atsiprašau fotografo, jei jam reikėjo labai stengtis, kad į kadrą nepapultų per daug oranžinės atributikos):
Dar prieš akciją mane perspėjo, kad per daug nesinervuočiau, kai pamatysiu savo veidą šiukšliadėžėje ar dar kur. Baigiantis šventei prasiėjau per mugę, bet niekur savo skrajučių nemačiau :/ Tikriausiai namo nusinešė…
O dabar, jūsų dėmesiui trumpas filmukas iš visų fotografijų padarytų renginio metu:
Tai tokia štai buvo man Kaišiadorių rudens šventė. O kas dar norite pažiūrėkite vieną kitą nuotrauką čia:
Neša mūsų balionėlį!
Balionėlis matosi koncerte
Ten dešinėje matosi mūsų tentas
Su tuo sakiniu dar keletui žmonių buvo kiek sunkiau…
Balionai sprogo (ir tiesiogine ir netiesiogine prasme) per porą valandų…
BB koliažas. Taip žinokit ir buvo, bet paskui viskas buvo gerai – pasitaisė.
Karavanas Omega
Padėk kablelį pats
Už šitą politinę agitaciją šiame bloge sumokėta nulis iš niekieno rinkiminės sąskaitos. Autorių gina BATGA-A.
Kaip mano dėmesingi skaitytojai žino, Kaišiadoryse esu buvęs jau anksčiau. Tuokart skundžiaus, kad nespėjau aplankyt Algirdo Mykolo Brazausko muziejaus. Kaip žinia, tą žino ir ne dėmesingi mano skaitytojai, Kaišiadorys tampa kultiniu miestu Lietuvos internete ir ta proga subrendo reikalas padaryt antrą iteraciją[0] ir susistemint žinias apie šį nuostabų miestą[1].
Maistas Kaišiadoryse
Pirmojo apsilankymo metu, labai gerai atsiliepiau apie vietinį itališko maisto restoraną “Toskana”, Laukinėse žąsyse. Neužilgo ten nuvažiavo pats internetų metras Rokiškis Rabinovičius ir Kaišiadorių Toskana ir kartu Žąsų virtuvė buvo patikrina antrą kartą.
Kaip žinia, ten važiuoja ir komonsensavičiai, kas iškart yra didelių planų požymis. Bus kuriamas miestų dvipolis, planuojamas naujas oro uostas, su naujais pigiais oro vežėjais deramasi. Jau kliksi Autocad’e pelės, jau spausdintuvai ūžia ir lekia suglamžyti detalieji planai į šiukšliadėžes, jau Igoris tekina iš neržaveikos kapsulę, kurią naujasis dipolio meras jau užkasinėja savo sapnuose, šaudo šampaną ir kerpa juosteles…
Vilnius-Kaišiadorys (kas šiaip vadinasi Vilnius-Kaunas) važinėja tik elektriniai (neskaitant Vilnius-Klaipėda, nes irgi sustoja Kaišiadoryse) tačiau dviejų tipų: senas, latviškas ER-9M ir naujas, dviaukštis, čekiškas EJ575. Senajame yra 3 klasės vagonai, ir jis dažniausiai stojo beveik visose stotelėse, o dviaukščiame yra 2 klasės ir 1 pirmos klasės vietos, ir jis niekur nestoja, arba stoja tik keliose stotyse[2] .
Muzika
Lietuviškojo progresyvaus metalo grupė “Stranger Aeons” nusifilmavo savo videoklipą Kaišiadoryse:
Nekomercinis, studentų organizuojamas gyvos Muzikos festivalis po atviru dangumi Festivalis Ga Di 2012. Ten kiekvienas gadas gali išreikšti savo jausmus per muziką.
Senos lietuviškos tradicijos, tai kapelos ir liaudies muzika Rumšiškėse (priklauso Kaišiadorių rajonui). Ir nors kalendoriuje nėra, bet visur kitur sako, kad Rugpjūčio 15 ten bus švenčiamos Žolinės.
Kaišiadorių muziejuje labai miela mergina muziejininkė Gintarė (kaip ir Asta) papasakojo, kad Žasliai yra labai irgi gražus miestelis – visai šalia Kaišiadorių, kurį irgi aplankiau.
Žmonės dar sako, kad Kaišiadorių meras taip pat yra labai geras ir jau išrinktas juo būti 3 kadenciją iš eilės.
Teko susipažinti ir su Jonu, kuris yra Kaišiadorių anoniminių alkoholikų draugijos vadovas, kuris dar organizuoja rytinę mankštą prie Kaišiadorių tvenkinių…
Verslas Kaišiadoryse
“Žiežmarių gėlės” – bene pati didžiausia gėlių augintoja Lietuvoje, prilygstanti gal net kokiems olandams – akies krašteliu, pravažiuodamas pro Žiežmarius, mačiau jų didžiulius šiltnamius.
“Nemuno baldai” – Lietuva apskritai garsėja savo baldais, o ypatingai baldų eksportu.
Kepykla “Gudobelė“, kurie kepa mano pačius mėgstamiausius duonos traškučius “Bon Chance”[3].
Žuvies parduotuvė “Ikura” (kas išvertus iš japonų kalbos reiškia “kiek?” arba “už kiek?”). Internetų savo neturi, bet užtai yra Kaišiadorių internetiniame kataloge. Jeigu toje parduotuvėje paklausite: “Ikura ikura desu ka?”[イ] iš karto gausite nuolaidą, nes supras, kad esate savas kaišiadorietiškas japonas.
—
Ir pabaigai kelios mano nuotraukos iš mano antro apsilankymo Kaišiadoryse:
Pati muziejaus koncepcija kaip tokia man pasirodė kiek neįprasta ir ne veltui, nes tai bene vienintelis tokio tipo Lietuvoje, t.y. tiesiog prezidento namai. Nesu tikras, bet gal kitose šalyse, kur prezidento institucija yra galingesnė ir svarbesnė, tai tokie muziejai gal ir įprasti dalykai…
Įdomiausia muziejuje yra išdidintų senovinių fotografijų ekspozicija:
Tad paviešėjau gražiose Lietuvos miestelių apylinkėse ir… Reiks dar. Būtinai reiks dar.
_________________________
[0] – Tinklaraštis tuo ir yra gerai, kad čia galiu daryti ką noriu, nes jokie žurnalistų reguliavimo organai ir pikti Seimo nariai mums nepaaiškins ką, kaip ir kada mums pagirti, pasidžiaugti ir kitaip puošti žmones bendražmogiškomis vertybėmis, net jei žmogus ir kuklus ir negali dėl to akių niekur padėti.
Aš galiu padaryti gamatcinių klaidų, rašyti “pagūglinau” ir dėl to negauti baudos. Galiu dėti tašką .kur noriu (nors geriau taip nedėkit, nes tai itin blogo skonio ženklas).
Ir niekas tinklaraštininkui nepaaiškins, kai jis ims ir parašys dar kartą ta pačia tema, papildydamas prieš tai buvusio įrašo fotografijas kitomis, kurias padarė net specialiai į Kaišiadoris nuvažiavęs dar kartą.
[1] – 101 – arba “uon-ou-uon” reiškia… Reiškia, jog bus papasakota visokių dalykų apie objektą. Na, tiksliau išvardinta kas kaip kada kur kodėl ir panašiai. Visų klausimų, žinoma, neatsakysiu, bet tai vistiek toks 101 žanras.
[3] – Tie traškučiai tai kažkas nerealaus: sukoncentruoti patys didžiausi skrudintos duonos privalumai (traškesys, skonis, faktūra) į bulvinių traškučių patogumą. Man net atrodo, kad jie neturi jokių gliutamatų (tik gliuteno) ir todėl gali būti griaužiame be didesnių sąžinės priekaištų.
Važiuojam į Kaišiadoris. Apžiūrėsime miestą, įvertinsime kokį nors vietinį restoraną (jei nerasime mieste, tai žinome, kad yra garsieji Bačkonys netoliese), pažiūrėsime kaip atrodo Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra, Kaišiadorių vyskupija ar net Kaišiadorių geležinkelio stotis.
Čia mes taip su Dalia sutarėme vartydami Lietuvos didįjį kelių atlasą. Viena iš pramogų, kurias mes esame prasimanę su žmona yra važinėjimas po Vilnių, susipažinimas su savo miestu, kuriame gyvename. Keletą kartų esame jau tai darę ir jaučiamės, kad visai neprastai pažįstame jau dabar savo miestą. O dar važinėdami nemažai kartų stebėjomės: “hmm… sunku patikėti, kad tokia vieta yra Vilniuje!”
Dabar, su vaikais, mūsų įpročiai turėjo keistis. Vaikams ne taip įdomu važinėtis automobiliu mieste, o juoba po naktinį Vilnių. Dabar važiuojame gan standartinius maršrutus į parkus ar tiesiog į centrą (Gedimino pr., Sereikiškių parkas, Katedros aikštė).
Sugalvojome naują dalyką: važiuojame pasivažinėti ne po Vilnių, o po Lietuvą! Šiaip jau jaučiamės Lietuvą daug maž pažįstantys – pravažiavom nemažai įvairių miestelių ir kaimelių važiuodami pas tėvus ar pas draugus. Esame aplankę daug turistinių vietų. O šių važinėjimų principas turi būti važiuoti ten, kur nesame buvę, nebūtinai ten kur nusivežtum turistus, kur pravažiuodami nė nepagalvodavom, kad ta vieta nors kiek įdomi, juoba ir tie važinėjimai po Vilnių taip pat tokie – važiuojame visur, kad ir į miegamuosius rajonus, nes norime pažinti jį visą ir visokį.
Taigi, Lietuvos lankymo kriterijai šiai dienai: važiuoti reikia maždaug pietų miego atstumu, miestas turi būti ne per didelis, kad nepervargtumėm su savo pypliais, bet ir pakankamai didelis, kad rastumėm padorią vietą pavalgyti ar pakeisti jaunėliui sauskelnes.
Pabandėme prisiminti kokį nors miestelį, į kurį paprastai šiaip sau nevažiuotum. Tada mes prisiminėme vieną įdomų nutikimą: mūsų draugė labai norėjo nusipirkti mašiną, bet biudžetas jos nebuvo toks didelis, kad galėtų nusipirkti iš karto automobilį, kuris jai patiktų. Ilgai ieškojusi visokiuose skelbimuose rado Ford “Ka” – gan keistas mini automobilis. Mašinos pardavėjas Kaišiadoryse, ji paprašė mūsų ją ten nuvežti. Tai mes ją ten ir nuvežėme. Toks iš manęs mašinų specialistas: man ta “Ka” šiaip jau ir taip nepatiko, bet draugė dėl jos tiesiog svaigo, tad įkalbėti nepirkti nepavyko, juoba kad nelabai aš ir supratau ar su ja ten viskas gerai ar ne. Vėliau paaiškėjo, kad ta mašina buvo lūžusi pusiau arba sulipdyta iš dviejų mašinų, kurių viena buvo trenkta į užpakalį, kita į priekį. Geri suvirinimo specialistai gyvena Kaišiadoryse… Nors draugė su ta mašina buvo gan dažna servisų lankytoja – gali būti, kad tos mašinos kaina padvigubėjo po tų servisų visų…
Taigi, Kaišiadorys! Pietų miego atstumas, be reikalo ten neužsuktum. Internete ir knygose apžvelgėme kas tai per miestas ir ko iš jo tikėtis, susirinkome vaikus, daiktus ir pirmyn!
Reziumuojant: išvyka pavyko. Idėja pasiteisino. Buvo įdomu ir smagu. Tos, kur prastesnės nuotraukos – mano darytos, o visos kitos – Dalios. Deja nepavyko aplankyti Kaišiadorių muziejaus ir Algirdo Mykolo Brazausko namų (paverstos muziejumi jau). Žinome, kad šis žmogus Kaišiadoriuose yra gerbiamas ir kad šis Lietuvos prezidentas šio miesto labui nuveikė itin daug.
Mūsų pasivažinėjimai po Vilnių išaugo į pasivažinėjimus po Lietuvą – Lietuvos lankymą. Artimesnis susipažinimas jos mumis ir vaikais. Juk labai svarbu suprasti kur gyvename. Akies krašteliu pažvelgėme į vieną iš Lietuvos miestų – kiek didesniu krašteliu, nei tiesiog važiuojant Vilnius-Kaunas magistrale, kurioje puikuojasi nuoroda į Kaišiadoris.