Savaitgalį buvome Biržuose. Svečiavomės. Gavome progą šiek tiek apžiūrėti Biržų apylinkes. Apžiūrėjome smegduobes (ten, aplink Biržus, tokių nemažai). Vaikams labai patiko. Ir mums labai patiko. Ypač smegduobių ežerėliai ir jų apžiūrėjimui skirtas nuostabus statinys – ant galo stovinti kanoja. Tas daiktas tiesiog nuostabus! Rekomenduoju visiems ten nuvažiuoti:
Ai ir dar antrą kartą šį mėnesį važiavau dviračiu. Kažkaip taip gavosi, kad dviračiu važiuoti nereikėjo arba nebuvo progos (nėra kur laikyti ir panašiai) gal nuo vidurinės mokyklos. Sakoma, kad kartą išmokęs važiuoti dviračiu išmoksti tai daryti visam gyvenimui. Aš jums pasakysiu, kad tai dalinai yra tiesa. Keletą kartų vos nenusiverčiau visiškai lygioj vietoj (bandžiau senu įpročiu stabdyti pedalais, kai stabdžiai tik ant rankenų).
Svarbiausia, kuo norėjau pasidalinti, tai keletas nuotraukų iš tų smegduobių apžiūros:
Visas tas puikumas yra čia: 56.248222 24.69115 (Platuma, ilguma (WGS84)).
Apie paveldosaugos problemas ir sprendimus kalbėjo kultūros paveldo departamento atstovas Svaigedas Stoškus. Pasidžiaugė paveldosaugininkas dėl kai kurių žmonių, kurie net neturėdami didelių lėšų, įsigiję istorinio ar kultūrinio paveldo objektus, juos puoselėja ir saugo. Kritikos susilaukė šiuolaikiniai plikbajoriai, kurie įsigiję kokį nors dvarą leidžia jam trūnyti, jo nesaugo, į jį neinvestuoja, o tik tikisi, kad bus pelningas čia ir dabar – na, nežiūri visai į perspektyvą ir visiškai nesirūpina visuomenės interesu.
Tai štai tokiems Svaigedas išrašinėja baudas. Kai kuriems ši poveikio priemonė efektyvi – antai žydų kapinių netvarkė, tai dabar jau tvarko. Kitiems, deja, ta priemonė neefektyvi: baudas sumoka, bet ir toliau daro savo – t.y. nedaro nieko. Paveldosaugininkas užsiminė, jog padidinus baudas viena eile (prirašius dar vieną nulį gale), ši poveikio priemonė bus efektyvi ir tiems[1].
Vėliau Oleardas Lukoševičius, Kaišiadorių muziejaus direktorius, susilaukė komplimento, jog problemų paveldosaugos departamentui su Kaišiadorių rajonu nėra.
Rasa Čepaitienė papasakojo kas yra kultūrinis paveldas, kas yra ar galėtų būti “vietos dvasia”. Man buvo nauja, jog kultūros paveldą gali apibrėžti ir “keistumo vetė”.
Vėliau Vykintas Vaitkevičius, Klaipėdos universiteto, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovas, papasakojo apie Bajorų archeologinę ekspediciją, kur kasinėjama yra buvusio ežero vietoje, kur randama žmonių laidojimo įrodymų. O tai reiškia, kad ten gyvenantys žmonės laidojo vandenyje – tai, kaip supratau, nauja Baltijos regiono istorijoje.
Tyrinėdami tą kapavietę archeologai rado ir lazdą su, kaip spėjama, senoviniais rašmenimis. Archeologai itin džiaugiasi šiuo radiniu.
lbertas Lakštauskas papasakojo apie Žaslius, apie Laukagalio akmenį. Apie neseniai vykusią šventę – Žaslių miestelio 555 jubiliejų, bei ta proga atidengtą paminklą Žaslių aikštėje. Papasakojo apie Guronių kaime esantį “Rožinio slėpinių kelią“. Apie įvairius renginius, vykstančius Kaišiadorių rajone – matosi, jog bendruomenė veikli ir aktyvi.
Vėliau Kaišiadorių muziejaus direktorius pasidžiaugė, kad nors jų muziejus ir neturi ekspozicijos, bet užtai daro daug tiriamojo bei leidybinio darbo ir muziejų galima pervadinti institutu. Aptarėme tada prie kavos auditorius, kurie audituoja muziejus, kurie sako, kad jų darbas yra tikrinti atitiktį įstatymams, o ką daryti, kad atitiktis būtų pasiekta turėtų galvoti jie patys.
Buvo itin malonu pabūti tikrų ir draugiškų Kaišiadorių intelektualų būryje. Išvykau namo pakilia nuotaika.
_________________________________
[1]– Vėliau, po konferencijos paklausiau ką turėtų daryti verslininkas ar šiaip žmogus įsigijęs paveldosauginį turtą? Kaip jie turėtų juo rūpintis? Pasirodo reikia parašyti projektą, kurį suderinus su visomis institucijomis, tarp kurių yra ir paveldosaugos departamentas. Šalia esantys pašnekovai pridūrė, jog patys pikčiausi, tai VMVT, o paveldosaugininkai tai vieni geresnių. Taip ir neišsiaiškinau kiek ten išviso yra tų institucijų, su kuriomis reiktų tą projektą derinti. Bet problema nebūtinai tik piniguose. Bandžiau save įsivaizduoti tokio istorinio paveldo šeimininku ir visą tą galimą biurokratiją, kurią reikia vykdyti, norint tą istorinį paveldą puoselėti…
Sakiniai ten užrašyti nuo kairės į dešinę: viena eilutė – vienas sakinys. Supratau, jog tai svarbu pasakyti, po kelių valandų praktikos.
Labai gera šios plokštės ir tento savybės yra ta, kad šie tilpo į mūsų karavaninę Omegą, todėl buvo visai nesunku ją iš Vilniaus nusivežti į Kaišiadoris.
Manau, jog pasisekė labai gerai. Ačiū didžiausias Liberalų Sąjūdžio Kaišiadorių skyriui ir savanoriams! Be jūsų nieko nebūtų pavykę!
Labai džiaugiuosi tuo, jog Kaišiadoriečiai ir miesto svečiai (tame tarpe vienas vokietis) kablelius sudėjo lygiai taip, kaip aš sudėčiau! Na, gal buvo keletas išimčių…
Žmonėms ši pramoga visai patiko. Keletas klausinėjo koks bus prizas ir kol buvo balionų, tai traukė patys juos nuo tento ir nešėsi į minią. Kai balionai baigėsi, aiškinau, jog tai puiki smegenų mankšta ir geras pasiruošimas būsimiems Seimo rinkimams, vyksiantiems už ~2 savaičių.
Mugei einant į pabaigą sutikau dar vieną kandidatą į Seimą dalinantį skrajutes. Žmogus sakė, jog apie šventę sužinojo tik šįryt, tad šoko iš lovos, stvėrė skrajučių ir atlėkė į Kaišiadoris – neturėjo net padoresnio krepšiuko skrajutėms susidėti, tai aš jam atidaviau Liberalų Sąjūdžio atributika padabintą daiktamaišį (tą kur bagažinėje matosi). Palinkėjome vienas kitam garbingos kovos ir išsiskyrėme taikiai.
O FB puslapis “Kaišiadorys Turizmas Verslas” irgi pafotografavo šventėje, o šiose foto yra užfiksuoto mano darbo rezultatų truputį (aš aišku atsiprašau fotografo, jei jam reikėjo labai stengtis, kad į kadrą nepapultų per daug oranžinės atributikos):
Dar prieš akciją mane perspėjo, kad per daug nesinervuočiau, kai pamatysiu savo veidą šiukšliadėžėje ar dar kur. Baigiantis šventei prasiėjau per mugę, bet niekur savo skrajučių nemačiau :/ Tikriausiai namo nusinešė…
O dabar, jūsų dėmesiui trumpas filmukas iš visų fotografijų padarytų renginio metu:
Tai tokia štai buvo man Kaišiadorių rudens šventė. O kas dar norite pažiūrėkite vieną kitą nuotrauką čia:
Neša mūsų balionėlį!
Balionėlis matosi koncerte
Ten dešinėje matosi mūsų tentas
Su tuo sakiniu dar keletui žmonių buvo kiek sunkiau…
Balionai sprogo (ir tiesiogine ir netiesiogine prasme) per porą valandų…
BB koliažas. Taip žinokit ir buvo, bet paskui viskas buvo gerai – pasitaisė.
Karavanas Omega
Padėk kablelį pats
Už šitą politinę agitaciją šiame bloge sumokėta nulis iš niekieno rinkiminės sąskaitos. Autorių gina BATGA-A.
“Tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk” – berods šitokia yra lietuviška patarlė. Taigi, vienas ministras parašė į Google plus soc. tinklą, jog visi, kas nori aplankyti kalėjimą, lai registruojasi, o aš tuo tarpu padėsiąs sukoordinuoti visą tą reikalą.
Priregistravau žmonių 21, o panašiai ir atėjo.
Iš visų prie vartų surinko pasus ir nusinešė į vidų. Tada griežtu ir skambiu balsu kvietė mus LTIKdarbuotojas Romas Ostanavičius vardais/pavardėmis kvietė po tris užeiti į KPP[1], kur mus išrengė, apieškojo… Juokauju 🙂 – mums išdavė po popieriuką, kuriame buvo šiek tiek paso duomenų, numeris ir dar kažkas… Tą popieriuką prisakė saugoti, nes tik su juo atgausime savo pasą, sakė. O popieriuką įsegs į kažkokį dokumentą ir padės ilgalaikiam saugojimui dar sakė.
Taip pat paliepė telefonus, fotoaparatus, pinigines ir rankinukus padėti į saugojimo spinteles, užsirakinti ir raktą pasiimti. Suzirzė paskutinės trečiosios durys ir mes patekome į vidų, į vidinį Lukiškių kiemą. Čia mane jau pradėjo lankyti keistas jausmas, sakantis, kad čia kažkaip viskas yra kitaip, kad reikia iš čia dingti… Susivaldžiau. Trumpom replikom ar juokeliais pasidalindami įėjome pro kitas duris, ten koridoriumi dar į kitas duris, tada kiek laiptais, tada vėl durys ir įėjome į buvusios cerkvės patalpas.
Cerkvės viduje ant stalo LTIK komplekso maketas. Atėjo direktorius Viktoras Davidenko ir kartu su prižiūrėtojų viršininku Daliumi Lenkaičiu papasakojo apie kiekvieno komplekso dalies paskirtį ir pasidalino keliomis įdomesnėmis istorijomis, pvz.: Iš LTIK pasutinį kartą buvo pabėgta 1998 metais (dar užsiminė, jog visi, visi be išimties šį klausimą užduoda), kai vienas kalinys iš kito išmoko visus anketinius duomenis, jie patys buvo gan panašūs, kažką užsiklijavo ant nosies ir jį išleido. O giminės to tikrai išleidžiamojo vistiek niekur neišėjo, tada jų paklausė, ko jie čia laukią. Tada paaiškėjo, kad tas žmogus, kuris išėjo – ne jų giminė. Tą žmogų paskui rado Panevėžyje už ~6 mėnesių.
Dar papasakojo, jog (berods) kaliniai liaudies meistrai statybų metu ant linoleumo sugebėjo nupaišyti Kristaus atvaizdą, kuris puošia tos pačios cerkvės fasadą iš išorės, bet mažai kas žino, jog ten tas paveikslas yra, nes mažai kas pakelia akis priėję prie LTIK.
Dar papasakojo, jog LTIK, pastatytas praėjusio amžiaus pradžioje buvo pats moderniausias kalėjimas visoje Carinėje Rusijoje. Pačiame komplekse buvo numatytas ir pastatas, kuriame administracija ir kalėjimo prižiūrėtojai taip pat ir gyveno. Aš suprantu, jog logistika taip išsisprendžia neblogai, bet dirbti ir gyventi kalėjime, tai kažkaip gaunasi, kad mažai kuo skiriasi ir nuo nuteistųjų…
Papasakojo, jog mūras ir plytos, kurie buvo naudoti statybose yra itin tvirti – įbrėžti ar įkirsti su plaktuku ne taip paprasta, kertant šis atšoka it nuo akmens.
Viename korpuse yra nuteistieji iki gyvos galvos, tame tarpe vienintelė moteris – Bružaitė. Tarp iki gyvos galvos sėdinčių yra visiškai neprognozuojamų ir išvedami jie iš kameros tik su antrankiais. Čia man prieš akis stojo Holivudinių filmų scenos, kur oranžiniu kombinezonu aprengtas kalinys surakintomis rankomis ir kojomis vedamas tamsiais koridoriais.
Jei nesuklydau užsirašydamas, tai šiuo metu LTIK’e kali ~1500 kalinių[2], o tai reiškia, jog kompleksas yra perkrautas. Užsirašiau, jog 10 kv metrų tenka 10’iai kalinių – nesu tikras ar teisingai užsirašiau.
Dar yra viena įdomi, man negirdėta teisės atėmimo bausmė: savaitgalinis kalėjimas. Yra kalinių, kurie kali tik savaitgaliais: nuo pirmadienio iki penktadienio dirba ir gyvena kažkur kitur, o savaitgalį praleidžia LTIK’e.
Yra komercinė įmonė, kuri nuomojasi patalpas LTIK’e, jos darbo jėga – kaliniai, o jie gamina avilius ir kažkokius inkilus[3] su mažom skylutėmis (kurių dydis itin kruopščiai reglamentuotas) musėms, kuriuos perka kažkokie užsieniečiai iš tos įmonės.
Pasakojo, jog kai kurie kaliniai išetapuoti į kitas įkalinimo įstaigas, pvz. į kolonijas ar pataisos namus, sako, jog Lukiškėse jiems buvę geriau, nes čia jie turi nors truputį privatumo.
Kalėjimas turi gal kokius 3 rūšių reglamentus kokių kalinių negalima laikyti kartu, todėl gaunasi taip, kad vienoje kameroje kali 4 kaliniai, o kitoje – 2.
LTIK’as turi rentgeno aparatą, tokį patį kaip oro uostai – daiktams tikrinti[4]. Nuteistųjų daiktai ir drabužiai ten patikrinami. Nuteistieji kali su savais drabužiais, reglamentuojamas tik jų svoris – negali būti daugiau nei 30 kilogramų. Viena lankytoja (kažkada buvo spaudoje nuaidėję) striukėje turėjo pistoletą, kurį, žinoma, aparatas aptiko. Ji sakė, jog tiesiog pamiršo tą ginklą palikti…
Kalėjime gryni pinigai uždrausti. Įmanomos tik sąskaitose esančių pinigų operacijos – kalinys parašo ką už kiek nori gauti (ten yra ir parduotuvė), įmeta į medinę dėžutę tą raštelį (tų dėžučių ten dar kelios yra: “Psichologinė pagalba”[5], “paštas” ir dar kažkokia, kurios nespėjau užsirašyti), kalėjimo darbuotojas raštelius susirenka, patikrina kalinių sąskaitas, padaro pavedimus, sukrauna produktus, gauna iš kalinio parašą ant akto, jog tai yra tai ko jis tikisi ir kalinys turi prekes. Parduotuvėje nėra maisto, kurį reiktų šildyti, nes kamerose nėra galimybės pasišildyti maistą, negali būti jokių ryšio priemonių ir dar ten kažko negali būti.
Nusivedė tada mus koridoriais ir laiptais iki dar vienos apvalios patalpos, kuri, pasirodo, kažkada buvo Katalikiška koplyčia, kur specialiame balkonėlyje kunigas laikydavo mišias. Tai tos patalpos grindys išklotos 108 metų senumo plytelėmis, kurios atrodė beveik kaip naujos palyginus su aplinkui esančiomis naujesnėmis plytelėmis, kurios buvo nusitryne baisiausiai. Čia vėl buvo prisiminta senų laikų kokybė.
Apžiūrėjome pasivaikščiojimo patalpas, kurias visas dengia grotų ir tinklinės tvoros derinys. Kiekvienoje pasivaikščiojimų patalpoje yra po skersinį kampe prisitraukimams daryti, viename iš jų buvo suolas su monolitiška štanga (blynai, tiksliau metaliniai cilindrai privirinti prie skersinio, pati štanga uždarame rėme).
Po laiptais pamatėme aptvertą grotomis suolelį. Šis suolelis yra auklėjamoji priemonė nerimstantiems – ten pasodinami nuteistieji gan greitai nurimsta, minėjo prižiūrėtojai…
Kalėjimo rėžimas: 6 valandą keltis, 6:10 pusryčiai, 22 valandą skelbiamas miegas. Kompiuteriu, kas turi gali naudotis nuo 18:30 iki 21:00. Kompiuteriai yra griežtai be jokių ryšio priemonių.
Ant kiekvienų kamerų durų iš išorės yra elektros įjungimo/išjungimo jungiklis ir radio taško reguliatorius.
Tada ėjome iš vieno pastato į kitą vidiniu kiemu, į kurį nukreipti kamerų langai.
Didžiausią įspūdį man ir paliko šis perėjimas. Eini, ir jauti, kad į tave susmeigta daugybė žvilgsnių. Tas pojūtis pagrindžiamas dar ir kalinčiųjų šūksmais ir įvairiais garsais, mėgdžiojančiais kai kuriuos gyvūnus, komplimentai merginoms…
Nuteistieji kamerose gali turėti televizorių, kurį žiūrėti gali bet kada ne miego metu.
Aplankėme koplyčią, kuri ten veikia nuo 2000 metų, sienų freskas piešė nuteistieji. Piešiniai kaip piešiniai, nėra ten ko komentuot, kaip sakė Aistė.
Kalėjimo administracija per dieną formina ~100 žmonių, tai ir naujai atvažiavę nuteistieji ir etapuojami. Biurokratija itin griežtai reglamentuota, dokumentai archyvuojami irgi itin griežtai (tie popieriukai, kuriuos mes atidavėme išeidami taip pat yra įsegami ilgalaikiam saugojimui).
Kastų sistema išlikusi, bet Lukiškėse ji mažiau aktuali, nes čia žmonės labiau izoliuoti vieni nuo kitų.
Apžiūrėjome dvi kameras: vieną po kosmetinio remonto, o kitą po kapitalinio.
Ta kamera erdvi atrodo tik nuotraukoje. Iš tiesų įėjus į ją, regis nėra kur nė apsisukti. Mane ten ir vieną klaustrofobija imtų kankinti ilgiau pabuvus – itin slegiantis interjeras.
Dar kiek papasakojo ir apie sovietų laikų karcerius, kuriuose gultas prisukamas spec. užraktais prie sienos, suolas ir stalas pritvirtinti prie grindų, valgyti karštą maistą duodavo kas antrą dieną, o kas antrą duona su vandeniu (iš čia posakis apie “лётный день” ir “не лётный день”)
Direktorius papasakojo, jog dabartiniai kaliniai nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad dabar mažiau raštingi. Anksčiau, sako, per prievartą raštingumo įdiegdavo, o dabar pasitaiko nuteistųjų baigusių vos kelias klases vis dažniau.
Dar pramogai štai tokį gif’uką sulipdė man http://makeagif.com/ (ne visai patogus, bet vienas iš tų, kuriuos naudoti yra greičiau, nei pačiam lipdyti gifus su gimp’u):
Vėliau patys aktyviausi ekskursantai patraukė į Žveryną, kurio bare pavadinimu “Jalta” žiūrėjome filmą:
Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ – apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Režisierius įsiklauso į kalinių istorijas, kuriose persipina gyvenimo klaidų, bausmės ir kūrybos kaip savotiškos laisvės formos, leitmotyvai.
Sumaitotų likimų, nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo prasmės paieškų ir atgailos motyvai sužadina atjautą ir verčia susimąstyti apie tai, ar iš tiesų mes, tariamai normalūs ir respektabilūs visuomenės piliečiai, nenuteisiame šių kažkada suklydusių žmonių negrįžtamai visiems laikams…
Supranti, kad filme kalbama ne tik apie užuojautą, klaidas ir jų atpirkimą, bet ir apie priešingus, kur kas labiau morališkai kontroversiškus dalykus, kurių niekaip neredukuosime į paprastas „gera-bloga“, „moralu-amoralu“, „simpatijų-antipatijų“, „juoda-balta“ opozicijas.
Pasaulį rodydamas kalinių, arba socialinio dugno akimis, Jansas perkelia žiūrovą į tokį kontekstą, apie kurį paprastai nieko nenorime žinoti – pavaišina pilno metro formatu tirštos specifinės, kontroversiškos tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologinius popierėlius, neperšančia vienos tiesos ir iš anksto paruoštų atsakymų, o būtent tokios dokumentikos, verčiančios (susi)mąstyti, trūksta mūsų masinės komunikacijos medijose ir visuomeninėje sąmonėje.
Aktyviausi ekskursantai, nuėję į tą filmo peržiūrą susipažino ir su vienu teisingumo ministerijos darbuotoju.
O po filmo peržiūros Evaldas Jansas mums papasakojo labai gyvenimišką istoriją apie psichikos sutrikimą turinčias moteris, vienos grupės muzikantą, vieną buvusį nuteistąjį, meną, gimines ir seksą.
Diena buvo turininga. Rekomenduoju šią ekskursiją visiems sąmoningiems piliečiams.
Atnaujinimas:
Internetuose, tiksliau pas http://www.balsas.lt radau tą patį maketą ir plyteles, kurios 108 metų ir labai geros:
____________________
[1]– KPP, tai Kalinių Priėmimo Punktas: vietos ne per daugiausiai, o durys su elektroninėm spynom – trys, padalinančios erdvę į dvi zonas: pirmojoje atiduodami pasai, gaunami popieriukai, o antrojoje paliekami daiktai ir gaunamas gan griežtas ginkluoto prižiūrėtojo žvilgsnis…
[2]– kitoje vietoje užsirašiau kad 1200 kalinių… Ten toje kitoje vietoje dar užsirašiau, jog LTIK’e yra 3000 kv metrų skirtų kaliniams ir sovietmečiu čia buvo sukišta apie 2800 kalinių.
[3]– Nes aviliai bitėms, todėl čia inkilai. Nors šiaip inkilai yra paukščiams, bet aš ne specialistas…
[4]– Sakė man, jog rentgeno aparatai tai tik tie kur ligoninėse, o čia visai ne rentgeno aparatas, o… kažkaip kitaip užvadintas aparatas, kurio spinduliuotė labai maža (5 lygio radiacijos kažko), todėl vaisingumui nekenkia, ko buvo pradžioje labai baimintasi.
[5]– Vienoje iš aikštelių buvo pakabintas informacinis lapas, kuriame gan detaliai išaiškinta kas yra psichologas, kas yra psichiatras, kas yra psichologinė pagalba. Romas sakė, kad nuteistiesiems reikia dažnai labai detaliai viską aiškinti, o tai, kiek supratau, vienas dažniausiai detalių paaiškinimų reikalaujanti sritis.
Ką gi… Paskutinės, kurias planavau jums parodyti, nuotraukos iš Italijos. Vaikštinėdamas po atostogas ir pasinaudodamas bet kokia proga stengiausi, esant prastesniam apšvietimui ir vietai, kur galiu pastatyti fotoaparatą, bandžiau eksperimentuoti ilgu išlaikymu. Viena kita foto visai neblogai gavosi, tiesa? Štai jos:
Per ilgai, bet vėlgi visai nieko.
vingiuota stati gatvelė.
vingiuota stati gatvelė.
Kitas krantas
Kitas krantas
Kitas krantas
Povandeniniai akmenys. (neapsisprendžiau kuri geresnė, tai abi įdėjau)
Povandeniniai akmenys.
Kitas krantas. Šiek tiek žaibavo.
Krantinė
Vėl prieplauka.
Kitas krantas (šiek tiek žaibavo)
Patranka
Prieplauka
Tiesiog parkelis
Mes restoranėlyje mėgaujamės gaivinančiais gėrimais.
Žuvys vandenyje prie Sirmione pilies plaukioja nei kiek nesikuklindamos – paviršiuje.
Vabalėlis ežero pakrantėje siena laksto.
Bene pats prabangiausias viešbutis Sirmione.
Vanduo nemokamas. Yra gazuoto, šalto ir paprasto…
Galima ir apsiprausti.
Nemokamas vanduo “naturale”
Varom maudytis. Veros sūnus Davydas važiuoja traktoriumi, nes traktoriumi važiuoti yra gerai.
Štai kaip gera upėje “olio”, kai lauke taip karšta.
Štai kaip gera upėje “olio”, kai lauke taip karšta.
Silvio karvės melžimo agregato fone.
Silvio ferma. Karvę melžia.
Melžimo agregato valdymo skydeliai.
Silvio ferma ir silosas.
Silvio ferma ir šuo pašare.
Silvio ferma ir telyčia.
Silvio ferma – karvės.
Silvio ferma – karvės.
Silvio trioba.
Silvio trioba.
Silvio laukų drėkinimo sistema – kiaura.
Silvio laukų drėkinimo sistema
Silvio laukų drėkinimo sistema
Silvio laukų drėkinimo sistema
Čia jau nebe Silvio laukų drėkinimo sistemos dalis – kanalai.
Pavaišino mus Silvio mama cukrumi su kava…
Kelias į Silvio kaimą. O ten kaimietis ant dviračio. Toks labai italas man pasirodė.
Labai itališkas italas
Nu čia to parko planas. Nežinau kodėl jums tai gali būti įdomu. Dabar sunku ištrinti.
Užsukome į terminių vandenų kompleksą. Sėdžiu pavėsyje, nes terminiai vandenys šilti, o lauke karšta, tai kažkaip fainiai, bet ne iki galo…
Užsukome į terminių vandenų kompleksą.
Rimtai skaitau rimtą žurnalą, nes kaip minėjau vanduo šiltas, o lauke karšta.
Terminių vandenų grota – vasarą tvankoka. Žiemą tikriausiai – pats tas!
Terminių vandenų grota – vasarą tvankoka. Žiemą tikriausiai – pats tas!
Šviesoforų ten nedaug – vieni žiedai (rotondos), o viduje fontanai, gėlynai ir šiaip gražumai visokie.
Vienintelis leidžiamas rodyklių reklamos formatas – saugant miestelio autentiką, nieko didesnio ir įžūlesnio negalima.
Čia apie priešistorinį medį, kuris buvo išaugintas iš fosilinės sėklos.
Čia tas medis iš fosilijos
Čia tas medis iš fosilijos
Pieno automatas miestelyje, veikiantis visą parą.
Patranka prie gatvės. Tokių ne viena.
Nekilnojamojo turto kainos Decenzane.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Buvom užsukę į Decenzano ligoninę. Čia senovinių medicininių įrankių mini paroda.
Sirmione pilies kanale kažkokios durys, o ant tų durų kažkoks paukštis lizdą susisuko.
Decenzano ligoninės koplyčia.
Decenzano ligoninės fontanas.
Ledainė. Bet ledai čia prastesni, nes juos reikia reklamuoti skaniu vaizdu.
Vyko kažkoks festivaliukas. Tai prašome atkreipti dėmesį, jog yra kasa ir kasininkas, katras duoda čekį, su kuriuo eini ir pirki daiktus paskui. Štai prašau – problema išspręsta.
Elektroninės žvakutės su elektroniniu uždegimu
Koplytėlė ant sienos ežere.
koplytėlė miegamajame rajone.
Nelaistoma veja miegamajame rajone.
Koplytėlė kaime – kukurūzų lauke.
Suvenyrų parduotuvė – blizga ir spalvota.
Čia tuose namuose gimė mergaitė.
Figos lapai su figomis
Kažką ten bedarydami pamatėme žiurkę kažką nasruose nešančią.
Jim’o fiatas. Tas ženkliukas kapoto gale – ne vien dėl grožio. Vairuotojas iš kabinos ten turi įžiūrėti kokia aušinimo skysčio temperatūra.
Jim’o fiatas.
Jim’o fiatas.
Jim’o fiatas.
Jim’o fiatas.
Jim’o fiatas.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Suvenyrų gamintojas pardavėjas gamina ir pardavinėja iš vielos padarytus dviračius.
Darbo valandos. Siesta.
Bingo stalas su kompiuteriu – pametusiems dėl tos loterijos galvas.
Bingo aparatas ir švieslentė.
Bingo bilietai
Bingo stalas, o viduryjė skylė, o skylėj televizorius.
Kaip mano dėmesingi skaitytojai žino, Kaišiadoryse esu buvęs jau anksčiau. Tuokart skundžiaus, kad nespėjau aplankyt Algirdo Mykolo Brazausko muziejaus. Kaip žinia, tą žino ir ne dėmesingi mano skaitytojai, Kaišiadorys tampa kultiniu miestu Lietuvos internete ir ta proga subrendo reikalas padaryt antrą iteraciją[0] ir susistemint žinias apie šį nuostabų miestą[1].
Maistas Kaišiadoryse
Pirmojo apsilankymo metu, labai gerai atsiliepiau apie vietinį itališko maisto restoraną “Toskana”, Laukinėse žąsyse. Neužilgo ten nuvažiavo pats internetų metras Rokiškis Rabinovičius ir Kaišiadorių Toskana ir kartu Žąsų virtuvė buvo patikrina antrą kartą.
Kaip žinia, ten važiuoja ir komonsensavičiai, kas iškart yra didelių planų požymis. Bus kuriamas miestų dvipolis, planuojamas naujas oro uostas, su naujais pigiais oro vežėjais deramasi. Jau kliksi Autocad’e pelės, jau spausdintuvai ūžia ir lekia suglamžyti detalieji planai į šiukšliadėžes, jau Igoris tekina iš neržaveikos kapsulę, kurią naujasis dipolio meras jau užkasinėja savo sapnuose, šaudo šampaną ir kerpa juosteles…
Vilnius-Kaišiadorys (kas šiaip vadinasi Vilnius-Kaunas) važinėja tik elektriniai (neskaitant Vilnius-Klaipėda, nes irgi sustoja Kaišiadoryse) tačiau dviejų tipų: senas, latviškas ER-9M ir naujas, dviaukštis, čekiškas EJ575. Senajame yra 3 klasės vagonai, ir jis dažniausiai stojo beveik visose stotelėse, o dviaukščiame yra 2 klasės ir 1 pirmos klasės vietos, ir jis niekur nestoja, arba stoja tik keliose stotyse[2] .
Muzika
Lietuviškojo progresyvaus metalo grupė “Stranger Aeons” nusifilmavo savo videoklipą Kaišiadoryse:
Nekomercinis, studentų organizuojamas gyvos Muzikos festivalis po atviru dangumi Festivalis Ga Di 2012. Ten kiekvienas gadas gali išreikšti savo jausmus per muziką.
Senos lietuviškos tradicijos, tai kapelos ir liaudies muzika Rumšiškėse (priklauso Kaišiadorių rajonui). Ir nors kalendoriuje nėra, bet visur kitur sako, kad Rugpjūčio 15 ten bus švenčiamos Žolinės.
Kaišiadorių muziejuje labai miela mergina muziejininkė Gintarė (kaip ir Asta) papasakojo, kad Žasliai yra labai irgi gražus miestelis – visai šalia Kaišiadorių, kurį irgi aplankiau.
Žmonės dar sako, kad Kaišiadorių meras taip pat yra labai geras ir jau išrinktas juo būti 3 kadenciją iš eilės.
Teko susipažinti ir su Jonu, kuris yra Kaišiadorių anoniminių alkoholikų draugijos vadovas, kuris dar organizuoja rytinę mankštą prie Kaišiadorių tvenkinių…
Verslas Kaišiadoryse
“Žiežmarių gėlės” – bene pati didžiausia gėlių augintoja Lietuvoje, prilygstanti gal net kokiems olandams – akies krašteliu, pravažiuodamas pro Žiežmarius, mačiau jų didžiulius šiltnamius.
“Nemuno baldai” – Lietuva apskritai garsėja savo baldais, o ypatingai baldų eksportu.
Kepykla “Gudobelė“, kurie kepa mano pačius mėgstamiausius duonos traškučius “Bon Chance”[3].
Žuvies parduotuvė “Ikura” (kas išvertus iš japonų kalbos reiškia “kiek?” arba “už kiek?”). Internetų savo neturi, bet užtai yra Kaišiadorių internetiniame kataloge. Jeigu toje parduotuvėje paklausite: “Ikura ikura desu ka?”[イ] iš karto gausite nuolaidą, nes supras, kad esate savas kaišiadorietiškas japonas.
—
Ir pabaigai kelios mano nuotraukos iš mano antro apsilankymo Kaišiadoryse:
Pati muziejaus koncepcija kaip tokia man pasirodė kiek neįprasta ir ne veltui, nes tai bene vienintelis tokio tipo Lietuvoje, t.y. tiesiog prezidento namai. Nesu tikras, bet gal kitose šalyse, kur prezidento institucija yra galingesnė ir svarbesnė, tai tokie muziejai gal ir įprasti dalykai…
Įdomiausia muziejuje yra išdidintų senovinių fotografijų ekspozicija:
Tad paviešėjau gražiose Lietuvos miestelių apylinkėse ir… Reiks dar. Būtinai reiks dar.
_________________________
[0] – Tinklaraštis tuo ir yra gerai, kad čia galiu daryti ką noriu, nes jokie žurnalistų reguliavimo organai ir pikti Seimo nariai mums nepaaiškins ką, kaip ir kada mums pagirti, pasidžiaugti ir kitaip puošti žmones bendražmogiškomis vertybėmis, net jei žmogus ir kuklus ir negali dėl to akių niekur padėti.
Aš galiu padaryti gamatcinių klaidų, rašyti “pagūglinau” ir dėl to negauti baudos. Galiu dėti tašką .kur noriu (nors geriau taip nedėkit, nes tai itin blogo skonio ženklas).
Ir niekas tinklaraštininkui nepaaiškins, kai jis ims ir parašys dar kartą ta pačia tema, papildydamas prieš tai buvusio įrašo fotografijas kitomis, kurias padarė net specialiai į Kaišiadoris nuvažiavęs dar kartą.
[1] – 101 – arba “uon-ou-uon” reiškia… Reiškia, jog bus papasakota visokių dalykų apie objektą. Na, tiksliau išvardinta kas kaip kada kur kodėl ir panašiai. Visų klausimų, žinoma, neatsakysiu, bet tai vistiek toks 101 žanras.
[3] – Tie traškučiai tai kažkas nerealaus: sukoncentruoti patys didžiausi skrudintos duonos privalumai (traškesys, skonis, faktūra) į bulvinių traškučių patogumą. Man net atrodo, kad jie neturi jokių gliutamatų (tik gliuteno) ir todėl gali būti griaužiame be didesnių sąžinės priekaištų.
Silvio namų interjeras – quatro stagioni (berods taip rašoma) – lėkštėse.
Kažkokios bažnyčios kažkokiame miestelyje lubos.
Čia jau nieko neliko iš pietų prie “Olio”.
Itališka dešra ir kumpis. Dešra specifinio kvapo ir skonio. Gan ilgai brandinta. Labai skani.
Silvio namų interjeras – paveikslas, kuriame matosi Silvio namai iš aukštai.
O čia specialiai nufotografavau ledainę, kur tikrai labai geri ir skanūs ledai, kuriais gali didžiuotis Italija. Ši skiriasi nuo kiek prastesnių tuo, kad visi ledai uždengti ir rinktis gali iš ant sienos priklijuotų užrašų, nes jų reklamuoti papildomu vaizdu nereikia.
Silvio namų interjeras – koridorius.
Silvio namų interjeras – virtuvė.
Silvio namų interjeras ir mažas pečiukas.
Čia prisidėjau tiek visko į savo lėkštę. Nei skanu nei neskanu. Normaliai. UŽ tokią kainą OK.
Užsukę buvome papietauti į kiniečių restoraną, kur moki 10 eurų ir valgai kiek nori. Tik jei palieki daug likučių, tai gauni sumokėti dar tiek pat prie išėjimo… Tiesa, o čia tiesiog jų gan skanus alus.
Silvio namų interjeras – senovinė komoda.
Melionų šerbetas melione.
Vera išvirė midijų. Nesu didelis (švelniai tariant) midijų specialistas, nes iki tol valgiau jų tik konservuotų, bet šitos buvo labai skanios!
Čia yra carbonara. Laumių namai apie ją jau prirašė.
Čia mano pica. Skani.
Pirmą dieną atskridę gavome pavalgyti Itališkos picos italo užrodytame itališkame restoranėlyje. Nei nustebino nei nuvylė. Žinokit Va Piano panaši labai.
O čia kažkokia bažnyčia kažkokiame miestelyje. Tiksliau vargonai, kurie šone bažnyčios o ne gale.
Viešėdami Italijoje pridarėme gausybę nuotraukų. Atrinkau ir surūšiavau jas. Geresnes rodau jums.
Apskritai tai visur labai stebino akį rėžianti žaluma ir prižiūrėti visi sodai – gyvatvorės apkarpytos, vejos nupjautos, daug visur gėlynų ir visur žalia-žalia. Matyt kurortinius miestelius, turizmo vardan, prižiūri kažkaip centralizuotai, nes nu negali būti, kad visi italai taip rūpinasi savo sodais, vejomis ir gyvatvorėmis!
Kai nuvažiuoja turistai į kokią nors šalį, tai būtinai prifotografuoja pastatų. Aš irgi ne išimtis. Štai jums rinkinys kurortinių Itališkų fasadų (paspaudus ant nuotraukų, jos didinasi):
O čia bažnyčia tame pačiame kaimelio miestelyje, pro kurį važiavome pas ūkininką.
Bingo pastatas.
Kitame miestelyje yra Bingo salonas. Kaip suprantu Italijoje gan stiprios loterijos tradicijos ir “Bingo” yra viena iš populiariausių pramogų, kurias renkasi ir jaune ir seni.
O čia karabinierių pastatas – niekuo neišsiskiriantis iš kitų.
Na, nors viena freska.
Čia yra gatvelė mažo jau nebe kurortinio miestelio gatvelė. Čia mes važiuojam tuo miesteliu pas ūkininką, kuris laiko ~100 karvių ūkį.
Na, o čia kitas namas su ne mažiau įspūdingo violetumo žiedais.
Ženklas, jog čia karabinierių pastatas.
O štai čia jau Karabinierių pastatas – regis įsikūręs paprastame daugiabutyje.
Kaip ir sakiau – langines.
Daugelis langų turi langines.
Dar viena charakteringa vieta.
Tiesiog užrašas.
Visos gyvatvorės visuose kurortiniuose miesteliuose itin gražiai prižiūrėtos. Panašu, jog ten viskas vykdoma privalomuoju centralizuotuoju būdu.
Visur žalia, nes visur drėkina.
Štai kas nutinka nelaistomai vejai.
Dar vienas kiek įdomesnis namelis “miegamuosiuose” rajonuose. Antena, kaip matome, yra.
Čia “miegamieji” rajonai Decenzane
Čia gan charakteringas namas, charakteringame skersgatvyje Decenzano miestelyje Italijoje.
O čia yra policijos nuovada. Ne karabinierių, o policijos.
Štai koks erelis ant akmens.
Čia kokio tai karabinieriaus skulptūra
Ta pati galva kitu kampu. Visai graži ir įdomi skulptūra.
Štai ši galva gali būti ir nekaro tematikos
Dar vienas paminklas ir vėl karo tematika…
O čia tų dviejų paminklų ansamblis iš kiek tolėliau.
Su ereliais statulų nemažai. Čia irgi matyt karo tematika kažkokia.
Čia dar vienas karo tematikos paminklas
Čia tikriausiai paminklas susijęs su karu – tokių bus dar vienas kitas.
Prie fasadų bus ir statulos. Labai nesidomėjau ką jos reiškia, jei norėtumėte parodyti savo išprusimą, galėtumėte komentaruose parašyti.
Varpinė iš kiek tolėliau
Varpinė danguje
Charakteringa vieta – kvadratinės formos varpinės
Realybėje tas namas atrodo kur kas įspūdingiau. Nepavyko gražiai nufotografuoti, na bet gal vistiek nors truputį gražu